KAI KURIE supras. Būkite jūs tie kai kurie!
Pakylėtasis Mokytojas Jėzus Kristus per Kim Michaels, 2023 metų balandžio 9 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2023 m. Velykų vebinare „Nuimkite krikščionybę ir save nuo kryžiaus“.
AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Jėzus Kristus. Egzistuoja įvairios citatos krikščioniškose evangelijose, kurios yra tariamai mano tiesiogiai pasakyti žodžiai. Kokia citata yra skaitlingiausia, pakartojama ne vieną kartą? Štai kokia: „Rašto aiškintojai ir fariziejai, veidmainiai.“ Kas yra rašto aiškintojai ir fariziejai? Ką jie simbolizuoja? Na, iš pradžių pažvelkime į tai ne iš konkrečių žmonių ar gyvybės srautų perspektyvos, o iš tam tikros sąmonės būsenos perspektyvos. Ką darė rašto aiškintojai ir fariziejai? Jie studijavo žydų šventraščius ir mąstė, tačiau mastė jie žydų religijos paradigmų, kaip šiandien tai būtų vadinama, rėmuose, niekada savo mąstyme neperžengdami šios dėžutės ribų.
Ką jie darė? Jie sumąstė interpretacijas. Šios interpretacijos darėsi vis įmantresnės, vis sudėtingesnės. O kodėl? Na, iš dalies dėl to, kad jie nesugebėjo savęs sustabdyti, tačiau iš dalies dar ir dėl to, kad tai juos regimai darė pranašesniais, kadangi jie galėjo suprasti šias įmantrias interpretacijas, kurių niekas kitas negalėjo suprasti. Ir tai yra ši labai sena tendencija planetoje ir daugelyje kitų planetų, kuomet žmonės vis labiau ir labiau nugrimzta, vis labiau susitapatina su tam tikra paradigma, tam tikra ideologija, tam tikra religija, tam tikra filosofija. Jie mąsto tuose rėmuose, tačiau bemąstydami jie vis labiau didina sudėtingumą, įneša vis didesnį dirbtinumą, sukurdami šią įmantrią sistemą.
Rašto aiškintojai ir fariziejai, veidmainiai!
Tačiau kodėl sakiau, kad jie yra veidmainiai? Paprastai, kai įsivaizduojate veidmainius, galvojate apie žmones, kurie, pavyzdžiui, sako viena, o daro visai ką kita, jie nesilaiko savo žodžių, jų žodžiai neatitinka darbų. Ir būtent tai iš dalies darė rašto aiškintojai ir fariziejai, kaip galite tai rasti kitoje citatoje, kurioje sakiau, kad jie užkrauna naštą žmonėms, bet patys jos neneša. Tačiau čia yra kai kas daugiau.
Kas gi iš tiesų yra veidmainis, kai pažvelgiate į tai iš kitokios perspektyvos? Veidmainis yra tasai, kuris tiki, kad jo būdas mąstyti apie specifinę problemą yra vienintelis būdas, aukščiausias būdas.
Ir jie taip pat tiki, kad tai juos atves į tikslą, kad ir koks būtų apibrėžtas šis tikslas. Kitaip tariant, mano laikų rašto aiškintojai ir fariziejai tikėjo, kad mąstydami apie religinius dalykus, jie užsitarnaus savo įžengimą į dangų, jie galės išmąstyti savo kelią į dangų. Tačiau ką jie padarė? Jie buvo atskirties sąmonėje, žemiau 48 lygmens. Jie neturėjo jokios sąmoningos intuicijos. Jie neturėjo jokio supratimo apie intuicijos vertę. O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jie naudojosi dualistine sąmone, kaip mes tiek daug kartų paaiškinome, kad susikurtų savo asmeninę pasaulėžiūrą, savo asmeninę ideologiją. Ir jie manė, kad ji yra išbaigta, ji yra aukščiausia tiesa. Jie manė, kad dangus paklūsta ideologinei sistemai, kurią jie sukūrė Žemėje. Jie manė, kad pakeitė Dievo įstatymus, o tiksliau, jie manė, kad Dievo įstatymai yra tokie, kaip jie juos aprašė savo sistemoje, kad jų sistema yra tikslus Dievo įstatymų aprašymas. Ir jie nenorėjo net minties įsileisti, kad tai gali nebūti tiesa.
Ką jie padarė? Jie apsiskelbė autoritetu. Kodėl jie save laikė autoritetu? Todėl, kad galėjo suprasti sudėtingas žydų religijos doktrinų interpretacijas. Tačiau kas sukūrė šias doktrinas? Na, jie patys jas sukūrė, ar bent jau tame pačiame mąstyme esantys žmonės, per daugelį kartų. Jie manė turintys autoritetą. Kodėl jie manė turintys autoritetą? Todėl, kad galėjo suprasti doktrinas, tačiau nesugebėjo suvokti, kad priežastis, dėl kurios jie sugeba suprasti doktrinas, yra ta, kad jie yra tam tikroje proto būsenoje, o doktrinos atėjo iš tos proto būsenos, tačiau jie vis tiek jautė, jog dėl to, kad jie sugeba suprasti šias sudėtingas doktrinas, yra pranašesni už plačiąją populiaciją, kuri nesugeba jų suprasti. Bet gi nebuvo taip, kad jie būtų suvokę aukštesnę tiesą, tiesa? Jie tesuprato proto įvaizdį, žmogišką prasimanymą, pagimdytą jų paties proto. Štai kodėl jie galėjo tai suprasti, ir daugiau niekas negalėjo to suprasti, bent jau tie, kurie nebuvo jų proto būsenoje.
Jie teigė turintys autoritetą, tačiau tai buvo save patvirtinantis autoritetas. Jie sukūrė parametrus, kurie, jų teigimu, suteikia jiems šį autoritetą. Žinoma, jie patys to nematė. Jie teigė turintys autoritetą, kadangi suprato Dievo įstatymą. Tačiau tai tebuvo jų pačių susikurtas įstatymas, tad kokį gi autoritetą jie iš tiesų turėjo?
