Kodėl demokratijos negali išgyventi be žodžio LAISVĖS
TEMOS: Žodžio laisvė reiškia teisę sakyti ką tik norite – galite atsakyti į kalbą žodžiais, bet ne smurtu – jūsų sąmonė verčia jus įsižeisti – turite teisę sakyti tai, kas įžeidžia kitus – turite teisę padaryti problemą matomą – esminė žodžio laisvės funkcija – demokratija yra valdymo forma, kuri nesiremia jėga – žodžio laisvė išsklaido įtampą – pozityvi arba negatyvi spiralė – žodžio laisvė ir Auksinė Taisyklė – būtina musulmonams parodyti rąstą savo pačių akyje – musulmonai turi netikrą taiką – atviro dialogo būtinybė – musulmonai Europoje – musulmonai turi kažką duoti – turi palikti atgyvenusį požiūrį į religiją – pasimokykite iš to, kas nutiko žydams – europiečiai nenori atvirai diskutuoti apie religiją – sekuliarizmas trukdo žodžio laisvei – netolerancija bet kokioms religijoms – sekuliarizmas įstūmė Europą į psichologinį vakuumą – tai veda į vis didėjančias socialines ir psichologines problemas – sekuliaristinis fanatizmas ir religinis fanatizmas – ką iš tiesų reiškia turėti laisvą visuomenę – žmonėms turi būti suteikta galimybė mokytis savo gyvenimo pamokas – smurto ir keršto sūkurių sustabdymas yra demokratijos pagrindas – žmonėms reikia išmokti atsukti kitą skruostą – žodžio laisvė yra vienintelis būdas pakilti virš fizinio smurto – bendravimo plėtimas yra esminis žingsnis link taikaus pasaulio – demokratijos negali riboti laisvės – kaip reaguoti į neonacius – kodėl žmonės priima ekstremistinius požiūrius – venkite fanatizmo – kai norite, kad problema pranyktų, nes nenorite keistis – jeigu nėra žodžio laisvės, visuomenė taip pat negali būti laisva – holokaustas nesuteikė žydams neklystamumo statuso – dvigubi Izraeliui taikomi standartai – valdžios elitas prieš žmones – elitas visada slopina žodžio laisvę – valdžios elito grupės demokratinėse šalyse – demokratija yra pažeidžiama valdžios elito – visos valdžios elito grupės nori demokratijai išmušti pamatą iš po kojų – ar žmonių teisės yra apibrėžtos Dievo ar valdžios elito? – sekuliari demokratija negali išgyventi – socialinė inžinerija, pagrįsta netikra tolerancija – demokratija privalo ginti neagresyvius žmones nuo agresyvaus elito – tikra ir netikra tolerancija – nauja dvasingumo rolė demokratijose – demokratija nėra lengva šalies valdymo forma, ir ją galima lengvai prarasti
Klausimas iš Kimo: Manęs nepaliauja intriguoti situacija su Mahometo karikatūromis, nes ji turi tiek daug pasekmių, ypač susijusių su žodžio laisve. Remiantis tuo, ką skaičiau apie žmonių reakcijas, turiu keletą papildomų klausimų, kuriuos norėčiau užduoti. Kai kurie žmonės sako, kad žodžio laisvės turėjimas nereiškia, jog turite teisę įžeidinėti kitus žmones ar jų įsitikinimus. O kadangi šios karikatūros įžeidė musulmonus, juos publikuoti buvo klaida. Kai kurie sako, kad net ir demokratiškos vyriausybės turėtų riboti žodžio laisvę. Kadangi sakei mums daryti kitiems tai, ką norėtumėme, kad ir kiti mums darytų, norėčiau žinoti, ką tu į tai atsakytum?
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels (2006 m. vasario 5 d.):
Žodžio laisvė yra pamatinė žmogaus teisė – kurios žodžio „laisvė“ dalies nesuprantate?
Jeigu nesate absoliučiai laisvi sakyti ką norite, neturite iš tiesų laisvo žodžio. Todėl demokratiška visuomenė, kuri BENT KAIP NORS mėgina riboti žodžio laisvę, eina prieš fundamentalius demokratijos principus – o taip pat ir prieš Dievo įstatymus. Jeigu negalite sakyti ką norite, bijodami fizinio susidorojimo, tuomet neturite žodžio laisvės. Būtent tai ir mėgino pademonstruoti šios karikatūros – ir retai kokiai karikatūrai yra pavykę pademonstruoti tai su didesniu aiškumu.
Suprantu, kad musulmonai yra įsižeidę, tačiau tai jiems nesuteikia teisės atsakyti į tai smurtu. Niekas, ką galėtumėte man pasakyti, nepateisintų mano reakcijos į jus fizinius smurtu. Turiu teisę, naudodamasis savo žodžio laisve, atsakyti į tai kokiais tik noriu žodžiais, tačiau smurto naudojimas peržengia ribas. Ir būtent tai reikia suvokti ir pripažinti visiems musulmonams, idant jie galėtų išsitraukti pykčio ir keršto rąstą iš savo akies.
Faktas yra toks, kad, kol žmonės yra tam tikroje sąmonės būsenoje, jie visada įsižeis. Tačiau tai jų sąmonė – rąstas JŲ akyje – verčia juos įsižeisti. Kadangi nenori pažvelgti į šį rąstą, jie sakys, jog neturite teisės jų įžeisti. Priežastis yra ta, kad jie žino nesugebantys savęs kontroliuoti ir nuspręsti, ar įsižeisti ar ne. Jie žino nesugebantys susilaikyti nuo smurto ir žino, kad smurtas yra blogai. Tad, jeigu jiems pavyktų neleisti jums pasakyti nieko, kas juos įžeistų, jie ir toliau galėtų apsimetinėti, kad rąsto jų akyje nėra. Tačiau tai yra netikra ramybė, kuri iš tiesų nėra ramybė.
Tuo noriu pasakyti, kad, kai turite žodžio laisvę, IŠ TIESŲ turite teisę pasakyti žodžius, kurie kitus įžeistų. Žmonių polinkis įsižeisti negali ir niekada neturėtų apspręsti to, kaip turėtumėte naudotis savo žodžio laisve. Turite teisę kitus provokuoti, kad padarytumėte problemą matomą, idant žmonės būtų priversti pažvelgti į rąstą savo pačių akyje.
Problema čia yra ta, kad dauguma žmonių nesupranta esminės žodžio laisvės funkcijos, tad leiskite man tai paaiškinti, papunkčiui:
Didelė dalis konfliktų tarp žmonių kyla dėl to, kad individams ir žmonių grupėms trūksta abipusės pagarbos.
Pagarbos trūkumas dažnai kyla iš supratimo trūkumo.
Supratimo trūkumas dažnai kyla iš bendravimo trūkumo.
Praeityje, komunikacijos priemonės buvo primityvios ir todėl tai sunkino bendravimą tarp skirtingų kultūrų. Šiuolaikinė technologija pašalino šį barjerą, todėl problema paprastai dabar yra tokia, kad dvi žmonių grupės tiesiog nenori bendrauti.
Atsisakymas bendrauti dažniausiai kyla iš kitos pusės nesupratimo, kas paskatina abipusį ryšio nutraukimą.
Kai atvirai nebendraujate, negalite žinoti, ką kiti žmonės galvoja ar jaučia, ir todėl žmonės ima kurtis apie kitus žmones savas teorijas.
Šios teorijos dažnai atveda prie negatyvių jausmų – žmonės tikisi blogiausio – o tai dar labiau didina įtampą.
Kadangi nėra atviro bendravimo, nėra jokių būdų taikiai išsklaidyti įtampą. Todėl įtampa ir toliau auga, kol galiausiai prasiveržia į paviršių ir išsilieja smurto pavidalu.
Jeigu pažvelgtumėte į žmonijos istoriją, atrastumėte tokią daugybę šio proceso pavyzdžių, kad jums pasidarytų bloga pamačius, kaip tai vėl ir vėl sukurdavo negatyvų, save pastiprinantį sūkurį, kuris įtraukdavo dvi grupes žmonių, ir atvesdavo prie smurto ir karo neišvengiamybės.
Demokratija buvo pakylėtųjų mokytojų mėginimas suteikti žmonijai įrankį, kuriuo naudodamiesi žmonės galėtų sukurti ir palaikyti tokią valstybės valdymo formą, kuri nebūtų paremta jėga, ir kad joje nedidelis elitas negalėtų taip lengvai – ar bent jau ne jėga – pavergti plačiąją visuomenę (kaip tai matote vykstant daugumoje nedemokratiškų valstybės valdymo formų). Tačiau, kad demokratija galėtų veikti, privalo egzistuoti taikus būdas išvengti augančios įtampos tarp įvairių populiacijos grupių, o taip pat ir tarp atskirų šalių.
