Nebūkite kaip romėnai – būkite Kristumi jumyse

TEMOS: Arkangelas Mykolas Koliziejuje – Arkangelas Mykolas nekovojo su drakonu – Mano nepajudinamumas yra veidrodis – Kaip bendrakūrėjai skiriasi nuo puolusių angelų – Nubudimas iš melo, kad galite klasta prasibrauti į dangų – Gaujos sąmonės supratimas – Kaip sukurti gaują – Tikroji vienovė per individualumą – Visuomenė yra stipriai paveikta gaujos sąmonės – Mėginimas uždengti tuštumą – Naudokitės Arkangelo Mykolo kardu

Pakylėtasis Mokytojas Arkangelas Mykolas, 2010 vasario 13 d. per Kim Michaels.


Arkangelas Mykolas Koliziejuje

Mykolas, Arkangelas, AŠ ESU! Noriu paprašyti jūsų sudalyvauti su manimi nedideliame vaizduotės pratime. Net jeigu nesate buvę ten asmeniškai, tikrai matėte nuotraukas, galbūt netgi filmus apie Koliziejų Romoje, apie žaidynes su gladiatoriais ir gyvūnų žudymą. Ir todėl prašau jūsų įsivaizduoti, kad šiandien yra ta žaidynių diena.

Koliziejus perpildytas, jame susirinko dešimt tūkstančių žmonių – netgi daugiau, nei oficialiai teigiama, kad stadionas gali sutalpinti. Jie visi pasiruošę vienam dalykui: kraujui – dramai! Jie trokšta patirti simuliuojamą karą, trokšta patirti karo dramą ir kraujo praliejimą, nerizikuodami patys būti sužaloti ar žūti. Tai yra sąmonė, kuri – nors ir nėra karo pradininkė – iš tiesų yra sąmonė, leidžianti karui toliau egzistuoti šioje planetoje. Ir nors ji labai stipriai buvo įkūnyta Romos imperijoje, ji nebuvo unikali romėnams, nes ją galite atrasti net ir šiandieniniame pasaulyje.

Tačiau neužbėkime įvykiams už akių. Likime prie šios vizijos, kurioje romėnai sėdi, laukdami gladiatorių žaidynių pradžios. Ir kurį laiką vyksta visokie įžanginiai pasirodymai: įvairios kovos tarp gladiatorių, laukiniai gyvūnai paleidžiami žudyti nusikaltėlių arba kovoti prieš gladiatorius. Tačiau visi laukia pagrindinio pasirodymo, kuris, sklinda gandas, šiandien turi būti kažkoks ypatingas. Triukšmas tiesiog kurtina, ir vibracija yra gaujos vibracija, kurstomos didžiausiam pykčiui ir nerimui – ir kraujo troškuliui.

Kaip galbūt žinote, vėlesniame laikotarpyje Koliziejus turėjo įmantrią sistemą, kuri sekančius pasirodymus leisdavo suruošti po pačia arena. Ir dalis grindų arenoje būdavo nuleidžiamos žemyn, ir sekantis pasirodymas, tikrąja to žodžio prasme, būdavo pakeliamas aukštyn per grindis, šitaip iškildamas į areną priešais žmones. Ir galiausiai, susijaudinimas pasiekia kulminaciją, pagrindinis pasirodymas tuojau turi įvykti. Minios staugimas pasiekia aukščiausią tašką, ir grindims atsivėrus, aukštyn iškyla platforma. O per šias grindis iš tiesų pasirodau aš. Pasirodau pilnu savo pavidalu, virš 12 pėdų ūgio, apsišarvavęs mėlynais šarvais, tviskančiais neonine, žaibuojančia, intensyviai mėlyna spalva, kokios dar nė vienas žmogus niekada anksčiau savo fizinėmis akimis nebuvo regėjęs. Rankoje laikau mėlynomis liepsnomis žaižaruojantį kardą. Ir staiga minia nutyla – nes ji tikėjosi ne to.

Žmonės minioje dar niekada nematė nieko panašaus: jie nežino, ką apie tai galvoti. Ir toje tyloje, jie pažvelgia vienas į kitą. Jie pradeda tarpusavyje murmėti, man tenai bestovinti ir belaikant savo kardą. O tuomet, po kelių tylos minučių, jie pradeda šaukti. Nes dabar jie nori veiksmo; nori kraujo. Jie įsivaizduoja, kad ši bauginančiai atrodanti būtybė turėtų sugebėti įveikti bet kurį kitą gladiatorių. Ir jie tikisi, kad prieš mane iš karto bus paleisti visi gladiatoriai. Jie, žinoma, galvoja, kad čia buvo panaudotas kažkoks triukas, kad galbūt buvo padaryta, jog žmogus atrodytų aukštesnis, labiau spinduliuojantis.

Tačiau jiems vėl pradėjus kelti triukšmo lygį, nukreipiu savo kardą į minią. Ir, man lėtai sukantis aplinkui, mėlynos liepsnos, tarsi mėlyni lazerio spinduliai, šauna iš kardo ir paliečia visus stadione esančius žmones. Ir kai juos paliečia ši intensyvi šviesa, jie akimirksniu nutyla. Ir man sukantis aplink stadioną, tyla seka paskui kardą, kol apsuku pilną ratą. Ir dabar minia iš piktos, kraujo ištroškusios minios pavirsta tylia minia. Tylia todėl, kad mato tai, ko nenorėjo matyti savyje. Ir staiga jie visi patiria atskaitos tašką, parodantį kiekvieno žmogaus turimą momentumą, iliuziją, kurie stovi tarp šio žmogaus ir jo įžengimo į dangų. Ir jie taip pat pajaučia atskaitos tašką, priverčianti juos suvokti, kad nėra absoliučiai nieko, ką jie galėtų padaryti, kad kaip nors klasta arba jėga prasibrautų į dangų, nes aš esu absoliučiai, visiškai, nė trupučio nepajudinamas.

