Maha Čohanas

Maha Čohanas yra Šventosios Dvasios atstovas. Tasai, kuris užima šį hierarchijos postą, atstovauja Tėvo-Motinos Dievo, Alfos ir Omegos Šventąją Dvasią šios planetos evoliucijoms ir elementalių karalijai. Maha Čohano ašramas, Paguodos Šventykla, yra eterinėje plotmėje virš Šri Lankos salos, su joje degančia Šventosios Dvasios ir Paguodos liepsna. Jo liepsna dvynė yra Atėnė Paladė, Tiesos Deivė.

Maha Čohan reiškia „Didysis Viešpats“, ir Maha Čohanas yra septynių čohanų Didysis Viešpats, jis yra septynių spindulių čohanų vadovas. Tie, kurie nori užimti šį hierarchijos postą, turi būti pasiekę adepto laipsnį visuose septyniuose spinduliuose, susiliejančiuose į balto tyrumo Šventosios Dvasios šviesą. Kartu su septyniais Čohanais jis inicijuoja mūsų sielas, rengdamas jas devynioms Šventosios Dvasios dovanoms, apie kurias yra kalbama 1 Korintiečiams 12:4-11.

Kadangi Dievo Dvasia yra persmelkusi gamtą ir žmogų kaip gyvybę teikianti šventoji ugnis, Šventosios Dvasios atstovas privalo mokėti prasiskverbti pro bet kokią substanciją, paskleisdamas savo sąmonę, ir taip pat iššaukti liepsną, kuri palaiko žmogaus ir gamtos gyvybę, per savo sąmonės sukoncentravimą.

Šventosios Dvasios liepsną atitinkantis elementas yra deguonis. Be šio elemento nei žmogus, nei elementalių gyvybė negalėtų tęsti savo tarnavimo. Todėl Maha Čohano sąmonę būtų galima palyginti su Didžiosios Centrinės Saulės Magnetu. Jis koncentruoja magnetą į planetą, traukiantį į Žemę emanacijas iš saulės, kurios yra būtinos gyvybei palaikyti.

Šioje tarnystėje jam padeda baltos ugnies angelų legionai, tarnaujantys Alfos ir Omegos Šventosios Dvasios balto tyrumo liepsnai, įtvirtintai nepaprasto grožio šventosios ugnies altoriuje jo eteriniame ašrame virš Šri Lankos salos. Šie angelai traukia šventosios ugnies esenciją iš tos liepsnos, palaikydami pranos jėgą, tekančią per keturis žemesniuosius planetos kūnus. Šventajam Guodėjui taip pat tarnauja rausvos liepsnos angelai, kurie yra linkę koncentruoti paguodos liepsną centriniame jo ašramo altoriuje. Šalia esančiame liepsnos kambaryje, krištolinėje balandžiais papuoštoje taurėje liepsnoja balta ugnis, kraštuose deganti rausvu atspalviu, o jos pagrindas žaižaruoja auksu, skleisdamas galingą dangiškosios meilės emanaciją. Šie angelai neša šių liepsnų emanacijas į keturis pasaulio kraštus, pas visus besiilginčius Tėvo-Motinos Dievo paguodos ir tyrumo.

Šventosios Dvasios liepsnos dvynės materializavosi kaip ugnies liežuviai Sekminių dieną, kai mokinius pripildė Šventoji Dvasia. Kai Jėzus buvo pakrikštytas, jis pamatė Dievo Dvasią, nusileidžiančią ant jo balandės ir žaibo pavidalu. Balandė yra Šventosios Dvasios dvynės liepsnos veiksmo fizinis simbolis, ir ją taip pat galima vizualizuoti kaip „V“ su sparnais, Dievybės vyriškojo ir moteriškojo polių koncentraciją ir priminimą, kad Dievas sukūrė liepsnas dvynes, idant jos atstovautų jo androgenišką prigimtį.

Maha Čohano akivaizdoje ir jo ašramo sienų apsuptyje galima pajausti Šventosios Dvasios ritmą, Dievo šventosios ugnies kvėpavimo pulsavimą, kuriuo yra paleidžiami gyvybės vandenys iš Centrinės Saulės į visų evoliucijų šioje planetoje širdis.

Šiuo metu tarnaujantysis Maha Čohano poste buvo įsikūnijęs aklu poetu Homeru, kurio epinių poemų, Iliados ir Odisėjos, centre figūruoja jo liepsna dvynė, Atėnė Paladė. Iliadoje yra pasakojama paskutiniųjų Trojos Karo metų istorija, kai tuo tarpu Odisėjoje yra pasakojama apie Odisėjaus – vieno iš Trojos karo didvyrių – grįžimą namo.

Istoriškai mažai kas yra žinoma apie Homerą, tačiau dauguma tyrinėtojų tiki, kad jis sukūrė savo poemas aštuntame ar devintame amžiuje prieš Kristų. Net ir tuo metu Homeras buvo suderinęs savo sąmonę su paguodos liepsna, ir jo širdies liepsnos palaikomas švytėjimas buvo didelė palaima elementalių karalijai. Paskutiniame įsikūnijime, kuriame buvo piemeniu Indijoje, jo tyliai traukiama liepsna palaikė milijonų gyvybės srautų liepsną. Jis pasiekė savo meistriškumą pašvęsdamas savo keturis žemesniuosius kūnus kaip taurę Šventosios Dvasios liepsnai, o savo sąmonę kaip transformatorių Sanat Kumaros, Dienų Senovinio emanacijoms.

Maha Čohanas apie Šventąją Dvasią kalbėjo kaip apie didįjį vienijantį koordinatorių, kuri „tarsi galingas senovės audėjas audžia pakylėtųjų mokytojų šviesos ir meilės besiūlį rūbą. Dievo dėmesio žmogui stygomis link Žemės ir į jo vaikų širdis leidžiasi akinančios šviesos spinduliai, vibruojantys tyrumu ir laime, tuo tarpu švelniai kylančios žmonių viltys, siekiai ir pagalbos prašymai iš tiesų vejasi Dievybę jos galingame kosminio tyrumo danguje…“

Kaip mažytė šviesos sėkla Šventoji Dvasia įeina į Žemės širdį, į materijos tankumą, idant galėtų plėstis per formos ir esybės ląsteles, per mintis ir suvokimą, tapdama gnoze ir šviesa sąmonės taurėje. Šis nemirtingos substancijos Šventasis Gralis gali būti nepastebėtas daugelio pro jį praeinančių, tačiau kai kurie jį atpažins, švytintį iš už šydo. Viską nušviečiantį tuo dangišku žinojimu, transcenduojančiu mirtingą suvokimą, ir nešantį jauninančią amžinybės ryto vėsą, kuri kiekvieną akimirką įelektrina Dievo laime, kurią žmogus kuriasi per beribę suvokimų dėlionę, iš jos fragmentų dėliodamas savo sąmonės taurę.

Maha Čohano spinduliavimą galima iškviesti per muzikinį kūrinį „Grįžimas namo“ (Homing, kompozitorius Arthur Salmon).

Pagal Mark L. Prophet ir Elizabeth Clare Prophet knygą „The Masters and their Retreats“ (Mokytojai ir jų Ašramai), kurią sudarė Annice Booth.