Šiuolaikinėms demokratijoms reikia diskutuoti apie vaikų potencialą
Pakylėtoji Mokytoja Motina Marija per Kim Michaels, 2020 metų rugpjūčio 2 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2020 metų vebinare „Būkite Dangiškąja Motina veikime per Septynių Spindulių integraciją“.
AŠ ESU Pakylėtoji Mokytoja Motina Marija, ir iš savo, Dangiškosios Motinos Žemei Tarnystės, norėčiau pratęsti perdavimus, kuriuos mes davėme šioje konferencijoje.
Ar įmanoma surengti konferenciją apie Dangiškąją Motiną ir kalbėti apie motinystę, nekalbant apie vaikus ir vaikų situaciją tokioje planetoje kaip Žemė? Na ir dabar, žinoma, jūs galite pažvelgti į pasaulį ir galite pažvelgti į sąlygas, su kuriomis vaikai susiduria daugelyje įvairių šalių, ir galite matyti, kad egzistuoja daug labai akivaizdžios prievartos prieš vaikus.
Yra daug vietų, kuriose su vaikais yra elgiamasi tam tikru būdu, arba jie užauga tam tikroje aplinkoje, kuri akivaizdžiai nėra dermėje su pamatiniu žmogiškumu: vaikai, kurie dar vaikystėje yra verčiami tapti kareiviais Afrikoje, mergaitės Indijoje, kurioms nuo vaikystės yra diegiama galvoti, kad jos neturi jokios vertės, vaikai visame pasaulyje, kurie yra įviliojami arba pagrobiami į prekybos žmonėmis tinklus ir į seksualinę prostituciją, vaikai, kurių genitalijos yra sužalojamos ankstyvame amžiuje, ir taip toliau. Šį prieš vaikus vykdomos prievartos sąrašą būtų galima tęsti ir toliau.
Būdami pakylėtųjų mokytojų mokiniais jūs, žinoma, galite išsakyti prašymus dėl už to stovinčių demonų surakinimo, dėl puolusių būtybių ir kolektyvinių padarų, kurie stovi už šio elgesio su vaikais, kurį matote tokioje daugybėje šalių. Tačiau pagrindinis mano rūpestis čia nėra padėti jums suvokti šiuos prievartos atvejus, nes jie ir taip yra akivaizdūs. Pagrindinis mano rūpestis arba pagrindinis mano šio perdavimo tikslas yra pratęsti Veneros įvestą idėją – kad taip pat turėtume pažvelgti į labiausiai pažengusias visuomenes Žemėje.
Negalime žiūrėti vien į visą tą akivaizdžią prievartą, kuri vyksta pasaulyje, ir apie tai kalbėti, nes taip pat turime pripažinti, kad ši planeta yra visuma. Ji yra tarpusavyje susijusi visuma. Ir kaip dabar jau daug kartų sakėme: „Kas iš tiesų keičia situaciją Žemėje? Tai, kad kolektyvinė sąmonė yra traukiama aukštyn.“ Tačiau kaip kolektyvinė sąmonė yra traukiama aukštyn? Ją aukštyn traukia kai kurios šalys, kurios pačios pirmosios priima naują idėją, naują pamatinio arba esminio žmogiškumo suvokimą.
Kai kurios šalys yra pionierės, kurios, pavyzdžiui, suteikia teisę moterims balsuoti, ir jos patraukia aukštyn kolektyvinę sąmonę, ir tuomet ant šiek tiek žemesnio laiptelio stovinčios šalys sugeba padaryti tą patį, ir tuomet tą sugeba padaryti ant trečiojo laiptelio stovinčios šalys, ir taip toliau. Tai sklinda po Žemę tarsi ratilai vandenyje.
Akivaizdu, kad kai kuriais atvejais egzistuoja problemos, apie kurias turi būti kalbama ir jos turi būti išsprendžiamos šalyse, kuriose tai vyksta. Tačiau kitas aspektas yra tai, kad yra lygiai taip pat svarbu kelti sąmonę pačiose pažangiausiose šalyse, kadangi tai traukia aukštyn visumą. Galėtume sakyti, kad mažiau išsivysčiusios šalys negali eiti nauja kryptimi. Tiktai aukštesnį išsivystymą pasiekusios šalys gali priimti kažkokią naują idėją ir tuomet patraukti aukštyn visą likusią kolektyvinę sąmonę.
Turint tai omenyje, mums tuomet, vėlgi, reikia perkelti savo dėmesį į šias labiausiai išsivysčiusias, toliausiai pažengusias šiuolaikines šalis. Ir mums čia reikia pripažinti, kad egzistuoja specifinis veiksnys, kuris stabdo augimą ir tobulėjimą šioje planetoje. Yra akivaizdu, kad kai žvelgiate į tai, kas stabdo augimą šioje planetoje, galite pažvelgti į šiuos akivaizdesnius prievartos atvejus ir galite pažvelgti į už to stovinčias tamsos jėgas. Galite pažvelgti į, pavyzdžiui, islamiškų šalių kolektyvinę sąmonę, kurios nenori mesti iššūkio islamui. Ir galite sakyti, kad visa ši akivaizdi prievarta, visi šie tamsūs dalykai ir šios tamsos jėgos priešinasi progresui, ir, žinoma, tai yra tiesa. Dėl to nekyla jokių abejonių.
Bet jeigu pažvelgsite į tai, ką aš ką tik pasakiau, turėsite suvokti, kad taip pat egzistuoja jėga pačiose moderniausiose šalyse, kuri priešinasi progresui, ir ji turi keletą aspektų. Vienas iš jų yra tai, kad kai kurios iš šių šalių išvystė tam tikrą pasitenkinimo jausmą. Jos žiūri į tai, ką yra pasiekusios, ir žiūri į skirtumą tarp savęs ir mažiau išsivysčiusių šalių, ir mano bei galvoja, kad tai, ką pasiekė, yra pakankamai gerai. Jos iš esmės jaučia, kad įveikė tam tikrą kliūtį ir dabar joms nebereikia tiek rūpintis savo visuomenės gerinimu. Jos pasiekė būseną, kuri iš esmės yra tokia gera, kokią tik yra įmanoma pasiekti, ir joms nebereikia toliau eiti. Mes jau anksčiau apie tai kalbėjome sakydami, kad jos pradėjo tikėti, jog pakanka suteikti materialinę gerovę, kurią jos pasiekė, ir nėra jokio reikalo žengti sekantį žingsnį ir pasirūpinti psichologine gerove.
Tačiau čia taip pat egzistuoja ir kiti aspektai. Turite suvokti, kad tikroji problema čia yra vizijos stygius ir vaizduotės stygius pamatyti, koks yra kitas žingsnis ir ką būtų galima patobulinti. Užuot galvoję, kad tai, ką pasiekėte, yra pakankamai gerai, matote, kad galima pasiekti daugiau. Vis dar egzistuoja neišspręsti klausimai ir problemos, tačiau taip pat egzistuoja pozityvūs dalykai, kurie galėtų būti materializuoti. Ir turėtume sakyti, kad kai kurios iš šių pačių pažangiausių ir turtingiausių šalių turi akivaizdų vizijos stygių.
Pažvelgę į šio pasiuntinio gimtąją šalį Daniją, matote, kad čia egzistuoja aukštas pragyvenimo lygio standartas ir tai yra gerai veikianti šalis su gerai funkcionuojančia ekonomika. Ir, pavyzdžiui, matote, kad šalis sugebėjo susidoroti su koronos krize su labai nedideliu užsikrėtusių žmonių skaičiumi, labai mažai mirčių ir netgi jos ekonomikai sekasi geriau nei daugumos kitų šalių ekonomikoms.
Tad Danijos šalis išsiugdė šį pasitenkinimą, jausdama, kad tai, ką ji padarė, to pakanka. Ir privalau jums pasakyti, kad pagrindinė to priežastis, tiek Danijoje, tiek kitose šalyse, kurios yra panašioje situacijoje, pavyzdžiui, kitose Skandinavijos šalyse, Europos šalyse, Kanadoje, Pietų Korėjoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir tam tikru laipsniu Japonijoje, yra tai, kad visose šiose šalyse materializmas ir materialistinis požiūris į gyvenimą yra pagrindinė problema ir pagrindinis dalykas, neleidžiantis žmonėms įgyti aukštesnės vizijos apie tai, ką būtų galima pasiekti. Kitaip tariant, kadangi materialistinis požiūris į gyvenimą taip stipriai paveikė šių šalių mąstymą, daugelis žmonių mano, kad šios materialinės gerovės suteikimas yra aukščiausias įmanomas tikslas. Nes kas gi dar galėtų tai būti?