Arkangelas Mykolas nekovojo su drakonu

Yra daug iliuzijų tarp žmonių. Bet nėra pavojingesnės, subtilesnės iliuzijos už idėją, kad kažkaip galėsite jėga prasibrauti į dangų, kad galėsite įžengti į dangaus karalystę, naudodamiesi kažkokia jėga, kaip šiandien anksčiau kalbėjo Sen Žermenas. Paimkite išsireiškimą iš Apreiškimo Knygos, kurioje yra rašoma, kaip pirmieji puolę angelai maištavo prieš Dievą, kaltindami savo brolius, ir galiausiai, kaip yra sakoma: „Ir kilo danguje karas. Ir kovėsi drakonas prieš Arkangelą Mykolą, ir jo nenugalėjo“ (Apreiškimo 12,7).

Mano mylimieji, jums yra taip lengva – net ir tiems iš jūsų, kurie pakylėtųjų mokytojų mokiniais buvote ilgą laiką – dešimtmečius šiame gyvenime, galbūt netgi ankstesniuose gyvenimuose – yra taip lengva vis dar tebeturėti dualistinės sąmonės liekanų, kurias projektuojate ant šio išsireiškimo iš Apreiškimų Knygos. Tačiau ši konkreti formuluotė buvo pasirinkta mesti iššūkį esantiesiems dualistinėje sąmonėje, siekiant pažiūrėti, ar jie projektuos dualistinius įvaizdžius ant šio aprašymo, o gal jie ryšis praregėti iš šių įvaizdžių.

Nes matote, Maitrėja savo knygoje jums papasakojo apie skirtingas sferas. Tad jūs dabar žinote, kad ne danguje vyko šis maištas – jeigu kalbėdami apie dangų turime omenyje dvasinę karaliją, kurioje galite atrasti tik pakylėjimo iniciaciją išlaikiusias būtybes arba tas būtybes, kurios niekada nebuvo nupuolusios į dualizmą. Tad žinote, kad būtent ankstesnėje sferoje įvyko puolusių angelų maištas. Ir ta sfera dar nebuvo pilnai pakilusi, nors ji jau buvo įžengusi į Pakylėjimo spiralę. Ir būtent dėl to, iš tiesų, angelams buvo įmanoma maištauti, kaip nėra įmanoma maištauti pakylėtajai būtybei. Nes ši būtybė jau yra išlaikiusi iniciaciją dėl potencialaus piktnaudžiavimo savo laisva valia, panaudojant ją ėjimui prieš Dievo valią. Ir tai, žinoma, nereiškia, kad, kai pasirenkate neiti prieš Dievo valią, atiduodate savo laisvą valią. Tai tiesiog reiškia, kad išmokstate naudotis ir pasirenkate naudotis šia laisva valia Visumą aukštyn keliančiu būdu – užuot, kaip kalbėjo Portija, aukštyn kėlę tik vieną gyvybės dalį – ir todėl neišvengiamai tuo pačiu žemindami kitas gyvybės dalis, šitaip nusverdami svarstykles, vieną jos pusę aukštyn, kitą – žemyn.

Mano mylimieji, šitai žinodami, turėtumėte sugebėti paimti žinias, kurias mes jums perdavėme apie dualistinę sąmonę, ir perkelti jas į situaciją, kurioje aš tariamai kovojau su Drakonu, simbolizuojančiu maištą prieš Dievą sukėlusią sąmonę. Tačiau netgi daugiau negu tai, nes ši sąmonė jau buvo pasidalinusi į du polius, kurie tegali vienas kitam priešintis; kiekvienas iš jų mėgindamas sunaikinti kitą. Ir todėl drakonas iš tiesų yra tos kariaujančios sąmonės išraiška, sąmonės tų, kurie nori būti epiniame mąstyme, kurie yra įsimylėję epinį mąstymą. Nes jie nori kovoti dėl to, jų manymu, gero ir teisingo tikslo, nori kovoti dėl kitų sunaikinimo, kuriuos mato kaip atpirkimo ožį, ar netgi kaip Dievo priešą, kuris privalo būti bet kokiomis priemonėmis sunaikintas. Nes drakonas neturi tikslo įkūnyti Dievo karalystę; jo tikslas yra sunaikinti priešininką. Nes būtent šis kraujo geismas, žudymo geismas, griovimo geismas yra ta sąmonė, kurią simbolizuoja Apreiškime aprašomas Drakonas.

Jums yra labai lengva – jeigu dar nesate palikę dualistinės sąmonės – pažvelgti į šį aprašymą ir galvoti, kad aš, Arkangelas Mykolas, kovojau su puolusiais Angelais ir jų legionais danguje – kad kovojau prieš juos, kad kovojau stengdamasis juos nužudyti ar sunaikinti, kad kovojau su jais su pykčiu ir įtūžiu, ar kad ir ką įsivaizduotumėte, projektuodami stabmeldiškus įvaizdžius ant Dievo. Tačiau aš esu pakylėtoji būtybė. Aš tarnauju dvasinėje tarnystėje. Nesu įstrigęs dualistinėje sąmonėje. Manyje nėra pykčio. Neturiu jokio troškimo sunaikinti nors vieną gyvybės dalį. Todėl, netgi galėtume sakyti, kad neturiu gebėjimo sunaikinti nors vieną gyvybės dalį.

Tačiau dalykas, kurį gebu daryti, ir tai iš tiesų yra mano tarnystė, gebu ginti tuos, kurie siekia kelti aukštyn Visumą prieš tuos, kurie yra Žlugdytojai, tuos, kurie tiesiog siekia sunaikinti ir sugriauti pakylėjimo spiralę. Ir kaip aš juos ginu? Ginu juos būdamas absoliučiai nepajudinamu. Drakonas kovojo prieš mane; aš nekovojau prieš drakoną. Tiesiog buvau nepajudinamu.

