8 | Kontrolės žaidimai
Kontrolės žaidimus galima laikyti vienu iš valdžios žaidimų aspektų. Tačiau brutalūs valdžios žaidimai lengvai gali sukurti save pastiprinantį sūkurį, vedantį į vis ekstremalesnį jėgos panaudojimą. Pavyzdžiui, daugelis lyderių, kurie piktnaudžiauja savo valdžia, palaipsniui nueina į kraštutinumą, kuriame viskas baigiasi karu, per kurį jie sunaikina kitus arba patys būna sunaikinti. Galėtume sakyti, kad brutalus valdžios žaidimas priverčia jus prarasti kontrolę, kas galiausiai sunaikina jus pačius.
O štai žaisdami kontrolės žaidimą, savo valdžią išreiškiate labiau suvaržytu – kontroliuojamu būdu. Tai reiškia, kad žmonės savo valdžią gali išreikšti ilgesnį laiko tarpą, tačiau jie už tai turės sumokėti kainą, privalėdami nuolatos siekti kontroliuoti kitus, net ir savus žmones. Kai pradedate mėginti kontroliuoti kitus, pirmasis kontrolėn patekęs žmogus esate jūs pats.
Kodėl taip yra? Ką reiškia kontroliuoti kitus? Žinoma, egzistuoja brutali kontrolė, kurioje siekiate kontroliuoti fizine jėga. Kaip rodo istorija, fizine jėga grįstą kontrolę yra labai sunku pasiekti ir netgi dar sunkiau išsaugoti ilgesnį laiką. Tarkime, vienos šalies diktatorius okupuoja kitą šalį. Kaip jis galėtų kontroliuoti okupuotos šalies piliečius? Jis galėtų juos visus sumesti į kalėjimą, tačiau kokia tuomet būtų prasmė okupuoti šalį? Jis galėtų priskirti po tris kareivius fiziškai saugoti kiekvieną žmogų 24 valandas per parą, tačiau ar turės jis tokių resursų?
Vienintelis praktiškas būdas kontroliuoti kitus yra įsibrauti į jų protą ir priversti juos priimti tam tikrą pasaulėžiūrą, tam tikrą proto dėžutę. Josifas Stalinas turėjo didelę fizinę galią areštuoti žmones ir įvykdyti jiems mirties bausmę, ir yra manoma, kad jis nužudė 21 milijoną žmonių Sovietų Sąjungoje. Tačiau jis suvokė, kad negalės fiziškai kontroliuoti kiekvieno žmogaus, todėl sukūrė „Raudonąjį Terorą“ – žudymo kampaniją, kurios metu specialiosios tarnybos atsitiktinai žudė žmones arba priversdavo juos pranykti. To pasekoje, niekas nebesijautė saugus ir galiausiai visi nusprendė nebesipriešinti ir priimti proto dėžutę, teigusią, kad komunizmo neįmanoma nuversti ir Stalinas yra aukščiausias, neginčytinas vadas. Stalinas palaužė žmonių pasipriešinimą, tačiau tai įvyko žmonių psichikoje.
Ką Stalinas turėjo padaryti šiam tikslui pasiekti? Pirmiausia jis turėjo sukurti proto dėžutę, apibrėžusią Sovietų Sąjungą kaip totalitarinį režimą, kuriame neegzistuoja jokie įstatymai, išskyrus tuos, kuriuos kuria vienas žmogus – pats Stalinas. Kad galėtų tai padaryti, jis pats pirmiausia turėjo patikėti šia proto dėžute, tai reiškia, jis buvo pirmasis jos kalinys. Didžiąją laiko dalį Stalinas nesijautė kaip kalinys, kadangi jo dėmesį buvo užvaldęs įsitikinimas savo absoliučia valdžia. Galiu jus užtikrinti, kad, ypač link savo valdymo pabaigos, Stalinas pradėjo jaustis įkalintas ir apribotas, tačiau nematė jokios išeities. Jis žinojo, kad jeigu atpalaiduos savo geležinį kumštį – iš karto įsisuks sūkurys, kuris galiausiai išardys visą sovietinę sistemą. Jis privalėjo save ir žmones laikyti proto dėžutėje, kad išsaugotų sistemą, kuri dabar tapo jo šeimininku ir pradėjo naudotis juo kaip įrankiu.
