Kodėl aš nesu konspiracijų teorijų šalininkas

Kim Michaels

Gavau keletą laiškų iš žmonių, kurie klausė, kaip elgtis su konspiracijų teorijomis. Kai kurie žmonės patys buvo panirę į tokias teorijas ir suvokė, kad tai yra žemyn traukiantis sūkurys, ir jie tai paliko arba nori pagalbos tai padaryti. Kiti turi draugų, kurie yra nugrimzdę į konspiracijų teorijas, ir jie nebegali su jais susikalbėti, nes šie žmonės labai greitai suirzta, kai jų įsitikinimams yra metamas iššūkis. Savo rate turiu žmonių, kuriuos asmeniškai ilgą laiką pažinojau, ir dabar nebegaliu su jais kalbėtis, ir kai kuriais atvejais atrodo, kad jie beveik nebėra tie patys žmonės.

Mąstydamas, kaip galėčiau padėti žmonėms tai įveikti, noriu iš karto pasakyti, kad pats nežinau, ką daryti su žmonėmis, kurie buvo įtraukti į šį konspiracijų kultūros energetinį sūkurį. Kaip kalbėtis su žmonėmis, kurie yra absoliučiai įsitikinę, jog yra teisūs, ir baisiausiai supyksta pajutę, kad jūs kvestionuojate tai, ką jie laiko nekvestionuojama tiesa? Kaip galite palaikyti nuoseklų pokalbį su žmonėmis, kurie jaučiasi pranašesniais už jus, nes tiki šia konspiracija ir todėl automatiškai gali paneigti viską, ką jūs sakote, visus jų teoriją ar už jos stovintį asmenį kvestionuojančius dalykus? Neturiu atsakymo, kadangi, mano manymu, atsakymo į tai nėra. Manau, kad žmonės įpuola į šį sūkurį, nes turi poreikį savo psichologijoje, tačiau jie šito nemato ir todėl jūs negalite padėti jiems to pamatyti. Jie įžengė į Skaudžių Smūgių Mokyklą ir dabar turės joje mokytis patirdami pasekmes, kurios jiems yra reikalingos, kol ryšis kvestionuoti savo pasaulėžiūrą.

Nežinau, kaip padėti tame įstrigusiems žmonėms, tačiau pamaniau, jog būtų naudinga paaiškinti, kodėl aš pats nesu konspiracijų teorijų šalininkas ir kaip aš žiūriu į šias teorijas bei į visą jas supančią kultūrą. Kodėl nesu konspiracijų teorijų šalininkas? Trumpas atsakymas būtų todėl, kad esu dvasingas žmogus. Žinoma, tai jums nelabai ką sako, tad leiskite pamėginti paaiškinti.

Mano požiūris į dvasingumą

Mano požiūriu, būti dvasingu reiškia prisiimti atsakomybę už savo protą ir psichiką. Žinojau tai visą savo gyvenimą, net kol dar nebuvau sąmoningai atradęs dvasinio kelio. Matau, kad savo gyvenimą pradėjau būdamas tam tikrame sąmonės lygyje, tačiau turiu potencialą eiti sistematišku keliu, keldamas savo sąmonę į vis aukštesnius ir aukštesnius lygmenis. Tai nėra mechaniškas kelias, kuriame atlikdamas dvasinius pratimus galėčiau automatiškai progresuoti. Kelio esmė yra pamatyti šablonus, kaip žiūriu į gyvenimą ir reaguoju į situacijas, ir tuomet sąmoningai tai pakeisti, kol tapsiu savo reakcijų į šį pasaulį šeimininku. Varomoji mano dvasinio progreso jėga yra nuolatinė savistaba.

Iki kol man suėjo 18 metų nebuvau atradęs jokio dvasinio mokymo, tačiau net ir vaikystėje daug ką dariau siekdamas tapti savo proto šeimininku. Pavyzdžiui, bijojau tamsos ir išsigydžiau nuo šios baimės eidamas naktį žibintų neapšviestomis vietomis, kol pajaučiau, kad baimė mane paliko. Visada turėjau stiprų pajautimą, kad negaliu jokiems išorėje esantiems dalykams užvaldyti mano proto. Tuo pat metu taip pat turėjau gebėjimą jausti psichines energijas. Tamsos baimę aš, tikrąja to žodžio prasme, jaučiau kaip išorinę, agresyvią energiją, kuri įsiveržė į mano protą, ir pajaučiau, kaip ji mane paliko, kai nustojau tikėti už jos slypinčia iliuzija.

Tad man dvasinio augimo esmė yra tapti savo proto šeimininku, ir svarbi viso to dalis yra stiprinti savo intuicinį gebėjimą skaityti psichines arba dvasines energijas, idant mano protas negalėtų būti užvaldytas arba užgultas šių energijų. Visada jaučiau, kad egzistuoja jėgos mano išorėje (tame tarpe kiti žmonės, nors ne tik žmonės), kurios nori daryti įtaką, netgi manipuliuoti mano protu, ir tai yra mano atsakomybė neleisti joms to daryti. Matau, kad gyvenu pasaulyje, kuriame tam tikros išorinės jėgos nori įgyti priėjimą prie mano proto, ir jos tai gali padaryti šiais pagrindiniais būdais:

Jeigu nežinau apie tokių jėgų egzistavimą, tad nežinau, kaip apsisaugoti.
Jeigu tikiu tam tikromis iliuzijomis, kurios suteikia tokioms jėgoms priėjimą prie mano proto.
Jeigu turiu tam tikras žaizdas arba traumas savo psichikoje, kuriomis šios jėgos gali naudotis, kad įvestų mane į nerimastingą arba nesubalansuotą proto būseną.
Jeigu nenoriu pažvelgti į savo psichiką, tad projektuoju, kad mano problemų priežastis yra išorėje.

Manau, kad mes visi turime gebėjimą susikoncentruoti į savo širdį ir susiderinti su impulso energija, pavyzdžiui, kažką skaitydami. Mes tuomet galime pajausti, ar energija širdyje kyla į viršų, ar leidžiasi žemyn. Man yra akivaizdu, kad jeigu idėja verčia mano energijas leistis žemyn, tai nėra tai, ką aš norėčiau priimti į savo protą. Kadangi esu dvasingas žmogus, tikiu, jog mes aplink savo kūnus turime energetinį lauką ir tame lauke egzistuoja energetiniai centrai arba čakros. Vienas iš jų yra virš saulės rezginio vietos, ir kai susijaudinu arba supykstu, galiu aiškiai jausti chaotišką energiją savo saulės rezginio čakroje. Manau, kad dauguma žmonių gali jausti tą patį.

Už konspiracijų teorijų slypinčios energijos nuskaitymas

Skaitydamas konspiracijos teoriją (ar dar kažką) pagrindinį dėmesį skiriu ne tam, kas yra sakoma. Siekiu susiderinti su už to slypinčia energija. Jeigu pajaučiu baime grįstą energiją, kuri traukia mano energijas žemyn, tuomet tai yra aiškus ženklas, kad kažkas čia yra ne taip. Jeigu jaučiu, kad teorija audrina mano saulės rezginio čakrą, tai taip pat yra perspėjimo ženklas. Tuo nenoriu pasakyti, kad turiu unikalų gebėjimą nuskaityti energiją. Manau, kad mes visi galime tai daryti.

Žinoma, galite sakyti, kad turite draugų, kurie akivaizdžiai nesugeba to daryti, nes galite jausti, kaip yra įaudrinta jų saulės rezginio čakra, arba galite jausti baimę, kurią jie ant jūsų projektuoja. Manau, jog tai nerodo, kad šie žmonės nesugeba nuskaityti energijų, tai tiesiog rodo, kad:

Jie neįsisąmonino šio gebėjimo.
Jie jo neišvystė.
Jie juo nesinaudoja skaitydami konspiracijų teorijas.

Kodėl taip yra, kad kai kurie žmonės nesugeba skaityti konspiracijų teorijos energijos? Mano manymu, taip yra dėl to, kad šie žmonės turi kažkokį mechanizmą savo psichologijoje, kuris blokuoja arba nustelbia jų gebėjimą jausti energiją.

Pavyzdžiui, dauguma žmonių nėra prisiėmę atsakomybės už savo proto būseną. Jie tiki, kad jų psichologinis tipažas yra nulemtas išorinių veiksnių, pavyzdžiui, jų auklėjimo. Todėl tokie žmonės tiki, kad mūsų laimė priklauso nuo mūsų išorinės situacijos. Jeigu gausime tam tikras materialias sąlygas, būsime laimingi. Jeigu jų negausime, nebūsime laimingi. Daugelis tokių žmonių neturi norimų materialių sąlygų, o kadangi negali arba nenori pakeisti savo proto būsenos, jie jaučiasi įstrigę. Jie mato, kad kitiems žmonėms geriau sekasi, tačiau kadangi nenori pripažinti, jog jų pačių proto būsena gali blokuoti jų laimingumą, jie ieško išorinio paaiškinimo. Jie tuomet atranda teoriją, kuri sako, jog dėl jų laimės stygiaus yra kalta kažkokia slapta konspiracija, ir jiems tai nuskamba labai patraukliai. Teorija paaiškina, kodėl jie neturi to, ko nori, tuo pat metu pateisindama, kodėl jiems nereikia žiūrėti į save. Ji maitina senąją svajonę, kad galite pakeisti savo gyvenimą nekeisdami savęs.

