Tegul sausainis trupa!

Pakylėtasis Mokytojas Gautama Buda per Kim Michaels, 2022 metų spalio 30 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2022 m. vebinare Ukrainai.


AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Gautama Buda. Kai paskutinį kartą buvome surengę fizinę konferenciją Ukrainoje, daviau mokymą, kuris galėjo pasirodyti nelabai susijęs su Ukraina. Tačiau kaip anuomet sakiau, galbūt nepasakydamas nieko tiesiogiai, visgi galiu pasakyti kažką reikšmingo. Tad ir šį kartą pratęsiu šią tendenciją ir duosiu mokymą, kuris iš pradžių gali pasirodyti nesusijęs su šios konferencijos tema, galbūt netgi nesusijęs su kitų Čohanų ir kitų mokytojų perduotais mokymais, ir vis dėlto, tai, tiesą sakant, gali būti susiję labai giliu būdu.

Realybės simuliatorius Tera

Vienas iš centrinių budizmo mokymų, kuriuos perdaviau prieš 2500 metų, principų yra Samsaros Jūros, kančių jūros koncepcija. Labai mažai žmonių, net ir tų, kurie visą savo gyvenimą paskyrė budizmo studijoms, suvokė, ką tai iš tiesų reiškia. Tai taip pat yra ganėtinai sudėtinga koncepcija. Vienas būdas paaiškinti, kodėl ji yra tokia sunki, yra išstudijuoti mūsų perduotus mokymus, kuriuose sakėme, kad Žemė yra realybės simuliatorius, užprogramuotas suteikti žmonėms, simuliacijoms dalyviams, dvi pamatines patirtis.

Pirmoji patirtis yra panirimo patirtis. Jaučiatės visiškai panirę į pasaulį, kuris jums atrodo tikras, todėl kad tai, ką galite matyti, paliesti, užuosti ir girdėti savo fizinėmis juslėmis, jums atrodo tikra, ir atrodo, kad už to, ką jūsų juslės gali aptikti, nieko daugiau nėra. Esate visiškai panirę į šį pasaulį, galbūt netgi manote, kad esate šio pasaulio produktas, ir iš tiesų jaučiate, kad pasaulyje yra daugybė aplinkybių, daugybė sąlygų, kurias pakeisti ar kontroliuoti yra visiškai ne jūsų galioje.

Todėl esate visiškai priklausomi nuo to, kas vyksta pasaulyje, ir galite dažnai pastebėti, kad dalykai įvyksta regimai be jokios geros priežasties, ar bent jau be tokios priežasties, kurią jūs galėtumėte aptikti ar sumąstyti. Todėl jaučiatės nesaugūs, jaučiate, kad turite menkas galimybes kontroliuoti savo gyvenimą ir savo ateitį, jaučiate, kad esate šių nežinomų, nematomų jėgų valioje, kurios ne visada nori to, kas jums yra geriausia. Niekada nežinote, kas kada nors gali įvykti, kas jus šokiruos, sutraumuos, fiziškai sužeis ar nužudys.

Tai yra panirimo patirtis. Ir kaip galite matyti, kai esate panirimo fazėje, negalite suvokti Samsaros Jūros, bent jau ne tuos mokymus, kuriuos perdaviau anais laikais, nes manote, kad pasaulis yra toks, koks yra, ir nėra nieko, ką jūs dėl to galėtumėte padaryti. Todėl, kaip teigia taurioji tiesa – gyvenimas yra kančia, ir kai esate panirimo patirtyje, gyvenimas iš tiesų yra kančia. Niekuo daugiau jis ir negali būti kaip tik kančia, dėl visų šių išorinių jėgų, kurių jūs negalite kontroliuoti, kurių negalite sustabdyti.

Na o dabar, kitas patyrimas, kurį realybės simuliatorius yra sukurtas jums duoti, yra nubudimo patyrimas, kuomet jūs pradedate busti iš panirimo. Pradedate įtarti, kad yra kažkas daugiau, ką galima suprasti, nei jums gali pasakyti jūsų juslės. Galiausiai pradedate įtarti, kad yra kažkas daugiau, ką galima suvokti apie pasaulį nei jūsų išorinis protas gali jums pasakyti.

Tad jumyse išsivysto šis ilgesys – privalo egzistuoti kažkas daugiau už šio juslių pasaulio, šio fizinio pasaulio. Jūs netgi, kažkuriuo metu, pasiekiate tašką, kuriame pradedate įtarti, kad privalo egzistuoti kažkas daugiau net ir už jūsų pačių protą. Privalo būti kažkas daugiau, ką būtų galima suvokti apie pasaulį, nei aš galiu suvokti savo dabartiniame lygmenyje, su savo dabartine proto būsena. Tai yra išminties pradžia, tai yra augimo pradžia, tai yra nubudimo pradžia.

Simuliatoriaus tikslas

Ir, žinoma, kai aš atėjau prieš 2500 metų, neatėjau duoti mokymo tiems, kurie vis dar tebebuvo panirime. Atėjau duoti mokymo tiems, kurie arba jau buvo perėję į nubudimo fazę, arba buvo arti šio perėjimo. Na ir dabar, mes sakėme: ko reikia, kad galėtumėte pereiti iš panirimo į nubudimą? Sakėme, kad turite būti patyrę tam tikrą patirčių kiekį panirime, kol jums bus jų gana ir užsinorėsite kažko daugiau.

Iš esmės, visi žmonės, visi gyvybės srautai, kurie kada nors buvo įsikūniję Žemėje, turėjo patirti tam tikrą kiekį patirčių, laikydami save atskiromis būtybėmis, gyvenančiomis pasaulyje su kitomis atskiromis būtybėmis, būdami atskirti nuo fizinės aplinkos ir atskirti nuo bet kokio Dievo, kurį jie galėjo įsivaizduoti. Turite patirti tam tikrą skaičių patirčių atskirtyje, kad galėtumėte pradėti ilgėtis kažko daugiau.

Tačiau dalykas, kurį suprato mažai žmonių, yra, kad čia egzistuoja ir dar vienas aspektas. Kas yra panirimas? Na, panirimas yra įmanomas tik per mūsų taip vadinamą atskirties sąmonę, dualizmo sąmonę. Anais laikais aš tai vadinau poromis, dviem priešingais poliais, kurie jus ne tik traukia link šio kraštutinumo ir ano kraštutinumo, bet taip pat verčia manyti, kad be šių dviejų kraštutinumų nieko daugiau nėra. Nėra jokio kito būdo žiūrėti į pasaulį. Štai čia yra tiesa, čia yra melas, čia yra gėris, čia yra blogis, čia yra tas, čia yra anas. Ir kol esate panirime, jūs, žinoma, pamirštate, kad esate realybės simuliatoriuje. Pamirštate, kaip veikia simuliatorius. Pamirštate simuliatoriaus tikslą.

