Kas nutinka kareiviams, kurie žūsta kare Ukrainoje?
Pakylėtoji Mokytoja Elohima Astrėja per Kim Michaels, 2023 metų balandžio 8 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2023 m. Velykų vebinare „Nuimkite krikščionybę ir save nuo kryžiaus“.
AŠ ESU Pakylėtoji Mokytoja Elohima Astrėja. Nusprendžiau pasinaudoti šia galimybe suteikti jums kelias įžvalgas apie tai, kaip Karminė Valdyba vertina situacijas Žemėje ir siekia padėti žmonėms, o taip pat kaip aš siekiu išlaisvinti žmones, kad palikę įsikūnijimą jie galėtų nueiti į aukščiausią įmanomą vietą, kuri jiems padėtų judėti pirmyn savo individualiame kelyje.
Pakylėtieji mokytojai nori padėti visiems žmonėms augti
Aš susikoncentruosiu į karą Ukrainoje ir, bent jau iš pradžių, susikoncentruosiu į tai, kas nutinka kareiviams, kurie palieka įsikūnijimą. Visų pirma, jums reikia suprasti, kad mes, pakylėtieji mokytojai, nežiūrime į situacijas Žemėje tokiu pačiu būdu kaip į jas žiūri žmonės. Tai sakau ne tam, kad kaltinčiau žmones. Yra natūralu, kad kai esate fiziniame kūne, esate kilę iš tam tikros kultūros, žiūrite į situacijas specifiniu būdu. Tačiau mes, žinoma, transcendavome visus šiuos žmogiškus šališkumus ir požiūrius, tad mes į tai žiūrime iš Kristaus proto perspektyvos. Kristaus protas, žinoma, mato vienovę tarp visų Dievo sąmonės išraiškų, kadangi be Jo nieko nebuvo sukurta, kas yra sukurta, tad Dievo sąmonė yra visame kame ir visuose.
Mes matome, kad visi žmonės yra Dievo sūnūs ir dukterys, ar bent jau tokiais buvo iš pradžių, kadangi nuo to laiko jie nusileido, daugelis jų nusileido į žemesnį tapatumo jausmą. Mūsų, kaip pakylėtųjų mokytojų, užduotis yra padėti visiems žmonėms progresuoti link taško, kuriame jie galėtų pripažinti savo kilmę, savo tapatumą, ir jie tai, žinoma, padarytų praregėdami iš šių išorinių padalijimų, kurie suskaldo žmones ir įstumia į tarpusavio konfliktus Žemėje. Tad tuo noriu pasakyti, kad kai žiūrime į tokią situaciją kaip karas Ukrainoje, mes neturime žmogiškų vertinimų. Mes neteisiame, kad tas yra neteisinga, o anas yra teisinga, nors mes, žinoma, aiškiai matome, kad tai, ką Rusija, kaip šalis, daro Ukrainoje, yra laisvos valios įstatymo pažeidimas. Ir vis dėlto, dalykas, į kurį specifiškai noriu čia susikoncentruoti, yra tai, kaip mes siekiame padėti individualiems žmonėms, o ypač kareiviams, civiliams, kurie paliko įsikūnijimą dėl šio karo. Mums nėra jokio skirtumo mūsų troškime padėti tiek ukrainiečiams, tiek rusams, nors egzistuoja tam tikri skirtumai, kaip mes tai darome. Tačiau šie skirtumai glūdi tame, kaip mes siekiame padėti žmonėms, jie neateina iš mūsų ar iš mūsų sąmonės. Jie susidaro dėl to, kad žmonės dviejose pusėse turi skirtingus požiūrius, skirtingas proto būsenas.
Tad pradėti norėčiau nuo rusų kareivių. Daugelis jūsų, kurie gyvenate ne Rusijoje, išstudijavote tai, kas įvyko. Žinote, kad buvo nužudyta daug tūkstančių, dešimtys tūkstančių rusų kareivių. Taip pat žinote, kad rusų kareiviai vykdė žiaurumus, karo nusikaltimus prieš civilius, o taip pat, žinoma, ir prieš ukrainiečių kareivius. Žinote, kad medicinoje egzistuoja taip vadinamas triažo principas. Jeigu yra atvežama daug sužeistųjų, jie yra išskirstomi į skirtingas kategorijas pagal tai, ar jiems galima padėti ir kaip jiems būtų galima geriausiai padėti. Tam tikra prasme, mes atliekame panašų vertinimą, kai žiūrime į rusų kareivius, ir mes turime pažvelgti į jų sąmonės būseną: į tą sąmonės būseną, kurią jie turėjo prieš įžengdami į karą, kas su jais nutiko per tą laiką, kol jie buvo kare, ir žinoma, tą sąmonės būseną, kurią jie turėjo palikdami įsikūnijimą.