Kitas pavyzdys yra, kad kai kurie žmonės jau yra sutrikdyti emociškai. Nemokome savo vaikų, kaip tvarkytis su savo emocijomis, ir daugelis žmonių visą savo gyvenimą kaupia pykčio energiją. Jie susiduria su teorija, kuri atrodo pateisinanti jų pyktį ir nukreipianti jį į išorėje esantį atpirkimo ožį. Jie iš tiesų jaučia, kad už teorijos slypinti energija atitinka tą energiją, kurią jie jau turi savo saulės rezginio čakroje, ir jie tame nemato nieko blogo. Kiti žmonės nėra tokie emocingi, juose labiau dominuoja racionalus, linijiškas protas. Jie ieško paaiškinimo, kodėl nėra laimingi, ir štai čia yra teorija, kuri tai paaiškina. Tad jų racionalus protas užblokuoja jų intuiciją. Jie nemato jokio reikalo naudotis savo intuicija, kai teorija yra tokia patraukli protui ir paaiškina, kodėl jiems nereikia pažvelgti į save.

Nors man dvasinio augimo esmė visada buvo tapti savo proto šeimininku, sutikau žmonių, kurie studijavo dvasinius mokymus ištisus dešimtmečius, bet taip niekada ir nesuvokė būtinybės pažvelgti į save. Ir kai kurie iš šių žmonių iš tiesų buvo įtraukti į konspiracijų teorijas. Tačiau dvasingų žmonių atveju egzistuoja papildomas sudėtingumo sluoksnis.

Dvasingi žmonės ir konspiracijų teorijos

Kodėl mes esame dvasingi žmonės? Todėl, kad mūsų protai yra atviri idėjoms, peržengiančioms vyraujančių religijų ir mokslinio materializmo ribas. Mes esame linkę ieškoti nestandartinių paaiškinimų, tad argi nėra natūralu, kad esame atviri konspiracijų teorijoms? Argi viena iš pagrindinių problemų Žemėje nėra ta, kad tiek daug žmonių neturi atviro proto? Ir aš pats pirmas pasakysiu, kad mums reikia turėti atvirą protą, tačiau taip pat pasakysiu, kad būti atviro proto nereiškia, jog turime būti atviri viskam. Kaip atrasti pusiausvyrą, kad būtume atviri, bet ne per daug atviri?

Aš daug ir plačiai rašiau apie daugelį dvasingų žmonių, kurie atėjo į Žemę, kad padėtų pakelti šią planetą į lygmenį, kuriame karas ir kiti žiaurumai negalėtų egzistuoti (žiūrėkite mano knygą Mano gyvenimai su Liuciferiu, Šėtonu, Hitleriu ir Jėzumi). Daugelis mūsų turime stiprų misijos arba tikslo pajautimą, ir būtent tai dažnai yra varomoji mūsų dvasinių ieškojimų jėga. Mes pastoviai ieškome supratimo, kodėl Žemėje egzistuoja blogis ir ką mes galėtume padaryti, kad padėtume jį pašalinti. Kalbėdamas iš savo patirties galiu pasakyti, kad šiame požiūryje egzistuoja įdiegtas rizikos faktorius, tai yra, kad galime pernelyg uoliai ir nesubalansuotai norėti pakeisti Žemę. Tai iš esmės yra dvasinė versija to, apie ką kalbėjau prieš tai, mūsų projektavimas, kad problema yra mūsų išorėje.

Galiu savyje matyti, kad kai buvau jaunesnis ir naujai atradęs dvasinį kelią, buvau labai nesubalansuotas, tiesą sakant, turėjau obsesinį-kompulsinį požiūrį į dvasingumą. Jaučiau didelį poreikį atlikti dvasinius pratimus pasauliui pakeisti, ir man prireikė šiek tiek laiko suvokti, kad tai negali būti pretekstas netirti savo psichologijos. Maniau, kad būdas pakeisti pasaulį yra pakeisti kažką savo išorėje.

Man prireikė daug metų atlikti pokytį ir suvokti, kad vienintelis būdas pakeisti pasaulį iš tiesų yra pakeisti save, savo sąmonės būseną. Trumpai tariant, suvokiau, kad konfliktų Žemėje priežastis iš tiesų yra ta, kad tiek daug žmonių mėgina priversti kitus žmones pasikeisti:

Žmonės nori tam tikros proto būsenos.
Jie mano, kad jų proto būsena priklauso nuo išorinių sąlygų.
Jie mano, kad vienintelis būdas pakeisti išorines sąlygas yra priversti kitus žmones pasikeisti.

Pradėjau suvokti, kad šis mechanizmas (žmonių siekimas pakeisti kitus, kad pakeistų savo proto būseną) Žemėje dominavo ištisus tūkstantmečius. Suvokiau, kad jeigu noriu padėti patobulinti planetą, privalau priimti kitokį požiūrį. Turiu liautis galvoti, jog būdas įveikti blogį yra kovoti su blogiu ir jį sunaikinti. Turiu liautis mėginti pakeisti kitus žmones ir vietoj to dėmesį sutelkti į savęs keitimą. Suvokiau, kad vienintelis realus būdas pakeisti dalykus Žemėje yra pakelti kolektyvinę sąmonę, o vienintelis realus būdas, kuriuo galiu pakelti kolektyvinę sąmonę, yra kelti savo sąmonę.

Man prireikė daug laiko pereiti šį procesą, ir nemėginu nė vieno kaltinti, kad jie nesuvokė to, ką man suvokti prireikė tiek daug laiko. Aš tiesiog pastebėjau, kad kai kurie mano pažįstami žmonės dvasiniame kelyje buvo daugybę metų, tačiau užuot atlikę pokytį, apie kurį kalbu, jie pradėjo jausti frustraciją. Visas jų dėmesys buvo sutelktas į išorinių pokyčių atnešimą į Žemę, ir jie jaučia, kad to neįvyko. Tai sukelia tam tikrą abejonę, ar dvasiniai mokymai iš tiesų veikia, ar jie nėra paprasčiausi tušti pažadai. Kitaip tariant, jie ieško paaiškinimo, kodėl jų pastangos nedavė rezultatų, ir štai čia yra teorija, kuri paaiškina kodėl. Ir priežastis čia yra arba kažkokia slapta konspiracija, arba tam tikras prezidentas, kuris vienintelis turi gebėjimą atnešti reikiamus pokyčius.

Aš taip pat pradėjau suprasti, kad daugelis konfliktų kyla iš epinio mąstymo. Šis mąstymas teigia, kad vyksta kova tarp jėgų, kurios yra geros, ir jėgų, kurios yra blogos. Ir yra epiškai svarbu, kad gėris sunaikintų blogį, tai reiškia, kad tikslas gali pateisinti priemones. Akivaizdžiai tai matau daugelyje konspiracijų teorijų ir matau, kaip jomis tikintys žmonės staiga nusprendžia, kad yra nepaprastai svarbu, jog būtų perrinktas tam tikras prezidentas, arba kad jie nesiskiepytų, ar kad ir kas tai galėtų būti. Ir todėl atrodo pateisinama nustumti į šalį įprastinį žmogišką mielaširdingumą arba nepaisyti demokratinio proceso.

Pradėjau suvokti, kiek daug konfliktų sukėlė šis epinis mąstymas, kuris padalina žmoniją į grupes ir paskatina vieną grupę jausti, kad jie turi teisę sunaikinti kitą grupę, kaip tai vyko per holokaustą. Aš perėjau periodą, per kurį siekiau išlaisvinti savo protą nuo šio mąstymo iliuzijų. Ir todėl pradėjau matyti būtinybę būti subalansuotoje proto būsenoje, kuri nebūtų traukiama į šiuos dualistinius polius.