Tačiau kaip paaiškinome, tikrasis simuliatoriaus tikslas iš tiesų yra jūsų sąmonės augimas, ir jūs augate eksperimentuodami su savo laisva valia. Ir ką jūs darote, eksperimentuodami panirimo fazėje? Na, jūs suformuluojate proto įvaizdį, tam tikrą idėją savo prote, ir suprojektuojate tą idėją ant pasaulio. Savo prote galvojate: „Štai kaip veikia pasaulis ar bent jau turėtų šitaip veikti. Štai kaip aš noriu, kad veiktų pasaulis.“ Ir jums, žinoma, yra leidžiama tai daryti. Tai yra dalis panirimo patirties. Tačiau aukštesnis panirimo tikslas yra jūsų sąmonės augimas. Ir kaip jūs augate sąmonėje? Augate, iš pradžių įžengdami į atskirtį, o po to patirdami atskirties ribotumus ir pradėdami judėti atgal link vienovės, tačiau darote tai savanoriškai, o ne dėl to, kad jaustumėtės verčiami tai daryti.

Kas nutinka, kai esate panirimo fazėje? Taip, sakiau, kad suformuluojate įvaizdį. Jūs projektuojate jį į simuliatorių, į kosminį veidrodį, į Materijos šviesą. Ir simuliatorius atspindi jums fizines sąlygas, kurios atitinka jūsų projektuojamą įvaizdį. Na ir dabar, žinoma, jūs nesate vienintelis asmuo Teros simuliatoriuje. Čia yra ir kitų žmonių, ir jie taip pat formuluoja įvaizdžius savo protuose, kurie yra atskiri protai nuo jūsų, ir jie projektuoja šiuos įvaizdžius į simuliatorių. Tai, kas asmeniškai grįžta jums atgal, nėra švarus to, ką išsiuntėte, atspindys. Jis yra paveiktas to, ką taip pat išsiuntė ir visi kiti žmonės. Na ir dabar, galite sakyti, kad tai yra jūsų laisvos valios pažeidimas. Bet ar tikrai? Tiesą sakant, tai yra malonė, kadangi tai padeda jums greičiau pereiti panirimo fazę ar bent jau turi potencialą padėti jums tai padaryti.

Buvimas pasaulio centru

Matote, simuliatoriaus tikslas yra jūsų sąmonės augimas. Kaip jūs augate sąmonėje? Augate eksperimentuodami su laisva valia, su savo proto gebėjimu bendrakurti, suformuluoti įvaizdį ir suprojektuoti jį ant Materijos šviesos. Tačiau dalis šio proceso yra tai, kad savo kelionę pradedate su labai lokalizuotu tapatumo jausmu, savasties jausmu. Jūs formuluojate šį įvaizdį, remdamiesi tuo savasties jausmu. Ir kai jūs, kaip paprastai nutinka Žemėje, įžengiate į atskirtį ir dualizmą, imate save laikyti atskira būtybe nuo kitų būtybių. Iš tiesų yra įmanoma turėti lokalizuotą savasties jausmą, nelaikant savęs atskira būtybe. Tačiau kokios yra dabartinės sąlygos Žemėje? Dauguma žmonių save laiko atskiromis būtybėmis, ir dauguma žmonių taip pat save laiko labai lokalizuotomis būtybėmis.

Tikslas, dėl kurio tai yra leidžiama, yra padėti jums pamatyti šio proto lygmens limitus. Pradedate matyti, kad nors teoriškai galite sakyti, jog būtybė, kuri save laiko atskira, turi laisvą valią, jūsų valia iš tiesų nėra laisva, kadangi galite rinktis tik iš jums matomų pasirinkimo galimybių. Jeigu negalite kažko matyti, jeigu negalite to įsivaizduoti, jeigu negalite to priimti kaip įmanomo dalyko, iš tiesų neturite galimybės to pasirinkti. O tai reiškia, kad jūsų vaizduotės ribos apriboja jūsų laisvą valią. Tai apriboja galimybes, kurias galite matyti ir kurios jums atrodo realistiškos. Tikslas yra, kad jums buvo duota laisva valia, ir dalis šios laisvos valios reiškia, kad turite galimybę įžengti į šią atskirties ir dualizmo būseną, kurioje apribojate savo pasirinkimus, apribojate galimybes, kurias galite matyti.

Na ir dabar, šis protas turi akivaizdų limitą, nes, kaip paaiškinome apie dualizmą, kai esate dualizme, visada egzistuoja du priešingi poliai. Visada egzistuoja pasipriešinimas tam, ką jūs darote, ir tai dažnai pas jus ateina, kaip jums atrodo, iš kitų žmonių. Tai yra Samsaros Jūra. Tai yra tikrasis Samsaros Jūros paaiškinimas. Jūs esate šioje ribotoje proto būsenoje, kurioje turite valią, tačiau ji nėra laisva. Ji yra labai ribota, ir jūs dažnai darote pasirinkimus, kurie jus žeidžia. Matote, kai esate šioje atskirties būsenoje, formuluojate įvaizdį, kuris yra paremtas perspektyva, kurioje jūs save laikote atskira būtybe.

Galite šiuo metu sakyti, kad sėdite kėdėje, kuri yra konkrečioje vietoje, konkrečiame kambaryje, konkrečioje šalyje, ir jūs žiūrite į pasaulį iš šio požiūrio taško. Matote, jeigu pamąstytumėte apie savo fizinį regėjimą, kad jūsų akys ir jūsų protas yra jūsų matymo lauko centras. Žinote, kad jums už nugaros kažkas yra, ko jūs dabar nematote, tačiau galite apsigręžti ir galite tai pamatyti, tačiau, kai sukatės aplinkui, sukatės aplink savo ašį. Egzistuoja centrinis taškas, kuris jums yra jūsų suvokiamo pasaulio centras. Tačiau visi kiti žmonės, net jeigu jie sėdi visiškai šalia jūsų, turi kitokį centrinį tašką. Tai yra paprasta jūsų fizinio matymo iliustracija, tačiau kai susimąstote apie tai, kaip jūsų protas žiūri į gyvenimą, vyksta visiškai tas pats. Kuo giliau esate įstrigę dualizme, tuo labiau lokalizuota yra jūsų perspektyva, ir tuo stipriau esate įsitikinę, kad tai, ką jūs matote, iš tiesų yra vienintelis būdas žiūrėti į pasaulį, ir jūs esate pasaulio centras. Būtent tai jūs projektuojate į išorę.