Jeigu galvojate, kad žmonės iš esmės yra materialios būtybės, nors galite sąmoningai šito nesuvokti ir galite nesugebėti to suformuluoti, jūs galvojate, kaip anksčiau sakėme, kad jeigu pasirūpinsite materialine gerove, žmonės automatiškai taps laimingi. Kitaip tariant, psichologinė gerovė privalo būti neišvengiama materialinės gerovės pasekmė. Tai yra daugelyje šių šalių egzistuojanti žodžiais neįvardinta prielaida. Ir tai neleidžia žmonėms susisieti su šiuo esminiu žmogiškumu, kuris sako: „O, bet egzistuoja tiek nepalyginamai daugiau. Tai, ką mes pasiekėme šiose pasiturinčiose šalyse, tėra tik pamatas visiškai naujai žmogaus augimo ir žmogaus vystymosi erai, kurioje mes koncentruosimės į psichologinę gerovę ir koncentruosimės į pilno žmogaus potencialo išvystymą, kad žmonės galėtų būti daugiau nei mes šiandien netgi pajėgiame įsivaizduoti.“
Kaip tuomet galime su tuo tvarkytis šiose pasiturinčiose šalyse? Na, būtent apie tai pasidalinsiu su jumis keliomis perspektyvomis. Nors gali būti ir kitų perspektyvų, į kurias galite pažvelgti, aš susikoncentruosiu į vaikų situaciją.
Daugelis žmonių šiose šalyse jaučia, kad visuomenė iš esmės padarė tai, ką turėjo padaryti dėl vaikų. Ir iš tiesų egzistuoja prielaida tarp kai kurių politikų, biurokratų, švietimo atstovų, tyrinėtojų ir mokslininkų šiose šalyse, kad visuomenė iš esmės išpildė savo pareigą savo žmonėms, suteikdama jiems labai geras materialias sąlygas. Ir tai yra viskas, ką jai reikėjo padaryti.
Na ir dabar, žinoma, laikas nuo laiko iškyla tam tikras suvokimas, kad: „Na, egzistuoja tam tikra problema, kuri darosi tokia rimta, jog visuomenė turi imti ją spręsti.“ Tačiau, vėlgi, egzistuoja šis nenoras spręsti tokias problemas, kaip mes apie tai kalbėjome. Kartais yra šis neigimo periodas, ir tuomet atsiranda šis jausmas: „O, bet šitai iš tiesų neturėtų vykti.“
Egzistuoja prielaida, kad jeigu suteiksime žmonėms geras materialias sąlygas, yra tam tikri dalykai, kurie neturėtų vykti, ir tam tikri dalykai, kurių žmonės neturėtų daryti. Tai reiškia, kad šios visuomenės yra neigimo būsenoje ir kognityvinio disonanso būsenoje. Jos nenori pripažinti, kas iš tiesų vyksta su vaikais jų šalyse. Ir, žinoma, egzistuoja tam tikri akivaizdžios prievartos prieš vaikus atvejai net ir labiau pasiturinčiose šalyse.
Vienas iš jų yra pedofilija. Tam tikro laipsnio pedofilija egzistuoja net ir labiausiai pasiturinčiose šalyse. Egzistuoja tam tikri pedofilai, kurie taikosi į vaikus. Egzistuoja tam tikri pedofilai šiose turtingose šalyse, kurie keliauja į kitas šalis, tokias kaip Tailandas, kuriose jie gali patenkinti savo troškimą užsiiminėti seksu su vaikais. Šios pasiturinčios šalys turi didelį nenorą pažvelgti į šią problemą ir tai spręsti. Tas pats vyksta su seksualine prievarta šeimose, kai šeimos nariai – dažniausiai vyrai – prievartauja vaikus. Taip pat egzistuoja smurtas namuose, kai visuomenės yra linkusios galvoti, jog tai neturėtų vykti, tačiau iš tiesų nenori pripažinti problemos ir tarti: „Ką mes galėtume dėl to padaryti? Ką turime dėl to daryti? Ką privalome dėl to daryti?“
Čia egzistuoja tam tikros problemos, dėl kurių turėtų vykti atviresni debatai. Ir aš nesakau, kad čia noriu jums pristatyti paruoštą sprendimą. Kad štai ką visuomenė turi padaryti. Tai turėtų varijuoti priklausomai nuo šalies, ir negali egzistuoti tik vienas, vienintelis sprendimas. Tačiau svarbiausia, ką noriu pasiekti su šiuo kreipimusi, yra paraginti jus išsakyti prašymus, kad visuomenės bent jau pradėtų diskutuoti šiais klausimais, nes šiuo metu dažnai nevyksta jokios diskusijos.
Taigi, pedofilija. Akivaizdu, žvelgiant iš humanistinio požiūrio ir pamatinio žmogiškumo požiūrio, kad tai nėra konstruktyvu. Tai nėra pamatinis žmogiškumas seksualiai prievartauti vaikus. Ką demokratinė visuomenė gali dėl to padaryti? Na, žmonės visuomenėje jaučia, kad jie gali padaryti reliatyviai mažai. Ir štai čia visuomenėms reikia pripažinti, kad demokratinė visuomenė kartais gali tapti savo demokratinių idealų įkaite. Ji gali tapti suparalyžiuota savo demokratinių idealų ir nesugebėti imtis veiksmų, kai tiems demokratiniams idealams iškyla grėsmė arba jie yra imami pažeidinėti. Turite čia pripažinti, kad turite demokratinę visuomenę, kuri nenori pernelyg stipriai bausti žmonių ir ji iš tiesų nenori taikyti mirties bausmės už rimtus nusikaltimus. Ir todėl, tam tikru laipsniu, tokia visuomenė yra suparalyžiuota ir negali susidoroti su pedofilija.
Demokratinė visuomenė daro prielaidą, kad jos piliečiai nėra blogesni už savo valdžią. Kitaip tariant, jeigu valdžia nėra naudojanti prievartą ir narcisistinė, tuomet ši valdžia daro prielaidą, kad jos piliečiai taip pat nėra naudojantys prievartą ir nėra narcizai. Tačiau pedofilai iš tiesų naudoja prievartą ir yra narcizai. Jie yra visiškai susikoncentravę į save. Galėtume sakyti, kad jie serga psichine liga. Tačiau ši psichinė liga veikia ne tik juos pačius, ši psichinė liga verčia juos labai žiauriai smurtauti prieš vaikus.
Na ir dabar, per pora pastarųjų dešimtmečių tai išaugo į komercinę veiklą. Kai pedofilas keliauja į kitą šalį, tai yra pinigai. Jis keliauja į šalį, kurioje vaikų prostitucija yra laikoma normaliu dalyku. Kažkas iš to darosi pinigus. Vaikų pornografija, kuri yra pedofilijos dalis, taip pat yra pinigus darantis verslas. Ką demokratinė visuomenė gali dėl to padaryti?
Na, kai tik kažkur dalyvauja pinigai, egzistuoja bazinis verslo principas: rizika ir atlygis. Kokio dydžio yra rizika, darant šiuos pinigus? Ir kiek pinigų iš to potencialiai galiu uždirbti? Tas pats, pavyzdžiui, vyksta su narkotikų gamyba ir platinimu – rizika ir atlygis. Demokratinė visuomenė turi čia pripažinti, kad dėl savo demokratinių idealų ji sukūrė situaciją, kurioje pedofilams, vaikų pornografams ir netgi prekiautojams žmonėmis, kurie prekiauja suaugusiais žmonėmis, parduodami juos į prostituciją, yra suteikiamas nesąžiningas pranašumas.
Demokratinės visuomenės suteikia nežmonišką pranašumą, nes kokia yra rizika, vykdant šiuos nusikaltimus? Na, visų pirma, yra labai maža rizika, kad jus kažkas sugaus ar netgi suras. Ir net jeigu būtumėte sugauti ir suimti, kokia yra bausmė? Ar ji yra tokia didelė, kad tie, kurie iš to darosi pinigus, nustotų tai daryti ir tartų: „Tai yra pernelyg rizikinga. Geriau paieškosiu kito būdo darytis pinigus.“ Ir ar bausmė bus tokia didelė, kad pedofilai – kurie yra klientai, perkantys tai, ką tiekia pardavėjai – nustos tai pirkti? Ir šalims reikia čia suprasti, kad jos tiesiog nepadarė pakankamai, kad išspręstų šią problemą.
Ką galima padaryti? Na, galite padidinti riziką. Ir, žinoma, kokia yra didžiausia rizika verslo veikloje? Tai yra, kad galite būti pagauti ir jums gali būti įvykdyta mirties bausmė, ir tuomet daugiau nebegalėsite uždirbinėti pinigų. Nėra svarbu, kiek pinigų galite uždirbti, nes jeigu būsite mirę, negalėsite jų išleisti. Na ir dabar, mes, žinoma, suprantame, kad daugelis demokratinių šalių nenori grįžti prie mirties bausmės taikymo, ir nesakau, kad jos būtinai turėtų tai daryti.
Tačiau kokia tuomet yra vienintelė kita jums liekanti galimybė? Tai yra padidinti sugavimo riziką. Tad turėtumėte sukurti specialias policijos pajėgas, kurios būtų įgalintos aptikti būtent tokio pobūdžio nusikaltimus: prekybą žmonėmis, vaikų pornografiją, pedofiliją ir visus tokius dalykus. Turite turėti kažką, kas galėtų tai aptikti, kas galėtų įsiskverbti į juodąjį internetą, surasti, kur yra šios pedofilijos svetainės ir pedofilų grupės, ir juos išaiškinti. Ir tai turi būti daroma tarptautiniu mastu. Tai jums kainuos pinigus, tačiau tai yra dalis to, ką privalote daryti, norėdami apsaugoti savo vaikus.