Mano nepajudinamumas yra veidrodis

Ir būdamas nepajudinamu, tampu tuo veidrodžiu, atspindinčiu atgal agresiją, pyktį, kurie yra siunčiami prieš mane. Ir todėl mane puolantieji susidurs su savo pačių momentumais, kurie jiems bus pasiųsti atgal. Jie, žinoma, nesugebės matyti, kad atspindžiu jiems tai, ką jie išsiunčia. Ir todėl jie iš tiesų patirs, kad siunčiu į juos šituos spindulius, kaip patyrė žmonės mano aprašytame Koliziejuje, matydami, kad siunčiu į juos lazerio šviesos spindulius. Tačiau aš jiems siunčiau jų pačių sąmonę, atspindėtą atgal, ir, kai kuriais atvejais, jeigu tai konstruktyvu, išdidintą galios, kuri aš esu, idant perskrosčiau žmonių sąmonės tankumą ir suteikčiau jiems galimybę pamatyti tai, ko jie nenori matyti.

Nejaučiu jokio pykčio velniui, Drakonui. Aš esu Arkangelas. Kaip tampate Arkangelu dvasinėje karalijoje? Tiktai transcendavę visą dualizmą, visą atskirtį. Ir šitaip tampate viena su Dievo valia, Dievo galia. Aš esu viena su valia kelti visą gyvybę aukštyn – ir su galia ginti tuos, kurie yra pasiryžę kelti save, ginti juos nuo siekiančiųjų juos žlugdyti. Tačiau gindamas aš, vėlgi, ne kovoju, o suteikiu tą atskaitos tašką, kad egzistuoja kažkas, ko dualistinė sąmonė absoliučiai nepajėgia pajudinti. Tad matote, tie puolę angelai, kurie priklausė Drakonui, kurie kovojo prieš mane, jie giliai savo esybėje turėjo vidinį žinojimą, kad negali pajudinti Arkangelo Mykolo, kad negali pajudinti dangaus jėgų. Tai tarsi mėgintumėte nugriauti betoninę sieną, daužydami į ją galvą.

Ir todėl, būtent dėl to – kai buvo išmesti į Žemę – o tiksliau, kai patys į ją nusileido – jie atėjo su tokiu dideliu įniršiu. Ką tai reiškia, kad jie nusileido, o nebuvo išmesti? Na, jie patyrė, kad buvo išmesti, tačiau, vėlgi, taip buvo dėl to, kad jie tai šitaip suvokė. Jie nenorėjo pažvelgti į tai, į ką jiems reikėjo pažvelgti savyje. Ir nenorėdami į tai pažvelgti, jie projektavo į situaciją, kad tai aš į juos siunčiu pyktį ir agresiją. Ir todėl realybė yra tokia, kad, nors jie patyrė, jog buvo išmesti, juos išmetė jų pačių momentumai, kurie buvo grąžinti jiems atgal – kuriuos grąžino mano ir mano legionų nepajudinamumas.

Kaip bendrakūrėjai skiriasi nuo puolusių angelų

Ir todėl, jeigu galėtumėte paimti puolusį angelą įsikūnijime arba bendrakūrėją, kuris įstrigo dualistinėje sąmonėje, jūs tuomet – juodu sulyginę – pamatytumėte skirtumą. Jeigu nusileistumėte giliai į puolusios būtybės psichiką, pasiektumėte tašką, kuriame būtybė žino, kad dangus yra nepajudinamas. Tai, žinoma, buvo uždengta daugybe iliuzijų sluoksnių. Tačiau ji iš tiesų turi šį žinojimą, nes ši būtybė patyrė dangaus nepajudinamumą. Tačiau, jeigu paimtumėte į dualistinės sąmonės žabangas įkliuvusį bendrakūrėją, šis bendrakūrėjas niekada nesusidūrė su arkangelo nepajudinamumu, ir todėl neturi jokio atskaitos taško savo vidinėje esybėje, kuris jam leistų žinoti, kad tai iš tiesų yra nepajudinama. Ir būtent dėl to bendrakūrėjas yra pažeidžiamas tikėjimo, puolusių būtybių paskleistos nuodingos idėjos, kad yra įmanoma kažkokiu būdu prasibrauti į dangų. Ir būtent dėl to daugelis bendrakūrėjų – kurie turi potencialą pakilti, kurie turi potencialą transcenduoti puolusią sąmonę – būtent dėl to jie taip dažnai yra įstrigę šioje svajonėje, kurią aprašė Sen Žermenas, kad išorinė struktūra atves juos į dangų.

Na ir dabar, jeigu palygintumėte puolusios būtybės ir bendrakūrėjo psichiką iš kitokios perspektyvos, pamatytumėte, kad puolusios būtybės psichikoje taip pat turite tą absoliutų maištą prieš Dievą ir absoliutų nenorą pamatyti kažką savyje. Kai tuo tarpu bendrakūrėjas niekada nesusidūrė su šiuo aukštesniu Dievo sąmonės lygmeniu, ir todėl neturėjo galimybės prieš jį maištauti. Todėl bendrakūrėjas nepatyrė šio giliai šaknis įleidusio vidinio neigimo. Ir todėl bendrakūrėjui yra lengviau, daug lengviau praregėti iš puolusių būtybių iliuzijų. Bendrakūrėjas turi potencialą transcenduoti puolusią sąmonę – išorinio išganymo svajonę – tačiau jis yra įstrigęs, kadangi nepatyrė dangaus nepajudinamumo, nepatyrė, kad neįmanoma į dangų prasibrauti jėga.

