15 | Pasiekite pusiausvyroje esančią sąmonės būseną
Norėčiau pakalbėti apie Kristaus sąmonės esmę. Kai jūsų Kūrėjas nusprendė kurti savo paties tąsas, jis susidūrė su tam tikra dilema. Ši dilema buvo, kaip subalansuoti santykį tarp individo ir visumos, idant individas nesijaustų atskirtas nuo visumos, ir jo veiksmai ne mažintų, bet didintų šią visumą.
Jūsų Kūrėjas turi sąmonę, kuri yra visa apimanti. Viskas formų pasaulyje egzistuoja jūsų Kūrėjo sąmonėje – kadangi jūsų Kūrėjas viską sukūrė iš savo paties substancijos, Esybės ir sąmonės. Lygiai taip pat, viskas, ką sukūrė savimonę turintys bendrakūrėjai – Kūrėjo individualizacijos – buvo sukurta iš Dievo Esybės. Jūsų Kūrėjas yra visame kame, kas kada nors buvo sukurta, ir todėl jūsų Kūrėjas turi suvokimą, kad yra Viskas ir visuose. Nėra visiškai teisinga sakyti, kad Kūrėjas kuria formas. Teisingiau būtų sakyti, kad Kūrėjas įkūnija save tam tikros formos pavidalu. Kūrėjas prisiima tam tikrą formą ir įsupa save į apribojimus, neprarasdamas savo Visuotinumo. Kai forma pradeda savo egzistavimą, ši forma egzistuoja būtent dėl to, kad turi tam tikras charakteristikas, kurios ją išskiria:
- Iš Dievo Viseto, kuriame nėra jokių formų.
- Iš tuštumos, kurioje egzistuoja tik tamsa ir todėl nėra jokių formų.
- Iš kitų formų, kurios egzistuoja formų pasaulyje.
Pati kiekvienos formos esmė yra ta, jog ji yra apibrėžta individualiomis charakteristikomis, kurios ją atskiria, diferencijuoja. Jeigu ši forma neturėtų jokių charakteristikų, ji tebebūtų Visete ir todėl neegzistuotų kaip atskira forma. Kai Kūrėjas materializuoja save savimonę turinčios būtybės pavidalu, ši būtybė privalo turėti individualias charakteristikas. Jeigu būtybė neturėtų individualumo, ji neegzistuotų kaip atskira būtybė ir vis dar tebebūtų neatsiskyrusi nuo Dievo Esybės Viseto. Kas liečia nejudančias formas arba būtybes, kurios neturi savimonės (pavyzdžiui gyvūnai), individualių charakteristikų egzistavimas nekelia problemų, kadangi atsiskyrimas nuo Visumos per įgytą formą niekada negalėtų atvesti prie atskirties nuo Visumos.
Kai kalba pasisuka apie savimonę turinčias būtybes, iškyla potenciali problema, tam tikra mįslė. Savimonę turinti būtybė gali egzistuoti tik todėl, kad turi sąmonę; ji sąmoningai suvokia savo pačios egzistavimą. Pačioje jūsų tapatumo šerdyje glūdi suvokimas, kad egzistuojate kaip savita būtybė, turinti individualias charakteristikas ir potencialą išreikšti šias charakteristikas savo kūrybinėmis galiomis. Būtent tą jūs ir buvote sukurti daryti – išreikšti savo individualumą, kurio pagalba bendrakurtumėte Dievo karalystę, kad ir kur gyventumėte, tame tarpe ir Žemės planetoje.
Jūs taip pat buvote sukurti išreikšti savo individualumą, būdami Visumos dalimi ir Dievo Kūno dalimi, bendrakūrėjų šeimos, egzistuojančios formų pasaulyje, dalimi. Jūs nebuvote sukurti išreikšti savo kūrybiškumą, lyg egzistuotumėte vakuume. Jūs buvote sukurti išreikšti savo individualumą tokiu būdu, kad tai išplėstų visumą, kurios dalimi jūs esate – ir nuo kurios niekada negalėsite būti atskirti.
Bendrakūrėju su Dievu galite būti tik todėl, kad turite vaizduotę ir laisvą valią. Jūsų vaizduotės ir laisvos valios reiškimąsi apsprendžia jūsų savimonė. Jūsų požiūris į save lemia, kaip naudojatės savo vaizduote, vizualizuodami dar neįkūnytas formas. Tai taip pat lemia ir tai, kaip naudojatės savo valia, nuspręsdami, kurias formas įkūnysite, arba kurias formas galite, o kurių negalite įkūnyti. Kol jūsų savimonė yra harmonijoje su Dievo realybe, tai yra, kol save laikote Visumos dalimi ir Dievo Kūno Žemėje dalimi, jūsų individuali išraiška bus harmonijoje su visuma.
Jau pats faktas, kad turite neribotą vaizduotę, reiškia, kad galite įsivaizduoti tokią savimonę, kurioje save laikytumėte atskirtu nuo Dievo Visumos ir atskirtu nuo kitų savimonę turinčių būtybių, gal netgi matydami save konkuruojančius su jomis. Tas faktas, kad turite nevaržomą laisvą valią, reiškia, jog galite pasirinkti tikėti, kad jūsų ribotas savivaizdis yra tikrovė, tuo būdu susikurdami naują savivaizdį, kuris būtų paremtas atskirtimi, užuot buvęs paremtas pirminiu vienovės jausmu, su kuriuo buvote sukurti.
