Pamatyti ar nepamatyti ego
Per daugelį metų man teko bendrauti su žmonėmis, kurie mane vertė stebėtis: „Kaip gali būti įmanoma studijuoti ir praktikuoti dvasinius mokymus ne vienerius metus, netgi dešimtmečius, nesuvokiant esminio dvasinio kelio aspekto?“ Tad norėčiau pasidalinti keliomis mintimis apie tai.
Vis dar prisimenu, kaip 1976 metais atradau Joganandos knygą, Jogo autobiografija, ir praleidau visą savaitgalį ją rydamas. Knyga daugeliu atžvilgiu padarė man revoliucinį poveikį, pažadindama vidinį žinojimą, kad dvasinio augimo esmė yra keisti savo sąmonę. Leiskite man dar kartą tai pakartoti: Dvasinio augimo esmė yra keisti SAVO sąmonę. Man nebus jokios naudos, kad pakeisiu kitų žmonių sąmonę ar pakeisiu kažką fiziniame pasaulyje. Vienintelis svarbus dalykas yra, kad pakeisčiau SAVO sąmonę.
Taip pat žinojau, jog dvasiniame kelyje neįmanoma sukčiauti. Didžioji dauguma žmonių Žemėje nėra pasirengę įžengti į dangų ar dvasinę karaliją, kadangi jų sąmonė yra pernelyg žema ir susikoncentravusi į save. Tad vienintelis būdas, kuriuo galiu pakilti iš Žemės, yra, kad privalau pakelti savo sąmonę virš to lygmens, kuris yra taip plačiai paplitęs šioje planetoje. Ir nors aš tai suvokiau, turėjau paviršutinišką supratimą, kaip tai gali įvykti, ir dažnai nesugebėdavau matyti, kaip man pačiam reikia pasikeisti. Tad norėčiau pasidalinti, ką nuo to laiko supratau apie tai, kaip mes augame kelyje.
Intelektualinis supratimas ar sąmonės keitimas
Tie iš mūsų, kurie užaugome daugelyje šiuolaikinių šalių, susidūrėme su dažnai garsiai nediskutuojamu požiūriu, kad vienintelis iš tiesų svarbus dalykas gyvenime yra suprasti kažką intelektu – linijišku, analitiniu protu. Pirmuosius keletą metų, kuriuos buvau kelyje, buvau labai susikoncentravęs į dvasinių mokymų studijavimą ir linijiškos, intelektualios pasaulėžiūros susikūrimą savo galvoje.
Aš taip pat patyriau intuityvių patirčių, tad iš tiesų suvokiau, kad egzistuoja skirtumas tarp intelektualaus supratimo ir tikro vidinio įsisąmoninimo. Galėjau matyti, kad intelektualus supratimas iš tiesų nėra kelio esmė, nes jis mane gali atvesti tik iki tam tikro taško. Mačiau savyje ir mačiau kituose žmonėse, kad yra įmanoma kažką suprasti intelektualiai, tačiau mes to nepritaikome sau ir todėl mūsų sąmonė nepasikeičia. Ir dažniausias pavyzdys yra, kad suprantame, kaip kiti žmonės turi tam tikrą ego charakteristiką, kurią jiems reikia pakeisti, tačiau nesugebame matyti savo pačių ego.
Tad aš iš tiesų suvokiau, jog norėdamas augti dvasiškai, turiu peržengti dvasinių koncepcijų intelektualinį supratimą. Turiu jas kažkaip apgręžti vidun, kad pamatyčiau kažką savyje. Ir aš iš tiesų nesuvokiau, ką tai reiškia, tačiau supratau, kad yra kažkas, ko nesugebu matyti savo dabartiniame sąmonės lygyje, ir mano tikslas yra tai pamatyti, kad galėčiau pakelti savo sąmonę į aukštesnį lygį. Tai labai gerai paaiškino Jogananda, kuris, pavyzdžiui, rašo, kaip turėjo šią intelektualią idėją, jog tikrieji guru yra Himalajuose, tad netgi po to, kai sutiko savo guru gimtajame mieste, jam vis tiek reikėjo bėgti į kalnus ir ieškoti vieno iš tų mitinių guru.
Kai suprantame ego, bet nepažvelgiame į veidrodį
Nuo vaikystės mane auklėjo į viską žiūrėti kritiškai. Iš dalies taip buvo dėl to, kad mano tėvai mane mokė nebūti naiviu ir lengvai neapsigauti. Iš dalies taip buvo dėl to, kad mano visuomenė mane ugdė kritiškai mąstyti, ieškoti kažko, ką būtų galima pagerinti. Tad kai pirmą kartą išgirdau apie ego koncepciją, greitai susikūriau intelektualinį ego supratimą ir gerai išmokau taikyti tai visuomenei ir kitiems žmonėms. Tačiau man ne taip gerai sekėsi pritaikyti tai sau.
Prieš daugelį metų skaičiau autoriaus M. Skoto Peko (M. Scott Peck) parašytą knygą (Melo žmonės), kurioje jis aprašo savo pirmąjį darbą psichologu jūrų laivyno bazėje. Vieną dieną jis nuėjo pas savo vadovą ir tarė jam, kad jam kelia problemą kolegos elgesys ir jis detaliai apibūdino šį elgesį. Vadovas mėgino pakeisti temą nuo kito asmens į patį Skotą Peką, ir galiausiai tarė: „Ne, TU – pone Skotai Pekai – TU turi problemą!!!“ Pekas baisiai supyko ir trenkęs durimis išėjo, bet tuomet tylus vidinis balselis jam tarė: „O gal jis teisus?“
Patyriau kažką panašaus prieš daugelį metų, kai priklausiau Summit Lighthouse organizacijos darbuotojų grupei Montanoje. Pradėjau konfliktuoti su savo vadovu ir netgi parašiau raportą apie tai, kaip viską būtų galima daryti kitaip. Per keletą savaičių susikūriau didžiulį prisirišimą prie to, kad esu teisus dėl šios problemos. Kalbėjau su kitais žmonėmis ir įvariau save į obsesinę-kompulsinę proto būseną. Praradau bet kokį proporcijos jausmą, ir ši konkreti problema užpildė visą mano protą, tarsi tai būtų buvusi svarbiausia problema visatoje.
Vieną dieną, Elizabeth Clare Prophet pasikvietė mane pokalbiui apie šį mano iš ego ateinantį elgesį. Atsisėdau ir tarsi pirmą kartą išėjau iš situacijos, ir sugebėjau pažvelgti į ją iš neutralios perspektyvos. Aš tuomet pamačiau, kad, lyginant su mano dvasiniu augimu ir pakylėjimu, ši problema paprasčiausiai visiškai nėra svarbi. Nusprendžiau pamiršti apie kitus žmones, pamiršti apie argumentus, kas turi pasikeisti, ir vietoj to pažiūrėti, kaip aš turiu pasikeisti. Aš, tikrąja to žodžio prasme, paleidau tą problemą ir pajaučiau didžiausią meilę spinduliuojantį El Morijos buvimą nusileidžiant ant manęs, ir tai buvo nepaprastai transformuojanti patirtis.
Man tai buvo „dabar arba niekada“ momentas. Buvau įstrigęs tendencijoje norėti kažką pakeisti savo išorėje, ir galėjau toliau likti įstrigęs toje tendencijoje neribotam laikui. Tačiau, kadangi ryžausi pažvelgti į save ir pasirinkau susitelkti į tai, kaip aš – būtent aš – privalau pasikeisti, pajaučiau meilę, kurią pakylėtieji mokytojai jaučia mokiniams, žengusiems šį patį svarbiausią žingsnį kelyje. Ir nuo to laiko išsiugdžiau įprotį visada stebėti, ką man reikia pamatyti kiekvienoje situacijoje.
Reguliariai sutinku žmonių, kurie dvasiniame kelyje buvo ilgą laiką ir nepatyrė šio kritinio lūžio. Jie gali turėti kažkokį supratimą apie ego, tačiau niekada nepažvelgė į veidrodį su pasiryžimu iš tiesų pamatyti savo ego. O galbūt jie pamatė tam tikrus ego aspektus, bet vis dar egzistuoja kažkoks dalykas, kurio jie net nepradėjo matyti.