Bendrakūrėjui yra įmanoma būti įstrigusiam šiame mele daugybę gyvenimų. Kuomet jis ne vieną gyvenimą seka kažkuria religija, arba išpažįsta tam tikrą požiūrį į dvasingumą, galvodamas, kad šis konkretus požiūris leis jam įžengti į dangų, nepažvelgiant į akis ir netranscenduojant dualistinės sąmonės, nepažvelgiant į rastą savo akyje. Tad bendrakūrėjai gali būti įstrigę šiame mele, kad net, jeigu kažkas nesuveikė praeityje, privalo būti kažkoks kitas būdas. Jeigu negalime prasibrauti jėga, galbūt galime atrasti būdą įsigauti klasta, galbūt galime kažką nuslėpti nuo Dievo – nes galvojame, kad galime nuslėpti nuo kitų žmonių arba nuo savęs. Galbūt yra koks nors būdas įtikinti Dievą – priversti jį mūsų gailėtis – arba pavaizduoti, kad esame labai geri, dėl visų tų Žemėje daromų dalykų.

Nubudimas iš melo, kad galite klasta prasibrauti į dangų

Ir būtent tame gali įstrigti bendrakūrėjas, ir būtent dėl to bendrakūrėjai taip lengvai pasiduoda puolusių būtybių vedimui, tapdami aklais aklų vadų pasekėjais, kaip sakė Jėzus. Tačiau taip pat egzistuoja potencialas, kad bendrakūrėjas gali būti pažadintas iš šios iliuzijos. Tačiau daugumoje atvejų tai gali įvykti tik vienu būdu – bendrakūrėjo Sąmoningasis AŠ privalo nubusti savo paties vidinei realybei – buvimui grynosios Dievo sąmonės tąsa.

Nes kai patiriate šią grynąją sąmonę – kai patiriate sąmonę be turinio, Dievo beformiškumą – tuomet patiriate nepajudinamumą. Žinote, kad virš formos esanti sąmonė niekada negali būti apribota, arba pajudinta, to, kas turi formą. Kai atkuriate ryšį su grynuoju, beformiu sąmoningumu savyje, patiriate savo pačių esybės aspektą, kuriam išorinis protas – žmogiškasis protas, ego, atskirasis tapatumas – negali turėti jokios galios. Patiriate tai tiesiogiai. Ir todėl įgyjate tokį patį atskaitos tašką, kurį patyrė puolusieji angelai sukildami – ir susidurdami su mano nepajudinamumu.

Ir kai įgyjate šį atskaitos tašką, nes neįžengėte į neigimą, tuomet jums tampa daug lengviau atlikti pokytį savo sąmonėje, kuomet pamatote – pasukate sąmonės derintuvą keliais laipsniais, kas leidžia jums pamatyti puolusių angelų melų paklydimą. Ir tuomet, tikrąja to žodžio prasme, galite palaipsniui nubusti, kuomet pradedate jausti, tarsi jūsų prote pradėtų judėti krumpliaračiai, viską palaipsniui sustatydami į savo vietas. Ir dabar matote šią iliuziją, matote sekančią iliuziją, kuri slepiasi už jos, ir matote sekantį sluoksnį už to, ir tuomet sekantį, ir dar sekantį, ir dar sekantį, ir dar sekantį. Ir staiga apeinate visą kosminį laikrodį, kosminio rato 12 linijų. Ir tuomet ratas sukasi netgi dar toliau, ir jūs matote dar toliau, iki 15, kaip kalbėjome apie septynis spindulius, aštuntąjį spindulį ir septynis slaptuosius spindulius. Ir matote vienas po kito nukrentančius iliuzijos sluoksnius.

Tačiau šitai pamatysite tik tuomet, jeigu taip pat ryšitės pažvelgti į veidrodį, jeigu ryšitės pažvelgti, kas yra jūsų pačių sąmonėje, kas jus privertė patikėti šiomis iliuzijomis. Nes tol, kol projektuosite, kad tai padarė velnias – ar puolę angelai, ar tos arba anos bažnyčios vadai – kad jie jus privertė patikėti šiomis iliuzijomis, na tai tuomet nesugebėsite pamatyti pasirinkimų, kuriuos padarėte priimdami šias iliuzijas – nes iliuzijos atrodė jums kažką siūlančios, kažkokį pateisinimą, kurio dėka galite neprisiimti pilnos atsakomybės už save. Ir todėl, jeigu nenorėsite to matyti savyje, liksite iliuzijoje – gainiodamiesi tą, aną ar sekančią iliuziją – manydami, kad tai yra jūsų kopėčios į dangų, kad to spindulio Dievo savybės iškreipimas tikrai jums leis įžengti į dangų.

Gaujos sąmonės supratimas

O dabar norėčiau grįžti prie gaujos koncepcijos, tos gaujos, kuri sėdi Koliziejuje, arba sėdi visuomenėje – net ir tos gaujos, kuri reguliariai renkasi priešais televizorių ekranus, kuomet visi žiūrintieji tą pačią programą dalyvauja toje pačioje kolektyvinėje sąmonėje. Ir štai ką matote: kai bendrakūrėjai įstringa dualistinėje sąmonėje – būtent dėl to, kad viduje nėra patyrę nepajudinamumo, jie lengvai pasiduoda sekimui savo lyderiais, arba aklai tiesiog seka minia, masine sąmone.

Tai nutinka, nes, kai pasirenkate neprisiimti pilnos atsakomybės už save, realybėje atsisakote išreikšti savo individualumą, savo kūrybiškumą. Ir todėl, priimdami pretekstą savo gyvybinei jėgai nuslopinti – užgniaužiate savo kūrybiškumą, neigiate savo individualumą – kuriatės ego, kuris neturi jokio kūrybiškumo, jokio individualumo – ir todėl tesugeba kažkuo sekti, nes pats nesugeba kurti. Ir jeigu nesinaudojate savo individualumu ir kūrybiškumu, negalite susikurti individualumą ir kūrybiškumą turintį ego. O jeigu būtumėte turėję noro naudotis savo individualumu ir kūrybiškumu, jums nebūtų reikėję susikurti ego, kad šisai priiminėtų sprendimus vietoj jūsų.