Ir šis įrankis, kurio pagalba galima išvengti negatyvaus augančios įtampos sūkurio, vedančio į smurtą, yra žodžio laisvė, suteikianti žmonėms galimybę išvengti bendravimo nutrūkimo, nes tik bendravimo dėka jie gali taikiai išsklaidyti įtampą. Žinoma, nėra jokių garantijų, kad žmonės naudosis savo žodžio laisve, bet jie bent jau turės galimybę tai daryti, ir būtent dėl to demokratiška visuomenė NIEKADA neturėtų leisti jokiems veiksniams apriboti žodžio laisvės. Jei tik pradėsite riboti žodžio laisvę, padidinsite galimybes bendravimui nutrūkti, ir todėl IŠ TIESŲ imsite matyti augančią įtampą visuomenėje.
Būtent tai ir įvyko, musulmonų imigrantams pradėjus veržtis į daugelį vakarų šalių. Kadangi smurto grėsmė praktiškai pavertė islamą tabu tema žiniasklaidoje, gilesniam tarpusavio supratimo vystymuisi tarp musulmonų ir ne musulmonų buvo užkirstas kelias. Tai atvedė prie augančios įtampos, ir riaušės Prancūzijoje tėra tik pradžia to, kas įvyks, jeigu šis sūkurys nebus sustabdytas. VIENINTELIS būdas taikiai sustabdyti šį sūkurį yra sukurti LAISVĄ ir atvirą bendravimą. Diskusijos apie karikatūras yra puiki galimybė tai padaryti. Dar pamatysime, ar žmonės, žiniasklaida ir vyriausybės pasinaudos šia galimybe.
Kimas: O kaip dėl argumento, kad žodžio laisvė nesuteikia teisės įžeidinėti kitų žmonių? Kai kurie žmonės sako, kad, jeigu naudositės savo žodžio laisve beatodairiškai – arba specialiai mėgindami ką nors įžeisti – įtampos nesumažinsite, ją tik padidinsite. Ir jie sako, kad musulmonų reakcija į karikatūras būtent ir įrodo šią jų mintį.
Jėzus: Kaip sakiau prieš tai, žodžio laisvė reiškia, kad turite teisę sakyti absoliučiai bet ką – net jeigu tai įžeistų kitus žmones. Tikra tiesa, kad pasakę kažką, kas įžeidžia kitus, galite padidinti įtampą trumpalaikėje perspektyvoje. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tai yra VIENINTELĖ galimybė įtampai sumažinti, nes tai padeda jums pasiekti gilesnį supratimą.
Pažvelkime į praktišką scenarijų. Naudojuosi savo žodžio laisve ir pasakau kažką, kas tave įžeidžia. Kadangi nesu blogas žmogus, nenorėjau tai sakydamas tave specialiai įžeisti. Pasakiau tai nesuvokdamas, kad galiu tave šiais žodžiais įžeisti, o priežastis yra ta, kad tavęs nesuprantu. Tavęs nesuprantu dėl to, kad su tavimi nebendravau.
Ir dabar mes turime pozityvų ir negatyvų potencialą. Idealiausias rezultatas būtų tuomet, jeigu tu naudodamasis SAVO žodžio laisve pasakytum man, kuo tave įžeidė mano pasakymas. Suvokęs, kad tave įžeidžiau, natūraliai susirūpinu. Esu pasirengęs pakeisti savo elgesį, kad daugiau tavęs nebeįžeisčiau. Tačiau, kad galėčiau tai padaryti, turiu suvokti, kaip jautiesi, tad reaguoju į tai atsiprašydamas tavęs ir išreikšdamas troškimą geriau tave suprasti. O tu taip pat turi troškimą suprasti, kodėl pasakiau tai, ką pasakiau, ir todėl mes įsitraukiame į atvirą dialogą, kuris galiausiai leidžia mums suprasti vienas kito požiūrius. Tai atveda prie abipusės pagarbos, ir galime gyventi tapę geresniais kaimynais nei buvome prieš tai.
Esmė ta, kad, prieš įvykstant incidentui, nebuvo beveik jokio bendravimo ir todėl supratimo taip pat buvo labai mažai. Šis incidentas galbūt ir padidino įtampą trumpalaikėje perspektyvoje, tačiau ilgalaikis padarinys bus įtampos sumažėjimas. Nevaržomai bendraudami pralaužėme ledus ir susikūrėme abipusę pagarbą. LAISVAS žodis pasitarnavo mums abiem, nes mes juo laisvai pasinaudojome.
Žinoma, egzistuoja daug ir ne tokių idealių scenarijų. Vienas iš jų būtų toks, kad tu įsižeistum ir tuomet atsisakytum su manimi bendrauti, bei tiesiog pasitrauktum. Ir tuomet tu nepagilintum savo supratimo apie mane ir imtum kurtis įvairias teorijas. Ir tai jau duotų pradžią negatyviam augančios įtampos sūkuriui. Žodžio laisvė nesuveikė, tačiau priežastis buvo ta, kad tu nenorėjai ja naudotis. Dėl to yra kaltas ne žodžio laisvės principas, o tavo atsisakymas ja naudotis.
Kitas scenarijus gali būti toks, kad tu atsakytum į mano įžeidimą kitu įžeidimu, ir tuomet įtampos sūkurys būtų sukurtas akimirksniu, įžeidimas vestų prie įžeidimo, kuris vestų į smurtą, į žudynes ir sąmyšį. Būtent tokią tendenciją matėte vykstant Vidurio Rytuose tūkstančius metų, ir kaip sakiau savo ankstesnėse diskusijose, jau seniai atėjo laikas visa tai apnuoginti, kad žmonės galėtų pamatyti rąstą savo pačių akyje.
Ir čia mes sugrįžome prie klausimo – atsižvelgiant į esamą situaciją – ar buvo išmintinga ir būtina publikuoti šias karikatūras. Jau atsakiau į tai mūsų pirmoje diskusijoje, bet leiskite man susieti tai su žodžio laisve. Jeigu laikraštis būtų išspausdinęs karikatūras su specialia intencija sukelti įtampą ir pyktį musulmonų pasaulyje, tuomet sakyčiau, kad tai buvo neišmintingas žodžio laisvės naudojimas. Bet ir toliau ginčiau laikraščio teisę tyčia įžeisti musulmonus, nes tai yra vienas iš neišvengiamų žodžio laisvės padarinių. Tačiau taip pat sakyčiau, kad laikraštis akivaizdžiai pažeidė Auksinę Taisyklę.
Tačiau šiuo konkrečiu atveju, laikraštis suprato, kad kylanti įtampa tarp musulmonų ir ne musulmonų Danijoje ir kitose Europos šalyse pasiekė pavojingą ribą. Laikraštis taip pat suprato, kad tikroji problema yra ta, jog žmonės, valdžia ir žiniasklaida nesijautė galintys laisvai ir atvirai diskutuoti apie problemas, susijusias su islamu. Islamas pasidarė tabu šiuolaikinėje Europoje, kaip ir katalikybė buvo tapusi tabu viduramžių Europoje.
Problema čia yra ta, kad daugybė musulmonų nenori kvestionuoti savo religijos, nenori apie ją diskutuoti, kaip to daryti nėra linkę ir daugelis krikščionių fundamentalistų. Todėl yra labai sunku su jais pradėti atvirą kalbą. Kas gali padėti ištrūkti iš šios aklavietės? Vakarų kultūroje matote daugybe pavyzdžių, kaip vyriausybės, dideli verslai ir kitos organizacijos neturi noro atvirai diskutuoti apie savo veiksmus. Tačiau spauda dažnai pasinaudoja satyromis, kad parodytų požiūrio nenuoseklumus ir veiksmų veidmainiškumą, ir tai dažnai – ilgalaikėje perspektyvoje – atveda prie atviresnio dialogo ir sumažėjusios įtampos.
Vėlgi, pažvelkite kaip Gandis panaudojo nesmurtines priemones, kad priverstų britų imperija susidurti su rąstu savo akyje. Žinoma, tai padidino įtampą trumpalaikėje perspektyvoje, tačiau vienintelė išeitis, kuri nebūtų padidinusi įtampos trumpalaikėje perspektyvoje, buvo absoliutus paklusimas britų valdžiai. Ar dar gali kilti kokių abejonių, kad vakarų kolonializmas buvo atsilikęs nuo laikų dvasios ir privalėjo būti sustabdytas? Ar dar gali būti kokių abejonių šiandien, kad Gandžio veiksmai sumažino įtampą ilgalaikėje perspektyvoje ir užkirto kelią didesnio smurto konfrontacijai, kuri būtų atnešusi daug daugiau mirčių?
Kaip sakiau mūsų pirmoje diskusijoje, musulmonai atsilieka nuo laikų dvasios, ir jų požiūris į religiją PRIVALO pasikeisti, jei norime išvengti Trečiojo Pasaulinio Karo. Musulmonų požiūris pasikeis TIK TUOMET, kai jie pamatys rąstą savo akyje. Jie PRIVALO pamatyti, kad yra veidmainystė teigti, jog islamas yra taiki religija, ir tuomet naudotis islamu, pateisinant smurtines reakcijas į bet kokią provokaciją. Tai gali įvykti tik tuomet, jeigu kas nors jų veidmainiškumą parodys taip akivaizdžiai, kad jie galiausiai jį pamatys ir nuspręs kažką su tuo daryti. O kadangi jie uždarė savo protus atviram dialogui, tiktai provokacija gali suteikti šansą ištraukti juos iš šitos aklavietės.
