Diskusija su Kimu apie buvimą pasiuntiniu
Klausimas: Tai yra tau, Kimai. Tai yra klausimas apie čenelingą, kaip tu čenelini, ką tu matai arba girdi? Kas vyksta tavo kūne? Kaip tu to išmokai? Kaip galime pasiruošti tapti mediumu?
Atsakymas iš Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas 2019 m. konferencijoje Vašingtone, JAV.
Jau anksčiau apie tai kalbėjau. Kai kurie iš jūsų tai girdėjote. Priežastis, dėl kurios pamaniau, kad dar kartą apie tai pakalbėsiu, yra ta, jog čia yra gana nemažai naujų žmonių. Norėčiau pamatyti, kiek iš jūsų būtų įdomu, kad pakomentuočiau šį klausimą. Tik keletui. Gerai, trumpai tai pakomentuosiu.
Visų pirma, aš pats iš tiesų nenaudoju žodžio „čenelinti“. Priežastis, dėl kurios aš jo nenaudoju, yra ta, kad čenelinimas reiškia tiek daug skirtingų dalykų skirtingiems žmonėms. Aš savęs nelaikau „mediumu“, nes tradiciškai mokytojai naudojo žodį „pasiuntinys“.
Man nėra labai lengva apibūdinti, kaip aš tai darau, kadangi aš iš tiesų to nedarau. Aš nieko nedarau. Svarbiausias aspektas visame tame yra tai, kad įeinu į neutralią proto būseną. Neturiu savo išoriniame prote jokių intencijų, ką mokytojai turėtų ar neturėtų sakyti.
Kaip jau anksčiau sakiau, nėra taip, kad girdėčiau iš kažkur ateinančius žodžius, kuriuos tuomet pakartočiau. Aš susiderinu su energijos srautu, kuris ateina iš mokytojų, ir tai nėra kažkas, ką aš galėčiau pradėti ar galėčiau priversti tai vykti. Tai gali pradėti tik mokytojai, ir jeigu jie to nepradeda, diktavimo nėra. Kai jau su tuo susiderinu, tuomet atsiranda tas energijos srautas. Ir tuomet net nėra taip, kad matyčiau žodžius ar idėjas, ar koncepcijas, ir tuomet juos kartočiau. Žodžiai tiesiog tarsi pradeda tekėti. Aš išgirstu žodžius, kai jie yra ištariami. Mano prote nevyksta joks procesas, prieš žodžiams išeinant iš mano burnos. Iš tiesų nėra nieko mano prote, į ką aš galėčiau įsiterpti – aš galiu sustabdyti procesą, tačiau negaliu į jį įsiterpti. Negaliu jo nukreipti, negaliu jo kontroliuoti.
Jis yra priklausomas nuo to, kaip save išreiškiu žodžiais, kaip naudoju žodžius, kokias koncepcijas turiu savo prote. Privalo egzistuoti žodynas. Tai nėra tik žodžiai, bet ir idėjų bei koncepcijų žodynas, kuriais mokytojai gali naudotis. Daugiau nėra jokios kitos struktūros mano prote. Tai yra kaip Šventojo Gralio principas. Šventasis Gralis yra taurė, kuri yra iškeliama aukštyn. Tuomet šviesa iš aukščiau gali būti įliejama į jį. Jeigu nėra taurės, šviesai nėra kur tekėti. Jeigu yra kokia nors tema, kurios aš absoliučiai neišmanau, negaliu priimti diktavimo. Žinoma, dažnai būna taip, kad kažką žinau ir mokytojai gali pasakyti kažką daugiau, kas peržengia mano žinių ribas. Jie dažnai tai daro.
Kartais prieš diktavimą turiu tam tikras koncepcijas ar netgi kartais sakinį, nuo kurio jie nori pradėti. Tai man padeda pradėti ir susiderinti su tėkme. O kai jau esu tėkmėje, ji tiesiog nepaliauja tekėti. Dažnai būna taip, kad aš tenai atsistoju ir neturiu nė menkiausio supratimo, kas bus pasakyta. Galite pažvelgti į tokią konferenciją kaip ši, kurioje aš dabar priėmiau, per kelias pastarąsias dienas, priėmiau penkis, šešis diktavimus, kurių kiekvienas truko po valandą. Man tiesiog būtų neįmanoma to paruošti savo prote. Tiesiog nebūtų įmanoma atsisėsti namuose ir pasirašyti diktavimą, ir tuomet mintinai jį išmokti, o tada atėjus čia jį visą pasakyti. Tai tiesiog negalėtų įvykti.
