Dievo išrinktieji žmonės: faktai ir fikcija
TEMOS: Jėzus nei ką nors ignoruoja, nei rodo kam nors išskirtinį dėmesį – visi žmonės yra vienodai vertingi Dievo akyse – troškimas būti pranašesniu pagimdo konfliktą – tikslas negali pateisinti priemonių – pranašumo jausmas verčia žmones pažeidinėti Dievo įstatymus – Izraelis buvo dovana žydų žmonėms – jeigu jie nebūtų reagavę smurtu į smurtą, į žydus būtų žiūrima daug palankiau – mažai šalių gali palaikyti Izraelio politiką, tačiau jos bijo garsiai kalbėti, kad nebūtų apkaltintos antisemitizmu – Dievo išrinktieji žmonės: faktai ir fikcija – parama kaip galimybė – kartu su tuo ateina ir atsakomybė – Dievo išrinktieji žmonės negali pažeidinėti Dievo įstatymų ir likti išrinktaisiais – naujas mokymas dažnai būna duodamas per žmones, kurie gyvena priespaudoje – Jėzus mėgino atnaujinti sandorą tarp žydų ir Dievo – Kabala buvo dar vienas mėginimas atnaujinti žydų religiją – kaip žydai galėtų atkurti savo sandorą su Dievu – žydai turi atsakyti nesmurtu – Izraelis turėtų būti ne žydų religijos valstybė, o universali demokratija
Klausimas: Norėčiau žinoti, iš kur gauni savo informaciją. Kadangi nemanau, jog Jėzus sėdi internete ar gali rašyti kompiuteriu, kas tu esi, ir kodėl save vadini Jėzumi? Kai Kimas kalba, Jėzus jam atsako? Kaip tai įmanoma.
Kitas klausimas yra, kas čia per būdas aiškinti neapykantą tarp žydų ir arabų. Jeigu iš viso žinotum ką nors apie žydus, žinotum, jog tai yra jų namai, jie jiems buvo suteikti. Ar yra kokia kita vieta pasaulyje, kuri būtų vadinama žydų valstybe? NE!!! Yra krikščionių ir katalikų vietos, tai kodėl tuomet žydai negali turėti vietos, kurią galėtų vadinti sava. Tu ką, turi problemų su žydais? Ir kitas, bei paskutinis dalykas: kas tau davė teisę kalbėti visus tuos dalykus, kuriuos čia sakai.
Kokia netiesa dauguma to, ką sakai.
Tu nesi Jėzus, tai kas tu esi? Kaip drįsti save vadinti kažkuo, kuo nesi.
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:
Jeigu pasistengtum kruopščiau išstudijuoti šią svetainę, atrastum apsčiai paaiškinimų, kaip yra perduodami šioje svetainėje esantys mokymai. Kaip paaiškinu kitur, aš iš tiesų esu tikrasis Jėzus Kristus, kalbantis per pasiuntinį, kuris savanoriškai pasisiūlė būti mano šaukliu. Per praėjus 2000 metų turėjau daug pasiuntinių, kurie tarnavo, atnešdami mokymus arba vizijas iš manęs įvairiais būdais. Tame nėra nieko naujo, išskyrus tiems, kurie buvo auklėjami tradicinėje religinėje sistemoje, neigiančioje galimybę, kad Dievas gali kalbėti per žmones ir tiesiogiai žmonėms.
Ačiū tau už suteiktą galimybę pakomentuoti situaciją šiuolaikiniame Izraelyje. Ar turiu problemą su žydais? Neturiu problemų su žydais bendrąja prasme. Žydai yra mano broliai ir seserys, kaip ir visi kiti žmonės šioje planetoje, įskaitant ir arabus. Neatstumiu nė vieno savo dvasinės šeimos nario, tačiau tai, kad nė vieno neatstumiu, taip pat reiškia, kad nerodau kažkuriai grupei žmonių išskirtinio dėmesio.
Žydai gerbia Torą, ir joje yra pasakyta, jog Dievas neatsižvelgia į asmenis. Jeigu žydai, šiuolaikiniais laikais ir per keletą pastarųjų tūkstantmečių, būtų priėmę šį teiginį ir iš tiesų jį įsisąmoninę, būtume išvengę daugybės neapykantos ir kraujo praliejimo šiame pasaulyje.
