Jėzus komentuoja Mahometą vaizduojančias karikatūras

TEMOS: Keitimuisi reikalingas aiškumas ir sąžiningumas – kaip žmonės pasiekia lūžio tašką? – jeigu jie nesiklauso viduje, tik išorinė krizė gali parodyti būtinybę keistis – mokytojai paskatins krizę, kad padėtų mums pamatyti būtinybę keistis – karikatūros reprezentuoja vieną tokią krizę ir rodo būtinybę keistis – islamas pasidarė toks pat sustabarėjęs kaip ir krikščionybė – islamo pasaulis yra toje pačioje išsivystymo fazėje kaip viduramžių Europa – pasikeitimai neišvengiami – kai žmonės nenori keistis, jie jaučia grėsmę – musulmonai jaučia grėsmę iš greičiau besikeičiančių Vakarų – kai perkelinėjate savo pačių sąmonę ant Dievo – manote turintys kovoti su kitais žmonėmis, kurie nepriima jūsų įsitikinimų – manote, kad būsite apdovanoti už Dievo įstatymų pažeidinėjimą – manote, kad turite padaryti tai, ko nedaro Dievas – musulmonų lyderiai nepakankamai pasisakė prieš smurtą – mokytojai naudojasi tais žmonėmis, kurie yra atviri – kodėl tai nutiko Danijoje – musulmonų pasaulis yra kaip rusenantis vulkanas – musulmonų dvigubas standartas – galimybė musulmonams įrodyti, kad jie yra tokie taikūs, kaip sako – jeigu jūsų tikėjimas yra pažeidžiamas, jis nėra stiprus – klaidingas supratimas apie stabų garbinimą – ką iš tiesų sako Koranas yra priešinga tam, ką žmonės nori, kad jis sakytų – daugelis musulmonų pradėjo savęs ištyrimo procesą – negalite išlaikyti laisvos visuomenės, kurioje neegzistuotų laisvi debatai – paslėptas vakarų smurtas – vakarų šalims reikalingi nauji debatai apie dvasingumą ir visuomenę – musulmonai patys ant savęs klijuoja stereotipus, smurtaudami Alacho vardu – įrodykite, kad pasaulis neteisus, atsakydami nesmurtu – įžeidimas egzistuoja jūsų prote

Klausimas iš Kimo: Jėzau, norėčiau išgirsti tavo mintis apie pranašo Mahometo karikatūras, kurias publikavo danų laikraštis. Akivaizdu, jog, man pačiam užaugus Danijoje, būtų įdomu išgirsti, ar, tavo manymu, šios karikatūros turėjo būti publikuotos ir kodėl tai nutiko Danijoje. Tačiau iš platesnės perspektyvos, norėčiau sužinoti, kaip tu vertini visą šią situaciją ir reakcijas, tiek iš musulmonų, tiek ir iš Vakarų.

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels: (2006 m., vasario 3 d.)

Pažvelkime į didelį paveikslą. Pakylėtieji mokytojai yra dvasiniai žmonijos mokytojai. Mums Dievas yra skyręs užduotį padėti visiems žmonėms kelti savo sąmonę. Sąmonės neįmanoma pakelti prievarta ir neįmanoma to suvaidinti; tai turi ateiti iš jūsų vidaus, nes jūs – tai yra, individas, grupė žmonių ar netgi visa žmonija – priėmėte sprendimą pasikeisti. Tačiau, kad galėtumėte nuspręsti keistis, privalote pasiekti aiškumą, kuomet imtumėte matyti būtinybę keistis ir kaip jums reikia pasikeisti. Ir turite sąžiningai nuspręsti, jog norite keistis, jog esate pasirengę palikti savo senąją sąmonės būseną.

Praktiškai tai reiškia, kad žmonės privalo pamatyti ir pripažinti, jog jų senoji sąmonės būsena, tame tarpe ir jų tikėjimo sistema, yra neišbaigta arba neteisinga – ją reikia išplėsti arba pakeisti. Ko reikia, kad žmonės pasiektų šį lūžio tašką? Turite du kraštutinumus:

  • Vienas iš jų yra tai, kad žmonės nori keistis, nori augti. Jie mato būtinybę keistis, atlikę sąžiningą ir atvirą savęs ištyrimą. Šiam tikslui, mes davėme daugybę dvasinių mokymų, įskaitant ir mokymus, kurie padėjo pamatą visoms didžiosioms pasaulio religijoms. Nors tai šokiruos ir priblokš kai kuriuos krikščionius, Korano mokymus taip pat priskaitau prie tokių transformuojančių įrankių. Kiekvienas, kuris atvirai ištirs save gilių Korano mokymų šviesoje, pasieks Kristaus sąmonę, tuo būdu įveikdamas pyktį, agresiją ir baimę, kurie kyla iš antikristo sąmonės. Daugelis musulmonų, ypač sufistai, įrodė šią mintį taip, kad tam nėra jokių abejonių. Tačiau platesnė mano mintis yra ta, kad, kai žmonės nori keistis, jie noriai taikys įrankius kuriuos mes jiems duodame.

  • Kitas kraštutinumas yra žmonės, kurie keistis nenori. Todėl, kai duodame jiems transformuojančius įrankius, žmonės nesinaudoja šiais įrankiais, kad pakeistų savo sąmonės būseną. Vietoj to, jie naudojasi savo sąmonės būsena, kad pakeistų įrankius. Jie paima tyrą dvasinį mokymą ir sukuria sustabarėjusią bei dogmatišką religiją, kuria naudojasi, kad pateisintų savo nenorą keistis. Ir jie iš tiesų ima naudotis savo religija, kad pateisintų savo nenorą ieškoti rąsto savo akyje ir jį pašalinti. Ir tai neišvengiamai verčia juos koncentruotis į krislą, kurį jie mato kitų akyse, naudodamiesi religija, kad pateisintų norą priversti savo artimą keistis, užuot keitęsi patys. Psichologai vadina šį mechanizmą atpirkimo ožio ieškojimu, ir šis mechanizmas yra toks pat senas kaip Kainas (tiesą sakant, netgi senesnis).

Tuo noriu pasakyti, kad, kai žmonės atsisako naudotis dvasiniu mokymu savęs ištyrimui, šis mokymas nebegali jų atnešti prie aiškumo taško, prie lūžio taško. Tad kas tuomet gali padėti šiems žmonėms pamatyti būtinybę keistis? Daugeliu atveju tai gali padaryti tik vienas dalykas – kokia nors iškilusi krizė arba konfliktas, kurie akivaizdžiai parodytų, jog žmonių veiksmai ir įsitikinimai yra veidmainiški, nenuoseklūs arba atitrūkę nuo jų pačių dvasinio mokymo. Galėtume sakyti, kad rąstas žmonių akyje yra tapęs toks didelis, jog jie nebegali daugiau jo ignoruoti.

Mums, dvasiniams žmonijos mokytojams, yra paskirta užduotis padėti žmonėms pamatyti, kad jiems reikia keistis. Mes labiau esame linkę tai daryti lengvuoju būdu, tačiau, jeigu tai neveikia, mes tuomet sieksime sukelti krizę, kuri atskleistų žmonių elgesį arba įsitikinimus. Padarydami dalykus akivaizdžiais, iškeldami į paviršių tai, kas paprastai būna paslėpta arba nesuvokta, mes tikimės padėti žmonėms pamatyti rąstą savo pačių akyse.

Kai vaikščiojau Žeme prieš 2000 metų, pirmiausia mėgindavau padėti žmonėms pasikeisti, duodamas jiems mokymą arba pavyzdį. Tačiau, kai tai nesuveikdavo, dažnai imdavau juos provokuoti arba mesdavau jiems iššūkį, kad iškelčiau juose į paviršių tai, ko jie nenorėjo matyti. Provokavau rašto aiškintojus ir fariziejus, išvadindamas juos veidmainiais, išvarčiau pinigų keitėjų stalus, gydžiau šabo dieną. Tiesą sakant, visa mano misija – įskaitant ir tai, kad leidausi prikalamas ant kryžiaus rankomis tų, kurie nenorėjo keistis – buvo mėginimas padaryti akivaizdžiu faktą, jog žmonėms reikia keisti savo sąmonę, akis į akį stojant prieš savo baimes, pyktį ir neapykantą.