Kas įvyko, kai jie susidūrė su manimi? Na, galėčiau sakyti, kad turėjau šiek tiek kitokį požiūrį į tiesą ir žinias negu jie. Pats iš savęs aš nieko negaliu padaryti. Tiesą sakant, kartais aš taip pat sakydavau: „Pats iš savęs aš nieko nežinau. Tai, ką kalbu, man buvo duota Tėvo.“ Pripažinau, kad mano protas nėra sau pakankamas. Tai, žinoma, nustebins daugelį krikščionių, kurie mane išaukštino į šios pranašiausios būtybės, vienintelio Dievo Sūnaus statusą. Tad juk tikrai turėjau žinoti viską, ką žino Dievas. Tačiau aš nebuvau vienintelis Dievo Sūnus. Aš buvau žmogus įsikūnijime. Ir kodėl sakiau: „Pats iš savęs aš nieko negaliu padaryti?“ Todėl, kad galėjau veikti tiktai naudodamasis Dievo energija ir galia, ir žinoti galėjau, tiktai naudodamasis Dievo protu arba visuotiniu Kristaus protu.
Įmantrios teologinės diskusijos uždaroje sistemoje
Jie buvo veidmainiai, nes teigė turintys autoritetą iš Dievo, tačiau tai tebuvo jų pačių susikurtas žemiškas autoritetas, kuris buvo atsietas nuo Kristaus proto. Kai jie mane sutiko, jautėsi pranašesniais. O kai atsisakiau jiems paklusti, kaip žmonės jiems pakluso, jie pradėjo mane kaltinti. Ką jie pradėjo daryti? Jie pradėjo ieškoti, prie ko galėtų prikibti. Jie mėgino žiūrėti į žydų šventraščius ir taisykles, sukurtas iš šių šventraščių, ir mane įvairiausiais būdais kaltino. Yra dalykų, apie kuriuos nieko nėra užrašyta evangelijose, kaip jie mėgino mane įtraukti į šias labai įmantrias teologines diskusijas, kad jie galėtų, visų pirma, sukurti tokią nepaprastai sudėtingą problemą, kad galėtų visada ją interpretuoti kaip tiktai nori.
Koks yra vienas iš poveikių, kurį pasiekiate sukomplikuodami dalykus? Na, visų pirma, visada galite interpretuoti. Kuo kažkas yra sudėtingiau, tuo daugiau atsiranda interpretacijų. Visada galite pristatyti save teisiais. Tai supainioja žmones. Kuo didesnis yra sudėtingumas, tuo labiau žmonės sutrinka. Jeigu jie priima, kad turite autoritetą, na, jūs tuomet visada galite sakyti, kad jie nesupranta doktrinų ir būtent dėl to jie su jumis nesutinka arba būtent dėl to jie į tai žiūri kitaip.
Jie mėgino man krėsti šiuos triukus ir, žinoma, tai nesuveikė. Kodėl? Todėl, kad aš neįsitraukiau į šias įmantrias teologines diskusijas su jais. Aš tiesiog sudraudžiau juos labai paprastais teiginiais, tokiais kaip: „Rašto aiškintojai ir fariziejai, veidmainiai.“ Kaip iš tiesų galėtumėte tai įtraukti į sudėtingą intelektualinę diskusiją?
Tai yra vienas požiūris į žinias, kurį matote Žemėje. Apribojate savo žinių paieškas specifine Žemėje apibrėžta sistema, ir tuomet mąstote ir interpretuojate tos sistemos rėmuose, sugalvodami vis sudėtingesnes interpretacijas ir teorijas. Būtent tai, žinoma, jūs matote šiandieniniame pasaulyje su moksliniu materializmu. Matote labai keistą situaciją šiandieniniame pasaulyje, kai mokslas yra prikaltas prie materializmo kryžiaus. Kodėl? Na, mokslas buvo sukurtas Sen Žermeno būti atviru procesu. Niekada neuždarote mokslinių tyrinėjimų ir teorijos į specifinius rėmus. Niekada nesakote: „Štai čia yra tie galutiniai išoriniai rėmai, kurių mes niekada negalime peržengti.“ Būtent tai, žinoma, žydų religija padarė su žydiškais šventraščiais. Būtent tai katalikų bažnyčia padarė su krikščioniškais šventraščiais ir savo doktrinomis. Ji sukūrė uždarą sistemą.
Ironiška, kad mokslas buvo sukurtas Sen Žermeno išlaisvinti žmones, išlaisvinti žmonių protus nuo šių viduramžių katalikų bažnyčios uždarų sistemų ir atvesti juos į atvirą procesą. Tačiau, žinoma, puolusios būtybės norėjo visai ne to. Jos nori sukurti proto dėžutę ir laikyti joje žmones. Jos pradėjo labai sunkiai dirbti, siekdamos padaryti tą patį su mokslu, paversti mokslą uždara proto dėžute. Ir su išsiplėtusiu materializmu, joms pavyko tai dideliu laipsniu pasiekti. Vis dar egzistuoja tam tikras atvirumas mokslo bendruomenėje ir moksliniame procese, tačiau didelė dalis progreso buvo sustabdyta, kadangi materialistai nori apriboti mokslinius tyrinėjimus ir teorijas materialistinės paradigmos rėmais. Jeigu šiandien vaikščiočiau po mokslo ir tyrinėjimų institucijas, ir vėl sakyčiau: „Rašto aiškintojai ir fariziejai, veidmainiai.“
Atviras bendrakūrimas ir uždaros proto dėžutės sukūrimas
Kitas požiūris į žinias, žinoma, yra sakyti: „Mes neapribosime savo klausimų, savo tyrinėjimų tam tikrais rėmais. Mes ieškosime už jų, bent jau už savo dabartinių rėmų, ir ieškosime žinių iš kito šaltinio.“ Mokslas to ieško stebėdamas pasaulį, sugalvodamas teorijas, kurios tuomet yra testuojamos eksperimentais. Tai, žinoma, yra visiškai pagrįstas metodas, tačiau ne vienintelis metodas.