Tad matote, kad – jau pagal apibrėžimą, jau dėl pačios savo prigimties – ego nėra nei kūrybiškas, nei turintis daug individualumo, ir jis kuo tikriausiai neturi tikrojo Dievo individualumo, Dievo jums suteikto individualumo. Ir todėl ego lengvai tampa stipraus lyderio pasekėju, arba tiesiog nuseka minia, nuseka gauja. Nėra nieko destruktyvesnio dvasiniam augimui už dalyvavimą gaujos sąmonėje. Nėra nieko nedvasingesnio Žemėje už gaujos sąmonę. Gaujos sąmonė yra dvasinio augimo antitezė.

Nes kas yra pakylėjimas? Kaip neseniai paaiškinome, tai yra individualus procesas. Žengiate pro vartus į pakylėtąją būseną vieni, savo pačių momentumu – žengiate per juos kaip individas. Ir todėl matote, ekstremalus individualumas, kuris yra reikalingas pakylėjimui, yra absoliuti antitezė gaujos sąmonei, kurioje gaujoje esančių individų protai buvo užvaldyti, buvo, taip sakant, nustelbti, kolektyvinio proto, kuris susiformuoja, vos tik susirenka grupė žmonių. O kai sakau grupė, turiu omenyje daugiau nei vienas žmogus.

Ar suvokiate, kaip gauja nustelbia individualumą? Gauja neleidžia reikštis individualumui. Ji nori, kad visi gaujos nariai sektų gauja ir gaujos sąmone. Nepaklusimas nėra leidžiamas, nes tuomet tapsite ne tik gaujos atstumtuoju, tačiau visai gali būti, kad gauja apsigręžusi jus užpuls ir visomis išgalėmis mėgins sunaikinti. Ir tą matėte su Jėzų puolusia gauja, kaip jinai jį įžeidinėjo, netgi jam nešant kryžių per Jeruzalės gatves. Net ir ta gauja, kuri šaukė, kad jis būtų nukryžiuotas – ir kuri labiau norėjo išlaisvinti nuteistą žmogžudį nei gyvąjį Kristų. Ir tai buvo būtent dėl to, kad gauja sugebėjo tapatintis su žmogžudžiu, nes žmogžudys turėjo sąmonę, kuri kartu yra ir gaujos sąmonė – žmogžudystės sąmonę. Tai yra sąmonė, kuri nori nužudyti individualumą ir įsiurbti individualumą į gauja – ir siurbti vis daugiau ir daugiau individų, kol gauja užvaldys visą pasaulį.

Kaip sukurti gaują

Tai, vėlgi, yra sąmoningai puolusių būtybių naudojama strategija. Kaip yra sukuriama gauja? Privalo egzistuoti du elementai. Pirmasis yra Tėvo aspekto iškreipimas, sukuriant ir paskleidžiant toksišką idėją, kuri suteikia gaujai objektą, į kurį ji gali koncentruotis. Toksiška idėja yra dualizmu grįsta idėja, kuomet yra aiškiai nubrėžiamas padalijimas tarp to, kas teisinga ir klaidinga, kas yra gera ir bloga. Ir dabar, kai jau yra atsiradęs šis padalijimas, atsiranda aiškus atpirkimo ožys, kuris atstovauja blogį, ir tuomet gauja įsivaizduoja esanti gėrio pusėje ir todėl privalo imtis veiksmų prieš blogį. Bet ar suvokiate, jog gilesnė realybė čia yra tokia, kad gaujos sąmonė yra ta, kuri nori nužudyti individualumą? Ir todėl bet koks individualumas gaujai yra blogis, nes jis kelia grėsmę gaujai.

Jeigu vienas individas sugeba išlikti nepajudinamas gaujos, tuomet šis vienas individas gali sudaužyti gaujos sąmonės matricą, šitaip išlaisvindamas žmones, kuomet jie staiga persijungia iš gaujos sąmonės, vėl tapdami individais. Ir būdami individais jie turi žmogiškus jausmus – jie turi žmogišką atsakomybės pajautimą, turi moralės, etikos pajautimą, teisingumo ir klaidingumo, kurie yra aukštesniame lygmenyje nei yra apibrėžusi gaujos sąmonė, pajautimą. Matėte tai įkūnyta situacijoje, kurioje Jėzus stojo prieš įtūžusią minią, pasiruošusią moterį, pagautą svetimaujant, užmėtyti akmenimis. Būdamas nepajudinamu – ir uždavęs pažadinantį klausimą – jis sugebėjo sudaužyti gaujos matricą ir atversti juos atgal į individus, kuomet jie vienas po kito išsivaikščiojo – užuot toliau puolę moterį kaip vieninga gauja.

Kaip yra sukuriama gauja? Paskleidžiant toksišką idėją, o tuomet antrasis elementas yra Motinos iškreipimas – troškimo sukurti vienovę materijos karalijoje, formų pasaulyje iškreipimas. Tai yra subtilus skirtumas, suklaidinantis daugelį dvasingų žmonių, nes galvojate, kad vienovė turėtų būti gėris, turėtų būti dvasingumas – nes per vienovę galite rasti taiką. Bet matote, negalite sukurti tikros vienovės materijos karalijoje; negalite jos sukurti iš dualistinės sąmonės. Nes negalite vienovės sukurti jėga.