Nė vienas žmogus nėra sala

Na ir dabar, realybės simuliatorius, Materijos šviesa, yra sukurta prisiimti bet kokią ant jos suprojektuotą formą. Jeigu būtumėte visiškai vieni pasaulyje arba šiame simuliatoriuje, viskas, ką išsiųstumėte, taptų fizine realybe, tai taptų fiziškai įkūnyta. Tačiau ką tai jums reikštų? Suformuluojate įvaizdį savo prote, kokį norėtumėte matyti pasaulį, išprojektuojate šį įvaizdį, ir tuomet Materijos šviesa prisiima tą formą. Na, argi nemanote, kad tai tuomet reikštų, jog Materijos šviesa atrodytų patvirtinanti ir pagrindžianti jūsų pasaulio įvaizdį? Tačiau jūsų įvaizdis vis dar tebėra labai ribotas, nes jis yra paremtas tuo, kad jūs save laikote atskira būtybe, jis yra paremtas labai ribota perspektyva, ribotu supratimu.

Jeigu būtumėte vieni pasaulyje, kaip kada nors galėtumėte ištrūkti iš tos proto būsenos? Kaip kada nors sugebėtumėte ištrūkti iš šios būsenos, kurioje jūsų protas yra uždaras ratas, jūsų protas yra save pastiprinanti, save pagrindžianti sistema? Jūs, tikrąja to žodžio prasme, liktumėte šioje būsenoje neribotam laikui.

Kas neleidžia jums likti šioje būsenoje neribotam laikui? Tai, kad nesate vieni. Nė vienas žmogus nėra sala. Yra ir kitų žmonių. Jie projektuoja kažką kita į simuliatorių. Ir todėl, tai, kas jums sugrįžta, nėra tiksliai tai, kas yra jūsų prote. Gali būti, kad turite labai fiksuotą įvaizdį, koks turėtų būti pasaulis, tačiau pasaulis nepaklūsta jūsų įvaizdžiui. Tai jums palieka dvi galimybes. Viena yra aukštesnis kelias, vedantis į jūsų nubudimą, kuomet galite pasakyti: „Palaukite minutėlę, kodėl pasaulis nepaklūsta mano įvaizdžiui? Ar taip yra dėl to, kad mano įvaizdis yra ribotas?“ Ir tuomet jūs galite siekti patobulinti savo įvaizdį. Tai jus įveda į nubudimo procesą.

Įdiegtas saugumo mechanizmas

Kitas pasirinkimas yra sakyti: „Kodėl pasaulis nepaklūsta mano įvaizdžiui? Ar taip yra dėl to, kad projektuoju jį su nepakankama jėga? Ir kadangi tie kiti žmonės man trukdo, privalau priversti juos su manimi sutikti, priversti juos su manimi susiderinti arba man paklusti, kad aš galėčiau būti tasai, kuris nuspręstų, ką mes projektuosime.“

Tai taip pat yra leidžiama tokioje planetoje kaip Žemė, ir būtent dėl to turite diktatorius ir narcizus, ir lyderius, kurie yra narcizai. Tačiau, vėlgi, klausimas tuomet yra toks: Kas jus gali ištraukti iš šios proto būsenos? Kadangi teoriškai galėtumėte turėti situaciją planetoje, kurioje vienas lyderis panaudotų tiek daug jėgos, kad priverstų visus kitus žmones planetoje jam paklusti, kuomet jie visi projektuotų lyderio viziją. Tačiau kas tuomet ištrauktų lyderį ir, tiesą sakant, taip pat ir kitus žmones, iš šios būsenos? Na, būtent tam realybės simuliatorius ir yra sukurtas užkirsti kelią. Tai yra įdiegta į pačią dualistinę sąmonę, kaip išsamiau apie tai ne kartą paaiškinome.

Jėgą galite naudoti tik per dualistinę sąmonę, o dualistinė sąmonė visada turi poras. Galite naudotis jėga, kad nueitumėte į vieną kraštutinumą, nueitumėte į vieną dualistinį kraštutinumą, tačiau tai reikš, kad prisitrauksite prie savęs priešingybę iš priešingo dualistinio kraštutinumo. Todėl, nors galite kurį laiką naudodamiesi jėga eiti tam tikra kryptimi ir jums gali atrodyti, kad progresuojate ta kryptimi, egzistuoja limitas, kiek toli galite nueiti. Kaip mes taip pat sakėme, kai naudojate jėgą, jūs iš tiesų patys sau sugeneruojate priešingą jėgą. Ir tai yra, galėtume sakyti, saugumo mechanizmas, neleidžiantis jums įstrigti ir neleidžiantis visai planetai neribotam laikui įstrigti tam tikrame lygmenyje.

Na ir dabar, kas yra šie mechanizmai, kurie neleidžia šiam simuliuojamam patyrimui tapti aklaviete, uždaru ratu? Čohanai kalbėjo apie gamtos dėsnius, kurie jums suteikia tam tikrą reguliarumą, tam tikrą pastovumą, tam tikrą nuspėjamumą. Jeigu studijavote mokslo istoriją, žinote, kad nuo Izaoko Niutono laikų tarp mokslininkų vyravo šis stiprus tikėjimas, kad pasaulis yra didžiulė mašina, funkcionuojanti pagal nekintančius dėsnius. Ir dar iš šiandien vis dar gali atrodyti, kad makroskopiniame lygmenyje, žmonių kūnų, skrudintuvų, dviračių ir taip toliau lygmenyje, šie gamtos dėsniai yra nekintantys. Jie yra nuspėjami. Galite nustatyti tam tikrą kursą kosminiam laivui ir jis skries šiuo kursu. Todėl, kaip paaiškinome, kai susiderinate su šiais dėsniais, galite susikurti sau ar visuomenei tam tikrą ateitį, ir galite su dideliu pasitikėjimu tikėti, kad ji bus įkūnyta. Žinote, ką atneš ateitis. Žinote, kuria kryptimi jūs ar jūsų šalis einate. Tai yra pamatas progresui, bendradarbiavimui ir kitiems dalykams.

Kvantinis neapibrėžtumas

Tačiau taip pat žinote, jeigu studijavote mokslo istoriją, kad atėjo momentas, kai mokslininkai išvystė kitokį būdą žiūrėti į gyvenimą, bent jau mikroskopinėje skalėje vykstantį gyvenimą. Jie atrado, kad subatominės dalelės nesilaiko deterministinių dėsnių. Jos laikosi tikimybės dėsnių. Kitaip tariant, negalite užtikrintai nuspėti, kaip elgsis subatominė dalelė. Galite nuspėti tam tikrą tikimybę, kaip ši dalelė judės, tačiau negalite būti tikri. Niekada negalite būti tikri 100%. Šis šiuolaikinio mokslo atrastas fenomenas budistų yra žinomas kaip susietoji kilmė.

