4 | Kas yra ego žaidimai
Šioje knygoje koncentruosiuosi į tai, ką vadinu ego žaidimais, o kitoje knygoje dėmesį skirsiu mano taip vadinamoms ego dramoms. Takoskyra tarp šių dviejų kategorijų yra šiek tiek sąlyginė, kadangi ego dažnai naudojasi ego dramomis ego žaidimams pateisinti, ir jis naudojasi ego žaidimais ego dramoms kurti. Daugeliui žmonių šie du dalykai yra labai stipriai susipynę. Šias dvi kategorijas atskiriu tiesiog dėl to, kad galėčiau aprašyti du lygmenis, per kuriuos galite pakilti virš ego, ir šie lygmenys yra asmeninis ir virš-asmeninis lygmuo.
Ego žaidimas yra tiesiogiai susijęs su jumis ir tuo, ką darote kaip individas, kai tuo tarpu ego drama siejasi su tuo, ką darote reaguodami į kažkokius didesnius – regimai neasmeninius – dalykus. Galėtume sakyti, kad ego žaidimas yra tai, ką žmonės paprastai laiko egoistiniu elgesiu, ir šis žaidimas sukasi apie jūsų asmeninius troškimus arba poreikius. Ego drama peržengia jūsų asmeninį lygmenį ir yra susijusi su aukštesniu tikslu. Drama yra kažkas, ką apsimetate darantys dėl kitų ar netgi dėl Dievo, tačiau tai tiesiog yra užsimaskavusi ego atšaka. Ego žaidimas dažnai būna akivaizdžiai savanaudiškas elgesys, kai tuo tarpu ego drama yra savanaudiškas elgesys, kuris yra maskuojamas nesavanaudišku elgesiu. Ego žaidimas yra tai, ką darote santykyje su kitais žmonėms, kurie taip pat yra susikoncentravę į save. Ego drama yra tai, ką darote dėl kažkokio aukštesnio tikslo, net ir dėl Dievo ar kitų žmonių, kurie taip pat apsimetinėja, kad jų savanaudiškas elgesys tarnauja kažkokiam altruistiniam tikslui.
Norėčiau sumažinti šį abstraktumą konkrečiu pavyzdžiu. Visais laikais, o taip pat net ir šiandien, galėjote atrasti daug žmonių, kurie labai didžiavosi būdami gerais kariais arba kareiviais. Jie mėgavosi savo ginklais ir apmokymu, o taip pat gebėjimu naudotis šiuo ginklu geriau už kitus. Jie didžiavosi tuo, kad gali eiti į kovą ir sugeba nužudyti priešą. Tai dažnai būna žmonės, kurie tarnauja kareiviais arba žemesnio rango karininkais kariuomenėje. Jie save laiko kareiviais, nepriiminėjančiais sprendimų eiti į karą, ir pateisinimas karui jiems nėra būtinas. Jie kovos su priešu, su kuriuo kovoti lieps jų vadas, kadangi jiems patinka kovoti.
Ir taip pat matote, kad visais laikais egzistavo elitas, kurio nariai retai į karą eidavo patys, tačiau būtent jie priiminėdavo sprendimus eiti į karą, arba tai buvo žmonės, įsakinėjantys kareiviams iš reliatyviai saugios už fronto linijos esančios zonos. Buvo atvejų, kai lyderiai nuspręsdavo eiti į karą grynai dėl asmeninių motyvų. Pavyzdžiui, pamąstykite, kiek kartų grupės žmonių ar netgi armijos puolė viena kitą vien tam, kad prisiplėštų turto. Pavyzdys čia galėtų būti vikingai ir hunai, kurių vienintelis motyvas buvo praturtėti.
Šalia viso to taip pat matėte atvejų, kai šalys ėjo į karą turėdamos, jų įsivaizdavimu, aukštesnį motyvą arba pateisinimą. Pavyzdys čia būtų kryžiaus žygiai, kuriuose daugelis kariais mėgstančių būti žmonių atrado pateisinimą ignoruoti savo religinį mokymą apie nežudymą, prisidengdami Jeruzalės išlaisvinimo vieninteliam tikram tikėjimui pretekstu. Musulmonai, kurie kovojo prieš kryžiuočius, lygiai taip pat galvojo, jog yra pateisinama žudyti savojo Dievo vardu.
