Paulius Venecijietis

Paulius Venecijietis yra trečiojo dieviškosios meilės spindulio čohanas. Jis yra Château de Liberté – pilies-ašramo, esančio eterinėje plotmėje pietų Prancūzijoje šalia Rhône upės, hierarchas. Paulius remia pakylėtųjų mokytojų kultūrą šiam amžiui ir dirba su visais, kurie trokšta nešti šią kultūrą žmonijos labui. Pakylėtųjų mokytojų kultūra yra aukso amžiaus piramidės viršutinis akmuo; nes jie sakė, kad būtent per kultūrą žmonija sureaguos į Didžiosios Baltosios Brolijos mokymus ir dvasines tiesas.

Atlantidos laikais Paulius dirbo vyriausybėje ir vadovavo kultūros sričiai. Prieš žemynui nuskęstant, jis įtvirtino laisvės liepsnos fokusą Peru, kuri davė impulsą inkų civilizacijos kultūrai, grožiui ir turtingumui. Jis įsikūnijo inkų imperijoje menininku, naudojusiu neblunkančius dažus (šį meistriškumą jis atsinešė ir į savo paskutinį įsikūnijimą). Dėka jo nepaprasto momentumo inkų civilizacija klestėjo.

Vėliau jis buvo įsikūnijęs Egipte, ezoterinės architektūros meistru, ir artimai dirbo su El Morija, kuris tuo metu buvo vyriausiasis meistras piramidžių statymo laikais.

Jo paskutinis įsikūnijimas buvo Paolu Veroneze, vienu žymiausių 16-ojo amžiaus venecijietiškos mokyklos menininkų. Jis gimė Paolu Kaljariu Veronoje, Italijoje, 1528 metais. Anksti pradėjęs mokytis tapyti, jau būdamas jauno amžiaus išgarsėjo kaip talentingas dailininkas. Būdamas dvidešimt penkerių, Venecijoje jis jau visur buvo kviečiamas kaip savojo meno meistras. Šio miesto rūmų spindesys, iš Rytų atgabenti perlai ir šilkai, elegantiški gobelenai ir brokatai praturtino jo darbus, pasiekusius dekoratyvinio meistriškumo viršūnę.

Veronezės ornamentavimo menas greitai atvedė prie dramatiškų eksperimentavimų su naujomis spalvomis. Visur ieškodamas grožio, jis išsilaisvino nuo savo pirmtakų blausių rudų ir pilkų atspalvių, išryškindamas savo modelius pilnoje šviesoje, savo jau ir taip gracingas figūras papuošdamas besimainančių ir beveik perregimu spalvų žaismu. Jis išvystė žėrinčios pastelės atspalvius: žydrą, koralinę, perlamutrinę, alyvinę ir citrinos geltonumo spalvas, kurios šokiravo ir žavėjo jo mecenatus. Jis mėgo gilias, netikėtai kontrastuojančias spalvas, ir derino niekada anksčiau nenaudotus atspalvius – rubininę ir sodriai žalią spalvas, rausvą ir smaragdinę, akvamarino ir violetinę.

Tarsi norėdamas pabrėžti, kad tikrasis grožis išlieka amžinai, Veronezė ieškojo ir atrado pigmentų paruošimo techniką, kurios dažų išsaugojimo savybėms nėra lygių. Jo nuostabios spalvos dar ir šiandien ryškiai šviečia, lyginant su blunkančiomis Siksto koplyčios lubomis ar netgi Tiepolo dabar jau yrančiomis freskomis, kurios buvo nutapytos dviem šimtmečiais vėliau.

Veronezė buvo dvasinis revoliucionierius, kovojęs prieš anti-gyvybiškumo jėgas mene. Grožį jis laikė galingiausiu nušvitimą skatinančiu įrankiu, ir Jėzaus, apaštalų bei šventųjų figūras vaizdavo labai gyvenimiškomis išraiškomis. Susiedamas juos su lengvai atpažįstamomis vietomis ir daiktais, jis juos padarė prieinamais paprastiems žmonėms. Jis transcendavo tradicinį viduramžių meno lėkštumą, negyvybingumą ir niūrumą, jo biblijinės scenos ir istoriniai subjektai, festivaliai bei renginiai buvo nupiešti kaip tikras džiaugsmo ir pribloškiančios didybės reginys.

Jis iliustravo kelio į Kristiškumą iniciacijos žingsnius ir nutapė daug šventųjų kankinių. Jo įspūdingiausias darbas yra Vestuvės Kanoje, kabantis Luvre. Tarp kitų jo paveikslų yra Šventojo Antano gundymas, Mergelės karūnavimas, Nuėmimas nuo kryžiaus, Vakarienė Emause, Šventoji Šeima ir Lozoriaus prikėlimas – kiekvienas iš šių paveikslų rodo svarbią Kristiškumo iniciaciją.