Kodėl kontrolė negali būti amžina
Matėte, kad po Stalino atėję sovietų lyderiai suprato, jog jis nuėjo per toli savo piktnaudžiavimuose valdžia. Jie palaipsniui ėmė siekti sumažinti mirties bausmės įvykdymo ir įkalinimo baimę, ir keletas lyderių galvojo, kad jiems pavyks tai padaryti, kartu išsaugant Sovietų Sąjungos vientisumą. Paskutinis sovietų lyderis – Gorbačiovas, netgi galvojo galėsiantis suteikti vakarietiškas laisves, kad pakeltų ekonomiką ir žmonių pragyvenimo lygį, tuo pat metu išsaugodamas pamatinę sovietinę sistemą.
Tačiau Gorbačiovas ir kiti nesuprato, kad žmonės nepasirinko komunizmo, ir jie jame buvo tik tol, kol juos kontroliavusi proto dėžutė buvo nesugriuvusi. Ši proto dėžutė buvo sukurta iš bekompromisinės mirties grėsmės, ir tik mirties baimė kontroliavo žmones. Vos tik sovietų lyderiai susilpnino grėsmę ir žmonės pradėjo suvokti, kad grėsmė nebėra tokia didelė, jie ėmė trokšti daugiau laisvės, o po to dar daugiau laisvės – ir tai tęsėsi tol, kol sovietinė sistema tiesiog nebegalėjo būti išsaugota. Lenino ir Stalino sukurta proto dėžutė buvo išardyta.
Kodėl tai įvyko? Tai įvyko iš dalies dėl to, kaip paaiškinu mokyme apie valdžios žaidimus, kad viskas, kas yra grindžiama jėga, sugeneruoja priešingą jėgą iš kosminio veidrodžio. Jums reikės naudoti vis daugiau ir daugiau jėgos vien tam, kad išsaugotumėte sistemą, ir tai galiausiai pranoks jūsų turimus išteklius.
Leninas žadėjo, kad komunizmas bus darbininkų rojus, kuriame visi žmonės turės komfortišką pragyvenimo lygį. Kadangi visa sistema buvo grįsta jėga, ji neišvengiamai apsibrėžė išorinį priešą, ir tai – kartu su ekstremalia Stalino paranoja – reiškė, kad Sovietų Sąjunga jau nuo pat pradžių buvo pasmerkta įsitraukti į ginklavimosi varžybas. Jeigu nebūtų buvę būtinybės nukreipti vis didesnius resursus kariuomenei, Sovietų Sąjunga būtų galėjusi suteikti komfortišką pragyvenimo standartą – kurį laiką. Kadangi sistema jau nuo pat pradžių buvo grindžiama jėga, ji tiesiog negalėjo egzistuoti be išorinio priešo. Komunizmas, nuo pat marksizmo dienų, save apsibrėžė kapitalizmo priešu, nugrimzdamas į dualistinę kovą, neišvengiamai prarijusią jo išteklius ir paneigusią esminį jo pažadą – gausingą gyvenimą visiems darbininkams.
Kitas aspektas yra tai, kad bet kuri jėga grįsta sistema eina prieš pačią gyvenimo jėgą – troškimą tapti daugiau. Žmonės turi įgimtą laisvės troškimą, ir jūs arba galite mėginti brutaliai jį užgniaužti, kaip tai darė Stalinas, arba pamatysite, kad jis galiausiai nuvers visas jėga grįstas sistemas.
PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Laisvė nuo ego žaidimų.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com