Taip pat yra žmonių, kurie yra kariai ir didžiuojasi tuo, kad kovoje yra geresni už kitus. Jie žudo, tačiau jiems nereikia jokio pateisinimo tai daryti. Jie tai daro nebūtinai dėl to, kad mėgaujasi žudymu, bet dėl to, kad priėmė, jog tokia tiesiog yra kario dalia, ir dažnai apie tai beveik visiškai nemąsto. Tai yra ego žaidimas. Šie žmonės akivaizdžiai yra susikoncentravę į save ir į darymą to, ką daro. Jie iš tiesų nemąsto, ar žudymas yra gerai ar blogai. Jeigu esate karys, žudote savo priešininkus kaip liūtas žudo savo auką.
Tuomet taip pat yra tie, kurie save laiko lyderiais, tarnaujančiais kažkokiam aukštesniam tikslui. Šie žmonės retai patys žudo, ir pagrindinė priežastis yra ta, kad jie iš tiesų yra suvokę, jog žudyti nėra teisinga. Daugeliu atvejų, šiems lyderiams būtų labai sunku tiesiogiai nužudyti kitą žmogų, tačiau tiems patiems lyderiams yra reliatyviai lengva priimti sprendimus, mirčiai pasmerkiančius milijonus žmonių. Kaip galima paaiškinti, kad žmogus žino, jog asmeniškai žudyti kitus yra neteisinga, ir vis tiek gali pateisinti sprendimus, atvedančius prie milijonų žmonių žūties? Taip yra dėl to, kad šie žmonės yra pakilę virš ego žaidimų, tačiau vis dar tebėra įstrigę ego dramose. Jie pasinaudojo kažkokia filosofija, kad apibrėžtų tam tikrų žmonių grupių nužudymą kaip būtiną blogį dėl kažkokio aukštesnio tikslo.
Pirmoji grupė žmonių, tam tikra prasme, yra sąžiningi ir tiesiog daro tai, ką nori daryti. Antroji grupė yra nesąžiningi, kadangi apsimeta, jog tai, ką jie daro, nėra kažkas, ką norėtų daryti, tačiau jie tai daro dėl aukštesnio tikslo – arba dėl to, kad tai daryti juos verčia aplinkybės. Realybėje, tie, kurie yra įstrigę ego dramose, taip pat daro, ką nori, tačiau jiems reikia turėti pateisinimą, kad tai nėra iš ego ateinantis elgesys, nes šį elgesį tariamai sankcionavo kažkoks aukštesnis autoritetas, likimas, būtinybė ar pats Dievas. Štai kodėl vadinau žydų religijos vadus veidmainiais ir kaltinau juos užvertus žmonėms naštą, kurios šie nenorėjo nešti.
Dvasinio augimo lygiai
Kuo šis skirtumas yra svarbus tampa aišku tuomet, kai suvokiate, kad dvasinis kelias turi skirtingus lygmenis. Ankstesnėje knygoje [Laisvė nuo ego iliuzijų] aptarėme faktą, kad žmogui yra įmanoma būti 144 skirtinguose sąmonės lygiuose. Dvasinį kelią galima aprašyti kaip procesą, per kurį kylate link 144 lygmens, kol tampate pasiruošę visam laikui palikti Žemę ir pakilti.
Aprašėme, kad egzistuoja trys pagrindiniai dvasinio kelio lygmenys, nuo pirmojo iki 48 lygmens, nuo 48 iki 96 lygmens, ir nuo 96 iki 144 lygmens. Naujas gyvybės srautas nusileidžia į įsikūnijimą Žemėje 48 lygmenyje, ir šis gyvybės srautas dar nebūna susikūręs ego. Idealiame scenarijuje, gyvybės srautui yra įmanoma išsaugoti savo ryšį su dvasiniu mokytoju ir kopti aukštyn link 144 lygmens, niekada nenusileidžiant į atskirties ir dualizmo sąmonę. Žemė nėra idealus scenarijus, tad visi šiuo metu įsikūnijime esantys žmonės kažkuriuo metu susikūrė ego.
Egzistuoja dvi pagrindinės priežastys ego sukūrimui, ir jos yra susijusios su tikslais, dėl kurių Sąmoningasis AŠ nusileido į įsikūnijimą:
- Sąmoningasis AŠ norėjo patirti materialų pasaulį iš vidaus.