Man pačiam svarbiausias kelio aspektas yra pamatyti kažką, ko anksčiau nemačiau. Žinau, kad mano ego ir mano atskirosios savastys tam priešinsis, kadangi jos gali išlikti gyvos ir toliau mane kontroliuoti tiktai laikydamos mane aklą. Žinau, kad jeigu nebūsiu atviras kažką pamatyti, aš to ir nepamatysiu. Tai reiškia, kad negaliu sau leisti galvoti, jog pasiekiau lygmenį kelyje, kuriame įveikiau savo ego ir nebėra nieko, ką galėčiau pamatyti.
Per 45 metus, kuriuos buvau kelyje, mačiau daug pavyzdžių, kaip žmonės pasiekė tašką, kuriame jie save laikė tokiais pažengusiais, kad nebeliko nieko, ką turėtų pamatyti, tad jie nustojo ieškoti. Sutikau žmonių, kurie viešai paskelbė nebeturintys ego, tik tam, kad vėliau pademonstruotų akivaizdžiai iš ego ateinantį elgesį. Visada jaučiau, kad negaliu sau leisti to daryti, ir mokytojai paaiškino, kad turėsime iliuzijų iki pat savo pakylėjimo akimirkos.
Pradėjau suvokti, kad yra įmanoma būti dvasiniame kelyje daugelį metų, bet vis tiek tebeturėti aspektų, kuriems mūsų protas būtų uždarytas. Mes taip įsikabiname į kažkokį požiūrį tam tikru klausimu, kad nesame atviri aukštesnei perspektyvai. Mūsų protas yra užrakintas arba uždarytas, ir mes tuomet akivaizdžiai nesugebame pamatyti to, ko nematome. Tačiau, jeigu nepamatysime to, ko nematome savo dabartiniame sąmonės lygmenyje, kaip galėsime pakilti į aukštesnį sąmonės lygį?
Žinau, kad tai skamba šiek tiek abstrakčiai, tad leiskite man aprašyti keletą pavyzdžių, su kuriais susidūriau.
Žaidimas Trampo korta
Yra du žmonės, kuriuos pažinojau daugelį metų. Jie buvo Summit Lighthouse organizacijoje ir priėmė per mane ankstyvaisiais metais perduotus mokymus. Nemačiau jų daugelį metų, tačiau jie atvyko į konferenciją ir pasiskubino man pasakyti, kaip, jų manymu, yra svarbu, kad Trampas yra prezidentas. Po sausio 6-ąją įvykusio Kapitolijaus šturmo, išsakiau tam tikrus pastebėjimus apie tai feisbuke, ir staiga vienas iš šių žmonių pradėjo dėti straipsnius apie suklastotus rinkimus ant mano feisbuko sienos. Mėginau jam užduoti tam tikrus sokratiškus klausimus, tačiau man tapo aišku, jog kad ir ką besakysiu, tai neprivers jo įsileisti minties, kad gali egzistuoti aukštesnė perspektyva į šią situaciją.
Kai sakau „aukštesnė perspektyva“, neturiu omenyje Trampo ar rinkimų. Trampas ir rinkimai man nėra problema. Problema yra tai, kaip mes augame dvasiškai.
Ir aš šiuose žmonėse matau, kad jie, visų pirma, leidosi įtraukiami į stabmeldišką žavėjimąsi Trampu, ką jis labai gerai mokėjo sukurti daugelyje savo pasekėjų. Šie žmonės atrodo manantys, kad Trampas yra svarbesnis už visus kitus prezidentus, ir kad jis yra vienintelė viltis tam tikriems pokyčiams atnešti. Jie taip pat tiki didžiąja dalimi to, ką jis sako. Jie teieško jų požiūrį patvirtinančių argumentų ir iš karto atmeta bet kokius šio požiūrio nepatvirtinančius argumentus. Tačiau, vėlgi, esmė čia nėra argumentai, esmė yra ši mąstysena: „Trampas negali klysti, o mes negalime klysti dėl Trampo!“ Ir man tai yra akivaizdi stabmeldystė, ir istorijoje matau tam tikrų ganėtinai bjaurių pavyzdžių, kuo visa tai paprastai baigiasi.
Būdamas dvasios mokiniu, kaip galiu sau leisti pradėti laikyti kurį nors kitą žmogų kažkokiu stabu? Niekas pasaulyje man negali būti svarbiau už dvasinį augimą, tai kaip kokia nors problema pasaulyje galėtų man būti svarbesnė už mano sąmonės kėlimą?
Kai vienas iš šių žmonių išgirdo, kad pakylėtieji mokytojai per mane pasakė, jog Trampas yra puolusi būtybė, ji į tai sureagavo pasakiusi, kad jie tuomet negali būti tikri mokytojai. Ir man šitai rodo, jog šio žmogaus protas užsirakino tam tikrame požiūryje į Trampą, ir niekas neprivers jos pakeisti šio požiūrio. Ji yra pasiryžusi nustumti į šalį tai, ką pasakė mokytojai, kad išsaugotų savo nuomonę apie Trampą. Mano akimis žiūrint, tai reiškia, kad jos požiūris į Trampą jai yra svarbesnis nei kelti savo sąmonę. Ji, tikrąja to žodžio prasme, paliko dvasinį kelią ir pavertė save pasaulietiško asmens pasekėja.
Kitas žmogus, kuris ištisus dešimtmečius buvo kelyje, taip pat yra Trampo pasekėjas. Po rinkimų jis buvo įsitikinęs, kad Baidenas netaps prezidentu sausio 20-ąją dieną, ir kad Trampas (kažkokiomis ypatingomis priemonėmis, kurių neleidžia Konstitucija) bus sugrąžintas į prezidento postą. To neįvyko, tačiau jis neprarado vilties. Ir dabar, sakė jis, tai įvyks kovo 4-ąją, tuo laiku, kai prieš kelis dešimtmečius buvo inauguruotas naujas prezidentas. To taip pat neįvyko, bet tuomet jis šią datą perkėlė į kažkurią gegužės dieną, tuomet į liepos, po to į rugpjūčio. Nežinau, ar jis dabar turi naują datą, tačiau iš tiesų matau, kad jis neuždavė sau klausimo: „O galbūt mano požiūris į situaciją turi pasikeisti? Galbūt yra kažkas, ką čia turiu pamatyti?“
Kaukės ir skiepai
Kita problema, sukėlusi žmonėse stiprią reakciją, yra kaukių dėvėjimas ir skiepijimasis nuo kovido. Vėlgi, atkreipkite dėmesį, kad aš čia nekalbu apie pačią problemą, nes problema čia nėra problema. Tikroji problema yra kaip pakeisti sąmonę.
Pažįstu žmones, kurie paprastai yra atsipalaidavę, tačiau šiuo klausimu jie staiga turi labai stiprią nuomonę ir ima elgtis taip, tarsi būtų labai svarbu įtikinti kitus žmones. Jeigu pamatyčiau savyje tokią reakciją, imčiau svarstyti, kodėl jaučiu tokius stiprius jausmus šiuo klausimu?
Mane labai įkvėpė Gautamos Budos istorija, kaip jis sėdėjo po medžiu, būdamas pasiruošęs įžengti į Nirvaną. Ir paskutinis testas, kurį turėjo išlaikyti, buvo susidurti su Maros demonais. Aš intuityviai supratau, kad tikrasis testas buvo, jog demonai mėgino priversti jį į ką nors šiame pasaulyje sureaguoti, ir jeigu jis iš tiesų būtų sureagavęs, nebūtų sugebėjęs palikti pasaulio ir įžengti į Nirvaną.
Suvokiau, jog tas pats galioja mano pakylėjimui. Prieš daugelį metų suvokiau, kad manyje reakciją į pasaulį sukelia tai, jog turiu prisirišimą. Turiu kažkokią problemą arba nuomonę, kurioje mano protas yra užrakintas. Manau, kad šis požiūris privalo būti teisingas, ir todėl demonai visada gali mane įtraukti į ginčą, mesdami iššūkį šiai proto šventajai karvei. Intuityviai patyriau, kad kai būsiu pasirengęs žengti į savo pakylėjimą, turėsiu paskutinį kartą atsigręžti į Žemę, ir jeigu bus kažkas, prie ko čia būsiu prisirišęs, negalėsiu visam laikui palikti planetos.