Pusiausvyros būtinybė

Kaip daug kartų paaiškinau, mano didžiausias įkvėpimas buvo Gautamos Budos istorija, kaip jis buvo pasirengęs įžengti į Nirvaną ir Maros demonai metė jam iššūkį. Aš pradėjau suvokti, kad demonai tiesiog mėgino priversti jį į ką nors sureaguoti Žemėje, ir jeigu jis būtų tai padaręs, nebūtų pasiruošęs palikti Žemės. Jeigu noriu užsitarnauti savo pakylėjimą po šio gyvenimo, negaliu turėti jokių prisirišimų prie kažko Žemėje. Turiu gebėti kartu su Jėzumi pasakyti: „Šio pasaulio princas ateina ir nieko manyje neranda.“

Aš nuolatos save stebiu ir žiūriu, ar į kažką reaguoju nesubalansuotu būdu. Jeigu būčiau dvasingas žmogus, flirtuojantis su konspiracijų teorijomis, atidžiai stebėčiau, kaip jos veikia mano reakcijas ir proto būseną:

Ar jos pakelia ar pažemina mano energijas?
Ar jos mane verčia jausti baimę?
Ar jos audrina mano saulės rezginį?
Ar jos mane verčia jausti obsesinį-kompulsinį troškimą, kad įvyktų tam tikri dalykai?
Ar jos mane verčia jausti prisirišimą prie tam tikro rezultato, pavyzdžiui, kad tas ar anas asmuo būtų išrinktas mano šalies prezidentu?
Ar aš pastoviai mąstau apie kažkokią teoriją ir negaliu jos paleisti?
Ar jaučiu stiprų troškimą įtikinti kitus žmones savo teisumu?
Ar jaučiu didelę baimę, kad mano teorija gali pasirodyti klaidinga?
Ar jaučiuosi pranašesnis už tuos, kurie nepriima teorijos?
Ar jaučiu turintis pranašesnes žinias už kitus, kurių kiti tiesiog nesugeba matyti, nes nėra tokie protingi kaip aš?
Ar įžengiu į neigimą, kad atmesčiau bet kokias abejones apie savo teoriją?
Ar pradedu tikėti vis ekstremalesniais paaiškinimais, kad atmesčiau bet kokį iššūkį mano teorijai?

Skaičiau žmonių, kurie buvo įklimpę į Q-Anon konspiracijos teoriją, prisipažinimus ir jie sakė, kad negalėjo nustoti skaityti ir kiekvieną dieną turėjo gauti naują dozę. Man tai yra labai panašu į priklausomybę, ne cheminę, bet psichologinę priklausomybę, tokią kaip priklausomybė nuo pornografijos. Žmonės tiesiog yra įtraukiami į energetinį sūkurį, kuriame jų protus užvaldo tam tikros rūšies energija. Skirdami tam savo dėmesį, jie taip pat atiduoda energiją už priklausomybės esančioms būtybėms, ir galiausiai pasijaučia visiškai išsiurbti.

Būdamas dvasingu žmogumi nenoriu būti įtrauktas į tokį sūkurį. Nenoriu turėti jokių priklausomybių ir nenoriu savo energija maitinti už šių priklausomybių stovinčių būtybių.

Logiški pasvarstymai apie konspiracijų teorijas

Pats svarbiausias faktorius, kai vertinu naujas idėjas, man yra mano intuicija, tačiau, žinoma, aš taip pat naudojuosi savo racionaliu protu. Tad pasvarstykime drauge. Mano protas visada turėjo polinkį ieškoti nenuoseklumų arba prieštaravimų. Pavyzdžiui, kai buvau 12 metų, mano klasiokas man pasakė: „Kartais tiesiog turi daryti priešingai nei nori tavo tėvai, kad galėtum daryti ką nori.“ Mano reakcija į tai buvo, kad ar darysite tai, ko nori jūsų tėvai, ar darysite priešingai, jie vis tiek apibrėš tai, ką darote. Jeigu iš tiesų norite daryti kažką savaip, turite tapti nepriklausomi nuo savo tėvų.

Kai kurios iš šių konspiracijų teorijų teigia, jog egzistuoja slapta galingų žmonių kabala, kurie kontroliuoja visuomenę. Tačiau jeigu jie iš tiesų kontroliuoja visuomenę, kodėl tuomet leidžia skleisti konspiracijų teorijas? Jokiu būdu nesakau, kad nėra konspiracijų ar grupių, siekiančių kontroliuoti pasaulį. Tiesiog sakau, kad jeigu teorija teigia, jog slapta grupė kontroliuoja pasaulį, tuomet aš į tai žiūriu kaip į nesubalansuotą teiginį, nes jei šis teiginys būtų teisingas, teorija būtų užgniaužta.

Manau, kad galime, pažvelgę į pasaulio istoriją, padaryti išvadą, jog visais laikotarpiais egzistavo tendencija kurtis įvairioms elito grupėms ir jos visos siekė dominuoti visuomenėje. Tūkstantį metų karaliai, feodaliniai lordai ir katalikų dvasininkai kontroliavo Europos visuomenę ir jie tai darė didele dalimi ribodami priėjimą prie informacijos. Tad vienas iš būdų elitui mus kontroliuoti yra varžyti priėjimą prie informacijos, kaip tai buvo daroma Sovietų Sąjungoje.

Tačiau kai Gutenbergas išrado spausdinimo mašiną, elito gebėjimas užgniaužti informaciją buvo labai apribotas, ir tai pasiekė naują lygį atsiradus internetui. Vėlgi, jeigu slapta kabala iš tiesų kontroliuoja pasaulį, kaip tuomet jie leido internetui tapti pasauliniu fenomenu? Arba jie iš tiesų nekontroliuoja pasaulio, arba iš viso neegzistuoja.

Aš manau, kad iš tiesų egzistuoja įvairios valdžios elito grupės, kurios šiandien siekia kontroliuoti žmones ribodamos informaciją. Akivaizdūs pavyzdžiai yra Putino Rusija, Kinija ir Šiaurės Korėja. Žinoma, taip pat egzistuoja valdžios elitai ir demokratiniame pasaulyje, kurie taip pat siekia apriboti informaciją, kas jiems tam tikru laipsniu pavyksta, kadangi yra daug dalykų, apie kuriuos dauguma žmonių nežino. Tačiau yra akivaizdu, jog jie negali užgniaužti visos informacijos, o tai reiškia, kad jie perėjo prie plano B. Šis planas yra paskleisti tiek daug dezinformacijos, kad dauguma žmonių pasijustų susipainioję, pasimetę ir liautųsi mėginti atskirti, kas yra tikra, o kas yra netikra informacija.

Manau, kad daugelis konspiracijų teorijų buvo sukurtos dėl šio tikslo. Tam yra keletas priežasčių:

Užversti žmones tokia daugybe informacijos, kad jų protai nesugebėtų jos visos apdoroti arba jie neturėtų laiko jos visos perskaityti.
Užtikrinti, kad bet koks teiginys turėtų priešingą teiginį, kuris teigtų priešingai, tad viskuo būtų galima abejoti.
Paskleisti tam tikras iš tiesų absurdiškas konspiracijų teorijas, kad bet koks tikros konspiracijos apnuoginimas galėtų būti diskredituotas, užklijuojant „konspiracijos teorijos“ etiketę.
Naudotis žodžio laisve, kurią garantuoja demokratija, demokratijai griauti.
Slėpti valdžios elito grupių egzistavimą, kurios iš tiesų egzistuoja, priverčiant žmones savo dėmesį koncentruoti į įsivaizduojamus konspiratorius.
Duoti žmonėms patogų atpirkimo ožį, kad jie galėtų nukreipti savo pyktį į kitą žmonių grupę (pavyzdžiui, į užsieniečius, imigrantus, žydus, demokratus, liberalus ir dar tūkstantį kitų grupių).
Įtikinti žmones, kad darydami kažką dėl atpirkimo ožio, jie padaro viską, kas turi būti padaryta, tačiau iš tiesų jie leidžia tikrajam elitui toliau slėptis šešėliuose.
Kurti teorijas turint specifinį tikslą – pakirsti žmonių tikėjimą demokratiniu procesu.

Yra plačiai dokumentuota, kad ypač Rusija, bet taip pat ir Kinija, turi trolių gamyklas. Tai yra specialūs ofisai, į kuriuos pasamdyti žmonės platina tam tikrus dalykus internete, ypač socialiniuose tinkluose. Dalis šio tikslo yra kurti sumaištį ir chaosą, tačiau gilesnis tikslas yra priversti kuo daugiau žmonių demokratinėse šalyse prarasti tikėjimą demokratiniu procesu. Rusija ir Kinija, tikrąja to žodžio prasme, kariauja su demokratija ir išradinėja konspiracijų teorijas siekdamos pakirsti demokratijos pamatus.

Tad platesnė mano mintis yra ta, jog, mano manymu, daugelis konspiracijų teorijų NEBUVO sukurtos siekiant atskleisti žmonėms tiesą apie slaptą grupę, kuri iš tiesų neegzistuoja. Jos buvo sukurtos su slaptais motyvais, ir jeigu mes nežinosime, kokie yra šie motyvai, kaip galėsime įvertinti teoriją?

Galios atėmimas ir įgalinimas

Kaip sakiau, daugelis žmonių, kurie yra atviri konspiracijų teorijoms, jaučia vidinę frustraciją ir jaučiasi bejėgiais pakeisti savo situaciją, kuri iš tiesų yra jų proto būsena. Kai atranda konspiracijos teoriją, jie pasijunta įgalinti, nes dabar mano sužinoję, kas yra ne taip su pasauliu ir kaip tai sutvarkyti, ir tai visada yra kažkas jų išorėje. Tad jie jaučiasi bejėgiais pakeisti save, tačiau teorija paskatina juos manyti, kad jie gali pakeisti pasaulį. Tačiau tai trunka tik kurį laiką, kaip ir puodelio kavos suteiktas jėgų antplūdis galiausiai praeina. Ir tuomet jie pasijaučia dar didesniais bejėgiais, nes kaip iš tiesų galite paversti konspiracijos teoriją veiksmais?