Praėjus šimtmečiams po mano misijos, tie, kurie nenorėjo keistis, paėmė mano mokymus ir pavertė juos sustabarėjusia ir dogmatiška religija. Jie tapo tokias pačiais fanatikais kaip ir mane persekioję bei nužudę žmonės, tačiau tuo pat metu teigė turintys Kristaus paramą savo įsitikinimams bei veiksmams. Tai atvedė prie nenuginčijamo istorinio fakto, kad katalikų bažnyčia tapo totalitarine institucija. Yra sakoma, kad bet kokia valdžia gadina, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai. Kalbėdamas apie absoliučią valdžią, turiu omenyje, jog niekas negali abejoti ar prieštarauti toje valdžioje esantiems žmonėms. Ir kai žmonės gali naudotis valdžia be jokios baimės būti patraukti atsakomybėn, neišvengiamai matysite piktnaudžiavimus valdžia.

Tad buvo laikai, kai dailininką, nupiešusį Kristaus karikatūrą, būtų sudeginę ant laužo tie, kurie teigė esantys vieninteliai Kristaus atstovai Žemėje. Negi iš tiesų šie žmonės tikėjo, kad mane, pakylėtąjį mokytoją, galėtų įžeisti kokie nors žmonių pasakyti žodžiai? Negi iš tiesų jie manė, kad mokytojas, kuris sakė savo pasekėjams atsukti kitą skruostą ir atleisti septyniasdešimt septynis kartus, norėtų, kad jie žudytų tuos, kurie tariamai mane įžeidė? Jie iš tiesų taip manė, ir tai parodo jų dvasinio aklumo gelmę. Jie perkėlė savo pačių sąmonės būseną, savo pačių baimes, pyktį ir neapykantą ant manęs, ir manė, kad esu sukurtas pagal jų pačių paveikslą ir panašumą.

Bet kuriam mąstančiam žmogui turėtų būti akivaizdu, kad šie žmonės buvo visiškai atitrūkę nuo tikrosios Kristaus žinios. Todėl mes, pakylėtieji mokytojai akivaizdžiai ieškojome būdų padėti žmonėms viduramžių Europoje pamatyti taip vadinamų neklystančių katalikų doktrinų klaidingumą. Kitaip tariant, nors pirminiai dvasiniai Kristaus mokymai buvo duoti išlaisvinti žmones, šie mokymai buvo iškreipti ir paversti įrankiu žmonių protams įkalinti. Vienintelis būdas padėti žmonėms išsilaisvinti buvo padėti jiems pamatyti kai kurių katalikiškų doktrinų klaidingumą ir padėti jiems kvestionuoti išorinės religijos neklystamumą.

Tą pasiekti padėjo du dalykai. Pirmasis buvo tai, kad akli bažnyčios vadai nuėjo su savo aklumu iki kraštutinumo per inkviziciją. Šių įvykių žiaurumas padėjo daugeliui žmonių atverti akis į egzistuojančią prarają tarp Kristaus mokymų ir pavyzdžio bei žmonių, kurie teigė atstovaujantys Kristų, veiksmų. Kitas įvykis buvo mokslo iškilimas, įnešęs abejonių kai kuriomis katalikų doktrinomis. Priešingai nei mano daugelis krikščionių, mes, pakylėtieji mokytojai, įkvėpėme ne vieną mokslo pradininką ir mes tai padarėme būtent dėl to, kad išlaisvintume žmonių protus nuo katalikiškų doktrinų sukurto kalėjimo.

Kai žvelgiate į šią situaciją iš mūsų perspektyvos, ji atrodo šitaip. Žmonės viduramžių Europoje buvo įkalinti proto kalėjime, sukurtame iš bažnytinių doktrinų ir baimės. Mes turėjome užduotį iš Dievo padėti žmonėms ištrūkti iš šio kalėjimo. Kad tai padarytume, mums reikėjo padėti žmonėms išeiti iš juos įkalinusių įsitikinimų, mums reikėjo atvesti žmones iki taško, kuomet jie būtų pasirengę kvestionuoti tuos įsitikinimus ir pripažintų, jog jie turi keistis. Atsižvelgiant į tuometinę situaciją, kas buvo tie žmonės, su kuriais mes būtume galėję dirbti, perdavinėdami naujas idėjas, kurios padėtų žmonėms pamatyti, kad jų įsitikinimams reikalingi pokyčiai? Atsakymas yra akivaizdus – tai buvo ankstyvieji mokslininkai. Deja, daugelis šiandieninių mokslininkų pasinaudojo mokslu, kad sukurtų dar vieną proto kalėjimą, vadinamą materializmu, dėl kurio mums pasidarė neįmanoma naudotis dauguma mokslininkų, kad galėtume pakylėti žmoniją į sekantį lygį – tačiau tai jau kita istorija.

Kaip tai susiję su dabartiniu triukšmu dėl kelių karikatūrų, išspausdintų nedidelės šalies, kuri niekada nieko neįžeidė, laikraštyje? Na, žvelgiant iš aukštesnės perspektyvos, turite situaciją, kurioje dviem kultūroms, islamo kultūrai ir vakarietiškai sekuliaristinei kultūrai, reikia pasikeisti. Jų neišvengiamas susidūrimas verčia žmones akis į akį susidurti su būtinybe keistis, šitaip suteikdamas abiem pusėms galimybę pažvelgti į veidrodį ir pamatyti rąstą savo akyje. Tad, žvelgiant iš perspektyvos, kurioje norime padėti žmonėms keistis, į šį susidūrimą galima žiūrėti kaip į galimybę augti. Kaip ir visuomet, galutinis rezultatas priklausys nuo to, ar žmonės panorės keistis, ar jie ir toliau laikysis įsikibę savo senojo gyvenimo būdo – ir tai yra esminė problema Žemėje.

Pažvelkime į dabartinę islamo būklę. Kiekvienam, kuris yra pasirengęs ištirti istorinius faktus, turėtų būti akivaizdu, kad islamas ėjo paraleliu keliu, kuriuo, kaip ką tik aprašiau, ėjo ir katalikų bažnyčia. Tie, kurie nenorėjo savęs keisti, paėmė per Mahometą perduotus Arkangelo Gabrieliaus mokymus ir ant jų perkėlė savo pačių sąmonės būseną. Jie pavertė transformuojančius Korano mokymus sustabarėjusia ir dogmatiška tikėjimo sistema.

Kaip paaiškinu kitur, Koranas iš pradžių buvo duotas žmonėms arabų pasaulyje su tikslu padėti jiems įveikti savo karingą kultūrą. Kaip sakiau anksčiau, kiekvienas, kuris naudosis mokymais Korane kaip savęs ištyrimo įrankiu, įveiks bet kokį pyktį, neapykantą ir keršto troškimą. Tiesą sakant, toks žmogus įveiks bet kokį poreikį įsižeisti dėl kokių nors kitų žmonių jam daromų dalykų.

Tas faktas, kad tiek daug šiuolaikinių musulmonų yra linkę reaguoti pykčiu, neapykanta ir smurtu į bet kokį tikrą ar įsivaizduotą įžeidimą, aiškiai rodo, jog islamas yra lygiai taip pat toli nutolęs nuo pirminės Arkangelo Gabrieliaus bei Alacho intencijos, kaip ir viduramžių bažnyčia buvo nutolusi nuo mano mokymų. Jeigu esate pasirengę nubrėžti akivaizdžias istorines paraleles, pamatysite, kad islamas šiandien – ir arabų pasaulis – daugeliu atžvilgiu yra tame pačiame išsivystymo lygmenyje, kuriame buvo katalikų bažnyčia ir Europa viduramžių pabaigoje.