Rusų kareiviai, kuriems neįmanoma padėti
Yra tokių rusų kareivių, kuriems mes negalime padėti. Tai ypač galioja tiems, kurie įvykdė pačius baisiausius žiaurumus arba karo nusikaltimus. Tiems, kurie žudė civilius, prievartavo moteris, taikėsi į civilių pastatus ir infrastruktūrą, net jeigu jie tai darė su raketomis per atstumą. Jie dažnai būna taip giliai įstrigę tam tikrame mąstyme, ir šis mąstymas iš esmės yra toks: gilesniame savo esybės lygmenyje jie žino, kad tai, ką jie daro, yra laisvos valios įstatymo pažeidimas, tačiau paviršiniame savo protų lygmenyje jie negali, nenori to pripažinti. Ir ypač daugelis profesionalių kareivių, kurie priklauso Vagnerio grupuotei, patenka į šią kategoriją. Kitaip tariant, štai į ką mes žiūrime: ar iš viso galime šiems žmonėms padėti? Ir jeigu jų protai yra visiškai uždaryti, jeigu jie neturi visiškai jokio noro pamąstyti apie tai, ką daro, iš aukštesnės perspektyvos, negalime jiems padėti. Tuo noriu jums paaiškinti, kad jeigu universaliai pažvelgsite į žmones, pamatysite, kad kai žmonės palieka fizinį kūną, jie turi unikalią galimybę pažvelgti į savo gyvenimą ir į savo sąmonės būseną iš išorės, iš aukštesnės perspektyvos. Tačiau jeigu žmonės buvo labai uždaroje proto būsenoje prieš palikdami įsikūnijimą, tuomet jie nesugebės arba nenorės to daryti. Jie nenorės pažvelgti į savo gyvenimą, kadangi negalės pakelti pažvelgimo iš neutralios perspektyvos į tai, ką iš tiesų daro, kokį poveikį tai padarė kitiems žmonėms ir kokį poveikį tai padarys jiems patiems ateityje. Galėtume sakyti, kad jie negali pakelti pripažinimo, kokią didelę susikūrė karmą.
Šiems žmonėms mes negalime padėti. Tad kur jie tuomet nueina, kai palieka įsikūnijimą? Jie nueina į įvairius mūsų taip vadinamos astralinės plotmės lygmenis, ir tai yra žemesnė emocinė karalija, į kurią nueina uždaro proto žmonės. Kai kurie tenai buvo ilgą laiką, kadangi jie yra tokioje žemoje būsenoje, kad negali grįžti į įsikūnijimą. Astralinėje plotmėje egzistuoja karalijos, kurios yra panašios į daugelio žmonių įsivaizduojamą pragarą. Tiesą sakant, poetas Dantė, kuris matė devynis pragaro ratus, regėjo kai kurių šių lygmenų viziją, ne visų jų, bet kai kurių. Egzistuoja šie astralinės plotmės lygmenys, kurie turi tam tikrą pragarišką išvaizdą, ir būtent tenai nueina šie labai uždaro proto kareiviai. Ir tenai jie susiduria su žmonėmis arba gyvybės srautais, kurie yra tame pačiame sąmonės lygyje. Ir jie netgi susiduria iš dalies su ta pačia dinamika, kurią patyrė Rusijos kariuomenėje arba Vagnerio grupuotėje, kur jie turėjo labai savo valdžia piktnaudžiaujančius vadus, kurie visiškai jais nesirūpino, įvairiais būdais juos išnaudojo, tad jie pamato atsidūrę konflikte. Kaip konflikte jie buvo kai dar buvo gyvi, ir konflikte jie atsiduria taip pat ir palikę kūną.
Ir daugiau čia nebelabai yra ką pasakyti. Specifinės sąlygos astralinėje plotmėje nėra labai svarbios, išskyrus tai, kad žmonės, žinoma, prisitraukia prie specifinio lygmens, kuris atitinka jų sąmonės lygį, kuriame jie susiduria su būtybėmis, darančiomis jiems tai, ką jie patys darė kitiems savo paskutiniame įsikūnijime, ypač per karą. Kitaip tariant, jie patiria, kad gauna tai, ką darė kitiems, tad jie gali patirti, koks yra jausmas, iš esmės, patirti save pačius. Ką kitiems žmonėms reiškė patirti tai, ką jie padarė kare? Kadangi tai, ir mes į tai žiūrime iš ilgos darbo su žmonėmis istorijos, dažnai yra vienintelis būdas, kuriuo gyvybės srautas gali būti apgręžtas, gali apsigręžti ir pradėti suvokti: „Aš daugiau nebenoriu to patirti, o tai reiškia, jog privalau pasikeisti.“ Ne visiems tai suveikia, tačiau kai kuriems tai suveikia. Specifinės sąlygos, kurias jie patiria, nėra tokios svarbios.
Rusų kareiviai, kurie yra sumišę
Na ir dabar, egzistuoja ir kita gyvybės srautų, kareivių kategorija, ir jie yra tie, kurie, vienokiu ar kitokiu būdu, patikėjo už Rusijos invazijos glūdinčiu mąstymu. Egzistuoja tam tikras mąstymas kariuomenėje ir tarp populiacijos, kuriame yra tikima rusų pranašumo, Rusijos imperijos pranašumo idėja ir tuo, kad Rusija turi teisę įsiveržti į Ukrainą dėl įvairių priežasčių. Kitaip tariant, jie įžengė į karą su tam tikru, galėtume sakyti, ideologiniu mąstymu, nors tai ir nėra tai, ką tradiciškai vadintumėte ideologija, kaip tai buvo komunizmo atveju. Tačiau tai vis tiek tebėra ideologinis mąstymas, kuriame jie patikėjo šiuo pasakojimu, kurį Putinas ir Rusijos valdžios elitas sukūrė apie karą, apie Rusijos ir Rusijos imperijos didybę ir būtinybę atkurti Rusijos imperiją ir apginti Rusiją nuo NATO ar netgi išlaisvinti Ukrainos žmones nuo nacių Kijeve.