Ši galimybė yra neišvengiamas jums duotos laisvos valios ir vaizduotės aspektas. Tai nėra neišvengiama, kad turėtumėte naudotis savo kūrybiniais gebėjimais, susikurdami tokį ribotą savivaizdį. Dievas padarė viską, kas įmanoma, kad palengvintų jums išsaugoti teisingą savivaizdį ir toliau statyti ant šio savivaizdžio, tampant daugiau nei buvote sukurti būti – užuot susikūrus netikrą savivaizdį, kuriame tampate mažiau nei buvote sukurti būti.
***
Esminis klausimas yra, kaip išvengti, jog savimonę turinti būtybė nesielgtų taip, lyg būtų atsiskyrusi nuo Dievo, lyg egzistuotų atskirai nuo Dievo, arba lyg būtų vienintelė savimonę turinti būtybė visatoje arba vienintelė svarbi būtybė. Esu tikra, kad jau suvokiate šią dilemą. Dievas sukūrė didelį skaičių savimonę turinčių būtybių, kurioms yra skirta būti bendrakūrėjais. Nė viena iš šių savimonę turinčių būtybių nebuvo sukurta būti sala. Nė viena būtybė nebuvo sukurta egzistuoti pati sau ar atskirai nuo Dievo ir kitų. Nė viena būtybė nebuvo sukurta būti mylimiausiu sūnumi, kuris galėtų elgtis kaip karalius, paversdamas visas kitas savimonę turinčias būtybes savo tarnais. Iš tiesų, kaip yra sakoma Biblijoje: „Dievas neatsižvelgia į asmenis“ (Apaštalų darbai 10,34). Kūrėjas myli visus savo bendrakūrėjus begaline meile. Kai meilė yra begalinė ir besąlyginė, negali egzistuoti jokie palyginimai ir todėl negali būti mylimiausių sūnų ar dukterų. Visi yra mylimi tokia pačia meile, nes visi yra vienodai vertingi ir svarbūs Kūrėjo akyse. Kaip gi galėtų būti kitaip, jeigu kiekviena savimonę turinti būtybė yra sukurta iš Kūrėjo substancijos ir todėl yra pats Kūrėjas, materializavęs save individualizuotos būtybės pavidalu?
Kai Kūrėjas savimonę turinčiai būtybei yra suteikęs vaizduotę ir laisvą valią, šiam bendrakūrėjui tampa įmanoma atsiskirti nuo visumos ir pradėti elgtis taip, lyg būtų atskirtas nuo kitų, ar netgi svarbesnis už kitus. Atsiskirdama nuo visumos, savimonę turinti būtybė paragauja „gėrio ir blogio pažinimo vaisiaus“ (Pradžios 2,17), o iš tiesų tai reiškia – reliatyvaus gėrio ir blogio. Šioje dualizmo sąmonėje, palyginimai pasidaro įmanomi, ir todėl bendrakūrėjas gali susikurti savivaizdį, kuriame save laikytų geresniu arba vertingesniu už kitus. Ši būtybė gali susikurti troškimą valdyti kitus ir kontroliuoti visumą, užuot dirbusi dėl visumos išplėtimo.
Jeigu bendrakūrėjas priima šį dualistinį savivaizdį kaip realybę, bendrakūrėjas ima elgtis taip, lyg tai būtų realybė. Bendrakūrėjas pamažu gali pasidaryti taip stipriai susikoncentravęs į šią savo paties susikurtą „realybę“, jog visiškai pamiršta savo tikrąjį tapatumą. Bendrakūrėjas – kuris buvo sukurtas visą laiką išsaugoti žinojimą, jog yra Dievo individualizacija – gali prarasti šią vienovės būseną, gali prarasti šią Malonės būseną ir nupulti į ribotą tapatumo jausmą, kuriame save laikytų atskira būtybe, atskirta nuo Dievo ir atskirta nuo Dievo kūno.
Pastaroji galimybė ima egzistuoti tą pačią akimirką, kai Dievas sukuria būtybes, kurios turi savimonę, vaizduotę ir laisvą valią. Dievas visiškai nenori, kad bent vienas jo sūnus arba dukra pasiklystų šiame žemesniame tapatumo jausme. Tėvui malonu jums dovanoti karalystę, tačiau šią karalystę galite gauti tik tuomet, kai save laikote Dievo sūnumi arba dukra, sugebančiu(-ia) ir vertu(-a) gauti šią karalystę. Jeigu esate įstrigę žemesniame tapatumo jausme, kuriame save laikote atskirtais nuo visumos – ir todėl manote nesantys verti gauti Dievo gausą arba nesate jos nusipelnę – negalite gauti šios karalystės pilnatvės. Tai nėra tai, ką Dievas norėtų matyti, tad kaip tuomet būtų galima šito išvengti? Tiesą sakant, to niekada nebus galima išvengti kaip potencialiai egzistuojančios galimybės. Vienintelis būdas panaikinti galimybę jums įstrigti žemesniame tapatumo jausme būtų atimti iš jūsų vaizduotę ir laisvą valią. Jeigu neturėtumėte gebėjimo įsivaizduoti riboto tapatumo jausmo, ir jeigu neturėtumėte valios priimti šio jausmo kaip tikrovės, negalėtumėte pasiklysti. Jeigu neturėtumėte šių kūrybinių gebėjimų, negalėtumėte būti bendrakūrėju su Dievu ir todėl negalėtumėte tapti daugiau. Negalėtumėte prisidėti prie Dievo Šviesos intensyvumo didinimo, idant visa tuštuma galėtų būti užpildyta šviesa. Tapti daugiau ir užpildyti tuštumą būtent ir yra esminis tikslas, dėl kurio egzistuojate.
PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Protas valdantis Materiją.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com