Istorijoje yra pilna pavyzdžių, kaip tiktai stipri provokacija privedė situaciją iki taško, kuomet veidmainiški vienos grupės žmonių veiksmai pasidarė tokie akivaizdūs, jog jie galiausiai tai pamatė (arba tai pamatė likusi visuomenės dalis ir tai atnešė pokyčius). Aš tyčia provokavau rašto aiškintojus, fariziejus, pinigų keitėjus ir šventyklos dvasininkus. Jie mane dėl to nužudė, tačiau, jeigu esate prisiekę tarnauti instrumentu pozityviems pokyčiams pasaulyje, turite būti pasirengę rizikuoti, kad padėtumėte žmonėms pamatyti rąstą savo akyje.
Tad vėlgi, nors, žvelgiant paviršutiniškai, karikatūros padidino įtampą, realybė yra tokia, kad jos tiesiog iškėlė į paviršių tai, kas slėpėsi šešėliuose. „Taika“ tarp musulmonų ir likusio pasaulio yra netikra taika. Tai nepasikeis tol, kol musulmonai galiausiai nepamatys, kad islamas YRA taikos religija, ir kad jų polinkis įsižeisti ir reaguoti smurtu (jo pateisinimui naudojant savo religiją) TIESIOGIAI prieštarauja Alacho įstatymams. Todėl kai kurie iš šiandieninių „įstatymų“ kyla iš islamo tradicijos, kuri nuklydo nuo tikrųjų Korano mokymų.
Karikatūros suteikė musulmonams puikią galimybę įrodyti, kad islamas yra taiki religija ir kad jie yra taikūs žmonės. Smurtinė reakcija į nesmurtinę provokaciją privertė daugelį musulmonų pamatyti, kad reikalingi pokyčiai. Dar pamatysime, ar nuosaikesni ir atviresnio proto musulmonai padarys poveikį šioms diskusijoms, ar jie ir toliau leis ekstremistams apibrėžti islamo įvaizdį Vakaruose.
Tai yra žodžio laisvės kertinis akmuo, kad turite teisę provokuoti kitus, turėdami intenciją atnešti pokyčius į netinkamą situaciją.
Kai kurie žmonės sakytų, kad įžeisti pačią islamo širdį nėra geriausias būdas pradėti dialogą su musulmonais. Ir jie yra teisūs. Tai nėra geriausias būdas, tačiau dabartinėje situacijoje, tai praktiškai yra VIENINTELIS būdas. Kaip sakiau, įtampa tarp musulmoniškos kultūros ir vakarietiškos kultūros vis didėja. Tai ypač pasireiškia daugelyje Europos šalių, turinčių nemažą musulmonų populiaciją. Kadangi atviras bendravimas nevyko, įtampa palaipsniui vis didėjo. Dialogo nebuvo nė iš vienos pusės, nes nė viena pusė nenorėjo akis į akį susidurti su tam tikromis problemomis savyje, ir todėl lengviau buvo šias problemas tiesiog ignoruoti, tikintis, jog jos kaip nors išsispręs pačios.
VIENINTELĖ galimybė taikiai sumažinti įtampą yra užmegzti tiesioginį ir atvirą dialogą, kuomet visi tabu būtų neutralizuoti. Nė viena pusė savanoriškai to daryti nenorėjo, tad kas tuomet galėjo priversti juos tai daryti? Ir tuomet saujelė Danijos laikraščio redaktorių ir karikatūristų patys to nenorėdami tapo įrankiais, suteikusiais žmonėms galimybę pamatyti neatidėliotiną atviro dialogo būtinybę. Visiems protaujantiems žmonėms, ši situacija turėjo nepaneigiamai pademonstruoti dialogo būtinybę.
Tad dabar pereikime prie situacijos su musulmonų imigrantais Europoje. VIENINTELIS ilgalaikis taikus sprendimas yra musulmonams integruotis į Europos kultūrą, neprarandant savo musulmoniškojo tikėjimo ir arabiškojo identiteto (neturiu omenyje nacionalinio identiteto). Kad tai įvyktų, abi pusės privalo padaryti nuolaidų. Kokias nuolaidas turėtų padaryti musulmonai, kad galėtų taikiai gyventi šiuolaikinėje Europoje?
Jeigu musulmonai tikisi, kad Europos visuomenė savanoriškai sugrįš į 16-ajį amžių, jie paprasčiausiai yra atitrūkę nuo realybės. Todėl musulmonams reikia susidurti su savo baime keistis, su savo šiuolaikinio pasaulio baime. Šios baimės centras yra musulmonų religija, ir kaip sakiau mūsų pirmoje diskusijoje, daugelis žmonių pasinaudojo savo religija, kad pateisintų nenorą keistis. Požiūrį, kurį yra priėmę daugelis musulmonų, būtų galima apibūdinti šitaip:
Mūsų religija yra vienintelė tikra. Visi netikintieji eis į pragarą.
Mūsų religija yra neklystanti ir todėl nekvestionuojama. Tai reiškia, kad islamo lyderiai gali slėptis už šio neklystamumo šydo, kaip tą viduramžiais darė katalikų lyderiai. Net ir politiniai lyderiai gali slėptis už šio šydo ir trukdyti arba stabdyti politinius pokyčius savo šalyse. Šiuolaikinis islamas būtent ir palaiko šią atgyvenusią politinę sistemą, kaip tą darė katalikų bažnyčia viduramžiais.
Bet koks įžeidimas mūsų religijai yra įžeidimas Dievui, ir todėl tai yra aukščiausias įžeidimas.
Aukščiausias įžeidimas pateisina ir netgi reikalauja kuo griežčiausio atsako. Todėl yra pateisinama ir būtina nužudyti tuos, kurie įžeidė mūsų Dievą. Tiesą sakant, mūsų Dievas mus apdovanos, kad tai padarėme.
Musulmonams reikia pamatyti, kad šis požiūris yra ne tik atitrūkęs nuo tikrųjų Korano mokymų, jis taip pat yra atitrūkęs nuo šių laikų dvasios. Akivaizdu, jog viduramžių katalikai turėjo lygiai tokį patį požiūrį, ir būtent taip jie pateisino kryžiaus žygius ir inkviziciją. Tačiau europiečiai paliko šį požiūrį į religiją jau prieš kelis šimtus metų, o jeigu musulmonai Europoje nepadarys to paties, jie neturės jokių galimybių taikiai integruotis – ir todėl turėtų palikti Europą.
Musulmonai Europoje taip pat turi būti pasirengę prisitaikyti prie šiuolaikinės europietiškos kultūros. Negalite realistiškai tikėtis, kad persikraustysite į kitą šalį ir tos šalies žmonės prisitaikys prie jūsų gyvenimo būdo bei tikėjimo. Jeigu prisitaikyti nenorite, turėtumėte palikti šią šalį. Beje, musulmonai galėtų pasimokyti šios pamokos iš žydų.
Prieš Antrąjį Pasaulinį Karą daugelyje Europos šalių egzistavo įtampa tarp žydų ir ne žydų. Atsakingos už tai buvo abi pusės. Daugelis žydų nenorėjo taikytis prie savo naujų šalių, o žmonės tose šalyse buvo netolerantiški ir nenorėjo priimti svetimšalių. Nė vienoje Europos šalyje nebuvo atvirai ir laisvai kalbama apie šią problemą, todėl nebuvo jokių būtų taikiai išsklaidyti įtampą. Tai atvedė prie neišvengiamo sprogimo, įvykusio Vokietijoje, kurio rezultatus dauguma žmonių priima kaip istorinį faktą.
Po karo, tiek žydai, tiek ir ne žydai, pakeitė savo požiūrį ir ėmė rodyti daug didesnį norą prisitaikyti ir prisiderinti. To pasekoje dabar beveik nėra likę įtampos tarp žydų ir ne žydų daugumoje Europos šalių. Didžiąja dalimi taip yra dėl to, kad Europos žydai buvo pasirengę prisitaikyti, tuo pat metu ir toliau gerbdami savo žydiškąjį palikimą ir praktikuodami savo žydų religiją. Tačiau daugelis jų savęs nelaiko pirmoje eilėje žydais, gyvenančiais, sakykime, Danijoje. Jie save laiko danais, turinčiais žydiškas šaknis ir praktikuojančiais žydų religiją. Todėl jiems yra daug lengviau atrasti sąsajų su kitais danais, kurie gimė baltaodžiais ir praktikuoja – arba nepraktikuoja – krikščionybės religiją.
Vienintelis dalykas, trukdantis musulmonų imigrantams pasekti šiuo pavydžiu ir geriau integruotis, yra nenoras, tiek iš musulmonų, tie ir iš ne musulmonų pusės, priimti vienas kitą, o spręsti tai reikia dialogu. Žydų atveju, prireikė holokausto, kad atsirastų paskata abiem pusėms sugyventi drauge. Tikiuosi, kad neprireiks dar viena karo, kad musulmonai ir ne musulmonai pasiektų tokį patį tašką.
