Sprendimas Amerikai yra keisti save

Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas per Kim Michaels, 2020 metų rugsėjo 18 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2020 metų vebinare „Rinkitės Amerikos ateitį“.

AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas, ir aš esu aukso amžiaus sąmonėje. Kodėl Amerika nėra aukso amžiuje? Todėl, kad nepakankamai amerikiečių yra aukso amžiaus sąmonėje. Kodėl jie nėra aukso amžiaus sąmonėje? Todėl, kad juos suskaldė visi tie veiksniai, apie kuriuos kalbėjo Motina Marija.

Kas yra aukso amžius, mano mylimieji? Kaip įkūnysite aukso amžių? Na, žinote, kad ateinantys 2000 metų turi potencialą tapti aukso amžiumi. Taip pat žinote, kad ateinantys 2000 metų yra Vandenio Amžius, ir tai yra Šventosios Dvasios ir bendruomenės amžius. Bendruomenė, kaip yra taip dažnai sakoma, jog beveik pavirto kliše, ir vis dėlto tai yra tiesa, – reiškia „įženkite į vienybę“ (angl. community – „come ye into unity“). Įženkite į vienybę. Tačiau kaip įžengiate į vienybę? Na, kaip Motina Marija sakė savo diktavimo pabaigoje, į vienybę įžengiate per Kristaus protą, o susiskaldote per antikristo protą.

Kodėl amerikiečiai šiuo metu yra susiskaldę? Todėl, kad jie atsivėrė antikristo proto manipuliacijoms. Ir koks yra esminis veiksnys, padaręs juos atvirus šiam protui? Na, būtent apie tai dabar pakalbėsiu. Matote, mano mylimieji, mes jau anksčiau sakėme, kad amerikiečiai turi labai didelį troškimą laimėti. Tačiau už šio troškimo laimėti, žinoma, egzistuoja tam tikras mąstymas, kuris mėgaujasi varžymusi. Amerikiečiai dažnai to nesuvokia, nes yra linkę gyventi savo susikurtame burbule ir ne tiek daug keliauja už savo šalies ribų kaip kitų šalių žmonės, nes galite daug keliauti pačiose Jungtinėse Valstijose, pamatydami vis naujų ir naujų dalykų. Tačiau žmonės mažesnėse pasaulio šalyse yra linkę daugiau keliauti. Jie susiduria su skirtingomis kultūromis ir suvokia, kad egzistuoja daug skirtingų mąstysenų, daug skirtingų būdų žiūrėti į dalykus. Tad amerikiečiai nėra labai pratę girdėti, ką kiti žmonės galvoja apie Ameriką. Kitaip jie žinotų, kad daugelis žmonių amerikiečius laiko labai mėgstančiais varžytis.

Galite pažvelgti į Olimpiadą, galite pažvelgti bendrai į sportą, ir galite matyti, kaip dažnai amerikiečiai nori laimėti, kaip jie turi tam tikrą labai besivaržantį požiūrį ir norą laimėti, norą būti geresniais už kitus. Ir tai dažnai atsispindi net ir šiame nacionaliniame tikėjime, kad Amerika yra didingiausia šalis Žemėje, kad Amerika privalo būti geresnė už visas kitas šalis ir kad Amerika yra toliau pažengusi už visas kitas šalis, ką, kaip sakė Motina Marija, mes rimtai kvestionuotume. Ir vis dėlto, mano užduotis nėra tai daryti. Aš tiesiog noriu jums parodyti, kad šis varžymosi mąstymas yra būtent vienas iš tų amerikiečius skaldančių dalykų, nes pati varžymosi esmė yra ta, kad kovojate prieš kitus žmones. Varžymasis ir bendradarbiavimas yra nesuderinami dalykai. Jie abu prasideda nuo „co“ (angl. competition and cooperation), tačiau tuo jų panašumai ir baigiasi. Negalite bendradarbiauti su žmonėmis, jeigu tuo pačiu metu su jais varžotės. Na, ir yra dar vienas žodis, prasidedantis iš „co“ ir tai yra bendruomenė (angl. community). Taigi? Negalite įžengti į bendruomenę, negalite sukurti bendruomenės varžydamiesi; tai galite pasiekti tik bendradarbiaudami.

Tad matote, Jungtinėse Valstijose egzistuoja populiarus posakis, kad turite „neatsilikti nuo kaimynų“. Ir yra daug amerikiečių, esančių toje proto būsenoje, kurioje nori neatsilikti nuo kaimynų. Jeigu kažkas gretimoje gatvėje įsigyja naują automobilį, tuomet ir jie turi įsigyti naują automobilį, kuris būtų šiek tiek mandresnis, šiek tiek didesnis. Ar bent jau šitaip būdavo anksčiau, kai vidurinioji amerikiečių klasė turėjo pinigų, kuriuos galėjo leisti tokiems prabangos dalykams, ir kurių daugelis jų daugiau nebeturi, nepaisant to, kad vyras ir žmona abu dirba.