Ir taip pat man būtų neįmanoma sugalvoti to eigoje. Ne tiek daug esu studijavęs šią temą, na, perskaičiau tą knygą apie elitizmą, tačiau iš tiesų to neparuošiau. Tai atėjo iš kažkokio kito šaltinio, kadangi mano protas nebūtų galėjęs to sukurti. Galite ginčytis, kas tai yra per šaltinis, tačiau žinote, aš pats tvirtai žinau, iš kur tai ateina.
Kas liečia pojūčius mano kūne, iš tiesų nejaučiu daug ypatingų pojūčių. Nesu taip stipriai susiderinęs ar prisirišęs prie savo kūno. Kartais, kai stoviu, galiu šiek tiek jausti įtampą nuo tokio ilgo stovėjimo. Kartais, to nesuvokdamas, pasisuku į vieną pusę ir staiga suvokiu, jog žiūriu kita kryptimi. Kai sėdžiu, galiu labiau nusileisti vidun, kadangi nėra tokios būtinybės išlaikyti savo kūną tiesų. Visada jaučiu tą energijos tekėjimą per savo kūną, ir net kai esu fiziškai pavargęs, kai jau pradedu tai daryti, tai tiesiog pripildo mano kūną energija.
Visada jaučiu po diktavimo, jaučiu aukštesnį energijos lygį nei turėjau pradėdamas, net jeigu diktavimas yra vėlai vakare ir yra ilgas diktavimas. Jeigu būtų kitaip, susirūpinčiau, kadangi pakylėtiesiems mokytojams nereikia energijos iš manęs. Jeigu diktuojančiai būtybei reikėtų imti mano energiją, žinočiau, kad tai nėra pakylėtasis mokytojas. Tai tiesiog negalėtų būti. Yra tokių transų mediumų, kurie jaučiasi išsekę po čenelinimo. Aš niekada to nedaryčiau. Ukrainoje buvo diktavimas iš Sen Žermeno, kuris buvo toks greitas, kad mano burna vos spėjo sakyti žodžius. Ir jis tiesiog ėjo šitaip visą laiką. Jis buvo labai galingas, labai greitas.
Kartais yra tiesiog ta tėkmė. Kitais kartais jie tarsi nori perduoti labiau mokymų diktavimą, kaip jie tai darė šioje konferencijoje, kuomet jie perduoda šias koncepcijas, kurias gali būti labai sunku suvokti. Kartais beveik prarandu ryšį su mokytoju. Turiu jį iš naujo užmegzti. Kitais kartais jie padaro pauzę, kaip galite matyti Padma Sambhavą, kuris daro ilgas pauzes, ir Gautama Buda taip pat dažnai tai daro. Nežinau, kodėl jie šitaip daro. Spėju, kad tai priklauso nuo mokytojo, arba tai priklauso nuo to, ką jie nori pasiekti. Sen Žermenas tiesiog norėjo perskrosti tą energiją ir masinę sąmonę su tuo labai galingu diktavimu. Kartais jie nori perduoti mokymą. Jie nori, kad žmonės turėtų daugiau laiko sugerti šį mokymą.
Komentaras iš auditorijos: Net kai tu tenai stovi užmerktomis akimis, ir didžiąją laiko dalį man atrodo, kad kažkas tenai yra, tavo kūne, tavo rankose, daugiau nei tiesiog įvairūs rodomi gestai.
Kimas: Manau, tai tiesa. Aš taip pat kartais pats pastebiu, na žinote, kad darau šiuos dalykus. Didžiąją laiko dalį sąmoningai to nesuvokiu. Visas mano dėmesys yra sutelktas į ryšio su mokytoju išlaikymą ir sekančio sakinio gavimą. Tad iš tiesų nesuvokiu, ką darau. Kartais tai suvokiu. Nežinau, kodėl taip yra. Nežinau, ar tame yra kažkokios tendencijos. Tikriausiai, kad yra, bet aš nežinau, kas tai yra. Tad, taip. Gali būti, kad kada nors ateityje kas nors peržiūrės šių diktavimų video ir atras visą sistemą. Tas reiškią tą, o anas reiškia aną.
Klausimas: Kodėl tu sėdi lotoso pozoje?