Tad raktas į mano pakylėjimą yra įveikti savo prisirišimus, o tai reiškia, įveikti bet kokias stiprias arba fiksuotas nuomones. Patyriau, kad pakėlęs savo sąmonę nebeturiu jokių stiprių nuomonių. Bet kokiu klausimu arba nuomone esu pasiruošęs pamatyti aukštesnę perspektyvą. Juk, šiaip ar taip, bet kokia problema Žemėje tėra materialiame pasaulyje egzistuojanti problema ir, lyginant su pakylėjimu, niekas materijoje iš tiesų nėra svarbu.
Aš, žinoma, nebūčiau šitaip mąstęs, kai buvau jaunesnis. Aprašiau incidentą Summit Lighthouse, ir tuo metu akivaizdžiai buvau sąmonės lygyje, kuriame kažkokia problema vis dar galėjo man būti epiškai svarbi. Tad suprantu, jog kai kurie žmonės vis dar tebėra sąmonės lygyje, kuriame tam tikros nuomonės gali būti svarbios, bet argi mes visi neturime gebėjimo išaugti iš to lygmens?
Vienas žmogus pasakė, kad jam niekada nekilo jokių problemų su jokiais per mane mokytojų perduotais klausimais, tačiau jam iš tiesų kilo problema su atsakymu apie skiepus. Jeigu būčiau pamatęs tą reakciją savyje, būčiau uždavęs sau klausimą, kodėl manyje kyla tokia stipri reakcija ir kokia už jos slepiasi atskiroji savastis. Būčiau samprotavęs, jog, kadangi šis konkretus atsakymas sukėlė manyje reakciją, taip gali būti dėl to, jog tai sujudino savastį, kurios dar nepamačiau, ir kurią man reikia pamatyti.
Kimas čia tikrai klysta
Iš dalies dėl Trampo ir rinkimų, o iš dalies dėl kovido, žinau žmonių, įėjusių į proto būseną, kurioje jie naudojo įvairius argumentus samprotaudami, kad aš šiais klausimais klystu. Kitaip tariant, jie yra taip stipriai įsitikinę, kad jų požiūris yra teisingas, jog aš privalau klysti dėl to, kad pilnai su jais nesutinku. Kai kurie žmonės tuo remdamiesi atstūmė mane kaip pasiuntinį, kiti samprotavo, jog vis dar tebesu tikras pasiuntinys kitais klausimais, bet tik ne šiais. Šiais klausimais aš nesu neutralus, turiu išankstinį nusistatymą ir todėl nesugebu gauti tikros žinios iš pakylėtųjų mokytojų (kuri, jų įsitikinimų, atitiktų jų požiūrį).
Paprastai nediskutuoju su tokiais žmonėmis, kadangi suvokiau, jog kai žmogus pradeda abejoti tuo, ką gaunu iš mokytojų, nėra jokių argumentų, kuriuos galėčiau asmeniškai sugalvoti, kurie jiems padėtų. Kai jie pradeda abejoti manimi kaip pasiuntiniu, jie lengvai gali atmesti viską, ką sakau, tai kokia prasmė kažką sakyti? Tačiau išsakysiu pora pastebėjimų.
Žinoma, yra įmanoma, kad mano sąmonė gali paveikti žinią, kurią gaunu iš mokytojų. Tačiau, kai stebiu savo požiūrį į Trampą ir kovidą, nematau jokių stiprių nuomonių. Kai stebiu tam tikrų kitų žmonių požiūrį, iš tiesų matau stiprias nuomones. Tad jaučiu, kad esu neutralesnis šiais klausimais nei žmonės, kurie mane kaltina, kad nesu neutralus.
Tačiau tikroji problema čia nėra, ar aš klystu ar ne. Tikroji problema yra: Kaip JŪS augate sąmonėje? Tarkime, kad aš suklydau ir jūs galite atrasti argumentą, kad tai įrodytumėte savo prote. Ir kaip tiksliai tai padėtų JUMS transcenduoti savo sąmonės lygį? Kaip savo teisumo įrodymas padės jums save transcenduoti?
Kalbėjau apie situaciją Summit Lighthouse. Anais laikas aš pats buvau epiniame mąstyme. Ta problema iš tiesų man buvo epiškai svarbi. Kaip aš išaugau į aukštesnį sąmonės lygį? Ne įrodinėdamas savo teisumą situacijoje, kuri niekam nebebuvo svarbi. Aš paaugau, pamažu transcenduodamas visą tą mąstymą, kuriame dalykai Žemėje gali man turėti tokią didelę svarbą.
Mokytojai sakė, kad dualistinėje sąmonėje galime įrodyti bet kokią nuomonę, atmesdami pakankamai prieštaraujančių įrodymų. Vienas žmogus buvo įsitikinęs, kad jei tik pažvelgčiau į tuos įrodymus, į kuriuos žiūrėjo jis, tapčiau lygiai taip pat įtikintas kaip ir jis, kad iš tiesų vyko masiniai rinkimų klastojimai. Tačiau ką jis pasiekė įrodydamas savo teisumą? Jis tik dar labiau sutvirtino savo susitapatinimą su tam tikra atskirąja savastimi, šitaip dar tvirčiau užrakindamas save savo dabartiniame sąmonės lygyje.
Tikroji esmė yra augimas, ir tai priklauso nuo to, kaip stipriai mes esame prisirišę prie savo dabartinių nuomonių. Savo sąmonėje augsiu tiktai transcenduodamas savo dabartines nuomones ir ieškodamas aukštesnio požiūrio. Ir tas pats galioja jums. Jeigu suvokiu, kad elgiuosi obsesiškai-kompulsiškai, mėgindamas įtikinti kitus žmones savo teisumu, susirūpinu ir pradedu ieškoti už šio prisirišimo slypinčios savasties.
Po savo susidūrimų su žmonėmis, kurie turėjo stiprias nuomones apie kovidą ir Trampą, pradėjau ieškoti, kodėl manyje į tai kyla reakcija. Suvokiau, kad jaučiuosi už juos atsakingas, nes, kadangi jie studijavo per mane perduotus mokymus, turėčiau gebėti padėti jiems įveikti savo prisirišimus. Suvokiau, jog maniau, kad turėčiau sugebėti sugalvoti argumentą, kuris įtikintų šiuos žmones būtinybe pasikeisti. O jeigu man nepavyksta jų įtikinti, tai trūkumas yra manyje.
Aš jau kurį laiką dirbu su šiuo savasčių konglomeratu. Dar negaliu pasakyti, ar šio straipsnio parašymas reiškia, kad tai įveikiau, o gal man yra būtina tai parašyti, kad pamatyčiau kažką, ko nemačiau. Tai dar pamatysime.
Tačiau iš tiesų matau, kad kai pakilsiu, jokios kada nors mano Žemėje turėtos nuomonės nebebus svarbios. Nepasiimsiu savo žemiškų nuomonių su savimi į dangų. Tam, kad galėčiau įžengti į pakylėtąją būseną, turiu ryžtis atiduoti VISAS savo pasaulietiškas nuomones. Ne tai, į ką laikysiuosi įsikibęs, apspręs mano pakylėjimą; bet tai, ką paleisiu. Negaliu kabintis į savo nuomones, kaip sako dzenbudistai.
Nuo pat vaikystės jaučiau, kad visada turiu rasti tai, ką laikiau subalansuotu požiūriu, neleisdamas būti įtraukiamas į ekstremistinius požiūrius. Tai yra šiek tiek toks kaip ir prieštaravimas, kadangi daugelis „normalių“ žmonių (kaip, pavyzdžiui, mano šeima) sakytų, jog mano dvasinė pasaulėžiūra yra ekstremistinė. Akivaizdu, kad dvasingi žmonės turi atviresnį protą už vidutinį žmogų, nes kitaip nebūtume atviri dvasiniam mokymui. Tačiau egzistuoja tendencija, kad kai kurie dvasingi žmonės nežino, kur nubrėžti ribą, ir dėl to jie yra atviri tokiai daugybei dalykų, kad galiausiai visiškai susipainioja ir pasimeta.