Kitaip tariant, galime sakyti, kad visata turi dvi skales, du lygmenis. Egzistuoja makroskopinė skalė, kurioje veikia tam tikri nekintantys gamtos dėsniai, bet tuomet taip pat egzistuoja ir mikroskopinė arba subatominė skalė, kurioje dėsniai, vadovaujantys šiam lygmeniui, nėra nekintantys. Čia visada egzistuoja tam tikras nenuspėjamumas. Negalite iš anksto tiksliai žinoti, kaip pasisuks situacija.

Šiandien vis dar tebėra mokslininkų, kurie žiūri į tai ir sako: „Na, tai galioja tik kvantiniam pasauliui. Tai negalioja makroskopiniam pasauliui. Mes vis dar galime pasiųsti raketą į mėnulį ir galime su absoliučiu užtikrintumu nuspėti jos trajektoriją.“

Ir jie gali, daugumoje atvejų, tai padaryti, tačiau jeigu išsiųstų pakankamai raketų į pasaulį, galiausiai ateitų momentas, kai įvyktų variacija. Raketa neatsidurtų tiksliai ten, kur jie prognozavo ją atsidursiant, kadangi realybė yra tokia, jog net ir makroskopinis pasaulis nėra 100% deterministinis. Jis vis dar tebėra paremtas kvantiniu pasauliu. O tai reiškia, kad kvantinis neapibrėžtumas taip pat veikia ir makroskopinį pasaulį. Ir tai yra dalis šio mechanizmo, kuris neleidžia jums amžinai įstrigti tam tikrame mąstyme.

Kad ir koks pažengęs būtų jūsų protas, visada egzistuos neapibrėžtumo elementas. Kitaip tariant, galite pažvelgti į kažką – ir mes kalbėjome apie puolusias būtybes arba juoduosius magus, kurie ilgą laiką sunkiai dirbo, siekdami įgyti tam tikras žinias apie materialaus pasaulio veikimą ir kaip jie gali manipuliuoti materija, sukurdami įvairius fenomenus – ir galite sakyti, kad šie žmonės yra įgiję tam tikrą gebėjimą valdyti materiją, tikrai pranokstantį vidutinio žmogaus gebėjimus, tačiau jų meistriškumas nėra absoliutus. Jie taip pat negali su absoliučiu užtikrintumu nuspėti, kas įvyks.

Kuo yra paremtos kančios

Ir taip yra dėl to, kad egzistuoja šis saugumo mechanizmas, jog kad ir koks pažangus taptų jūsų uždaras protas, visada egzistuos tam tikras neužtikrintumas, kurio negalėsite įveikti. Ir būtent tai sukuria kančias.

Kas sukuria kančias Samsaros Jūroje? Pažvelkite į visus žmones. Jie savo protuose turi įvaizdį, kaip turėtų klostytis jų gyvenimas – kas turėtų įvykti, kas neturėtų įvykti. Ir kančios yra sukuriamos tuomet, kai šie lūkesčiai nėra išpildomi. Ir daugelis žmonių, žinoma, per daugelį gyvenimų išsiugdė šį jausmą, kad: „Mano lūkesčiai niekada nebus išpildyti. Pasaulis niekada neveiks taip, kaip aš noriu, kad jis veiktų.“ Jie pastoviai kenčia. Jie nuolatos jaučia, kad pasaulis neduoda jiems to, ką jie turėtų turėti, ir kad egzistuoja neužtikrintumas, dėl kurio jie niekada iš tiesų negalės tapti savo likimo šeimininkais.

Ir būtent tai sukuria kančias. Tai gali nutikti juodajam magui, kuris turi patį žemiausią sąmonės lygį, arba žmogui 47 lygmenyje, ar netgi aukštesniuose lygmenyse esantiems žmonėms. Turite lūkesčių ir jie nėra išpildomi. Tai yra kančių pagrindas. Turite proto įvaizdį, tačiau pasaulis atsisako jam paklusti. Būtent tai sukuria kančias.

Šizofreniška fazė

Ką mes jums davėme kaip pakylėtųjų mokytojų mokiniams? Na, mes jums davėme daug mokymų apie tai, kaip kelti savo sąmonę, įveikti dualizmą ir taip toliau. Ir suprantame, kad gali būti sunku tai suvokti. Suprantame, kad kai kurie mokiniai pereina periodą, kai pradeda giliau tai suprasti, tačiau jie vis dar neturi pilno supratimo ir beveik jaučiasi taip, tarsi būtų traukiami dviem priešingomis kryptimis. Jie beveik jaučiasi taip, tarsi būtų truputį šizofreniški ir kad mūsų mokymai iš tiesų juos daro labiau šizofreniškais. Mes tai suprantame, kadangi patys tai patyrėme.

Matote, dalis to, ką jūs darote Žemėje, kai pasiekiate tą 48 sąmonės lygį ir pradedate eiti keliu, yra tai, kad gilinate savo supratimą, didinate savo bendrakūrybinius gebėjimus, pasiekiate didesnę vienybę savo prote, tad galite projektuoti koherentišką įvaizdį į kosminį veidrodį, ant Materijos šviesos, ir todėl, tam tikra prasme, geriau sugebate kontroliuoti savo išorines aplinkybes.

Tai yra kelio dalis, tam tikras meistriškumas savo situacijai. Tačiau gilesnė kelio dalis, žinoma, yra pasiekti meistriškumą savo proto būsenai. Jūs ne tik kad įvaldote savo išorinę situaciją, bet iš tiesų tampate savo vidinės situacijos valdovu. O jūsų vidinė situacija yra jūsų gyvenimo patyrimas, tai, kaip jūs patiriate gyvenimą.

Na ir dabar, yra įmanoma, kad galite kažkokiu pavidalu atrasti dvasinį kelią ir tai gali nebūti tyri mokymai, tai gali, pavyzdžiui, būti mokymas, kuris kalba apie tai, kaip jūs galite materializuoti ką tiktai norite – paprastai, didelius turtus, nes žmonės mano, kad jeigu turėsite pakankamai pinigų, galėsite nusipirkti ką tiktai norite. Matote šiuos skleidžiamus mokymus, į kuriuos žmonės puola su dideliu optimizmu ir viltimi, o tuomet po kurio laiko patiria nusivylimą, kadangi pasaulis atkakliai atsisako paklusti jų pozityviam mentaliniam nusistatymui ir jų lobių žemėlapiams.

