Patraukiu erdvę iš pykčio prieš moteris sąmonės

TEMOS: Kaip Buda laiko erdvę Žemei – Erdvės supratimas – Buda gali patraukti erdvę – Proto projekcijos – Nenoras vadinti daiktų tikraisiais vardais – Kaip romieji paveldės Žemę? – Pykčio prieš moteris energijos pajautimas – Pyktis ir Petro sąmonė – Kodėl moterys vyruose kelia pyktį – Pykčio prieš moteris erdvės patraukimas – Tie, kurie mato mažiausiai, yra įstrigę giliausiai – Iš kur ateina kūrybiškumas? – Kodėl Romos bažnyčia pergyveno Romos imperiją – Katalikų bažnyčios pyktis prieš moteris – Vyrai ir moterys Aukso Amžiuje – Transcenduokite pyktį, jeigu norite būti Aukso Amžiaus dalimi

Pakylėtasis Mokytojas Gautama Buda, 2010 vasario 14 d., per Kim Michaels

Kaip Buda laiko erdvę Žemei

Buda AŠ ESU. Gautama esu vardu, erdvės žaidimą aš žaidžiu. Esu pasaulio Viešpats, tačiau kas slypi už šio titulo? Realybė yra tokia, kad esu būtybė, kuriai yra pavesta saugoti erdvę Žemės planetai ir jos gyventojams. Tik kai kurie iš šių gyventojų yra žmogiškuose kūnuose, tuo tarpu kiti yra dvasios arba, kaip aš juos pavadinau Vizake, padarai, kurie buvo sukurti per sąmonę ir nėra iš Kūrėjo Esybės išėjusios individualizacijos, bet buvo sukurti iš atskirties sąmonės savimonę turinčių būtybių, kurios pasirinko įžengti į tą atskirties sąmonę. Tačiau tai padariusios, jos negalėjo sustabdyti savo bendrakūrybinių gebėjimų, savo proto gebėjimo įspausti proto įvaizdžius ant Materijos šviesos. Ir kai šie proto įvaizdžiai suformuoja tam tikro sudėtingumo struktūras bei pasiekia tam tikrą intensyvumą, jie yra užpildomi pakankamu sąmonės kiekiu, kad įgytų rudimentinį savimonės jausmą, troškimą išgyventi, troškimą augti ir plėstis.

Tad iš tiesų, viskas, ką matote įkūnytą fizinėje plotmėje, yra sąmonės pasireiškimas, vienos ar kitos sąmonės pasireiškimas. Ir būtent dėl to galite sukurti – naudodamiesi savo bendrakūrybiniais gebėjimais – asmeninį ego, kuris tampa tokiu tvariniu, kad gali užvaldyti jūsų sąmoningą protą ir mėginti jus kontroliuoti. Ir lygiai taip pat grupė žmonių, kurie sudaro kažkokias bendras charakteristikas turinčią matricą – kartu gali sukurti kolektyvinį padarą, net ir gaujos sąmonę, apie kurią kalbėjo Arkangelas Mykolas.

Erdvės supratimas

Tačiau, kai suvokiate, kad jūsų fiziniai kūnai egzistuoja fizinėje karalijoje, tuomet kyla klausimas: „Kur egzistuoja šie padarai?“ Na, jie egzistuoja erdvėje, nes erdvė nėra tai, apie ką paprastai galvojate išgirdę šį žodį. Kadangi Vakarų kultūra jus taip stipriai užprogramavo, jog, kai išgirstate žodį „erdvė“, įsivaizduojate kosmines keliones, keliones į tolimus pasaulius, į mėnulį ar į Marsą. Arba įsivaizduojate Žvaigždžių Karus, Žvaigždžių Kelią – žvaigždžių tą, žvaigždžių aną – ir galvojate, kad žmonijos išsigelbėjimas yra kuo toliau nukeliauti nuo Žemės.

Tačiau, kai suvokiate, apie ką vakar kalbėjo Sen Žermenas, argi nematote, kad ši tendencija projektuoti mintį į erdvę yra ne kas kita kaip kraštutinė pasekmė troškimo, skatinančio jus bėgti nuo to, į ką nenorite pažvelgti savo sąmonėje? Ir tai, į ką nenorite pažvelgti, tuomet tampa kažkuo, ką jūs, per savo nenorą pamatyti tai savyje, neišvengiamai projektuojate ant kitų. O projektuodami tai ant kitų ir ant jus supančio pasaulio – visada savo dėmesį kreipdami į išorę – pradedate kurtis tą padarą asmeniniame lygmenyje. Ir kai daugelis žmonių daro tą patį iš tam tikros neigimo būsenos, na tai tuomet jie sukuria kažką kolektyvinėje sąmonėje.

Ir šis jų tvarinys tuomet privalo egzistuoti kažkur erdvėje. Tad erdvė iš tiesų nėra tiesiog tuščia vieta, nes realybėje nėra tokio dalyko kaip tuščia vieta. Tai yra dar vienas paklydimas, kuriam pradžią davė mokslas, tačiau tuomet jį perėmė kolektyvinis protas ir populiarioji kultūra, ir dabar jūs manote, kad už Žemės atmosferos ribų egzistuoja tuščia erdvė. Ir, žinoma, nėra nieko, kas būtų toliau nuo tiesos, nes kaip tuomet tolimų galaktikų šviesa galėtų pasiekti Žemę, jeigu erdvė iš tiesų būtų tuščia? Šviesa yra vibracija, šviesa yra banga. Ji turi per kažką sklisti, tad ji sklinda per erdvę; per daug dimensijų, didelį vibracijų diapazoną turinčią erdvę.

Ir todėl galėtume – ir tai būtų viena iš erdvės iliustracijų – sakyti, kad būtent dėl to, kad egzistuoja erdvė, Materijos šviesa gali vibruoti. Galite galvoti, kad pati Materijos šviesa yra vibracija, tačiau taip nėra. Kas yra vibracija? Tai yra judėjimas. Prisiminkite net ir tą populiarų įvaizdį apie sinusoidinę bangą su pakilimais ir nuosmukiais, iškilomis ir įdubomis. Prisiminkite bangą vandenyne. O dabar įsivaizduokite, kad dalį vandenyno uždengiate didžiule plieno plokšte. Jeigu vanduo negalės judėti aukštyn dėl plieno plokštės, kaip tuomet vandenyne galės atsirasti bangos?

Tad matote, pati Materijos šviesa gali egzistuoti paraleliai erdvei, nes tiek erdvė, tiek šviesa yra Tėvo, Kūrėjo pasireiškimai. Galėtume sakyti, kad erdvė reprezentuoja vyrišką, į išorę nukreiptą jėgą, dėl kurios yra įmanoma eiti į išorę, nes egzistuoja erdvė. O tuomet šviesa reprezentuoja motiną, kuri gali vibruoti, ir vibruodama prisiimti savitas, skirtingas formas. Tačiau, jeigu šviesa neturėtų erdvės, kurioje galėtų vibruoti, jokios formos nebūtų įmanomos, nes vibravimas nebūtų įmanomas. Tad matote, erdvė yra tai, kas leidžia sukurti daugelį skirtingų formų, naudojantis proto galiomis.