Gyvenau Montanoje, kai Summit Lighthouse perėjo taip vadinamą slėptuvių ciklą ir statė slėptuves nuo atominio karo. Mačiau daug žmonių, kurie pasidavė labai nesubalansuotam požiūriui, tikėdami, kad artėja pasaulio pabaiga. Tiesą sakant, ir pati Summit Lighthouse organizacija priėmė nesubalansuotą požiūrį ir statė slėptuves, kurios galėtų atlaikyti atominį sprogimą, pasiruošdamos atsargų septyneriems metams (organizacija praktiškai dėl to subankrutavo). Aš nebuvau įtrauktas į šį mąstymą, kadangi intuityviai jaučiau, jog jis yra pernelyg nesubalansuotas. Taip pat intuityviai jaučiau, kad atominis karas neįvyks.
Pažįstu žmogų, kuris ne kartą tikėjo, jog greitai ateis pasaulio pabaiga. Jis manė, kad tai įvyks šį pavasarį, ir jis tai darė reguliariai 30 metų. Jis neuždavė sau klausimo, ar tai nėra kažkas jo paties sąmonėje, kas padaro jį pažeidžiamą patikėti tuo vėl ir vėl.
O tuomet dar yra Q-Anon ir daugelis kitų konspiracijos teorijų. Užmetu vieną žvilgsnį į šias teorijas ir intuityviai galiu nuskaityti už jų slypinčią energiją arba vibraciją, ir žinau, kad geriau yra laikytis atokiau. Maniau, kad Q-Anon yra tiesiog linksmas pokštas, kol kažkas nužudė savo dukrą, nes manė, kad ji turėjo reptiloidų DNR ir užaugusi būtų pavirtusi monstru.
Aš iš tiesų priimu puolusių būtybių egzistavimą ir kad jos turi didelę įtaką visuomenei, tačiau nepriimu, kad egzistuoja tik viena nedidelė visą pasaulį kontroliuojanti grupė. Priimu, kad egzistuoja pedofilai, tačiau, kai teorija sako, jog jie visi yra demokratai, galiu tik patraukti pečiais.
Suvokiau, jog mano noras ieškoti pusiausvyros iš tiesų nėra pusiausvyra, nes tai nėra vidurio taškas tarp dviejų kraštutinumų. Gautama nelaikė Vidurio Kelio vidurio tašku tarp dviejų kraštutinumų, jam tai buvo visos šios sąmonės, kurioje egzistuoja kraštutinumai ir vidurys tarp jų, transcendavimas.
Sutikau daug dvasingų žmonių, kurie nebuvo suvokę būtinybės ieškoti pusiausvyros – arba neutralumo. Manau, kad viena iš akivaizdžiausiai matomų to pasekmių yra tai, kad jie neturi aiškios intuicijos. Jeigu nesame neutralūs, mums yra sunku nuskaityti žmonių arba idėjų energetinę vibraciją. Tai reiškia, jog jie yra įtraukiami vertinti tam tikrus argumentus, ir jų mentaliniai protai tuomet nustelbia jų intuiciją. Jie mano gavę intuityvią įžvalgią, kad tam tikra teorija yra teisinga, tačiau nesugeba matyti, kad tai nėra neutrali intuicija.
Pavyzdžiui, įsivaizduoju, kad žmogus, kuris nori mane įtikinti apie įvykusius rinkimų klastojimus, sakytų, jog būtent jo intuicija jam pasakė, kad vyko klastojimai, o mano intuicija tiesiog nėra aiški šiuo klausimu. Žmogus, kuris tikėjo, kad šį pavasarį ateis pasaulio pabaiga, tai pat sakytų, kad jam tai sako jo intuicija. Tiesą sakant, jis keletą kartų sakė, kad nors esu pasiuntinys, jis save laiko dvasiškai toliau pažengusiu už mane, ir būtent dėl to jisai sugeba matyti šių teorijų pagrįstumą. Jis yra mano vyresnysis brolis, laikantis dėl manęs pusiausvyrą, kol pakankamai subręsiu, kad pamatyčiau tai, ką jis jau dabar mato.
Tikrai nesakau, kad nėra kažko naujo, ką galėčiau sužinoti, ar kad negalėčiau pamatyti kažko, ko šiuo metu nematau, nes tai vyksta beveik kasdien. Bet galbūt esu pakylėtųjų mokytojų pasiuntinys dėl to, kad turiu tam tikrą subalansuotą arba neutralią proto būseną, o tai reiškia, kad neturiu stiprių nuomonių apie tai, ką mokytojai turėtų ar neturėtų sakyti? Neturiu noro, kad mokytojai patvirtintų teoriją, prie kurios esu prisirišęs, o tai reiškia, kad galiu mokytojams leisti sakyti tai, ką jie nori pasakyti, o ne ką aš ar koks nors kitas žmogus mano, kad jie turėtų sakyti.
Ir mano supratimu, yra toks taškas kelyje, virš kurio mes nepakilsime, kol nesuvoksime būtinybės pakilti virš poliariškumų ir siekti neutralios proto būsenos. Nesakau, kad tai yra lengva padaryti, bet matau žmones, kurie net nesuvokė būtinybės tai daryti, o tai reiškia, kad jie nejuda ta kryptimi. Jie ir toliau yra traukiami į tas nesubalansuotas teorijas ir stiprias reakcijas, ir tai nėra greičiausias būdas augti.
Kai pasiekiate tašką, kurio nenorite peržengti
Prieš kurį laiką vienas žmogus pradėjo skelbti internete, kad jo požiūriu aš nebesu tikras pasiuntinys. Jis tai argumentavo tuo, kad pirmosios knygos Kelio į asmeninį meistriškumą knygų serijoje buvo tikros, tačiau pradedant nuo knygos apie Meilę, kurią perdavė Paulius Venecijietis, aš gavau netikras žinias.
Buvau sutikęs šį žmogų, ir jis turėjo problemų su santykiais ir gyveno vienišas. Tad mano klausimas būtų toks: Ar gali būti taip, kad Paulius Venecijietis metė iššūkį vienam iš jo įsitikinimų apie santykius, ir jis buvo taip stipriai prie to prisirišęs, kad nenorėjo pamąstyti, kaip turėtų pasikeisti? Ir kaip pateisinimą savo nenorui keistis jis turėjo atmesti pasiuntinį, šitaip surasdamas sau pretekstą nebežiūrėti į jokius nuo to momento perduotus mokymus, tuos mokymus, kurie iš tiesų būtų galėję padėti jam įveikti tą atskirąją savastį.
Mačiau Summit Lighthouse organizacijoje, kaip kai kurie žmonės pasiekė tašką, kuomet atsirado kažkas, į ką jie nenorėjo savyje pažvelgti, ir kaip pateisinimą jie tuomet atstūmė pasiuntinę. Prieš daugelį metų Elizabeth Clare Prophet gavo diktavimą iš Maitrėjos, kuriame jis mums pasakė nustoti valgyti cukrų. Ir visa grupė mokinių Vokietijoje atstūmė ją kaip pasiuntinę, tariamai ne dėl to, ką Maitrėja pasakė apie cukrų, bet dėl to, kad jis pasakė tai su tokia jėga, jog, jų manymu, tikrasis Maitrėja niekada nebūtų parodęs tokios nepagarbos laisvai valiai.
Man yra akivaizdu, kad tikroji pakylėtųjų mokytojų vertė yra ta, jog jie nėra Žemę gaubiančios sąmonės viduje. Todėl jie gali mesti mums iššūkį ir paskatinti permąstyti kai kuriuos dalykus, kuriuos mes laikome savaime suprantamais. Ir jeigu mes nenorime, kad mūsų nuomonei būtų mestas iššūkis, tuomet, manau, turime prisirišimą. Būti taip stipriai prisirišusiu prie pasaulietiškos nuomonės, kad atstumiame mokytojus, iš tiesų negali atvesti prie dvasinio augimo.
Buvimas ypatingu
Transcendentinėje meditacijoje egzistavo kultūra, kurioje žmonės jautėsi labai ypatingi, nes gelbėjo pasaulį medituodami. Summit Lighthouse vyravusi kultūra buvo tokia, kad mes gelbėjime pasaulį kalbėdami šaukinius ir kad turime aukščiausią dvasinį mokymą planetoje, tai reiškia, kad esame toliausiai pažengę dvasios mokiniai planetoje. Tikriausiai galite rasti ne vieną dvasinį judėjimą, kuriame žmonės taip pat jaučiasi ypatingais dėl savo mokymų ir guru.
