Motina Marija
Motina Marija yra penktojo spindulio archėja ir Arkangelo Rafaelio liepsna dvynė. Arkangelo Rafaelio ir Motinos Marijos šventykla yra eterinėje karalijoje virš Fatimos, Portugalijoje. Motina Marija taip pat kartu su Jėzumi tarnauja Prisikėlimo Šventykloje virš Šventosios Žemės.
Nors Marija yra archėja, ji taip pat buvo nusileidusi į fizinį įsikūnijimą. Ankstyvosiomis Atlantidos dienomis ji tarnavo Gydymo Šventykloje, saugodama ugnį ir studijuodama gydymo menus bei materializavimo disciplinas. Tais laikais ji išsiugdė didelę koncentraciją ir pasišventimą tyrai vizijai. Būtent jos sąmonė ir momentumas labiau nei kas kitas padėjo palaikyti ugnį šventykloje ir išplėsti jos įtaką per visą Atlantidą. Jos širdies liepsnos tyrumas ir pasišventimas švietė iš jos veido ir buvo matomi visiems, kurie lankėsi toje Šventykloje. Ji ir praleido visą tą įsikūnijimą būdama šventyklos mergele.
Pranašo Samuelio dienomis Marija buvo pašaukta būti Jesės žmona ir jo aštuonių sūnų motina. Visą laiką pildydama savo Motinos spindulio rolę, Marija, savo sielos inkarnacijų Žemėje metu, išryškino septynių Kristaus spindulių šviesą septyniuose pirmuosiuose Jesės sūnuose. Tačiau jauniausiame, Dovyde, ji pašlovino ne tik pilną visų Viešpaties vertybių prizmės išsireiškimą, bet taip pat ir aštuntojo spindulio didingumą ir meistriškumą, kurį Dovydas parodė savo valdymu ir išaukštino savo psalmėse.
Pats Dovydas vėliau įsikūnijo Jėzumi, ir todėl Psalmėse izraelitai gali atrasti paguodą Kristaus meistriškumą pasiekusiojo duotuose mokymuose, kai tuo tarpu ne žydai gali mąstyti apie Išganytojo žodžius, ir visi gali siekti to paties tikslo, kurį parodė tasai, kuris buvo tiek Izraelio, tiek ir Naujosios Jeruzalės karaliumi. Todėl nėra ko stebėtis, kad šiandien į Jeruzalės miestą žvelgiančiame Paskutinės Vakarienės kambaryje meldžiasi susirinkę krikščioniai, tame pačiame kambaryje, kuriame Jėzus su savo mokiniais šventė Paskutinę Vakarienę, ir kuriame Kristus pasirodė po savo prisikėlimo bei įvyko Šventosios Dvasios išsiliejimas. O to paties namo žemesniame aukšte yra šventykla, kurioje žydai garbina Dovydo kapą. Tų, kurie atiduoda pagarbą Motinos Marijos vardui, taip pat nestebina ir tai, kad Motina Marija yra tiek žydiškosios, tiek ir krikščioniškosios dispensacijų motina. Paskutiniame savo įsikūnijime Marija atėjo pasiųsta hierarchijos, pasirinkta Dievo išnešioti Jėzaus Kristaus kūdikį, turėjusio pademonstruoti alchemijos įstatymus ir pergalę, kurią gali pasiekti kiekvienas žmogus, nugalėdamas nuodėmę, ligą ir mirtį. Ankstyvoje vaikystėje ji buvo nuvesta į šventyklą, kurioje mokėsi tyros vizijos mokslo. Jos liepsna dvynė, Arkangelas Rafaelis, kartu su Dievo angelų pulkais ir Deive Meru, padėjo jai vystyti Motinos principą, kad jos sąmonė galėtų tapti Kristaus sėklos įsčiomis.
Savo vaikystėje ji fokusavo savo išorinėje sąmonėje tuos momentumus, kuriuos buvo seniai išvysčiusi Atlantidoje ir vidiniuose lygmenyse, prieš ateidama į įsikūnijimą. Kai Marija dar tebebuvo jauna mergelė, jai buvo atsiųstas Juozapas (Sen Žermeno įsikūnijimas), kurio užduotis buvo saugoti ir ginti Mariją ir Jėzų. Kartu šios Šventosios Šeimos nariai įkūnijo trilypę liepsną, kuri sudarė ne tik šeimos vienybės pamatą, bet taip pat padėjo pamatus krikščioniškai dispensacijai.