Dievas sukūrė žmones pagal savo paties paveikslą ir panašumą. Negi rimtai tikite, kad Dievas sukūrė kai kuriuos savo paveikslus geresniais už kitus? Akivaizdu, jog taip nėra. Todėl vienintelė logiška išvada yra ta, jog visi žmonės yra vienodai vertingi Dievo akyse. To pasekoje, visi žmonės turėtų būti vienodai vertingi žmonių akyse. Viena iš pagrindinių problemų, kurią matote Žemės planetoje, yra ta, kad tiek daug žmonių negali arba nenori laikytis šios paprastos tiesos.
Matėte daugybę pavyzdžių, kuomet tam tikra grupė žmonių staiga pradėjo tikėti esantys kažkuo pranašesni už kitus. Daugeliu atveju tai įvyko dėl to, kad žmonės pradėjo tikėti, jog jų religija yra vienintelė tikra religija ir todėl Dievas juos myli labiau nei kitus žmones. Tačiau tai taip pat vyko ir dėl daugybės kitų priežasčių, tarp jų dėl politinių ideologijų, tautybės ar rasės.
Jeigu sąžiningai pažvelgsite į istoriją, pamatysite, kad kiekvienu atveju, kuomet grupė žmonių pradėjo jaustis pranašesniais už kitus, beveik tuoj pat šie žmonės imdavo tikėti, kad tikslas gali pateisinti priemones. Kadangi jų pranašumas prieš kitus buvo toks akivaizdus, jie galėjo elgtis su kitais kitaip nei elgėsi su savo pačių grupės žmonėmis. Jie netgi galėjo pažeidinėti Dievo įstatymus, jų teigimu įrodančius jų pranašumą. Kaip paaiškinu šioje svetainėje, idėja, kad tikslas gali pateisinti priemones, yra žaltiškas melas. Tai yra vienas iš pagrindinių Liuciferio ir Šėtono tamsos jėgų naudojamų ginklų žmonijai pavergti, sukuriant dirbtinius konfliktus tarp žmonių, kurie atveda į masinius žiaurumus.
Noriu pasakyti labai aiškiai. Niekada neegzistavo nė viena grupė žmonių, kuri būtų galėjusi pakelti idėją, esą jie yra pranašesni už kitus, kuri tuoj pat nebūtų pradėjusi pažeidinėti Dievo įstatymų. Nuoširdžiai abejoju, kad kada nors nors viena grupė žmonių sugebės pakelti šį pranašumo jausmą. Todėl vienintelis būdas išvengti šios prievartos yra visiems žmonėms siekti priimti tikrąjį nuolankumą, kuris ateina iš suvokimo, jog Dievas yra visuose ir visame kame. Kai suvokiate šį faktą, matote, kad su visais žmonėmis reikėtų elgtis kaip su Dievo individualizacijomis. Dievas yra begalinis, tad kaip gi viena begalinio Dievo individualizacija galėtų būti vertingesnė už kitą šio begalinio Dievo individualizaciją? Tiesiog nėra vietos dualistiniams vertinimams Dievo realybėje.
Tad, turint tai omenyje, dabar grįžkime prie tavo pastebėjimo, jog žydų valstybė buvo duota žydams. Šiuolaikinio Izraelio sukūrimas buvo tarptautinės bendruomenės dovana žydų žmonėms. Noriu aiškiai pasakyti, jog tai buvo dovana. Tarptautinė bendruomenė neturėjo jokių ypatingų priežasčių ir neturėjo jokios pareigos duoti šią dovaną. Todėl būtų buvę labai išmintinga iš žydų pusės, jeigu jie būtų žiūrėję į tai kaip į dovaną, ir būtų atmokėję tiems, kurie ją davė, elgdamiesi pagal Dievo įstatymus su savo kaimynais. Deja, realybėje matėme visai ką kita.
Manau, kad kiekvienas žmogus, kuris objektyviai pažvelgs į žydų valstybės istoriją, pamatys, jog žydai ne visada elgėsi su savo kaimynais taip, kaip reikalauja jų pačių religiniai raštai. Ir jie taip pat nesilaikė tų standartų, kurie yra tapę norma tarptautinėje bendruomenėje, tų pačių standartų, kuriais remdamasi tarptautinė bendruomenė pateisino Izraelio valstybės sukūrimą. Jeigu žydai būtų laikęsi tų standartų, nebūtumėte matę tiek daug priešiškumo ir neapykantos tarp Izraelio ir jo kaimynų.