Kartą jis buvo iškviestas priešais inkvizicijos tribunolą ir jam buvo pareikšti įtarimai erezija dėl „pagarbos stokos“ jo Paskutinės Vakarienės paveiksle, kuriame buvo nutapyti neužauga, papūga, sargybiniai vokiškais šarvais, šunys ir juokdarys. Veronezė ryžtingai gynė menininko teisę į vaizduotės laisvę. Tribunolas rado sprendimą, pasiūlydamas paveikslą pervadinti Puota Levio namuose.

1588 metais Paolo persišaldė ir po kelių dienų, balandžio 9-ąją mirė. Jo brolis ir sūnūs palaidojo jį San Sebastiano bažnyčioje, kur ant jo kapo buvo pastatytas biustas. Jo pakylėjimas įvyko iš Château de Liberté, 1588 metų balandžio 19-ąją.

Čia, šiame Château, prieš savo pakylėjimą jis pradėjo vieną įstabiausių savo darbų, pavadintą „Šventąja Treybe“. Dangiškas Tėvas yra vaizduojamas didinga figūra, į Jėzų panaši figūra vaizduoja Sūnų, o įspūdingas baltas balandis devynių pėdų sparnais vaizduoja Šventąją Dvasią. Drobė beprecedentiškai perteikia abiejų veiklos dimensijų vibracijas – tiek žemiškų, tiek dangiškų – kurios taip stipriai domino Paolo. Ši drobė buvo užbaigta jau po jo pakylėjimo. Po šiuo „Šventosios Trejybės“ paveikslu Paulius auksinėmis raidėmis užrašė: „Tobula meilė išgena visas baimes“.

Paulius Venecijietis yra didinga būtybė, šešių pėdų ir penkių colių aukščio. Jo veidas šviesus, su sodriai mėlynomis akimis ir auksiniais banguotais plaukais. Jis paprastai dėvi smaragdinio aksomo rūbus. Kadangi jo gimtoji planeta yra Venera, kurios gyventojai yra Liepsnos meistrai, spinduliuojantys harmoniją ir dievišką meilę, Paulius natūraliai iš jų yra paveldėjęs grožį ir gracingumą, diplomatiškumą ir taktą. Jo balsas yra melodingas ir švelnus, atnešantis paguodą ir ramybę visiems, kurie prie jo prisiartina.

Pakylėtasis Mokytojas Paulius Venecijietis yra nuostabus meilės kelio mokytojas. Jis yra pasišventęs grožiui, sielos tobulumui per užuojautą, kantrybę, supratimą, savidrausmę, ir širdies intuicinių bei kūrybinių gebėjimų vystymą, pasitelkiant alchemiją ir aukojimąsi, nesavanaudiškumą ir atidavimą. Jis inicijuoja širdies čakrą ir treniruoja mus vystyti dvasių atpažinimo dovaną – atskirti gėrį nuo blogio, šviesą nuo šešėlio ir subtilius visų mūsų grožio kūrinių niuansus. Įžvalgumas yra tikrasis vidinis jautrumas vienas kitam.

Pauliaus ašramas, Château de Liberté, turi fizinį atitikmenį šiuo metu privačiai prancūzų šeimai priklausančioje pilyje. Eteriniame lygmenyje, ašrame yra daug klasių su įvairiausiais visų amžių, rasių ir kultūrų paveikslais ir meno kūriniais, o taip pat yra daug meno dirbtuvių muzikantams, rašytojams, skulptoriams ir balsą treniruojantiems mokiniams. Čia mokytojai supažindina su naujomis technikomis kiekvienoje meno srityje.

Šiuo metu jis rengia užsiėmimus Saulės Šventykloje, Laisvės Deivės eteriniame ašrame virš Manhatano. Šis eterinis ašramas priklauso Pauliaus dvasinei Motinai – Laisvės Deivei, kosminei būtybei, kurią simbolizuoja statula. Jos vardas atspindi visišką susitapatinimą su Dievo laisvės sąmone. Ji pirmoji įtvirtino laisvės liepsną Žemėje ir prieš nuskęstant Atlantidai, pernešė šią liepsną iš tuo metu egzistavusios fizinės Saulės Šventyklos į Château de Liberté.

Būtent Laisvės Deivė įkvėpė Laisvės Statulos idėją, kaip Prancūzijos žmonių dovaną Jungtinių Valstijų žmonėms, kuri buvo pašventinta Bedloe saloje 1886 metų spalio 28-ąją. Šis jų draugystės ir ne tik simbolis nutiesė laisvės arką nuo Château de Liberté iki Saulės Šventyklos, su intencija, kad Atlantidos palikuoniai, naujai atėję įsikūnyti tiek Rytiniuose, tiek Vakariniuose vartuose (Prancūzijoje ir Jungtinėse Valstijose), laikys aukštai iškeltą jos deglą, kol Laisvės kultūra ir vėl galės užgimti aukso amžiuje, sukurtame ant subalansuotos ir išplėstos trilypės liepsnos pamato šių broliškų laisvę mylinčių žmonių širdyse.