Jeigu būtų tik viena pamoka, kurios istorija turėtų būti išmokiusi visus nuovokius žmones, tai yra tai, kad pasikeitimai yra neišvengiami. Kai žvelgiate į viduramžių Europą šiuolaikinėmis akimis, turėtų būti akivaizdu, kad viskas keičiasi ir kad laiko ratai šiuos pasikeitimus neišvengiamai atneš. Žmonės gali jiems kurį laiką priešintis, ir katalikų bažnyčia iš tiesų buvo vienas iš pagrindinių faktorių, stabdžiusių šiuos pokyčius. Tačiau, kai žvelgiate atgal, matote, kad pasikeitimai buvo neišvengiami. Senoji, ribota visuomenė turėjo pasitraukti ir užleisti vietą laisvesniam, lankstesniam gyvenimo būdui. Kuo labiau žmonės ir institucijos priešinosi pokyčiams, tuo stipresnė darėsi įtampa, kol ši įtampa galiausiai sudaužė į šipulius individus ir institucijas, kurie priešinosi pokyčiams. Jeigu katalikų bažnyčia būtų buvusi lankstesnė, ji nebūtų tiek žemai kritusi žmonių akyse ir vakarų pasaulis būtų galėjęs atrasti brandesnį požiūrį į religijos rolę visuomenėje.

Jeigu sugebėsite perkelti tai į dabartinį musulmonų pasaulį, pamatysite visuomenę, kuri yra lygiai taip pat nugrimzdusi į sustabarėjimą, ir laikosi įsikibusi vertybių bei gyvenimo būdo, kuris yra visiškai atsilikęs nuo šių laikų. Žmonės velka elito jungą, neturi laisvės patys spręsti, lygios ekonominės galimybės neegzistuoja, o moterų padėtis musulmonų šalyse yra visiškai atsilikusi nuo šių laikų dvasios. Tai privalo pasikeisti, ir laiko ratai sukasi, traiškydami viską savo kelyje ir visiškai neatsižvelgdami į žmogiškus jausmus ar žmonių nenorą keistis.

Tačiau, kai žmonės priešinasi pokyčiams, jie jaučia grėsmę iš besisukančių laiko ratų ir tai jiems neišvengiamai kelia baimę. Kai žmonės nenori savęs keisti, jie negali prisitaikyti prie kaitos vėjų, ir todėl bijo prarasti savo senąjį gyvenimo būdą, užuot įgiję geresnį. Tai veda prie bejėgiškumo jausmo, o šis jausmas neišvengiamai veda į pyktį. Kai žmonės nenori savęs keisti, jie visada ieško nekvestionuojamo pateisinimo nenorui keisti save.

Viduramžių Europoje šį pateisinimą teikė katalikų doktrina, o šiandieninėse arabų šalyse šį pateisinimą daugeliui žmonių teikia fundamentalistinis arba konservatyvusis islamas. Kai žmonės jaučia turintys nekvestionuojamą pateisinimą nekeisti savęs, tuomet kiti žmonės, kurie save keičia, bus laikomi grėsme. Todėl žmonių – pačių susikurtas – bejėgiškumas bus nukreiptas į neapykantą tiems žmonėms, kurie keičiasi ir todėl grasina jų iliuzijai, kad jie neprivalo keistis.

Šiuo atveju, bejėgiškumas, kurį jaučia daugelis musulmonų, yra nukreiptas į Vakarus, kurie – bent jau kažkuriuo laipsniu – teka kartu su būtinais planetiniais pokyčiais. Daugeliui musulmonų Vakarai iškelia jų didžiausias baimes, ką pokyčiai gali reikšti jų pačių visuomenei. Ir kadangi jie pasinaudojo klaidingomis Korano interpretacijomis, kad pateisintų nenorą save keisti, jie neišvengiamai į šią situaciją žiūri kaip į kovą tarp Vakarų ir islamo. Jie mano, kad Vakarai yra pasirengę sunaikinti jų neklystančią religiją ir primesti jiems savo kultūrą. Todėl jie nesugeba matyti akivaizdžios alternatyvos, kad musulmonų šalys galėtų pasikeisti nekartodamos tų pačių klaidų – įskaitant ir nesubalansuotą sekuliarizaciją – kurios buvo padarytos Vakaruose.

Tačiau tikroji problema čia yra ta, kad fundamentalistai musulmonai sekė ta pačia istorine tendencija kaip ir kiekvienos religijos fundamentalistai – tarp kurių yra ir šiandieniniai fundamentalistai krikščioniai – perkelinėdami savo pačių sąmonės būseną ant savo pranašo ir savo Dievo. Jie mano, kad dėl to, jog yra pikti, Mahometas ir Alachas taip pat yra pikti. Jie mano, jog dėl to, kad jaučia grėsmę iš Vakarų, Mahometas ir Alachas taip pat jaučia grėsmę iš Vakarų. Jie mano, kad dėl to, jog jaučiasi įžeisti karikatūrų vakarietiškame laikraštyje, Mahometas ir Alachas taip pat jaučiasi įsižeidę.

Ir dabar jie mano, kad tai yra jų šventa pareiga sunaikinti grėsmę jų religijai – nesugebėdami suprasti, kad tai, ką jie siekia sunaikinti, yra būtent tas dalykas, kuris verčia juos keistis. Tad jie iš tiesų – kaip ir visi į dualistinę kovą įsitraukę žmonės – kovoja su kažkuo savo viduje.

Neišvengiama to pasekmė yra dvasinis aklumas, verčiantis žmones manyti, kad šiuo atveju jiems Dievo įstatymai nebegalioja. Kitaip tariant, jie mano, kad, nors Dievo įstatymai aiškiai sako: „Nežudyk,“ įžeidimas jų religijai suteikia pateisinimą Dievo akyse jiems nužudyti įžeidėjus. Jie mano, ne tik išvengsiantys pasekmių už savo veiksmus, jie netgi mano, kad Dievas juos apdovanos. Štai kodėl šioje situacijoje visiškai pritinka, kad vienoje iš karikatūrų yra vaizduojamas Mahometas, kuris sako grupei savižudžių sprogdintojų, ateinančių prie dangaus vartų: „Stokite, stokite, daugiau nebeturime nekaltų mergaičių.“

Tikėjimas, kad Alachas apdovanos kiekvieną, pažeidinėjantį jo paties įstatymus prieš žudymą, tik dar labiau atitolins musulmonus nuo jų Dievo. Jeigu Alachas sugebėtų įsižeisti, jį daug labiau įžeistų šis tikėjimas, nei kokia nors karikatūra. Juk akivaizdu, kad žmonėms turėtų būti įmanoma matyti, jog pranašas turėtų būti daug labiau susirūpinęs dėl tų, kurie teigia esantys jo pasekėjai, veiksmų, nei tų, kurie nėra jo pasekėjai, veiksmų.

Jeigu žmonės iš tiesų tikėtų Korano mokymais, jie tikėtų, kad Alachas yra visagalis. Todėl visagalis Dievas puikiai sugebėtų nubausti – net ir sunaikinti – tokią mažytę šalį kaip Danija, jeigu ši būtų jį įžeidusi. Tačiau regimai šie žmonės netiki, kad Alachas sugebėtų tai padaryti, ir todėl jie prisiima ant savęs daryti tai, ko Alachas akivaizdžiai nedaro. Todėl jie pasiskiria save Alacho „gynėjais,“ turinčiais padaryti tai, ko jis – dėl priežasčių, apie kurias jie nėra linkę mąstyti, – nedaro pats.

Kaip sakiau anksčiau, jeigu iš tiesų suprastumėte Koraną, žinotumėte, kad Alacho visiškai niekas negali įžeisti Žemėje. Alachui nereikia bausti žmonių, nes jie patys save nubaudžia, eidami prieš jo įstatymus. Eidami prieš Alacho įstatymus, atsiskiriate nuo jo, ir tai yra pati baisiausia „bausmės“ forma.