Žinoma, priešiškumo ir neapykantos Izraeliui vis tiek būtų buvę. Tačiau, jeigu žydai nebūtų atsilyginę tuo pačiu, jie ne tik būtų išlaikę, bet būtų dar ir sustiprinę tarptautinės bendruomenės palankų požiūrį į juos. Kadangi žydai pasirinko atsakyti smurtu, jie didžiąja dalimi šį palankų požiūrį sugriovė, ir, tiesą sakant, išdavė tarptautinės bendruomenės pasitikėjimą. Jie sukūrė situaciją, kurioje mažai bėra šalių, galinčių palaikyti tai, ką daro Izraelis, bet jos visos bijo apie tai garsiai kalbėti, nes nenori būti apkaltintos antisemitizmu. Galiu jus užtikrinti, kad žydai Izraelyje taip pat išdavė Dievo ir pakylėtųjų mokytojų pasitikėjimą. Tačiau aš nebijau apie tai pasakyti garsiai.
Ši problema, kuomet žmonės pažeidinėja savo pačių religijos įsakus, kyla iš labai subtilios psichologijos, kurioje yra įstrigę daugelis žydų. Noriu labai aiškiai pasakyti, jog jokiais būdais nesakau, kad visi žydai yra šios psichologijos aukos, ar kad tai galioja tik žydams. Tačiau iš tiesų sakau, kad dauguma žydų, kurie valdė Izraelio valstybę per šiuos paskutinius keletą dešimtmečių, iš tiesų buvo šios subtilios psichologijos aukomis. Ši psichologija yra paremta tikėjimu, kad žydai yra Dievo išrinktieji žmonėms. Tad leiskite man dabar pakomentuoti idėją, kad tam tikra žmonių grupė gali būti Dievo išrinktaisiais žmonėmis.
Faktas yra toks, kad istorijos eigoje buvo keletas grupių žmonių, kuriuos Dievas pasirinko tam tikram tikslui ir misijai. Šiems žmonėms buvo duota tam tikra religija – ir jiems buvo suteikta pakylėtųjų mokytojų dispensacija ir parama – nešti šį religinį mokymą ir integruoti jį į savo kultūrą. Kai kuriais atvejais, pakylėtieji mokytojai taip pat vylėsi, kad šis religinis mokymas bus skleidžiamas ir toliau – tačiau tik taikiomis priemonėmis. Žydai tiesiog buvo viena grupė žmonių, gavusių tokią dispensaciją. Jie nebuvo vienintelė grupė žmonių, kada nors gavusių tokią dispensaciją. Prieš juos buvo ir kitų grupių, kitų grupių buvo ir po jų.
Deja, faktas yra toks, kaip paaiškinu šioje svetainėje, kad dualistinio proto reliatyvumas gali iškreipti viską, ką mes, pakylėtieji mokytojai, duodame žmonėms. Ir ryškiausiai tai pasimato tuomet, kai duodame dispensaciją tam tikrai grupei žmonių. Dualistinio proto reliatyvumas neišvengiamai pagimdo subjektyvius vertinimus, dėl kurių žmonės pradeda manyti, jog dėl to, kad jie gavo kažkokį naują religinį mokymą, Dievas turi juos labiau mėgti. Ir tuomet jie pradeda manyti esantys geresni už kitus žmones, kurie nepriklauso jų rasei ar religijai. Ir tai neišvengiamai atveda prie prievartos aktų, apie kuriuos kalbėjau anksčiau.
Paprastas faktas yra toks, kad, kai grupė žmonių gauna ypatingą dispensaciją, tai nėra vienpusis ryšys. Žmonės, kurie gauna naują dvasinį mokymą, gauna dovaną iš Dievo, tačiau ši dovana ateina su rimta atsakomybe. Kitaip tariant, jeigu žmonės šio mokymo neįkūnija, pakylėtųjų mokytojų dispensacija ir parama gali būti paimta ir iš tiesų bus paimta.
Būti išrinktais ypatingam tikslui nereiškia, kad tam tikra grupė žmonių amžinai bus Dievo išrinktaisiais ar labiausiai vertinamais žmonėmis. Būti išrinktais nereiškia, kad galite daryti ką norite, nes esate išrinktieji Dievo žmonės. Tik dualistinio proto reliatyvumas gali skatinti žmones tikėti, kad išrinktiesiems Dievo žmonėms yra leidžiama pažeidinėti Dievo įstatymus. Būti išrinktais reiškia, jog nešate unikalią atsakomybę gyventi pagal šiuos Dievo įstatymus ir juos įkūnyti, kaip jie yra apibrėžti jūsų religiniame mokyme. Jeigu to nedarote, parama iš aukščiau bus paimta ir nebebūsite išrinktaisiais Dievo žmonėmis. Tuo tiesiog noriu pasakyti, kad buvimą Dievo išrinktaisiais žmonėmis privalote nusipelnyti vėl ir vėl. Idėja, kad, kai Dievas pasirenka grupę žmonių, šie žmonės bus išrinktaisiais Dievo žmonėmis amžinai, tiesiog yra dualistinio proto sukurta iliuzija. Tai yra mėginimas atsikratyti atsakomybės už savo situaciją ir savo išganymą.