Buda gali patraukti erdvę

Mes jums sakėme, kad egzistuoja keturi skirtingi materialios visatos lygiai: eterinis arba identiteto lygmuo, mentalinė karalija, emocinė karalija ir fizinė karalija. Ir todėl, jeigu už fizinio lygmens nebūtų erdvės, tuomet, žinoma, jūsų protai negalėtų sukurti ego ir šių masinių padarų, nes kur jie galėtų egzistuoti? Jūsų protai, kai įžengiate į dualizmą, neturi galios tiesiogiai veikti materijos, išskyrus ypatingus atvejus, kurie nėra reikšmingi šiai diskusijai. Taip yra dėl to, kad egzistuoja kitos materialios visatos dimensijos, kitos erdvės dimensijos, kiti dažnių spektrai, kuriuose jūsų protai iš tiesų gali kažką sukurti, kas gali egzistuoti ne fiziniame lygmenyje, tačiau gali sąveikauti su fiziniu lygmeniu. Ir būtent Buda, kaip Pasaulio Viešpats, laiko pusiausvyrą šios erdvės, šių skirtingų vibracinių lygmenų egzistavimui, kurie tuomet gali būti užpildomi viena ar kita vibracija.

Na ir jūs, žinoma, žinote, kad pagrindinė Budiškumo charakteristika yra neprisirišimas. Žinote pasakojimą, kaip aš, prieš įžengdamas į Nirvaną, turėjau susidurti su Maros demonais, kurie mane gundė į juos kaip nors sureaguoti. Turėjau pademonstruoti savo neprisirišimą, kad galėčiau įžengti į Nirvaną. O kas tuomet yra Nirvana? Na, tai yra tai, kas yra už erdvės ribų; tai yra beerdvė erdvė, belaikė erdvė, esanti už materialumo ribų, kur žemesnės vibracijos negali egzistuoti. Ir tiktai pademonstravę savo neprisirišimą prie šių žemesnių vibracijų, galite įžengti į tą erdvę už erdvės ribų, kurioje nebėra vietos, nes dvasinė karalija yra pakilusi į tokį lygmenį, kuriame nebėra erdvės žemiau tyros meilės vibruojantiems dalykams.

Būtent dėl to dualizmas, atskirtis, blogis, net ir reliatyvus gėris negali egzistuoti danguje, nes jiems ten nebėra erdvės, kadangi vibracijos buvo pakeltos į tokį lygmenį, kad net nebėra erdvės diapazono, kuris leistų šiems žemesniems dažniams egzistuoti. Ir todėl jie yra laikini, jie neturi jokio amžinumo Dievuje, ir, tam tikra prasme, galėtume sakyti, kad jie neturi jokios realybės ir jokio realaus egzistavimo. Nes jie egzistuoja tik erdvėje, kuri buvo sukurta kaip laboratorija, kaip eksperimentinė bandymų vieta, smėlio dėžė, kurioje į dualizmo lygmenį nusileidusios būtybės gali išreikšti savo laisvą valią.

Tad pasaulio Viešpats laiko šią erdvę, laiko pusiausvyrą šiai erdvei. Ir iš tiesų, jeigu nuspręsčiau nebelaikyti pusiausvyros tam tikram erdvės aspektui – tam tikram vibraciniam spektrui, kuriame gali egzistuoti tam tikra sąmonės būsena – na, tai tuomet tai sąmonei Žemėje nebeliktų erdvės. Ir iš tiesų, aš, kaip Pasaulio Viešpats, turiu šią pasirinkimo galimybę.

Aš, žinoma, esu visiškoje ramybėje, visiškame neprisirišime. Kad ir kas benutiktų Žemėje, manęs tai nenuliūdins, manęs tai nesutrikdys. Tad aš, Buda, niekada nepriimsiu sprendimo savarankiškai patraukti tam tikrą erdvę iš tam tikros sąmonės būsenos. Tačiau, kai pakankamas skaičius įsikūnijime esančių žmonių – ar netgi vienas žmogus – pasiekia tam tikrą sąmonės lygį, mane tai iš tiesų gali pastūmėti patraukti tam tikrą erdvę, idant tam tikras dualizmo, tam tikras žemesnės sąmonės pasireiškimas nebegalėtų egzistuoti.

Proto projekcijos

Papasakojau, toliau pratęsdamas Sen Žermeno diktavimą, kaip tai, į ką nenorite pažvelgti savo esybėje, tampa tuo, ką jūs – to net nematydami, net nesuvokdami, kad tai darote – projektuojate ant kitų žmonių. Jeigu viduje turite pyktį, tačiau palikote savo pykčio dvynius miške mirti – nes nenorite į juos pažvelgti ir turėti su jais reikalų – na tai tuomet šis pyktis peraugs į piktą ego. O žmonių grupės kolektyvinis pyktis peraugs į kolektyvinį padarą, kuris galiausiai pradės mėginti užvaldyti visą visuomenę arba civilizaciją.

Kaip pasakojo Sen Žermenas, ta nekalta mergelė buvo apvaisinta ir pagimdė Romulą ir Remą, ir tą nekaltą mergelę – pasak legendos – apvaisino Dievas Marsas, karo Dievas. Ir todėl Romulas ir Remas reprezentuoja du dualistinius polius, kurie pastoviai tarpusavyje kovoja. Ir nors jie mėgino pasidalinti tarp savęs Romą, taika tarp jų buvo neįmanoma, nes nė vienas iš jų nebūtų galėjęs būti ramybėje, kol vienas su kitu varžėsi. Ir todėl vienas iš jų galiausiai turėjo nužudyti kitą, tačiau tai, žinoma, nereiškia, kad tasai, kuris liko gyvas, įgijo ramybę. Nes ramybė neįmanoma per šią pykčio ir karo sąmonę.

Tad mėginu jums paaiškinti, kad, kai vis dar tebeneigiate kažką savyje, projektuojate tai ant kitų. Ir kaip neseniai paaiškinome, jūsų suvokimas nėra pasyvus. Tai yra aktyvus suvokimas, kuris tampa projekcija, ir tai, ko nenorite matyti savyje, tampa tuo, ką projektuojate ant kitų. Ir tuomet, tikrąja to žodžio prasme, matote savo proto akimis, kad kiti žmonės yra pikti. Matote juose pyktį, tačiau nesugebate matyti, kad tai jūs jį projektuojate. Ir tai, ką jūs matote, nėra vien jų pyktis – nors kai kurie iš jų iš tiesų gali pykti – tačiau, pirmiausia tai yra jūsų projekcija, kurią jūs matote. Ir būtent dėl to esate įstrigę, kaip paaiškinome čia, Romoje, ir daugelyje kitų diktavimų, kalbėdami apie tai iš skirtingų perspektyvų.