Kad ir kokie pretekstai būtų sklandę Rusijos propagandinėje erdvėje, jie, galėtume sakyti, tuo patikėjo. Jie tuo patikėjo. Tačiau jie patyrė, kad karas buvo visai ne tai, ko jie tikėjosi, tad kai palieka įsikūnijimą, jie būna šiek tiek sumišę. O sumišimas reiškia, kad jų protai yra atviri. Egzistuoja bent kažkoks atvirumas jų protuose. O tai reiškia, kad mes dabar turime galimybę dirbti su tokiais žmonėmis. Siela arba gyvybės srautas tuomet yra nuvedami į vietą, kuri yra maloni tam gyvybės srautui. Tai nereiškia, kad jie dabar gauna 70 nekaltų mergelių danguje, kaip įsivaizduoja musulmonai, tačiau jie yra nuvedami į vietą, kurią galėtume pavadinti ramybės ir poilsio vieta, kurioje jie gali gauti gydymą psichologiniame lygmenyje. O tuomet palaipsniui, kai jie nusiramina ir gauna šiek tiek poilsio ir gydymo, mes jiems pasiūlome galimybę pažvelgti į savo gyvenimą, pažvelgti į savo mąstymą, į tą mąstymą, su kuriuo jie buvo auginami, į tą mąstymą, kurį jie turėjo per karą, kad pažvelgtų į jį iš neutralios perspektyvos. Ir jeigu jie pasinaudoja šia galimybe, tuomet kai kuriems iš jų tampa įmanoma padėti, o kai kuriems neįmanoma. Tie, kuriems padėti yra neįmanoma, kitaip tariant, tie, kurie nenori priimti to, ką mato iš neutralios perspektyvos, jie grįžta į tą patį mąstymą, kurį turėjo būdami įsikūnijime ir atsisako jį kvestionuoti. Taip pat atsiranda tokių, kurie net nepriima galimybės pažvelgti į tai neutraliai. Jie nori laikytis įsikibę to mąstymo. Tuo atveju mes, vėlgi, negalime jiems padėti. Privalome juos paleisti ir jie tuomet taip pat prisitrauks prie tam tikro astralinės plotmės lygmens.
Rusų kareiviai, kurie gali pasikeisti
Tačiau tie, kurie pasinaudoja galimybe, tie, kurie ryžtasi pažvelgti į savo mąstymą iš neutralios perspektyvos, netgi pažvelgti į savo veiksmus ir netgi pažvelgti į platesnį Rusijos kontekstą ir kodėl Rusija pradėjo šį karą, jiems bus labai palaipsniui padėta, ir tai neįvyksta iš karto, bet tai vyksta labai laipsniškai, jie pradeda matyti vis daugiau ir daugiau, jie pradeda matyti tam tikrus savo mąstymo ir savo veiksmų elementus, ir Rusijos elementus, iš neutralios perspektyvos. Tai reiškia, kad juose įvyks tam tikras pokytis. Kokio didumo pokytį jie sugebės arba ryšis padaryti yra individualu. Tačiau tie, kurie bent jau padaro kažkokį pokytį, tam tikrame taške sustoja. Jie yra pasiryžę atlikti tam tikrą pokytį, tačiau nenori eiti toliau. Jie tuomet nueina į astralinės plotmės lygmenį, kuris yra aukštesnis už tą lygmenį, į kurį nueina visiškai uždaro proto žmonės. Jie nepatiria visiškai to paties, tačiau jie patiria tai, kas atitinka jų sąmonės lygį, kurio jie nenorėjo transcenduoti, į kurį jie nenorėjo pažvelgti.
Tačiau taip pat yra ir kiti, kurie ryžtasi į tai pažvelgti ir palaipsniui pakilti iki taško, kuriame gali matyti, kad jie leido sau, kai augo, kai buvo pašaukti į karą, kai įžengė į karą, jie leido sau patikėti visiška iliuzija, visišku prasimanymu. Visas šis rusiškas mąstymas, propagandos aparato skleidžiami pateisinimai karui yra absoliuti netikrovė, absoliuti fikcija. Tai yra absoliutus melas. Ir kai kurie šie kareiviai, kurie buvo nužudyti kare, gali pakilti į tą lygmenį, kuriame jie galiausiai sugeba tai pamatyti. O tai reiškia, kad jie dabar gali pakilti į aukštesnį lygmenį.
Tiesą sakant, jie netgi nebelieka emociniame lygmenyje. Jie pereina į mentalinę karaliją, kurioje jie dabar gali gauti pagalbą ir stipriai išplėsti savo supratimą apie pasaulį ir kaip veikia pasaulis, ir kaip jie gali praregėti iš iliuzijų, per kurias negalėjo matyti, kol buvo įsikūnijime. Mentalinėje karalijoje egzistuoja specialūs lygmenys, kurie yra sukurti padėti tai pasiekti. Jie kažkiek primena pakylėtųjų mokytojų ašramus, tačiau, žinoma, tai nėra pakylėtųjų mokytojų ašramai, kadangi šie ašramai egzistuoja tik aukštesnėje identiteto karalijoje. Tačiau tai yra, galėtume sakyti, specifinis mokymosi ir gydymo centrų derinys, kuriuose žmonės gali gauti pagalbos išplėsti savo suvokimą apie tai, kaip veikia pasaulis ir kaip jie galėtų išvengti kitame savo įsikūnijime įtraukimo į panašią absoliučią fikciją. Tai neprivalo būti Rusijoje, tai gali būti kitur.
Rusų kareiviai, kurie netikėjo oficialia propaganda
O tuomet egzistuoja trečia kategorija, ir tai yra žmonės, kurie, prieš įžengdami į karą, iš tiesų nepatikėjo rusų propaganda. Jie matė, kad nėra pateisinama pradėti karą prieš kaimyninę šalį ir kai kurie tai matė dėl to, kad užaugo krikščioniškoje aplinkoje ir nepaisant to, ką rusų ortodoksų bažnyčios patriarchas sakė apie karą, teigdamas, kad Dievas pateisina šį karą, jie sugebėjo matyti, kad jeigu esate krikščionis, niekada negali būti pateisinama žudyti kitus žmones.