Žmogus, kuris iš tiesų suvokia Koraną, visiškai atsiduoda Alacho valiai, kurio nejaudina – ir negali įžeisti – niekas, kas nutinka Žemėje. Todėl tikras musulmonas žinos, kad kito žmogaus nužudymas Alacho vardu ar ginant jo pranašą, daug stipriau pažeidžia Alacho įstatymus nei karikatūros nupaišymas. Musulmonai, kurie siekia keršto Alacho vardu, iš tiesų eina prieš jo įstatymus, ir todėl save nuo jo atskiria – kaip ir krikščioniai, žudę mano vardu, atsiskyrė nuo manęs savo pačių sąmonėje.

Tad, jeigu žvelgtumėte į šiuolaikinio islamo būklę iš pakylėtųjų mokytojų, tarp kurių yra ir islamo įkūrėjai, perspektyvos, pamatytumėte, kad daugelis musulmonų yra įkalinti proto kalėjime. Kaip galėtume padėti žmonėms ištrūkti iš šio kalėjimo? Tiktai atvesdami juos iki taško, kuomet jie būtų pasirengę sąžiningai save ištirti ir pamąstyti, ar jų įsitikinimai ir veiksmai iš tiesų atitinka tikrąjį islamo mokymą. Kas gali atvesti žmones iki šio taško?

Pirmasis būdas yra skaudus būdas, tai yra, kad ekstremistai iki galo įkūnys savo ekstremizmą, kol jis pasidarys toks akivaizdus, jog dauguma žmonių pradės jį matyti. Būtent tai ir įvyko 2001 metų rugsėjo 11 d. Pasaulinio Prekybos Centro atakose ir po jų sekusiose teroristų atakose, kurių varomoji jėga buvo musulmonų ekstremistų pyktis. Šios atakos jokiais būdais nebuvo remiamos ar skatinamos pakylėtųjų mokytojų. Ir vis dėlto, jos buvo žadinantis šauksmas, primygtinai raginantis tiek vakarų pasaulį, tiek ir musulmonų pasaulį ištirti save.

Po šių atakų matėte, kaip kai kurie musulmonų lyderiai atsiribojo nuo terorizmo, teigdami, kad islamas yra taiki religija. Tačiau tai yra faktas, jog nuo to laiko musulmonų lyderiai nedėjo nuolatinių ir ryžtingų pastangų pasisakyti prieš smurtą, vykdomą Alacho vardu. Todėl šie lyderiai neša dalį atsakomybės už toliau besitęsiantį smurtą, kaip ir viduramžių katalikų lyderiai nešė atsakomybę už žiaurumus, vykdytus per kryžiaus žygius ir inkviziciją. Tarp daugelio musulmonų egzistuoja – nepasotinamas ir nepripažįstamas – tikėjimas, kad smurtą galima pateisinti, jeigu jis skirtas jų religijai, jų pranašui ir jų Dievui ginti. Būtent šis tikėjimas dabar buvo apnuogintas šiame pyktyje ir neapykantoje, kurie buvo nukreipti į Mahometą vaizduojančias karikatūras.

Ir dabar priėjome klausimą, kodėl tai įvyko Danijoje. Noriu aiškiai pasakyti, kad mes, pakylėtieji mokytojai, nuolatos siekiame rasti pozityvius, nesmurtinius būdus padėti musulmonams (ir visiems žmonėms) pripažinti neatidėliotiną poreikį tirti save. Todėl mes ieškome žmonių, kurie galėtų tarnauti instrumentais, iškeliančiais šį poreikį į viešumą. Todėl pirminė šių karikatūrų idėja buvo, tiesą sakant, pasekmė to, kad Danijos laikraščio redaktoriai susiderino su pakylėtųjų mokytojų intencijomis. Tuo nenoriu pasakyti, kad mes įkvėpėme ar kad visiškai pritariame tam būdui, kuriuo karikatūros buvo pavaizduotos – tai buvo palikta individualių menininkų laisvai valiai ir kūrybiškumui.

Tačiau pirminė laikraščių redaktorių intencija buvo iškelti į viešumą diskusijų būtinybę ir iškelti į viešumą faktą, jog vakarų pasaulis praktiškai pats save cenzūruoja su islamu susijusiais klausimais. Ir šitaip islamas – praktiškai – yra tapęs tabu vakarų žiniasklaidoje. Ir tai yra labai arti to, kad islamui būtų suteikta absoliuti valdžia, kas – kaip sakiau anksčiau – neišvengiamai turės negatyvias pasekmes. Pakylėtieji mokytojai pilnai remia intenciją pradėti – ir net išprovokuoti – diskusijas apie šią problemą ir apie tarp islamo ir Vakarų tvyrančią įtampą.

Kodėl tai įvyko Danijoje? Dėl dviejų priežasčių. Danija turi jau labai seną žodžio laisvės tradiciją, dažnai pasireiškiančią tuo, kad Danijos žmonės ir menininkai šaiposi iš valdžios asmenų. Nacių okupacijos metu, žmonės šaipėsi iš vokiečių, net rizikuodami savo gyvybėmis. Ne visos šalys turi šią tradiciją, ir todėl ne visos šalys būtų galėjusios pasitarnauti šiam tikslui.

Kitas veiksnys yra tai, kad danai turi seną tradiciją šaipytis patys iš savęs. Tai yra netgi tapę nacionalinio charakterio dalimi, ir dėl to žmonės retai žiūri į save ar į kitus pernelyg rimtai. Ši tradicija danuose yra taip giliai įsišaknijusi, kad jie tiesiog negalėjo įsivaizduoti, kad musulmonai galėtų įsižeisti dėl šių karikatūrų. Mano požiūriu, yra sveika, kai žmonės nežiūri į save pernelyg rimtai, ir galite matyti, kad daugelis šalių pasaulyje iš tiesų eina šia kryptimi, kuomet sugeba iš savęs pasijuokti. Danai yra šio judėjimo priešakinėse linijose, ir būtent dėl to jie galėjo tapti instrumentais šioje situacijoje.

Puikiai žinau, kad Danijos žmonės yra labai nelinkę stoti ginti kažkokių principų. Jeigu jų nebūtų apakinęs jų pačių humoro jausmas, jie niekada nebūtų publikavę šių karikatūrų. Ir jeigu jie būtų žinoję tai, ką žino šiandien, jie tikrų tikriausiai nebūtų jų publikavę. Ir vis dėlto, ši situacija yra puikus pavyzdys to, kaip žmonės gali – netgi patys to nenorėdami – tapti įrankiu, iškeliančiu tabu į viešumą, idant žmonės nebegalėtų toliau ignoruoti problemos.

Tačiau tai pasakęs, taip pat turiu pasakyti, kad danai taip pat turi ko pasimokyti iš šios situacijos. Jiems reikia išmokti, kad net jeigu gyvenate mažoje šalyje, kartais turite stoti ginti principus – net jeigu tai įžeistų didesnįjį pasaulį. Danams taip pat reikia suvokti, kad jų mentalitetas paskatino juos tapti labai susikoncentravusiais į save, ir dėl šio susikoncentravimo į save jie yra pasidarę nejautrūs kitų žmonių požiūriams ir įsitikinimams. Tai yra veiksnys, dėl kurio bet kokios kilmės imigrantams yra sunku integruotis į Danijos visuomenę, ir visoms pusėms būtų naudinga, jeigu danai išlįstų iš savo „fantazijų pasaulio.“

Esmė ta, kad visa ši situacija yra galimybė visiems – taip pat ir vakarų šalims, kurios visur pirštų galais vaikšto aplink islamo ir musulmonų problemą – akis į akį susidurti su būtinybe įveikti šį tabu ir atvirai diskutuoti apie susidūrimą tarp islamo ir vakarų civilizacijų. Jeigu apie šią problemą nebus atvirai diskutuojama, įtampa ir toliau kils, ir pasiekusi kraštutinumą ji gali atvesti prie trečiojo pasaulinio karo tarp musulmonų ir vakarų šalių.