Tam tikrame kelio etape naudojamės dvasiniu mokymu tam, kad galėtume pasijausti ypatingais. Tai yra pakankamai suprantama, kadangi dauguma mūsų buvome atstumtaisiais savo anti-dvasingoje visuomenėje. Tačiau tai turėtų būti tik fazė, kadangi kai pakylame virš 96 sąmonės lygmens, poreikis jaustis ypatingu pamažu išnyksta, kol tampa visiškai nebereikšmingu. Kristaus sąmonės esmė yra matyti visos gyvybės vienovę, ir negalite to padaryti jausdamiesi geresniais už kitus.
Ir vienas to pavyzdys yra grupė, kuri man suorganizavo pora konferencijų. Kai pirmą kartą susitikau su šia grupe, man buvo akivaizdu, kad jie turi tam tikrą dinamiką, kuri mane paskatino svarstyti, kodėl jie iš viso mane pasikvietė. Grupė buvo inicijuota vieno žmogaus, kurį dauguma jos narių laikė savo guru. Jis nekalbėjo angliškai, tad aš su juo bendravau nedaug, tačiau jis reikalavo ganėtinai didelio narių atsidavimo ir ištikimybės, ko aš nedarau. Tačiau bendrai paėmus, pirmoji konferencija buvo pozityvi patirtis.
Antroje konferencijoje pajaučiau akivaizdų energijos pasikeitimą ir ore tvyrojo tam tikra įtampa. Vėliau sužinojau, kad grupės lyderis susikūrė lūkestį, jog mokytojai per mane jį įšventins į pasiuntinius savo šaliai. Kai to neįvyko, jis regimai sumąstė paaiškinimą, kuris buvo, kad aš nebesu pakylėtųjų mokytojų pasiuntinys.
Išorinis paaiškinimas buvo, kad knyga Mano gyvenimai tiesiog negalėjo būti įkvėpta pakylėtųjų mokytojų. Man tai buvo įdomu, kadangi knyga buvo pristatyta kaip romanas, o tai reiškia, jog ji neturėjo būti priimama visiškai pažodžiui. Kitaip tariant, skaitytojas turėjo didelę laisvę interpretuoti joje pateikiamus dalykus kaip fantaziją. Tačiau šie žmonės interpretavo knygą pažodžiui ir tuomet sukritikavo ją pagal savo pažodinę interpretaciją. Juos ypač įžeidė pasakojimas apie tai, kaip pagrindinis knygos herojus pasikeičia kūnais su Jėzumi per jo teismą.
Ši grupė atliko savo taip pavadintą įžvalgumo laikotarpį, per kurį jie lygino kai kuriuos mano diktavimus su tais, kurie buvo perduoti per Elizabeth Clare Prophet. Nariams tariamai buvo pasakyta naudotis savo individualiu įžvalgumu, tačiau lyderis ir dauguma narių nusprendė, kad aš nebesu tikras pasiuntinys. Tie, kurių įžvalgumas sakė kitaip, iš esmės buvo išmesti iš grupės. Kai kurie žmonės patyrė spaudimą pakeisti savo pirminį įvertinimą ir palaikyti lyderį.
Vėliau sužinojau, kad ši grupė turėjo dar mažesnę žmonių grupelę viduje, kurie buvo ilgalaikiai guru vidinio rato nariai. Man buvo pasakyta, kad šie žmonės save laiko pačiais pažangiausiais dvasingais žmonėmis planetoje. Tad galiu įsivaizduoti, kaip jie laukė, kad mokytojai per mane įšventins jų lyderį. Tačiau vietoj to nutiko taip, kad aš priėmiau diktavimą iš Sanat Kumaros, kuriame jis be jokių užuolankų mums pasakė įveikti šį poreikį jaustis ypatingais. Man buvo pasakyta, jog lyderis manė, kad tikrasis Sanat Kumara niekada nebūtų sakęs nieko panašaus.
Vienas iš narių man parašė, jog kadangi 35 žmonės iš jų grupės nusprendė, kad aš nebesu pasiuntinys, akivaizdu, jog privalau priimti jų įvertinimą ir atsistatydinti. Nieko į tai neatsakiau, kadangi nemačiau, kaip galėčiau pasiekti šiuos žmones. Vietoj to savo dėmesį nukreipiau į tarnavimą tūkstančiams žmonių pasaulyje, kurie mano, kad vis dar tebesu pakylėtųjų mokytojų pasiuntinys.
Manau, kad šie žmonės mėgino pasinaudoti manimi ir per mane perduotais mokymais savo troškimui jaustis ypatingais patenkinti. Tai yra sunku padaryti su per mane perduotais mokymais, o taip pat ir dėl to, kad aš nesiekiu padėti žmonėms pasijausti ypatingais. Kaip kartą sakiau: „Galite priversti žmones daryti bet ką, jeigu įtikinsite juos, kad jie yra pakankamai ypatingi, bet man to tiesiog nereikia.“
Esu tikras, kad pasmerkdami mane kaip pasiuntinį, šie žmonės pasijautė labai ypatingi. Juk, šiaip ar taip, jie manė, kad aš buvau tikras pasiuntinys ir jie tai pripažino, ir dėl to jie buvo ypatingi. O dabar jie suvokė, kad aš nebesu pasiuntinys, ir šitaip jie tapo ypatingesni už mane, kadangi sugebėjo tai pamatyti.
Šio straipsnio tema yra, kas padeda mums augti. Ar šie žmonės paaugo pripažinę mane pasiuntiniu, atsižvelgiant į tai, kad jie iš tiesų nesiklausė mokymų? Ir ar jie paaugo mane pasmerkdami, o gal tik dar stipriau įsitvirtino tame sąmonės lygyje, kuriame vis dar tebeturi poreikį jaustis ypatingais? Ir ar jie dar stipriau įsitvirtino tame lygmenyje, kuriame viskas privalo būti juoda ir balta, taip arba anaip?
Kai buvau naujokas dvasiniame kelyje, turėjau troškimą jaustis ypatingu, ir Summit Lighthouse kultūra man suteikė priemonių susikurti šį jausmą. Kai pradėjau kelti savo sąmonę, šis ypatingumo klausimas pamažu pradėjo nykti. Būtų galima sakyti, kad būdamas pasiuntiniu lengvai galėjau pradėti prisistatinėti kaip labai ypatinga persona, tačiau suvokiau, kad nebeturiu poreikio lygintis su kitais. Nenoriu su žmonėmis bendrauti save laikydamas pranašesniu už juos. Noriu su žmonėmis bendrauti be šios dualistinės dinamikos, kurioje egzistuoja pranašumas, menkumas ar lygumas.
Kai į save žiūrite labai rimtai
2009 metais išsiskyriau su savo antrąja žmona, ir tuo metu mes vadovavome nedideliam dvasiniam judėjimui. Ji nusprendė užsipulti mane internete, paskelbdama, kad aš nebesu pasiuntinys, ir mėgino diskredituoti mane kaip vyrą. Nedidelė grupelė žmonių nusekė jai iš paskos, kai tuo tarpu didžioji žmonių dalis liko su per mane perduotais mokymais.
Nuo pat pradžių žinojau, kad negaliu sau leisti reaguoti į jos kaltinimus, kuriuos ji skleidė savo svetainėje, elektroniniu paštu ir feisbuke. Savo sąmoningame prote galvojau, kad tai darau iš dalies dėl to, kad nenoriu jos įskaudinti įrodydamas, jog ji klysta, o iš dalies suvokiau, kad neturiu jokių šansų įtikinti ją ar ja patikėjusius žmones. Mačiau, kad ji ir jos pasekėjai persijungė į proto būseną, kurioje man tapo nepasiekiami. Tad užuot švaistęs laiką, mėgindamas pakeisti žmones, kuriems neturėjau jokių galimybių padėti, susitelkiau padėti tiems, kuriems galėjau padėti.