Kas liečia europiečius, jau sakiau pirmoje mūsų diskusijoje, kad jiems reikia akis į akį pažvelgti į savo pačių netoleranciją. Tačiau jiems taip pat reikia pažvelgti į akis savo nenorui atvirai diskutuoti apie tam tikras problemas, ir viena iš jų yra religija. Tai tiesa, kad musulmonų terorizmo grėsmės faktorius daugelį europiečių atgraso diskutuoti apie islamą. Tačiau daugelis europiečių ir šiaip neturi noro atvirai diskutuoti bet kokiais su religija susijusiais klausimais.
Daugelis Europos šalių su sekuliarizmu nuėjo taip toli, kad pati religija visuomenės debatuose tapo tabu. Daugelis europiečių yra tokie nereligingi arba anti-religingi, kad juos labai gąsdina musulmonai, kurie atvirai praktikuoja savo tikėjimą ir iškelia savo religinius įsitikinimus aukščiau visko savo gyvenime. Europiečiai mano, kad tai yra viduramžiškas požiūris ir kad jie jau yra aukščiau viso to, nes yra tokie išprusę ir šiuolaikiški. Tačiau jie neturi noro pažvelgti į akivaizdžias sekuliarizmo pasekmes. Tai atvedė prie ypatingos religinės netolerancijos formos. Užuot buvę netolerantiški tiems, kurie priklauso KITAI religijai, daugelis europiečių yra netolerantiški tiems, kurie priklauso BET KOKIAI religijai.
Faktas yra toks, kad Europa pašalino religinį viduramžių fanatizmą, kas akivaizdžiai buvo žingsnis teisinga linkme. Tačiau žmonės jo niekuo nepakeitė, ir dėl to jie dabar yra įstrigę vakuume. Pozityvi religijos pusė – o tiksliau pozityvi dvasingumo pusė – yra ta, kad ji suteikia žmonėms prasmės ir tikslo pojūtį, kurie išeina už jų pačių ribų. Kai žmonės to neturi, jie tampa visiškai susikoncentravę į save, ir jų asmeninis gyvenimas greitai pereina į nuobodulį ir tikrovės vengimą, ir tai labai didele dalimi prisideda prie augančių socialinių problemų Europoje, tokių kaip psichinės ligos, depresija, priklausomybę keliančių medžiagų vartojimas, iširusios santuokos ir šeimos ir taip toliau.
Dėl sekuliarizmo, Europos šalių vyriausybės kol kas nesiėmė jokių priemonių spręsti šią problemą. Galiu jus užtikrinti, jog ši problema neturi jokio žmogiško sprendimo. VIENINTELIS sprendimas yra dvasinis sprendimas, tačiau nė viena europietiška vyriausybė negalės išspręsti šios problemos, pirma neatradusi labiau subalansuoto požiūrio į dvasingumą ir į jo vaidmenį visuomenėje. Musulmonų imigrantų keliama problema iš tiesų teikia europiečiams galimybę judėti šia linkme.
Būtų visiškai nerealistiška europiečiams tikėtis, kad musulmonų imigrantai apleis savo religija ir taps tokie pat nereligingi kaip ir daugelis europiečių. Todėl europiečiai tiesiog privalės – nuo pat vyriausybės lygmens ir žemyn – tapti labiau tolerantiški religinei raiškai jų visuomenėje. Pavyzdžiui, nėra jokios būtinybės uždrausti religinių galvos apdangalų visuomeninėse mokyklose, norint išlaikyti bažnyčios ir valstybės atskyrimą. Tai tiesiog sekuliaraus fanatizmo kova prieš religinį fanatizmą.
Kimas: Tai tu sakai, kad, jeigu visuomenė turi žodžio laisvę, žmonėms turėtų būti leidžiama sakyti absoliučiai bet ką, net ir tai, kas skatina smurtą ir neapykantą? Pavyzdžiui, kai kuriose Europos šalyse jose gyvenantys musulmonai surengė demonstracijas prieš karikatūras, ir kai kurie iš jų nešė plakatus, raginančius teroristus imtis atsakomųjų veiksmų. Kai kurie žmonės sako, kad policija turėjo juos areštuoti už neapykantos kurstymą, kas yra neteisėta ne vienoje šalyje.
Jėzus: Aš ginsiu šių musulmonų teisę sakyti ką tiktai nori taikioje demonstracijoje, kaip kad ginsiu ir Danijos laikraščio teisę publikuoti karikatūras, vaizduojančias pranašą Mahometą. Dalykas, kurio neginsiu, yra tai, kad kas nors turi teisę peržengti ribą su šiais savo taip vadinamais protestais, ir pereiti nuo žodžių prie veiksmų, kuomet jie iš tiesų ima puldinėti kitus žmones arba deginti ambasadas. Jeigu visuomenėje egzistuoja žodžio laisvė ir tu pasakai kažką, kas man nepatinka, tuomet aš galiu pasinaudoti savo žodžio laisve ir užprotestuoti tai, ką tu sakai. Jeigu vietoj kalbų imuosi veiksmų, peržengiu esminę ribą.
Tai yra faktas, kad daugelis žmonių Vakaruose iki galo nėra suvokę, ką reiškia turėti ir išlaikyti laisvą visuomenę. Jie tapo seno argumento aukomis, kuris teigia, kad tikslas gali pateisinti priemones, ir šis argumentas kyla iš antikristo proto. Tad šie žmonės samprotauja, jog, norint išsaugoti laisvę, yra būtina ir pateisinama, kad valdžia šią laisvę ribotų. Tai ir teisinga ir klaidinga tuo pat metu. Yra būtina apriboti žmonių laisvę veikti. Tačiau nėra būtina riboti žmonių laisvę mąstyti ar kalbėti.
Egzistuoja fundamentalus skirtumas tarp to, kai sakote, kad kažką padarysite, ir to, kai tą iš tiesų padarote. Užpuolęs jus fiziškai, pažeidžiu jūsų laisvą valią, nes neturite jokių galimybių pasirinkti išvengti mano puolimo. Negalite pasirinkti panaikinti mano veiksmų, nes mano veiksmai turi neištrinamą fizinį poveikį. (Tačiau galite pasirinkti neleisti mano veiksmams įsukti negatyvaus keršto sūkurio, ir būtent dėl to sakiau žmonėms atsukti kitą skruostą ir atleisti septyniasdešimt septynis kartus.)
Jeigu aš jus užsipuolu žodžiais, turite galimybę pasirinkti, kaip reaguosite į mano žodžius. Galite pasirinkti ignoruoti mano žodžius, lyg niekada nebūtumėte jų girdėję, šitaip – iš esmės – panaikindami mano žodžius arba neutralizuodami jų poveikį jums. Mano veiksmai gali jus paveikti be jūsų sutikimo. Mano žodžiai negali jūsų paveikti be jūsų sutikimo. Turite pasirinkti įsižeisti, ir tik tuomet mano žodžiai bus padarę jums poveikį.
Sutinku, kad žodžio laisvė nereiškia, jog turite pareigą įžeidinėti kitus. Tačiau faktas yra toks, kad musulmonai neturi pareigos įsižeisti. Kaip sakiau mūsų pirmoje diskusijoje, tikroji Korano žinia yra pakilti virš sąmonės, kuri sugeba įsižeisti. Jeigu jaučiatės įžeisti, neatsidavėte pilnai Alacho valiai.
Jeigu neturite savikontrolės, kad neleistumėte sau įsižeisti dėl to, ką sakau, tuomet JŪS turite problemą, ir JŪS privalote išsitraukti šį rąstą iš savo akies. Tai tikrai yra taip paprasta.
Kimas: Tai tu sakai, kad valdžia turėtų leisti žmonėms išreikšti neapykantą, ir net skatinti smurtą bei grasinimus?
Jėzus: Jeigu šalyje turite žmonių, pasiruošusių naudoti smurtą, ar nebūtų geriau apie tai žinoti, idant galėtumėte kažką dėl to padaryti, kol dar ne per vėlu?
Turite teisę sakyti, kad sužeisite kitus, tačiau neturite teisės įvykdyti savo grasinimą. Priežastis yra ta, kad laisva, demokratiška visuomenė PRIVALO visiems savo piliečiams suteikti maksimalias galimybes mokytis savo gyvenimo pamokas.
Kaip paaiškinu šioje svetainėje, Žemės planeta yra mokykla. Žmonės čia yra tam, kad išmoktų gyvenimo pamokas, o aukščiausias rezultatas yra pakilti virš dualistinės, savanaudiškos sąmonės būsenos, kuri verčia žmones įžeidinėti kitus ir patiems įsižeisti, kas ir veda į konfliktus bei smurtą. Kaip paaiškinu šioje svetainėje, žmonės yra įkalinti savo ego kalėjime, ir žmonija yra įsitraukusi į išsilaisvinimo nuo ego ir nuo antikristo sąmonės procesą.