Nenoras vadinti daiktų tikraisiais vardais

Tačiau čia yra ir dar vienas aspektas, apie kurį noriu pakalbėti, nes Žemėje iš tiesų yra žmonių, kurie ryžosi kažką pamatyti savyje. Yra milijonai žmonių, pasiekusių tašką, kuriame išdrįso ieškoti rąsto savo akyje, kaip išsireiškė Kristus, pamatydami bent jau kažkokį dualistinės sąmonės aspektą. Tačiau privalau jums pasakyti, kad šį nubudimą stabdo tam tikrą sąmonės būsena, kurią žmonijai primetė puolę angelai savo paskutiniu mėginimu sustabdyti plataus masto nubudimą.

Matote, kai pripažįstate turintys tam tikrą dualizmo elementą savo esybėje – kurį galite vadinti trūkumu ar yda savo prote ar charakteryje – tuomet – nors jūs su tuo dirbate, nors tai atiduodate ir virš to pakylate – yra labai lengva patikėti nuodinga idėja, kurią paskleidė puolusieji. Ir ši idėja teigia, kad, jeigu turėjote ydą savo prote – nors dabar jau galbūt virš jos pakilote – turėtumėte vis tiek būti tolerantiški tiems, kurie taip pat turi šią ydą. Ir todėl neturėtumėte nieko sakyti, jeigu matote šios ydos reiškimąsi visuomenėje. Tai, taip sakant, yra senojo posakio variantas, kuomet manote, kad blogį sudėjus su blogiu gali išeiti gėris. Ir dabar galvojate, kad, jeigu egzistuoja kažkokia negerybė, kurią matote visuomenėje, ir jeigu turėjote tą negerybę savyje, tuomet, kadangi ir jumyse buvo negerybė, neturėtumėte pasisakyti prieš visuomenėje egzistuojančią negerybę.

Tad yra daug, daug žmonių, kurie nuoširdžiai dirba su savimi ir padarė didelį progresą, pašalindami bent jau dalį rąsto iš savo akies. Tačiau šie žmonės labai nenori pasisakyti prieš kitus, ar tai prieš kitus individus ar prieš kažkokią kolektyvinę problemą, ir todėl jie nedaro tokio poveikio visuomenei, kokį turėtų daryti, čia, Vandenio amžiuje. Privalau jums atvirai pasakyti, kad nematysite Aukso Amžiaus įsikūnijant tol, kol tie, kurie su savimi dirba, nesiryš prabilti ir neims atvirai kalbėti apie tai, ką mato kituose žmonėse ir visuomenėje.

Tai yra tendencija, kurią beveik visi, kurie yra neagresyvūs, jėgos naudoti nemėgstantys žmonės, nuoširdūs žmonės, tie, kurie yra romieji, kaip Jėzus juos vadino, – jūs visi tai turite. Galite tai matyti iš šio pasiuntinio pasakojimo, kaip jis patyrė transformaciją Izraelyje, suvokęs, kad yra kažkas, ko jis nenorėjo matyti žyduose, kažkas, ką jis savyje jau buvo įveikęs ir gebėjo pamatyti, tačiau nenorėjo naudotis šiuo gebėjimu.

Nes matote, kaip sakė Jėzus, pirmiausia turite pašalinti rąstą iš savo akies – ir tuomet aiškiai matysite. Ir kai būsite pašalinę rąstą iš savo akies, tuomet matysite tą rąstą arba tą krislą kitų akyje arba visuomenės akyje. Nes, kai ryžtatės pažvelgti į kažką savyje, nustojate neigti, ir todėl nebeprojektuojate to pykčio, ar kad ir kas tai bebūtų, ant kitų. Ir kai nustojate projektuoti, tuomet jūsų suvokimo nebeteršia projekcijos, neigimas. Ir todėl aiškiai matote, kas vyksta kitų žmonių protuose, kas vyksta visuomenėje.

Kaip romieji paveldės Žemę?

Jėzus sakė, kad romieji paveldės Žemę. O romieji yra tie, kurie ryžtasi dirbti su savimi, kurie ryžtasi pamatyti kažką savyje, pažvelgti į veidrodį, pamatyti kažką savo akyje. Jie yra romieji, tačiau kaip jie paveldės Žemę? Nebus taip, kad Dievas tiesiog ateis ir jiems ją duos, jie privalo ryžtis įveikti save ir tuomet kalbėti apie tai su kitais ir padėti kitiems įveikti tai savyje.

Aš čia nekalbu apie kritikavimą. Nekalbu apie smerkimą. Nekalbu apie kitų žmonių teisimą. Nekalbu apie kitų žmonių kaltinimą, kad jie klysta, ar reikalavimus, kad kiti žmonės pasikeistų. Kalbu apie tai, kad turite pademonstruoti, jog egzistuoja aukštesnė sąmonės būseną, turite tai demonstruoti savo gyvenimu. Tačiau taip pat apie tai kalbėdami ir tiesiog, be jokios kaltinimų energijos, be jokio pykčio, be jokių kaltinimų – labai tiesiai, su meile parodydami ir pasakydami: „Matau tai, tai ir šitai; ir tai nėra teisinga, tai nėra būtina, tai niekam nėra naudinga; tai tik žaloja žmones, žaloja jus pačius, žaloja visuomenę tuo, šituo ir anuo būdu.“

Yra įmanoma, mano mylimieji, – kai esate pakankamai dirbę su savimi, ir todėl esate tam tikru laipsniu įveikę pyktį ir baimę – įmanoma kalbėti labai atvirai, tačiau taip pat visiškai be emocijų – be žemesnių emocijų – labai tiesiai, kuomet vadinate daiktus tikraisiais vardais. Esate neutralūs ir objektyvūs, ir nors kai kurie gali įsižeisti, nustebsite, kiek daug žmonių jūsų išklausys. Nes jie nėra pratę prie tokios energijos; jie yra pratę prie negatyvių emocijų – pykčio, kaltinimų ir projekcijų.

Ir todėl, kai kažkas kalba neprojektuodamas kaltinimų, pykčio arba negatyvių emocijų, jie klausosi širdimi, užuot klausęsi vien emocijomis – ir todėl atstumdami į juos projektuojamą emocinę energiją. Nes jie žino turintys teisę gyventi be kitų žmonių ant jų projektuojamų emocijų, ir todėl jie neklausys už vibracijos slypinčios tiesos, jeigu ši vibracija nėra tyra. Ir daugeliu atvejų, jie, žinoma, negali klausyti, nes jų pačių emocijas įaudrina į juos nukreipta emocinė projekcija. Ir todėl jų protai taip stipriai tam pasiduoda, kad jie nesugeba įsiklausyti, kas yra sakoma už tos energijos.