Kimas: Tai nėra lotoso poza. Aš tiesiog sėdžiu sukryžiavęs kojas. Tai darau, nes tai iš tiesų labiau atpalaiduoja, ta prasme, kad galiu mažiau dėmesio kreipti į kūną, kai sėdžiu. Kai stoviu, turiu, žinote, laikyti pusiausvyrą, ir kartais beveik pasijaučiu tarsi prarandu pusiausvyrą arba linkstu į priekį, arba turiu žengti žingsnį į priekį. Tačiau kai sėdžiu, galiu labiau susikoncentruoti į vidų, o ne į kūną.
Dažnai mokytojai nori, kad stovėčiau. Ir manau, kad jeigu į tai pažvelgsite, pamatysite, kad sakiau, jog pagrinde Gautama turi tą labiau budišką, ramybės sąmonę, tuo tarp Sen Žermenas yra tiesiog toks energingas, kad nematau, kaip galėčiau išsėdėti per Sen Žermeno diktavimą. Tad štai kas, mano manymu tai yra, kai kalba labiau energingi, labiau galingai į išorę einantys mokytojai – aš stoviu, o kai kalba Gautama ir Padma Sambhava – sėdžiu.
Klausimas: Kimui tai nebuvo suprantama.
Kimas: Kai buvau Summit Lighthouse, klausiausi Elizabeth Clare Prophet, kai ji priiminėdavo diktavimus. Dažnai patirdavau gilius patyrimus arba aukštus patyrimus. Žinote, beveik kartais išskrisdavau iš kūno. Tačiau tai nenutinka, kai pats priimu diktavimą, kadangi kai priimu diktavimą, esu neutralioje proto būsenoje. Nepatiriu jokio kontrasto tarp dvasinės karalijos ar mokytojų vibracijos. Tiesiog koncentruojuosi į žodžius ir mokytojo energiją. Ir esu visiškai, visiškai neutralus. Kai kurie žmonės ateina pas mane ir sako: „O, tai buvo labai galingas diktavimas.“ Ir aš sakau: „Tikrai?“ Nes man – aš tiesiog buvau neutralus, buvau visiškai neutralus. Tad nėra to jo-jo efekto arba kontrasto.
Na ir dabar, galėtume sakyti, kalbant daug platesniu mastu, kaip pakeliu kontrastą tarp, pavyzdžiui, savo kasdienio gyvenimo Danijoje ir atvykimo į tokią konferenciją kaip ši? Mano manymu, su manimi nutiko taip, kad stengiuosi negerti savo užnuodyto gėrimo ir nemanyti, jog esu ypatingas dėl to, kad darau šį darbą. Ir todėl nėra tokio didelio kontrasto.
Kai gyvenu Danijoje, darau daug fizinių veiklų. Susitinku su žmonėmis, kurie nėra dvasingi, nes noriu turėti tą perspektyvą. Tad nesu nugrimzdęs į tą galvojimą, jog esu kažkoks aukštas ir galingas guru. Tad nėra tokio didelio kontrasto.
Sakau, kai dabar priimu diktavimą, kad esu neutralioje proto būsenoje. Tačiau per paskutinius pora metų esu neutralioje proto būsenoje didžiąją laiko dalį. Tad nėra tokio didelio kontrasto ir todėl yra daug lengviau. Tarsi beveik nereikia jokių pastangų persijungti tarp skirtingų gyvenimo būdų. Nes aš neskirstau į tai, kas dvasinga ir nedvasinga, kadangi man viskas yra dvasinga. Ne ta prasme, kad tai yra šis aukštas ir kulminacinis patyrimas, nes kažkam šiandien sakiau, kad nepatiriu kulminacinių patyrimų. Neturiu pakilimų ir neturiu nuosmukių. Visą laiką išlaikau pusiausvyrą.
Ir iš tiesų manau, kad daugelis žmonių, kurie, jeigu galėtų patirti Kristaus sąmonę arba Budos sąmonę, iš tiesų labai nusiviltų, nes tai nėra tie pakilimai ir nuosmukiai, prie kurių jie yra įpratę. Ir todėl nėra to kontrasto. Man tai tiesiog yra stabilus plaukimas į priekį. Galėtume sakyti, kad tai yra palaima, kaip tai vadino Gautama, tačiau iš tiesų tai tiesiog yra ta neutrali proto būsena, kurioje nėra jokių pakilimų ir nuosmukių.
Klausimas: Ar jauti atitekančią šviesą?