Kimas: Aš puikiai suprantu, kad laikraštis neturėjo intencijos įžeisti islamo, ir kad jis tenorėjo parodyti egzistuojantį nenorą diskutuoti apie šią problemą. Tačiau daugelis žmonių sako, jog, atsižvelgiant į tarp musulmonų pasaulio ir Vakarų tvyrančią įtampą, tai buvo bereikalinga provokacija, kuri tik priartino trečiąjį pasaulinį karą. Ką tu į tai atsakytum?

Jėzus: Nenuginčijamas faktas yra toks, kad musulmonų pasaulis yra lyg rusenantis ugnikalnis. Augantis pyktis tarp musulmonų yra kaip po paviršiumi burbuliuojantis lavos telkinys, pasirengęs šauti į viršų, atsiradus bent menkiausiam plyšiui. Tai yra nenuspėjama situacija, kuri neišvengiamai anksčiau ar vėliau prasiverš. Vienintelė galimybė išvengti karo yra mažinti šią įtampą nesmurtinėmis priemonėmis.

Kaip matėte vykstant su karu Irake, daugelis musulmonų jaučia, kad, kai yra puolama musulmoniška šalis arba kai jai yra grasinama smurtu, yra visiškai pateisinama reaguoti į tai smurtu. Tai yra Senojo Testamento „akis už akį“ filosofija, kuri tapo atgyvenusia, kai aš daviau pradžią naujam Žuvų amžiui ir krikščioniškajai kito skruosto atsukimo dispensacijai.

Nustebtumėte sužinoję, kiek daug „paprastų“ žmonių ir musulmonų šalių lyderių tyliai pritaria sukilimui Irake – nepaisant fakto, jog jie žudo civilius – musulmonus – idant įrodytų savo politinę idėją. Esmė ta, kad šie žmonės tiesiog ieško dingsties atsakyti smurtu. Tad, jeigu provokacija būna paremta smurtu – kaip tuo atveju, kai Izraelis smurtu atsako palestiniečiams – musulmonai taip pat atsakys smurtu.

Šioms karikatūroms unikalu yra tai, kad jos yra nesmurtinė priemonė. Todėl daugelis musulmonų ėmė abejoti, ar pateisinama – tiek sveiko proto atžvilgiu, tiek ir islamo teisės bei tradicijų atžvilgiu – atsakyti smurtu. Atsižvelgiant į situacijos nestabilumą, nėra jokių garantijų, kad tai neatves prie smurtinių veiksmų. Tačiau bet kuriuo atveju, tai padės dar labiau atskleisti pyktį ir neapykantą, kuriuos musulmonų žmonėms reikia pamatyti savyje. Palyginkite tai su situacija, kuomet britai buvo okupavę Indiją, ir kaip Gandis bei jo pasekėjai naudojosi nesmurtiniais protestais, kad priverstų Britanijos imperiją susidurti su tuo, ko jie nenorėjo matyti savyje.

Akivaizdus faktas yra toks, kad daugelis politinių ir religinių lyderių musulmonų šalyse skundžiasi, jog karikatūros Mahometą vaizduoja kaip musulmonų teroristo stereotipą. Jie teigia, kad tai yra įžeidimas, nes Islamas yra taiki religija. Tačiau smurtu paremtos reakcijos į šias karikatūras paneigia šiuos teiginius. Pateiksiu jums tik keletą pavyzdžių:

  • Kai kurie religiniai ir politiniai lyderiai išsakė nuomonę, kad Danijos valdžia turėtų suvaržyti spaudą. Tačiau didelė dalis žiniasklaidos arabų pasaulyje skatino pyktį, net ir smurtą, o taip pat vakarietiškų prekių boikotą. Šie lyderiai neištarė nė vieno žodžio prieš savo pačių spaudą ir nemėgina jos riboti – nors dalyje musulmoniškų šalių jie turi teisines galimybes tai daryti, kai tuo tarpu Danijos valdžia šios galimybės neturi.

  • Matote žmones musulmonų šalyse, kurie gatvėse rengia demonstracijas prieš karikatūras, degindami Danijos vėliavas, uždarinėdami ambasadas ir grasindami vakariečių gyvybėms. Tačiau šių šalių lyderiai nesako apie tai nė vieno žodžio, nestoja prieš smurtą bet kokioje jo formoje. Taikios religijos atstovas to nedarytų.

  • Kai kurie religiniai ir politiniai lyderiai musulmonų šalyse ragino boikotuoti daniškus produktus, ir labai mažai žmonių pasisakė prieš tai. Boikotas baudžia tik verslo kompanijas ir jų darbuotojus – tai yra, paprastus žmones – kurie niekuo neprisidėjo prie šių karikatūrų. Šitaip jie suplaka į tą pačią kategoriją visus danus arba visus vakariečius, tariamai juos įžeidusius.

Yra du negeri dalykai su šiuo požiūriu. Visų pirma, tai yra stereotipų klijavimas žmonėms, kas, musulmonų teigimu, yra daroma su jais, kai žmonės Vakaruose visus musulmonus laiko teroristais. Antra, tai yra noras nubausti kiekvieną žmogų tam tikroje grupėje, net ir tuos, kurie niekaip nėra susiję su šiuo incidentu. Jeigu šis mentalitetas būtų buvęs dažnas Vakaruose, Amerikos vyriausybė būtų deportavusi visus musulmonus po rugsėjo 11-osios. Žinoma, dauguma musulmonų būtų jautę, jog tai yra visiškai neteisinga – ir tai iš tiesų būtų buvę neteisinga. Tačiau dauguma musulmonų nemato, jog jie yra priėmę lygiai tokį patį požiūrį, kurio nenori patirti iš kitų. Darykite kitiems tai…

Musulmonai įsižeidžia, kai vakarietiška žiniasklaida pavaizduoja juos ar jų tikėjimą nepalankioje šviesoje. Tačiau žiniasklaida daugelyje musulmoniškų šalių nuolatos vaizduoja vakariečius ir žydus nepalankioje šviesoje. Ir labai mažai musulmonų prieš tai pasisako.

Tai yra faktas, jog daugelis musulmonų tiki, kad jų tikėjimas yra vienintelė tikra religija, ir jie turi mažai pagarbos kitoms religijoms, nors Koranas aiškiai pripažįsta tiek Senojo, tiek ir Naujojo Testamento pranašus. Akivaizdu, jog ir kai kurie krikščioniai jaučia tokius pačius jausmus savo religijai, tačiau ši išskirtinumo ir pranašumo sąmonė yra atsilikusi nuo laikų ir privalo būti paleista.

Esmė ta, kad daugelis žmonių musulmonų žiniasklaidoje, jų politiniai ir religiniai lyderiai bei paprasti žmonės turi susikūrę dvigubą standartą. Jie tiki, kad kiti žmonės turėtų gyventi pagal savo standartą, tačiau nenori jo laikytis patys, ir taip pat nenori matyti, kad jie šio standarto nesilaiko. Ir būtent tai turėjau omenyje, mesdamas iššūkį rašto aiškintojams ir fariziejams prieš 2000 metų. Jų veiksmus nusakiau vienu žodžiu: „O jūs veidmainiai!“ Šis žodis neprarado savo aktualumo.

Faktas yra toks, kad ši situacija buvo puiki galimybė visiems musulmonams pademonstruoti, kad jie gali atsakyti taikiai į situaciją, kuri įžeidžia jų religiją. Deja, šiuose debatuose kol kas dominavo tie, kurie nenorėjo pasinaudoti šia galimybe. Tačiau aš vis dar tikiuosi, kad pradėsime girdėti ir nuosaikesnius bei atviresnio proto musulmonus – tuos, kurie turi potencialą atnešti islamą bei arabų pasaulį į šiuolaikinį amžių.