Žmonės gali mokytis sunkiuoju būdu arba lengvuoju būdu. Lengvas būdas būtų tuomet, jeigu jie klausytų savo dvasinių mokytojų ir leistųsi jų atvedami į aukštesnę sąmonės būseną. Sunkus būdas mokytis yra leisti savajam ego sąveikauti su kitų žmonių ego, tuo būdu šlifuojant vienas kito aštrius kampus. Žmonės mokosi darydami kažką, kas kyla iš ego, ir tuomet išvysdami savo veiksmų pasekmes iš kitų žmonių ego ateinančių reakcijų pavidalu. Galėtume sakyti, kad žmonės gali mokytis savanoriškai, transcenduodami dualistinę, į ego sukoncentruotą sąmonės būseną, arba veikdami iš šios sąmonės būsenos, kol galiausiai pavargs žaisti žaidimą „mano ego prieš pasaulį.“
Tačiau net ir tuomet, kai žmonės mokosi sunkiuoju būdu, egzistuoja skirtingi mokymosi lygmenys, kaip ir mokykloje yra skirtingos klasės. Žemiausiame lygmenyje žmonės vykdo smurtinius veiksmus, kas veda prie to, jog kiti žmonės į tai taip pat keršija smurtu, ir šitaip yra sukuriamas regis nesibaigiantis smurto ir keršto sūkurys. Ir kaip galite matyti iš neseniai įvykdytų ambasadų sudeginimų, kai kurie žmonės Vidurio Rytuose vis dar tebėra įstrigę šiame mokymosi lygmenyje – jie vis dar tebėra darželyje.
Civilizaciją į priekį pastūmėjo tai, kad kai kurie žmonės pavargo mokytis sunkiuoju būdu ir todėl pakeitė savo elgesį. Jie vis dar dažnai veikia iš savojo ego ir jų veiksmai konfliktuoju su kitų žmonių ego. Tačiau jie suvaržė savąjį ego, kad išvengtų – daugumoje situacijų – reakcijos smurtu. Jie išmoko atsukti kitą skruostą į tam tikrus įžeidimus. Daugelyje kultūrų tai didžia dalimi sustabdė smurto ir keršto sūkurius, ir tai yra vienintelė priežastis, dėl kurios demokratija galėjo atsirasti kaip perspektyvi valstybės valdymo forma. Kol žmonės vis dar tebėra pernelyg linkę į smurtą, tol tik totalitarinė valdžios forma turi reikalingą negailestingumą juos pažaboti.
Kaip paaiškinu kitur, dvasiniame žmonijos augime egzistuoja ciklai, ir ši planeta šiuo metu palieka vieną ciklą ir pereina į sekantį. Svarbiausia pamoka, kurią žmonės turėjo išmokti per praėjusį 2000 metų ciklą, buvo atsakyti į įžeidimus be smurto – atsukant kitą skruostą. Kultūrose, kuriose yra mažiau smurto, dauguma žmonių šią pamoką daugiau ar mažiau išmoko.
Kultūroms, kurios dar nepaliko savo senųjų įpročių, reikia kuo greičiau vytis, ir būtent dėl to reikalingos ekstremalios priemonės, kurios padėtų jiems pamatyti būtinybę keistis. Kadangi pernelyg daug musulmonų vis dar neišmoko atsukti kito skruosto, yra būtina provokacijomis padėti jiems pamatyti rąstą savo akyje.
Vis dėlto, mano mintis yra ta, kad žmonija dabar įžengia į amžių, kuriame jiems reikia naudotis taikiomis priemonėmis, kad galėtų pakilti virš į ego sukoncentruotos sąmonės būsenos. O žodžio laisvė, išreikšta nevaržomomis ir atviromis diskusijomis, yra pagrindinis įrankis, galintis padėti žmonijai progresuoti. Jeigu pažvelgtumėte į visą pasaulį, pamatytumėte labai išaugusį bendravimą. Tai yra ne tik dėl geresnių technologijų, bet taip pat ir dėl žmonių pasirengimo kalbėti apie problemas, kurios dar tik prieš keletą metų buvo tabu. Kultūros, kurios turi didžiausią atvirumą, daro sparčiausią progresą.
Europa yra šio proceso priešakyje, kai tuo tarpu musulmonų kultūros velkasi uodegoje. Todėl europiečiai gali padėti musulmonams pasivyti, ir akivaizdžiausias pasirinkimas būtų pradėti nuo daugybės musulmonų, kurie gyvena Europoje. Kol kas dar nebuvo pakankamai noro atvirai diskutuoti apie šias problemas – iš abiejų pusių – tačiau reikia tikėtis, kad karikatūrų konfliktas aiškiai parodys žmonėms, jog dialogo vengimas nebėra geras pasirinkimas.
Kimas: Kai kurie žmonės sakys, kad, jeigu leisite žmonėms atvirai skatinti neapykantą ir grasinti, tiesiog leisite įtampai augti, kol ji neišvengiamai prasiverš smurto pavidalu. Būtent dėl to keletas Europos šalių yra uždraudusios, pavyzdžiui, antisemitizmo kalbas. Dauguma žmonių atrodo manantys, jog yra gerai suvaržyti ekstremistines dešiniosios pakraipos grupuotes, tokias kaip neonaciai. Ką tu į tai atsakytum?
Jėzus: Kaip sakiau prieš 2000 metų, negalite tarnauti dviem šeimininkams. Turite nuspręsti, ar norite būti demokratija ar norite būti totalitariniu režimu. Negalite būti ir tuo ir anuo tuo pačiu metu, ir istorijoje yra ne vienas pavyzdys, kaip mėginimas suplakti abu į krūvą atveda prie situacijos, kuri negali ilgai tęstis. Jeigu totalitarinis režimas suteiks žmonėms laisvių, jie norės jų dar daugiau ir šalis pradės judėti link demokratijos. Būtent tai įvyko Sovietų Sąjungoje, ir tai dabar vyksta Kinijoje bei daugelyje šalių Vidurio Rytuose. Jeigu demokratija ima varžyti laisvę, ji pradės slysti atgal į totalitarizmą. Štai kodėl Amerikos valdžios vykdomas piliečių laisvių ribojimas, prisidengiant kova su terorizmu, paprasčiausiai neatlaikys laiko išbandymų – nebent Amerika pavirstų totalitarine šalimi.
Demokratiška šalis paprasčiausiai neturi žiaurumo naudotis karine galia, slopindama tuos, kuriuos ji laiko pavojingais. Jeigu demokratiška vyriausybė mėgins įgyti tokią galią, ji save pavers totalitariniu režimu. Tuo noriu pasakyti, kad demokratijoje į žodžio laisvę – kad ir kaip ji būtų išreiškiama – niekada negalima žiūrėti kaip į grėsmę taikai. Priešingai, tai yra pagrindinis saugiklis taikai išsaugoti.
Paimkime konkretų pavyzdį. Dauguma Europos šalių neišsigydė žaizdų, kurias paliko Antrasis Pasaulinis Karas ir holokaustas. Todėl yra visiškai suprantama, kad šios šalys nenori matyti neonacių judėjimo iškilimo, kuris atvirai ragina žudyti žydus ir sunaikinti Izraelio valstybę. Tačiau dabar pripažinkime faktą, kad nedidelis skaičius žmonių Europos šalyse iš tiesų tapo susižavėję nacių ideologija. Koks būtų geriausias būdas į tai reaguoti?
Kai kurios šalys mėgina nedaryti nieko, tačiau istorija įrodė, kad problemą ignoruodami jos nepašalinsite. Kitos šalys mėgina aktyviai slopinti neonacius, tačiau neišvengiama pasekmė yra ta, kad jie tiesiog pasidaro dar ryžtingesni ir organizuotesni. Tą įrodo pasipriešinimo judėjimai, kuriuos matėte iškylant daugelyje totalitarinių režimų visame pasaulyje. O kai žmonės yra slopinami, visuomenei nebėra taip lengva sekti, ką jie daro. Be to, kai slopinate žmones, įtampa auga, ir anksčiau ar vėliau ji prasiverš į paviršių.
Išmintingesnis veikimo būdas būtų suvokti, kad tai yra laisvos vyriausybės atsakomybė padėti visiems savo piliečiams įgyti aukštesnį gyvenimo supratimą, tai reiškia, padėti jiems palikti bet kokius ekstremistinius požiūrius. Tad, jeigu kai kurie žmonės ima palaikyti neonacių ideologiją, valdžia turėtų mėginti suprasti, kodėl juos patraukė ši tikėjimo sistema. Akivaizdu, jog jie jaučia nepasitenkinimą savo visuomene ir jos valdžios forma, tačiau jaučiasi bejėgiai ką nors pakeisti. Tačiau, nors naciai Antrojo Pasaulinio Karo metu Vokietijoje galėjo būti jūsų priešais, šitie žmonės yra jūsų bendrapiliečiai ir laisva vyriausybė niekada neturėtų laikyti savo pačios piliečių priešais. Kadangi laisva vyriausybė negali smurtu nuslopinti šių žmonių, ji turi padėti jiems savanoriškai palikti savo ekstremistines pažiūras. Ir vienas iš aspektų yra leisti LAISVAM žodžiui daryti savo darbą.