Iš tiesų jaučiau, kad čia man slypi svarbi iniciacija, leidžiant jai sakyti apie mane ką tiktai nori. Manau, kad iš pradžių ji norėjo, jog aš į tai sureaguočiau, kuomet ji būtų galėjusi mane įtraukti į niekada nesibaigiančią kovą, kaip tai padarė su kitais žmonėmis. Kai nesulaukė atsakymo, suvokė galinti sakyti ką tiktai nori, ir pradėjo išsigalvoti kaltinimus, kurie prieštaravo faktams, netgi visiškai išsigalvodama tam tikrus dalykus. Manau, kad ji įstrigo norėjime išlaikyti savo pasekėjų dėmesį, atskleisdama vis naujus šokiruojančius dalykus apie mane.
Ir tik po daugelio metų suvokiau, kad tai man buvo tam tikra nukryžiavimo patirtis. Tam tikra prasme, buvau nukryžiuotas internete ir buvau bejėgis apsiginti. Negalėjau nukabinti savęs nuo kryžiaus. Vienintelis dalykas, kurį galėjau padaryti, buvo stebėti savo reakcijas ir mąstyti apie tai, ką man reikia išmokti iš šios patirties. Ir pamačiau daug dalykų, bet čia paminėsiu tik keletą, kurie yra reikšmingi dabartinei diskusijai.
Vertinant objektyviai, buvau geras ir palaikantis vyras savo antrajai žmonai 20 metų. Jaučiau, kad yra neteisinga, jog esu kaltinamas buvęs pačiu blogiausiu įmanomu vyru. Man apie tai bemąstant, vieną dieną mano prote švystelėjo mintis: „Tu turi prisirišimą norėdamas, kad kiti tave laikytų geru žmogumi.“ Ir aš iš karto supratau, kad tai yra tiesa. Man buvo labai svarbu, kad kiti žmonės mane laikytų geru žmogumi. Giliau apie tai susimąstęs, suvokiau, kad turėjau susikūręs įvaizdį apie save, kad esu geras žmogus, niekada nenorėjęs nieko sužeisti, ir iš esmės tai buvo mano tramdomieji marškiniai. Visada turėjau atitikti šį įvaizdį. Iki to laiko tai padaryti nebuvo sunku, bet dabar, kai buvau neteisingai apkaltintas, ši problema man pasidarė akivaizdi. Pradėjau dirbti su šiuo prisirišimu ir palaipsniui jį paleidau. Kad tai padaryčiau, turėjau paleisti visus prisirišimus prie to, kaip kiti žmonės į mane žiūri, ką jie apie mane sako. Akivaizdu, kad tai yra būtinas žingsnis tiems, kurie yra matomi internete.
Toliau apie tai mąstydamas (tai užtruko kelerius metus), vieną dieną pamačiau, kad pagrindinis mano buvusios žmonos bruožas buvo tai, kad ji visada į save žiūrėjo labai rimtai. Ji visada buvo visiškai įsitikinusi, kad kai ji kažką pasako, visi ne tik kad turėtų ja patikėti, bet turėtų priimti tai, ką ji pasakė, taip pat rimtai, kaip ji pati tai priima. Tad paskelbusi, jog ją palikęs aš tapau netikru pasiuntiniu, ji tikėjosi, kad visi tai priims. Nemanau, jog ji galėjo įsivaizduoti, kad žmonės pažvelgs į ją ir nepriims to rimtai. Nemanau, kad ji suvokė, jog kai kurie žmonės sugebėjo nuskaityti jos vibraciją arba sugebėjo matyti, kad nėra jokios logikos teiginiuose, kuriuose prisistatinėjate kaip labai aukšto išsivystymo asmuo, tuo pat metu iš visų jėgų stengdamiesi kitą žmogų sumaišyti su žemėmis.
Ir tuomet suvokiau, jog sutikau ir daugiau žmonių savo gyvenime, kurie taip pat į save žiūrėjo labai rimtai. Būdamas ištikimu savo įpročiui, pradėjau mąstyti, kodėl sutikau tiek daug tokių žmonių, kitaip tariant, kokią žinią man reikėjo gauti iš šių žmonių. Ir po kurio laiko man atėjo mintis: „Tu taip pat į save žiūri labai rimtai!“ Tačiau čia viskas buvo šiek tiek subtiliau, kadangi suvokiau, jog visada praktikavau savistabą, stebėjau save. Visada buvau pasirengęs save kvestionuoti, ko daugelis šių rimtų žmonių nenori daryti. Tačiau, nors buvau pasiryžęs save kvestionuoti, vis dar tebeturėjau tą savo susikurtą savęs įvaizdį, kaip Princo ant Balto Žirgo, ir į šį įvaizdį priėmiau labai rimtai. Aš taip pat turėjau ir kitų idėjų, ką reiškia būti dvasingu žmogumi ir dvasiniu mokytoju, ir į šias idėjas taip pat žiūrėjau rimtai. Tad suvokiau, kad tai, ką galėjau matyti kituose, man taip pat reikėjo pamatyti ir savyje.
Ir man tapo aišku, kad privalau visa tai išmesti. Padariau tam tikrą progresą, tačiau tiktai po to, kai mokytojai mums perdavė mokymus apie kosminę gimimo traumą, iš tiesų patyriau persilaužimą. Suvokiau, kad atėjau į Žemę su geriausiomis intencijomis kaip avataras, bet tuomet puolusios būtybės mane apkaltino įvairiausiais dalykais, ir tai mane paskatino susikurti pirmykštę savastį, desperatiškai norėjusią ginti įvaizdį, kad aš esu geras žmogus. Ir po kurio laiko padariau dar daugiau persilaužimų, ir tai buvo vienas didžiausių pokyčių mano gyvenime, kai staiga suvokiau, kad Žemėje viskas yra rimta tik tiek, kiek aš į tai žiūriu rimtai. Nėra jokio kosminio įstatymo, kuris reikalautų, kad į ką nors Žemėje žiūrėčiau rimtai.
Ir mano mintis yra tokia. Puikiai suprantu, kad yra žmonių, kurie labai rimtai žiūri į Trampą, rinkimus, vakcinas ir kaukes. Nemėginu kaip nors šių žmonių žeminti. Tiesiog sakau, kad bet kuriame kelio lygmenyje tai, ką galime matyti, ir tai, kas mums atrodo rimta, yra mūsų sąmonės lygmens pasekmė. Dvasinio augimo esmė yra pakelti savo sąmonę į aukštesnius lygmenis, ir kai mes tai padarysime, ateis momentas, kai dalykai, kurie mums šiuo metu atrodo labai rimti, nustos atrodyti tokie rimti. Kai buvau toje situacijoje Summit Lighthouse, ne tik į situaciją, bet ir į save žiūrėjau labai rimtai. Tačiau šiandien, po 30 metų, į tai visiškai nebežiūriu rimtai.
Turite Kristaus įžvalgumą ar ne
Vienas žmogus labai troško mane įtikinti, kad praėjusiuose Amerikos rinkimuose iš tiesų vyko masiniai balsų klastojimai. Man šis jo primygtinis noras mane įtikinti buvo akivaizdus prisirišimas, tačiau prie ko? Jis išsakė teiginį ant savo feisbuko sienos, kad tiki teiginiais apie rinkimų klastojimą, kadangi turi Kristaus įžvalgumą. Jis pasakė atlikęs savo savarankišką tyrimą, o aš to nepadariau, ir būtent dėl to nepriėmiau, kad vyko klastojimas. Ar gali būti, kad du žmonės abu gali turėti kažkokį Kristaus įžvalgumą, bet prieiti skirtingų išvadų?
Pamenu etapą, per kurį ėjau būdamas Summit Lighthouse organizacijoje, kai jaučiau įgijęs tam tikrą Kristaus įžvalgumą ir jaučiau turintis daug geresnį įžvalgumą už žmones, kurie nebuvo dvasingi. Ir tai tikriausiai buvo tiesa, tačiau šiandien matau, kad vis dar buvau labai stipriai veikiamas epinio mąstymo ir juodai balto mąstymo. Tad nors turėjau tam tikrą Kristaus įžvalgumą, egzistavo daug įžvalgumo lygmenų virš to įžvalgumo, kurį turėjau tuo metu.