Jūs taip pat, žinoma, galite padidinti bausmes. Jeigu negalite vykdyti mirties bausmės, galite padidinti laisvės atėmimo bausmės laiką arba galite pamąstyti, ar nereikėtų atlikti priverstinės pedofilų sterilizacijos. Nesakau, kad yra tik vienas sprendimas. Sakau, kad tai yra dalykai, apie kuriuos reikia diskutuoti, kad vaikai būtų adekvačiai apsaugoti.
Turite čia suprasti kai ką labai paprasto, ir šitai, žinoma, nebus pripažinta oficialiai, tačiau vis tiek noriu čia tai pasakyti. Mes jau anksčiau sakėme, kad reinkarnacija yra realybė. Sakėme, kad jeigu pažvelgsite į praėjusių šimto metų istoriją, matysite, kad daug, daug gyvybės srautų, daug sielų buvo labai stipriai sužeistos šiuose per praėjusį šimtą metų vykusiuose karuose. Ir kur šios sielos nori inkarnuotis?
Na, žinoma, labiau pažengusiose demokratinėse šalyse, kuriose jos turėtų šansą išsigydyti savo psichologiją. Galėtume sakyti, kad tai yra pozityvus reinkarnacijos aspektas. Tačiau jūs taip pat galite pažvelgti į faktą, kad egzistuoja tam tikra mažesnė sielų grupė, kurios turi šias stiprias narcisistines-smurtines tendencijas, tokias kaip pedofilija. Ir galite savęs paklausti: „Kur toks asmuo norėtų įsikūnyti?“ Na, dažnai jis norėtų įsikūnyti turtingoje ir klestinčioje šalyje, kurioje jis, visų pirma, turėtų šansą gauti pinigus, už kuriuos galėtų pirkti šias paslaugas, o visų antra, jis beveik nerizikuotų būti aptiktas, nes galėtų išvengti visuomenės radaro, kadangi visuomenė iš tiesų neturi suvokimo apie šią problemą.
Turite čia suprasti, kad tai yra tik vienas pavyzdys, kaip demokratinės visuomenės prisitraukia tam tikrus gyvybės srautus, tam tikras sielas, kurios yra tikri narcizai ir gali labai stipriai išnaudoti kitus, nes gali piktnaudžiauti laisve, kurią demokratinė visuomenė suteikia savo piliečiams. Kokia yra pamatinio žmogiškumo perspektyva į tai? Tai yra, kad laisva, demokratinė visuomenė turi pareigą apsaugoti savo piliečių daugumą nuo tokio išnaudojimo ir ypač, žinoma, apsaugoti savo vaikus.
Na ir dabar, pažvelkime į dar vieną problemą, apie kurią turi būti diskutuojama. Galime pažvelgti į tam tikrą labai paprastą statistiką iš demokratinių šalių. Per praėjusius 50 metų ir netgi dar ilgiau, skyrybų skaičius išaugo beveik eksponentiškai. Kai kuriose šalyse dauguma santuokų dabar baigiasi skyrybomis. Ką tai reiškia praktikoje? Na, didžiosios daugumos skyrybų atvejų, jeigu pora turi vaikų, vaikai pasilieka su motina. Tai reiškia, kad mes dabar turime didelį skaičių vaikų šiose demokratinėse šalyse, kurie buvo užauginti vienišų motinų. Ir žinau, kad kai kuriose šalyse tai yra labai gerai suvokiama ir yra mėginama suteikti įvairią socialinę paramą ir socialines paslaugas, siekiant palengvinti vienišoms motinoms vieno ar kelių vaikų auginimą.
Ir vis dėlto, tai nebuvo pakankamai išspręsta šiose šalyse. Ką šalis iš tiesų turi pareigą padaryti, ne tik dėl vienišų mamų, bet ir vaikų, kuriuos augina šios vienišos mamos? Jeigu esate vieniša mama, ar, tiesą sakant, bet kurios lyties vieniši tėvai, susiduriate su labai paprasta situacija. Turite suteikti materialinę gerovę, kuri yra reikalinga jūsų vaikams, o tai reiškia, kad turite turėti darbą. Kai kuriose šalyse, tokiose kaip, pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos, kurios save laiko šiuolaikine demokratija, daugelis vienišų mamų yra priverstos dirbti daugiau nei viename darbe, nes negali uždirbti pakankamai pinigų, kad galėtų pasirūpinti savo vaikais už minimalų atlyginimą, kurį gauna tam tikruose darbuose.
Na, jeigu esate priversti dirbti ilgas darbo valandas ar netgi dirbti 40 valandų per savaitę, kiek turite laiko? Kiek jums lieka energijos, kurią galite skirti savo vaikams? Visuomenė sako: „Na, mes parūpinsime darželius ir mokyklas, kuriuos vaikai galės lankyti, kol jų motina dirba.“ Ir vis dėlto, motina dirba aštuonias arba daugiau valandų, pareina namo, turi pasirūpinti vakariene ir turi pasirūpinti kitais praktiniais dalykais. Ir kiek lieka energijos ir dėmesio, kuriuos ji tuomet galėtų skirti taip vadinamam kokybiškam laikui su vaiku ar vaikais? Kai žiūrite į tai realistiškai, nelabai daug, tiesa? Kalbu tai ne tam, kad kaip nors kaltinčiau motinas.
Noriu, kad suvoktumėte, jog turi būti diskutuojama, ar visuomenės pakankamai padarė dėl šių vaikų ir šių vienišų tėvų. Ar pakanka tiesiog mesti pinigus į šią problemą? Ar pakanka reikalauti, kad kartu negyvenantis tėvas mokėtų alimentus už vaiką? Ar pakanka parūpinti darželius, mokyklas, socialines paslaugas, tą ir aną? Ar to pakanka, o gal yra įmanoma padaryti daugiau? Žinoma, mano mintis yra tokia, kad turi vykti diskusijos apie tai, ką daugiau visuomenė galėtų padaryti. Vėlgi, nėra tik vieno konkretaus sprendimo. Yra daug įvairių sprendimų, kuriuos čia būtų galima pritaikyti ir kurie galėtų pagerinti vienišų tėvų, o ypač vienišų mamų situaciją. Esmė čia nėra vien pinigai; esmė taip pat yra paklausti: „Ar mes dabar pasiekėme tašką savo visuomenėje, kai tradicinis šeimos modelis tapo atgyvenęs?“
Galite matyti, kad jau seniai šios šiuolaikinės demokratijos paleido tradicinį požiūrį į gyvenimą, kuris egzistavo kelis šimtus metų ir buvo labai stipriai paveiktas krikščioniško mąstymo, ar tai katalikų bažnyčios ar liuteronų bažnyčios. Galite matyti, kad kai pažvelgiate į praeitį, tradicinis požiūris – iš tiesų atėjęs iš krikščionybės, bet taip pat ir bendrai priimtas visuomenės – buvo toks, kad šeima yra vyras ir moteris, kurie gyvena kartu ir augina vaikus.
Jeigu nukeliautumėte dar šiek tiek toliau į praeitį, būtent vyras eidavo iš namų ir susirasdavo darbą, aprūpindamas šeimą pinigais, o mama likdavo namuose su vaikais. Na, daugumoje šiuolaikinių visuomenių ši šeimos struktūra yra visiškai atgyvenusi. Yra labai nedaug žmonių, kurie gali sau leisti tai daryti. Net jeigu vyras ir moteris lieka kartu, jie dažnai abu dirba darbuose. Tad, pavyzdžiui, turėtų būti diskutuojama: „Kodėl mes matome šitai vykstant?“ Juk anksčiau būdavo taip, kad dauguma darbų, kuriuose vyras įsidarbindavo, duodavo pakankamas pajamas, kad šeima galėtų leisti motinai likti namuose su vaikais. Atrodo, kad dabar tai tapo neįmanoma. Turėtume pamąstyti, kodėl.
Ir čia, žinoma, egzistuoja keletas veiksnių, kuriuos reikia suvokti. Vienas iš šių veiksnių yra tai, kad žmonių lūkesčiai, ką jie gali turėti materialiai, nepaprastai išaugo. Daugelis jaunų porų šiandien nėra patenkintos, gyvendamos nedideliame butelyje miesto centre ir neturėdamos automobilio, kaip tai darė jų tėvai ar seneliai. Jie sako: „Mes norime didelio namo, mes abu norime turėti automobilius, ir todėl abu turime dirbti, o vaikams tiesiog teks su tuo susitaikyti.“ Tai yra sprendimas, kurį jie priima, ir jie turi teisę priimti šį sprendimą.