Kitas metodas yra tai, kad protas iš tiesų gali ištirti žinias, ir protas gali peržengti tam tikrus rėmus. Na ir dabar, šio klausimo supratimas yra subtilus, nes kas sukuria šias uždaras proto dėžutes? Galite sakyti: „Na, katalikų dvasininkija sukūrė viduramžių proto dėžutę, kadangi jie persekiojo ir mirtimi baudė kiekvieną, išdrįsusį kvestionuoti jų doktrinas“. Tačiau kas iš tiesų sukuria proto dėžutę? Tai, žinoma, padaro protas. Būtent protas nustato parametrus ir tuomet nusprendžia, kad jų neperžengs ir nenori, kad kas nors kitas juos peržengtų. Tai tipiškai yra padaroma tų, kurie, vėlgi, suformuoja elitą, ar tai būtų puolusios būtybės ar ne, tačiau jie nori būti pranašesniais už kitus. Jie apriboja savo protą tam tikra proto dėžute ir nori, kad visi kiti padarytų tą patį, ir būtent dėl to matėte, kad katalikų dvasininkija, kurios ne visi nariai buvo puolusios būtybės, sugebėjo priversti praktiškai visus žmones Europoje užsidaryti į bažnyčios sukurtą proto dėžutę.
Protas turi šį gebėjimą sukurti proto dėžutę ir apriboti savo tyrinėjimus ir žinių siekimą šiuose rėmuose. Ir kodėl protas turi šį gebėjimą? Todėl, kad, kaip sakėme, Žemė yra realybės simuliatorius, kuriame turite gebėti susikurti kokį tik norite patyrimą. Ir yra du būdai sukurti patyrimą, kaip paaiškinau. Jūs galite būti bendrakūrėju arba galite būti atskira būtybe, kuri kuriasi iliuziją, kad apsibrėžėte savo realybę. Tapote tarsi Dievas, apibrėžiantis gėrį ir blogį, ir susikuriate visiškai prasimanytą paveikslą, atsietą nuo realybės. Ir, žinoma, kadangi egzistuoja laisvos valios įstatymas, nėra jokių limitų, kiek giliai jūs galite eiti į šią atskirtį ir iliuziją, kokį įmantrų paveikslą galite susikurti. Viskas priklauso tik nuo jūsų vaizduotės. Tačiau, žinoma, laisvos valios įstatymas reikalauja, kad bet kuris proto įvaizdis, kurį galite susikurti, bet kuri proto dėžutė, kurią galite sukurti savo protui, – jūs turite turėti galimybę iš jos išsivaduoti. Ir kaip jūs tuomet tai darote? Na, akivaizdu, jog tai darote ieškodami žinių už visų šių Žemėje sukurtų proto dėžučių ribų. Ir kaip tai galima padaryti? Na, galite tai daryti per intelektą, analizuodami, logišku, racionaliu mąstymu, tačiau efektyviausias būdas tai daryti yra pasitelkiant jūsų įprastai taip vadinamą intuiciją.
Pažinimo raktas
Intuicija, kaip sakėme, reiškia, kad Sąmoningasis AŠ išlipa iš visų jūsų susikurtų savasčių, už proto dėžutės ribų, ir tiesiogiai patiria, kad egzistuoja kažkas už proto dėžutės ribų, ką galima pažinti, ir tas kažkas atrodo tikresnis už tai, kas yra proto dėžutėje. Todėl, kad jums nereikia įrodinėti už ar prieš. Jums nereikia užsiiminėti intelektualiniais svarstymais ir analizėmis. Jūs patiriate.
Tai, žinoma, yra kelias į Kristiškumą. Ir galime sakyti, kad kai protas tampa uždara sistema ir ima kurti šį proto įvaizdį, Sąmoningasis AŠ yra prikalamas prie kryžiaus, to kryžiaus, kuris buvo sukurtas proto fizinėje, emocinėje, mentalinėje ir identiteto karalijose. Ir būdas išsilaisvinti nuo kryžiaus, žinoma, yra išlipti iš proto dėžutės, išardyti proto dėžutę ir siekti žinių iš už jūsų proto ribų esančio šaltinio. Tad tuo remdamiesi galime sakyti, kad žmonės, kurie eina keliu į Kristiškumą, ieško žinių iš už savo proto ribų, iš už bet kokių proto dėžučių, ideologinių sistemų, sukurtų Žemėje, ribų. Tačiau klausimas yra, ar tai būtinai reiškia, kad jie turi pažinimo raktą? Kitaip tariant, galite rasti dvasinį kelią, galite rasti pakylėtųjų mokytojų mokymą, ir dar galite nebūti suvokę, kokiu būdu galite geriausiai pasinaudoti šiuo mokymu. Yra visiškai įmanoma, ir tai, žinoma, nutiko su žmonėmis, kad jie atranda pakylėtųjų mokytojų mokymą, kuris turi tikrą laipsnišką apreiškimą, perduotą iš pakylėtųjų mokytojų (mes čia kalbame ne tik apie šią dispensaciją, bet ir kitus dvasinius judėjimus ir dispensacijas); tad jie randa tikras žinias, atėjusias į fizinę karaliją iš pakylėtųjų mokytojų per pasiuntinį ar kitais būdais. Tačiau klausimas dabar yra, ar žmonės koncentruosis į išorines žinias, kurios ateina, į žodžius, į formą, į mokymo turinį, ar jie tiesiog sieks naudotis mokymu tik kaip tramplinu savo intuicijai aktyvuoti, įveikti atskirąsias savastis, kad Sąmoningasis AŠ įgytų vis didesnį gebėjimą išlipti iš jūsų išorinio proto ir tiesiogiai patirti pakylėtuosius mokytojus? Kitaip tariant, kaip jau anksčiau sakėme, aukščiausias būdas naudotis pakylėtųjų mokytojų mokymu yra pasinaudoti mokymu, kad pasiektumėte tašką, kuriame asmeniškai galėtumėte užmegzti vidinį, intuityvų ryšį, tiesioginį pakylėtojo mokytojo ir jo arba jos sąmonės patyrimą. Štai tuomet būsite panaudoję mokymą aukščiausiu būdu.
Ar esate pasiruošę kvestionuoti savo proto dėžutę apie mokymą?