Kai kurie iš jų vis tiek pasisiūlė būti kariuomenėje, kadangi buvo pasiryžę ginti savo gimtąją šalį, tačiau jie taip pat suvokė, kad kai užpuolate kitą šalį, jūs iš tiesų neginate savo gimtosios šalies. O taip pat buvo tokių, kurie tiesiog netikėjo tuo, kas jiems buvo sakoma, ir jie turėjo savo nuomonę augdami, ir daugelis šių žmonių nėjo savanoriais į kariuomenę, tačiau buvo į ją pašaukti. Šiai kategorijai priklausantys žmonės jau buvo atviri praregėti iš iliuzijų dar prieš palikdami įsikūnijimą, ir jie dažnai kare elgėsi tokiu būdu, kad nepadarė jokių karo nusikaltimų ar žiaurumų, ir jie geriausiai kaip sugeba mėgino išvengti kitų žmonių nužudymo. Kai šie kareiviai palieka įsikūnijimą, jie jau yra pasiruošę gauti mūsų pagalbą, tad jie gali labai greitai pažvelgti į visą situaciją iš neutralios perspektyvos ir todėl gali greitai pakilti į šį mentalinės karalijos lygmenį, kuriame jie gali gauti tolesnius apmokymus ir gydymą.
Bausmė už jūsų pačių proto būseną
Na ir dabar, nors mes negalime padėti žemiausiai kareivių kategorijai, vis tiek norėčiau išsakyti keletą pastebėjimų apie tai, kas su jais nutinka. Jie nueina į tokį astralinės plotmės lygmenį, kuriame susiduria su lygiai tokiu pačiu mąstymu, lygiai tokiu pačiu nejautrumu gyvybei, lygiai tokiu pačiu žiaurumu, kokį patys demonstravo. Tačiau dabar, užuot buvę vykdytojais, kurių aukomis buvo neginkluoti civiliai, aukomis tampa jie patys, ir kiti yra nejautrūs jiems, žiaurūs jiems, priverčia juos patirti visus tuos dalykus, kuriuos jie patys darė. Ir klausimas dabar yra toks: kiek laiko jie liks šioje aplinkoje? Tai labai priklausys nuo to, kiek uždari yra jų protai, o jų protų uždarumas labai priklauso nuo to, ką jie iš tiesų padarė būdami įsikūnijime. Kiek žmonių jie nužudė, nukankino arba išprievartavo, ar kad ir ką jie būtų padarę? Nes kuo daugiau padarote veiksmų, kuriuos gilesniame lygmenyje žinote nesant teisingais, tuo uždaresnis tampa jūsų protas. Ir čia yra viena tokia aplinkybė, kurią galite išskirti, nors mes, pakylėtieji mokytojai, jos neišskiriame, tačiau noriu, kad apie tai žinotumėte, nes tai jums gali padėti suprasti situaciją.
Jūs, žinoma, turite tradicinius mokymus apie karmą, ir daugelis žmonių į karmą žiūri kaip į bausmės formą. Padarote kažką blogo, pavyzdžiui, nužudydami kitus žmones, ir esate nusiunčiame į šį astralinės plotmės lygmenį, į šią pragarišką aplinką, kurioje kaip bausmės formą patiriate visus šiuos kankinimus. Būtent taip daugelis žmonių mato tai, ką jie vadina bloga karma. Tačiau, žinoma, mes, pakylėtieji mokytojai, į tai šitaip nežiūrime. Ir vis dėlto, jeigu paimtumėte šį tradicinį požiūrį į karmą, sakytumėte, kad jeigu pažvelgsite į konkretų kareivį, kuo daugiau žmonių jis nužudė kare, tuo didesnę karmą susikūrė ir tuo daugiau laiko turės praleisti šioje pragariškoje aplinkoje, kol bus pakankamai nubaustas. Todėl iš šitos perspektyvos iš tiesų yra geriau, kad jis buvo nužudytas tada, kada buvo nužudytas, nes jeigu būtų likęs įsikūnijime, būtų galėjęs nužudyti daugiau žmonių ir todėl būtų susikūręs didesnę karmą.
Kaip sakiau, karma nėra, iš pakylėtosios perspektyvos, bausmė. Tačiau bausmė yra, nors niekas to niekam nedaro, pakylėtieji mokytojai nebaudžia šia bausme, bausmė yra jūsų pačių proto būsena, tad kaip sakiau, kuo daugiau žmonių nužudote, tuo giliau įstringate savo proto būsenoje, toje proto būsenoje, kuri leidžia jums žudyti žmones ir tai pateisinti, arba nepaliauti to daryti, net jeigu jums nereikia to pateisinti. Kuo giliau įstrigę tampate savo proto būsenoje – todėl, tam tikra prasme, žmonėms yra lengviau, kurie buvo nužudyti greitai, nei tiems, kurie liko įsikūnijime ilgiau ir nužudė daugiau žmonių. Galite matyti, kaip galime sakyti, kaip sako daugelis rusų žmonių: „O, yra taip liūdna, kad mūsų kareiviai buvo nužudyti.“ Tačiau kai kuriais atvejais tai iš tiesų buvo malonė, kad jie buvo nužudyti, nes jie būtų atsidūrę daug blogesnėje padėtyje, jeigu būtų likę įsikūnijime ir nužudę daugiau žmonių.
Tai, žinoma, nereiškia, kad mes, pakylėtieji mokytojai, norime, kad žmonės mirtų ar paliktų įsikūnijimą. Aš tiesiog duodu jums šį įvertinimą, kadangi dalis to, ką mėginu čia padaryti, yra suteikti jums kitokią perspektyvą į tokias situacijas kaip ši. Ką mes dabar galime sakyti? Galime sakyti, kad iš pakylėtosios perspektyvos turime tik vieną rūpestį, ir tai yra štai kas: Kaip galime padėti žmonėms augti? Kaip galime padėti kiekvienam žmogui paaugti? Ir kaip sakiau, kai kuriems žmonėms negalime padėti tiesiogiai, jie tiesiog privalo toliau mokytis skaudžių smūgių mokykloje, kurioje jie dažnai buvo ištisus gyvenimus, nusirisdami į tą žemą sąmonės būseną, kurioje gali daryti tai, ką padarė.
