Kas yra Pakylėtieji Mokytojai?

Pirmiausia pabandykime paaiškinti tai iš mūsų – žmogiškų būtybių, esančių įsikūnijime Žemėje, – perspektyvos. Materiali visata iš tiesų yra rafinuota atsakomosios reakcijos „mašina,“ kurios paskirtis yra sudaryti sąlygas mūsų sąmonės augimui.

Daugelis žmonių nemėgsta žodžio mokykla, tačiau yra vienas mokyklos sąvokos aspektas, kuris čia galioja. Daugelis mokyklų turi brandos egzaminą, kurį išlaikę, esame laisvi judėti pirmyn savo gyvenime, nesidairydami į praeitį. Tad, jeigu nesustodami kelsim savo sąmonę ir transcenduosime savęs suvokimą, kas įvyks?

Jei nesustodami tai darysime, kažkuriuo metu pasieksime paskutinį „egzaminą,“ tai reiškia, pradėsime procesą, vedantį į materialios visatos mokyklos užbaigimą. Šis procesas yra labai gilus ir sudėtingas, per šį procesą turime nustoti tapatintis su atskiruoju aš ir priimti naują savimonę, kurioje matytume save vienovėje su dvasine karalija aukštai ir vienovėje su visa gyvybe šiame pasaulyje. Šiame procese taip pat turime paleisti visus troškimus ir prisirišimus, susijusius su šiuo pasauliu.

Šis procesas dažnai yra vadinamas dvasiniu keliu, tačiau paskutinės šio kelio pakopos yra vadinamos pakylėjimo spirale, vedančia į pakylėjimą.

Po pakylėjimo visam laikui išsilaisviname nuo Žemės ir materialios visatos. Vienintelis būdas užbaigti šį pakylėjimo procesą yra pasiekti visišką savo proto įvaldymą, kurį pasiekę įgauname teisę vadintis „Pakylėtuoju Mokytoju.“

Per ilgą Žemės planetos istoriją (kuri yra daug ilgesnė nei teigia oficialioji istorija) pakilo daug gyvybės srautų. Naujai pakilęs pakylėtasis mokytojas turi pasirinkti: Ar judės toliau beveik begalinėmis dvasinės karalijos pakopomis, ar pasiliks su Žeme, siekdamas padėti pakilti kitoms būtybėms?

Daugelis pakylėtųjų mokytojų davė priesaiką likti su Žeme, kad padėtų tiems iš mūsų, kurie dar nepakilo. Todėl techniškai, šias būtybes mes ir vadiname pakylėtaisiais mokytojais, nes jie patyrė, ką reiškia būti įsikūnijime Žemėje (ar kitose planetinėse sistemose) ir pakilti iš šios labai tankios karalijos. Kadangi jie patyrė tai, ką tenka patirti mums, jie turi unikalų sugebėjimą padėti mums praeiti tas pačias iniciacijas, kurias praėjo ir jie.

Būtybės, kurios nebuvo įsikūnijime

Kaip paaiškinama kitur, visata buvo sukurta kaip hierarchiška struktūra. Karaliją, arba sferą, kurioje mes gyvename, sukūrė būtybės iš sferos, kuri yra tiesiai virš mūsų. Tačiau jų sferą sukūrė būtybės iš dar aukštesnės sferos, ir taip toliau, ir ši hierarchinė struktūra veda iki paties mūsų Kūrėjo.

Svarbiausias dalykas, kurį reikėtų suprasti, yra tas, kad būtybės, sugebančios sukurti naują – nepakylėtą – karaliją, užsitarnavo šią galią įeidamos į vienovę su būtybėmis, kurios jas sukūrė, ir su visa hierarchijos struktūra, esančia viršum jų. Kitaip tariant, esminis skirtumas tarp materialios karalijos ir dvasinės karalijos yra tas, kad materialiame pasaulyje mes esame linkę laikyti save atskiromis būtybėmis, gyvenančiomis atskirame pasaulyje. Jei norime pakilti į dvasinę karaliją, privalome įveikti šią iliuziją ir iš tiesų įsilieti į visos gyvybės vienovę.

Taigi, kai būtybės aukštesnėje karalijoje kuria naują – nepakylėtą – karaliją, jos kuria iš savo esybės. Kitaip tariant, jos nemato naujos sferos atskirai nuo savęs. Visgi naujoji sfera yra sukuriama žemesnėse – tankesnėse vibracijose nei dvasinė karalija. Tai daroma dėl to, kad būtybės, sukūrusios naują sferą, galėtų siųsti savo esybių tąsas į naująją sferą, idant šios įsikūnytų į iš tos sferos energijų sukurtus kūnus.

Tai daroma dėl dviejų priežasčių. Pirma priežastis yra kelti naujosios sferos vibracijas, kol ši pakils ir taps dvasinės karalijos dalimi. Tačiau tikrasis šio proceso tikslas yra tas, kad būtybės dvasinėje karalijoje galėtų sukurti individualizuotas tąsas iš savęs, kurios, padėdamos kilti savo sferai, augtų savo sąmonėje.

Tad tam tikra prasme, galime sakyti, kad būtybės, sukūrusios mūsų sferą, pilnai nenužengė į įsikūnijimą. Tačiau, žvelgiant iš kito požiūrio taško, jos įsikūnijo per individualizuotas tąsas, kurias pasiuntė čia žemyn. Šios individualizuotos tąsos nėra kažkokios mistiškos ar tobulos būtybės, fundamentaliai besiskiriančios nuo mūsų. Jos esame mes!

Nors buvome programuojami laikyti save žmogiškomis būtybėmis, ribotomis, o gal netgi nuodėmingomis būtybėmis, iš tiesų mes esame mūsų sferą sukūrusių būtybių tąsos. Tiesą sakant, tikrasis dvasinio kelio ir pakylėjimo tikslas yra priimti savo tikrąjį tapatumą – visos dvasinės hierarchijos, esančios viršum mūsų, individualizuotų tąsų – tapatumą.

Svarbus dalykas, kurį reikėtų suprasti, yra tai, kad nors tarp Pakylėtųjų Mokytojų yra daug būtybių, kurios pilnai nebuvo įsikūnijime, jos iš tiesų įsikūnijo per mus – per savo esybių tąsas.

Todėl pakylėtosios būtybės paprasčiausiai netelpa į tradicinį tolimo – ir dažnai pikto – Dievo danguje įvaizdį. Jos nesiekia mūsų teisti ar smerkti, jos visada siekia tik vieno – mus pakylėti.

Tad nors mes ir pamiršome, kad esame pakylėtųjų būtybių tąsos, jos nepamiršo. Ir žinoma, visada norime kelti tik aukštyn tai, ką žinome esant savo dalimi.

Tačiau pakylėjimas aukštyn nereiškia, kad prarasime savo individualumą. Priešingai, tai reiškia, jog susiliesime su savo dvasiniu individualumu ir transcenduosime savo atskirojo aš, savo žmogiškojo „individualumo“ apribojimus. Tai ne praradimas, tai – gavimas.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com