Leiskite tokiems žmonėms atvirai veikti ir sakyti, ką tik jie nori sakyti. Tuo pat metu leidžiate ir tiems, kurie jiems prieštarauja, išsakyti viską, ką tik jie nori išsakyti. To pasekoje neonaciai išsakys dalykus, kurie įžeis daugelį žmonių. Tai suteiks šiems žmonėms galimybę pamąstyti, kodėl juos šie teiginiai taip įžeidžia. Ir kai žmonės laisvai reikš savo nuomonę apie neonacius, šie gaus galimybę pamąstyti, kodėl jie atrodo tokie atgrasūs daugumai žmonių. Laisvas idėjų reiškimas iš tiesų įtampos nesukurs, jis tik iškels į paviršių įtampą, kuri buvo paslėpta po regimai ramiu paviršiumi. O kai tai pasidarys visiems matoma, žmonėms taps lengviau matyti, kokios yra problemos, kurias jiems reikia spręsti savo šalyje. Ir tai bent jau padidins potencialą vykti ilgalaikiam visų žmonių progresui. Mėginimas nuslopinti tai, kas jau egzistuoja, tik dar labiau padidins paslėptą įtampą, kol galiausiai įvyks sprogimas. Beje, būtent tokia neišspręsta įtampa leido naciams patekti į valdžią prieškarinėje Vokietijoje.
Tuo noriu pasakyti, kad leidimas žodžio laisvei veikti turi potencialą pradėti dialogą, o tai gali atvesti prie abipusio supratimo. Ekstremistines pažiūras žmonės paprastai priima dėl to, kad jaučiasi nesuprasti savo visuomenės. Kai žmonės pajaučia tokį supratimą, jie dažnai pakeičia savo pažiūras ir įžengia į politinį procesą taikesniu ir labiau subalansuotu būdu.
Kimas: Tačiau kai kurie žmonės sako, kad, jeigu leisime musulmonams rengti viešas demonstracijas, kuriomis jie kurstys smurtą, jie palengva sukurs įtampą, atvesiančią prie tikro smurto. Todėl jie sako, kad valdžia turi tik vieną pasirinkimą – nuslopinti visas demonstracijas, kurios kursto smurtą ir neapykantą.
Jėzus: Dauguma europiečių aiškiai mato, kad musulmonų ekstremistai yra fanatikai, todėl jiems reikia būti labai atsargiems, kad patys neįsitrauktų į kokį nors fanatizmą. Fanatizmo esmė yra juodai baltas mąstymas. Manote, kad bet kurioje situacijoje tėra tik dvi įmanomos galimybės – bloga ir blogesnė – ir kad privalote vieną iš jų pasirinkti. Kitaip tariant, arba neleidžiate musulmonams laisvai reikštis – kas yra blogai – arba leidžiate vykti sąmyšiui ir chaosui – kas yra blogiau. Tokie įsitikinimai visada yra paremti aklumu, kuomet žmones yra apakinęs rąstas jų akyje ir todėl jie nemato to, kas kitu atveju būtų akivaizdu. Jie nemato, kad visada egzistuoja daugiau pasirinkimo galimybių nei blogai ir blogiau.
Šiuo atveju, daugelis europiečių pasąmonėje suvokia, kad musulmonų antplūdis sukūrė būtinybę keistis JIEMS. Tačiau, kadangi jie to daryti nenori, jie tiesiog nori, kad ši problema kaip nors pranyktų. Vėlgi, problema čia yra ta, kad negalite tarnauti dviem šeimininkams. Turite nuspręsti, kad arba neįsileisite jokių musulmonų imigrantų į savo šalį (taip pat deportuodami ir tuos, kurie šalyje jau gyvena), arba padarysite viską, ko reikės, kad padėtumėte šiems musulmonams taikiai integruotis į savo visuomenę. Dauguma Europos šalių mėgina įsileisti musulmonų imigrantus, nebandydamos jų kaip nors integruoti, ir būtent dėl to matote vis didėjančią įtampą.
Tad kaip galėtumėte tai įveikti? Galėtumėte tai įveikti, skatindami musulmonus dalyvauti politiniame procese, viešuose debatuose ir visuose kituose laisvos visuomenės aspektuose. Skatinkite musulmonus organizuoti ir kurti organizacijas, kurios galėtų bendrauti su vyriausybe, su žiniasklaida ir su kitomis organizacijomis. Šios organizacijos tuomet galėtų išsakyti rūpesčius, su kuriais susiduria imigrantai, ir kartu su vyriausybe galėtų ieškoti sprendimų. Jie galėtų parodyti savo veidą žiniasklaidai ir tai padėtų musulmonams paaiškinti savo požiūrį, tuo pat metu gaunant grįžtamąją reakciją iš jas priėmusios šalies žmonių.
Kodėl žmonės rengia demonstracijas ir ragina imtis smurto? Nes jaučia frustraciją ir jaučia, jog jų niekas negirdi ir nenori suprasti. Tad skatindami dialogą, pastūmėsite nuosaikesnius, atviresnio proto musulmonus prisijungti prie šio proceso. O įteisinę laisvą reiškimąsi, leisite musulmonų ekstremistams save visiems parodyti. Ir tuomet nuosaikesni musulmonai atsiskirs nuo ekstremistų, ir jūs galėsite sutvarkyti ekstremistus, nesuplakdami jų į vieną krūvą su nuosaikiais musulmonais.
Beje, dauguma musulmonų ekstremistų Europoje NĖRA politiniai pabėgėliai, bėgantys nuo represinės valdžios. Jie yra smurtaujantys, fanatiški ekstremistai, ir jeigu jie nenori prisijungti prie taikaus, demokratiško proceso savo naujoje šalyje, ši šalis turi teisę juos deportuoti. Negalite deportuoti savo šalies piliečių, tačiau GALITE deportuoti imigrantus, neturinčius jokio noro integruotis į jūsų šalį.
Kimas: Kai kurie musulmonai atkreipė dėmesį į tai, kad keletas Europos šalių gynė teisę publikuoti šias karikatūras, sakydamos, kad tai yra žodžio laisvės klausimas, tačiau tuo pat metu šios šalys draudžia išsakyti antisemitizmo teiginius arba draudžia sakyti, kad holokaustas nevyko. Musulmonai sako, jog tai yra veidmainiška. Ar tu su tuo sutiktum?
Jėzus: Žinoma, nors, kai girdite musulmoną kitus vadinant veidmainiais, tai yra pavyzdys, kaip žmonės mato krislą savo brolio akyje ir ignoruoja rąstą savo pačių akyje. Iš tiesų galite matyti musulmonus, kurie sako, kad vakarų vyriausybės turėjo uždrausti laikraščiams publikuoti šias karikatūras, nes būtent tai būtų buvę padaryta daugumoje musulmoniškų šalių.
Ir vis dėlto, jeigu pasiuntinys būtų skruzdėlė, klausykite jo, ir šiuose teiginiuose yra tiesos. Negalite leisti žmonėms laisvai kalbėti viena tema, tuo pačiu drausdami jiems kalbėti kita tema. Negali būti jokių LAISVO žodžio apribojimų LAISVOJE visuomenėje. Jeigu nėra žodžio laisvės, visuomenė taip pat negali būti laisva.
Kimas: Tai ką tuomet manai apie faktą, kad daugelyje šalių žmonės negali laisvai kalbėti apie žydus, homoseksualus, juodaodžius ar kitas mažumų grupes? Pavyzdžiui, net jeigu išsakysite bent menkiausią kritiką Izraelio valstybės atžvilgiu, kai kurie žmonės iš karto ims jus kaltinti antisemitizmu. Kaip tai veikia žodžio laisvę?
Jėzus: Tai, žinoma, riboja žodžio laisvę, ir žmonėms reikia saugotis VISŲ tokių tabu, kad ir kokie subtilūs jie bebūtų ar kad ir kaip gerai pagrįsti jie galėtų atrodyti.
Puikiai žinote, kad išsakiau tam tikrus pastebėjimus šioje svetainėje, kuriuos kai kurie žmonės įvardino antisemitiškais. Žinote, kad išsakiau kai kuriuos pastebėjimus apie homoseksualumą, kuriuos kai kurie žmonės įvardino homofobiškais. Jeigu šios etiketės pasidarys visuotinai priimtinos visuomenėje, tai gali pakirsti žodžio laisvės pamatus labai subtiliais ir labai pavojingais būdais.
Kaip pavyzdį paimkime žydus. Yra visiška tiesa, kad žydų žmonės patyrė daug persekiojimų, savo kulminaciją pasiekusių holokauste. Tačiau tai, kad naciai žydų žmones persekiojo praeityje, nereiškia, kad visi žydai visai amžinybei buvo iškelti į neklystamumo statusą. Žydai tebėra žmogiškos būtybės ir jiems galioja tie patys įstatymai bei standartai, kurie galioja ir visiems kitiems žmonėms šioje planetoje. Išskirdami žydus iš kitų, tiesiog toliau propaguojate sąmonę, kuri ir sukėlė žydų persekiojimą, ir tai tegali atvesti prie dar didesnių persekiojimų.