Tačiau, žinoma, yra mokinių, kurie nėra pasiruošę tai daryti. Netgi yra tokių, kurie nenori to daryti, nes jie vis dar tebėra įstrigę šiame troškime pasirodyti pranašesniais už kitus. Jie naudojasi dvasiniu mokymu ir pakylėtųjų mokytojų mokymu kitokiu būdu. Jie tai daro lygiai kaip rašto aiškintojai ir fariziejai. Jie sako: „Štai čia mes turime pakylėtųjų mokytojų mokymą. Pripažįstame, kad jis atėjo iš aukštesnio šaltinio. Tačiau mokyme nėra aptariama kiekviena įmanoma tema.“ Tad šie žmonės susikuria savas interpretacijas. Kartais jie net negali to suformuluoti žodžiais, jie tiesiog turi tai savo prote aukštesniame lygmenyje nei žodžiai, tam tikrą pasaulėžiūrą, tam tikrą požiūrį į save, kuris, jų įsitikinimu, dabar buvo patvirtintas per išorinį mokymą, atėjusį iš pakylėtųjų mokytojų.
Na ir dabar, jeigu jie, kaip sakiau, išliptų iš išorinio proto ir užmegztų ryšį su pakylėtuoju mokytoju, kuris davė mokymą, jie sugebėtų matyti, kad jų proto įvaizdis nėra dermėje su mokytoju. Jis nėra dermėje su mokytoju, tad jie galėtų nuo jo išsilaisvinti. Tačiau kadangi jie nenori kvestionuoti savo interpretacijos, savo proto įvaizdžio, jie įstringa, panašiai kaip rašto aiškintojai ir fariziejai. Jie, žinoma, to nemato, tam tikra prasme, galėtume sakyti, kad jie daro lygiai tą patį, ką darė rašto aiškintojai ir fariziejai, nes jie turėjo išorinį šventraštį, kuris nebuvo atnaujinamas. Nebuvo jokio laipsniško apreiškimo. Jie turėjo uždarą dėžutę, kurioje jie tai interpretavo. Jeigu turite pakylėtųjų mokytojų mokymą, egzistuoja laipsniškas apreiškimas, tačiau klausimas yra: „Ar šie mokiniai, apie kuriuos kalbu, ar jie iš tiesų klausosi laipsniško apreiškimo?“
Mes tai matėme vėl ir vėl, kad kai kurie mokiniai iš tiesų nesiklauso, ką mes sakome. Jie girdi tiktai tai, kas patvirtina jų proto įvaizdį, kas atitinka jų proto įvaizdį. Proto įvaizdis gali būti paremtas mūsų mokymais, tačiau laipsniškas apreiškimas tęsiasi, jis progresuoja, jis yra tarsi upė, kuri teka, tačiau proto įvaizdis, kurį turite savo prote, vis dar tebėra paveikslėlis, arba nejudančių paveikslėlių serija, ir jūs vis dar nesusiderinate, nepatiriate tekėjimo.
Jokio galutinio mokymo
Kai kurie mokiniai iš tiesų mano, kad pakylėtasis mokytojas turi tam tikras žinias, tam tikrą bazinį mokymą, kurį jis perduoda Žemei, ir šis mokymas yra fiksuotas. Kitaip tariant, galbūt net nesudėdami to į žodžius, jie galvoja, kad aš, pakylėtasis mokytojas Jėzus, turiu tam tikrą mokymą čia aukštai savo prote, ir aš perdaviau dalis to mokymo per šią dispensaciją, o kitas jo dalis per aną dispensaciją, tačiau galiausiai bus pasiektas taškas, kai būsiu perdavęs galutinį mokymą, kurį norėjau perduoti, ir tuomet jis niekada nesikeis. Tai, žinoma, nėra tikrovė. Aš nuolatos augu, evoliucionuoju. Neturiu fiksuoto mokymo.
Matote, net ir žydų religijoje, net ir krikščionybės religijoje, kai kurie žmonės ryžosi pripažinti, kad žmonės gali gauti žinias iš aukštesnio šaltinio. Krikščionys teigia, kad Biblija yra Dievo žodis ir ji buvo gauta kažkokia tiesioginio apreiškimo forma, kad ir kaip jie tai įsivaizduotų. Jie sutinka, kad žmonės gali gauti žinias iš aukštesnio šaltinio, tačiau jie mano, kad šių žinių iš aukštesnio šaltinio perdavimo tikslas yra tai, kad egzistuoja viena fiksuota, ribota tiesa čia aukštai, kuri yra perduodama, ir kad galite pasiekti tašką, kai apreiškimas bus baigtas, kaip krikščionys tiki, jog Biblija buvo baigta maždaug 100 metais, kai buvo užrašytos evangelijos, ir daugiau nebebus jokių naujų apreiškimų.
Jūs negalite suvokti pakylėtojo mokytojo proto
Netgi yra įmanoma, kad mokiniai gali tikėti, jog pakylėtieji mokytojai duoda besitęsiantį apreiškimą, tačiau viskas, ką mes sakome, patvirtina tai, ką šie mokiniai tiki jau žinantys. Ir kai mes pasakome kažką, kas nepatvirtina jų požiūrio, jie arba to negirdi, arba atranda būdą tai ignoruoti arba sumenkinti. Kitaip tariant, kai kurie mokiniai, kai girdi diktavimą, perfiltruoja jį per savo suvokimo filtrą, girdėdami tiktai tai, kas patvirtina ir atitinka jų proto įvaizdį, koks turėtų būti mokymas, ir negirdi visų likusių dalykų. Jie tai ignoruoja. Jie tai nuleidžia negirdomis.
Tai, žinoma, yra Šėtono sąmonė, kurią sudraudžiau Petro asmenyje, tačiau jie to nemato, nes juk jie, šiaip ar taip, save laiko pakylėtųjų mokytojų mokiniais. Jie tiki pakylėtaisiais mokytojais. Jie tiki, kad mes galime perduoti mokymus, ir jie tiki, kad mokymai, kuriuos mes perduodame, paklūsta jų proto įvaizdžiui.