Tikroji vienovė per individualumą

Negalite turėti vienovės tarp žmonių – tikros vienovės tarp žmonių – neigiančių savo individualumą. Vienovę galima pasiekti tik per individualumą. Žinoma, tai skamba kaip prieštaravimas. Tačiau užuot jums laikius tai prieštaravimu, siūlau jums į tai pažvelgti kaip į mįslę – ir mįslė tai yra tik dėl to, kad žiūrite į ją per dualizmo filtrą. Nes, kai praregite iš dualizmo, matote, jog tikrasis individualumas yra tai, kad kiekviena savimonę turinti būtybė yra Kūrėjo Esybės tąsa.

Kaip yra pasiekiama tikroji vienovė? Kiekvienai individualiai būtybei suvokus savo vienovę su savo šaltiniu – ir tuomet suvokus, kad visos kitos savimonę turinčios būtybės taip pat yra šio šaltinio tąsos. Ir būtent šitaip pasiekiate tikrąją vienovę – per ryšį su vieningu šaltiniu. Puolusios būtybės, žinoma, atsiskyrė nuo šios vienovės, neigdamos savo ryšį su savo šaltiniu – ir taip pat siekdamos neigti, kad visos kitos būtybės Žemėje yra susijusios su šiuo šaltiniu. Ir būtent dėl to jos mėgino sukurti vienovę čia apačioje, netikrą vienovę, kuri yra kuriama jėga – kolektyviniam protui užvaldžius ir privertus paklusti individualų protą.

Ir jos įvairiausiais būdais skleidė šias toksiškas idėjas, o tuomet, kaip motinos iškreipimą, paskleidė idėją, jog turite priimti šį visuotinį tikslą ir jam paklusti, kad parodytumėte solidarumą, kad dirbtumėte dėl aukštesnio tikslo, net ir dėl Dievo tikslo. Tad matote: pirmiausia paskleidžiate bendrą tikslą, ir tuomet paskleidžiate tikėjimą, kad geri žmonės paklus šiam tikslui, dalyvaus šio tikslo įgyvendinime – ir ryšis atidėti į šalį savo individualumą šio bendro tikslo įgyvendinimui, kaip jis buvo apibrėžtas. Ir kai tai priima visa populiacija, jie iš tiesų tampa gauja – nes nebemąsto ir nebejaučia kaip individai.

Ir šio diktavimo pradžioje daviau jums gaujos Koliziejuje pavyzdį, nes tikiu, kad dauguma jūsų išdrįsite ir sugebėsite pamatyti, jog tai yra akivaizdus gaujos sąmonės pasireiškimas, pasirengusios naikinti, pasirengusios sunaikinti visus, nenorinčius jai paklusti. Ir todėl, kai būsite pamatę tai ekstremaliausiame pavidale, viliuosi, kad taip pat ryšitės pamatyti tai subtilesniuose pavidaluose. Nes egzistuoja daug tokių subtilių pavidalų.

Visuomenė yra stipriai paveikta gaujos sąmonės

Ar matote, kiek daug visuomenės sričių buvo paveiktos šio mechanizmo, šio visuotinio tikslo siekimo ir šio pareigos jausmo – kad, jeigu priklausote teisiems žmonėms – jeigu esate tarp geriečių – tuomet privalote paklusti šiam tikslui, kuris tariamai yra toks kilnus? Tai gali būti religinė aplinka; tai gali būti politinė aplinka – kai kažkoks politikas reikalauja jūsų paklusimo. Tai gali būti daugelyje kitų sričių, pavyzdžiui, versle, bet net ir pramogų industrijoje, madoje, sporte. Pažvelkite į romėnų žaidynes, pažvelkite į gladiatorių kovas. Galvojate gyvenantys pasaulyje, kuris yra toli pažengęs nuo Romos Koliziejuje vykusio kraujo praliejimo. Tačiau įsijunkite savo televizorius sekmadienį, ir pamatysite, kad daugelyje pasaulio vietų jie žiūri futbolą ir kitus sportinius žaidimus.

Ir tuomet taip pat pamatysite, kad Jungtinių Valstijų šalyje – iš kurios dabar tai plinta net ir į kitas šalis televizijos pagalba – žmonės žiūri amerikietišką futbolą. Ar nematote, kad net ir futbolas yra gladiatorių žaidynių pratęsimas? Jeigu nesugebate to matyti – nes užaugote galvodami, kad tai yra teisėtas sportas – tuomet iš tiesų galite tai matyti Amerikos futbole, kuriame jie netgi dėvi šarvus ir šalmus kaip dėvėjo gladiatoriai. Ar nematote, kad nors jie ir negali vienas kito nužudyti ar specialiai sužeisti, nepaisant visko, jie iš tiesų žaloja vienas kitą ir save?

Ar suvokiate – ar kada nors susimąstėte – kiek įvyksta traumų Amerikoje žaidžiant šį amerikietiškąjį futbolą kiekvienais metais? Daug daugiau jaunų vyrų yra sužeidžiama futbolo laukuose nei karo laukuose, tokiuose kaip Afganistanas ar Irakas. Jų sužeidimai gali nebūti tokie dramatiški ar tokie pastebimi, nes daugelis jų yra paslėpti: nugaros traumos, kelio traumos, tačiau pati didžiausia problema yra smegenų traumos. Šis amerikietiškojo futbolo sportas yra viena pagrindinių smegenų sutrenkimų Amerikoje priežasčių, ir tai jus gali padaryti invalidais visam gyvenimui. Tačiau ne tik tai, nes tai taip pat gali paveikti žaidėjų gebėjimą aiškiai mąstyti, mąstyti kaip individui.