Tačiau kai kuriems mes galime padėti ir mes mėginame jiems padėti, ir mūsų tikslas visada yra padėti jiems augti. Ir mūsų tikslas yra, kai žmogus paliko įsikūnijimą, mes galime padėti jiems išgyti ir paaugti iki tokio lygmens, kad kai jie ateina į kitą savo įsikūnijimą, jie gali ateiti į aukštesnę situaciją nei toji, į kurią jie atėjo savo paskutiniame įsikūnijime. Tiems, kuriems mes negalime padėti, kurie nueina į tuos pragariškus lygmenis, jie lieka tenai tam tikrą laiką, o tuomet bent kai kurie iš jų po tam tikro laiko grįš į įsikūnijimą. Tačiau jie negrįš į geresnę situaciją nei turėjo savo praėjusiame gyvenime. Tiesą sakant, jie gali grįžti į blogesnę situaciją. Ir kai kurie iš jų ir vėl įsikūnys Rusijoje, kai kurie iš jų įsikūnys Šiaurės Korėjoje, kai kurie iš jų įsikūnys Kinijoje, tačiau daugelis jų įsikūnys Afrikoje, tose vietose, kuriose vyksta gentiniai karai.
Tie, kuriems mes galime padėti ir kurie pakelia savo sąmonės lygį, jie įsikūnys geresnėse situacijose, kurios bus palankesnės augimui. Kai kurie iš jų vis dar įsikūnys Rusijoje, tačiau jie ateis su aukštesniu sąmonės lygiu ir, žinoma, Rusija pasikeis, tačiau kiti įsikūnys kitose šalyse, kai kurie netgi įsikūnys Vakarų demokratijose. Žinoma, didelė dalis rusų kareivių, kurie miršta Ukrainoje ir yra pasiruošę priimti pagalbą, kitame savo gyvenime įsikūnys Ukrainoje. Tai vyksta dažnai, kai vyksta karas tarp šalių. Kaip jau anksčiau esame sakę, daugelis nacių kareivių ir tarnautojų iš Antrojo Pasaulinio karo įsikūnijo Izraelyje.
Pokyčiai ateina į Rusiją
Kita mintis, į kurią noriu atkreipti jūsų dėmesį, yra ta, kad kai kurie iš jūsų žiūrite į Rusiją ir galvojate, kad: „Na, praktiškai niekas tenai nepasikeitė. Dauguma žmonių vis dar pozityviai žiūri į karą, ekonomika neatrodo labai bloga, kada tai kada nors pasikeis?“ Na, kaip Motina Marija iš tiesų pasakė atsakyme praėjusiame vebinare, jeigu galėtumėte matyti, kas vyksta identiteto, mentaliniame ir emociniame lygmenyse, pamatytumėte, kad pokyčiai ateina į Rusiją ir Rusija pasikeis per ateinančius metus. Kad ir kiek ilgai truktų šis karas, Rusija pasikeis. Pokyčiai jau pradėjo vykti. Jie jau tapo negrįžtami. Ir jūs galite tai matyti išorėje iš fakto, kad valdžios atstovai su vis didesne panika mėgina nutildyti visus, kurie kritikuoja karą. Matėte, kad net kai kurie paaugliai buvo suimti vien dėl to, kad panaudojo šį uždraustą žodį socialinėje žiniasklaidoje. Ir kokia šalis gali šitaip elgtis, jeigu ne šalis, kuri yra atsidūrusi desperacijoje? Tai yra desperacijos ženklas. Tiesą sakant, bet kuri šalis, kuri žudo arba įkalina savo piliečius, demonstruoja akivaizdžius desperacijos ženklus. O desperacija ateina, nes nors jie to sąmoningai nepripažįsta, jie žino, kad situacija slysta jiems iš rankų. Jie negali jos išlaikyti amžinai.
Trauka kolektyvinei Rusijos sąmonei
Tačiau dalykas, apie kurį norėjau čia pakalbėti, yra tai, kad kai pažvelgiate į šiuos kareivius, kurie paliko įsikūnijimą dėl šio karo, jie nebėra fiziniame kūne. Tačiau neturėtumėte manyti, kad jie yra visiškai atjungti nuo Rusijos. Kaip paaiškinome, kiekviena šalis turi kolektyvinę sąmonę. Ši sąmonė turi emocinį, mentalinį ir identiteto komponentus. Ir Rusijos kareiviai, kurie buvo nužudyti Ukrainoje, vis dar tebėra susieti su ta kolektyvine sąmone, emocinėje, mentalinėje ir identiteto karalijose. Net ir kareiviai, kurie nuėjo į tas pragariškas karalijas, yra susieti su Rusijos sąmone. Jie traukia Rusijos sąmonę. Tie kareiviai, kurie gavo mūsų pagalbą, priėmė mūsų pagalbą ir pakilo į aukštesnius sąmonės lygius, jie traukia kolektyvinę sąmonę aukštyn. Tačiau tie kareiviai, kurie nuėjo į astralinę plotmę, jie traukia kolektyvinę sąmonę žemyn. O tai reiškia, kad jie traukia sprendimų priiminėtojus, pradedant Putinu ir leidžiantis žemyn, ir visus kitus kareivius armijoje, kurie yra šiose labai uždarose proto būsenose. Tai reiškia, kad jie traukia juos eiti į vis didesnius kraštutinumus, skatina juos naudoti vis ekstremalesnes priemones, ką jūs jau matėte, bet matysite vis daugiau ir daugiau, priklausomai nuo to, kiek laiko tęsis šis karas. O to tikslas, žinoma, jeigu būtų toks tikslas, iš tiesų yra išreiškiama laisva valia, tačiau potencialiai pozityvi išdava, kuri gali iš to išeiti, yra tai, kad dalykai taps tokie ekstremalūs, jog tie, kurie vis dar tebėra įsikūnijime, pradės tai matyti, pradės pripažinti, kad to jau per daug, tai yra pernelyg ekstremalu.