Ir mačiau daugelyje žmonių, daugelis kurių buvo pakylėtųjų mokytojų mokiniai, kad mes pereiname fazę, kurioje iš tiesų turime tam tikrą Kristaus įžvalgumą, tačiau jis yra nuspalvintas tam tikromis atskirosiomis savastimis, kurių nesame įveikę. Tai reiškia, kad esame pažeidžiamame etape, būdami išlaikę pirmąją Kristaus iniciaciją (atpažinę Kristų), tačiau dar neišlaikėme antrosios iniciacijos, kuri yra, kad turime nustoti mėginti įgrūsti Kristų į savo proto dėžutę. Ir todėl mes mėginame naudotis pakylėtųjų mokytojų mokymu ir tuo, ką laikome Kristaus įžvalgumu, savo tvirtai laikomoms nuomonėms patvirtinti. Ego labai mėgsta, kai pasiduodame šiai reakcijai, nes tuomet mes iš tiesų įstringame.
Iš kur galime žinoti, kad dar nepasiekėme aukščiausio Kristaus įžvalgumo lygmens? Na, tol, kol esame fiziniame įsikūnijime, NESAME pasiekę aukščiausio Kristaus įžvalgumo lygmens, kadangi tai įvyks tik tuomet, kai praregėsime iš paskutinės iliuzijos 144 lygmenyje. Tačiau mes galime pasinaudoti šia priemone, ištirdami, ar turime kažkokį prisirišimą prie bet kokio klausimo, nuomonės ar savivaizdžio. Kiek tai mums yra svarbu, kaip rimtai mes žiūrime į tą klausimą ir kiek rimtai žiūrime į save? Jeigu nesame neutralūs tam tikru klausimu, negalime jo atžvilgiu turėti tyriausio įžvalgumo.
Pavyzdžiui, aš pasinaudojau savo Kristaus įžvalgumu nuspręsdamas pasiskiepyti nuo kovido. Neturiu jokių problemų, jeigu kas nors sako, kad jie pasinaudojo savo Kristaus įžvalgumu, kad nesiskiepytų. Tačiau jeigu kas nors su didele jėga įrodinėja, kad kiti žmonės turėtų ar neturėtų skiepytis, tuomet manau, kad jie nėra pasiekę aukšto Kristaus įžvalgumo lygmens. Kuo aukščiau kylu kelyje, tuo mažesnį jaučiu poreikį įtikinėti kitus žmones. Žinoma, aš jau seniai įveikiau troškimą visada būti teisiu, ir tai yra dar vienas Kristaus įžvalgumo ženklas.
Summit Lighthouse organizacijoje dauguma žmonių manė, kad Kristaus įžvalgumo esmė yra žinoti, kas yra teisinga ir klaidinga kiekvienu klausimu, tačiau šis įžvalgumas yra paveiktas juodai balto mąstymo. Kai virš šito pakylame, imame matyti, kad tokioje planetoje kaip Žemė, niekas iš tiesų nėra juodai balta, kadangi tikrasis klausimas yra, kaip pakelti žmonių sąmonę, o tai reiškia, pakilti virš šio noro viską apibrėžti teisingumo ir klaidingumo rėmuose.
Mes taip pat pradedame matyti, kad už visų išorinių skirtumų ir konfliktų egzistuoja pamatinis ir esminis žmogiškumas. Matome vienovę už skirtumų. Niekada nepamiršiu, kaip kartą kalbėjau su amerikiečiu, kuris man pasakojo, kaip buvo pašauktas į kariuomenę ir išsiųstas į Vietnamo karą, kai jam buvo 17 metų. Aš pasakiau: „Taip, nebuvai pakankamai subrendęs balsuoti, bet buvai pakankamai subrendęs nužudyti kitą žmogų.“ „Taip, arba būti nužudytas!“ Atsakė jis labai pasipiktinęs. Ir iš to staiga suvokiau, kad jis buvo visiškai susikoncentravęs į save, tad jam blogiausias ėjimo į karą aspektas buvo būti nužudytam. O man blogiausias ėjimo į karą aspektas būtų nužudyti kitą žmogų.
Matau kai kuriuos žmones garsiai kalbant (jie visada kalba garsiai) apie savo individualias žmogaus teises ir kad vyriausybė neturi jokios teisės priversti jų dėvėti kaukę ar pasiskiepyti. Mano manymu, tai nėra Kristaus įžvalgumas, nes kai turite įžvalgumą, yra akivaizdu, kad jūs savo individualiomis teisėmis negalite naudotis nepaisydami kitų 300 milijonų amerikiečių individualių teisių. Konstitucija gali apibrėžti individualias teises, tačiau vienintelis būdas, kuriuo visuomenė gali funkcionuoti, yra kai individualios teisės yra pusiausvyroje su visuma. Neturiu teisės perduoti potencialiai mirtiną ligą kitiems žmonėms, kadangi atsisakau dėvėti kaukę arba pasiskiepyti.
Kildami Kristaus įžvalgume taip pat pradedame suvokti, ką mokytojai paaiškino apie suvokimo filtrus. Bet kuriame lygmenyje iš 144 sąmonės lygmenų mes turime suvokimo filtrą, kuris mums neleidžia matyti už tam tikro matymo horizonto. Mes turime ribotą suvokimą ir būtent dėl to tam tikrus dalykus priimame taip rimtai. Man asmeniškai labai padėjo suvokimas, kad augant link aukštesnių lygmenų, dalykai, kurie šiuo metu man atrodo labai svarbūs, nustos atrodyti tokie svarbūs. Tai palengvina pažvelgti į savo reakciją ir suvokti, kad čia iš tiesų reagavau NE AŠ, tai reagavo atskiroji savastis, kuri iš tiesų nesu aš.
Tol, kol esame susitapatinę su specifine savastimi, galime matyti tik vieną būdą reaguoti į situaciją, ir tai yra, mėginti pakeisti situaciją, išsprendžiant savasties apibrėžtą problemą. Tai mums niekada nesuteiks proto ramybės, nes net jeigu mums pavyktų išspręsti vieną problemą, iš karto atsiras kita. Proto ramybę pasiekiame, tiktai atsisakydami spręsti problemą ir leisdami savasčiai mirti. Kiekvieną kartą, kai leidžiame savasčiai mirti, pasijaučiame laisvesni, nes lieka mažiau problemų, kurias turėtume spręsti. Kiekvieną kartą, kai leidžiame savasčiai mirti, pajaučiame didesnę vidinę ramybę, nes lieka mažiau sąlygų, į kurias mums reikia reaguoti. Kai nebeturime savasčių, kurios mus verčia reaguoti į dalykus Žemėje, tampame tarsi po medžiu sėdintis Buda, ir Maros demonai negali priversti mus reaguoti. Esame tarsi Kristus, nes galime pasakyti: „Šio pasaulio princas ateina ir nieko manyje neranda.“
Iššūkis pamatyti ego
Viską, ką čia aukščiau išdėsčiau, būtų galima apibendrinti pasakius, kad per daugelį metų, per kuriuos stebėjau save ir kitus dvasingus žmones, egzistuoja aiški skiriamoji riba. Kai kurie žmonės sugeba pamatyti savo ego ir tuomet jie paauga. Kai kurie žmonės nepamato savo ego ir nepakelia savo sąmonės, nors gali pagilinti savo intelektualinį supratimą apie dvasines temas.
Pamatyti savo ego nėra lengva užduotis. Pradžios knygoje randame sakinį, kad žaltys buvo „gudriausias“ iš visų gyvūnų. Ego labai gerai moka naudotis žaltiška logika, siekdamas pasislėpti ir užsimaskuoti, ir reikalingas tam tikras pasiryžimas pažvelgti į save, kad jį pamatytume. Taip pat reikalingas pasiryžimas ištverti skausmą, pripažįstant, kad: „Nebuvau toks geras, kaip maniau, nes iš tiesų turiu ego.“
Aprašiau situaciją Summit Lighthouse organizacijoje, ir tai buvo pirmas kartas, kai iš tiesų turėjau pripažinti, jog turiu ego. Tai buvo skausmingiausia situacija mano gyvenime, kadangi pasinaudojau Summit Lighthouse mokymais ir kultūra, kad sustiprinčiau savo, kaip gero žmogaus, savivaizdį. Norėjau būti geru pakylėtųjų mokytojų čela, tad kai pasiuntinė man pademonstravo, jog mano elgesys ateina iš ego, man tai buvo labai skausminga. Tačiau tai taip pat atvedė prie pirmojo iš tiesų didelio lūžio mano kelyje, tad buvo verta ištverti šį skausmą.