Dalykas, kurį iš tiesų jums reikia pradėti daryti, jeigu norite įveikti Samsaros Jūrą, yra pradėti dirbti su tuo, kaip patiriate gyvenimą. Jūs vis dar siekiate įvaldyti savo išorines aplinkybes, tačiau išskirtinai nebesikoncentruojate į savo išorines aplinkybes, nes, kaip ką tik paaiškinau, juodasis magas taip pat siekia kontroliuoti savo išorines aplinkybes, ir kad ir kokį didelį meistriškumą atrodytų pasiekęs, visada egzistuos tas neužtikrintumo elementas. Jeigu jūsų gyvenimo patyrimas bus sukoncentruotas į neužtikrintumą ir priešinimąsi neužtikrintumui, niekada iš tiesų negalėsite įveikti kančių, kadangi niekada negalėsite būti tikri, kad pasaulis elgsis taip, kaip jūs norite, kad jis elgtųsi.

Kaip iš to būtų galima išsilaisvinti? Na, tam tikra prasme, mes jau tai paaiškinome skirtingais būdais iš skirtingų perspektyvų, tačiau duosiu jums dar vieną būdą tai paaiškinti, dar vieną perspektyvą.

Chaoso teorija

Kodėl mes jums davėme šį mokymą apie mokslą? Todėl, kad, tam tikra prasme, galėtume sakyti, jog mokslas atrado, kad pasaulis turi tam tikrą pastovumo, nuspėjamumo elementą. Egzistuoja tam tikri nekintantys dėsniai ir principai, kurie veikia tam tikroje skalėje. Jūs galite planuoti, galite nusistatyti kursą ir galite tvirtai tikėti, kad viskas bus taip, kaip numatėte. Tačiau egzistuoja ir kitas elementas pasaulyje, ir tai yra nenuspėjamumas.

Būtent tai paskatino sukurti teoriją, kuri buvo populiari prieš keletą metų, taip vadinamą Chaoso teoriją. Ši teorija teigia, kad drugelio sparno plastelėjimas Buenos Airėse gali sukelti tornadą Teksase, nes nors tas mažytis poveikis nesukėlė tornado tiesiogiai, šis mažytis drugelio sparnų plastelėjimas labai nežymiai paveikė kažką kitą. Tačiau tas kažkas kitas paveikė dar kažką – trečią dalyką, ir taip toliau, kol galiausiai tas nedidelis drugelio sparno plastelėjimas sukėlė tornadą kažkurioje kitoje pasaulio dalyje.

Na ir dabar, nors ši teorija nebėra tokia populiari, joje iš tiesų esama labai gilių įžvalgų. Tai, vėlgi, yra susiję su mūsų taip vadinama susietąja kilme. Viskas yra susiję, tad nedidelis poveikis vienoje šios tarpusavyje susietos sistemos vietoje, gali sukelti didesnį poveikį kitoje vietoje. Būtent dėl to visada egzistuoja neužtikrintumas. Iš esmės tai buvo apibrėžta Haizenbergo neapibrėžtumo principe, kad negalite užtikrintai žinoti, kaip elgsis subatominė dalelė.

Galite sakyti: „O jeigu pažvelgtume pasaulį su visomis pastangomis, kurias dėjo mokslininkai, mėgindami suprasti pasaulį ir atrasti šiuos gamtos dėsnius? O jeigu į visa tai pažvelgtume, į visus šiuos duomenis, į visus šiuos principus, ir užkoduotume juos į didžiausią superkompiuterį, kokį tik būtų įmanoma sukurti? Ar tuomet būtų įmanoma tiksliai nuspėti, kas įvyks?“ Kitaip tariant, tai yra tas pats senasis įvaizdis, kad pasaulis yra mašina, ir jeigu žinotumėte pirmines sąlygas ir gamtos dėsnius, galėtumėte prognozuoti mašinos veikimą visai amžinybei į priekį.

Tačiau ar tai yra realistiškas įvaizdis? Ir kaip sakiau, jis toks nėra dėl visatoje įdiegto neužtikrintumo. Paprasčiausiai egzistuoja pernelyg daug aspektų, egzistuoja pernelyg daug susietosios kilmės ryšių, ir jums būtų neįmanoma jų visų apskaičiuoti. Tad štai ką noriu tuo pasakyti: „Net ir fiziniame pasaulyje egzistuoja į jį įdiegtas tam tikras nenuspėjamumas.“

Tačiau kai prie to priduriate tai, kad fizinis pasaulis neegzistuoja vien dėl savęs, fizinis pasaulis iš tiesų nėra fizinis pasaulis, jis yra realybės simuliatorius. O realybės simuliatorius turi vieną vienintelį tikslą: suteikti savimonę turinčioms būtybėms, kurios dalyvauja simuliacijoje, galimybę išplėsti savo savimonę, pakelti savo sąmonę. Atsižvelgiant į tai, kad šie dalyviai turi laisvą valią, jūs turite netgi dar didesnį neužtikrintumo lygmenį.

Galėtume sakyti, panaudodami šį įžymųjį pavyzdį, kad Buenos Airėse drugelis plasnoja savo sparneliais ir tai veikia fizines sistemas Žemėje, ir tuomet tai, kaip sako mokslininkai, galiausiai gali materializuotis tornadu Teksase. Tačiau realybė yra tokia, kad tame dalyvauja ne vien fizinis pasaulis, kadangi drugelio sparno plastelėjimas taip pat turės poveikį sąmonės lygmenyje, žmonių sąmonės lygmenyje.

Susietoji kilmė žmonių gyvenime

Fizinis drugelio sparnų suplasnojimas yra susietas su emocine karalija, mentaline karalija ir identiteto karalija. Tai paveikia žmonių sąmonę, tad egzistuoja daug, daug sudėtingų ryšių ne tik fiziniame pasaulyje, bet netgi dar beveik nepalyginamai didesnis sudėtingumas egzistuoja žmonių sąmonėje, kurį taip pat paveikia šis drugelio sparnų plastelėjimas. Tai, žinoma, yra iš esmės nenuspėjama, kadangi žmonės turi laisvą valią ir jie turi galimybę rinktis, tad negalite užtikrintai nuspėti, ką žmonės padarys, prieš jiems padarant pasirinkimą.