„Rašto aiškintojai ir fariziejai, veidmainiai.“ Kokios yra tos pačios tendencijos, kurias matome? Ir, vėlgi, mes nemėginame ieškoti ydų. Mes nemėginame nieko kaltinti, atsižvelgiant į pasaulio būklę ir atsižvelgiant į tradiciją, kurią matote, pavyzdžiui, krikščionybėje ir materialistiniame moksle. Jūs buvote auginami su šiomis tendencijomis, tad mes jūsų nekaltiname. Mes tiesiog mėginame jums padėti suvokti, kad tai yra dalis to, kas jus laiko prikaltus prie kryžiaus, ypač jūsų mentaliniuose protuose.
Kokios yra kai kurios iš šių tendencijų? Na, viena yra galvoti, kad egzistuoja galutinis žinių kiekis pakylėtojo mokytojo prote, kurias jis siekia perduoti, ir todėl žmogui įsikūnijime turėtų būti įmanoma pasiekti pilną pakylėtojo mokytojo proto supratimą. Kai kurie mano, kad buvo Sen Žermeno mokiniais tiek daug metų, jie perskaitė ir išstudijavo visus šiuos diktavimus, kuriuos jis perdavė – pavyzdžiui, per ankstesnes dispensacijas – ir jie žino pilną žinią, kurią Sen Žermenas nori duoti Žemei. Tai, žinoma, yra visiškas atitrūkimas nuo Sen Žermeno realybės, kuris neturi baigtinio žinių kiekio, kurias nori duoti Žemei. Jis turi virtinę įvairių žingsnių ir žinių elementų, kurias palaipsniui planuoja perduoti, aukso amžiui progresuojant per ateinančius 2000 metų. Sen Žermeno žinios, kurias jis nori perduoti žmonijai ir duoti Žemei, nesibaigs kol jis bus Vandenio Amžiaus Hierarchas, o po to bus perdavinėjamos jo įpėdinio, kuris kol kas dar nėra žinomas. Jūs savo dabartiniame įsikūnijime niekada nesužinosite pilnos Sen Žermeno žinios.
Tačiau čia egzistuoja ir kitas elementas: galvojimas, kad galite sužinoti pilną žinią, kurią pakylėtasis mokytojas nori perduoti Žemei, arba žinias, kurias turi pakylėtasis mokytojas, yra dvasinė puikybė, tai yra visiška iliuzija. Tol, kol esate įsikūnijime, negalite visko žinoti, nes net ir pakylėtasis mokytojas neturi išbaigtų žinių apie viską, kas egzistuoja visose šiose karalijose, kurios tęsiasi į vis aukštesnius ir aukštesnius lygmenis iš šios sferos į sekančią, o po to dar sekančią, ir tuomet dar sekančią, iki paties Kūrėjo. Aš savęs tikrai nelaikau – nors ir buvau pakylėtuoju mokytoju du tūkstančius metų – visažiniu. Šie žmonės galvoja, kad jų protai, kol yra įsikūnijime, turi gebėjimą suvokti pilnas pakylėtojo mokytojo žinias. Tačiau kaip jau anksčiau esame sakę, skirtumas tarp pakylėtojo mokytojo proto ir jo gebėjimų, ir įsikūnijusios būtybės proto, yra nesuvokiamas nepakilusiai būtybei. Skirtumas yra toks milžiniškas, kad tiesiog negalite jo suvokti iš nepakylėtos būsenos, todėl negalite suvokti pakylėtojo mokytojo žinių. O galvojimas, kad galite, yra, žinoma, dvasinė puikybė, tai yra arogancija, tai yra absoliuti iliuzija.
Intelektualaus proto limitai
O tuomet egzistuoja dar viena tendencija, kuriai pasiduoda žmonės, ir, vėlgi, tai iš dalies įvyksta dėl to, kad užaugote šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame mokslas ir loginis mąstymas, ir racionalus mąstymas taip stipriai dominuoja. Jūs įžengiate į mąstymą, kuriame, visų pirma, pradedate galvoti, jog žmogiškas intelektas gali įgyti pilną žinojimą, kaip veikia pasaulis. Ir ypač galvojate, kad kai pripažįstate, jog egzistuoja dvasinė karalija ir egzistuoja būtybės toje dvasinėje karalijoje, kurios turi žinias, jūs galvojate, kad intelektas gali suvokti šias žinias, gali jas išanalizuoti, gali jas kategorizuoti, gali jas sudėti į šiuos pasąmoningus failų aplankus, ir manote, kad intelektas gali suvokti, kaip iš tiesų veikia pasaulis. Tačiau tai, vėlgi, yra puikybė. Mokslininkai, materialistai tiki, kad vieną dieną mokslas – per intelektą, per mokslinį metodą – sužinos viską, ką galima sužinoti apie visatą. Tiesą sakant, jie tuo tikėjo 19-ojo amžiaus pabaigoje, kai kurie iš jų, ir šiandien yra mokslininkų, kurie tuo tiki. Jie tiki, kad žinios yra, galėtume sakyti, horizontalios. Kitaip tariant, egzistuoja milžiniška plotmė – galėtume tai palyginti su didele biblioteka, su pilnomis lentynomis knygų, kuriose yra surašytos visos žinios apie visatą. Ir jums tereikia pereiti visas šias lentynas ir perskaityti visas knygas, ir kai būsite perskaitę visas knygas, tuomet jūs viską žinosite, intelektas galės viską suprasti. Tačiau žinios nėra horizontalios. Žinios nėra intelektualios. Yra daugiau ką sužinoti, nei esate susvajoję savo filosofijose, yra daugiau tarp žemės ir dangaus, nei susvajota jūsų filosofijose. Intelektas yra tik vienas būdas žiūrėti į žinias, ieškoti žinių, suvokti žinias, naudotis žiniomis.