Jeigu iš tiesų egzistuotų slapta pasaulį kontroliuojanti konspiracija, tai, kad jūs apie tai žinote, leistų jums pasijusti įgalintais, tačiau ką su tuo iš tiesų galite nuveikti? Kaip galite kovoti su slapta, ir todėl jau pagal apibrėžimą nežinoma konspiratorių grupe? Mano mintis yra tokia, kad daugelis konspiracijų teorijų tampa užburtu ratu, kadangi iš tiesų negalite jų duodamų žinių paversti veiksmais. Galite jausti pyktį ir nukreipti savo pyktį, tačiau tai nepadeda jums įveikti pykčio.

Kai kurios teorijos yra kitokios, kadangi jos apibrėžia atpirkimo ožį. Amerikoje tam tikros konspiracijų teorijos apibrėžia įvairius atpirkimo ožius, pavyzdžiui, pedofilus, imigrantus, demokratus arba liberalus. Daugelis žmonių, kurie tiki tokiomis konspiracijomis, dabar gali nukreipti savo pyktį į tuos kitus žmones ir jie laikinai pasijaučia įgalinti. Problema ta, kad jie gyvena demokratijoje, kuri visiems žmonėms suteikia tam tikras teises. Kaip galite sunaikinti atpirkimo ožį, vadinamą „liberalais“, tokioje šalyje kaip Amerika? Jeigu pradėsite juos šaudyti, būsite suimti teisėsaugos.

Tad nors konspiracijos teorija gali jums suteikti laikiną įgalinimo jausmą, duodama jums objektą, į kurį galite nukreipti savo pyktį, ilgalaikėje perspektyvoje ji jums sukels netgi dar didesnį bejėgiškumo jausmą. Tik pažvelkite į žmones, kurie įsiveržė į JAV Kapitolijaus pastatą 2021 metų sausio 6-ąją. Argi varomoji viso to jėga nebuvo frustracija ir pyktis, susikaupę dėl to, kad jie tikėjo tam tikromis konspiracijų teorijomis, tačiau negalėjo priversti visuomenės paklusti tai teorijai? Jie regimai pasijautė įgalinti įsiverždami į tą pastatą, tačiau kadangi tai buvo neteisėta, teisėsaugos aparatas patraukė juos atsakomybėn, ir kai kurie iš šių žmonių dabar sės į kalėjimą. Ar jie vis dar tebesijaučia įgalinti? Bent jau kai kurie iš jų regis suprato, kad jų konspiracijų teorijos neatvedė jų ten, kur jie norėjo eiti.

Nenoriu jaustis bejėgiu, tad labai atsargiai žiūriu į teorijas, kurios kalba apie slaptas kabalas ar apibrėžia atpirkimo ožius. Ypač mane neramina atpirkimo ožių ieškojimas, kadangi dar vaikystėje supratau, jog būtent tai atvedė prie nacių koncentracijos stovyklų. Nenoriu įsitraukti į teorijos skleidimą, kuri skatina naikinti kitus žmones. Kaip vėliau aprašysiu, tikiu, kad iš tiesų egzistuoja konspiracijos, tačiau mano supratimas apie tai leidžia man pasijusti įgalintu, kadangi matau, ką galiu dėl to padaryti.

Įrodymo pareiga

Vienas iš kertinių demokratinio pasaulio teisėsaugos sistemos principų yra, kad esate nekaltas, kol jūsų kaltė nėra ĮRODYTA. Priešingybė tam, žinoma, yra totalitarinės šalys, kuriose galite būti įmesti į kalėjimą visiškai be jokių įrodymų ir be jokio teisingumo proceso. Pakanka menkiausio įtarimo, kad esate nusistatę prieš valdantį elitą, ir jau galite atsidurti požemiuose, iš kurių galite niekada neišeiti.

Demokratijose mes turime taip vadinamą „įrodymo pareigą“, ir ši pareiga krenta ant kaltintojo pečių. Visada buvo lengva apkaltinti kitus, tačiau jeigu neturite įrodymų, jūsų kaltinimai teisme neturės jokios galios. Visai kitaip, žinoma, yra „Viešosios Nuomonės Teisme“, ir ypač stipriai tai galima jausti šiame interneto amžiuje. Praktiškai kiekvienas gali sukurti svetainę arba paskyrą socialiniuose tinkluose ir pradėti skleisti kaltinimus prieš kitus žmones – ir kur yra įrodymo pareiga? Svetainė gali būti anonimiška, kaip ir feisbuko paskyra, be jokio veido.

Daugelis konspiracijų teorijų net nemėgina pateikti realių įrodymų. Daugelis jų yra skleidžiamos anonimiškai, tad neturite nė menkiausio supratimo, kas tai skleidžia ir kokių (slaptų) motyvų jie gali turėti. Grįžtant prie mano teiginio, kad mano protas ieško prieštaravimų, pamąstykite apie tai, kaip konspiracijų teorijos gali tapti uždaromis sistemomis arba jos gali turėti uždaro rato logiką. „Mes negalime jums pasakyti, kas paskleidė šią teoriją, nes tai mus paverstų konspiratorių taikiniu.“ „Negalime jums duoti jokių realių įrodymų, kad konspiracija egzistuoja, nes tai yra slapta bendruomenė, tad įrodymai nėra viešai prieinami.“ Tai reiškia, kad kiekvienas gali išsakyti bet kokius teiginius, išvengdamas bet kokios atsakomybės už savo išsakomus teiginius. Tai yra gebėjimas veikti be jokios asmeninės atsakomybės, ir manau, kad istorija yra pilna pavyzdžių, prie kokių absurdų tai gali privesti.

Taip pat, žinoma, yra ir kita medalio pusė. Jeigu gyvenate Rusijoje, negalite dalintis teorija apie savo valdžią savo vardu, nes galite susidurti su persekiojimu. Ir, žinoma, yra sunku pateikti įrodymus apie slaptos bendruomenės egzistavimą, nes jeigu šie įrodymai būtų prieinami, bendruomenė nebebūtų slapta. Vėlgi, nesakau, kad konspiracinės grupės neegzistuoja. Aš tiesiog sakau, kad yra labai lengva sukurti konspiracijos teoriją, kadangi galite tai daryti be jokios asmeninės atsakomybės ir nepateikdami jokių realių įrodymų. Jūs taip pat, žinoma, galite sufalsifikuoti įrodymus, nes nenešate jokios atsakomybės. Amerikoje egzistuoja bulvariniai žurnalai, ir kartą skaičiau, kad svarstydami ar publikuoti tam tikrą istoriją, jie netgi nesvarstė, ar tai yra tiesa ar ne. Pagrindinis jų klausimas buvo toks: „Ar bent trečdalis mūsų skaitytojų tuo patikės?“ Jeigu atsakymas į tai yra teigiamas, tuomet jie yra pasiruošę tai spausdinti, net ir žinodami, kad tai nėra tiesa.

Kai žiūriu į teoriją, visada atsižvelgiu į tai, kas galėjo sukurti šią teoriją ir kokie gali būti jų motyvai. Taip pat žiūriu į įrodymus, kurie yra pateikiami, ir ar iš tiesų yra įmanoma šiuos įrodymus patikrinti. Kiek tai yra tikėtina, o gal šie įrodymai prieštarauja patys sau? Taip pat įvertinu, koks gali būti šios teorijos paskleidimo tikslas, koks už jos gali slypėti išankstinis nusistatymas ar politinis motyvas.

Už konspiracijų teorijų slypintys motyvai

Visada labai skeptiškai žiūrėdavau į bet kokius man sakomus dalykus. Niekada netikėjau vyraujančios krikščionybės teiginiais ir niekada netikėjau moksliniu materializmu, tad niekada savęs nelaikiau nusidėjėliu ar išsivysčiusia beždžione. Vienas iš didžiausią poveikį vaikystėje man padariusių įvykių nutiko penktoje klasėje, kai mokytojas atsinešė penkis didžiausius daniškus laikraščius, iš kurių trys priklausė politinėms partijoms. Jis mums liepė perskaityti tą pačią naujieną, apie kurią rašė visi laikraščiai, ir buvo akivaizdu, kad laikraščio politinė kryptis labai stipriai veikė tos naujienos pristatymą. Niekada nepamiršiu įspūdžio, kurį man paliko šis nutikimas, kai savo paties akimis įsitikinau, kaip išankstinė nuomonė gali paveikti tų pačių bazinių faktų pristatymą.