Tačiau kitas dalykas, apie kurį turi būti diskutuojama, yra šis: ar daugelio žmonių, pavyzdžiui, vidurinės klasės žmonių, pajamos patyrė eroziją, nusmukdamos iki tokio lygmens, kad žmonės realistiškai negali leisti vienam iš tėvų likti namuose su vaikais? Ir tuomet: ką męs, kaip visuomenė, galime dėl to padaryti? Tai iš tiesų galioja Jungtinėms Valstijoms, tačiau taip pat galioja ir daugeliui kitų šalių, kad vidutinės pajamos, ne pats pinigų kiekis, bet jų perkamoji galia, iš tiesų patyrė eroziją. Apie tai būtų galima kalbėti. Tai galėtų padaryti labai didelį poveikį ir pakeisti tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, kiek žmonėms yra mokama už darbą ir kokį pelną yra leidžiama uždirbti įmonėms. Visa ši idėja, kad žmonės skolinasi ir moka palūkanas bankams, kuomet jų pajamos patiria eroziją dėl palūkanų mokėjimo, dar labiau prisideda prie šios problemos, ir egzistuoja daug panašių veiksnių, apie kuriuos čia būtų galima diskutuoti.
Kitas dalykas, apie kurį būtų galima diskutuoti, yra šis: Dabar, kai galime pažvelgti į faktą, jog mūsų visuomenėse iš tiesų nebeliko tradicinės šeimos struktūros, koks galėtų būti sekantis žingsnis? Kokia galėtų būti alternatyva? Ar pakanka sakyti, kad kai du žmonės kartu susilaukia vaikų, jie vieninteliai yra atsakingi už vaikus? Ar pakanka sakyti, kad kai tėvai išsiskiria, jie gali nueiti savo atskirais keliais, ir vienas iš tėvų tampa pagrindiniu vaikų globėju, o kitas matosi su jais retkarčiais? Ar to pakanka? O gal turėtume sukurti situaciją, kurioje žmonės galėtų dalintis atsakomybe už vaikus?
Tradiciškai turėjote situaciją, kai seneliai rūpindavosi vaikais. Na, kodėl šiandien tai nebevyksta? Tam gali būti įvairių priežasčių. Tačiau tai yra dalykas, apie kurį visuomenė galėtų pradėti kalbėti ir tarti: „Kaip galėtume paskatinti senelius labiau prisidėti prie rūpinimosi vaikais? Ką mes, kaip visuomenė, galime dėl to padaryti?“ Ar mes, pavyzdžiui, galėtume parūpinti kokius nors šeimos konsultantus, kurie lankytųsi šeimose ir klaustų: „Kokios yra galimybės? Ar galime įtraukti senelius? Ar egzistuoja kažkoks priešiškumas arba konfliktas tarp senelių ir tėvų, kurį galėtume išspręsti, kad seneliai galėtų būti labiau įtraukiami?“
Galbūt jie gyvena per toli, kaip yra kai kuriose šalyse dėl darbo jėgos mobilumo. Na tai tuomet, gal yra kitų žmonių toje vietovėje? Gal yra kitų vienišų tėvų, kurie galėtų susiburti drauge ir palaikyti vienas kitą? Ar mes, kaip visuomenė, galėtume padėti tam įvykti? Ar turėtume sėdėti ir laukti, kol žmonės patys susipras? Argi negalėtume sukurti palaikymo grupių, netgi parūpindami konsultantus, kurie galėtų padėti tai suorganizuoti, kad vieniši tėvai galėtų susiburti drauge?
Net ir žmonės, kurie nėra tėvai, galėtų žiūrėti į tai, kaip į savo ugdymąsi tapti tėvais, suteikti pagalbą vienišiems tėvams su savo vaikais. Argi nebūtų įmanoma sukurti tam tikras iniciatyvas, kurios palengvintų vienišų tėvų gyvenimą? Ir tuomet vaikai gautų daugiau suaugusiųjų dėmesio ir priežiūros. Egzistuoja senas posakis, kad reikia viso kaimo vaikui užauginti. Na, tai būtų įmanoma pakartoti šiuolaikinėse demokratijose. Nors ir neturite kaimų, galite sukurti šias bendruomenes, kurios būtų sutelktos į vaikų auginimą. Žinau, kad egzistuoja įvairūs su tuo susiję iššūkiai, tačiau tai taip pat yra galimybė.
Mes dabar galime pereiti prie kitos temos, kurią čia noriu aptarti. Koks yra didžiausias visuomenės išteklius? Daugelis šalių sakytų, kad, na, Saudo Arabija turi naftą, kuri yra jos didžiausias išteklius. Kažkuri kita šalis turi geležies rūdą, kuri yra jos didžiausias išteklius. Ši šalis turi anglį, ana šalis turi miškus, trečia šalis turi žemdirbystei tinkamą žemę, ketvirta šalis turi gerą žuvininkystę ir tai yra jų pagrindinis išteklius. Tai yra visiškai atgyvenęs būdas į tai žiūrėti – visiškai atgyvenęs. Jis niekada net ir nebuvo teisingas, tačiau ypač yra atgyvenęs šiandien. Koks yra didžiausias šalies išteklius? Jos žmonės.
Ką tai reiškia, kad šalies žmonės yra didžiausias išteklius? Na, tai reiškia keletą dalykų. Tačiau visų pirma tai reiškia, kad kuo geriau funkcionuojantys ir kuo konstruktyvesni yra žmonės, tuo didesnis išteklius jie yra savo šaliai. Tad pokytis, kuris turi įvykti šiose demokratinėse šalyse, yra tai, kad jie suvoktų, jog dėl savo demokratinių idealų jos turi atlikti pokytį ir tarti: „Didžiausias mūsų, kaip šalies, išteklius yra mūsų žmonės. Ne didžiosios kompanijos yra mūsų ekonomikos varomoji jėga. Mūsų didžiausias išteklius yra mūsų žmonės, kadangi jokia kompanija, kad ir kokia didelė ar galinga ji būtų, nieko negalės padaryti, jeigu neturės žmonių, kurie darytų darbą.“
Tad ką tai reiškia šaliai? Vėlgi, paimkime kaip pavyzdį Daniją. Ką tai reiškia? Kaip Danijos žmonės galėtų tapti geresniu ištekliumi savo šaliai? Na, kai kurie sakys: „O, jie turi įgyti geresnį išsilavinimą.“ Šis požiūris nebūtinai yra klaidingas, bet ir nebūtinai yra teisingas, nes tai iš tiesų nėra vienintelis būdas, kaip į tai galima žiūrėti.
Visų pirma, žmonėms reikia sugebėti geriau funkcionuoti psichologiškai. O tai, vėlgi, reiškia, kaip mes dabar sakėme daug, daug kartų, jog šioms šalims reikia susikoncentruoti į psichologinį vystymąsi ir savo žmonių gydymą – visų savo žmonių. Tačiau dabar, vėlgi, susikoncentruokime į vaikus. Koks yra didžiausias šalies ateities išteklius? Tai yra vaikai, kurie yra čia šiandien. Jie taps suaugusiais, kurie vadovaus šaliai.
Tad argi tuomet nėra logiška, kad jeigu išauginsime vaikus, kurie psichologiškai bus suluošinti, jie taps tokiais žmonėmis, kuriuos mes turime šiandien – suaugusiais, kuriuos mes turime šiandien, kurie yra psichologiškai suluošinti, su visais iš to išeinančiais padariniais visuomenei ir žmonių individualiam gyvenimui? Argi nėra aišku, argi nėra akivaizdu, kad pažangi demokratinė šalis, kuri savo humaniškumo ir demokratinius idealus laiko prioritetu, turėtų koncentruotis į vaikus, siekdama suteikti geriausias sąlygas vaikystėje ir geriausias įmanomas psichologines sąlygas, kad jie galėtų užaugti ir būti psichologiškai vientisais ir gerai funkcionuojančiais suaugusiais?
Tai kaip tuomet būtų galima tai pasiekti? Na, mes jau kalbėjome apie faktą, kad pradedant nuo darželių, vaikai turėtų būti mokomi mokyklose apie savo psichologiją. Visi vaikai turėtų gauti psichologinį įvertinimą, ir jeigu jiems yra reikalinga pagalba, jie gautų pagalbą, tiek individualios terapijos pavidalu, bet taip pat ir grupinės terapijos pavidalu. Galėtų vykti grupinės sesijos su vaikais, kuriose jie galėtų padėti vieni kitiems dirbti su savo psichologija. Daugelis šių dalykų, kurie šiandien yra laikomi pernelyg pažangiais, pernelyg brangiais, ar netgi apie juos iš viso nėra galvojama, taps akivaizdžiais ir plačiai paplitusiais po dešimties, dvidešimties metų. Ir žmonės žvelgs į praeitį ir sakys: „Kodėl visuomenės anksčiau to nedarė? Juk nauda yra tokia akivaizdi. Tai netgi nekainuoja mums pinigų. Tai mums sutaupo didžiulius kiekius pinigų, kuriuos būtume turėję išleisti kitur.“ Tai yra vienas akivaizdus aspektas.