Kodėl jie man tai daro?
Daugelis kareivių, kurie vis dar tebėra Ukrainoje ir kurie nebuvo nužudyti, ir daugelis kareivių, kurie buvo sužeisti ir grįžo į Rusiją arba tebėra Ukrainoje, jie pradėjo tai matyti. Pavyzdžiui, turite kareivį, kuris patikėjo visa šia Rusijos propaganda, kad jis čia atvyko kovoti už savo šalį ir padaryti kažką svarbaus dėl savo šalies, rizikuodamas savo gyvybe, kad padarytų kažką svarbaus dėl savo šalies. Jis atvyksta į Ukrainą. Visų pirma, jis negauna jokių apmokymų, negauna tinkamos ekipuotės, galbūt netgi negauna gero maisto, palapinės ar miegmaišio. Jis yra įmetamas tenai į žmonių grupę. Jie neturi tinkamų ginklų. Neturi tinkamos paramos. Jie netgi gali neturėti tinkamo vadovavimo ar gerų vadų. Ir tuomet jam yra liepiama bėgti per atvirą lauką link Ukrainos kareivių, kurie sėdi įtvirtintose pozicijose apkasuose. Ir galbūt jis turi šautuvą, tačiau jie turi kulkosvaidžius. Ir kiekvienas bent kažkiek mąstantis žmogus gali matyti, kad tai yra savižudybė. Ir kiekvienas gali matyti, kad šitaip jūs netarnaujate savo šaliai. Nepadedate savo šaliai, kadangi būsite nušauti ir neturėsite jokių šansų pašauti priešo.
Koks gi galėtų būti viso to tikslas? Jeigu išgyvensite šią situaciją, tai iš tiesų pastūmės jus pradėti mąstyti. Negalite nepradėti mąstyti, užduoti sau klausimus: „Kodėl? Kodėl jie nori, kad mirčiau, net neturėdamas jokio šanso pakovoti? Kodėl jie mane siunčia į mirtį? Kodėl jiems nerūpi mūsų apmokyti ir duoti mums įrangą? Kodėl mes neturime gerų vadų? Koks yra šio karo tikslas? Kodėl mes tai darome?“ Ir visokiausi tokie klausimai. Ir jie gali nenorėti apie tai kalbėti. Iš tiesų jie netgi gali nenorėti apie tai sąmoningai mąstyti, tačiau klausimai skverbiasi per jų pasąmonę. Kitaip ir negali būti, kadangi negalite su tuo susidurti, kad jūsų prote nepradėtų kilti klausimai: „Kodėl? Kodėl tai su manimi vyksta?“ Ir kai matote, kad jūsų šalis verčia jus eiti į šią situaciją, nenoromis imate svarstyti: „Kodėl jie man tai daro? Jie sako, kad Rusija yra svarbi šalis. Todėl aš esu svarbus, nes esu rusas, ir yra svarbu, kad tarnaučiau savo šaliai. Bet tuomet jie mane įstumia į situaciją, kurioje netarnauju savo šaliai. Tiesiog mirštu be jokio tikslo. Kodėl jie man tai daro?“
Didelis sumišimas
Ir matysite, jeigu galėtumėte matyti, ką mes matome iš pakylėtosios karalijos, kaip mentaliniame rusų kūne, Rusijos šalies kūne, sūkuriuoja visi šie klausimai. Jie įgyja vis didesnį momentumą. Tai prasidėjo nuo kareivių fronte ir nuo sąmoningesnių žmonių, tačiau jie skverbiasi per vis platesnius populiacijos ratilus, priklausomai nuo jų sąmonės lygmens. Tie, kurie yra aukščiausiuose lygmenyse, pamato tai pirmieji. Tie, kurie yra žemesniuose lygmenyse, pamatys tai paskutinieji. Tačiau tai juda per sąmonę. O tuomet, žinoma, turite emocinį lygmenį, kaip galite būti siunčiami prieš kulkosvaidžius be tinkamos įrangos, be jokių jausmų? Kaip galite jausti, kad vos per plauką išvengėte mirties, neišgyvendami stiprių jausmų? Na, negalite, išskyrus tuos atvejus, jeigu esate psichopatas arba narcizas, kuris yra visiškai atbukęs. Tačiau normalūs žmonės jaus labai stiprius jausmus.
Galite būti rusų motina, kuri yra patriotiška ir todėl didžiuojasi, kai jos sūnus išvyksta į karą. Tačiau kai jis grįžta sužeistas arba kai yra pranešama apie jo mirtį, arba kai yra pranešama apie jo dingimą, arba kai negaunate jokios informacijos apie tai, kur jis yra ir ar jis yra gyvas ar ne, negalite nejausti stiprių jausmų. Tas pats ir bet kokiems giminaičiams. Jeigu galėtumėte pamatyti Rusijos kolektyvinį emocinį kūną, pamatytumėte šį didelį sumišimą. Pamatytumėte besiformuojančius šiuos sūkurius, kurie į save kiekvieną dieną įtraukia vis daugiau ir daugiau žmonių. Tuomet galėtumėte nueiti į identiteto lygmenį ir galėtumėte pamatyti, vėlgi, kad Rusijos nacionaliniame tapatume kyla klausimai. Ir tai iš tiesų pradėjo vykti prasidėjus karui, kadangi žmonės, kurie turėjo aukščiausią sąmonės lygį, daugelis jų išvyko. Tačiau galite manyti, kad jie yra už Rusijos ribų, tačiau, žinoma, jie vis dar tebėra surišti emociniame, mentaliniame ir identiteto kūnuose ir jie juos traukia.