Kaip sakiau, kai priimu diktavimą, esu tiesiog neutralus. Tad, žinoma, jaučiu, kad yra šviesa. Tai nėra tai, tačiau kartais būna, kad jaučiu, jog diktavimas yra galingesnis nei kiti. Tai gali įvykti. Tačiau dažniausiai esu tiesiog toje neutralumo būsenoje, ir nėra tokio didelio kontrasto iš to išeiti. Kartais pagaunu save, kad pernelyg greitai išeinu iš diktavimo, vos tik mokytojas baigia. Paklausiu kažkieno klausimo apie praktinius dalykus. Ir suvokiau, kad žmonėms reikia šiek tiek laiko po diktavimo, ir todėl yra gerai, kad yra užleidžiama muzika, tačiau tai taip pat, žinote, yra ir logistikos dalykas.
Klausimas: Kaip tu žinai, kuris pakylėtasis mokytojas kalba, ir kaip žinai, ar turėtum stovėti ar sėdėti?
Kimas: Šitai aš tiesiog jaučiu, tačiau dažnai tai tiesiog priklauso nuo mokytojo, kadangi dažniausiai labiau budiškiems mokytojams aš sėdžiu, o labiau energingiems mokytojams – stoviu. Tad iš esmės žinau pagal mokytoją.
Kaip aš žinau, kuris mokytojas ketina perduoti diktavimą ar atsakymą į klausimą? Vienintelis būdas, kuriuo iš tiesų galiu tai apibūdinti, yra tai, kad per daugelį metų tapau pažįstamas su kiekvieno mokytojo vibracija. Nėra taip, kad išgirstu žodį, kas kalbės. Nėra taip, kad matau mokytoją. Tiesiog kiekvienas mokytojas turi savo vibracinį ženklą. Ir aš tiesiog tai pajaučiu, kai tai vyksta.
Kaip mums priiminėjant klausimus ir atsakymus, kartais man galbūt užtrunka pora sekundžių pamatyti, kas atsakys į klausimą. Ir kartais beveik jaučiu, kad į jį galėtų atsakyti keletas mokytojų, bet tuomet kažkuris vienas iš jų į tai atsako. Su diktavimu kartais būna taip, kad iki pat prasidedant diktavimui nežinau, kuris mokytojas perduos diktavimą. Visgi dažniausiai žinau bent jau šiek tiek laiko prieš diktavimą.
Klausimas: Kaip tu treniravaisi tapti pasiuntiniu? Kokius pokyčius turėjai padaryti?
Kimas: Išgyvenau pora patyrimų, man regis maždaug apie 2000 metus, per savo gimtadienį. Neprisimenu, kuris tai tiksliai buvo gimtadienis, bet tai nesvarbu. Tad buvo mano gimtadienis. Aš stovėjau savo ofise, kuriame turėjau pasikabinęs Summit Lighthouse paveikslus: AŠ ESU Esaties, Jėzaus ir Sen Žermeno. Ir staiga mano sąmonė tarsi susifokusavo ir prisiartino prie mokytojų. Aš žvelgiau į jų akis tuose paveiksluose. Be jokios išankstinės minties tariau: „Noriu daugiau. Noriu artimesnio ryšio su jumis. Tiek ilgai sekiau išoriniais mokymais, noriu artimesnio, tiesioginio ryšio.“ Ir tai man buvo toks kaip ir lūžio taškas, kadangi aš pirmą kartą žodžiais iš tiesų išdrįsau įgarsinti savo norą užmegzti artimesnį ryšį su mokytojais.
Na ir po to, sekantį rugpjūtį, vėl buvau savo ofise, ir man regis kurį laiką kalbėjau šaukinius. Ir nutiko taip, kad tarsi susiderinau su šia frustracija, kurią turėjau savyje, nes jaučiau, kad yra kažkas, ką norėjau padaryti čia Žemėje, bet to nepadariau. Iš tiesų nieko nepasiekiau, ką norėjau padaryti.
Ir tuomet pamačiau, kad tai iš tiesų buvo žmogiška ambicija, kurią turėjau, šis noras padaryti kažką svarbaus. Kažką, kas padarytų skirtumą, kažką, ką jausčiau esant vertinga. Ir pamačiau, jog tai tėra žmogiška ambicija. Ir aš tarsi išlipau iš jos. Anais laikais dar nieko nežinojau apie atskirąsias savastis. Bet aš iš jos išlipau.