Tačiau taip pat egzistuoja ir kitas aspektas, apie kurį turi būti kalbama: vėlgi, kaip sakiau, daugelis demokratinių šalių buvo suparalyžiuotos savo demokratinio idealo suteikti laisvę žmonėms. Kaip sakė Sen Žermenas: „Laisvė išnaudoti kitus iš tiesų nėra laisvė ir tikrai neturėtų būti laikoma laisve demokratinėje šalyje.“ Na, aš čia labiau kalbu ne apie laisvę išnaudoti, bet kalbu apie tai, kad demokratinė šalis iš esmės sako: „Mes, kaip valdžia, turėtume kuo mažiau kištis į žmonių gyvenimus.“ Vėlgi, tai yra suprantama istoriniame kontekste, kai matėte tas diktatoriškas šalis, kurios tradiciškai labai daug kišosi į žmonių asmeninį gyvenimą. Ir demokratinė vyriausybė, žinoma, sako: „Mes nenorime būti kaip Sovietų Sąjunga, todėl negalime kištis į žmonių gyvenimus.“
Tačiau aš nekalbu apie kišimąsi į žmonių gyvenimus. Aš kalbu apie faktą, kad galite žmonėms kažką pasiūlyti. Bent jau, daugeliu atvejų, jums nereikės jų versti tai priimti. Tačiau jūs galite tai pasiūlyti, kai tuo tarpu šiandien tai nėra siūloma. Jūs galite pasiūlyti tėvams padėti su savo psichologija, kad jie geriau sugebėtų pasirūpinti savo vaikais. Argi nėra akivaizdu, kaip jau anksčiau sakėme, kad psichologinės tėvų žaizdos dažnai yra suprojektuojamos ant vaikų, ar bent jau paveikia vaikus? Argi nėra akivaizdu kiekvienam, kas bent kažkiek išmano psichologiją arba socialines problemas, kad tėvai, kurie turi psichologinių problemų, turi daug didesnę tikimybę išauginti vaikus su psichologinėmis problemomis?
Tačiau čia egzistuoja dar ir kitas vertinimas, kurį būtų galima čia atlikti. Galite tarti: „Demokratinė visuomenė turėtų suteikti didžiausią įmanomą laisvę savo piliečiams.“ Tačiau aš paklausčiau: „Kuriems piliečiams?“ Galite sakyti: „Demokratinė visuomenė neturėtų kištis į vyro ir moters gyvenimą, kurie nori kartu gyventi ir susilaukti vaikų. Turėtume leisti jiems patiems su tuo tvarkytis.“ Ir tai gali atrodyti kaip laisvės suteikimas tėvams, tačiau ar laisvė yra suteikiama vaikams? Kitaip tariant, ar jūs suteikiate savo vaikams laisvę, leisdami jiems užaugti nedarniuose namuose, kuriuose tėvai prieš juos naudoja prievartą arba kuriuose jų tėvai turi rimtų psichologinių problemų, kurios juos veikia? Ar tai yra laisvė vaikui augti namuose su tėvais alkoholikais, narkomanais arba nusikaltėliais? Ar tai yra laisvė, kurią demokratinė valdžia turėtų duoti tam vaikui? O gal demokratinė valdžia turėtų sakyti: „Mūsų vaikams, kurie yra mūsų didžiausias ateities išteklius, turėtų būti suteikta laisvė užaugti gerai funkcionuojančiuose namuose su psichologiškai sveikais tėvais?“
Šiandien jūs tai paliekate piliečiams. Suteikiate savo piliečiams laisvę daryti ką? Užmegzti santykius, į kuriuos disfunkcinę psichologiją turintys žmonės dažnai vienas kitą prisitraukia? Jie turi disfunkcinius santykius. Jie turi vaikus. Jie naudoja emocinę, mentalinę, galbūt netgi fizinę prievartą prieš savo vaikus. Jie išsiskiria. Ir dabar jie naudojasi savo vaikais kariaudami vienas prieš kitą, kas sukelia dar didesnių psichologinių problemų vaikams.
Kokį tai poveikį padaro visuomenei? Na, turite mokėti socialines išmokas, galbūt vienam arba abiem tėvams, o galbūt ir vaikams. Turite vaikus, kurie negali įgyti išsilavinimo, negali dirbti darbe ir negali gerai funkcionuoti. Galbūt jie įninka į alkoholį arba narkotikus, ir tuomet turi būti nuo to gydomi ir taip toliau. Galite matyti, kaip viena nedarni pora, susilaukusi vaikų, gali tiek daug kainuoti visuomenei, kad kai kuriuose visuomenėse, ar bent jau tam tikruose miestuose, tai tampa nevaldoma. Ar demokratinė valdžia šitaip iš tiesų atlieka savo pareigą savo piliečiams ir išpildo savo demokratinius idealus? Argi neateina toks momentas, kai turi būti bent jau diskutuojama, ar neturėtų demokratinė visuomenė pasakyti: „Privalome prisiimti atsakomybę už vaikus, kurie auga mūsų visuomenėje. Kaip visuomenė, privalome užtikrinti, kad vaikams būtų suteiktos geriausios įmanomos sąlygos užaugti sveikais suaugusiais – psichologiškai sveikais suaugusiais.“
Kaip galime tai padaryti? Na, čia yra daug, daug aspektų, apie kuriuos turėtų būti diskutuojama, tačiau štai yra bent keletas iš jų: Pirmiausia visuomenė galėtų pasakyti: „Ar būdami demokratine valdžia iš tiesų turime pareigą leisti bet kam tapti tėvais? Mes neleidžiame bet kam sėsti į automobilį, išvažiuoti į kelią ir važiuoti 100 kilometrų per valandą greičiu, nemokant vairuoti automobilio. Reikalaujame iš visų lankyti kursus, gauti vairuotojo pažymėjimą, kad jie galėtų turėti bent minimalius įgūdžius vairuoti automobilį, ir tik tada leidžiame jiems tai daryti, nes kitu atveju jie galėtų nužudyti arba sužeisti kitus žmones.“ Tas pats galioja ir daugeliui kitų visuomenės aspektų. Jūs neleidžiate kažkam rūpintis jūsų pačia svarbiausia infrastruktūra arba institucijomis, jeigu jie nėra įgiję išsilavinimo arba patirties, kurią įgija mokydamiesi iš kitų.
Jeigu vienas iš pačių svarbiausių visuomenės išteklių, jeigu ne pats svarbiausias, yra jūsų vaikai, kaip galite bet kam leisti tapti tėvais? Argi neateina toks momentas, kai visuomenė turi teisę pasakyti, netgi pareigą pasakyti: „Jeigu norite būti tėvais mūsų visuomenėje, turite atitikti reikalavimus?“ Esmė čia nėra tiesiog palankyti kažkokius kursus, kuriuose išmoktumėte fiziškai pasirūpinti vaiku – pakeisti jam sauskelnes, naudotis buteliuku ir visi tie dalykai. Esmė čia yra gauti psichologinį įvertinimą. Ar esate psichologiškai pasiruošę auginti vaiką? O gal turite tokių didelių žaizdų savo psichologijoje, kad nesugebate niekuo pasirūpinti, vos sugebėdami pasirūpinti patys savimi?
Mes dabar turime šias šiuolaikines visuomenes, kurios jau ne vieną dešimtmetį rengia lytinio švietimo kursus, tad beveik nebėra žmonių tose visuomenėse, kurie galėtų užaugti nežinodami, kas sukelia nėštumą. Daugelis jų netgi suteikia nemokamą priėjimą prie aborto. Na, argi tuomet nėra logiška, kad jeigu visuomenė padarė viską, kad užtikrintų, jog neplanuoti nėštumai neįvyktų, tuomet turime daryti prielaidą, kad dauguma nėštumų yra planuojami? Jeigu jie yra planuojami, argi nėra pagrįsta sakyti: „Prieš planuodami savo nėštumą, turite atitikti reikalavimus. Turite lankyti šiuos kursus ir įvykdyti reikalavimus.“ Jeigu pasirodo, kad turite psichologinių problemų, tuomet šios psichologinės problemos turi būti išspręstos, ir tik tuomet tėvai gali turėti vaikų.
Kitas dalykas, apie kurį reikia diskutuoti, yra štai kas: Kas nutinka, jeigu po to, kai gimsta vaikai, pasirodo, kad namai yra nedarnūs arba tėvai išsiskiria? Na, vėlgi, ar gali apsišvietusi visuomenė iš tiesų leisti žmonėms turėti vaikus ir gyventi savo namuose, neturėdama jokio supratimo apie tai, kas vyksta namuose, nebent jie atranda mokykloje, kad vaikai nefunkcionuoja? Ar negalėtų atsirasti visuomenė, kuri tartų: „Reikia suorganizuoti kažkokį konsultavimą visiems tėvams, kad konsultantai galėtų patikrinti, kaip jiems sekasi?“ Tai neprivalo būti kažkas, kas jums būtų primetama per prievartą. Tai neturi būti jus stebintis Didysis Brolis. Tačiau iš tiesų gali egzistuoti šis reguliarus kontaktas, kad žmonės turėtų su kuo pasikalbėti, galėtų turėti vietą, į kurią galėtų ateiti su savo problemomis.