Įsikūnijusi žmonija, kuri tarnauja menuose, lankosi Pauliaus Venecijiečio ašramuose, kuriuose yra mokomi visų meno rūšių, ir per šį savo tarnavimą jie mokosi subalansuoti ir išplėsti trilypę liepsną širdyje. Paulius paaiškina, kad meno tikslas yra visada vystyti Kristaus meilę.

Pakylėtasis mokytojas Paulius Venecijietis sako: „AŠ ESU Paulius Venecijietis. Aš tapau ant eterių drobės. Skaptuoju kristaluose, lieju skulptūras, formuoju molį. Lipdau visus fizinius dalykus ir daugelį substancijų, kurios jums nėra žinomos, aukštesnėse oktavose. Kokiam tikslui? Tikslui parodyti jums vis labiau atsiskleidžiantį ir ypatingą Kristaus atvaizdą – Kristaus, pasirodančio vaikuose, žmonėse iš įvairiausių visuomenės sluoksnių…“

„Argi jus stebina, kad mes nemėgstame chaotiško ir abstraktaus meno, kuris neskatina vienybės? Jis teparodo individo nykumą ir šviesos jame trūkumą. Anarchija yra matoma iš dimensiškumo nebuvimo – harmonijos arba sufokusavimo stygiaus šiuolaikiniame mene.“

„Šiuolaikinis menas patenka į pasąmonę. Ir tuomet, ar menininkas būtų paveiktas marihuanos ar kitų substancijų, šis menas, kuris yra išreiškiamas per drabužių dizainą, sienų papuošimus, rengimosi stilių, tampa matrica, sugebančia arba nesugebančia perduoti tam tikrą Kristaus proporcijos laipsnį. Kai žmonių meno pojūtis sutrinka, Kristaus įvaizdžiai atsitraukia.“

„Šiais laikais retai rasite iš eterinės oktavos atėjusius meno kūrinius… Kur jūsų šalių lyderiai išmoks, kaip turėtų elgtis su proto įsibrovėliais? Jie tai gali išmokti eterinėse mokyklose, miestuose ir ašramuose. Kaip jie tenai nusigaus neturėdami to kristalo, kuris taptų magnetu ir kelrode žvaigžde, kuria siela galėtų sekti, išėjusi iš kūno miego valandomis?“

„Tad, mano mylimieji, yra tiesiog būtina pačiomis įtempčiausiomis tarptautinėmis aplinkybėmis pasitraukti į dangiško grožio ir sferų muzikos kontempliavimą, prisimenant, kad kūrinijos statybiniai blokai yra garsas, o šis garsas sukuria ritmingus raštus, išreiškiančius dievišką harmoniją, ir ši dieviška harmonija gali būti atvaizduota architektūroje, gyvenime, kasdienio naudojimo daiktuose, pavyzdžiui, keraminiuose dirbiniuose. Dalykai, kuriuos naudojate ir kuriais save apsupate, tampa fokusu, į kurį teka jūsų dėmesys.“

Mokytojas Paulius taip pat kalbėjo apie savo paties patirtį menininko darbe Paolo Veronezės įsikūnijime: „Norėčiau jums papasakoti apie kai kurių savo paveikslų kūrimą. Kartais būdavo taip, kad jausdavau spaudimą, ateinantį iš būtinybės užsidirbti pragyvenimui, sukurti ant drobės kažkokį nuostabų objektą, kad žmonija galėtų juo gėrėtis. Ir visgi pasijausdavau įstumtas į tam tikro mąslumo nuotaiką, kurioje galėjau kada panorėjęs sukurti šedevrą, ir visgi kai pradėdavau tai kurti, įkvėpimo kibirkštis būdavo dingusi. Ir kad ir kaip mėgindavau, negalėdavau jos sugrąžinti. Kuo stipriau stengdavausi, tuo sunkiau būdavo nuspręsti, ką gi turėčiau tapyti, nes tiesiog negalėjau tapyti kasdieniškų daiktų. Tai turėjo būti kažkas jaudinančio ir nuostabaus. Būtent dėl to taip gerai suprantu žmonių širdis, kurios įvairiais gyvenimo momentais, priėjusios sunkią gyvenimo kryžkelę, stovi sutrikusios ir nepajėgdamos apsispręsti, kuriuo gi keliu turėtų pasukti.