Ir staiga pajaučiau šią ant manęs nusileidusią ramybę. Parpuoliau ant kelių savo ofise ir tiesiog spontaniškai tariau, pajaučiau, tarsi būčiau atidavęs visą šį didžiulį žmogiškos ambicijos kamuolį. Ir aš spontaniškai tariau: „Dieve, gali mane dabar pasiimti namo.“ Ir aš iš tiesų buvau toje ramybėje būsenoje, kurioje, jeigu tą akimirką būčiau miręs, būčiau galėjęs palikti Žemę ir nebūčiau jautęs jokių apgailestavimų, nebūčiau jautęs, jog turiu kažkokių neužbaigtų reikalų, kuriuos turiu padaryti.
Ir man tai buvo svarbus žingsnis, ta prasme, kad tai man rodo, jog tai nebuvo žmogiška ambicija, kuri leido man pradėti dirbti su mokytojais. Tai nebuvo kažkas, ką aš norėjau padaryti išoriniu protu dėl kažkokios priežasties, kadangi aš atidaviau visas tas žmogiškas ambicijas. Ir tariau: „Jeigu daugiau nieko vertingo nenuveiksiu per šį likusį gyvenimą, tai ir gerai.“ Tad iš karto po to, kai tai atidaviau, pajaučiau Jėzaus buvimą, aš iš karto atpažinau, kad tai yra Jėzus. Ir jis iš esmės davė man žodžius: „Jeigu nebėra nieko, ką tu asmeniškai norėtum padaryti šioje planetoje, gal norėtum kažką padaryti dėl manęs?“ Ir aš iš pačių širdies gelmių tariau: „Taip“. Nežinojau, kas tai bus.
Ir tuomet aš gavau idėjas, kad jis nori, jog sukurčiau svetainę, kurioje žmonės galėtų jam užduoti klausimus. Ir tuomet jis mane keletą mėnesių treniravo, kuomet aš sukalbėdavau šaukinį iš Summit Lighthouse, skirtą Didžiajam Dieviškajam Vedliui, ir turėjau šią noveną, kurioje sukalbėdavau šį šaukinį devynis kartus, o tuomet sėdėdavau su užrašų knygute ir rašydavausi tai, kas man ateidavo. Tad dariau šitai. O tuomet pradėjau gauti nurodymus iš Jėzaus kiekvieną kartą, kai sukalbėdavau šaukinį: ką turėčiau daryti, ką turiu pakeisti, kaip turiu pakeisti savo sveikatą. Kažkuriuo metu buvau įdėjęs tai į svetainę, bet man regis dabar joje to nebėra. Ir tai nėra taip svarbu, nes tai buvo asmeniniai nurodymai man. Tad tai iš tiesų nėra svarbu kitiems žmonėms.
O po to pradėjau ruošti svetainę. Nusipirkau šią programinę įrangą, balso atpažinimo programą, kuri, jums kalbant į mikrofoną, išverčia tai, ką jūs kalbate, į tekstą. Prieš sukurdamas svetainę, gavau nurodymą, kad jis nori padiktuoti knygą, ir ši knyga tapo „Kristus gimęs tavyje“ [vertėjo pastaba: dabartinis knygos pavadinimas yra „Mistinis Jėzaus mokymas“], tad kai sukūriau svetainę, įdėjau kai kuriuos skyrius ir kai kuriuos klausimus ir atsakymus iš tos knygos į svetainę, kad žmonės turėtų nuo ko pradėti, ir tai buvo pirmoji medžiaga. Bet tuomet kai kurie žmonės gana greitai atrado svetainę, tiesą sakant, ją atrado kai kurie žmonės iš Summit Lighthouse, ir jie pradėjo uždavinėti klausimus, ir joje pradėjo atsirasti vis daugiau ir daugiau medžiagos.