Na ir dabar, tai yra labai vertingas gebėjimas, kuris yra ypač naudingas praktiniame pritaikyme Žemėje. Kitaip tariant, supratime, kaip veikia materialus pasaulis. Intelektas gerai susidoroja su šia užduotimi. Jokiu būdu nesiruošiame žeminti intelekto ir žmonių gebėjimo galvoti. Tačiau yra pakylėtųjų mokytojų mokinių, kurie pripažįsta, kad jie turi dvasinius mokytojus. Mes esame aukštesniame sąmonės lygyje, mes turime dvasinį mokymą, tačiau jie vis tiek mano, kad gali tai suvokti savo intelektu, tačiau tai yra paklydimas. Ir tai yra potencialiai ribojantis paklydimas, nes jis gali jus laikyti įstrigusius ant kryžiaus, ant kurio jūs pastoviai per visą gyvenimą mėginate intelektualiai suprasti pakylėtųjų mokytojų mokymus, mėginate juos išanalizuoti, juos kategorizuoti, užklijuoti jiems etiketes, sudėlioti juos į kažkokią aplankų sistemą, kurią turite savo prote. Tačiau egzistuoja dalykai dvasinio pasaulio veikime, kurių intelektas Žemėje niekada nesugebės suvokti. Jis niekada to nesuvoks. Kai pakylate, intelektas nebėra pagrindinis įrankis žinioms kaupti – jūs naudojatės intuiciniais gebėjimais ir tiesioginiu patyrimu, ir daugeliu kitų būdų žinioms ieškoti, kuriuos turite pakylėtoje karalijoje. Ir žinote iš patirties, kad yra daug dalykų, kurių intelektas nesugeba pakelti. Jeigu mėginsite suprasti pakylėtųjų mokytojų mokymus per intelektą, egzistuos tam tikri mokymo aspektai, kurių jūs tiesiog nesugebėsite matyti, nesugebėsite suvokti, jums tiesiog nesueis galai, kaip yra sakoma. Nes jūsų intelektas nėra pajėgus to suvokti.
Linijiško proto nuoseklumo troškimas
Dalis viso šio mokslinio mąstymo yra, žinoma, linijiškas protas, kaip mes tai pavadinome. Ir vienas linijiško proto aspektas yra tai, kad jis visada ieško nuoseklumo. Neturi būti jokių prieštaravimų, niekas neturi likti nepaaiškinta, privalo egzistuoti tam tikra chronologija, kuri būtų logiška ir prasidėtų nuo vieno taško ir eitų prie kito taško, negali būti jokių spragų ar nenuoseklumų chronologijoje. Matote, linijiškas protas nori, kad viskas būtų konkretu, viskas būtų linijiška, ne tik linijiška chronologija, bet jis nori viską sukonkretinti, – kad galėtų susisieti su kažkuo, ką intelektas gali suvokti.
Tačiau ką aš sakiau? Kai įžengiate į dualizmą, ką jūs darote? Jūs susikuriate proto įvaizdį, iliuziją, kurią laikote realybe. Tačiau kaip jūs tai susikuriate? Per intelektą, per linijišką protą. Kaip galite, kaip netgi sakė Einšteinas, įveikti problemą su ta pačia sąmonės būsena, kuri sukūrė problemą? Kaip galite išsilaisvinti iš savo iliuzijų ir haliucinacijų, naudodamiesi intelektu, kuris būtent ir sukūrė tas iliuzijas? To padaryti yra neįmanoma, ir būtent dėl to rašto aiškintojai ir fariziejai nesugebėjo atpažinti Kristaus. Jie norėjo įtraukti mane ir viską, ką sakiau, į savo sistemą, o aš atėjau išlaisvinti juos iš sistemos. Kaip būčiau turėjęs nors menkiausią šansą išlaisvinti žmones, jeigu būčiau paklusęs jų proto įvaizdžiams, kaip tiek daug kartų anksčiau sakiau?
Tačiau vis dar yra pakylėtųjų mokytojų mokinių, kurie nesugeba to suvokti, jie mėgina sudėti mūsų laipsnišką apreiškimą į intelektualią, linijišką, konkrečią sistemą. Kada tiksliai Sanat Kumara atėjo į Žemę? Kokiais metais? Kada tiksliai egzistavo Atlantida? Kada įvyko tas, kada įvyko anas? Kodėl egzistuoja prieštaravimas tarp to, kas buvo pasakyta AŠ ESU judėjime ir to, kas buvo pasakyta Summit Lighthouse, ir to, ką mes sakome šiandien? Kodėl egzistuoja prieštaravimas tarp to, ką mes sakome šiandien, ir to, kas buvo pasakyta Biblijoje? Kodėl egzistuoja prieštaravimas tarp to, ką pakylėtieji mokytojai sako šiandien, ir kas buvo pasakyta Vedose ar skandinavų mitologijoje, ir tas, anas, ir sekantis dalykas. Visa tai yra linijiškas protas – mėginantis viską sugrūsti į savo sistemą, kad galėtų jaustis saugus, nes viską kontroliuoja. Tai yra, kaip Motina Marija kalbėjo apie šią svajonę apsaugoti save nuo blogų dalykų, kurie vyksta pasaulyje, visko žinojimu, gebėjimu viską kontroliuoti išoriniame pasaulyje. Yra mokinių, kurie yra įstrigę šiame mėginime naudotis mūsų mokymais, kad suteiktų sau tiek daug žinių, jog jie mano, kad kai žinos pakankamai, sugebės viską kontroliuoti. Kaip Motina Marija taip nuostabiai paaiškino, to nebus. Esmė čia nėra pakankamai žinoti.
Yra mokslininkų, kurie tiki, kad kai žinosite pakankamai apie tą ar aną, sugebėsite kontroliuoti kiekvieną gyvenimo Žemėje aspektą. Ir mes pilnai suprantame, aš pilnai pripažįstu, kodėl jie tuo tiki. Juk šiaip ar taip, prieš 2000 metų gyveno graikų filosofas, kuris nukalė frazę „atomas, kaip nedalomas vienetas“, ir mokslininkams nepaliaujant toliau tyrinėti, įgyjant vis daugiau ir daugiau žinių apie atomus, jie išvystė gebėjimą perskelti atomą ir sukurti branduolinį reaktorių arba branduolinę bombą. Jie mano, kad šitai – linijiškas protas mano, kad šitai gali būti tęsiama be pabaigos, ar bent jau kol pasieksite galutines žinias. Tačiau, visų pirma, nėra jokių galutinių žinių. Visų antra, egzistuoja žinios, kurių linijiškas protas, intelektas, niekada nesugebės suvokti. Mes jau anksčiau sakėme, kad jeigu žinios, kurias turite Žemėje, būtų šaukštas, tuomet visos žinios būtų vandenynas. Ir tai nereiškia, kad turite tam tikrą žinių kiekį Žemėje, kurias galite suvokti intelektu, o vandenynas taip pat yra žinių kiekis, kurios gali būti suvoktos intelektu. Didžioji dalis šių žinių negali būti suvoktos intelektu, jos nepaklūsta linijiškam protui.