Tad dalykas, kurį noriu pasakyti, yra tai, jog žydams iš tiesų buvo suteikta ypatinga dispensacija per Mozę ir išėjimą iš Egipto. Tačiau tai nereiškia, kad žydai buvo vienintelė kada nors Dievo pasirinkta žmonių grupė. Tai taip pat nereiškia, kad žydai buvo geresni ar svarbesni už visus kitus žmones. Beje, tai taip pat nereiškia ir to, kad žydai buvo geresni ar svarbesni už egiptiečius. Tačiau žydai iš tiesų gavo dispensaciją atnešti naują religiją, kurios atnešimui egiptiečiai tuo metu nebuvo atviri.
Paprastas faktas yra toks, kad visos civilizacijos turi tendenciją sustabarėti ir užkalkėti, kol jaučiasi padėties šeimininkais. Būtent taip buvo ir su egiptiečiais. Todėl mums, pakylėtiesiems mokytojams, dažnai tekdavo savo dėmesį nukreipti į priespaudoje buvusias grupes, kad atneštume naują mokymą. Dažnai, tiktai tos grupės, kurios jaučiasi neturinčios ko prarasti materialiame pasaulyje, yra atviros naujam dvasiniam mokymui. Tai yra liūdnas faktas, tačiau turėjome dirbti su šiuo faktu tūkstančius metų. Pagrindinė problema čia yra ta, kad mūsų parama gali suteikti grupei žmonių pasaulietinę valdžią, ir jie dažnai ima piktnaudžiauti šia valdžia, siekdami keršto ar dar daugiau galios.
Tad žydams buvo suteikta ypatinga dispensacija atnešti naują monoteistinę religiją. Kurį laiką jie išlaikė šią paramą ir dispensaciją. Tačiau dėl nesibaigiančio piktnaudžiavimo žydams suteiktu pasitikėjimu, ypač per šį pranašumo jausmą, kuris pas žydus atsirado, vos tik jie ėmė jaustis padėties šeimininkais, ši parama galiausiai buvo paimta.
Žydai buvo Dievo išrinktieji žmonės, tačiau jie pasirinko nesaugoti šios paramos. Todėl pakylėtųjų mokytojų parama buvo prarasta šimtus metų dar prieš mano pasirodymą Izraelyje. Būtent dėl to Dievas siuntė keletą pranašų, mėgindamas pažadinti žmones Izraelyje būtinybei nepaliaujamai užsitarnauti savo paramą. Dalis mano misijos Izraelyje buvo atnaujinti sandorą tarp žydų ir Dievo, pasiūlant jiems aukštesnį dvasinį mokymą. Jeigu kritinė masė žydų būtų priėmusi mano mokymą, ši parama būtų galėjusi būti atnaujinta. Tačiau noriu aiškiai pasakyti, kad dvasinis mokymas, kurį aš atnešiau, jokiu būdu nebuvo duotas išskirtinai žydams. Tai iš tiesų buvo universalus dvasinis mokymas.
Pasirodžiau Izraelyje, kad suteikčiau žydams galimybę atnaujinti savo sandorą su Dievu. Ar bereikia man sakyti, kad to meto žydai pasirinko neatnaujinti šios sandoros? Vis dėlto, yra labai svarbu suprasti, jog dauguma krikščionių nėra teisūs samprotaudami, jog dėl to, kad žydai mane atstūmė, jie kažin kokiu tai būdu yra pasmerkti amžiams – ar bent jau iki to laiko, kol taps krikščioniais. Tai paprasčiausiai nėra tiesa.
Mes, pakylėtieji mokytojai, niekada nenustojame vilties nė dėl vieno žmogaus. Mes iš tiesų mėginome atnaujinti žydų religiją per kabalistinę tradiciją. Kabala buvo didele dalimi remiama pakylėtųjų mokytojų kaip būdas atnaujinti žydų religiją. Net ir šiandien, jeigu kritinė masė žydų priimtų Kabalą, taptų visiškai įmanoma atkurti sandorą tarp žydų ir jų Dievo. Tačiau tai vis tiek nepaverstų žydų Dievo išrinktaisiais žmonėmis išskirtiniu būdu. Dievas tiesiog niekam nedalina patentų, o priežastis yra šis piktnaudžiavimas, kurį aprašiau.