Mano reakcija į tai paskatino mane skeptiškai žiūrėti į bet kokias naujienas, taip pat ir į tas, kurios yra pateikiamos taip vadinamoje vyraujančioje žiniasklaidoje. Tačiau kadangi jaučiau, jog visada privalau siekti pusiausvyros, nenuėjau į kitą kraštutinumą, atmesdamas viską, kas ateina iš įprastinių žiniasklaidos kanalų. Aukščiau pateiktame pavyzdyje visuose penkiuose laikraščiuose buvo kalbama apie įvykius, kurie be jokių abejonių tikrai įvyko. Tad kai visi demokratinio pasaulio žiniasklaidos šaltiniai sako, jog uraganas nusiaubė Naująjį Orleaną 2005 metais, aš tikiu, kad tai iš tiesų įvyko. Kodėl? Todėl, kad žinau, jog normaliai žiniasklaidai rūpi jos vardas. Ji tikrai nenorėtų pranešti kažkokių faktų, kurie vėliau būtų įrodyti kaip neteisingi. Tad kai įvairūs žiniasklaidos kanalai praneša apie faktus, kurie gali būti patikrinti, jie turi tam tikrą pasišventimą pranešti juos tiksliai. Kai visi žiniasklaidos kanalai demokratiniame pasaulyje praneša, kad Rusija įsiveržė į Ukrainą, aš esu pasiruošęs jais patikėti, užuot tikėjęs kokiais nors Rusijos valdžios išsakomais pareiškimais.

Na o dabar, pažvelkite į konspiracijų teorijas. Ar jos turi kažkokį pasišventimą tiksliai viską pranešti ar patikrinti faktus? Kai kuriais atvejais, akivaizdu, kad ne. Pavyzdžiui, paimkime Q-Anon. Neturiu jokių problemų, kai kažkas sako, kad egzistuoja slapta pedofilų grupė, kurie prekiauja vaikais ir juos išnaudoja. Tačiau kai sakote, kad visi šie žmonės yra demokratai, prarandate bet kokį mano pasitikėjimą. Seksualiniai iškrypimai neapsiriboja viena politine pakraipa, tad tokio teiginio išsakymas tiesiog pademonstruoja jūsų politinį nusistatymą. Manęs taip pat nenustebintų, jeigu kažkas sakytų, kad slapta pedofilų grupė susitikinėja picos restorano rūsyje Vašingtone, tačiau kai pasirodo, kad šio restorano savininkai yra gėjai, aš, vėlgi, matau politinį nusistatymą. O kai po to pasirodo, kad šis restoranas netgi neturi jokio rūsio, nematau jokio pasišventimo tikrinti faktus. Be to, kai konspiracijos teorija pranašauja, kad Džonas Fidžeraldas Kenedis pasirodys gyvas ir sveikas Dalase lapkričio 22 dieną, 2021 metais, ir to neįvyksta, iš tiesų negaliu suprasti, kaip kas nors gali toliau tuo tikėti.

Pažįstu keletą žmonių, kurie užaugo tikėdami įprastine žiniasklaida, o suaugę suvokė, jog didelė dalis reportažų yra šališki. Jie tuomet peršoko į priešingą kraštutinumą ir dabar nebetiki niekuo, kas ateina iš jų taip vadinamos MSM (angl. MainStream Media) arba vyraujančios žiniasklaidos. Pora iš jų sako, kad esu naivus tikėdamas tuo, ką sako MSM, ir nepriimdamas šių žmonių konspiracijų teorijų. Mano požiūriu, jie daugeliu atvejų atmeta tai, ką sako MSM, ir vietoj to tiki kažkokia anonimine svetaine, kuri sako priešingai nei MSM. Pamenate mano pasakojimą apie klasioką? Tikėjimas priešingai nei teigia MSM, nėra tas pats kaip tikėjimas savais dalykais – ar tiesa.

Tie patys žmonės sako, kad atmetu jų konspiracijų teorijas, nes nesu pakankamai kritiškas, ir būtent dėl to tikiu MSM. Tačiau būtent dėl to, kad esu toks kritiškas, atmetu jų konspiracijų teorijas ir tikiu kai kuriais MSM reportažais. Paprastai nepasikliauju vienu žiniasklaidos kanalu, bet jeigu visi kanalai praneša tą pačią faktinę informaciją, nematau jokių priežasčių atmesti to, kad įvyko tam tikri įvykiai. Kai kalbama, ką šie įvykiai galėtų reikšti, esu daug labiau kritiškas ir susidarau savo nuomonę. Tačiau neieškau neįrodomų teorijų internete pasauliniams įvykiams interpretuoti. Manau, kad tai darantys žmonės yra nepakankamai kritiški, net jei ir teigia kritiškai žiūrintys į MSM.

Konspiracijų teorijos ir propaganda

Kitas lemtingas mano vaikystės momentas nutiko, kai sužinojau apie Hitlerį, nacizmą ir holokaustą. Vienas dalykas, palikęs man didžiulį įspūdį, buvo, kai sužinojau apie nacių propagandą, išrastą Josifo Gėbelso, Hitlerio propagandos ministro. Man buvo sunku suvokti, kaip valdžia gali šitaip sąmoningai skleisti melą apie specifinę žmonių grupę, kad manipuliacijomis priverstų savo piliečius eiti į karą arba vykdyti genocidą. Vėliau sužinojau apie sovietinę propagandą, mėginusią sunaikinti demokratines laisves, kuriomis mėgavausi Danijoje.

Kaip konspiracijų teorijos yra susijusios su propaganda? Istoriškai konspiracijų teorijos dažnai tapdavo propagandos ginklu. Teiginys, kad slapta žydų kabala kontroliuoja Vokietijos ekonomiką ir yra visų šalies problemų priežastis, yra tipiška konspiracijos teorija. Kaip ir teiginys, jog Ukraina yra kontroliuojama neo-nacių. Tad konspiracijų teorijos buvo naudojamos pateisinti pačius didžiausius žiaurumus istorijoje. Kadangi tikiu karma, būdamas dvasingu žmogumi tikrai nenorėčiau skleisti kažkokių išgalvotų teorijų, kurios manipuliuoja žmonėmis ir skatina juos susikurti milžiniškus karmos kiekius.

Konspiracijos teorija dažnai įvardina atpirkimo ožį, kuris yra specifinių problemų priežastis. Egzistuoja fundamentalus konfliktas tarp atpirkimo ožio ir platesnės populiacijos, vedantis į mes-prieš-juos mentalitetą. Tad jei tiktai tie, kurie priima teoriją, imsis veiksmų atsikratyti atpirkimo ožiu, galės išspręsti visas visuomenės problemas. Teorija apibrėžia epinės svarbos tikslą ir tuomet sako, kad yra pateisinama arba būtina atidėti į šalį visas įprastines moralines normas šiam tikslui pasiekti. Tikslas gali pateisinti priemones, net jeigu tai reikštų kitų žmonių ar demokratinių principų sunaikinimą.

Na o dabar pamąstykite, koks yra propagandos tikslas. Tikslas nėra vien paskleisti melus, tikslas taip pat yra paskleisti abejones bendrai priimamais faktais. Pavyzdžiui, naciai paskleidė abejones vyraujančia žiniasklaida Vokietijoje ir pasak jų vienintelis asmuo, kuriuo galima pasitikėti, yra Hitleris. Kažko pavadinimas „melagiena“ yra propagandos įrankis, ypač kai tai yra daroma skleidžiant abejones VISAIS žiniasklaidos šaltiniais, kurie nesutinka su propagandininkais. Net ir etiketė „vyraujanti žiniasklaida“ yra propagandos įrankis, kuriuo gali būti naudojamasi pavaizduojant, esą tėra tik vienas informacijos šaltinis, kuriuo galima pasitikėti. Argi Sovietų Sąjunga neįrodė, kad kai egzistuoja tik vienas žiniasklaidos šaltinis, absoliučiai negalite pasitikėti tuo šaltiniu?

Kokią įžvelgiu didžiausią problemą propagandoje? Kaip sakiau, mano didžiausia atsakomybė yra būti savo proto šeimininku, o tai taip pat reiškia, kad negaliu leisti jokiai išorinei jėgai kontroliuoti mano proto. Na, propaganda, tam tikru atžvilgiu, yra išorinė jėga, siekianti kontroliuoti žmonių protus. Jos pasekmė yra tokia, kad žmonės gauna ribotą arba iškreiptą realybės vaizdą. Jie gauna tunelinį matymą, kuris lengvai priveda prie fanatizmo, o fanatizmas yra dar vienas dalykas, kurio visada norėjau išvengti.

Konspiracijų teorijos ir fanatizmas

Man paliko didžiulį įspūdį dokumentinis filmas apie Hitlerį, kurį savo vaikystėje mačiau per televizorių. Ypač pamenu jo kalbas, kurias jis sakė priešais 100 000 žmonių. Žmonių veiduose, kai jie rėkė „Sieg Heil“, atsispindėjo gryniausias fanatizmas – tuščios, stebeilijančios akys ir iškreipti veidai. Jie buvo akivaizdžiai užhipnotizuoti Hitlerio, ir aš labai ryžtingai nusprendžiau, kad niekada neleisiu, jog tai kada nors su manimi nutiktų. Taip pat prisimenu žiūrėtą Bitlų koncerto klipą, kuriame paauglės mergaitės mėgino rankomis pasiekti sceną isteriškai rėkdamos. Vėlgi, tai nebuvo tas renginys, kuriame būčiau norėjęs dalyvauti. Kodėl? Todėl, kad šie žmonės akivaizdžiai buvo praradę bet kokią savo proto kontrolę.