Kas yra žinios, kurias jūs gaunate Žemėje net ir iš pakylėtosios karalijos? Tai yra žinios, kurių tikslas yra padėti jums išsilaisvinti nuo savo susikurtų iliuzijų. Todėl jos šiek tiek yra pritaikytos prie tų iliuzijų, kad galėtumėte suvokti žinias, su jomis susiderinti ir pradėti eiti keliu. Nes jeigu duosime jums žinias, kurių niekas nepajėgs suprasti, mes niekam nepadėsime, tiesa? Jeigu norite priimti viską pažodžiui, jeigu norite viską interpretuoti linijiškai, tuomet iš tiesų nesinaudojate mokymu ir todėl vis dar tebekabate ant kryžiaus savo mentaliniame prote, ant kurio save pakabinote.
Pagrindinė puolusio mąstymo savybė
Pagrindinė puolusio mąstymo savybė, kurioje yra puolusios būtybės, yra tai, kad jos susikūrė proto įvaizdį, kurį laiko tokiu išbaigtu, kad joms nereikia už jo pažvelgti ar jo kvestionuoti. Jos tiki savo protuose turinčios pamatines žinias apie tai, kaip veikia pasaulis, kaip veikia visata, kaip veikia kūrinija. Tačiau šis tikėjimas yra paremtas jų pačių susikurtomis iliuzijomis, kadangi jos jaučiasi tokios išbaigtos, tiek daug žinančios, turinčios tokį sudėtingą gyvenimo supratimą, ir užtikrinu jus, kai kurios puolusios būtybės turi nepaprastai sudėtingą pasaulėžiūrą. Galite pažvelgti į pasaulėžiūrą, kurią mes jums davėme, ir sakyti, kad ji yra labai sudėtinga, nes joje yra kalbama apie puolusias būtybes ir avatarus, tą ir aną. Tačiau iš tiesų tai yra niekis, lyginant su tuo, ką kai kurios puolusios būtybės turi savo protuose, ką jos susikūrė ne tik šioje sferoje, bet ir ankstesnėse sferose, tad jos turi šią nepaprastai sudėtingą pasaulėžiūrą. Ir kodėl taip yra? Ką aš sakiau? Laisvai valiai turi būti leidžiama reikštis, turite gebėti susikurti kokią tik norite pasaulėžiūrą, kokį tik norite įvaizdį, kokį tik norite patyrimą savo pačių prote. Kai suvalgote uždraustąjį vaisių, įžengdami į gėrio ir blogio pažinimą, susikuriate proto įvaizdį. Ir kai jau esate įtikėję, kad jūsų proto įvaizdis yra realybė, jokia išorinė jėga negali jūsų iš jo ištraukti – tad jums turi būti leidžiama eiti tiek toli, kiek galite, kol nebegalėsite to pakelti. Kristui laisvos valios įstatymas neleidžia eiti ir mesti iššūkio kai kurioms šioms puolusioms būtybėms. Jūs galite mesti iššūkį puolusioms būtybėms įsikūnijime, kai Kristus yra įsikūnijime, ir būtent dėl to galėjau mesti iššūkį rašto aiškintojams ir fariziejams, ir Sanhedrinui, kadangi aš buvau įsikūnijime ir jie buvo įsikūnijime. Tačiau kai kurioms puolusioms būtybėms emocinėje karalijoje, mentalinėje karalijoje ir identiteto karalijoje mes negalime mesti iššūkio. Bent jau kol kas – ateis tam tikras ciklas, kai galėsime tai padaryti, tačiau joms turi būti leista išpildyti tą ciklą.
Zenono paradoksas
Ką jie daro, kad sukurtų šį sudėtingą paveikslą? Na, mes anksčiau kalbėjome apie graikų filosofą Zenoną, kuris sukūrė paradoksą. Jums reikia nuvykti į tam tikrą miestą, iki kurio, sakykime, yra 42 kilometrai. Ar galite kada nors iki jo nusigauti? Ne, nes iš pradžių turite nueiti iki pusiaukelės, o tada turite nueiti iki likusio atstumo pusiaukelės ir taip toliau. Ir jūs galite be paliovos dalinti atstumą iki pusinio taško neribotai. Tai taip pat yra žinoma matematikoje, kuomet galite paimti nulį ir vienetą, ir galite dalinti juos tam tikru faktoriumi, ir galite dalinti juos be pabaigos. Nėra jokios pabaigos, nėra pabaigos – ar bent jau tokia yra teorija, ir linijiškas protas negali to suvokti. Tiesiog pamėginkite apie tai pamąstyti – dalinate atstumą į vis mažesnes ir mažesnes dalis, ir tai niekada nesibaigia. Linijiškas protas sakys: „Bet privalo egzistuoti pabaiga, privalo egzistuoti mažiausias komponentas.“ Štai kodėl graikų filosofas sugalvojo šią koncepciją: yra atomų, kurių negalima toliau padalinti. Privalo egzistuoti mažiausias komponentas – sako linijiškas protas, tačiau jis neegzistuoja. Nėra jokių limitų, kiek toli gali eiti linijiškas protas, išskyrus tai, kad būtybei gali baigtis laikas.