Tūkstančius metų prieš ateidama į įsikūnijimą, Marija kvietė penktojo spindulio momentumą ir studijavo, kaip laikyti tobulą vaizdinį Kristui ir specifinei materializacijai, kuri buvo tos valandos būtinybė – gėlė, šventykla, liepsna, meno kūrinys ar visa civilizacija. Kad ir kokia bebūtų materializacija, privalo būti vienas gyvybės srautas, kuris būtų pasišventęs šiai materializacijai, kuris vizualizuotų jos komponentus, ir per kurio sąmonę galėtų tekėti Šventosios Dvasios energizuojanti galia, teikianti formą ir gyvybę. Tai yra moteriškojo Motinystės spindulio atstovės veikla. Marija išpildė šią rolę dėl Jėzaus, ir per jos sąmonę liejosi tyrumas, galia ir meilė, suteikę jam jėgų įvykdyti savo misiją.
Per paskutinius trejus savo tarnystės metus, po grįžimo iš Tolimųjų Rytų, kur jis studijavo Himalajuose pas Viešpatį Maitrėją, savo guru, Jėzus pasirodė visuomenei. Šis periodas buvo didelis testas Marijai, ir tiktai jos momentumas penktajame spindulyje leido jai išlaikyti pergalės matricą iki pačios pabaigos. Po Jėzaus pakylėjimo ji surinko jo mokinius ir draugus ir įkūrė koloniją Betanijoje, kur jie susirinko gauti instrukcijas iš savo Viešpaties.
Šv. Jonas iš Damasko aprašo, kaip šio nuostabios tarnystės ir iniciacijų įsikūnijimo pabaigoje, Marija pakilo iš savo kapo, į kurį apaštalai paguldė jos kūną po išėjimo. Atidarę šį kapą po trijų dienų, jie terado dvylika baltų lelijų.
Po savo pakylėjimo Marija buvo paskirta atstovauti Pasaulio Motiną, suteikiant jai Dangaus Karalienės titulą krikščioniškajai dispensacijai. Ir nors visos pakylėtosios ledi mokytojos saugo Pasaulio Motinos liepsną, Marija galima laikyti Motinystės archetipu, motinų Motina. Iki 1954 metų Jėzus ir Marija laikė vyriškojo ir moteriškojo spindulio fokusą šeštajai dispensacijai, kuomet Sen Žermenas ir Portija perėmė šią tarnystę ir vadovavimą ateinančiai septintojo spindulio septintajai dispensacijai.
Šiandien ji dirba su mokytoju El Morija (mokytoju MOR) ir su Dardžilingo Taryba, tarnaudama Dievo valiai žmonijos labui. Ji dėvi mėlyna gobtuvą, kuris fokusuoja šią valią ir intensyvią apsaugą Kristaus sąmonei, gimstančiai kiekvienoje sieloje, ir kai ją pašauksite, ji uždės šį gobtuvą visiems, kuriems reikalinga motinos meilės apsauga. Ji tarnauja kartu su Arkangelu Gabrieliumi, ruošdama kelią vaikų atėjimui, mokydama tėvus ir vadovaudama kūno elementaliams, formuojantiems fizinius kūnus.
Marijos Šventosios Širdies Prisikėlimo Šventykloje dėmesio centras yra trilypė liepsna, deganti Kristaus Šventosios Trejybės misijai atminti. Jos tarnystė su Sen Žermenu ir Jėzumi padėjo pamatus du tūkstančius metų trukusiam krikščionių tikėjimui ir tarnystei, o taip pat ateinančiam amžiui.
Marijos pakylėjimas yra švenčiamas rugpjūčio 15 dieną. Nuo tada kai pakilo, Motina Marija daug kur pasirodė pasaulyje, padarydama daug išgydymo stebuklų. Ji paruošė dirvą šiems pasirodymams vėlesniais savo įsikūnijimo metais, apkeliaudama įvairias pasaulio vietas, ir ją šioje kelionėje lydėjo Mylimasis Jonas ir penki kiti žmonės. Pirmiausia jie nukeliavo į ašramą Luksore, Egipte, o tuomet leidosi į kelionę laivu į Kretos salą per Viduržiemio jūrą, toliau keliaudami per Gibraltaro sąsiaurį, sustodami Fatimoje Portugalijoje, Lurde Pietų Prancūzijoje, Glastonburyje Britų salose ir Airijoje. Visose šiose vietose Marija su jai padėjusiais žmonėmis iššaukė penktojo spindulio ugnį, įtvirtindami mokslo, gydymo ir materializavimo liepsną, paruošdami kelią tiems, kurie ateis po jų stiprinti Kristaus sąmonę.
Šie apsilankymai padėjo pamatus apaštalo Pauliaus darbui Graikijoje ir jos pačios pasirodymams Fatimoje ir Lurde. Šventasis Gralis, Jėzaus paskutinėje vakarienėje naudota taurė, buvo palaidota Glastonburyje esančiame šulinyje. Čia buvo pasėta Kristaus liepsna, kuri vėliau įkvėpė karalių Artūrą suformuoti Apvaliojo Stalo riterius ir leistis į Šventojo Gralio paieškas.