Pykčio prieš moteris energijos pajautimas

Šis pasiuntinys Romoje dabar jau buvo keletą dienų. Jis visur čia vaikštinėjo, stebėjo, padarė tam tikras išvadas ir – kaip jam yra būdinga – išsakė tam tikrus pajuokavimus apie katalikų bažnyčią ir popiežių ir tai, ką jis čionai matė. Tačiau jis nenorėjo, savo paties prote, to įvardinti, nes nenorėjo būti kritišku. Tačiau šią popietę leidau jam pajausti energiją, kurios jis anksčiau nenorėjo jausti, kadangi nenorėjo pažvelgti širdimi ir pajausti vibraciją. Savo prote jis pasiekė tam tikrą suvokimą, tačiau buvo tam tikra energija, kurios jis nenorėjo matyti katalikų bažnyčioje, kadangi savyje šią energiją įveikė jau prieš daugelį gyvenimų.

Tad šią popietę leidau jam pajausti pasipriešinimą šiam šviesos perdavimui, grįžtamąjį srautą, reakciją į tą šviesos perdavimą. Ir jis pradėjo jausti neramumą, peraugantį į vis didesnį nerimą, kol galiausiai su tuo susiderino, ir staiga tai pamatė. Pamatė, kas per viena yra ši energija, ir jis pamatė, kad ši energija iš tiesų yra katalikų bažnyčios pyktis prieš moteris.

Šis pyktis yra milžiniškas. Šis pyktis yra milžiniškas padaras, kuris buvo sukurtas katalikų bažnyčios. Tačiau jis iš tiesų yra senesnis už katalikų bažnyčią, nes, žinoma, krikščionybė perėmė Senąjį Testamentą iš žydų religijos, o joje randate pasakojimą apie Ievos nuopolį. Tad šis pyktis ateina iš istorijos glūdumų, ir, žinoma, katalikų bažnyčia iš tiesų nėra katalikų bažnyčia; ji yra Romos katalikų bažnyčia. Ir, atvirai sakant, kadangi žinote, jog „katalikiškas“ reiškia „universalus“, ji iš tiesų turėtų būti vadinama Romos bažnyčia, nes yra 99% Romos ir 1% katalikų.

O Romos imperija, kaip galėsite aiškiai pamatyti, jeigu ją išstudijuosite, taip pat turėjo didžiulį pyktį prieš moteris. Tik pažvelkite į imperatorių, kuris nužudo savo paties motiną, nes jaučia grėsmę iš moteriškos energijos. Pažvelkite, kaip moterys buvo laikomos priespaudoje, kaip su jomis buvo elgiamasi beveik kaip su vergėmis, kaip vyrai seksualiai išnaudodavo savo seseris, arba prievartaudavo moteris, elgdavosi su jomis kaip su sekso objektais. Tad matote tą milžinišką pyktį, kuris yra mišinys, prasidėjęs nuo žydų religijos ir sumišęs su Romos imperijos pykčiu, ir dabar šis pyktis turi tiek pasaulietišką, sekuliarią kryptį, tiek dvasinę kryptį.

Pyktis ir Petro sąmonė

Realybė, žinoma, yra tokia, kad visa tai buvo sutelkta – kaip Marija Magdalena minėjo savo diktavime – visa tai buvo sukoncentruota ir pačiame Petre. Jeigu perskaitysite Marijos Magdalenos evangeliją, pamatysite, kad joje yra aiškiai aprašoma, kaip Petras pavydėjo Marijai Magdalenai, nes Jėzus su ja turėjo ypatingus santykius, ir netgi perdavė jai ypatingas dvasines instrukcijas, kurių nedavė savo mokiniams vyrams. Tad matote, kad Petras buvo tasai, nuo kurio prasidėjo moterų vaidmens krikščionybėje atstūmimas.

Vėlgi, matote, čia nėra jokio atsitiktinumo, kad katalikų bažnyčia teigia besiremianti Petru, nes ji iš tiesų yra Petro sąmonės išraiška, pykčio prieš moterišką elementą, pykčio prieš moteris išraiška. Tačiau už viso to net ir pykčio prieš moteriškumą savyje, nes jūs visi turite vyriškumą ir moteriškumą, turite abu šiuos polius savo esybėje. Ir susiduriate su ta dinamika, kuri buvo aprašyta Pradžios knygoje, pasakojime apie Ievos nuopolį. Kaip Sen Žermenas vakar kalbėjo apie Romulo ir Remo mitą, už visų šių senovinių mitų slypi gilesnė prasmė, kurią galite suprasti, kai esate pasirengę peržengti pažodinių, išorinių, paviršutiniškų interpretacijų ribas. Tad, jeigu jas peržengsite, suvoksite, kad nupuolė ne tik moterys; tai, taip sakant, moteriškas elementas susigundė prisiimti žemesnę formą. Tačiau čia egzistuoja pamatinė tiesa, kuri dar niekada nebuvo viešai prieinama. Nupuolė ne moteriškas elementas; Sąmoningasis AŠ nusprendė atsisakyti atsakomybės už save, Sąmoningasis AŠ nusprendė, jog daugiau nebenori šios atsakomybės.

Savo atsisakymu prisiimti šią atsakomybę, Sąmoningasis AŠ sukūrė savyje, savo esybėje tą skilimą. Ir kaip Sen Žermenas ir aš dabar paaiškinome, po to, kai susikūrėte šį skilimą, nenorėjote į jį pažvelgti. Jeigu neturite noro prisiimti už save atsakomybę, kaip galite pažvelgti į akis tiesai, kad būtent jūs pasirinkote sukurti šį skilimą? Tad jūs jį palikote, norėjote nuo jo pabėgti – ir manėte, kad galėsite imti ir palikti jį miške. Tačiau jis nemirė miške, nes negalite pabėgti nuo savo suvokimo.

Kaip paaiškinau, pradėjote matyti pasaulį per tai, į ką nenorėjote savyje pažvelgti. Pradėjote projektuoti šią sąmonės būseną ant pasaulio, tai yra, ant moteriškojo savo esybės aspekto. O moteriškumas tegali prisiimti tai, kas ant jos yra projektuojama, ir todėl tai yra tikra tiesa, kad būtent moteriškasis elementas įkūnijo netobulą formą. Tačiau ne moteriškasis elementas pasirinko suvalgyti uždraustąjį dualizmo vaisių; tai padaryti pasirinko Sąmoningasis AŠ.

Na, ir dabar, turite teisę eksperimentuoti su savo laisva valia, su savo bendrakūrybiniais gebėjimais. Turite teisę susikurti kokią tik norite patirtį. Turite teisę patirti pasaulį per dualizmo filtrą, tame iš esmės nėra nieko blogo – jeigu esate pasiruošę pasinaudoti tuo kaip mokymosi patirtimi. Tačiau negalite pasinaudoti tuo kaip mokymosi patirtimi, jeigu tai neigiate ir nenorite į tai pažvelgti. Ir tol, kol nenorėsite į tai pažvelgti, privalėsite ir toliau projektuoti tai į išorę, tai reiškia, kad Sąmoningasis AŠ projektuos tai ant moteriškojo jūsų esybės aspekto, projektuosite tai ant kitų žmonių.

