Kodėl gyvybės srautai įsikūnijo?
TEMOS: Jūs buvote sukurti būti bendrakūrėjais – tai nėra laikinos beprotybės forma – tiktai atskirtis yra beprotybė – bedrakūrimas yra aukščiausia džiaugsmo forma – patirsite jį, kai atkursite ryšį su savąją AŠ ESU Esatimi
Klausimas: Atsakydamas į kitą klausimą, paaiškinai, kad kai kurios AŠ ESU Esatys sielas pasiuntė į šį pasaulio su gelbėjimo misija. Tačiau pirmosios sielos atėjo čia ne dėl to. Atrodo, egzistuoja nepaaiškinama priežastis, kodėl iš pat pradžių sielai materialus pasaulis, dualistinė sąmonė ir atskiras bei ribotas tapatumas pasirodė patrauklūs. Knygoje „Stebuklų kursas“ berods yra teigiama, kad tai yra iliuzinė/laikina beprotybė. Toje knygoje, o taip pat manau ir šioje svetainėje, užsimenama, jog tiktai sielos, sumaniusios šią beprotišką atskirties koncepciją, atėjo čia į Žemę išsigydyti šią klaidą. Jeigu tai tiesa, tai tuomet ar AŠ ESU Esatis sumanė šią idėją ir ar dėl to ji kuria sielas, kad patirtų atskirties iliuziją? Vakarykščiame atsakyme tu pamini dar vieną mano dažnai sutinkamą temą, tai yra, kad mes dalyvaujame bendrakūrime ir patiriame viską iš materijos vidaus, spėju, jog tai darome vien dėl to, kad tai įdomu. Žvelgiant iš mano perspektyvos, nemanau, kad buvo verta taip rizikuoti (šiek tiek juokauju). Dar kartą ačiū tau ir Ro, kurio vakarykštis klausimas įkėpė mane suformuluoti ir užduoti šį klausimą.
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:
Nėra sunku paaiškinti, kodėl pirmieji gyvybės srautai pasirinko nusileisti į Žemės planetą. Prieš Žmogaus Nuopolį, ši planeta buvo nepaprastai graži ir harmoninga platforma augti. Gyvybės srautas gimė iš AŠ ESU Esaties troškimo tapti daugiau nei ji yra, o šis troškimas gimė iš meilės, iš tos pačios meilės, kuri paskatino patį Kūrėją sukurti šią visatą. Tame nėra nieko iliuziško, ir tai nebuvo sukelta laikino beprotiškumo. Postūmį tam davė pati kūriančioji jėga.
Galėtume sakyti, kad laipsniškas procesas, sukėlęs gyvybės srauto nuopuolį į žemesniąją sąmonės būseną, kurioje jis susikūrė atskirą tapatumą jausmą, kuriame ėmė jaustis atskirtas nuo AŠ ESU Esaties, yra iliuzijos ir tam tikros laikinos beprotybės formos pasekmė. Taip pat galėtume sakyti, kad gyvybės srautai yra čia Žemėje – netobuloje planetoje, prie kurios bendrakūrimo jie prisidėjo – kad įveiktų šią beprotybę ir išgydytų savo klaidą.
Todėl AŠ ESU Esatis gyvybės srautą kurė ne dėl to, kad būtų norėjusi patirti atskirties jausmą. Gyvybės srautas nebuvo kuriamas būti atskirtyje nuo AŠ ESU Esaties; jis buvo kuriamas tam, kad nuolat augtų savo sąmonėje, kol pasiektų pilną Dievo sąmonę ir pamatytų, jog yra viena su savo AŠ ESU Esatimi, tačiau kartu yra ir jos individualizacija.
Kai Dievas pradėjo kūrimo procesą, be Dievo daugiau nieko nebuvo. Taigi, Dievas viską sukūrė iš savo paties substancijos ir Esybės. Be jo nieko nėra sukurta, kas yra sukurta. Tad, norėdamas sukurti kažką, kas turėtų formą, Kūrėjas turėjo paimti dalį savo beribės Esybės ir „įkalinti“ ją ribotoje formoje. Kai Dievas sukūrė savimonę turinčias būtybes, jis į jas įdėjo dalį savo paties Esybės ir sąmonės. Būtent dėl to jos turi potencialą transcenduoti save ir pasiekti pilną Dievo sąmonę. Tik kai tai pasieks, jos nesusilies į visumą ir nenustos egzistavusios – kaip teigia kai kurios religijos. Vietoj to, jos laimės pilną Dievo sąmonę, tapdamos individualiomis Dievuje laisvomis būtybėmis, turinčiomis tokias pačias kūrybines galias, kaip ir jas sukūręs Dievas. Tai yra nenutrūkstama kūrimo grandinė, ir aš apie ją kalbėjau sakydamas: „Jūs esate Dievai.“
Kai gyvybės srautas yra susiderinęs su savo AŠ ESU Esatimi, jis bendrakūrime dalyvauja ne vien dėl paties bendrakūrimo. Jis dalyvauja bendrakūrime iš džiaugsmo, kad gali būti nuostabaus Dievo plano dalimi, kad gali išreikšti savo individualumą ir kūrybinius gebėjimus. Galiu jus užtikrinti, kad tikrasis bendrakūrimo jausmas yra aukščiausia žmonių taip vadinamos palaimos forma, tačiau ji yra netgi aukščiau už tai, ką žmonės sugeba patirti kaip palaimos būseną.
Suprantu, kad, kol žmonės yra slegiami savo praeities pasirinkimų, jie gali jaustis taip, lyg dėl to nebuvo verta rizikuoti. Tačiau, vos tik pradėsite kopti dvasiniu keliu ir atkursite ryšį su savo AŠ ESU Esatimi, žinosite, su absoliučiu tikrumu, kad dėl to tikrai buvo verta rizikuoti. Kas nerizikuoja, tas nelaimi. „Kelionė aukštyn visada atperka nepatogumus,“ kaip mėgsta sakyti vienas iš mano mylimų kolegų.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com