Na ir dabar, vėlgi, galite pritaikyti tikimybių skaičiavimus ir galite sakyti: „Atsižvelgiant į tai, ką tas žmogus darė praeityje, egzistuoja didelė tikimybė, kad jis pasirinks šitai šioje konkrečioje situacijoje.“ Tačiau negalite to žinoti šimtu procentų. Kai visa tai susideda, prigimtinis fizinės visatos neužtikrintumas ir žmonių pasirinkimų neužtikrintumas, matote, kad niekada iš tiesų negalėsite visiškai kontroliuoti savo gyvenimo. Niekada negalėsite kontroliuoti savo fizinių aplinkybių, kadangi egzistuoja pernelyg daug nepriklausomų veiksnių, kurie veikia jūsų gyvenimą, jūsų fizines aplinkybes. Negalite jų visų žinoti, negalite jų visų kontroliuoti. Niekada negalėtumėte visko kontroliuoti Žemėje būdami žmogiška būtybe. To padaryti neįmanoma.

Ką aš sakau? Ar sakau, kad mūsų mokymai apie tapimą savo gyvenimo šeimininku yra neteisingi? Ne. Jūs galite tam tikru laipsniu kontroliuoti savo gyvenimą. Galite sukurti aukštą tikimybę, kad jūsų gyvenimas eis tam tikra kryptimi, tačiau negalite sukurti užtikrintumo. Ir tai yra svarbu dvasios ieškotojams, kurie pasiekia tam tikrą kelio lygmenį, kuriame jie pradeda jausti, kad: „Iš tiesų turiu tam tikrą supratimą, iš tiesų turiu tam tikrą Kristaus sąmonės lygį. Nuskaistinau savo viziją, galiu suprojektuoti į kosminį veidrodį, kokių aplinkybių noriu gyvenime, ir galiu matyti, kad tai daro kažkokį poveikį, tačiau tai nėra tiksliai tai, ką išsiunčiau. Tai, kas man grįžta, nėra tiksliai tai, ką išsiunčiu.“

Ką jūs galite padaryti šioje situacijoje? Na, jūs galite pasiduoti juodųjų magų pagundai, mėginančių atrasti kažkokį būdą priversti aplinkybes jiems paklusti, užuot tiesiog projektavę, jūs mėginate daryti kitus dalykus, kad priverstumėte kažką įvykti. Mėginate naudoti jėgą. Tačiau, žinoma, tai yra kairysis kelias. Tai nėra pakylėtųjų mokytojų ir Kristiškumo kelias.

Kaip sausainis sutrupėjo

Ką jūs galite padaryti Kristiškumo kelyje? Na, jūs galite pradėti tai suvokti, šį įdiegtą neužtikrintumą. Yra nuostabu pažvelgti į pasaulį ir pažvelgti į žmones, kurie, galbūt galėtumėte sakyti, neturi aukšto dvasinio supratimo ir sąmonės lygmens, tačiau vis tiek galite matyti, kaip įvairiose pasaulio kultūrose egzistuoja šie posakiai, atėję galbūt iš senų laikų. Ir šiuose regimai paprastuose posakiuose yra įkūnyta didžiulė išmintis. Turite posakį kai kuriose pasaulio dalyse, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose, kai žmonės, kažkam nutikus, sako: „Taip tiesiog sutrupėjo sausainis.“

Ir šis paprastas posakis talpina savyje visą mokymą, kurį aš dabar jums dėsčiau 45 minutes. Turite rankoje sausainį, jis iškrenta jums iš rankų ir sutrupa. Ar yra tokia jėga pasaulyje, kuri galėtų tiksliai nuspėti, kaip šis sausainis sutrupės nukritęs ant grindų? Nėra tokios jėgos.

Jums reikia priimti, ar bent jau jums būtų naudinga priimti, kad būnant Žemėje įsikūnijusiu dvasios mokiniu, net ir žmogumi, kopiančiu link Kristiškumo, egzistuoja tam tikros situacijos, kuriose galite pažvelgti į jų baigtį, galite pažvelgti į tai, ką norėjote pamatyti įvykstant, galite mėginti analizuoti, galite mėginti išsiaiškinti: „Ką aš padariau ne taip? Ką galėjau padaryti geriau? Ar yra kažkas mano pasąmonėje? Ar turiu šias atskirąsias savastis?“

Tačiau yra situacijų, kuriose konstruktyviausia yra tiesiog pažvelgti į situaciją ir tarti: „Na, taip tiesiog sutrupėjo sausainis. Taip tiesiog pasisuko situacija.“ Ir tuomet jūs galite priimti, kad dabar, kai jau sausainis sutrupėjo taip, kaip sutrupėjo, jūs turite tam tikrą situaciją, turite tam tikras sąlygas, ir užuot analizavę, užuot apgailestavę, užuot sakę: „O, šito neturėjo įvykti“ arba „Tai yra kažkokia kosminė neteisybė“, jūs tiesiog sakote: „Kaip mums dabar toliau nuo čia judėti? Kaip man paimti šiuos sausainio trupinius ir sukurti iš jų kažką geresnio?“

Žemiškame gyvenime įdiegto neužtikrintumo priėmimas

Šis pasiuntinys ėjo per šį procesą visą savo gyvenimą, klausinėdamas savęs: „Ką galėjau padaryti geriau? Kodėl yra dalykų, kurie neįvyko, nors aš ilgą laiką norėjau, kad jie įvyktų?“ Na ir dabar, daugelis jūsų, kaip ir šis pasiuntinys, ryžotės atsitraukti žingsnelį atgal, pažvelgti į savo pačių sąmonę: „Kokį aš projektuoju įvaizdį? Ar galiu jį patobulinti? Ar jame yra nenuoseklumų? Ar turiu kažkokias atskirąsias savastis, o tai reiškia, kad siunčiu supainiotą žinią į kosminį veidrodį?“ Ir taip toliau.

Daugelis jūsų ryžotės tai daryti. Ir yra vertinga tai daryti, kadangi jūs tobulinate savo sąmonę. Tačiau ateina momentas, kai jums nebėra konstruktyvu visada norėti pamatyti materializuojantis tam tikrą rezultatą ir siekti to rezultato, ir svarstyti, kaip galėtumėte save pakeisti, kad pasiektumėte tą rezultatą. Ir, žinoma, taip pat nėra konstruktyvu nueiti kairiuoju keliu, kuriame mėginate pakeisti kitus žmones, siekdami savo norimo rezultato, užuot keitę save.