Ir dabar pradėsite kaltinti kitus žmones, kaltinti motinos šviesą, kaltinti moterišką savo esybės elementą. Ir šitaip turite šią situaciją, kurioje daugelis esančiųjų moteriškame kūne priėmė šiuos kaltinimus moterims, jausdamos, jog turi tai priimti, turi jaustis kaltos. O daugelis esančiųjų vyriškame kūne, taip pat tai priėmė, ir todėl galvoja, kad turi iš aukšto žiūrėti į moteris, turi siekti kontroliuoti moteris arba jausti pyktį moterims. O Romos imperijoje tiesiog matėte brutalų mėginimą kontroliuoti moteris ir jas žeminti, nustumiant jas į tokią vietą, kur jos negalėtų būti grėsme vyrams.

Kodėl moterys vyruose kelia pyktį

Tačiau kodėl egzistuoja šis troškimas pažeminti moterišką elementą? Ką reprezentuoja šis moteriškas elementas, kodėl jis sukelia tokį pyktį vyriškame elemente? Na, jis reprezentuoja du dalykus.

Visų pirma, moteriškas elementas, moteriškas kūrinijos aspektas, nėra be sąmonės, nėra be išminties. Moteriškas elementas tiksliai žino, kokios bus pasekmės visų tų ant jos iš vyriško sąmonės elemento projektuojamų dalykų. Ir todėl – jeigu ryšitės įsiklausyti į moterišką savo esybės aspektą – visada galėsite žinoti savo pasirinkimų pasekmes, dar prieš juos padarydami ar juos įgyvendindami. Tačiau, žinoma, jeigu nenorėsite pažvelgti į save, jeigu nenorėsite ištirti savęs veidrodyje, tuomet nenorėsite to girdėti. Nes tiktai tie, kurie prisiima atsakomybę už save, turi noro klausytis ir apmąstyti pasekmes. Tie, kurie neprisiima atsakomybės, tampa puolusios sąmonės aukomis, manydami, kad galės išvengti savo veiksmų pasekmių, ar kad galės kažkaip tai kompensuoti, padarydami kažkokį išorinį veiksmą, kuris garantuos jų įžengimą į dangaus karalystę, nors jie ir nepažvelgė į rąstą savo akyje, kaip dabar jau tiek daug kartų jums paaiškinome.

Tai yra vienas moteriškumo aspektas, ir todėl net ir visuomenėje, ypač vyrų dominuojamoje visuomenėje, moterys gali reprezentuoti tą proto balsą, tą balsą, kuris jums gali padėti priimti teisingus sprendimus – jeigu to norite – tačiau taip pat gali būti didžiulė grėsmė vyriškam ego, norinčiam daryti tai, ką jis nori daryti, nesvarbu, kokios būtų pasekmės. Jų mes mėginsime išvengti rytoj, nes šiandien norime karo, norime sekso, norime grobti viską, ką galime, ir tai patirti – o vėliau jau jaudinsimės dėl karmos, nes manome, jog mums pavyks kaip nors ją apgauti.

Tai yra viena iš priežasčių, kodėl moteriškumas buvo pažemintas, idant jis negalėtų suteikti šio pusiausvyros balso, kuris būtų galėjęs neleisti vyrams eiti į karą ir sunaikinti save ir savo visuomenę. Pažvelkite į Romos imperiją: jeigu moterys būtų turėjusios balsą, nebūtų įvykęs skilimas imperijoje, ir taip pat nebūtų atsiradęs pažeidžiamumas. Tačiau, žinoma, jeigu moterys nuo pat pradžių būtų turėjusios balsą, Romos imperija nebūtų tokia į išorę nukreipta imperija, grįsta užkariavimais. Ji būtų buvusi tvari kultūra ir civilizacija, kuri nebūtų žlugusi.

Pykčio prieš moteris erdvės patraukimas

Kitas moteriškas elementas, žinoma, yra mūsų taip vadinamas antrasis termodinamikos dėsnis, sutraukianti motinos jėga, griaunanti tai, kas yra sukurta iš dualizmo. Ir vyrai taip pat tuo kaltino moteris, per pirmapradės nuodėmės idėją ir daugelį kitų subtilių idėjų. Žinant šiuos du aspektus – išmintį ir visko, kas nesubalansuota, griovimą, abiems šiems elementams išreiškiant pusiausvyrą – galite matyti, kaip atsirado tas pyktis prieš moteris, tas milžiniškas pyktis, norintis naikinti, norintis prievartauti, norintis žudyti moteris, norintis jas pažeminti, kad jos niekada negalėtų pakilti ir kelti grėsmės šiai vyrų dominuojamai kultūrai, manančiai, kad sukūrė tobulą struktūrą Žemėje. Nuo dangaus karalystės vartų raktus turinčią struktūrą, kaip teigia katalikų bažnyčia.

Jie mano, kad garantuotai nueis į dangų vien dėl savo Žemėje susikurtos struktūros. Ir jie nenori, kad moterys ateitų su savo išmintimi ir pasakytų jiems, kad tai nėra tiesa, ir jie taip pat nenori, kad Dangiškosios Motinos sutraukianti jėga sugriautų arba sudaužytų jų struktūras ir už jų slypinčią sąmonę. Tad tai yra labai stipri ir galinga energija šioje planetoje, kurią galima atrasti visoje planetoje, tačiau galiu jums pasakyti, kad niekur nerasite taip galingai jos sukoncentruotos kaip čia, Romoje. Ir taip pat galiu jums pasakyti, kad centrinis šios energijos taškas yra po Petro Bazilika, kriptoje, saugančioje Petro kapą.

Už tai, žinoma, nėra atsakingas vien Petras ar Petro siela. Jis tiesiog tapo tuo židinio tašku, nes buvo Romos katalikų bažnyčios institucijos židinio tašku, teigiančios, jog savo autoritetą gavo iš Petro. Tad per šios bažnyčios židinio tašką, pyktis prieš moteris buvo sukoncentruotas būtent šioje vietoje, šiame kape. Kadangi tiek daug žmonių pasaulyje pradėjo matyti šį pyktį prieš moteris, aš, Gautama, nusprendžiau patraukti erdvę iš po Šv. Petro Bazilikos, leidusią egzistuoti šiam pykčiui prieš moteris. Aš, Gautama, Pasaulio Viešpats, patraukiu šią erdvę šią akimirką. Todėl jos nebėra; erdvės daugiau nebėra, o tai reiškia, kad nebeliko to židinio taško pykčiui.