Mylimieji, tokiais momentais, kai iš tiesų jausdavausi priėjęs tokią kliūtį, nustodavau priešintis, ir ne su abejingumu, atsiribojimu ar neviltimi, o suvokdamas, kad Dievas veikia keistais būdais, mistiškais ir nuostabiais, vykdydamas savo valią. Nuspręsdavau liautis priešintis, nustoti kovoti ir atsipalaiduoti į jo užjaučiančią sąmonę, žinodamas, kad laiko bangos atneš atsakymą mano ieškojimams ir bandymams.

Ir tuomet mane užliedavo ramybė, didingai riedančiomis bangomis. Ir su atėjusia ramybe bei tyla, atkurtas būdavo mano ryšys tarp manęs ir tų meistriškų dieviškų būtybių, kurios mano paveiksluose įkūnydavo pačią savo gyvenimo esmę. Mano angeliški šviesos draugai – tie vilties pasiuntiniai, kurie vesdavo mano ranką į meniškumą ir meistriškumą – jie tuomet sugebėdavo išreikšti, nuramintu raumenų kontroliavimu, tai, ko man niekada nebūtų pavykę padaryti, po darbo įtampos valandų, nuovargiui užvaldžius mirtingą mano kūną.

Tad noriu paraginti visus mokinius suvokti, kad yra laikas įsitempti ir laikas atsipalaiduoti; laikas melstis ir laikas laukti; laikas pasišvęsti ir laikas ilsėtis Dievo pasišventime.

Norėčiau jums visiems čia esantiems priminti, kad kai atiduodate visą savo meilę Dievui – pagal savo sielos gebėjimus – ateina metas, kai turėtumėte laukti ir tikėtis Dievo meilės grįžimo jums. Tarsi tuštuma apgaubia jus, nes jūs atidavėte save visą; ir tuomet tai grįžta jums, įkrauta Dievo meile. Dievo meilė teka galingomis bangomis, ji ritasi per jus tarsi banguota jūra, o jos bangos sudūžta į esybės uolas. Ir bangų putos patraukia jūsų sąmonę, savo nuostabių lašelių milijonais kurdamos nuostabų grožio raštą.“

Mylimas mokytojas Paulius pažadėjo svarbią iniciaciją tiems, kurie ateis pasibelsti į jo ašramo pietų Prancūzijoje duris, tiems, kurie yra pasirengę padidinti savo meilės liepsną: „Aš paimsiu jus už rankos ir aprodysiu jums savo pilį. Aprodysiu jums meno dirbinius, kuriuos čia paliko pakilę ir nepakilę čelos. Ir mes aplankysime daug kambarių, kol galiausiai nusivesiu jus į kambarį su tenai kabančiais rėmais. Kartais šie rėmai bus tušti; kitais kartais juose bus drobė. Tai bus jūsų rėmai, jūsų tapatumo rėmai, laukiantys, kol jūs išreikšite savo sielos genijų. Ir kai pamatysite šiuos rėmus, jeigu jie bus tušti, užsinorėsite juos užpildyti.

Tad nusivesiu jus į tą vietą, į ‘Ateljė’, kurioje galėsite dirbti su kitais menininkais, mokydamiesi gyvosios meilės meno, rankos disciplinos ir išraiškos disciplinos, kad galėtumėte nutapyti savo pačių Kristaus tobulumo paveikslą. Ir kai tai bus geriausia, ką galėsite pasiūlyti, tai bus įdėta į jūsų rėmus.

Ir kai jūs vėl ateisite prieš šio paveikslo po daugelio valymosi ir vidinio nuskaistinimo mėnesių, be jokios abejonės tarsite: ‘Mylimas Pauliau, ar galėčiau gauti dar vieną galimybę išreikšti savo Kristiškumą, nupiešdamas savo atvaizdą? Nes suvokiau naują to atvaizdo aspektą ir norėčiau šį naują, geriausią savo išreiškimą, dabar įdėti į savo rėmus.’ Ir, žinoma, turėsite galimybę tai padaryti.“

Pauliaus Venecijiečio liepsna dvynė yra pakylėtoji ledi mokytoja Ruth Hawkins, Grožio Deivė. Ji pakilo 1995 metais aštuoniasdešimt aštuonerių metų amžiaus ir tarnauja kartu su juo Saulės Šventykloje.

Galite prašyti Pauliaus Venecijiečio padėti jums vystyti savo širdies čakrą ir trilypę liepsną širdyje, atnešant Kristaus sąmonės atvaizdą į savo gyvenimą. Prašykite jį remti tikrąjį Vandenio amžiaus meną ir įkvėpti įvairiausius menininkus nešti Kristaus sąmonę.

Pauliaus Venecijiečio muzikinis kūrinys yra „I Love You Truly“ (Nepaprastai tave myliu), kurį parašė Carrie Jacobs-Bond.

Pagal Mark L. Prophet ir Elizabeth Clare Prophet knygą „The Masters and their Retreats“ (Mokytojai ir jų Ašramai), kurią sudarė Annice Booth.