Iš pradžių maniau: na, tai ir viskas. Turiu omenyje, maniau, kad atsakinėsiu į šiuos klausimus, kuriuos žmonės uždavinėjo TIKRAJAM JĖZUI. Kada tai buvo, kažkur apie 2000 metus? Neilgai trukus po to, kai pradėjau, aš iš tiesų buvau Montanoje, tame slėnyje, kuriame buvo Summit Lighthouse, ir tenai atvyko keletas žmonių, man regis, apie 20 žmonių, ir aš priėmiau savo pirmąjį gyvą diktavimą iš Jėzaus priešais tuos žmones. Tai buvo pirmasis gyvas diktavimas, ir tuomet palaipsniui pradėjau diktavimus priiminėti namuose, o tuomet, man regis, 2004 metais, mes surengėme pirmąją konferenciją, kadangi atsirado žmonių, kurie pasakė: „Na, ar negalėtume suorganizuoti konferencijos?“
Buvau Niujorke ir tenai buvo maždaug 25 žmonės, ir aš per tą konferenciją priėmiau 5 ar 6 diktavimus, ir iš pradžių diktavimai buvo daug trumpesni, maždaug 15, 20 minučių. O tuomet pradėjome rengti daugiau konferencijų, ir kartais diktavimus gaudavau ir namuose, kuriuos tuomet įdėdavau į svetainę. Tad viskas palaipsniui taip ir augo, ir nežinau, kas liečia apmokymus, manau galėčiau sakyti, jog visa ši patirtis buvo apmokymai (žmogus iš auditorijos: „Manau, kad atsakei į mano klausimą.“). Gerai, nes tikrai nebuvo jokios formalios programos, į kurią būčiau užsiregistravęs, kurią užbaigęs, būčiau gavęs kokį nors diplomą.
Tačiau buvo daug testų ir išbandymų, kurių dabar net nebeprisimenu, ir įvyko pokytis požiūryje, nes matote, kai buvau Summit Lighthouse organizacijoje, priėmiau Elizabeth Clare Prophet kaip pasiuntinę ir man nekilo jokių problemų su tuo, kokiu būdu ji buvo pasiuntine, ir niekada nemaniau, kad galėčiau būti pasiuntiniu, net jeigu būčiau to norėjęs, tad tai netgi nebuvo mano prote. Tad iš pradžių maniau, kad tiesiog atsakinėsiu į klausimus, bet tuomet suvokiau, kad mokytojai nori kalbėti per mane, ir suvokiau, kad iš tiesų galiu tai daryti. Ir tuomet viskas tiesiog toliau iš to vystėsi. Tačiau, žinote, buvo daug pakopų.
Prisimenu pirmą kartą, tai tikriausiai buvo 2004 ar 2005 metai, kai pradėjau duoti mokymus apie dualistinę sąmonę ir epinį mąstymą. Jėzus taip pat perdavė šiuos mokymus apie ego, kuriuose jis apie tai kalbėjo ir kalbėjo apie juodai baltą mąstymą, tačiau mokytojai taip pat pradėjo daugiau apie tai kalbėti (apie dualistinę sąmonę ir epinį mąstymą), ir suvokiau, jog tai yra didelis žingsnis aukštyn nuo Summit mokymų, kadangi apie tai iš tiesų niekada nebuvo kalbama Summit Lighthouse organizacijoje.
Taip pat suvokiau, kad atsiras žmonių, kurie tuo metu sekė mokymais, kurie nesugebės to pakelti, jiems to bus per daug, ir būtent tai ir nutiko, kai išsiskyriau su savo antrąja žmona. Daugelis šių žmonių, ne jie visi, bet kai kurie iš jų, nusekė paskui ją, ir nemanau, kad jie iš tiesų norėjo pažvelgti į šį epinį mąstymą savyje.
O tuomet kitas, labai labai didelis žingsnis aukštyn buvo knyga „Mano gyvenimai“, kadangi, vėlgi, žinojau, jog tai taip stipriai skiriasi nuo to, kas buvo perduota anksčiau, ši knyga buvo tokia provokuojanti ir kontroversiška, kad kai kurie žmonės nesugebės to pakelti. Tad svarbi testo dalis buvo, kad visada buvau susikoncentravęs į mokytojus ir buvimą neutraliu, siekdamas gauti tai, perduoti tai, ką mokytojai norėjo perduoti, ir nereaguoti į žmones, ar jie gali tai pakelti ar negali, ar jie tai atstumia ar ne. Aš susikoncentravau į mokytojus ir žinios perdavimą, ir tai man padėjo pereiti visą tą, žinote, žmonių reakcijų šėlsmą. Man visada svarbiausi buvo mokytojai. Tai buvo svarbiausias dalykas.
Na, o šiandien esu pasiekęs didesnį laisvos valios įsisąmoninimą, tad tiesiog sakyčiau: „Na, žinote, tai yra patirtis, kurią jie nori patirti. Kodėl turėčiau mėginti tai pakeisti?“ Tad nežinau, ar jau per toli su tuo nuėjau, ar jūs dar kažko norite paklausti.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com