Tuo nenoriu pasakyti, kad erdvė buvo patraukta viso pasaulio mastu, tačiau tai gali įvykti, kai vis daugiau moterų pakils, ir vis daugiau vyrų pradės žiūrėti į save veidrodyje, užuot kaltinę moteris ar atsisakę klausyti pusiausvyros balso, ateinančio iš moterų. Tad tai iš tiesų yra mūsų viltis ir intencija, kad tai pasklis, ir ši erdvė galės būti patraukta viso pasaulio mastu iš šio pykčio prieš moteris. Tačiau dabar, jau pats faktas, kad šios energijos židinio taškas buvo patrauktas, yra reikšmingas žingsnis į priekį, dėl kurio moterims pasidarys daug lengviau nusimesti priespaudos ir kaltinimų jungą – ir vyrams taps daug lengviau nusimesti pykčio jungą, kuris juos įkalina netgi dar stipriau nei moteris. Nes moterys, savo išmintyje, dažnai sugeba iš to praregėti, kai tuo tarpu vyrai savo neigime to, žinoma, negali padaryti.

Tie, kurie mato mažiausiai, yra įstrigę giliausiai

Kas yra labiausiai įstrigę? Na, kaip ir visada, „tie, kurie mato mažiausiai, yra įstrigę giliausiai“. Tai, mano mylimieji, yra sakinys, kurį turėtumėte giliai išdeginti savo prote, kad galėtumėte jį prisiminti, nes jis galioja kiekvienam iš jūsų. Tie, kurie mato mažiausiai, yra įstrigę giliausiai, nes būtent tai, ko nematote, jus įkalina. Grandinės, kurias matote, nėra didžiausias rūpestis, nes dažniausia jų priežastis yra žema Žemės planetos sąmonė ir kitų žmonių laisvos valios pasirinkimai. Ir nors šios grandinės gali būti nemalonios ir gali jus tam tikrais atžvilgiais varžyti ir kelti skausmą, jos nėra tai, kas jus iš tiesų stabdo. Nes jokios Žemėje egzistuojančios sąlygos negali jūsų sustabdyti pakilti į aukštesnius sąmonės lygmenis, niekas jums iš išorės negali sustabdyti jūsų sąmonės augimo.

Tiktai tai, kas yra jūsų sąmonės viduje, stabdo jūsų augimą, ir stabdo jūsų augimą būtent dėl to, kas jūs to nematote. Tai, ko nematote, tampa jūsų kalėjimu. Jeigu norite progresuoti link Budiškumo, prisiminkite tai. Ir taip pat prisiminkite, kad tai, kas nėra matoma, iš tiesų yra matoma, tačiau nėra matoma, kas tai iš tiesų yra, nes jūsų suvokimas yra užterštas. Ir todėl dažnai projektuojate pyktį ant kitų ir kaltinate juos, kad jie pyksta, nors realybėje tai jūs išreiškiate pyktį, tačiau nesugebate to matyti. Nes nematote to, ką darote pyktyje – nors labai greitai sugebate pamatyti, ką kiti daro pyktyje.

Viskas priklauso nuo perspektyvos, viskas priklauso nuo suvokimo. Kai leidžiate Sąmoningajam AŠ įžengti į dualizmą, į viską žvelgiate iš dualizmo perspektyvos. Tad jūsų suvokimas yra užterštas, ir nematote to, ką darote. Kaip sakė Jėzus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“. Jie nesuvokė, ką daro gyvajam Kristui. Tačiau aš, Budiškumo lygmenyje, sakyčiau: „Kokia prasmė jiems atleisti, jeigu tai nieko jų neišmoko?“ Geriau tegul jie patiria savo sąmonės būsenos pasekmes, idant iš tiesų pradėtų mąstyti, kodėl jie vėl ir vėl susiduria su ta ar ana problema, kodėl jie vėl ir vėl susitinka tam tikrus žmones, – kol pradės suvokti, kad galbūt kažkas juose pačiuose traukia šias aplinkybes arba žmones, kad taip yra dėl to, jog turite išmokti amžinąją pamoką, kad ką projektuojate į išorę, tas jums bus atspindėta atgal kosminio veidrodžio.

Iš kur ateina kūrybiškumas?

Ir todėl, kai projektuojate pyktį ant moterų, ką gi kosminis veidrodis pasiųs jums atgal? Jis jums kažkokia forma atspindės pasipriešinimą, kaip matėte Romos imperiją, kuri, kur tik bepasisuktų, susidūrė su pasipriešinimu. Ir matote, kaip Romos imperija save laikė pranašiausia civilizacija Žemėje, manydama, kad turi pranašiausią kultūrą, organizaciją ir kariuomenę. Tačiau galiausiai ją sutrypė taip vadinami barbarai, ir iš tam tikros perspektyvos galėtume sakyti, kad jie turėjo žemesnį civilizacijos, organizuotumo ir kultūros lygį. Ir vis dėlto, jie sutrypė Romos imperiją, tad ar jie iš tiesų buvo menkesni, ar iš tiesų Romos imperija buvo tokia jau pranašesnė?

Nes kas gi neleido Romos imperijai prisitaikyti prie barbarų buvimo, kad galėtų juos sustabdyti? Neleido tai, kad Romos imperija nenorėjo keistis, nenorėjo prisitaikyti, nenorėjo išradinėti savęs iš naujo, nenorėjo transcenduoti ir būti kūrybiška. Nes matote, iš kur ateina kūrybiškumas? Na, jis ateina tiek iš vyriško, tiek iš moteriško Dievo aspektų, tačiau neįkliūkite į spąstus galvodami, kad Materijos šviesa pasyviai prisiima formą, ir todėl moteriškas elementas yra pasyvus ir nekūrybiškas. Taip nėra.

Moteriškume glūdi išmintis, ir todėl idealioje pusiausvyroje, vyriškas elementas nusprendžia, ką daryti – vizualizuoja, ką daryti – o moteriškas elementas vizualizuoja, kaip tai būtų galima padaryti. Ir todėl, jeigu nėra pusiausvyros – nes egzistuoja pyktis prieš moterišką elementą – tuomet galite turėti viziją, netgi galite turėti teisingą arba konstruktyvią viziją, tačiau, jeigu jaučiate neapykantą motinai, neapykantą moteriškam elementui, nesugebėsite pamatyti, kaip tai būtų galima padaryti. Ir todėl jūsų materializacija nebus įgyvendinta, ir iš tiesų, barbarai, kurie atėjo į Romą, buvo pasiekę daug aukštesnį moteriško elemento meistriškumą, nes jie paėmė tai, ką tiek nedaug turėjo, ir išnaudojo tai pačių kūrybiškiausiu būdu. Ir todėl atrado būdą prisitaikyti prie romėnų kariuomenės organizacijos, ir todėl galėjo nugalėti Romos legionus, kurie ištisus šimtmečius atrodė nenugalimi.

Ir čia matote, kad organizacija ir struktūra yra veiksminga tik iki tam tikro laipsnio, nes, kai organizacija tampa kalėjimu, stabdančiu jūsų kūrybiškumą, tuomet ji nebesugeba prisitaikyti. Ir sutraukianti motinos jėga neišvengiamai ją sugriaus. Neišvengiamai atsiras kažkas, kas atspindės atgal agresiją, kurią spinduliavo Romos imperija su savo troškimu užkariauti. Tačiau, kadangi jie bus stipriau susiję su motinos elementu, ir todėl sugebės labiau prisitaikyti ir būti kūrybiški, jie atras būdą nugalėti romėnus, kurie nesugeba pakeisti savo strategijos ir taktikos.