Kaip ištrūkti iš džiunglių
Kokia yra vienintelė išeitis? Kai jau esate įžengę į šį ciklą, koks yra vienintelis būdas iš jo išeiti? Na, paimkime ėjimo į miestą paradoksą. Jūs esate žmogus, jūs einate žengdami po vieną žingsnį vienu metu. Turite nueiti 42 kilometrų atstumą. Iš pradžių jūs nueinate iš šių 42 kilometrų iki 21 kilometro žymės ir tenai sustojate, nusibraukiate prakaitą nuo kaktos ir šiek tiek pailsite. Ir tuomet einate toliau, kol pasiekiate kitą pusiaukelės tašką, ir tada toliau judate link sekančio pusiaukelės taško, o tuomet dar sekančio. Ir dabar, teoriškai galėtumėte eiti amžinai, tačiau ateina momentas, kai esate per vieną žingsnį nuo savo kelionės tikslo. Kitaip tariant, galite įveikti likusį atstumą vienu žingsniu. Ir kokia tuomet prasmė dalinti šį atstumą pusiau ir žengti pusę žingsnio, tada ketvirtį žingsnio, tada aštuntadalį žingsnio, ir daryti vis mažesnius ir mažesnius žingsnelius? Kodėl tiesiog nežengus to paskutinio žingsnio, kad atvyktumėte į tikslą? Ir būtent tai gali ištraukti būtybę iš šio jos pačios susikurto niekada nesibaigiančio sūkurio, niekada nesibaigiančios istorijos – kuomet staiga jūs suvokiate: „Daugiau nebegaliu pakelti sudėtingumo, daugiau nebegaliu to pakelti, privalo egzistuoti išeitis.“ Ir štai tuomet jūs galite pasiekti tą suvokimą, kai privalo pasirodyti mokytojas ir pasiūlyti jums kažką, kas jus galėtų ištraukti iš jūsų pačių susikurtos iliuzijos.
Ar tikrai manote, kad žinote geriau?
Būtent tai mes, žinoma, ir tikimės padaryti, duodami tiesioginius mokymus. Tačiau jeigu žmogus nepasiekė to taško, kuriame jam yra gana jo paties proto ir savo susikurtų proto įvaizdžių pompastiškumo, tuomet mokiniui mes negalime padėti. Mokinys gali klausytis mūsų mokymų, gali juos skaityti, gali juos studijuoti, gali juos išmokti atmintinai, gali sugebėti juos cituoti, gali sugebėti juos interpretuoti vis sudėtingesnėmis interpretacijomis, tačiau jis pats dar nepradėjo palikti džiunglių. Šis žmogus vis dar tebemėgina įgrūsti mokymus į savo pasaulėžiūrą, ir todėl žmogus vis dar tebėra ant kryžiaus. Tikrąja to žodžio prasme, mentaliniame prote jūs galite be pabaigos leistis į vis didesnį sudėtingumą, į vis gilesnes ir gilesnes detales, į vis daugiau ir daugiau detalių, mėgindami sukurti vis daugiau ir daugiau, ir vis daugiau ir daugiau, nuoseklią istoriją, linijišką istoriją. Užuot suvokę, kad net ir pakylėtųjų mokytojų mokymai yra priemonė tikslui pasiekti, o ne tikslas pats savaime. Jų paskirtis nėra jums duoti intelektualias žinias, jų paskirtis yra padėti jums transcenduoti savo proto dėžutę. Ir jeigu naudosite juos šiam tikslui, galėsite greitai transcenduoti savo proto dėžutę, kuomet tapsite laisvi ir galėsite nušokti nuo kryžiaus.
Tačiau jeigu vis dar tebesate įsimylėję savo pačių protą ir savo proto didybę, iš tikrųjų nenorite nulipti nuo kryžiaus, nes juk, kai kabote tenai aukštai ant kryžiaus, galite būti prikaustyti prie kryžiaus, tačiau esate aukščiau už visus tuos žmones, kurie stovi žemiau ir žvelgia aukštyn į jus. Kur jie žvelgia? Jie žvelgia aukštyn į jus, kadangi jūs esate ant šio kryžiaus ir jaučiatės pranašesni už juos, tad jūs net nenorite nulipti. Lenkiuosi jūsų laisvai valiai. Ką gi dar galėčiau padaryti? Kadangi iš tiesų manote, jog aš, pakylėtasis mokytojas, esu vienas iš tų žmonių, stovinčių tenai ant žemės ir žemiau už jus, – jūs žinote geriau. Jūs žinote geriau už pakylėtąjį mokytoją, ir tikrai žinote geriau už pasiuntinį, kuris tikriausiai ir vėl kažkur suklydo, nes gavo ne tai, kas patvirtintų jūsų požiūrį.
Ką galiu pasakyti? Na, mes mėginame. Kodėl įsitraukiau į kalbas su rašto aiškintojais ir fariziejais prieš 2000 metų? Todėl, kad toks yra įstatymas: kai turime galimybę, privalome siekti padėti kaip įmanoma didesniam žmonių skaičiui. Net jeigu jiems anksčiau buvo neįmanoma padėti. Tačiau tai yra tai, kas mes, pakylėtieji mokytojai, esame, ir būtent dėl to mes vis dar tebesame su Žeme. Todėl, kad nejaučiame, jog padarėme viską, ką galėjome, kad padėtume nepakilusioms būtybėms. Galime sakyti, kad čia egzistuoja pakylėtoji karalija – MILŽINIŠKAS pasaulis, kurį galite tyrinėti. Mes pakilome iš Žemės, mes ištrūkome iš Žemės, mes nesame apriboti Žeme, mūsų niekas neverčia likti su Žeme. Tačiau mes renkamės tai daryti, kadangi jaučiame, jog vis dar yra kažkas, ką galime padaryti, ką galime pasakyti, ir kaip Buda sakė: „Kai kurie supras.“ Tikiuosi, kad visi tie, kurie to klausosi arba tai skaito, bus tarp tų „kai kurių“, kurie supras – ne tik supras, bet suvoks, įsisąmonins. Ir todėl užmegs ryšį su būtybės sąmone, kuria aš esu, nors esu daug daugiau, nei kada nors galėtų būti sudėta į žodžius. Tačiau net ir tuo linijiškas protas gali pasinaudoti kaip pretekstu sakydamas: „O, bet mokytojai sako, kad yra tiek daug daugiau, kas negali būti išreikšta žodžiais – todėl mano pasaulėžiūra tiesiog yra tokia pažengusi, kad ji negali būti išreikšta žodžiais, arba ji yra tokia pažengusi, kad pasiuntinys nesugeba jos suvokti. Todėl jis nesugeba priimti diktavimo apie tai, tačiau tai rodo, kokia ji yra nepalyginamai pranašesnė.“ Vėlgi, KAI KURIE, supras. Būkite jūs tie kai kurie!
Versta iš www.ascendedmasterlight.com