Tuo noriu pasakyti, kad žydai yra linkę daryti klaidas kaip ir kiti žmonės. Tad, jeigu politikai Izraelyje daro klaidas, tokias kaip atsakydami į smurtą dar didesniu smurtu, tuomet tarptautinė bendruomenė turi teisę ir pareigą juos kritikuoti. Jeigu šalys atsisako tą daryti, bijodamos būti apkaltintos antisemitizmu, sukuriate pavojingą situaciją. Kai žmonėms yra leidžiama naudotis valdžia be atsakomybės, neišvengiamai išvysite piktnaudžiavimą šia valdžia ir tai taip pat galioja Izraelio valstybei. Nėra jokių abejonių, kad Izraelio valstybė padarė daug blogų dalykų, nes tarptautinė bendruomenė nenorėjo jos kritikuoti. Ir tai yra pagrindinis veiksnys, dėl kurio yra neįmanoma sukurti tikros taikos tarp Izraelio ir jo kaimynų – kurie aiškiai mato tai, ko daugelis šalių Vakaruose nenori matyti. Todėl daugelis arabų šalių yra teisios sakydamos, kad daugelis vakarų šalių taiko dvigubus standartus savo santykiuose su Izraeliu.
Tačiau čia egzistuoja ir didesnė problema, siekianti pačią žodžio laisvės esmę. Jeigu pažvelgsite į istoriją, pamatysite nuolat besitęsiančią kovą tarp nedidelio elito ir plačiosios visuomenės. Tą galima matyti kiekvienoje kultūroje ir kiekviename istoriniame periode. Visada egzistuoja nedidelis elitas, siekiantis neribotos valdžios ir privilegijų, ir jie tai daro, naudodamiesi visomis įmanomomis priemonėmis plačiajai visuomenei užgniaužti. Tiems, kurie nori žinoti dvasinę šio reiškinio priežastį, paaiškinu apie tai kitur.
Totalitariniame režime valdžios elitas gali naudotis fizine jėga visuomenei slopinti, tačiau žinios vis tiek išlieka labai galingu ginklu. Štai kodėl kiekvienas šioje planetoje egzistavęs totalitarinis režimas mėgino laikyti visuomenę nežinioje, užgniauždamas nevaržomą informacijos srautą bei žodžio laisvę. Užduokite sau klausimą, kodėl tokią didelę karinę galią turintys režimai, kaip buvusi Sovietų Sąjunga ir šiandieninė Kinija mano esant būtina slopinti informaciją. Priežastis yra ta, kad valdžios elitas visuomet bijo tiesos, nes tiesa IŠ TIESŲ galiausiai išlaisvins žmones nuo valdžios elito.
Yra labai naivu daryti prielaidą – kaip tą daro dauguma žmonių – kad demokratinėje šalyje valdžios elitas neegzistuoja. Demokratinis pasaulis taip pat turi valdžios elitą, tačiau, kadangi nebeturi karinės galios, didžiąja dalimi jis buvo nuvarytas į pogrindį. Ir dabar jis gali veikti tiktai slėpdamasis nuo plačiosios visuomenės. Noriu labai aiškiai pasakyti, kad nepalaikau daugumos internete sklandančių konspiracijos teorijų. Neegzistuoja viena vieninga konspiracija, siekianti pavergti visus žmones – bent jau ne materialiame pasaulyje.
Tačiau egzistuoja ne viena valdžios elito grupė, ir jos visos tarpusavyje kovoja, siekdamos valdžios ir privilegijų. Ir tai yra nepaneigiamas faktas, kad laisva, demokratiška visuomenė, taip pat suteikia laisvę tokioms grupėms, nes daro prielaidą, kad jos piliečiai turi geras intencijas ir nori išlaikyti demokratines laisves. Todėl demokratiška visuomenė jau pačia savo prigimtimi yra pažeidžiama tų, kurie siekia piktnaudžiauti demokratinėmis laisvėmis, kad įgytų valdžią ir privilegijas. Šio fakto ignoravimas galiausiai gali iškelti grėsmę demokratijos išlikimui.
Kaip valdžios elitas gali įgyti valdžią ir privilegijas demokratiškoje visuomenėje? Jis tai gali daryti piktnaudžiaudamas savo laisvėmis ir siekdamas apriboti plačiosios visuomenės laisves. Pavyzdžiui, visi žmonės gali balsuoti, tačiau jie gali balsuoti tik už tuos kandidatus, kurie dalyvauja rinkimuose. Jeigu šalis įteisina sistemą, kurioje tik daug pinigų turintys žmonės gali vesti sėkmingą politinę kampaniją, tuomet valdžios elitas gali parinkti savo kandidatus. Kitas pavyzdys yra žmonės, kurie valdo žiniasklaidą. Spauda demokratinėje šalyje tariamai turi laisvę spausdinti absoliučiai ką nori, bet ar iš tiesų ji turi šią laisvę? Jeigu komercinis laikraštis priklauso nuo pajamų, kurias gauna reklamuodamas dideles korporacijas, tai ar tuomet norės jis išspausdinti kažką, kas galėtų pakenkti vienam iš pagrindinių jo reklamos pirkėjų? Ar bus šis laikraštis pasirengęs mesti iššūkį tiems, kurie kolekcionuoja valdžią ir privilegijas?
Tačiau čia slypi dar gilesnė problema. Nors egzistuoja besivaržantys valdžios elitai, jie visi turi tą patį esminį tikslą. Demokratija yra visuomenės forma, kuri suteikia – ar bent jau turėtų suteikti – visiems žmonėms vienodas teises ir galimybes. Todėl galėtume sakyti, kad demokratijos tikslas yra neleisti valdžios elitui atimti valdžią ir privilegijas iš plačiosios visuomenės. Todėl visos valdžios elito grupės turi bendrą interesą – paminti principus, garantuojančius lygias teises.
Nuo pat pirmosios demokratijos gimimo įvairios grupės stengėsi demokratijai išmušti pamatą iš po kojų ar netgi visiškai ją sunaikinti. Šiuolaikinėje vakarų visuomenėje tai yra daroma dviem frontais:
Sekuliarizacija
Dauguma demokratiškų konstitucijų įkvėpimo sau sėmėsi iš Nepriklausomybės Deklaracijos. Šį dokumentą įkvėpė pakylėtieji mokytojai, ir centrinė jo koncepcija yra ta, kad visi žmonės yra sukurti lygūs ir kad Kūrėjas jiems suteikė NEATIMAMAS teises. Tai reiškia, kad egzistuoja valdžia, esanti aukščiau už bet kokias valdžias Žemėje – tai reiškia, už bet kokias valdžios elito grupes. Todėl jokia institucija Žemėje neturi teisės atimti ar apriboti šias teises, kurias VISIEMS žmonėms suteikė aukštesnė, viršžemiška valdžia.
Visiems nuovokiems žmonėms turėtų būti įmanoma matyti, kad, kai šis tikėjimas ir pagarba viršžemiškai valdžiai pradeda nykti, tuomet kartu ima nykti ir neatimamų teisių koncepcijos pagrindas. Absoliučiai sekuliarioje visuomenėje, kokia, pavyzdžiui, yra komunistinė Kinija, yra laikoma savaime suprantamu dalyku, kad žmonių teises nustato valstybė, tai reiškia, čia Žemėje egzistuojanti institucija. Kitaip tariant, teises nustato žemiška institucija, ir jos nėra suteiktos valdžios, kuri būtų aukščiau už žmogiškas kovas dėl valdžios. Praktiškai tai reiškia, kad valdantysis valdžios elitas apibrėžia plačiosios visuomenės teises.
Pakylėtieji mokytojai aiškiai palaiko atsitolinimą nuo doktriniško, fanatiško, viduramžiško požiūrio į religiją. Tačiau mes nepalaikome dabartinės situacijos Europoje, kuomet žmonės gyvena dvasiniame vakuume, ir kuomet vyriausybės didžiuojasi, pašalindamos bet kokių religinių principų apraiškas iš valdžios institucijų. Tai nėra tvari situacija, ir jeigu žmonės nepriims naujo, universalaus dvasingumo, Europos demokratijos ir toliau tęs savo nuosmukį, kol iš jų demokratijos beliks tik vardas.
Klaidingai suprasta tolerancija
Neatimamų teisių koncepcijoje slypi supratimas, kad įmanoma įvertinti žmogaus elgesį absoliutaus teisingumo ir klaidingumo skalėje. Jeigu pažeidžiate kito žmogaus jam Dievo suteiktas teises, jūsų veiksmai yra neteisingi absoliučia prasme ir demokratiška visuomenė neturi jokios pareigos šiuos veiksmus toleruoti.
Tačiau vienas iš kertinių demokratijos akmenų yra tai, kad visuomenė privalo suteikti savo piliečiams didžiausią įmanomą laisvę, o tam reikia, kad žmonės turėtų didesnę toleranciją vienas kito skirtumams. Pavyzdžiui, demokratija privalo garantuoti religinę laisvę, tai reiškia, jog ji negali leisti vienai religijai dominuoti visuomenėje, kaip tą darė katalikų bažnyčia viduramžiais.