Ateina momentas, kai tiesiog turite priimti: „Na, egzistuoja pamatinis neužtikrintumas ir niekada negalėsiu būti tikras, kas bus materializuota.“ Tokia yra gyvenimo Žemėje esmė. Jūs siunčiate kažką į kosminį veidrodį. Turite idėją apie tai, ką norėtumėte pamatyti įvykstant. Tačiau galite pakilti aukščiau ir priimti, kad jums nėra būtina užtikrintai žinoti, kas jums sugrįš. Jūs esate pasiruošę kažką išsiųsti, pažiūrėti, kas sugrįš atgal, ir tuomet priimti: „Štai kaip sausainis sutrupėjo. Kaip man dabar tuo pasinaudoti, išsiunčiant kažką kito?“

Yra tiek daug situacijų, ir mes tai matome visą laiką žmonėse, bet taip pat matome tai ir dvasinguose žmonėse, kuomet jūs galite tapti labai prisirišę prie tam tikrų sąlygų. Ir, žinoma, daugeliu atvejų šis prisirišimas ateina iš šių atskirųjų savasčių, nes kodėl gi kitaip būtumėte taip prisirišę? Kodėl tai turėtų jums būti taip svarbu? Tai visada yra kažkas, ką galite ištirti, jeigu kažkas jums yra labai svarbu. Jeigu esate labai prie to prisirišę, žinote, kad čia dalyvauja atskiroji savastis. Ir mes vis tiek matome daug žmonių, kurie tampa prisirišę ir karštligiškai trokšta įkūnyti tą rezultatą ir jie galvoja: „Ką aš darau ne taip? Ką aš darau neteisingai?“ Tačiau kai kuriais atvejais, kaip sakiau, taip yra dėl to, kad jie turi atskirąsias savastis, o kitais atvejais taip iš tiesų yra ne dėl atskirųjų savasčių, o dėl visatoje įdiegto neužtikrintumo.

Na, o jūs tiesiog galite pakilti aukščiau ir tai priimti. Kitaip tariant, nors gyvenate aplinkoje, kurioje iš tiesų egzistuoja tam tikri universalūs, nuspėjami principai, jūs vis dar tebegyvenate aplinkoje, kuri nėra visiškai nuspėjama. Kitaip tariant, jūs gyvenate chaotiškoje aplinkoje, o ne deterministinėje aplinkoje. Ir dalykas, kurį galite padaryti, yra priimti chaosą. Jūs galite priimti chaosą.

Tai nereiškia, kad neturėtumėte tobulinti proto įvaizdžio, kurį projektuojate į kosminį veidrodį. Tačiau jūs vis tiek galite priimti, kad tai, kas jums grįžta, yra geriausia, kas galėjo jums grįžti esamoje situacijoje, atsižvelgiant į visas šias labai sudėtingas susietosios kilmės aplinkybes toje aplinkoje, kurioje gyvenate. Tai jums suteiks didesnę proto ramybę.

Savo proto užfiksavimas į praeitį

Tai leis jums, įgalins jus judėti toliau, užuot įstrigus situacijoje, kurioje stebitės: „Kodėl tai neįvyko? Tai turėjo įvykti. Ką padariau ne taip? Ką galėjau padaryti kitaip? Kodėl čia įvyko kažkokia neteisybė? Kodėl kiti žmonės padarė tai, ką padarė?“ Ir taip toliau.

Pamatytumėte, jeigu galėtumėte apklausti psichologus, kurie dirbo traumas patyrusių žmonių konsultantais, pamatytumėte, kad didžiausia kliūtis, su kuria jie susiduria, yra, kad žmonės yra įstrigę būtent šiame mechanizme. Trauma tarsi įkalina jų protą praeityje. Jie analizuoja. Jie klausia savęs, kodėl tai nutiko, kodėl tai neturėjo nutikti. Jie pastoviai yra apsėsti šių minčių, ir matysite, kad konsultantai patyrė, jog kai kurie žmonės gali likti įstrigę labai ilgą laiką. Tačiau tie, kurie pajuda toliau, toliau pajuda dėl to, kad pasiekia tą tašką, kuriame kažkokiu būdu priima: „Na, štai kaip sutrupėjo sausainis. Kaip galėčiau judėti toliau nuo čia?“

Išmetate sausainį – ir nėra įmanoma nuspėti, kaip jis tiksliai sutrupės. Nėra jokios prasmės sėdėti keletą dienų analizuojant: „Kodėl sausainis sutrumpėjo šitaip? Man nepatinka tas didelis trikampis tenai, to neturėjo nutikti. Kodėl tai nutiko?“ Arba galite sakyti: „Na, štai kaip sausainis sutrupėjo, laikas jį sušluoti ir tęsti savo gyvenimą.“

Yra tam tikras momentas dvasiniame kelyje, kai turite pradėti priimti chaosą. Turite daryti tai, ką darote. Dirbate su savimi, stebite save, stebite savo reakcijas, siekiate įveikti visas tas atskirąsias savastis, kurios jums yra likusios. Tačiau vis tiek galite pasiekti tą tašką, kuriame priimate, kad gyvenimas Žemėje, kaip sakoma populiariame posakyje, yra nuolatinis sausainių mėtymo procesas.

Išmetate sausainius ir žiūrite, kaip jie sutrupės. Ir galite sakyti: „O, šitas sutrupėjo taip, dabar pamėginsiu kažką padaryti kitaip.“ Tačiau nesijaudinate dėl to, kas įvyko. Nesiekiate pakeisti to, kas jau įvyko.

Plaukimas su tėkme

Mes kalbėjome apie gyvenimą DABAR, nebūnant įstrigus praeityje, ir būtent apie tai aš kalbu. Kažkas įvyksta, kažkas materializuojasi fiziškai. Tai jus gali priversti sustoti, kadangi stebitės, kodėl tai įvyko, sakote, kad to neturėjo įvykti, tai buvo kažkokia neteisybė, ir įstringate praeityje. Tačiau konstruktyviausias būdas šioje situacijoje būtų pasakyti: „Štai kaip sutrupėjo sausainis, ir kur toliau man eiti? Kaip galėčiau judėti pirmyn iš čia, dabar, kai jau sausainis sutrupėjo taip, kaip sutrupėjo, kai jau mano situacija yra tokia, kokia yra, kaip galiu judėti pirmyn?“

Kitaip tariant, jūs plaukiate su Gyvenimo Upe. Mes perdavėme jums šią plaukimo su Gyvenimo Upe koncepciją, – tačiau mažai žmonių suprato, ką tai iš tiesų reiškia, tad štai ką tai reiškia. Kai plaukiate su Gyvenimo Upe, nesitikite specifinio rezultato ir neleidžiate, kad tai jums sutrukdytų plaukti. Jeigu užfiksuosite savo protą į analizavimą, kad tas neturėjo įvykti, anas neturėjo įvykti, paliksite upę. Stovėsite ant kranto ir žiūrėsite į upę, klausdami savęs, kodėl ji tekėjo taip kaip tekėjo.