Kitas dalykas yra tai, kad kai pora išsiskiria ir vienas iš tėvų tampa vienišu tėvu/mama, visuomenė galėtų įsikišti ir tarti: „Privalome suteikti papildomą paramą šiems tėvams.“ Tačiau taip pat gali iškilti situacija, kurioje visuomenei reikia aptarti: „Na, ar neturėtume paimti šių vaikų iš tėvo arba tėvų?“ Tai, žinoma, jau vyksta daugelyje šalių, tačiau gali būti geresnių būdų su tuo tvarkytis nei tai, kas dabar vyksta. Kitaip tariant, esmė čia yra pasakyti: „Ar galite turėti vieną arba du žmones, atsakingus už vaiko auginimą? O gal visuomenė taip pat yra atsakinga už vaikų auginimą?“ Žinau, kad kai kurie sakys, jog tai jau vyksta per darželius ir mokyklas, tačiau iš tiesų gali būti daroma daugiau.
Iš tiesų gali būti daroma daugiau įtraukiant žmones. Pavyzdžiui, kai jūs susilaukėte savo vaikų ir jie užaugo, ir jūs buvote sėkmingi tėvai, ir išauginote keletą gerai funkcionuojančių vaikų, ar iš tiesų išpildėte savo tėvystės atsakomybę? Ar negalite turėti žmonių, kurie yra pasiekę tą amžių, ištuštėjusio lizdo amžių, kad jie įsitrauktų į kitų vaikų auginimą, palaikydami jaunus tėvus ir dalindamiesi savo patirtimi?
Ar tai iš tiesų yra gyvybingas modelis šiose šiuolaikinėse demokratijose, kad toliau palaikote šią struktūrą, kurią iki šiol turėjote, kai kiekvienas rūpinasi tik savimi? Matote, kad šių šiuolaikinių demokratijų ir demokratinių idealų aspektas yra sukoncentruotas į individą. Individualus žmogus turi teises ir individas turėtų turėti didžiausią įmanomą laisvę pasirinkti savo likimą. Visa tai yra puiku, bet argi neateina momentas, kai turime pasakyti: „Dabar, kai turime visuomenę, kuri suteikia laisvę individams, ar negalime, neatimdami šios laisvės, grįžti prie to, kas buvo praeityje – prie stipresnio bendruomeniškumo jausmo, kai žmonės gali padėti vieni kitiems?“
Ką jūs matote daugumoje šių šiuolaikinių demokratijų? Daug, daug žmonių yra vieniši. Jie arba gyvena vieni, arba turi labai ribotą ratą žmonių, su kuriais bendrauja. Na, argi jūs, kaip visuomenė, negalėtumėte sukurti kažko, į ką žmonės galėtų įsitraukti, padėdami vieni kitiems, ir tuo būdu įveikdami savo vienišumą, bet taip pat įgydami tikslo pajautimą? Kiek daug senelių jaučia, kad dabar, kai jie jau yra išėję į pensiją, jie iš tiesų nebėra naudingi visuomenei? Na, kodėl gi jie negalėtų būti naudingi, padėdami savo vaikams ir padėdami tėvams? Bet matote, ką jūs turite šiose visuomenėse: „Na taip, tikrai, aš esu senelis. Padėsiu savo vaikams ir savo anūkams.“ Tačiau kodėl padėti tik jiems? Kodėl negalite padėti kažkieno kito vaikams ar anūkams? Kodėl taip turi būti, kad kiekviena šeima yra pati sau vienetas ir yra atsieta nuo visuomenės? Kodėl negalėtumėte išplėsti šeimos jausmo ir bendruomenės jausmo platesniam ratui žmonių, šitaip pamažu sukurdami didesnę bendruomenę šalyje kaip visumoje – stipresnį bendruomeniškumo jausmą?
Jeigu pažvelgsite istoriškai, galėsite matyti, kad jūs iš tiesų ėjote per fazę, kurioje, iki atsirandant demokratijoms, žmonės gyveno feodalinėse visuomenėse. Dažnai egzistavo bendruomeniškumo jausmas tarp valstiečių šioje visuomenėje. Tačiau tai buvo jiems primesta, nes jie buvo priversti gyventi kartu ir buvo verčiami dirbti kartu nuimdami derlių, nes tai buvo galima atlikti tik naudojant rankų darbą. Tai buvo prievarta suburta bendruomenė.
Atsiradus demokratijai, dėmesys buvo perkeltas į individą ir individualias teises. Ir jūs dabar turėjote jau kelias kartas, kurios perėjo šią fazę, kai žmonės buvo susikoncentravę į savo individualų gyvenimo būdą, savo individualias teises ir savo individualias laisves. Bet koks istoriškai čia yra sekantis žingsnis? Tai yra, kad žmonės dabar pasinaudotų savo individualumu suvokdami, jog nė vienas žmogus nėra sala. „Man iš tiesų nėra džiaugsmo gyventi individualiai. Norėčiau būti kažko didesnio dalimi. Norėčiau turėti tikslo pojūtį, kuris atsiranda iš pagalbos kitiems – netgi pagalbos savo visuomenei.“
Tad jeigu šios demokratinės šalys nori išgyventi ir klestėti ateinančiame amžiuje, kuris yra Vandenio Amžius, bendruomenės amžius, joms reikia pradėti kurti stipresnį bendruomeniškumo jausmą. Jungtinės Amerikos Valstijos yra geriausias pavyzdys šalies, kuri buvo taip stipriai susikoncentravusi į individualias teises, kad ji į tai įtraukė teisę išnaudoti kitus ekonominėmis priemonėmis. Ji sukūrė visiškai nesubalansuotą visuomenę, kurioje nedidelis elitas įgijo tiek daug turto, kad iš esmės atkūrėte feodalinę visuomenę per ekonomiką, o ne per žemės nuosavybę.
Daug, daug dalykų Jungtinėse Valstijose yra blokuojami per šį individualių teisių, individualios laisvės ir amerikietiško individualumo akcentavimą. Amerikiečiai didžiuojasi laikydami save individualistų šalimi. Tačiau iššūkis Amerikai ateinančiais dešimtmečiais bus, ar sugebės ji įveikti šį koncentravimąsi į individualizmą ir ar pradės ji kurti tikrą bendruomeniškumo jausmą. Jeigu tai neįvyks, tuomet, kaip sakėme, prasidės vis didesnės konfrontacijos tarp įvairių grupių, kurios dabar ims viena kitą laikyti priešais. Ir kuo tai baigsis? Ar reikės dar vieno Pilietinio Karo, kad Amerika ateitų į protą ir pabustų? Palieku šį klausimą atvirą. Neišsakau pranašystės.
Matote, kad koncentravimasis į individualumą ir individualias žmogaus teises buvo fazė. Tai nebuvo aukščiausia demokratijos pakopa, kadangi jūs vis dar tebegyvenate planetoje su kitais žmonėmis. Yra du keliai, kuriais šiuolaikinės demokratijos gali pasirinkti eiti: galite turėti vis didesnį ir didesnį populiacijos procentą žmonių, kurie darysis vis labiau susikoncentravę į save, tapdami vis didesniais narcizais, ir jie taps vis labiau neveiksnūs, nes rūpinsis tik savimi, arba galite turėti vis didesnį ir didesnį populiacijos procentą, kurie transcenduos šį dabartinį individualumo lygmenį ir pripažins, kad mes esame visumos dalis. Mes esame bendruomenės dalis ir galime gauti daug didesnį pasitenkinimą iš gyvenimo, dirbdami kartu su kitais žmonėmis.
Tai yra iššūkis, su kuriuo susiduria šios šiuolaikinės demokratijos. Tad, vėlgi, reikia kaimo vaikui išauginti. Na, realybėje, reikia daugiau nei dviejų tėvų, ir iš tiesų daugiau nei vieno tėvo vaikui išauginti. Reikalingos bendruomeninės pastangos, nes vaikas negali išmokti visko, ko jam reikia išmokti, iš vieno tėvo. Tiesą sakant, galėtume sakyti, kad jeigu vaikas pagrinde bendrauja tik su vienu arba dviem tėvais, ir galbūt su keliais broliais ar seserimis, jis pakankamai neišplečia savo socialinio sąmoningumo, kad galėtų gerai funkcionuoti visuomenėje. Vaikui reikia bendrauti su daugiau vaikų, ne tik darželyje ir mokykloje, bet jam taip pat reikia daugiau suaugusiųjų, su kuriais jis galėtų labiau tiesiogiai bendrauti ir iš kurių galėtų mokytis. Vaikas pagrinde mokosi stebėdamas, asimiliuodamas ir kartodamas tai, ką mato jį supančiuose suaugusiuose. Tad kuo daugiau skirtingų suaugusiųjų jis matys, tuo geriau bus vaikui, jei tik šie suaugusieji yra gerai psichologiškai funkcionuojantys.