Mėginimas uždengti tuštumą

O tuomet, pažvelkite dar giliau už šių žaidimų išorinių išraiškų. Pamatykite, kaip už viso to slypi gaujos sąmonė, gauja, kuri, kaip sakiau, nori dalyvauti karo jaudulyje nerizikuodama savo gyvybe kare. Jie nori, kad kiti tuo rizikuotų ir leistų jiems pajausti jaudulį. Tačiau kas už viso to slypi? O slypi būtent tai, kad šie žmonės yra tapę gaujos sąmonės dalimi. Jie atidavė savo individualumą į vieną iš daugybės gaujos sąmonės formų. O kai atidavė – paliko savo individualumą – jų gyvenimas prarado bet kokį skonį – bet kokį tikrą skonį. Nes koks gi yra tikrasis gyvenimo skonio šaltinis? Išreikšti Dievo jums duotą individualumą, bendrakurti kažką, kas pakylėja visą gyvybę aukštyn. Tik taip galite pajusti tikrą gyvenimo džiaugsmą.

O kai pasiduodate gaujai ir atiduodate savo individualumą, kaip galite jausti bendrakūrybiškumo džiaugsmą? Ir tuomet jūsų gyvenimas atrodo tuščias. Kai pasiduodate gaujai, jūsų gyvenimas ištuštėja. Ir ko tuomet pradedate trokšti? Trokštate išsilaisvinti, trokštate kokio nors atokvėpio nuo kasdienybės tuštumos. Ir todėl norite kokio nors gaujos pasilinksminimo, tokio pasilinksminimo, kuris yra leidžiamas jūsų gaujos sąmonėje, ar tai būtų sporto žaidimas, ar tai lažybos, ar tai pornografija, ar tai girtuokliavimas, ar tai materializmas – ar tai viena iš pačių klastingiausių gaujos sąmonės formų: verkšlenimas ir skundimasis dėl visko ir visų, kurie nepatenkina gaujos proto.

Nes yra vienas, daugelį skirtingų gaujos protų vienijantis dalykas, ir tai yra netolerancija tiems, kurie nenori jai paklusti, netolerancija viskam, kas netelpa į gaujos proto apibrėžtą proto dėžutę. Tad kai kuriais atvejais gauja pasiduos smurtui ir agresijai, jėga mėgindama užgniaužti arba sunaikinti tai, kas jai nepatinka. Tačiau šiame amžiuje žmonės, bent jau daugeliu atvejų, yra pakilę virš šio noro naudoti smurtą, kaip Tėvo elemento, į išorę einančios Tėvo jėgos iškreipimą. Tad ką jie vietoj to daro?

Na, jie pereina į motinos sutraukiančios jėgos iškreipimą, verkšlendami, skųsdamiesi ir apkalbinėdami – ir be sustojimo kalbėdami apie kitus žmones arba visuomenę, ir kas yra blogai čia, ir blogai ten, užuot ėmęsi veiksmų tam pakeisti. Tačiau, žinoma, jie negali imtis jokių veiksmų, nes yra užgniaužę savo individualumą ir kūrybiškumą. Tad kaip jie galėtų atnešti sprendimus, kurie išspręstų problemas ir pakeltų aukštyn visą gyvybę? Tad jiems belieka viena galimybė: skųstis dėl to, kas neteisinga – pagal jų suvokimą, pagal gaujos proto suvokimą.

Kaip liūdna – jeigu arkangelas galėtų būti liūdnas – matyti tai vykstant Žemėje. Tačiau kaip dvigubai liūdna yra matyti tai tarp tų, kurie save vadina dvasingais žmonėmis, ir netgi, kai kuriais atvejais, pakylėtųjų mokytojų mokiniais – kurie skundžiasi dėl to, skundžiasi dėl ano, nenorėdami stoti ginti aukštesnių idealų, nenorėdami ieškoti savo vidinio kūrybiškumo šaltinio, užmegzdami ryšį su tylos tašku, iš kurio galėtų atnešti kūrybišką sprendimą.

Su Dievu viskas yra įmanoma. Jėzus tai įrodė prieš 2000 metų. Aš tai įrodžiau, laimėdamas savo pakylėjimą. Tai įrodė kiekviena pakilusi būtybė, ne tik tuo patikėjusi, bet priėmusi tai kaip faktą. Nes jūs tai pamatėte, patyrėte tai tiek daug kartų, kad, kai užmezgate ryšį su tylos tašku – su vienovės tašku – ir bendrakuriate iš šio taško, tuomet viskas yra įmanoma – viskas yra įmanoma.

Naudokitės Arkangelo Mykolo kardu

Daviau jums mokymą, kurį norėjau duoti. Nes palieku, kas nebuvo išsakyta, pirmiausia jūsų pačių kūrybiniams apmąstymams, tačiau taip pat ir kitiems mokytojams, kurie ateityje galės pakalbėti apie įvairius šių dalykų aspektus. Tačiau yra dar vienas dalykas, kurį noriu padaryti, turėdamas šių dviejų pasiuntinių čia, Romoje, Alfa-Omega poliariškumą, ir noriu paprašyti jų pakelti savo dešinę ranką, ir kiekvienam iš jų paimti Arkangelo Mykolo kardą. Ir tuomet būti atviromis durimis, man nuleidžiant šį kardą į įrašus, į du svarbiausius gaujos sąmonės įrašus, kurie yra įtvirtinti būtent čia, Romoje, Romos imperijos griuvėsiuose, ir katalikų bažnyčios, Romos katalikų bažnyčios (kol kas dar ne) griuvėsiuose.

Tad prašau jų nuleisti savo rankas ir vizualizuoti, kaip šie kardai perskrodžia šiuos įrašus, tiksliai taip, kaip tai padariau Koliziejuje, apsukdamas pilną ratą ir matydamas, kaip šie įrašai yra išvalomi visais 360 laipsnių. Ir kaip tuomet atsiranda nauja galimybė tiems, kurie dalyvavo šiose dviejose minios sąmonės formose, tapti laisviems – tiek nuo smurto, tiek nuo karo, tiek nuo tikėjimo, kad, priklausydami tam tikrai bažnyčiai, galėsite patekti į dangų, neišreiškę savo bendrakūrybiškumo.