Negrįžtamų pokyčių Rusijoje ciklas
Prasidėjus karui daugelis žmonių Rusijoje pradėjo tyliai kvestionuoti nacionalinį tapatumą: „Ar mums iš tiesų reikia save laikyti imperija? Ar mums iš tiesų reikia siekti pranašumo? Ir ypač, ar mums reikia siekti to jėga?“ Prie ko visa tai veda? Na, tai veda prie suvokimo, kad kai Putinas priėmė sprendimą, ir žmonės aplink jį priėmė sprendimą įsiveržti į Ukrainą, jis pradėjo negrįžtamą ciklą, kuris atneš pokyčius į Rusiją. Nebuvo taip, kad pokyčiai jau nebūtų vykę Rusijoje, pagrinde dėl visų tų daugybės dvasingų žmonių Rusijoje, ar jie būtų sekę šia dispensacija ar kitais dvasiniais mokymais. Rusijoje vyko augimas, ir kaip anksčiau sakėme, idealus scenarijus būtų buvęs, kad tai būtų toliau vykę laipsniškai. Tačiau Putinas įstūmė Rusiją į sūkurį, kuriame laipsniški pokyčiai buvo suspenduoti, ir vietoj jų dabar įvyks dramatiškesni pokyčiai. Privalės įvykti dramatiškesni išoriniai įvykiai, kurie pažadins didžiąją Rusijos populiacijos dalį greičiau, nei kitu atveju tai būtų įvykę. Ir tai yra negrįžtama. Tai negali būti sustabdyta.
Žinoma, iš pakylėtosios perspektyvos mes būtume labiau norėję matyti taikų, laipsnišką tiek Ukrainos, tiek Rusijos augimą. Tačiau, vėlgi, viskas yra pavaldu laisvos valios įstatymui, ir Rusijos žmonės tikrai nėra neatsakingi už tai, ką padarė jų valdžios elitas, ir todėl Rusijos žmonės taip pat bus paveikti ir turės pasikeisti greitesniu ir staigesniu būdu, nei būtų vykę kitu atveju. Net ir Ukrainoje, kaip mes kalbėjome apie prieš karą buvusį susiskaldymą, tai dabar buvo akceleruota iki tokio lygmens, kuriame Ukrainai reikia išvystyti nacionalinį tapatumą, kurio ji iki tol neturėjo.
Mirusių Ukrainos kareivių situacija
O kaip dėl Ukrainos kareivių? Daug kas iš to, kas buvo pasakyta, galioja ir čia, ta prasme, kad yra nedidelis Ukrainos kareivių skaičius, kurie yra labai žemoje sąmonės būsenoje. Jie žudo nejausdami jokios empatijos ar atgailavimo. Ir jie, žinoma, taip pat, jeigu nenorės keistis, pateks į tuos astralinės plotmės lygmenis. Tačiau didžioji Ukrainos kareivių dalis, kurie paliko įsikūnijimą, priklauso kategorijai, kurioje jie iš karto yra pasiruošę priimti mūsų pagalbą, kadangi jie nebuvo tokiame pačiame mąstyme, kuriame yra Rusijos kareiviai. Jie matė, kad buvo užpulti ir jie gina savo šalį, savo šeimas nuo užpuolikų. Nėra taip, kad jie negalėtų matyti, kad žudyti žmones yra blogai. Jie tai žino. Jie tiesiog jaučia, kad neturi kitos išeities kaip tik gintis.
Gydymo procesas ir broliškumo jausmas
Kai palieka įsikūnijimą, jie paprastai yra atviresni pažvelgti į savo proto būseną ir veiksmus iš neutralios perspektyvos, tad daug didesnei jų daliai iš tiesų yra įmanoma padėti, kad jie galėtų pakilti į šiuos lygmenis mentalinėje karalijoje. Ir kas įvyksta šiuose ašramuose mentalinėje karalijoje, nėra taip, kad mes turime vieną ašramą Rusijos kareiviams, o kitą Ukrainos kareiviams. Jie yra patalpinami kartu. Ir dabar jie gali bendrauti ir pažvelgti į situaciją su bendru supratimu. Jie iš tiesų dažnai vieni kitiems atleidžia ir pajaučia didesnį broliškumo ir vienovės jausmą.
Ir iš tiesų čia prasideda tam tikras gijimo procesas, kuris ateinančiais metais galės paveikti abi šalis ir, reikia tikėtis, padės joms greičiau pajudėti į priekį. Kadangi kai šie kareiviai palieka įsikūnijimą, rusų kareiviai, kuriems yra įmanoma padėti, jie neturi troškimo, kad Rusija laimėtų, o Ukraina būtų užkariauta arba sunaikinta. O Ukrainos kareiviai, kurie palieka įsikūnijimą, jie nejaučia neapykantos rusams. Jie nenori, kad Rusija būtų sunaikinta, tačiau jie, žinoma, nori, kad Ukraina išliktų atskira šalimi. Ir dauguma rusų kareivių prieina tos pačios išvados. Jie suvokia, kad šis žingsnis buvo visiška fikcija. Pateisinimas karui buvo visiška fikcija, kadangi rusai ir ukrainiečiai turėtų sugebėti gyventi kartu taikoje ir laikyti vienas kitą broliais. Ir jie to nori daug stipriau, nei kad Ukraina būtų užkariauta, o Rusija būtų didi imperija. Šie kareiviai gali pasiekti tarpusavio supratimą. Yra pavyzdžių, kai rusų kareivis nužudė Ukrainos kareivį, ir šis rusų kareivis vėliau buvo nužudytas, arba netgi atvirkščiai. Ir jie susitinka šiame ašrame, ir dabar jie gali susitaikyti. Jie gali atleisti vienas kitam. Jie gali suvokti, kad tai nebuvo asmeniška, kad tai juos padaryti privertė aplinkybės. Pradeda vykti gijimo procesas iš abiejų pusių kareivių, kurie priėmė mūsų pagalbą ir pakilo į aukštesnį lygmenį.