Na ir dabar, mano mylimieji, šiose šiuolaikinėse demokratijose iš tiesų reikia diskutuoti ne tik apie materialias sąlygas vaikams ar netgi psichologines sąlygas vaikams. Taip pat turi būti diskutuojama apie vaikų potencialą. Jeigu pažvelgsite į tokią šalį kaip Danija, pamatysite, kad didelis dėmesys yra skiriamas švietimui. Tam tikras dėmesys yra skiriamas idėjai, kad vaikai turėtų gerai pasirodyti mokykloje – jie turėtų kaip įmanoma daugiau visko išmokti ir gauti gerus pažymius, nes kuo geresnius pažymius jie gaus, tuo geresnį galės įgyti išsilavinimą, ir tuomet tuo geresnį jie galės gauti darbą, tuo daugiau galės uždirbti pinigų, ir tuo didesnę vertę jie galės duoti visuomenei. Tokia yra nerašyta prielaida.
Tad yra koncentruojamasi į daug, daug skirtingų švietimo formų, ir mokinys turi turėti tam tikrą vidurkį mokykloje, kad galėtų būti laikomas tinkamu bent vienai iš jų. Dalykas, kuris nėra matomas ir nėra suprantamas, ir apie ką nėra diskutuojama, yra tai, kad už viso to iš tiesų slypi nesąmoningas pripažinimas, jog žmonės turi potencialą, kuris gali būti vystomas. Jau yra atsiradęs tam tikras suvokimas Danijoje ir daugelyje kitų šiuolaikinių šalių, kad žmogus nėra fiksuotas darinys. Iš tiesų yra įmanoma lavinti vaiką, gerinant jo gebėjimus, kad jis galėtų geriau pasirodyti darbinėse situacijose ir todėl galėtų gyventi geresnį gyvenimą, uždirbti daugiau pinigų ir būti vertingesnis visuomenei.
Atsiranda tam tikras augantis supratimas apie tai, tačiau čia iš tiesų trūksta mūsų taip vadinamo esminio žmogiškumo, kuomet jūs pilnai, atvirai ir sąmoningai pripažįstate, kad mūsų materialus žmonių modelis yra atgyvenęs, kadangi daugelis psichologinių studijų parodė, jog žmonės turi potencialą, kuris gali būti vystomas psichologinėmis priemonėmis, o ne knaisiojant fizines smegenis.
Kokia yra aukštesnio išsilavinimo idėja? Įvedate vaiką į tam tikrą situaciją, kurioje jis mokosi dalykus. Jūs ne tik pildote vaiko protą faktinėmis žiniomis, jūs taip pat vystote tam tikrą įgūdį, tam tikrą požiūrį ir tam tikrą mąstymą, kuris leidžia vaikui funkcionuoti daug įgūdžių reikalaujančiame darbe. Negalite paimti vidutinio žmogaus ir įmesti jo į daugiau įgūdžių reikalaujantį darbą, tačiau galite vaiką pravesti per švietimo procesą, kuris leis vaikui įgyti savybes, reikalingas sėkmingai atlikti tą darbą.
Bet ar jūs atvedate tą vaiką į operacinę, prapjaunate jo kaukolę ir pradedate knaisiotis po jo fizinių smegenų mechanizmus? Žinoma, kad ne. Tad ką jūs darote? Jūs vystote vaiką nematerialiu ir nefiziniu būdu. Jūs tai darote psichologinėmis priemonėmis, dirbdami su vaiko psichika ir nesiknaisiodami po jo fizines smegenis. Ir tai įrodo visiškai nepaneigiamu būdu, kad galite vystyti žmogaus sąmonę nesikišdami į jo fizines smegenis. Ir tai įrodo, kad žmogaus sąmonė nėra fizinių smegenų produktas – nėra vien fizinių smegenų produktas.
Jau seniai yra laikas šioms šiuolaikinėms demokratijoms pripažinti šią paprastą tiesą. Galite išsakyti dėl to prašymus. Yra labai, labai svarbu, kad šios šalys šitai pripažintų ir pamatytų iš to išeinančias pasekmes. Vėlgi, tai nereiškia, kad jos turi tapti dvasingomis ar priimti tam tikrą dvasinį mokymą ar pakylėtųjų mokytojų mokymą. Tačiau tai reiškia, kad šioms šalims reikia pradėti savęs klausti: koks iš tiesų yra žmogaus potencialas? Kaip galime išvystyti žmogų, kad jis pasiekti aukštesnį lygmenį, galbūt netgi aukštesnę viziją arba aukštesnę sąmonės būseną? Kaip galime vystyti savo vaikus? Kaip galime padėti išvystyti savo vaikų aukščiausią potencialą? Ir argi tai nėra aukščiausia demokratinės šalies pareiga žiūrėti į savo vaikus kaip į išteklių ir sakyti: „Kaip galime suteikti šiems vaikams geriausias sąlygas išvystyti savo pilną potencialą?“
Koks yra pagrindinis tai blokuojantis veiksnys? Na, viena vertus, tai yra materializmas. Tačiau kita vertus, tai yra, kad daugeliui suaugusiųjų, kurie yra sprendimų priiminėtojų pozicijose, niekada nebuvo suteikta ši galimybė [kelti savo sąmonę]. Kai kuriais atvejais, jie iš tiesų nesugeba matyti tame vertės arba tiesiog nenori, kad jų vaikai juos pranoktų. Tarp tėvų egzistuoja tam tikras nusistatymas, kad jie nenori, jog jų vaikai juos pranoktų, nebūtinai materialiai, bet psichologiškai, savo sąmonėje. Daugelis suaugusiųjų nenori, kad jų vaikai būtų protingesni, geriau funkcionuojantys, daugiau sugebantys už juos. Matote tai ypač tuose tėvuose, kurie pasiekė kažkokią poziciją visuomenėje, kurioje jaučia pasiekę daugiau už savo tėvus. Ir jie dažnai nenori, kad jų vaikai pasiektų daugiau už juos. Čia egzistuoja tam tikras konkurencijos jausmas.
Bet ar visuomenė turėtų jausti, kad tai ją įpareigoja arba ją riboja? O gal visuomenė turėtų pasakyti: „Atėjo mums laikas suteikti vaikams geriausias įmanomas sąlygas, kuriose jie galėtų vystyti savo potencialą“? O tai reiškia, kad turime pažvelgti į tai, koks yra aukščiausias žmogaus potencialas. Ar iš tiesų esate ribojami savo genų, kad jeigu jūsų tėvai turėjo tam tiktą IQ, negalite išvystyti aukštesnio IQ? Tiesą sakant, jeigu gimėte su tam tikru IQ, ar negalite jo vystyti? Ar iš tiesų esate ribojami savo kilmės, kad jeigu užaugote darbininkų klasės šeimoje, galite dirbti tik darbininkų klasės darbą? Na, akivaizdu, kad nė viena šiuolaikinė šalis tuo netiki. Žinoma, pažangesnės šalys jau seniai paleido šią idėją ir leidžia visiems gebėjimus turintiems vaikams įgyti išsilavinimą. Ir jos tai padarė prioritetu, kadangi suvokė, jog negalite žiūrėti į darbininkų klasės šeimoje augantį vaiką ir sakyti: „Šis vaikas nėra pakankamai protingas, kad galėtų įgyti aukštesnį išsilavinimą.“
Taip buvo prieš 50 ar 70 ar 80 metų. Taip vis dar yra daugelyje šalių pasaulyje. Tačiau daugelis šalių tai transcendavo. Na, tai ar tuomet neatėjo laikas atlikti dar vieną šuolį ir tarti: „Turime pažvelgti į kiekvieną individualų vaiką ir suteikti jam galimybę vystyti savo potencialą, į ką įeina, visų pirma, ir tai yra visa ko pagrindas, jų psichologinių žaizdų išgydymas, išmokimas tvarkytis su savo emocijomis ir išmokimas tvarkytis su savo psichologija?“ Ir todėl, turime pažvelgti, kaip galime padėti žmonėms įvaldyti savo psichiką, tapti savo proto šeimininkais ir vystyti savo protą, kad jie galėtų atrakinti šį aukštesnį potencialą.
Jau ilgą laiką buvo žinoma, praktiškai visose demokratinėse šalyse, tai buvo pasakyta neurologų ir mokslininkų, kad žmonės išnaudoja tik nedidelį savo fizinių smegenų gebėjimų procentą. Tačiau ne tiktai tai, žmonės išnaudoja tik labai nedidelį savo pilno potencialo procentą. Ir argi tai nėra aukščiausia valdžios atsakomybė, kuri teigia esanti laisva ir demokratinė, ir širdyje turinti geriausius savo piliečių interesus, padėti žmonėms vystyti tą potencialą? Ar tai galioja tik vaikams? Ne, tai taip pat galioja ir tėvams, iš tiesų visiems suaugusiems.