Kimas: Ką manai apie Pakistano parlamentą, kuris teigia, jog šios karikatūros pažeidė daugelio žmonių tikėjimą?

Jėzus: Jeigu jūsų tikėjimą savąja religija gali pažeisti karikatūra laikraštyje – ar kieno nors Žemėje pasakyti žodžiai – tuomet akivaizdu, jog jūsų tikėjimas nėra labai stiprus. Bet kodėl jūsų tikėjimas nėra stiprus? Todėl, kad turite nepilną supratimą apie savo religijos dvasinius mokymus, ir todėl jūsų tikėjime egzistuoja prieštaravimai bei nenuoseklumai.

Šiuos prieštaravimus turite dėl to, kad nepakankamai giliai mąstėte apie savo tikėjimą. O nepakankamai giliai mąstėte dėl to, kad priėmėte paviršutinišką požiūrį, sakantį, jog jums nereikia keistis, nereikia savęs ištirti, nereikia išsitraukti rąsto iš savo akies. Jums tereikia kartoti išorines doktrinas ir laikytis išorinių taisyklių, ir tuomet būsite automatiškai išganyti – be būtinybės keisti savo sąmonės būseną per savęs ištyrimą. Senasis Testamentas tai vadina keliu, kuris žmogui atrodo teisingas, tačiau baigiasi jis mirtimi.

Kai esate priėmę šį požiūrį, pasąmonėje žinote, kad jūsų tikėjimas yra netvirtas, ir būtent dėl to jaučiate grėsmę, kai jūsų tikėjimas yra kaip nors kvestionuojamas. Norite, kad jūsų religijai būtų suteiktas neklystamumo statusas, kad niekas negalėtų ja abejoti. Tačiau darote tai ne iš tikros pagarbos savo Dievui, darote tai, kad išvengtumėte būtinybės ištirti save. Kaip sakiau, perkeliate savo pačių sąmonę į savo religiją, ir imate naudotis savąja religija, kad pateisintumėte nenorą išsitraukti rąstą iš savo akies.

Kimas: Daugelis žmonių sako, kad karikatūros peržengė ribą, nusitaikydamos į pačią islamo širdį. Koks būtų tavo komentaras?

Jėzus: Visų pirma, jos ir turėjo nusitaikyti į pačią musulmonų tikėjimo širdį, kad išprovokuotų diskusijas. Nebūtų buvę jokių diskusijų, jeigu tai nebūtų palietę pačios esmės. Galėjote pastebėti, kad šios diskusijos įgavo pagreitį tik praėjus keletui mėnesių nuo pirminių publikacijų.

Bet iš tiesų šios karikatūros nesitaiko į pačią islamo širdį – bent jau ne į pirminių Korano mokymų širdį. Tai tiesa, kad islamo įstatymai ir tradicijos sako, jog yra draudžiama kurti Mahometo ir Alacho paveikslus. Tačiau nerasite jokių tiesioginių teiginių Korane, kurie išreikštų šį požiūrį. Atrasite perspėjimus negarbinti stabų, kuriuos musulmonų klerikalai interpretavo, jog tai turėtų reikšti, kad yra draudžiami visi paveikslai. Tačiau tai yra Koranui primesta interpretacija, ir ji išeina už pirminės intencijos ribų. Egzistuoja keletas problemų su šia interpretacija:

  • Karikatūros nevaizdavo Alacho, jos vaizdavo tik Mahometą. Tačiau musulmono prote, jie yra vienas ir tas pats. Jeigu įžeidėte Mahometą, įžeidėte Alachą. Tai yra pranašo išaukštinimas – kuris tėra žmogiškas instrumentas – iki to paties statuso kaip Dievas, kuriam jis tarnauja. Kaip sakiau, tarnas nėra didesnis už savo Šeimininką. Akivaizdu, jog kai kurios krikščioniškos bažnyčios ir mane išaukštino iki to paties statuso kaip Dievas arba vaizdavo mane esant Dievu. Tačiau tai prieštarauja mano paties teiginiams, ir todėl tai yra akivaizdus piktžodžiavimas. Todėl krikščioniai, kurie tai su manimi daro, ir musulmonai, kurie tai daro su Mahometu, užsiima stabų garbinimu.

  • Net jeigu karikatūros būtų vaizdavusios Alachą, tai nebūtų buvęs piktžodžiavimas. Jeigu iš tiesų suvokiate Korano mokymus, matote, kad mielaširdingas ir visada gailestingas Alachas niekada negalėtų įsižeisti dėl ko nors, ką daro žmonės. Jeigu žmonės pažeidinėja jo įstatymus, jie tiesiog atskiria save nuo jo, šitaip patys save nubausdami.

  • Mokymai Korane, kurie perspėja negarbinti stabų, yra teisingi ir jie atitinka pirmuosius du įsakymus iš Dešimties Įsakymų Senajame Testamente. Tačiau stabas arba drožinys nereiškia vien išorinio vaizdavimo. Realybė yra tokia, kad aukščiausiasis Dievas yra aukščiau savo kūrinijos, ir todėl jokie žodžiai ar vaizdiniai negalėtų jo aprašyti. Tačiau tai nereiškia, kad yra kažkas blogo mėginimuose aprašyti ar pavaizduoti Dievą. Blogumas atsiranda tuomet, kai žmonės paima įvaizdį arba doktriną ir išaukština juos iki neklystamumo statuso. Jeigu paėmę ribotą įvaizdį sakote, kad šis įvaizdis jums duoda išbaigtą ir neklaidingą Dievo aprašymą, tuomet tai tampa jūsų stabu. Ir jeigu atsisakote peržiūrėti savo tikėjimą įvaizdžio neklystamumu ir atsisakote plėsti savo požiūrį į Dievą, užsiimate stabų garbinimu, tai reiškia, kad esate priėmę įvaizdį, kuris nesikeičia, ir todėl jis niekada negalės jūsų atvesti prie tikrojo Dievo, esančio už bet kokių įvaizdžių ribų.

  • Faktas yra toks, kad stabų garbinimas reiškia daugiau nei išorinį įvaizdį. Tai yra proto būsena. Jis prasideda prote ir įveikti jį galima tik prote, pašalinant rąstą – stabmeldišką įvaizdį – iš savo akies. Stabų garbinimas prasideda nuo įvaizdžio prote sukūrimo, kurį iškeliate į neklystamumo statusą. Šį įvaizdį galite perkelti į išorinę statulą arba galite perkelti jį į religinį šventraštį ar į šio šventraščio interpretaciją. Tačiau būtent šis proto įvaizdis įkalina jūsų protą ir neleidžia jums pažinti tikrojo Dievo, esančio už visų įvaizdžių šiame pasaulyje ribų.

    Esmė ta, kad, kai krikščioniai išaukštino mane, sulygindami mane su Dievu, jie susikūrė proto stabą. Kai musulmonai išaukština Mahometą, sulygindami jį su Alachu, jie paverčia jį stabu. Ir kai jie susikuria proto įvaizdį, kad žmonės gali įžeisti Alachą, ar kad jis į tai gali atsakyti pykčiu ir neapykanta, kaip tai daro jie, šitaip jie susikuria Dievo stabą. Todėl daugelis musulmonų, šaukiančių „piktžodžiauja,“ realybėje patys nusideda piktžodžiavimu. Jų stabai tiesiog gyvena jų pačių protuose, užuot gyvenę išoriniuose paveiksluose, tačiau šie stabai vis tiek neleidžia jiems pažinti tikrojo Alacho, kurio neįmanoma uždaryti į jokius proto įvaizdžius. „Dievas,“ kuris gali įsižeisti dėl karikatūrų, nėra tikrasis Alachas, bet yra žmonių sukurtas Dievas.