Pakilimas virš visų prisirišimų ir sąlygų Žemėje
Tad tokios būtų kai kurios iš minčių, kurias mes jums norėjome duoti, kad suteiktume jums kitokią perspektyvą. Suvokiate, kad kai esate žmogiškoje inkarnacijoje, kai esate įsikūnijime, žiūrite į situacijas ir dažnai susikuriate specifinį rezultatą, kurį norite pamatyti įvykstant. Ir netgi iš pakylėtosios perspektyvos, mes žiūrime į situaciją ir norime, kad Ukrainos žmonės turėtų savo atskirą šalį, ir norime, kad Rusijos žmonės kaip įmanoma labiau paaugtų dėl visų šių įvykių. Ar jie sugebės išsaugoti Rusiją kaip kolektyvinę šalį – tai dar nėra aišku. Šiuo metu egzistuoja neužtikrintumas, kas nutiks su Rusija dėl šio karo. Tačiau be visų tokių rūpesčių, ir galite sakyti, kad net ir šie rūpesčiai yra paremti troškimu padėti kaip įmanoma didesniam žmonių skaičiui paaugti, mūsų pagrindinis rūpestis yra padėti žmonėms augti. Nėra taip, kad mes būtume prisirišę ar susikoncentravę į specifinę baigtį. Mūsų pagrindinis dėmesys visada yra padėti žmonėms augti, o tai, kas įvyks fizinėje plotmėje, iš tiesų nėra taip svarbu, kadangi tai, kaip mes žiūrime į pasaulį, – viskas yra galimybė augti.
Ir ką Jėzus sakė savo pirmame diktavime šiandien apie Velykų istoriją? Bet kokios istorijos tikslas yra padaryti pozityvų poveikį tiems, kurie išgirsta šią istoriją. Na, viskas Žemėje yra istorija, tad mes žvelgiame į visas sąlygas tik kaip į istoriją, kurios tikslas yra suteikti galimybę žmonėms augti. Ir mes visada siekiame padėti kiekvienai žmonių grupei paaugti, ir todėl naudojame bet kokią istoriją, kurią jie priima, padėdami jiems augti. Ir todėl esamos fizinės sąlygos, fizinės baigtys mums tiesiog yra priemonė tikslui pasiekti.
Žinoma, galite pažvelgti į žmonijos istoriją ir matyti, kad kai žmonės įžengia į dualistinę sąmonę, kai jie įžengia į atskirties iliuziją, jie negali matyti, kad išorinės sąlygos yra priemonė tikslui pasiekti. Jos tampa tikslu pačios sau. Ir būtent dėl to jie tampa taip stipriai prisirišę prie specifinės baigties įkūnijimo, kad yra pasiruošę žudyti arba eiti į karą, kad pasiektų šį tikslą. Galite tapti taip stipriai prisirišę prie savo svajonės sukurti didingą imperiją, kad esate pasiryžę imtis ekstremalių priemonių jai įkūnyti. Tačiau, žinoma, tai darydami, jūs taip pat susidursite su didžiuliu pasipriešinimu ir todėl galiausiai patys save sunaikinsite, kartu sunaikindami ir imperiją, kurią siekėte sukurti, kaip tą aiškiai matėte su Hitleriu ir jo troškimu sukurti nacistinę imperiją, kuri viešpatautų visoje Žemėje.
Jeigu galite kažko išmokti iš istorijos, tai viena iš pamokų iš tiesų būtų tokia: jeigu tampate prisirišę prie baigties, tuomet ši baigtis kažkuriuo metu privalo būti sudaužyta į šipulius, kad galėtumėte išsilaisvinti iš savo prisirišimo. Ir štai kodėl jums, kaip dvasios mokiniams, yra taip svarbu tirti savo prisirišimus. Ar esate prisirišę prie specifinės baigties? Tuomet pradėkite tai kvestionuoti. Tačiau, žinoma, Jėzus jau tai paaiškino, tad aš daugiau į tai nesiplėsiu, nors, žinoma, tai yra mano, kaip Ketvirtojo Spindulio Elohimo vaidmuo, išlaisvinti žmones nuo jų prisirišimų, nuo kolektyvinės sąmonės, nuo astralinės plotmės, nuo mentalinės karalijos, nuo identiteto karalijos.
Tad dabar, dėkoju jums už jūsų dėmesį. Dėkoju jums už jūsų pasiryžimą galynėtis su šiomis sąlygomis. Ir tikiuosi, kad tie iš jūsų, kurie esate iš Rusijos ir Ukrainos, sugebėsite pažvelgti už šio konflikto ir matyti, kad jūs pirmiausia nesate nei ukrainiečiai, nei rusai. Jūs visi pirmiausia esate dvasingi žmonės ir jūs visi gimėte iš to paties šaltinio ir jūs visi esate grįžimo į šį šaltinį kelyje, pakildami virš visų prisirišimų, sąlygų, tapatumo jausmo Žemėje. Ir šitai aš su džiaugsmu padėsiu jums pasiekti, kai paprašysite manęs jus išlaisvinti.
Astrėja, AŠ ESU.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com