Tai, ką dabar matote, yra, kad nuo XX-ojo amžiaus septintojo dešimtmečio į įsikūnijimą atėjo didelė grupė žmonių, kurie buvo susikoncentravę į dvasinį augimą ir dvasinį vystymąsi. Ir jie to siekė. Ir to pasekoje jie sukūrė daug pokyčių visuomenėje. Daugelis visuomenių vis dar tebežiūri į dvasingus žmones iš aukšto, klijuodamos jiems etiketes, kad šie yra hipiai, gėlių vaikai, narkomanai ir panašiai. Tačiau daugelyje šių visuomenių įvyko pokytis. Tačiau jis dar nepersilaužė iki tokio lygmens, kad galėtume sakyti: „Bet iš tiesų egzistuoja alternatyva tam gyvenimo būdui, kurį gyvena dauguma žmonių mūsų šiuolaikinėse šalyse. Egzistuoja potencialas žmonėms save vystyti, pasiekiant vis aukštesnius sąmonės lygmenis ir aukštesnius vizijos lygmenis, ir tuo būdu įgyjant gebėjimą funkcionuoti aukštesniu būdu nei žmonės sugeba tai šiandien daryti.“
Žmogus nėra fiksuotas darinys. Jis yra netgi labai plastiškas darinys, kuris gali būti vystomas konstruktyvia kryptimi. Ir šis mūsų piliečių pilno potencialo vystymas yra didžiausias šiuolaikinės apsišvietusios visuomenės išteklius. Kodėl mes į tai neinvestuojame? Kodėl nerodome vaikams, kaip su tuo tvarkytis, kodėl tai nėra įtraukta į mokyklinę programą? Tuo nenoriu pasakyti, kad turėtume mokyti vaikus, kaip atlikti tam tikrą dvasinę praktiką ar pratimus, tačiau turime atrasti būdą vaikams vystyti šį potencialą. Ir jeigu šie metodai jau buvo išvystyti ir buvo įrodyta, kad jie veikia, tai kodėl neturėtume bent jau pasiūlyti jų savo vaikams?
Vėlgi, mes jums duodame daug informacijos ir apipilame jus daugybe idėjų. Mes jūsų prašome išsakyti su tuo susijusius prašymus. Jums visiems nereikia išsakytų prašymus dėl kiekvieno dalyko, į kurį atkreipiame jūsų dėmesį. Tačiau tarp jūsų bus tokių, kurie pajaus: „Ši problema iš tiesų mane traukia. Jaučiu stiprius jausmus dėl šios konkrečios problemos.“ Ir tuomet jūs susikoncentruojate į tai, šviečiatės apie šią problemą, ir tuomet išsakote su tuo susijusius prašymus. Kuo labiau apsišviesite, tuo geresnius galėsite išsakyti prašymus, ir tuo didesnį jie padarys poveikį. Ir tuomet pamatysite, ar tai gali būti įrašyta į jūsų Dangiškąjį planą padaryti kažką visuomenėje dėl šios problemos. Daugelis jūsų turėsite šį interesą. Daugelis jūsų domitės švietimu, psichologiniu augimu arba psichologiniu gydymu. Tačiau daugelis jūsų turite kitas visuomenės sritis, kurios yra įtrauktos į jūsų Dangiškąjį planą, kad jūs su tuo dirbsite ir atnešite kažkokį patobulinimą, kuris galės pastūmėti visuomenę į priekį.
Vėlgi, daug, daug žmonių, stumiančių visuomenę mažais žingsneliais – štai kas pastūmės visuomenę į priekį. Ir, žinoma, jeigu žiūrėsite realistiškai, kas bus varomąja šių pokyčių, apie kuriuos kalbu, jėga, iš kur tai ateis? Kas yra žmonės šiose šiuolaikinėse visuomenėse, kurie gali atnešti pokytį, kad visuomenė susitelktų į vaikų išteklių vystymą? Na, argi tai nėra tų vaikų motinos, kurios, žinoma, nori visko, kas yra geriausia jų vaikams? Vėlgi, išsakykite prašymus, jūs, kurie esate pakylėtųjų mokytojų mokiniai. Išsakykite prašymus, kad vis daugiau ir daugiau moterų būtų išlaisvintos suvokti, jog tai yra jų Dangiškojo plano dalis. Tai yra dalis to, kodėl jos yra įsikūnijime. Tai yra indėlis, kurį jos norėjo įnešti – pastūmėti savo visuomenę į priekį šiame nesibaigiančiame vystymesi link vis labiau apsišvietusios visuomenės, turinčios vis didesnį pamatinio žmogiškumo suvokimą, o ypač esminio žmogiškumo, aukštesnio žmogaus potencialo suvokimą. Kuri gi motina nenorėtų, kad jos vaikai išreikštų savo aukščiausią potencialą?
Tad su tuo, mano mylimieji, aš tiesiog noriu išreikšti savo dėkingumą ne tik už tai, kad to klausotės ir esate transliacinėmis stotimis šiam perdavimui, bet ir už visą šią konferenciją ir už dalyvavimą visoje šioje konferencijoje. Žinau, kadangi galiu susiderinti su jūsų Esatimi, jog kai kurie mūsų mokiniai rusiškai kalbančiose šalyse jausis šiek tiek nusivylę, nes daugelis dalykų, apie kuriuos mes čia kalbame, yra skirti Vakarų šalims, ir ne tiek daug yra kalbama apie jūsų konkrečią situaciją. Tačiau turite suprasti, kad mes, pakylėtieji mokytojai, esame susitelkę į globalią perspektyvą. Mes nesikoncentruojame į vieną konkrečią šalį, ar tai būtų Rusija, ar tai būtų Jungtinės Valstijos ar bet kuri kita šalis. Mes žiūrime į globalią perspektyvą. Ir šių dviejų konferencijų tema buvo Moterų išlaisvinimas ir Buvimas Dangiškąja Motina veikime. Ir šios dvi temos yra labai tampriai susijusios viena su kita, ir jos yra labai tampriai susijusios su moterų situacijos pagerinimu, tuo būdu pagerinant ir vyrų situaciją, ir visos visuomenės situaciją.
Mes pasinaudojome šia galimybe perduoti mokymus, kurie, kaip matome iš savo perspektyvos, galės padaryti didžiausią poveikį. Jūs galite to nematyti iš savo perspektyvos. Tačiau kaip mes ir pasiuntinys mėginome padėti jums suvokti, jūs galite įgyti mūsų perspektyvą ir galite susiderinti su mūsų perspektyva. Ir jeigu aš matau, kad jūs gyvenate planetoje ir vis dar tebesate šio nuolatinio judėjimo dalimi, šio aukštyn kylančio judėjimo, kurį pakylėtieji mokytojai kuria link Sen Žermeno Aukso Amžiaus, jūs vis tiek galite įnešti savo indėlį, išsakydami šiuos prašymus, nors jie gali neatrodyti tokie svarbūs jūsų konkrečiai šaliai, ir gali atrodyti svarbesni Vakarų šalims. Tačiau galiu jus užtikrinti, kad pakeldami kai kurias šalis, pakelsite visas, ir poveikį tai padarys visiems. Kitos šalys bus patrauktos aukštyn.
Ir turiu jums pasakyti, norite girdėti tai ar ne, kad tol, kol Vladimiras Putinas bus valdžioje Rusijoje, Rusijai reikia, kad ją trauktų aukštyn kolektyvinė pasaulio sąmonė, kadangi pati Rusija nesugeba pakelti savęs virš tam tikro lygmens, kol yra tas tenai egzistuojantis blokas progresui. Nėra pakankamai dvasingų žmonių Rusijoje, kad Rusija galėtų pati save patraukti aukštyn, kadangi negalite veikti prieš laisvą valią tų, kurie laiko Putiną valdžioje, nenorėdami mesti iššūkio tam, ką jis atstovauja. Turite suprasti, kad realistiškas potencialas Rusijoje, kol Putinas bus valdžioje, yra, kad kolektyvinė sąmonė Rusijoje būtų keliama aukštyn.
Negalite realistiškai tikėtis dramatiškų politinių pokyčių Rusijoje per šiuos ateinančius metus, tačiau galite tikėtis, kad vyks laipsniškas kolektyvinės sąmonės kėlimas. Galite labai tiesiogiai prie to prisidėti, išsakydami savo prašymus ir keldami savo sąmonę. Tačiau žvelgiant iš realistiškos perspektyvos, tai taip pat įvyks, kai Rusija bus patraukta aukštyn Vakaruose pakilus kolektyvinei sąmonei. Toks tiesiog yra realistiškas sprendimas iš globalios perspektyvos. Tad šitai yra tai, ką galite vizualizuoti, dėl ko galite išsakyti prašymus, ir galite jausti, kad esate to dalimi per mūsų mokymus ir per mūsų įrankių naudojimą.
Tad dabar, pasakiau tai, ką norėjau čia pasakyti, ir dėkoju jums už tai. Neužsklendžiu šios konferencijos, kadangi paliksiu tai padaryti Gautamai, kuris tradiciškai, kaip Pasaulio Viešpats, tars paskutinį žodį.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com