Jeigu norite išlikti upėje, turite pažvelgti į situaciją ir priimti: „Šitai nutiko. Kaip galiu judėti toliau?“ Jūs akimirksniu priimate kitą sprendimą daryti kažką kito – judate pirmyn, kadangi iš tiesų nėra taip svarbu, kas nutiko šiuo konkrečiu momentu tėkmėje. Svarbiausia yra išlikti tėkmėje, sekti tėkmę.

Matote, jūs galite judėti, kaip mes jau anksčiau jums davėme šį įvaizdį, jūs sėdite nedidelėje valtelėje sraunioje upėje. Jūsų tikslas yra nusigauti į tam tikrą priešais jus esantį tašką. Jūs mėginate vairuoti savo valtelę tiesa linija link to taško, kadangi girdėjote seną posakį, jog trumpiausias atstumas tarp dviejų taškų yra tiesi linija. Tačiau iš tiesų taip nėra, kadangi Einšteinas įrodė, jog erdvė yra išlenkta, tad trumpiausias atstumas tarp dviejų taškų yra išlenkta linija. Tačiau trumpiausias atstumas upėje gali būti labai sraunus kursas, kurio pusiaukelėje gali stūksoti didelis akmuo upėje. Jeigu plauksite tiesiai į savo tikslą, atsitrenksite į akmenį ir jis sudaužys jūsų valtį. Tačiau jeigu apiplauksite aplinkui, galėsite toliau judėti į priekį.

Jeigu norite pasiekti savo tikslą, esmė čia nėra sakyti: „Ta ypatingai srauni vieta upėje – jos neturėtų tenai būti. Kodėl ji tenai yra? Jos neturėtų tenai būti.“ Ne, jeigu pasiekėte sraunią vietą, tiesiog pakeičiate kryptį ir judate toliau. Ir jeigu nesiliausite tai daryti ir judėsite pirmyn, galiausiai pasieksite savo tikslą, kadangi upė teka ta kryptimi.

Koks yra jūsų, kaip dvasios mokinio, galutinis tikslas? Jūsų pakylėjimas. Negi yra taip svarbu, kas šiuo metu vyksta, kad situacija šiuo metu nėra tokia, kokios tikėjotės? Negi tai iš tiesų yra svarbu, jei galiausiai pasieksite savo pakylėjimą? Negi yra svarbu, su kiek posūkių ir vingių, su kiek verpetų susidursite, jei tik nepaliausite judėti link savo pakylėjimo? Kaip jums elgtis su situacija, kuri nėra tokia, kokios tikėjotės? Priimate, kad tai įvyko, ir tuomet sakote: „Koks yra kitas mano žingsnis? Kur man toliau nuo čia eiti? Kaip man judėti pirmyn nuo čia?“

Ukrainos tautos tęstinumas

Ar aš dabar pasakiau kažką apie tai, kaip Ukraina galėtų pasiekti geriausią įmanomą baigtį iš šiame kare patirtos traumos? Na, galbūt ir pasakiau, ir kaip visada sakome, kai kurie supras.

Žinau, kad tai yra labai stipriai traumuojanti situacija, tačiau tai yra tik viena iš daugelio tokių situacijų Žemėje, ir gyvenimas judėjo toliau. Galite grįžti tūkstantį metų į praeitį ir pažvelgti į tūkstančių žmonių nužudymą ir sakyti, kad tai buvo labai traumuojanti ir neteisinga situacija, ir taip ir buvo, tačiau pasaulis pajudėjo toliau. Tuo jokiu būdu nenoriu sumenkinti to, kas vyksta Ukrainoje, tačiau ateis momentas, kai šalis bus pajudėjusi toliau ir galės pažvelgti į praeitį ir sakyti: „Tad štai kaip sutrupėjo sausainis.“

Kiek laiko reikės, kad šalis pasiektų tą tašką? Tai priklausys nuo to, kiek žmonių ryšis priimti, jog sausainis sutrupėjo. Ir kur mums toliau nuo čia eiti? Kaip mums judėti į priekį? Kaip išspausti iš to geriausia, ką galime? Užuot jaudinusis dėl to, kas turėjo ar neturėjo įvykti. Tai yra ypač svarbu karo situacijoje.

Egzistuoja tokia koncepcija, vadinama „karo rūku“, kadangi žmonės, kurie ilgą laiką dalyvavo karuose, suvokė, jog karas iš prigimties yra chaotiška ir nenuspėjama situacija. Na, kai kažkas yra chaotiška ir nenuspėjama, kokia būtų prasmė tai analizuoti? Kokia būtų prasmė vertinti pagal tai, kas turėjo ar neturėjo įvykti? Jums tiesiog reikia judėti toliau, kadangi tęstinumas yra svarbiau nei išanalizuoti konkrečią situaciją, atrasti priežastį, kažką apkaltinti ir taip toliau.

Tęstinumas, ką mes matome iš pakylėtosios karalijos? Gyvenimo tęstinumą Žemėje, Ukrainos tautos tęstinumą, ir kaip ji galės judėti pirmyn ateityje prie kažko geresnio nei dauguma žmonių sugebėtų įsivaizduoti. Tą patį mes matome Rusijai, Baltarusijai, visoms šalims Žemėje. Egzistuoja tęstinumas. Rusija vieną dieną taip pat pažvelgs į praeitį ir tars: „Na, kiek tai mums yra svarbu šiandien? Mes jau toli virš šito pakilome.“

Štai ką aš ir Čohanai, ir ledi mokytos norėjome jums duoti. Žinoma, būtų galima pasakyti dar daugiau, ir daugiau galės būti pasakyta ateityje, priklausomai nuo reakcijos iš kolektyvinės sąmonės, iš mūsų pačių mokinių ir progresyvesnių žmonių iš visų tame dalyvaujančių šalių. Tačiau kol kas esu nepaprastai dėkingas, kad tiek daug iš jūsų ryžotės dalyvauti šioje susietojoje kilmėje tarp mūsų pakylėtoje karalijoje ir jūsų fiziniame įsikūnijime.

Nors Žemė yra chaotiška, galiu jus užtikrinti, kad tokia konferencija kaip ši gali pakeisti Gyvenimo Upės kursą. Ir už tai turite mano dėkingumą, mūsų dėkingumą, ir užsklendžiu jus džiaugsmingoje Budos ramybėje, kuria AŠ ESU. Gautama, AŠ ESU.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2022 Kim Michaels