Aš buvau auginamas galvoti, kad fanatizmas yra kažkas ganėtinai ekstremalaus, kažkas panašaus į nacius ar musulmonų teroristus. Nuo to laiko suvokiau, kad fanatizmas gali pasirodyti ir mažiau atpažįstamais pavidalais, tai gali būti kasdienis fanatizmas. Tai yra įsitikinimas, kad jūsų požiūris yra visų aukščiausias ir atsisakymas įsileisti mintį, kad šia tema gali egzistuoti gilesnis supratimas.

Konspiracijų teorijos turi unikalų gebėjimą kurstyti fanatizmą. Jos išsako teiginį, kuris negali būti įrodomas ir juo tiesiog turi būti tikima. Patikėję šiuo teiginiu atsiduriate psichologiniuose spąstuose. Priėmę teiginį, įgyjate pranašesnį statusą už tuos, kurie šio teiginio nepriima. Tik pažvelkite, kaip naciai save laikė pranašesne rase. Problema dabar yra ta, kad turite ginti šį teiginį. Nes jeigu bus įrodyta, kad teiginys yra neteisingas, prarasite savo pranašumo statusą ir liksite kvailio vietoje, nes patikėjote melu. Pereinate nuo pranašumo būsenos į menkavertiškumo būseną, o jeigu negalite to pakelti, privalote ginti šį teiginį su fanatišku įkarščiu.

Vėlgi, nenoriu savęs įvaryti į proto būseną, kuri sustabdo mano dvasinį augimą. Tad nenoriu būti fanatiškas, ir tai mane skatina labai įtariai žiūrėti į fanatizmą kurstančias teorijas. Nes juk būtent fanatizmas paskatino žmones įvykdyti pačius didžiausius žiaurumus istorijoje, ir aš tikrai nenoriu susikurti tokios karmos.

Trampo konspiracija

Norėdamas šias idėjas labiau sukonkretinti, susiesiu jas su pora specifinių pavyzdžių. Pradėti norėčiau nuo JAV 2020 metais vykusių rinkimų.

Į Ameriką žiūriu kaip į šalį, kuri kaip demokratija išgyveno beveik 250 metų. Tiek ilgai jai išlikti padėjo tai, kad Amerika turi Konstituciją ir įstatymų rinkinį, apibrėžiantį, kaip yra rengiami rinkimai, kaip yra skaičiuojami balsai ir kaip vyksta taikus valdžios perdavimas. Sistema nuolat vystosi, tačiau ji akivaizdžiai leido šaliai ilgą laiką gyvuoti.

Tiesą sakant, šiai sistemai iki šiol niekada nebuvo mestas iššūkis – tai yra, iki 2020 metų. Jau keli mėnesiai iki rinkimų Donaldas Trampas pradėjo kalbėti apie rinkimų klastojimą. Po to kai balsai buvo suskaičiuoti lapkritį, jis dar labiau sustiprino šias kalbas ir beveik apie nieką daugiau nebegalėjo kalbėti. Jis teigė, esą milijonai balsų už Baideną buvo suklastoti, o tai reiškia, kad rinkimai buvo iš jo pavogti.

Jeigu pažvelgtumėte, kaip veikia rinkimų sistema ir pamąstytumėte, kaip tai iš tiesų būtų galėję įvykti, turėtumėte padaryti išvadą, kad labai didelis skaičius žmonių turėjo tiesiogiai dalyvauti šiame klastojime ir jo slėpime. Tai reiškia, kad šis teiginys yra konspiracijos teorija. Vienintelis būdas, kuriuo rinkimai galėjo būti pavogti iš Trampo, yra per slaptą konspiraciją, kurioje turėjo dalyvauti tūkstančiai žmonių. Štai kokia man čia iškyla problema. Maždaug pusė rinkimų pareigūnų yra respublikonai, kurie, būtų galima manyti, norėjo Trampo pergalės. Norėdami patikėti, kad rinkimai buvo pavogti, turite patikėti, jog didelė šių respublikonų pareigūnų dalis buvo susimokę ir dalyvavo konspiracijoje. Man tai neatrodo tikėtina.

Rinkimų sistema turi įvairias procedūras, kuriomis yra patikrinamas rezultatų tikslumas. Tarptautiniai stebėtojai paskelbė, kad Amerikos rinkimai buvo saugūs ir sąžiningi. Keletas respublikonų pareigūnų pakartotinai patvirtino rezultatų tikslumą, tame tarpe Raffensberger iš Džordžijos, kuris atmetė Trampo prašymą surasti jam 11 000 balsų. Taip pat gali būti pateikiamas prašymas perskaičiuoti balsus. Buvo atlikti keli balsų perskaičiavimai, tačiau nė vienu atveju rezultatai nebuvo pakeisti. Vienu atveju buvo rasta daugiau balsų už Baideiną nei pirmuoju skaičiavimu. Kita galimybė yra pateikti ieškinį teismui. Trampas ir jo žmonės pateikė daugiau kaip 50 ieškinių, ir jie visi buvo atmesti, nors daugelis teisėjų buvo respublikonai. O tuomet Aukščiausiasis Teismas iš viso atsisakė nagrinėti bylą, nes kaltinimai, kurie buvo pateikti teisėjams, nepasirodė įtikinami, ir šeši iš šių teisėjų tariamai buvo prijaučiantys respublikonams, ir trys iš jų buvo paskirti paties Trampo. Bet kuri žiniasklaidos priemonė būtų skubėjusi pati pirma pranešti sensacingą rinkimų klastojimo žinią, tačiau nė vienas žiniasklaidos šaltinis, rimtai žiūrintis į faktų tikrinimą, nesugebėjo rasti įtikinamų įrodymų, ir bent kai kurie iš šių žiniasklaidos kanalų yra prijaučiantys respublikonams.

Tad kas mums lieka? Amerikos rinkimų sistema funkcionavo beveik 250 metų. Tačiau staiga visą sistemą užgrobia slapta kabala, susidedanti iš daugelio respublikonų pareigūnų, respublikonų teisėjų, aukščiausiojo teismo teisėjų ir respublikonų žiniasklaidos, kurie visi susitaria įvykdyti ir nuslėpti šią masinę konspiraciją pavogti rinkimus iš Trampo. Mano manymu, tikimybė, kad tai galėtų įvykti, yra artima nuliui.

Tačiau pažįstu pora žmonių, kurie tuo patikėjo ir jie labai manimi nusivylė, kad aš tuo netikiu. Mėginau jiems paaiškinti, kad iš tiesų nėra svarbu, kuo jie arba aš tikime, tačiau jie tiesiog negalėjo to suvokti. Realybė yra tokia, kad Jungtinių Valstijų rinkimų sistema remiasi Konstitucija ir rinkimų įstatymais. Nėra svarbu, ką aš ar jūs apie tai manome. Vienintelis svarbus dalykas yra tai, ką apie tai mano sąžiningai paskirti ir apmokyti pareigūnai. Jeigu jie mano, kad nebuvo jokių reikšmingų klastojimų ir jie sako, kad laimėjo Baidenas, tuomet tai yra teisingas rezultatas, atsižvelgiant į dabartinius šalies įstatymus. Jeigu sistema būtų pasakiusi, kad rinkimus laimėjo Trampas, aš būčiau priėmęs tai be jokių išlygų.

Ar suprantate, ką sakau? Egzistuoja sukurta sistema. Jeigu teigiate, kad ši sistema yra didžiulės konspiracijos auka, tačiau sistema atmeta jūsų teiginius, tuomet jūs iš tiesų negerbiate demokratinio proceso ir rinkimų įstatymų. Amerika tiek ilgai išgyveno dėl to, kad egzistuoja sistema, pagal kurią yra vykdomi rinkimai, tai reiškia, kad jie nėra nulemiami nepatvirtinamų teiginių, kuriuos skleidžia anonimiškos svetainės. Jeigu teigiate, kad ši sistema buvo užgrobta konspiracijos, įrodote nustoję gerbti demokratinį procesą. Sakydami, kad sistema turėtų būti nuversta, o prezidento postas turėtų būti atiduotas Trampui, skatinate anarchiją. Tai nėra objektyvus vertinimas. Tai yra fanatizmas, paskatintas aklo tikėjimo konspiracijos teorija ir visų priešingai rodančių įrodymų neigimu. Ir tai negali užtikrinti šalies išlikimo.

Man, kai į tai žiūriu, Trampo teiginiai nėra įtikinami, tai reiškia, jog ieškau alternatyvaus paaiškinimo. Ir šį paaiškinimą randu Trampo psichologijoje, kadangi tikiu, jog mes, žmonės, esame psichologinės būtybės. Jeigu pastudijuosite Trampo gyvenimą, yra akivaizdu, jog jis mano, kad blogiausias dalykas, kuris jam galėtų nutikti, yra būti pralaimėtoju. Realybėje tokią psichologiją turintis žmogus niekada neturėtų dalyvauti varžybose, kuriose gali pralaimėti. Tačiau jo ambicija būti svarbiu, paskatino jį kandidatuoti į prezidentus.