Ar aiškiai išsireiškiau? Būti išrinktaisiais Dievo žmonėmis yra parama, kurią užsitarnauti gali bet kuris žmogus ar žmonių grupė. Ją galima užsitarnauti laikantis dvasinių Dievo įstatymų, kaip jie yra aprašomi praktiškai visose šioje planetoje egzistuojančiose religijose ir net ir universaliais būdais, nesusijusiais su jokia konkrečia religija.
O dabar grįžkime prie situacijos šiuolaikiniame Izraelyje. Jeigu kritinė masė žydų pradėtų įkūnyti dvasinius mokymus, perduotus Kabaloje, ir iš tiesų paliktų tikėjimą, kad jie kažkokiu tai būdu yra išrinktieji Dievo žmonės ir todėl yra geresni už kitus, situacija Vidurio Rytuose galėtų dramatiškai pasikeisti. Pagrindinis blokas taikiam sprendimui yra tai, kad žydai pažeidinėja Dievo įstatymus, atsakydami tuo pačiu, kai juos puola jų kaimynai.
Kaip paaiškinau savo mokyme apie tai, kodėl žydai ir arabai vieni kitų nekenčia, žmonės yra akinami savo neapykantos ir todėl nesugeba matyti to, kas yra akivaizdu žmonėms, kurie nėra patekę į neapykantos sūkurį. Tačiau visi žmonės turi galimybę pasistengti peržengti savo proto dėžutės ribas. Ir iš tiesų, būtent tai yra raktas į pozityvius pokyčius bet kurioje situacijoje. Jeigu žydai pasistengtų tai padaryti, jiems pasidarytų akivaizdu, kad, atsakydami smurtu, jie gimdo tik dar didesnę neapykantą ir smurtą. Jeigu vietoj to jie atsakytų geraširdiškumu, atkurtų tarptautinės bendruomenės pasitikėjimą ir tai galėtų atnešti taikų sprendimą konfliktui Vidurio Rytuose.
Akivaizdu, jog šis konfliktas taip pat galėtų būti išspręstas, jeigu arabai nuspręstų reaguoti nesmurtu, ko aiškiai reikalauja Koranas. Tačiau norėčiau tikėti, kad žydai turi gebėjimą pirmieji sustabdyti smurtą. Norėčiau tikėtis, kad jie turi šį gebėjimą dėl persekiojimų, kuriuos kentėjo tūkstančius metų.
Klausi, kodėl žydai negali turėti savo nuosavos vietos ir sakai, kad yra krikščionių ir katalikų vietos. Norėčiau žinoti, kur gi yra šios vietos? Iš tiesų, yra pasaulyje šalių, kuriose dominuojanti religija yra krikščionybė, tačiau šios šalys yra demokratiškos ir vienas iš pagrindinių demokratijos principų yra religijos laisvė. Tai pagimdė bažnyčios ir valstybės atskyrimo koncepciją, kuri neleidžia vienai konkrečiai religijai dominuoti demokratinės šalies gyvenime. Ir ji taip pat neleidžia valdžiai diskriminuoti žmonių, kurie nėra tos konkrečios religijos nariai.
Leiskite man jums priminti, kad būtent demokratinės šalys tarptautinėje bendruomenėje sukūrė Izraelio valstybę. Izraelis yra demokratiška šalis. Todėl Izraelio valstybė neturėtų būti žydų religijos valstybė. Tai turėtų būti valstybė, pasišventusi demokratijos principams, įskaitant religijos laisvę ir nediskriminavimą pagal religiją ar rasę.
Ir galiausiai, klausi, kas man duoda teisę kalbėti tai, ką sakau šioje svetainėje. Šią teisę man duoda tai, kad aš įveikiau dualistinį protą ir palikau visus reliatyvius žmogiškus požiūrius, kurie veda į smurtą ir konfliktus. Prisiekiau savo ištikimybę Dievo tiesai, gyvajai tiesai, kurios neįmanoma įkišti į jokias žmonių sukurtas proto dėžutes. Todėl turiu teisę išsakyti tiesą. Šią teisę man duoda tai, kad susivienijau su Dievo tiesa. Todėl aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Prisijunkite prie manęs!
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com