Kodėl Romos bažnyčia pergyveno Romos imperiją

Pažvelkite į Romos imperiją ir jos pastatus. Viskas buvo reglamentuota, viskas buvo statoma pagal tam tikrą temą, ir kartojama pagal šią temą be jokios erdvės kūrybiškumui ir įvairovei. Individualumas ir kūrybiškumas, kaip paaiškinome, buvo nužudyti – ir todėl nebuvo jokio atvirumo keistis su besikeičiančiais laikais. Kaip jau anksčiau sakėme, erdvė yra Buda; laikas yra motina, ir motinos elementas būtent ir yra tai, kad privalo vykti pokyčiai. Būtent tai yra įrašyta į antrąjį termodinamikos dėsnį.

Kai sistema tampa uždara – tai reiškia, jog ji nesikeičia – tuomet laikui bėgant ji bus sugriauta, nes laikas reikalauja pokyčių. Laikas sako, kad tai, kas yra sukurta iš dualizmo, niekada negali stovėti vietoje, negali būti išsaugota per laiką. Nes laikas yra didysis lygintojas, sugriaunantis viską iki žemiausio įmanomo organizuotumo ir struktūros lygmens. Laikas yra struktūros priešas, nes struktūra – kartą sukurta – tampa padaru, kuris nori save išsaugoti, užuot nepaliaujamai save transcendavęs, kaip to reikalauja kūrybinė gyvenimo tėkmė.

Matote Romos imperijos nesugebėjimą prisitaikyti, ir todėl matote, kad Romos imperija neišgyveno, tačiau ją pergyveno ne sekuliari, karinė imperijos atšaka, o vėlesnis imperijos kūrinys – Romos bažnyčia, kuri – iš dalies dėl to, kad buvo paremta Kristaus mokymais, o iš dalies dėl to, kad ištisus šimtmečius buvo persekiojama romėnų prieš tapdama valstybine religija – buvo daug didesnėje dermėje su materijos aspektu, su motinos aspektu.
Ir todėl krikščionių bažnyčia iki Konstantino buvo priversta prisitaikyti, kad galėtų išgyventi. Ir todėl, Romos bažnyčios sukūrimo momentu, dar buvo išlikę pakankamai kūrybiškumo, kad Romos bažnyčia sugebėtų pergyventi Romos imperiją. Tačiau, kai bažnyčios lyderiai pradėjo galvoti, kad jie jau viską kontroliuoja, pamatėte užslinkusius tamsos amžius, kuriuose kūrybiškumas baigėsi, kūrybiškumo liepsna užgeso. Ir teliko nesiliaujamas troškimas išsaugoti struktūrą, sunaikinant visas tikras ar pramanytas grėsmes struktūrai.

Ir kuo stipresnis buvo šis troškimas, tuo labiau augo pasipriešinimas, norėjęs sugriauti struktūrą. Tad matėte kryžiaus žygius, matėte inkviziciją, ir taip pat, mano mylimieji, matėte nuolatinį moterų persekiojimą taip vadinamose raganų medžioklėse. Ar žinote, kiek tūkstančių, dešimčių tūkstančių, šimtų tūkstančių moterų buvo nužudyta raganų medžioklėse ir inkvizicijoje? Kiekviena su motinos išmintimi susiderinusi moteris – naudojusi šiandien taip vadinamus natūralius gydymo metodus – galėjo būti persekiojama ir galiausiai nužudyta katalikų bažnyčios. Kokia tai buvo parodija, nes tai iš tiesų būtų galėję suteikti neįtikėtiną kūrybiškumo proveržį, kuris būtų galėjęs išvesti Europos visuomenę iš tamsos amžių daug greičiau nei tai įvyko per mokslininkus vyrus.

Katalikų bažnyčios pyktis prieš moteris

Ir tai, žinoma, daugelis žmonių šiuolaikiniame amžiuje jau pradėjo matyti. Dar nebuvo viešo pasipiktinimo šiuo katalikų bažnyčios pykčiu prieš moteris ir moterų persekiojimą. Tad nebuvo ryžtasi grįžti į praeitį ir išvėdinti purvinus istorijos apatinius, pažvelgiant, kas iš tiesų įvyko ir apnuoginant už to slypinčią sąmonę.

Tačiau šią sąmonę galima matyti net ir šiandien, kuomet, galiu jus užtikrinti, kad, jeigu galėtumėte išgirsti slaptus pasitarimus, kurie vyksta tarp popiežiaus ir kardinolų, ir kitų svarbių katalikų bažnyčios asmenų, būtumėte šokiruoti jų pykčio prieš moteris, kuris yra atvirai išreiškiamas tokiuose susirinkimuose. Būtumėte šokiruoti požiūrio į moteris, kurį demonstruoja kai kurie iš šių vyrų, teigiančių, jog atstovauja Kristų Žemėje, nors, žinoma, jo visiškai neatstovauja. Galiu jus užtikrinti, kad, jeigu pasaulis žinotų, kas dedasi Vatikano koridoriuose ir katalikų struktūroje, kaip dvasininkai, ir kardinolai, ir vyskupai moterimis naudojasi kaip sekso objektais, kurios tuomet yra slapta pašalinamos arba joms yra sumokama, kad tylėtų – pasaulis patirtų šoką, kad tokia prievarta prieš moteris ir toks degradavęs požiūris į moteris vis dar gali egzistuoti vakarų pasaulyje šiame amžiuje.

Ir būtent dėl augančio šios problemos suvokimo nusprendžiau suteikti žmonėms galimybę pakilti ir pareikalauti šios pykčio prieš moteris sąmonės apnuoginimo. O taip pat galimybės jiems įveikti momentumus ir aklumą, kad jie iš tiesų ne tik tai apnuogintų, bet taip pat išvalytų tuos senovinius įrašus – ir todėl atvertų kelią Vandenio Amžiui, kuriame vyrai ir moterys privalo būti laikomi visiškai lygūs.

Vyrai ir moterys Aukso Amžiuje

Norint, kad Vandenio Amžius taptų aukso amžiumi, turi būti pripažinta, kad reikalingi ir vyrai, ir moterys, ir jokia visuomenė negalės pasiekti pusiausvyros, jeigu jai vadovaus išskirtinai vyrai, ar išskirtinai moterys. Tačiau taip pat turi būti pripažinta, jog tam, kad galėtų atsirasti harmonija ir bendradarbiavimas tarp vyrų ir moterų, privalo atsirasti harmonija ir taika vyrų ir moterų santykiuose, pradedant santuoka ir šeima.