Kai pralaimėjo, jo troškimas nematyti savęs pralaimėtoju paskatino jį paskleisti konspiracijos teoriją, kuri iš tiesų yra mėginimas pakirsti demokratinį procesą ir priversti milijonus amerikiečių prarasti tikėjimą savo valstybės valdymo forma. Ir visa tai yra daroma vien stengiantis išgelbėti savo savivaizdį, o tai, mano požiūriu, yra klasikinio narcizo ėjimas. Kartą palyginau tai su Hitlerio atėjimu į valdžią, ir kai kurie žmonės labai įsižeidė dėl šio palyginimo. Tačiau daugelis Trampo pasekėjų turi tokį patį fanatišką tikėjimą jo neklystamumu kaip naciai tikėjo Hitlerio neklystamumu. Kai kurie iš jų akivaizdžiai tiki, kad kiekvienas, kuris nepritaria Trampui, meluoja arba yra suklaidintas, ir būtent tai propaganda padaro su tais, kurie ja tiki. Tokie žmonės yra užhipnotizuoti ir jų protai yra užvaldyti išorinių jėgų. Aš pažvelgiu į tai ir sakau sau: „Geriau nelįsti į šį sūkurį.“

Skiepų konspiracija

Dar viena konspiracijos teorija teigia, kad skiepuose nuo koronos yra mikroschema, leidžianti „jiems“ sekti „mus“. Aš, žinoma, negaliu įrodyti, kad ši teorija yra klaidinga, tačiau esu linkęs žiūrėti į tai skeptiškai dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirmoji yra ta, kad gyvenu Danijoje ir iš tiesų netikiu, kad mano valdžia dalyvauja pasaulinėje konspiracijoje ir yra pasiruošusi mane pričiupti. Kita yra, kad matau tam tikrų didelių logistinių problemų, mėginant visa tai įgyvendinti.

Prieš daugelį metų išgirdau konspiracijos teoriją, kad nusileidimai mėnulyje buvo sufalsifikuoti ir nufilmuoti Idaho valstijoje. Mano reakcija į tai buvo, kad NASA tuo laiku samdė dešimtis tūkstančių žmonių ir visi jie tikėjo, kad nusileidimai mėnulyje iš tiesų įvyko (tai yra, kosmonautai iš tiesų vaikščiojo mėnulyje). Žinoma, ne visi NASA darbuotojai būtų turėję dalyvauti šiame sąmoksle, tačiau nemažas žmonių skaičius iš tiesų būtų turėjęs žinoti apie klastotę. Egzistuoja senas posakis, kad vienintelis būdas išsaugoti paslaptį yra niekam apie ją nepasakoti. Jeigu pasakysite vos vienam kitam žmogui, tikimybė, kad paslaptis bus atskleista, labai išauga. Ir kuo didesniam žmonių skaičiui tai pasakote, tuo labiau didėja ši tikimybė – eksponentiškai. Idėja, kad tūkstančiai NASA darbuotojų žinojo apie klastotę ir nė vienas iš jų to neatskleidė, man atrodo neįmanoma. Tik įsivaizduokite žmogų, gulintį mirties patale ir norintį apvalyti savo sąžinę.

Sukurti mikroschemą ir įdėti ją į skiepus, o tuomet sukurti aparatą, kuris galėtų sekti milijardus žmonių, man tiesiog neatrodo praktiška. Čia turėtų dalyvauti tiek daug žmonių, kad būtų neįmanoma išlaikyti slaptumo. O tuomet dar yra faktas, jog sovietai niekada nenusigavo į mėnulį, ir jie akivaizdžiai buvo motyvuoti sumenkinti amerikiečių pergalę. Kaip kad rusai šiandien yra motyvuoti pakirsti žmonių tikėjimą vakarietiškomis vakcinomis ir vakarų demokratija.

Šiaip ar taip, mano netikėjimas šia teorija iš tiesų yra grindžiamas asmeniniu patyrimu. Aš tris kartus skiepijausi ir labai atidžiai stebėjau visą procedūrą. Laukiau eilėje, o tuomet buvau pakviestas į kambarį, kuriame mane aptarnavo į pensiją išėjusi seselė. Ji paprašė mano asmens kodo, bet net nepažvelgė į asmens nuotrauką. Ji tuomet visa tai įvedė į kompiuterį, užregistruodama mano skiepo gavimo faktą. Ji paėmė buteliuką iš padėklo, kuriame gulėjo maždaug 50 tokių buteliukų. Užpildė juo švirkštą ir suleido man injekciją.

Na ir dabar, atkreipkite dėmesį į du dalykus. Pirmasis yra tai, kad ji užpildė švirkštą, tačiau neištuštino buteliuko iki galo. Jame liko skysčio. Jeigu tame buteliuke būtų buvusi mikroschema, ji turėtų būti nematoma plika akimi. Kaip ji galėjo žinoti, kad mikroschema atsidūrė švirkšte ir todėl ši mikroschema buvo į mane implantuota? Ar ji (į pensiją išėjusi seselė, savanoriškai grįžusi atlikti šį darbą) taip pat dalyvavo šioje konspiracijoje? Ar ji turėjo kažkokius nematomus kontaktinius lęšius, kurie leido jai matyti nematomą mikroschemą ir įsitikinti, kad aš tikrai ją gavau? Iš pat pradžių, kai trūko vakcinų, Danija iš tiesų išsaugodavo buteliukų turinio liekanas ir supildavo jas į bendrą indą, kad galėtų paskiepyti daugiau žmonių. Tad kaip tuomet būtumėte galėję išvengti mikroschemų sumaišymo?

Na o dabar ateina pats tikriausias dalykas, įrodęs man šios teorijos klaidingumą. Per visą šią procedūrą seselė nesusiejo man skirtos dozės su manimi. Ant buteliuko nebuvo jokio brūkšninio kodo, kurį ji būtų nuskenavusi ir įvedusi į kompiuterį, tad nebuvo jokio įrašo, kad aš gavau tą specifinę dozę, o kartu su ja tą specifinę mikroschemą. Tad jeigu tenai iš tiesų būtų buvusi mikroschema, kaip tuomet „jie“ žinotų, kad seka būtent mane?

Beje, kodėl „jie“ turėtų šitaip verstis per galvą, siekdami į skiepus įdėti mikroschemas, jeigu aš jau nešiojuosi įrenginį savo kišenėje, kuris leidžia jiems mane sekti? Mano telefoną galima sekti dėl tos paprastos priežasties, kad noriu, jog žmonės žinotų, kad kai jie paskambins šiuo konkrečiu numeriu, jie paskambins man. Na ir jeigu „jie“ iš tiesų mane sektų, atrastų, kad didžiąją savo laiko dalį praleidžiu prie kompiuterio, kiekvieną dieną einu pasivaikščioti į mišką arba paplūdimį, ir kas pora dienų apsilankau parduotuvėje. Tiesiog drebu pagalvojęs, ką „jie“ galėtų padaryti su šia informacija.

Prieš daugelį metų suvokiau, kad viena iš priežasčių, kodėl Sovietų Sąjunga žlugo, buvo ta, jog norėdami priversti žmones dirbti, jie turėjo turėti nemažą populiacijos dalį, kurie kontroliuotų kitus ir prižiūrėtų jų darbą. Akivaizdu, kad šie žmonės patys neatliko jokio naudingo darbo, tad ekonomika sugriuvo. Jeigu Vakarų šalys mėgintų daryti tą patį, tebūtų laiko klausimas, kada sistema žlugtų.

Iš tiesų manau, kad konspiracijos egzistuoja

Pamėginau paaiškinti, kaip aš asmeniškai vertinu konspiracijų teorijas, tai yra, daugumą jų tiesiog atmetu. Bet ar priimu kai kurias konspiracijas? Na, žinoma, kad taip. Kaip galėtumėte to nepriimti žvelgdami į pasaulio istoriją?

Man yra akivaizdu, kad kiekvienoje visuomenėje ir kiekvienu istoriniu laikotarpiu egzistavo tendencija susikurti valdžios elitui, kuris tuomet siekė dominuoti toje visuomenėje. Kai kurie iš šių elitų buvo viešai matomi, pavyzdžiui, katalikų bažnyčia, karaliai ir feodalinių visuomenių kilmingieji. Kai kurie iš jų buvo labiau pasislėpę, pavyzdžiui naciai iki Hitlerio atėjimo į valdžią. Taip pat egzistuoja tendencija susikurti valdžios siekiančiam elitui, kuris tuomet mėgina nuversti įsigalėjusį valdžios elitą. Daugeliu atvejų valdžios siekiantis elitas teigs dirbantis dėl žmonių išlaisvinimo, tačiau kai įgija valdžią, dažniausiai pasirodo, kad jis yra netgi dar žiauresnis už senąjį elitą, kaip matėte tai Prancūzijos ir bolševikų revoliucijose.