Yra daug amerikiečių, kurie nori neatsilikti nuo kaimynų, tačiau taip pat yra daug amerikiečių, kurie patys nori būti šiais kaimynais. Jie nori būti tais žmonėmis, nuo kurių kiti žmonės mėgintų neatsilikti, jie nori pirmauti. Jie nenori, kad kiti žmonės juos pasivytų.
Tad matote, šis dalykas nacionaliniu mastu yra palankus valdžios elitui, pavogusiam pinigus iš žmonių. Kaip Motina Marija taip nuostabiai paaiškino, jie išsikėlė save kaip elitą ir nenori dalintis su kitais, nori turėti privilegijuotas pozicijas, kurioms niekas negalėtų kelti grėsmės, kurių niekas iš jų negalėtų atimti. Kitaip tariant, čia egzistuoja sąmonė, kurioje norite turėti privilegijuotą poziciją, ir kai jau ją turite, norite neleisti kitiems žmonėms priartėti prie jūsų pozicijos. Ką tai reiškia, jeigu pažvelgtume į tai iš istorijos perspektyvos Amerikoje? Na, matote, kad žmonės, kurie šiandien turi pinigų, aukščiausias vienas procentas žmonių, kaip jie gavo šiuos pinigus? Jūs, vėlgi, turite šią amerikietišką svajonę, kad kiekvienas sunkiai dirbdamas gali tapti milijonieriumi. Tai yra šios svajonės dalis. Tačiau, jeigu pažvelgtumėte į žmones, kurie yra šiandieniniai milijardieriai, ir į tai, kaip jie ar jų protėviai sukaupė tiek daug pinigų, tai buvo padaryta tam tikromis verslo priemonėmis, kuomet jie turėjo laisvę sunaikinti konkurentus ir daryti viską, kas būtina, šiems pinigams sukaupti. Tačiau, kai sukaupė šiuos pinigus, jie darė viską, ką galėjo – tiek naudodamiesi savo pinigais, tiek naudodamiesi neteisėtais metodais, bet taip pat naudodamiesi ir valdžia – kad pašalintų laisvą konkurenciją. Kitaip tariant, jie pasinaudojo ekonomikos laisve, kad įgytų privilegijuotą poziciją, o kai jau įgijo šią poziciją, pradėjo mėginti sunaikinti ekonomikos laisvę, kad niekas negalėtų kelti grėsmės jų pozicijai, ar bent jau, kad tą galėtų daryti labai mažai žmonių.

Na, ir dabar, mano mylimieji, jeigu žvelgtumėte į viską iš grynai logiškos perspektyvos, argi tai nebūtų visų labui, jeigu visi žmonės visuomenėje turėtų daug pinigų? Kaip sakė Motina Marija, vartotojų išlaidos sudaro du trečdalius ekonomikos, tad kuo daugiau pinigų turi vartotojai, tuo daugiau jie išleidžia, tuo daugiau yra inicijuojama verslų, tuo daugiau egzistuojantys verslai uždirba pinigų. Visi klesti. Visi uždirba daugiau pinigų, kai žmonės turi daugiau pinigų, kuriuos gali leisti. Tad kuo daugiau turto visi turės visuomenėje, tuo didesnė bus ekonomika, ir tuo daugiau žmonės galės uždirbti pinigų. Net ir turtingiausi žmonės galės uždirbti daugiau pinigų, jeigu visi turės daugiau pinigų, kuriuos galės leisti. Tai kodėl tuomet šie turtingi žmonės nenori, kad visi taptų turtingais? Na, dėl vienos paprastos priežasties – jie nori pirmauti visuomenėje. Jie nori būti iš visų kitų išsiskiriančiu elitu, turinčiu tai, ko niekas neturi.