Yra sakoma: būdami Romoje – elkitės kaip romėnai. Tačiau aš, Arkangelas Mykolas, sakau: būdami Romoje, NESIELKITE kaip romėnai. Elkitės kaip Kristus jumyse. BŪKITE Kristumi jumyse. Nesekite paskui minią, nesekite gauja. Sekite Kristumi, o tiksliau, leiskite Kristui tekėti per jus – nes iš tiesų negalite sekti Kristumi, kai žinote, kas toks iš tiesų yra Kristus. Galite būti atviromis durimis, arba galite nebūti atviromis durimis – štai koks klausimas. Ir užbaigdamas metu šį klausimą jums. Ar būsite atviromis durimis perėjimui į aukso amžiaus sąmonę? Ar būsite aukso amžiaus sąmonės pionieriais? O gal labiau norite pasilikti jums patogioje pozicijoje gaujos sąmonėje, kurioje galite būti nepastebimi, nes niekada neišsiskiriate iš minios. Akivaizdu, kad tie, kurie nėra pasiryžę išsiskirti iš minios, negali būti Aukso Amžiaus pionieriais – argi tai nėra akivaizdu?

Pamąstykite, ar esate pasiryžę išsiskirti iš minios. O jeigu esate pasiryžę būti Vandenio amžiaus ir Aukso Amžiaus pionieriais, tuomet pažvelkite į save, pažvelkite, kur pasidavėte gaujos sąmonei, pažvelkite į savo susikurtas struktūras, kaip paaiškino Jėzus. O tuomet, kreipkitės į mane, išsakykite prašymus Arkangelui Mykolui, nes ir jums gali būti leista paimti mano kardą į dešinę ranką ir juo sudaužyti tas struktūras, kurias susikūrėte savo prote – kad galėtumėte tapti laisvais tekėti su Aukso Amžiaus šviesa ir realybe, kuri jau teka eterinėje oktavoje, teka į mentalinę oktavą. Ir tuomet jūs galėsite būti atviromis durimis mentalinei karalijai išvalyti, o po to išvalyti ir emocinę karaliją, kad iš jos galėtų įvykti persilaužimas ir į fizinę plotmę.

Tad toks yra mano kvietimas jums: „Jeigu išdrįsite – jeigu išdrįsite pažvelgti į save – tuomet paprašykite mano kardo, ir jį gausite“. Ir aš, kaip sakė Gautama per Naujuosius Metus, aš būsiu žaibo kardas, mėlyno žaibo, perskrodžiančio netikrovę dengiančius šydus. Perrėžkite šiuos savo sąmonėje kabančius šydus. Apnuoginkite tas struktūras, apnuoginkite iliuzijas – ir nepatikėsite, kiek stipriai paaugsite iki šių metų pabaigos ir dar toliau. Nepatikėsite, kokią pajusite laisvę, ir kaip jausitės daug daugiau šiandien, nei buvote anksčiau. Kokia tai yra laisvė, kai griūva visos tos struktūros ir staiga išgirstate, ko negalėjote girdėti už tų storų sienų. Išgirstate upelio čiurlenimą, Gyvenimo Upės trykštantį šaltinį, kaskadomis lekiantį nuo kalvų, burbuliuojantį ir vinguriuojantį ekstazėje link Savasties vandenyno.

Tad būkite užsklęsti Arkangelo meilėje. Ar drįsite pajusti mano meilę? Ar drįsite pajausti mano meilę? Nes jeigu drįsite, pajusite, kad mano meilė taip pat yra nepajudinama. Nes myliu jus taip stipriai, kad pašvenčiau savo gyvenimą ir Esybę šio atskaitos taško teikimui, kuris jums leidžia pajausti, kad yra kažkas, ko jūsų ego negali pajudinti, ko negali pajudinti puolusios būtybės, ko negali pajudinti gaujos sąmonė, ko net ir visa Žemė – su visos žmonijos ir visų tamsos jėgų galia – negali pajudinti. Ir todėl, žinodami, kad yra kažkas, kas negali būti pajudinta, žinote, kad yra kažkas, kas gali būti jūsų gyvenimo ir jūsų augimo pamatu.

Nes aš iš tiesų stoviu ant Kristaus Uolos. O tiksliau: AŠ ESU Kristaus Uola. Aš esu ta uola, ant kurios Kristus stato savo bažnyčią. Aš esu pamatas, prieš kurį pragaro vartai neatsilaikys. Tad kas tai yra, ką jūs visi turite gebėjimą pajausti? Tai yra, kaip sakiau, tas grynasis suvokimas, kad egzistuoja kažkas, ko neįmanoma pajudinti. Jūsų sugebėjimas tai pajusti, užmegzti su tuo ryšį, TAI yra Kristaus Uola. Jūsų gebėjimas peržengti žmonių sukurtas struktūras, žmonių ir gaujos sąmonės sukurtas iliuzijas, jūsų, kaip individualios būtybės, gebėjimas pajausti per Sąmoningąjį AŠ savo ryšį su Kūrėju, TAI yra Kristaus Uola.

ŠIS suvokimas, šis įžvalgumas, TAI yra yra raktas į dangaus karalystę. Naudokitės juo savo esybės durims atrakinti, toms durims, už kurių atrasite savo tikrąją laisvę, tą laisvę, kuri ateina tik per individualumą ir kūrybiškumą, per plaukimą su Gyvenimo Upe. Plaukite, mano mylimieji, plaukite. Nes aušta nauja diena, nauja galimybė. Priimkite ją… Priimkite ją… Priimkite ją – jeigu norite.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2010 Kim Michaels