Tiesiog stebint istoriją man tampa akivaizdu, kad egzistavo elito grupės, kurios manė galinčios kontroliuoti tam tikrą šalį ar netgi pasaulį. Taip pat manau, kad yra akivaizdu, jog egzistuoja slaptos grupės, kurios nėra žinomos visuomenei. Pavyzdžiui, manau, kad egzistuoja įvairios grupės pasaulyje, kurios slaptai siekia kontroliuoti pinigų sistemą ir finansų sistemą. Amerikoje egzistuoja slapta grupė, kuri paskleidė neo-liberalistinę ideologiją ir naudojosi šia ideologija siurbti turtą iš populiacijos ir sukoncentruoti jį savo sąskaitose. Man tai geriausiai įrodo RAND korporacijos atliktas tyrimas.

Tačiau tai nereiškia, jog tikiu, kad egzistuoja viena slapta kabala, kuri iš tiesų kontroliuoja pasaulį. Jau sakiau, kad jeigu tokia kabala egzistuotų, ji būtų panaikinusi tiek demokratiją, tiek internetą. Esu pastebėjęs, kad valdžios elitai visada būna susiskaldę. Tokių elitų nariai visada iš esmės yra narcizai arba sociopatai, o tai reiškia, kad jie turi didelį ego. Kai kurie iš jų sugeba kurį laiką bendradarbiauti, tačiau kai kurie iš jų užsinori tapti pačiu aukščiausiu lyderiu, o kai du žmonės turi tokį norą, jie negali bendradarbiauti. Tad elitai yra pasidalinę į įvairias grupes, kurios dažnai tarpusavyje varžosi dėl didžiausios valdžios.

Esu tikras, kad tokios konspiracijos egzistuoja, tačiau man nėra būtina žinoti, kas yra tie žmonės. Taip yra dėl to, kad esu dvasios mokinys, tad tikiu, kad sprendimas konspiracijų problemai NĖRA fiziškai kovoti su slaptomis grupėmis; sprendimas yra pakelti kolektyvinę sąmonę. Būtent dėl to nesijaučiu bejėgiu konspiracijų akivaizdoje. Žinau, kad galiu kovoti su konspiracijomis keldamas savo sąmonę ir išsakydamas prašymus pakylėtiesiems mokytojams. Užuot valandų valandas praleidęs prie kompiuterio studijuodamas konspiracijų teorijas ir vis labiau audrindamas savo saulės rezginio čakrą, aš tiesiog nueinu į dvasinių įrankių skyrelį arba pasiimu knygą ir susirandu invokaciją, kurioje yra kalbama apie man rūpimą problemą. Ir tuomet sukalbu tą invokaciją ir jaučiu padaręs kažką reikšmingo, kad padėčiau pašalinti konspiracijas iš šios planetos.

Aš save laikau konspiracinės grupės nariu. Ją sudaro pakylėtųjų mokytojų mokiniai įsikūnijime ir pakylėtieji mokytojai dvasinėje karalijoje. Kadangi esu įsikūnijime, mano laisva valia leidžia man nuspręsti, kad tam tikros konspiracijos arba tam tikros sąmonės būsenos man nėra priimtinos. Kitaip tariant, aš turiu įgaliojimus nuspręsti, kas man yra priimtina Žemėje. Neturiu galios pašalinti tų konspiracijų, tačiau pakylėtieji mokytojai turi tą galią. Išsakydamas jiems prašymus, naudojuosi savo įgaliojimais suteikti mokytojams leidimą peržengti šydą ir panaudoti savo galią Žemėje, ir tai yra labai efektyvi partnerystė.

Galite paklausti: „Bet ką gi dvasinėje karalijoje esančios būtybės gali fiziškai padaryti Žemėje?“ Na, pakylėtiesiems mokytojams nėra reikalo kažką padaryti fiziškai. Aš esu dvasingas žmogus, tai reiškia, jog tikiu, kad egzistuoja keturi mūsų pasaulio lygmenys, atitinkantys keturis energijų vibracijų lygmenis:

Fizinė karalija, kurioje egzistuoja mūsų kūnai.
Emocinė karalija, kurioje, žinoma, viešpatauja mūsų emocijos.
Mentalinė minčių karalija.
Identiteto karalija, kurioje egzistuoja mūsų supratimas apie tai, kas mes esame.

Kiekvienoje iš šių trijų aukštesnių karalijų yra būtybių, kurios gali veikti žmones. Pavyzdžiui, būtybės emocinėje karalijoje gali įaudrinti žmonių emocijas, ir kai kurių žmonių jausmai yra visiškai dominuojami tokių būtybių. Tikiu, kad daugelio žmonių protai yra taip stipriai užblokuoti nematomų aukštesnėse karalijose egzistuojančių jėgų, kad jie nesugeba priiminėti aiškių arba laisvų pasirinkimų.

Kai išsakome prašymus pakylėtiesiems mokytojams, mokytojai gali pasinaudoti savo galia pašalinti šias nematerialias būtybes, šitaip išlaisvindami žmones aiškiau pamatyti, kas jiems yra geriausia. Ir kai žmonės yra išlaisvinami nuo šių nematomų jėgų, jie nebegali taip lengvai būti kontroliuojami fizinės konspiracijos. Aš iš tiesų nesiekiu pakeisti pasaulio sukurdamas specifinius fizinius pokyčius. Siekiu pakelti žmonių sąmonę, kad jie galėtų priiminėti sąmoningesnius pasirinkimus.

Kodėl konspiracijos paprastai kalba apie slaptas grupes, kurios kontroliuoja žmones? Todėl, kad jeigu tokios grupės turėtų fizinę galią kontroliuoti žmones, jos nebebūtų slaptos. Tad jos turi kontroliuoti žmones per melą, ir jos tai daro dėl žmonių psichologijoje egzistuojančio mechanizmo, apie kurį kalbėjau. Kai pakylėtieji mokytojai išlaisvina žmones nuo jų psichiką kontroliuojančių faktorių, žmonės gali daryti pasirinkimus ir imtis veiksmų, kurie pakeis visuomenę į gerąją pusę. Man nėra reikalo fiziškai kovoti su slaptomis kabalomis, man tereikia naudotis dvasiniais įrankiais, kad išlaisvinčiau žmones nuo neišmanymo ar hipnozės būsenos. Jeigu žmonės geriau žinotų, jie geriau ir darytų.

Man nepatinka konspiracijų teorijų pasaulis

Na o dabar paskutinė priežastis, kodėl nesu konspiracijų teorijų šalininkas: manęs neįtikina šių teorijų pristatoma pasaulėžiūra:

Egzistuoja kažkokia slapta konspiracija, valdanti pasaulį ir siekianti pavergti visus žmones, ir jūs labai mažai ką tegalite dėl to padaryti.
Egzistuoja kita žmonių grupė, kuri yra visuomenės problemų priežastis, tačiau kadangi negalime jų visų susemti ir išsiųsti į koncentracijos stovyklas, mažai ką tegalime dėl to padaryti.
Demokratinė valdžia, nuo federalinio iki vietinio lygmens, nuo žiniasklaidos iki verslo, yra šios konspiracijos dalis arba yra jos kontroliuojama, tai reiškia, kad visi siekia jus pribaigti.
Pasaulis garma pragaran ir mūsų laukia vienokia ar kitokia distopinė ateitis.
Vienintelė išeitis yra sulaukti Jėzaus grįžimo, kuris išgelbės gerus žmones, arba kažkokio stipraus lyderio atėjimo, kuris galėtų sunaikinti blogus žmones ir išgelbėti gerus žmones.

Suprantu, kad daugelis žmonių jaučia frustraciją ir tai juos atveda prie konspiracijų teorijų. Esu pastebėjęs, kad tokie žmonės gali laikinai pasijusti įgalinti tam tikros teorijos, kuri apibrėžia atpirkimo ožį, tačiau taip pat matau, kad ilgalaikėje perspektyvoje jie nugrimzta į dar didesnę frustraciją ir pyktį.

Aš tiesiog nenoriu taip gyventi.

Aš jaučiuosi įgalintas ir jaučiu, kad dauguma žmonių pasaulyje yra geri ir nori geresnės ateities. Matau, kad pasaulis yra kylančioje spiralėje, kuri veda link demokratijos, laisvės ir klestėjimo, nes būtent tai Sen Žermenas suplanavo savo aukso amžiui. Aš gyvenu demokratinėje šalyje su aukštu pragyvenimo ir laisvės lygiu ir nemanau, kad mano valdžia nori man pakenkti. Nesu aklas blogio egzistavimui, tačiau matau, kad jis nelaimi, nes vis dar tebeturiu savo svetaines ir knygas, kuriose galiu spausdinti viską, ką tik mokytojai nori pasakyti. Tai nebūtų buvę įmanoma praeityje, nes arba katalikų bažnyčia, arba komunistų partija būtų sudeginę mane ant laužo. Tad nesu konspiracijų teorijų šalininkas, kadangi esu optimistas. Mano optimizmas atvedė mane į šią planetą ir taip pat mane iš jos išves.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com