Anuomet nesuvokiau, kad skausmas ateina iš ego dalies, iš atskirosios savasties, ir atskirosios savastys yra nuostabios tuo, kad galime leisti joms mirti. Ir kai ta savastis mirė, skausmas išnyko. Tad iš tiesų sakau, kad gali būti labai skausminga pirmą kartą pamatyti ego, tačiau tai nebebus taip skausminga antrąjį kartą. Ir galime pasiekti tašką, kuriame mums nebėra skausminga pamatyti ego, nes leidome mirti savivaizdžiui, kad privalome būti tobuli.
Matau daug žmonių, kurie turi šį savivaizdį, kad jie, būdami dvasingais žmonėmis (dažnai labai ypatingais dvasingais žmonėmis) turėtų visada būti tobuli. Pamenu, jog daugelį metų jaučiau, kad egzistuoja tam tikros iš ego ateinančių poelgių rūšys, kurių tiesiog negalėčiau turėti, nes man tai būtų pernelyg skausminga. Kai šitaip jaučiamės, pasąmoningai priešinamės pamatyti ego, bet kaip tuomet galime augti?
Atkreipkite dėmesį į mano situaciją Summit Lighthouse organizacijoje. Aš parodžiau, kad tam tikri aspektai, kaip buvo tvarkomasi mano departamente, nebuvo efektyvūs ir nebuvo dermėje su tuo, kaip viskas buvo daroma profesionaliame pasaulyje. Tiesą sakant, po daugelio metų departamentas gavo naują vadovą, kuris padarė tai, ką aš siūliau (nepriklausomai nuo manęs). Tad galėjau iki pat šios dienos teigti, jog buvau teisus, bet kaip būčiau paaugęs šitai darydamas?
Tuo metu savo sąmoningame prote buvau įsitikinęs, kad tai darau tik todėl, jog nenoriu, kad Summit Lighthouse švaistytų pinigus neefektyvioms procedūroms. Buvau susikoncentravęs į išorinę situaciją ir maniau turintis visiškai pagrįstą priežastį kritikuoti tai, kaip tenai buvo tvarkomasi. Tačiau šiandien man yra akivaizdu, kad esmė čia visiškai nebuvo išorinė situacija. Esmė buvo kažkas mano psichologijoje. Kitaip tariant, mano ego projektavo, kad aš esu gerietis, kuris tiesiog mėgina padėti, tačiau realybėje tai tebuvo mano ego, norėjęs sulaukti pripažinimo, kurio troško. Jei ir toliau būčiau koncentravęsis į išorinę situaciją, iki pat šiol tebebūčiau įstrigęs toje ego grįstoje dinamikoje. Išsilaisvinimas nuo to man suteikė neįtikėtiną palengvėjimą ir laisvę.
Dvasinis kelias ne visada yra malonus. Tam, kad iš tiesų pamatytume savo ego aspektą, turime ryžtis išverti skausmą, sudužus mūsų dabartiniam savivaizdžiui. Kai ponia Prophet pasikvietė mane ant kilimėlio, iš tiesų pajaučiau, kad mano savivaizdis buvo sudaužytas ir aš dabar mirsiu. Ir klausimas yra, ko reikia, kas pasiektume šį tašką, kuriame ryžtumėmės tai pamatyti, užuot toliau leidę ego slėptis?
Būčiau lengvai galėjęs išvengti tos situacijos Summit Lightouse. Žvelgdamas iš dabartinio taško, matau, kad mano varomoji jėga buvo troškimas kaip įmanoma greičiau augti, ir todėl nesilioviau visko eskaluoti, kol galiausiai Elizabeth Clare Prophet pasikvietė mane ant kilimėlio. Man reikėjo, kad ji šitai padarytų, nes mačiau, kad ji turi aukštesnį sąmonės lygį už mane, ir todėl mano ego negalėjo priversti manęs ignoruoti arba nuleisti negirdomis to, ką jį pasakė. Ir būtent dėl to galiausiai permačiau savo ego maskuotę, nusprendžiau nustoti koncentruotis į išorinę situaciją ir pažvelgti į save, pripažindamas: „Tai aš turiu pasikeisti – ne pasaulis, ne kiti žmones, o AŠ!“
Skausmas pamačius ego
Ego visuomet mėgina nukreipti mūsų dėmesį, tad atrodo, kad mūsų išorėje esanti problema yra tokia svarbi, jog tiesiog privalome į ją sukoncentruoti visą dėmesį, tai reiškia, kad mums nereikia pažvelgti į save. Vien per praėjusius metus mačiau keletą žmonių, kurie tapo taip apsėsti Trampu, rinkimais, kaukėmis, vakcinomis, karantinais ar pasaulio pabaiga, kad nesugebėjo pažvelgti, kodėl juose kilo tokia stipri reakcija į šiuos dalykus.
Žinau, kad šie žmonės mano, jog tam tikras klausimas yra toks svarbus, jog yra būtina įtikinti kitus (tame tarpe ir mane), kad jie yra teisūs. Žinau, kad jie šito nemato, tačiau aš tai matau kaip iš ego ateinantį elgesį. Kaip galiu tai sakyti? Nes kai pamatote tam tikrą ego dinamiką savyje, pasidaro lengva ją matyti ir kituose. Kai jūsiškis ego nebepajėgia jūsų apgauti, jūsų taip pat nebegali apgauti ir kitų žmonių ego.
Sakau tai ne tam, kad pažeminčiau žmones, nes jie turi ego. Tačiau kalbu tiesiai, mėgindamas padėti tiems, kurie yra atviri pamatyti, kad kiekvieną kartą, kai turime stiprią reakciją į kažką Žemėje, už to slypi ego. Tad stipri reakcija tampa galimybe pamatyti ego – jeigu esame pasiryžę ieškoti.
Kalbėjau apie tai, kad yra skausminga pamatyti, jog turime ego, tačiau taip pat yra skausminga jo nematyti. Kiekviena ego dinamika su savimi nešasi tam tikrą skausmą, nes jis ateina iš praeities traumos, kurią mes uždengiame, kad galėtume su ja gyventi. Prieš nutinkant tai situacijai Summit Lighthouse organizacijoje, turėjau tam tikrą ego dinamiką, kuri man kėlė nuolatinį skausmą. Aš taip įpratau prie to skausmo, kad jo netgi nepastebėdavau. Kai pamačiau savo ego ir pripažinau, jog tai buvo ego, patyriau labai aštrų skausmą, tačiau kai šitai paleidau, tiek aštrus skausmas, tiek bukas skausmas (susijęs su tuo ego aspektu) išnyko.
Mačiau žmones, kurie mano esantys labai ypatingi ir labai pažengę dvasios mokiniai (ar netgi mokytojai), tačiau jų sąmonė nesikeitė ištisus dešimtmečius. Taip yra dėl to, kad jų savivaizdis neleidžia jiems pažvelgti į save ir pripažinti, kad jie turi ego. Kai kurie iš šių žmonių netgi apsiskelbė neturintys ego. Taip pat matau, kad šie žmonės yra nuolatiniame skausme, tačiau jie taip prie jo įprato, kad to netgi nepastebi. Matau, kad tai yra tas pats skausmas, kurį ir aš anksčiau jaučiau, ir norėčiau padėti jiems nuo jo išsivaduoti.
Mes visi turime ego arba atskirąsias savastis. Ilgą laiką nenorėjau pripažinti, kad turiu tam tikrus ego aspektus. Galiausiai įveikiau šį nenorą ir nuo to laiko kelias pasidarė daug lengvesnis. Kai pamatote ir leidžiate mirti tam tikram skaičiui savasčių, tampa daug lengviau pamatyti kitas savastis.
Viliuosi, kad dauguma žmonių, kurie vertina pakylėtųjų mokytojų mokymus, pasieks šį persilaužimą, kuomet jiems nebebus skausminga pamatyti ir leisti mirti atskirajai savasčiai. Viliuosi, kad šis straipsnis padės kai kuriems įveikti šį barjerą. Yra etapas kelyje, kuriame iš tiesų galioja pasakymas: „Per kančias į žvaigždes“. Tačiau taip pat yra ir aukštesnis etapas, kuriame žvaigždes įmanoma pasiekti be kančių – ir būtent to visiems linkiu.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com