Šventasis Patrikas taip pat sėmėsi jėgų iš trilypės Airijoje įkurtos liepsnos ir vėliau mokė Trejybės misterijų, pasinaudodamas dobilu kaip iliustracija Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienovei. Smaragdinė žalia gydymo liepsna ir dabar tebėra Airijos simbolis ir priminimas apie septynių atstovų kelionę, kurių pasišventimas septyniems spinduliams leido nutiesti kelią krikščionybės plitimui per Europą, kuri galiausiai išplito per visą Vakarų Pusrutulį.
Vandenio amžius yra Motinos ir Šventosios Dvasios amžius. Tai yra amžius, kuriame mums yra skirta patirti ir išreikšti Dievo Motinos aspektą. Šio moteriškojo Dievo aspekto supratimas gali išlaisvinti kūrybinę mumyse slypinčią moteriškąją energiją, slypinčią tiek vyruose, tiek ir moteryse – grožio ir kūrybiškumo, intuicijos ir įkvėpimo energiją.
Rytų dvasingumui Dievo Motinos koncepcija nėra nauja. Induistai medituoja į Motiną kaip į Kundalini Deivę, apibūdindami ją kaip baltą šviesą, susirangiusį žaltį, kylantį iš stuburo apačios į karūną, aktyvuojantį dvasinės sąmonės lygmenis visose čakrose (dvasiniuose centruose), per kurias keliauja ši šviesa. Nesvarbu, ar esame vyrai ar moterys, mums visiems yra skirta pakylėti šią šventąją mūsų vidinės esybės šviesą, kuri miega mumyse. Raktas šiai Kundalini energijai atrakinti yra Motinos principo adoracija.
Motinos šviesos pakylėjimas taip pat egzistuoja ir Vakarų tradicijoje. Būtent dėl šio tikslo Motina Marija pasirodė keliems šventiesiems ir perdavė jiems saugų ir patikimą metodą kelti Motinos šviesą „Sveika Marija“ malda ir rožiniais. Šventieji buvo vaizduojami baltoje šviesoje arba su aplink jų galvas švytinčia balta aureole, nes jie pakylėjo Kundalini ir atvėrė savo karūnos čakrą. Jie įžengė į Dievo palaimą. Didieji krikščionių mistikai, tokie kaip šventasis Kryžiaus Jonas, šventoji Teresė iš Lizjė ir Tėvas Pijus, visi jie išgyveno šią vidinę patirtį – taip pripildytą dangiškosios aistros, Mylimojo palaimos, jog tiesiog neįmanoma apsakyti žodžiais.
Motina Marija yra viena iš didžiausių žmonijos mokytojų. Ji mus moko tyros vizijos mokslo, tyros sielos vizijos, laikomos Dievo prote. Tyra vizija yra bet kokia tyra mintis, kurią viena gyvybės dalis siunčia kitai gyvybės daliai, ir tai yra esminis kiekvieno alcheminio eksperimento ingredientas, be kurio jis tiesiog negali pavykti. Sugebėjimas išlaikyti tobulos, norimos materializuoti matricos viziją, sugebėjimas matyti projektą įgyvendintą, sugebėjimas nupiešti minčių vaizdinį, išlaikant ir pripildant jį meile ir džiaugsmu – tai yra raktai į mokslą, kurio moko Motina Marija ir Sen Žermenas.
Dievas yra aukščiausias tyros vizijos mokslo praktikuotojas. Kad ir kaip toli žmogus benuklystų nuo savo individualumo, Dievas visada mato žmoguje Realybės vaizdinį, kuriame jį sukūrė. Šį tyros vizijos mokslą praktikuoja kiekvienas angelas danguje. Tai ir yra įstatymas, įrašytas į vidines žmogaus klostes, žinomas giliausiuose jo širdies sluoksniuose, tačiau tik blyškus prisiminimas jo išoriniame prote. Jis yra paremtas tobulos idėjos vizualizacija, kuri tuomet tampa magnetu, pritraukiančiu Šventosios Dvasios energijas į jo esybę ir užpildančiu jo prote laikomą matricą.
Marijos mėlyna spalva, kurią asocijuojame su Marijos meile, yra beveik žydra spalva – mėlyna su šiek tiek žalios spalvos atspalviu – ir per ją spinduliuoja jos pasišventimas gydyti visus, kurie šaukiasi jos pagalbos. Jos kvapas ir gėlė-liepsna yra slėnio lelija, o pagrindinė jos melodija yra Šuberto „Ave Maria.“
Pagal Mark L. Prophet ir Elizabeth Clare Prophet knygą „The Masters and their Retreats“ (Mokytojai ir jų Ašramai), kurią sudarė Annice Booth.