Per keletą pastarųjų dešimtmečių dauguma vakarų demokratijų susidūrė su tyčiniu ir kruopščiai suplanuotu mėginimu vykdyti socialinę inžineriją. Tai yra labai subtilus mėginimas iškreipti tolerancijos koncepciją, siekiant sugriauti pagarbą neatimamoms teisėms. Naudodamosis pačiais baisiausiais istorijoje įvykdytais žiaurumais, tokiais kaip inkvizicija ir holokaustas, tam tikros valdžios elito grupės palaipsniui iškėlė toleranciją kaip aukščiausią laisvos visuomenės siekiamybę.
To pasekoje – tolerancijos vardan – didžioji dauguma žmonių buvo manipuliacijomis priversta tylėti prieš bet kokį mažumos elgesį, ir šitaip buvo pakenkta pačiai demokratijai. Vardan tolerancijos, visuomenė buvo įstumta į būseną, kurioje leidžiama viskas, ir nėra jokio aukštesnio standarto elgesiui įvertinti. Viskas yra apibrėžiama žmonių – tai yra, valdančiojo valdžios elito.
Ir šie du veiksniai žeidžia demokratijos principą, kurio užduotis yra apsaugoti didžiumą nuo agresyvaus valdžios elito. Jeigu viskas leidžiama, tuomet chuliganams yra atrišamos rankos bauginti tuos, kurie nėra agresyvūs. Tai turi toli siekiančias pasekmes, tačiau susitelkime į žodžio laisvės problemą.
Kaip sakiau prieš tai, valdžios elitas savo valdžią ir privilegijas gali išlaikyti, tiktai varžydamas žodžio laisvę. Jie nori išsikelti save kaip privilegijuotą grupę, kurios veiksmų ir valdžios niekas negalėtų kvestionuoti ir niekas negalėtų jiems prieštarauti. Jie patektų į atskirą kategoriją nuo daugumos, ir būtų aukščiau įstatymo, galėdami daryti ką tiktai nori, nes priklauso šiam elitui.
Tad sekuliarizacijos ir tolerancijos padaryta įtaka labai subtiliais, bet kartu ir labai reikšmingais būdais pakenkė žodžio laisvei. Jeigu pasisakysite prieš tam tikros mažumos grupės elgesį, jums bus iš karto užklijuota etiketė, kad nesate tolerantiški, ir būsite apkaltinti antisemitizmu, rasizmu, homofobiškumu, šovinizmu ir dar įvairiausiomis kitokiomis etiketėmis.
To pasekoje daugelis žmonių demokratiškose šalyse – žiniasklaidos žmonės, išrinkti lyderiai ir piliečiai – buvo įbauginti tylėti, kai mažumos grupė pažeidinėja kitos mažumos grupės arba daugumos neatimamas teises. Kitaip tariant, tam tikri agresyvūs žmonės dabar gali nesivaržydami atvirai piktnaudžiauti savo demokratinėmis laisvėmis, ribodami šias laisves kitiems.
Pateiksiu jums konkretų pavyzdį. Jeigu sakote, kad visi žydai yra blogi ir turėtų būti nušluoti nuo Žemės paviršiaus, darote didelį apibendrinimą apie kitą grupę žmonių, sumesdami juos į vieną katilą ir priklijuodami etiketę. Tai aiškiai demonstruoja išankstinį nusistatymą ir netoleranciją iš jūsų pusės. Ir tuomet bus suprantama, kai kiti apkaltins jus antisemitizmu, ir bus suprantama, kai sulauksite stiprios reakcijos iš visuomenės. Tačiau, kai sakote, kad Izraelio ministras pirmininkas elgiasi neteisingai, įsakydamas paleisti raketas, kurios žudo palestiniečių vaikus, kaip atsaką į Hamas grupuotės įvykdytus savižudiškus sprogdinimus, tuomet nedarote apibendrinimų apie žydų žmones. Komentuojate konkretų specifinių individų elgesį, ir tiesiog taip jau nutiko, kad šie individai yra žydai. Nesate netolerantiški žydams, nes teisėtai pasisakote prieš elgesį, kuris yra neteisingas pagal absoliutų standartą.
Tačiau, jeigu ir šiuo atveju būsite apkaltinti antisemitizmu ir sulauksite stipraus pasmerkimo iš savo visuomenės, tuomet galbūt nebeturėsite tokio didelio noro kitą kartą pasisakyti prieš Izraelio vyriausybės vykdomus savo kaimynų neatimamų teisių pažeidinėjimus. Ir tuo būdu ši valdžia dabar bus tapusi valdžios elito grupe, kurios negalima kvestionuoti ir kuriai negalima prieštarauti, ir tai reiškia, jog jie galės – iš esmės – elgtis kaip chuliganai su tarptautine bendruomene.
Tad esmė yra tokia. Nėra netolerantiška pasisakyti prieš konkrečius specifinių žmonių veiksmu. Būti netolerantišku veiksmams, kurie pažeidinėja neatimamas teises ir universalius principus, nenusipelno būti įvardijama kaip netolerancija. Jeigu žmonės bijo kalbėti prieš teisių pažeidinėjimą ir piktnaudžiavimą demokratinėmis laisvėmis, tuomet šias laisves dauguma greitai praras, ir jomis dabar mėgausis tik elitas, pasirengęs savo chuliganišku elgesiu priversti daugumą užsičiaupti.
Tuo noriu pasakyti, kad laisvoje visuomenėje egzistuoja absoliuti būtinybė žmonėms išlikti budriems prieš visus mėginimus apriboti jų demokratines laisves. Žodžio laisvė yra nepaprastai svarbi demokratijai, nes tai yra vienintelė taiki priemonė sustabdyti žemyn traukiantį sūkurį, vedantį į laisvės praradimą. Jeigu žmonės nenorės pasisakyti prieš BET KOKIUS žodžio laisvės ribojimus, jie praras šią teisę, o su ja ir visas demokratines teises.
Kita svarbi problema yra ta, kad dabartinė situacija iš esmės blokuoja vienintelį įmanomą sprendimą vakarų demokratijose – tai yra, kad žmonės atrastų naują rolę dvasingumui savo asmeniniame gyvenime ir visuomenėje. Tam reikia, kad žmonės galėtų visiškai nevaržomai kalbėti dvasinėmis ir religinėmis temomis, ko šiuo metu nėra. Viduramžiais katalikų valdžios elitas trukdė žmonėms nevaržomai kalbėti apie religiją. Šiandieniniame pasaulyje sekuliaristinis ir mokslinis valdžios elitai trukdo žmonėms nevaržomai kalbėti apie dvasingumą. Ši mąstymo kontrolės forma privalo būti įveikta, kad šiuolaikinės demokratijos galėtų pereiti į sekančią logišką savo vystymosi fazę.
Dauguma žmonių mano, kad demokratija yra labai lengva valstybės valdymo formą, ir kai ją jau įgijote, ji niekada negalėtų būti prarasta. Tačiau artimiausioje ateityje demokratija galės išgyventi tik tuomet, jeigu žmonės bus pasirengę ją ginti nuo valdžios elitų, kurie ir toliau sieks išmušti jai pagrindą iš po kojų, ir jie tai darys tol, kol jiems bus leidžiama įsikūnyti šioje planetoje.
Laisvė reiškia, kad esate LAISVI nuo IŠNAUDOJIMO. Tai nereiškia, kad esate LAISVI IŠNAUDOTI kitus. Tačiau išsaugoti laisvę nuo išnaudojimo galite tik išlikdami budrūs ir saugodamiesi tų, kurie siekia pasinaudoti savo laisvėmis jūsų pavergimui.
Tačiau tai darydami, neturėtumėte pasiduodi pagundai įvardinti tam tikras grupes kaip valdžios elitą. Turėtumėte pasisakyti tiktai prieš konkretų specifinių žmonių ar grupių elgesį, nedarydami jokių toli siekiančių ir teisiančių apibendrinimų. Ne visi galingi ar turtingi žmonės priklauso valdžios elitui ar jį palaiko.
Kimas: Ką manai apie Irano laikraštį, sukūrusį konkursą karikatūristams kurti karikatūras apie holokaustą?
Jėzus: Tai potencialiai yra gudrus atsakas. Kaip sakiau, negali būti jokių žodžio laisvės suvaržymų, todėl tai yra būdas patikrinti, ar vakarų žiniasklaida taiko dvigubus standartus. Ar egzistuoja šventos karvės vakarų žodžio laisvėje?
Tačiau egzistuoja viena akivaizdi sąlyga. Kadangi Irano laikraštis tai daro kaip atsaką į Mahometo karikatūras, jie turi būti pasiruošę šias karikatūras išspausdinti. Jeigu jie to nepadarys, pademonstruos, kad JIE yra veidmainiai, taikantys dvigubą standartą.
Todėl idealus atsakas iš vakarų žiniasklaidos turėtų būti toks: „Žinoma, mes išspausdinsime jūsų karikatūras apie holokaustą – jeigu jūs išspausdinsite mūsų karikatūras apie Mahometą.“
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com