Pažvelkite į praeitį, į feodalines Europos visuomenes. Keli kilmingieji sėdėjo savo pilyse, o keli šimtai valstiečių dirbo už juos visus darbus, kad šie galėtų gyventi savo privilegijuotą gyvenimą. Na ir dabar, kaip jau anksčiau sakėme, jeigu paimtume vieną iš šių kilmingųjų ir pažiūrėtume, kiek jis iš tiesų turėjo pinigų, jo turėtas pinigų kiekis nebuvo jau toks didelis lyginant su šiandieninių turčių turtu. Šiandien yra žmonių, kurie, net jeigu atsižvelgtume į infliaciją ir į visus kitus veiksnius, turi daug didesnį turtą nei viduramžių Europos kilmingieji. Tačiau svarbiausia šiems kilmingiesiems buvo ne tai. Svarbiausia jiems buvo tai, kad jie turėjo daugiau pinigų nei didžioji populiacijos dalis. Svarbiausia jiems buvo, kad jie buvo taip toli pralenkę didžiąją populiacijos dalį. Jie taip pat, žinoma, konkuravo ir tarpusavyje, ir vis dėlto, jie galėjo jaustis elito dalimi, o šis elitas buvo taip toli pranokęs paprastus žmones, kad net negalima lyginti. Būtent tai yra svarbu šioms puolusioms būtybėms įsikūnijime, ir būtent dėl to jos nenori, kad visi žmonės turėtų daug pinigų. Jos nenori, kad populiacija pernelyg klestėtų, nes joms iš tiesų nerūpi uždirbti daugiau pinigų nei turi. Joms rūpi turėti daugiau pinigų nei turi dauguma žmonių, ir kad būtų kuo didesnis atotrūkis tarp to, ką turi jos, ir ką turi neturtėliai, ir kad šis atotrūkis būtų toks milžiniškas, jog niekas niekada negalėtų jo panaikinti, ar galbūt tik keletui žmonių pavyktų jį įveikti, tapus milijonieriais ir milijardieriais. Tačiau jie turi leisti tam vykti, kad galėtų išsaugoti amerikietiškos svajonės fantaziją.

Na, ir dabar, galite pažvelgti į tam tikrus žmones, pavyzdžiui, į Amazon savininką, kuris pradėjo nuo nieko, tačiau savo verslą pradėjo naujoje srityje, kurioje nė vienas iš įsigalėjusių verslų neįžvelgė jokios vertės, ir jis sugebėjo sukaupti didžiulius turtus. O šito valdžios elitas, senasis įsigalėjęs valdžios elitas, nemėgsta matyti. Jie yra linkę žiūrėti į šiuos žmones iš aukšto, nes šie nepriklauso senajam isteblišmentui. Tačiau jie tai leidžia, kadangi tai palaiko šią amerikietiškos svajonės fantaziją, jog visi iš tiesų gali padaryti tą patį, jei tiktai įdėtų tiek pat pastangų, kiek įdėjo jis. Tačiau tiesa yra tokia, kad visi negalėtų padaryti to paties. Visi negalėtų tapti klestinčiais, nes nėra tiek pinigų, nėra tokios ekonomikos, nėra laisvės, nėra konkurencijos. Vienas ar du žmonės iš tiesų gali prasimušti pro šias stiklo lubas ir sukaupti milžinišką turtą, pradėję nuo nieko. Tačiau, jeigu visi amerikiečiai mėgintų daryti tą patį, net jeigu jie labai stengtųsi ir dirbtų iš visų jėgų, jie visi negalėtų to pasiekti, nes ekonomika tiesiog nėra tame lygmenyje. O tame lygmenyje ji nėra dėl to, kad valdžios elitas ją dirbtinai laikė žemesniame lygmenyje.

Ir tai yra varžymosi mąstymas. Ir, deja, jis palaiko status quo tokį, koks jis šiuo metu yra, ir šį mastymą galite atrasti ne tik tarp aukščiausio vieno procento valdžios elito. Galite jį rasti tarp ganėtinai didelės Amerikos žmonių dalies. Jie taip pat nori prieš kitus pirmauti, galbūt ne tiek smarkiai kaip valdžios elitas, bet jie nori bent truputį pirmauti. Jie nori būti pirmi. Jie nori būti tais kaimynais, nuo kurių visi mėgintų neatsilikti. Tai sukūrė tam tikrą mąstymą Amerikoje, ir galite jį atrasti visur. Tai sukūrė mąstymą, kuriame kai kurie žmonės savo jaunystėje dėjo pastangas, pradėjo savo verslą, darė viską, ką buvo būtina daryti, ir įgijo daugiau pinigų už vidutinį žmogų. Bet dabar, kai jau įgijo šiuos pinigus, jie pasidarė šiek tiek atsipalaidavę, jie šiek tiek aptingo. Tačiau jie nori išsaugoti šį savo pranašumą, kurį turi prieš kitus. Jie vis dar nori pirmauti, bet iš tiesų nebenori daugiau stengtis ir sunkiai dirbti. Tai ką jie tuomet daro? Jie nori laikyti kitus žmones užspaustus.