Esminė problema čia yra ta, kad musulmonams reikia labai atidžiai pažvelgti į save veidrodyje. Jiems reikia palyginti savo reakcijas ir savo veiksmus su tuo, kas iš tiesų yra sakoma Korane. Jiems netgi reikia palyginti kai kurias savo interpretacijas ir doktrinas su tuo, kas yra sakoma Korane. Jiems reikia pažvelgti į tai, ką Koranas iš tiesų sako, o ne tai, ką jie nori girdėti jį sakant – idant galėtų toliau pateisinti savo nenorą pašalinti rąstą iš savo akies.

Daugelis nuosaikesnių – man juos labiau patinka vadinti atviro proto ir tikraisiais musulmonais – musulmonų jau pradėjo šį procesą. Tai ypač galioja daugeliui musulmonų, kurie gyvena vakarų šalyse. Aš nepaliauju laikytis tyros vizijos, kad ši situacija paskatins atviresnes ir laisvesnes diskusijas apie daugelį problemų, kurios egzistuoja trintyje tarp islamo ir vakarų kultūrų. Laikausi vizijos, kad šios diskusijos galiausiai leis išsklaidyti įtampą ir leis atsirasti tarpusavio supratimui, kad mums nereikėtų išvysti dar vienos šiuolaikinės kryžiaus žygių versijos. Tačiau tai įvyks tik tuomet, jeigu nuosaikūs ir atviro proto musulmonai pradės garsiai kalbėti ir mes iššūkį ekstremistams, kurie kol kas dominavo Islamo ir Vakarų sąveikoje.

Kimas: Ką vakariečiai turėtų išmokti iš šios situacijos?

Jėzus: Viena iš pagrindinių pamokų yra ta, kad negalite išsaugoti laisvos visuomenės, jeigu kuriatės tabu savo prote ir jeigu bijote laisvai diskutuoti. Faktas yra toks, kad didelis musulmonų imigrantų skaičius vakarų šalyse sukūrė įtampą ir kultūrų susidūrimą. Kaip aiškiai matėte iš neseniai vykusių riaušių Prancūzijoje, tai sukūrė įtampą, kuri neišvengiamai atves prie konfrontacijos – tai yra, jeigu ji nebus išsklaidyta atviromis diskusijomis, kurios galėtų atvesti prie abipusio supratimo.

Puikiai žinau, kad daugelis žmonių Vakaruose, įskaitant politinius lyderius ir žurnalistus, jautėsi pernelyg įbauginti musulmonų smurto grėsmės, kad atvirai diskutuotų apie šias problemas. Tačiau tai yra faktas, kad dauguma musulmonų vakarų šalyse nėra ekstremistai, ir darote jiems meškos paslaugą, pirštų galais apeidinėdami šias problemas, užuot ėmęsi jas spręsti. Todėl nenoras įžeisti pats taps įžeidimu – kuris žeis visus.

Kita pagrindinė pamoka yra ta, kad vakariečiams reikia pažvelgti į veidrodį. Daugelis Europos šalių – įskaitant ir Daniją – mano esančios labai tolerantiškos. Tačiau musulmonų antplūdis paskutiniais dešimtmečiais atskleidė paslėptą netoleranciją, apie kurią nėra atvirai kalbama. Ir tai, tiesą sakant, yra pagrindinė priežastis, dėl kurios vakarų šalys nenori atvirai diskutuoti apie šią problemą. Pernelyg daug žmonių nenori akis į akį susidurti su savo netolerancija, todėl yra lengviau tiesiog ignoruoti šią problemą.

Kad galėtų vykti laisvos ir atviros diskusijos apie šią problemą, vakariečiai turi būti pasirengę pažvelgti į akis savo pačių tolerancijos trūkumui. Yra labai lengva būti tolerantiškais kitoms kultūroms, kol jos nuo jūsų yra saugiu atstumu. Ir yra visiškai kas kita būti tolerantiškiems, kai šių kitų kultūrų žmonės yra jūsų kaimynai. Laikausi tyros vizijos, kad šis konfliktas padės vakariečiams pažvelgti į veidrodį ir padės jiems pasistengti įveikti savo netoleranciją viskam, kas pernelyg skiriasi nuo jų komfortiško gyvenimo būdo.

Vienintelis ilgalaikis sprendimas yra musulmonų imigrantams integruotis į vakarų kultūrą, neprarandant savo musulmoniškojo tikėjimo. Tačiau, kad tai įvyktų, turi būti įveiktos dvi kliūtys:

  • Musulmonų imigrantai turės adaptuoti savo požiūrį į religiją prie 21 amžiaus ir vakarų visuomenės realijų. Tikėjimas, kad galite persikelti į Europą ir gyventi joje taip, lyg vis dar tebebūtumėte Vidurio Rytuose, paprasčiausiai prasilenkia su realybe. Jeigu nenorite prisitaikyti prie savo naujos šalies, grįžkite atgal arba važiuokite kur nors kitur.

  • Vakariečiai turės būti pasiruošę pažvelgti į akis savo pačių tolerancijos trūkumui, pripažindami, kad jie nėra tokie tolerantiški, kaip norėtų manyti esantys. Tam taip pat reikės įveikti subtilią nepagarbą islamui kaip religijai, jausmui, kurį kursto krikščioniška religinio pranašumo iliuzija ir sekuliaristinė pasaulėžiūra, teigianti, kad Dievo nėra, ar kad religija yra praeities dalykas.

Beje, daugelį vakariečių galėtų įkvėpti musulmonai ir jų pasišventimas dvasingesniam gyvenimo būdui, nei tas, kuris yra tapęs norma pernelyg sekuliarizuotose Europos šalyse. O kadangi daugelis vakariečių jau perėjo transformaciją į šiuolaikinį pasaulį, jie yra puikioje pozicijoje padėti savo kaimynams musulmonams padaryti tą patį – jei tik galėtų būti sukurtos laisvos ir pagarba paremtos diskusijos.

Esmė ta, kad, kai diskusijų nėra, arba nėra laisvo ir atviro dialogo, kenčia visi. Tačiau, kai atsiranda atvirumas, tai yra naudinga visiems. Ir esant atvirumui, ugnį įskeliantys įvykiai – tokie kaip šios karikatūros – nebėra reikalingi, kad priverstų žmones akis į akį susidurti su savo tabu dalykais.

Žvelgiant iš platesnės perspektyvos, dauguma vakarietiškų šalių neturėjo brandžių diskusijų apie religijos rolę visuomenėje. Pavyzdžiui, žmonės dar neapdorojo religijos rolės praeityje, įskaitant katalikų bažnyčią ir jos vykdytus piktnaudžiavimus savo padėtimi. Vėlgi, pagrindinė priežastis yra ta, kad žmonės nenori matyti rąsto savo akyje, todėl jiems buvo lengviau ignoruoti problemą ir leisti šalims nuslysti į sekuliarizmą. Tačiau tai atvedė prie daugelio nepageidaujamų pasekmių, tarp kurių yra betikslis gyvenimas, depresija ir priklausomybės.

Galėtume sakyti, kad didžiausias šiuo metu islamui kylantis iššūkis yra įveikti religinį ekstremizmą, o vakarai susiduria su iššūkiu įveikti ekstremistinį sekuliarizmą. Tad tiek vienai, tiek ir kitai pusei reikia atrasti brandesnį ir labiau subalansuotą požiūrį į dvasingumo rolę visuomenėje, ir abi pusės turi ko viena iš kitos pasimokyti.

Kimas (2006 m., vasario 4 d.): Koks būtų tavo komentaras apie faktą, jog Danijos ambasada šiandien Sirijoje buvo sudeginta iki pat pamatų?

Jėzus: Daugelis musulmonų labai įsižeidė dėl karikatūros, kuri vaizduoja Mahometą su bomba turbane. Tačiau šios karikatūros tikslas – ir intencija, slypinti už visų šių karikatūrų – yra parodyti, kad – dėl nepaneigiamų teroristinių aktų bei daugybės musulmonų ekstremistų keliamų grėsmių – žmonės Vakaruose pradėjo žiūrėti į islamą kaip į dalyką, apie kurį reikia vaikščioti pirštų galais. Tiesiog vakarų žmonės tikisi, kad musulmonai į menkiausią provokaciją reaguos smurtu.