- Sąmoningasis AŠ norėjo padėti bendrakurti pasaulį iš vidaus.
Kai gyvybės srautas kopia iš 48 lygmens į 96 lygmenį, jis keliauja per septynis dvasinius spindulius, mokydamasis naudotis savo bendrakūrybinėmis galiomis per kiekvieno spindulio savybes [Daugiau informacijos apie tai žiūrėkite knygoje Savasties Galia]. Kiekvienas lygmuo turi tam tikrą pagundą, tai yra, kad galite nuspręsti, jog norėtumėte patirti, koks būtų jausmas naudotis savo bendrakūrybiniais gebėjimais, būnant atskira būtybe. Pavyzdžiui, pirmasis spindulys yra galios spindulys, ir kai kurie gyvybės srautai nusprendžia, jog norėtų patirti gebėjimą išreikšti asmeninę galią. Tai juos gali paskatinti susikurti ego, dėl kurio jie save laikytų kariais, turinčiais didžiausią galią nugalėti savo priešininką artimoje kovoje. Kiti, priėmę antrojo išminties spindulio iniciacijas, galėjo nuspręsti, jog norėtų patirti, koks būtų jausmas būti protingesniais už kitus savo intelektu. Universitetai ir pasaulinės mokslo institucijos yra pilnos tokių gyvybės srautų.
Galėtume sakyti, kad tarp 48 ir 96 lygmens jūs save keliate aukštyn kaip individualią esybę, siekdami plėsti savo individualius gebėjimus. Pagunda, kuriai turite atsispirti, yra išvengti įsitraukimo į ego žaidimus, ir jeigu tai padarysite, jūsų užduotis bus pakilti virš šių žaidimų. Kai pakylate virš 96 lygmens, pradedate savo bendrakūrybiniais gebėjimais naudotis visų kitų žmonių labui, net ir Visumos labui. Ir čia privalote susidurti su subtilesnėmis pagundomis, kurias reprezentuoja troškimas dirbti dėl visuotinio gėrio, naudojant prievartą prieš kitus individus. Ir būtent iš čia gimsta ego dramos, tai yra, kad naudojatės kažkokiu aukštesniu tikslu pateisinti tai, kas iš tiesų yra egoistinis elgesys. Tikiuosi padėti jums suvokti, kad ego dramos yra daug subtilesnės ir sunkiau apnuoginamos už ego žaidimus. Tačiau paliksime ego dramų subtilybes sekančiai knygai, o čia susikoncentruosime į ego žaidimus.
Jeigu kalbėtume atvirai, daugelis dvasios ieškotojų jau yra pakilę virš pačių primityviausių arba akivaizdžiausių ego žaidimų. Tačiau nesileiskite savojo ego įtikinami, kad galite praleisti šią knygą arba ignoruoti joje pateikiamas mintis. Ego drama dažnai yra užmaskuotas ego žaidimas, ir kol nebūsite pilnai pamatę ego žaidimo asmeniniame lygmenyje, jums bus praktiškai neįmanoma suvokti atitinkamos ego dramos paklydimo.
Suvokimas, kad pakilote virš primityvesnių ego žaidimų, turėtų jus padrąsinti, kadangi galite suvokti, jog taip pat galėsite pakilti ir virš visų likusių žaidimų. Tačiau taip pat turėtumėte suprasti, jog pakilimas virš akivaizdesnių ir primityvesnių su ego žaidimu susijusių elgesio formų nebūtinai reiškia, kad esate visiškai virš to pakilę. Kaip buvo minėta ankstesnėje knygoje, ego yra visiškai įmanoma pasinaudoti dvasiniu mokymu ir susikurti naują kaukę, tai reiškia, kad ir toliau žaidžiate ego žaidimą, tik dabar šis žaidimas apsimetinėja dvasingu elgesiu. Daugumai dvasingų žmonių jų ego tiesiog trokš juos įtikinti, kad jiems nereikia studijuoti šios knygos ar kad jie gali ignoruoti kai kurias jos mintis. Būtų labai liūdna, jeigu tai nutiktų su tais, kurie nori daryti tikrą dvasinį progresą.
PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Laisvė nuo ego žaidimų.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com