Tad matote, kaip yra svarbu Aukso Amžiaus progresui kelti šiuos klausimus į viešumą ir transcenduoti senąsias struktūras, kurios laiko vyrus ir moteris įkalintus tose tradicinėse rolėse, kurios iš tiesų naikina tiek vyrų, tiek moterų individualumą ir kūrybiškumą. Nes nei vyrai, nei moterys negalės išreikšti savo pilno potencialo visuomenėje, kuri nėra pusiausvyroje, šeimoje, kuri nėra pusiausvyroje, santykiuose, kurie nėra pusiausvyroje, ar prote, kuris nėra pusiausvyroje tarp vyriškumo ir moteriškumo, tarp vyriško ir moteriško elementų.

Tad aš nusprendžiau suteikti šį impulsą, patraukdamas erdvę iš šios energijos židinio taško. Nes pirmoji kliūtis, kurią reikia įveikti, yra vyrų pyktis prieš moteris. Būtent iš čia viskas prasideda, ir kai tai pradės griūti ir bus transcenduota, tuomet visi kiti susiskaldymai tarp lyčių galės būti greitai įveikti. Ir, žinoma, pyktis prieš moteris tėra tik išorinė vidinio pykčio prieš moterišką savo esybės aspektą išraiška, iš Sąmoningojo AŠ ateinančio pykčio, nenorinčio prisiimti atsakomybės už save.

Įveikite tai – jeigu norite būti Aukso Amžiaus dalimi. Davėme jums mokymus, davėme jums įrankius – jums tereikia vieno – sprendimo, ryžto pamatyti tai, ko iki šiol savyje nematėte. Ryžkitės pamatyti tuos dualistinio sprendimo dvynius, kuriuos palikote mirti miške. Ryžkitės pamatyti, kaip juos užaugino vilkė, kuri dabar yra tapusi galinga jus kontroliuoti siekiančia jėga. Pažvelkite jai tiesiai į akis. Pamatykite, kas tai yra, ir tuomet atiduokite tai, ištirpdykite tai, transcenduokite tai. Išsakykite atitinkamus prašymus energijai transmutuoti, prašykite Arkangelo Mykolo jus išlaisvinti nuo planetinio padaro, prie kurio buvote pririšti per savo pačių sąmonę. Prašykite Astrėjos, kad jus išlaisvintų ir akceleruotų į tyrumą.

Transcenduokite pyktį, jeigu norite būti Aukso Amžiaus dalimi

Akceleracija į tyrumą yra šios valandos būtinybė, nes tik pakilę į tyrumą galite judėti toliau ir siekti Budos ramybės. Pirmiausia, kas svarbiausia. Pirmiausia: akceleruokite į tyrumą – ir jau tuomet galėsite kontempliuoti Kristiškumą ir Budiškumą. Pakilkite virš pykčio, nes, kai iš tiesų suvokiate laisvą valią, kokia prasmė pykti ant kitų. Ir kokia prasmė pykti ant savęs, jeigu galite akimirksniu pakeisti jus varžantį sprendimą.

Niekas šiame pasaulyje negali jūsų sustabdyti, kai ryžtatės pažvelgti į save, prisiimti atsakomybę už padarytą sprendimą ir tuomet transcenduoti savo senuosius sprendimus. Niekas negali jums sutrukdyti priimti šį sprendimą. Galite pradėti čia ir dabar, nes turite erdvę priimti kitokį sprendimą. Žinau, kad, kai žvelgiate į savo gyvenimą iš dualistinės sąmonės perspektyvos, gali atrodyti, kad nėra erdvės priimti sprendimą paleisti praeitį, tiesiog ją transcenduoti. Gali atrodyti, kad tiesiog negalite jos palikti, negalite iš jos ištrūkti, negalite jos apeiti – esate įstrigę užburtame rate, kuriame neturite kur eiti, nes galvojate, kad neturite erdvės.

Tačiau aš esu Gautama Buda, Pasaulio Viešpats. Aš saugau erdvę Žemei, ir galiu jums garantuoti, kad turite erdvę transcenduoti bet kokias dualistines sąlygas. Aš tai žinau, nes esu erdvės Viešpats. Jeigu trokštate toliau manyti, kad neturite erdvės, tuomet lenkiuosi jūsų laisvai valiai. Tačiau norėčiau jus perspėti, kad, nors erdvė egzistuoja, ir nors erdvė yra amžina, neribota, su laiku yra šiek tiek kitaip.

Jūs turite erdvės pasikeisti ir, kol kas, dar turite laiko. Tačiau būtų neišmintinga daryti prielaidą, kad šis laikas tęsis amžinai. Ir iš tiesų, perėjimas į Vandenio amžių nesitęs amžinai, ir tie, kurie netranscenduos senųjų momentumų, nebus Aukso Amžiaus dalimi. Jie bus palikti, nes ateina laikas, kai taip toli atsiliekate, kad jums tampa labai sunku pasivyti aukso amžiaus sąmonę. Paklausykite šių žodžių. Pasinaudokite erdve ir laiku, kol dar turite laiko. Aš galiu jums garantuoti erdvę; niekas jums negali garantuoti laiko.

Tad būkite užsklęsti, Budos erdvėje, kurioje visada yra vietos ramybei. Nes kai suvoksite erdvę ir patirsite beribę erdvės prigimtį, pažinsite ramybę – už dualizmo glūdinčią ramybę, priešingybės neturinčią ramybę. Nes iš tiesų, erdvė neturi priešingybės; ji tiesiog yra. O tai, kas egzistuoja erdvėje, taip pat tiesiog yra. Priešingybių suvokimas tėra iliuzija. Mąstykite apie tai, ir sparčiai progresuosite link ramybės patyrimo, tos ramybės, kuri ateina, priėmus tai, kas yra, paprasčiausiai tuo, kas tai yra, o ne kaip gėrį ar blogį. Tai tiesiog yra – kol tampa daugiau per transcendenciją.

Tad užsklendžiu jus, ir užsklendžiu šį mūsų pasiuntinių dūrį į padaro pilvą. Užsklendžiu šį Romos miestą ramybėje, nes, kol kalbėjau, Maros demonai, sutelkti šioje vietoje, nesiliaudami staugė, būdami pilni pykčio: „Argi Roma nėra krikščionybės religijos sostinė? Ką gi Buda veikia mūsų teritorijoje? Argi Roma nėra Romos imperijos sostinė, su jos kariavimais ir užkariavimais? Ką Taikos Princas, Taikos Viešpats veikia mūsų teritorijoje?“

Tačiau jie pamiršta – savo aklume – kad gali egzistuoti tik dėl to, kad vis dar duodu jiems erdvę. Nepriimkite erdvės kaip savaime suprantamo dalyko. [Iškvepia] Tad, iškvepiu savo ramybę, kad ji užpildytų šią erdvę, idant net ir demonai būtų priversti pasirinkti. [Iškvepia] Ar liksite, kur dabar yra įkūnyta ramybė, o gal bėgsite? Nes turiu teisę visoms būtybėms pateikti šį pasirinkimą. Tad, tai užbaigta. Tai YRA užbaigta!

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2010 Kim Michaels