Kaip sakiau aukščiau, tai yra nepaneigiamas faktas, kad musulmonų klerikalai ir politiniai lyderiai nedėjo aiškių ir ryžtingų pastangų pasisakyti prieš smurtą jų religijos vardu. Ambasados sudeginimas – ir Čilės ambasados sudeginimas, kuri iš viso niekaip nebuvo susijusi su šia situacija – tiesiog dar labiau sustiprina stereotipą, kad, kai musulmonai yra įžeidžiami, jie ima naudoti smurtą prieš visus, kurie tik pasitaiko jų kelyje.

Yra visiškai suprantama, kodėl daugeliui žmonių Vakaruose yra susidaręs šis įspūdis – ir tiktai musulmonai, kuriuos yra apakinęs jų pačių pyktis, nesugeba to matyti. Jeigu musulmonai nori pakeisti šį įspūdį, jie turėtų pademonstruoti į provokaciją sugebantys reaguoti taikiai.

Kaip sakiau, karikatūra yra nesmurtinė priemonė, ir tai galėjo būti puiki galimybė musulmonų pasauliui išreikšti protestą savo religijos įžeidimui taikiomis priemonėmis. Tačiau musulmonų pasaulis kol kas šio testo neišlaikė. Kai prasiveržia smurtas, kaip musulmonai gali tikėtis, kad žmonės kitose kultūrose pakeis savo požiūrį į islamą ir įveiks stereotipus apie musulmonus, kaip apie bombas sprogdinančius religinius fanatikus? Kaip galite tikėtis, kad kiti žmonės pakeis savo požiūrį į jus, jeigu nenorite keistis patys? Tai paprasčiausiai nėra realistiška.

Puikiai žinau, kad dauguma musulmonų nėra smurtautojai ir nėra ekstremistai. Todėl yra suprantama, kad jie nenori, jog jiems būtų klijuojamas ekstremistų stereotipas. Tačiau jeigu nepasisakote prieš ekstremizmą savo pačių namuose, bus praktiškai neišvengiama, jog radikalieji musulmonai bus tas veidas, kurį islamas rodys pasauliui. Nesakau, kad yra teisinga vakariečiams klijuoti musulmonams stereotipus. Tiesiog sakau, kad musulmonai turėtų pripažinti, jog, jeigu jie nori, kad pasaulio požiūris į juos pasikeistų, jiems reikia pradėti keisti save. Įrodykite, kad pasaulis klysta, atsakydami nesmurtu. Jeigu atsakote smurtu, tai tik įrodo, kad pasaulis yra teisus.

Faktas yra toks, kad, jeigu musulmonai iš tiesų nori daryti garbę Alachui ir jo pranašui, jie turėti elgtis taip, kad jų elgesys stiprintų tarptautinį supratimą ir pagarbą islamui kaip taikiai religijai, kuriai labiau rūpi žmonių amžinasis išganymas, nei problemos čia Žemėje.

Kimas: Ką manai apie kitus laikraščius, kurie perspausdino karikatūras?

Jėzus: Šie laikraščiai parodė, jog yra pasirengę ginti vieną iš pamatinių laisvos visuomenės atramų – žodžio laisvę. Įsivaizduokite, kad visos žiniasklaidos priemonės pasaulyje būtų padarę tą patį. Kur tuomet musulmonai turėtų nukreipti savo pyktį – į visą pasaulį? Žinoma, ekstremistai tą jau ir daro, bet būtent tai ir reikia apnuoginti – kaip grėsmę pačiam islamo pamatui.

Musulmonai, kurie protestavo prieš karikatūras – net ir praėjus keliems mėnesiams po jų publikavimo – yra atsakingi už tai, kad pavertė tai tarptautine naujiena žiniasklaidoje. Kaip galite tikėtis, kad spauda nerašys apie problemą, kuri provokuoja demonstracijas ir grasinimus susidoroti? Jeigu musulmonai būtų reagavę taikiai, nebūtų buvę jokios būtinybės perspausdinti karikatūras, ir mažai būtų atsiradę laikraščių, kurie būtų jautę būtinybę ginti žodžio laisvę. Vietoj to jie būtų rinkęsi parodyti pagarbą musulmonams, kurie būtų nusipelnę šios pagarbos dėl savo taikaus atsako.

Būtų veidmainiška rašyti žiniasklaidoje apie šį įvykį, neparodant bent kelių karikatūrų. Kaip žiniasklaidos priemonė gali daryti reportažą apie naujieną, nesuteikdama savo skaitytojams progos pamatyti, kas šį incidentą sukėlė, idant jie galėtų spręsti apie tai patys? Tai būtų tas pats, kas prašyti krikščionių tikėti Kristumi, neleidžiant jiems skaityti Biblijos savo gimtąja kalba. Arba prašyti žmonių balsuoti, nežinant kandidatų.

Kimas: Tai kaip tuomet dėl šalių, tokių kaip Britanija ir JAV, kuriose praktiškai jokie žiniasklaidos šaltiniai neparodė šių karikatūrų?

Jėzus: Jos nenorėjo stoti ginti aukštesnių principų, pasislėpdamos už preteksto, kad nenori įžeisti islamo. Tai aiškiai rodo, kad šios šalys nenori atvirai diskutuoti apie šią problemą. Jos pasidavė musulmonų gąsdinimo faktoriui, o tai kaip tik ir įrodo, kad publikuoti šias karikatūras buvo teisinga, kad būtų atkreiptas dėmesys į šią problemą.

Faktas yra toks, kad šios karikatūros neįžeidžia islamo, ir jos taip pat neįžeidžia nei Alacho, nei Mahometo – nes jie yra aukščiau virš visų įžeidimų Žemėje. Todėl karikatūros pačios savaime neįžeidžia musulmonų. Niekas, ką galėčiau jums padaryti, negali jūsų įžeisti – nebent jūs nuspręsite įsižeisti. Jūsų įsižeidimas nebus sukeltas mano veiksmų, jūsų įsižeidimas bus sukeltas to, kam leidžiate egzistuoti savo prote. Aš esu atsakingas už savo veiksmus, tačiau jūs esate atsakingi už savo protą ir savo reakcijas į mano veiksmus. Dievas nepadarė jūsų atsakingu už kitų žmonių veiksmus, ir būtent dėl to Jis jums nesuteikė įgaliojimų vykdyti keršytojo ar baudėjo rolės, keršijančio ar baudžiančio kitus žmones už jų veiksmus. Štai kodėl Dievas sakė: „Kerštas mano, aš atlyginsiu.“

Visų tikrų religijų esmė – įskaitant ir Koraną – yra ta, kad turite pakilti virš dualistinės sąmonės, kuri verčia žmones įsižeisti. Turite leisti šio pasaulio princui ateiti ir nieko jumyse nerasti, ir turite išlikti nepajudinami, susidūrę su bet kokiomis jo pagundomis ar įžeidinėjimais.

Jeigu to nedarysite, tapsite netikrų šio pasaulio dievų vergu, užuot buvę tikrojo Dievo danguje – nesvarbu, ar jį vadintumėte Alachu, Dievu, JOD HĖ VAV HĖ, Brahma ar kuo kitu – pasekėju. Negalite garbinti tikrojo Dievo, perkelinėdami ant jo žmogišką sąmonę.

Daugelis musulmonų garbina netikrą pykčio ir neapykantos dievą, kai tuo tarpu Alachas yra besąlyginės meilės Dievas – ir būtent dėl to jis yra vadinamas nesibaigiančio gailestingumo Dievu. Turite naudotis

PASTABA: Jėzus davė daugiau komentarų apie šį incidentą kitame atsakyme.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com