Ir daugelyje žmonių įvyksta pokytis. Iš pradžių jie visi yra susitelkę į mėginimus uždirbti kuo daugiau pinigų. O tuomet, kai pajaučia turintys pakankamai, įvyksta pokytis, ir dabar jie savo dėmesį sukoncentruoja į mėginimus neleisti, kad kiti žmonės juos pralenktų. Ir daugelyje, daugelyje vietų Jungtinėse Valstijose tai sukūrė taip vadinamą „senų pažįstamų“ tinklą. Šis pasiuntinys matė vieną tokį pavyzdį, kai gyveno Montanoje, kuomet mūsų ankstesnė Summit Lighthouse dispensacija persikėlė į tą labai konservatyvią vietą, kurioje buvo „senų pažįstamų“ rančų savininkų tinklas, šimtus metų auginusių gyvulius savo didelėse rančose. Jie nenorėjo, kad čia atsikeltų šitas niueidžo kultas. Jie, tiesą sakant, iš viso nenorėjo, kad vyktų kažkokie pokyčiai, ir todėl viskam priešinosi. Toje vietoje buvo nedidelis miestelis, kuriame valdžia norėjo pastatyti oro uostą ir universitetą. Tačiau miesto tėvai tai atmetė. Tad viskas buvo perkelta į kitą miestą, kuris tuomet daug kartų išaugo ir žmonės daug labiau suklestėjo. Tačiau „senų pažįstamų“ tinklas tame nedideliame miestelyje to nenorėjo, nes norėjo išsaugoti savo privilegijuotą poziciją, ir būtent tai matote daugelyje, daugelyje vietų Jungtinėse Valstijose, kaimo vietovėse, mažesniuose miestuose, net ir didesniuose miestuose.

Šią tendenciją matote beveik visur, kuomet miestuose arba miesteliuose egzistuojantys verslai turi dominuojančią poziciją ir nori laikyti kitus verslus užspaustus. Jie nenori matyti kitų verslų iškilimo. Jie truputį aptingo. Jie nebenori tiek sunkiai dirbti. Jie nenori, kad koks nors sunkaus darbo nebijantis išsišokėlis nuviliotų jų klientus. Tad jie daro viską, ką gali įstatymo ribose, ar net ir už įstatymo ribų, dažnai pasitelkdami korupciją, kuri nebūtinai yra ta negatyvi korupcija, tačiau tai yra tokia korupcijos forma, kuri leidžia seniems pažįstamiems išsaugoti savo privilegijuotas pozicijas tarpusavyje bendradarbiaujant. Ir šis mąstymas padaro du dalykus. Visų pirma, jis leidžia tikrajam valdžios elitui išlikti valdžioje, ir todėl toliau palaiko šią apverstos piramidės ekonomiką. Na, o antra, tai sulėtina ekonomikos augimą. Nes, vėlgi, ateina toks momentas, kai sukaupiate pakankamai pinigų nusipirkti namą, apie kurį visada svajojote, tačiau negalite nusipirkti dviejų svajonių namų ar trijų, ir negalite svajoti apie geresnį namą. Negalite nusipirkti didesnio automobilio, nei tas automobilis, apie kurį svajojote būdami jauni, ir taip toliau, tad daugelis žmonių pasiekia momentą, kai jie galbūt kaupia pinigus, tačiau jų neleidžia, tad jų pinigai neteka per ekonomiką. Ir jie taip pat nenori jais dalintis, nes dalinimasis turtu padeda kitiems žmonėms geriau gyventi.

Ir koks yra šio mąstymo, šios sąmonės poveikis? Poveikis yra anti-bendruomeniškas. Bendruomenė yra kuriama ne taip. Jeigu pažvelgtumėte į tuos pavyzdžius, apie kuriuos kalbėjo Motina Marija, apie čia atvykusius pirmuosius Amerikos naujakurius. Jie turėjo labai stiprų bendruomeniškumo jausmą, jie labai stipriai jautė turintys padėti vieni kitiems, nes žinojo, kad tik šitaip ir patys galės geriau gyventi. Jiems net mintis į galvą neatėjo, kad galėtų geriau gyventi viską darydami individualiai. Visas jų mąstymas rėmėsi tuo, kad: „Aš galėsiu geriau gyventi, jeigu geriau gyventi padėsiu savo broliams ir seserims bendruomenėje, nes, kai visa bendruomenė klesti, taip pat klesti ir visi tos bendruomenės nariai.“ Toks buvo jų mąstymas. Būtent šis mąstymas pastatė Ameriką. Jis vis dar čia tebėra, vis dar galite jį rasti. Tačiau šiuo metu Amerikoje jis nebėra dominuojantis mąstymas, ir jau kurį laiką jis nebedominuoja.

Leiskite man jums pravesti nedidelę istorijos pamokėlę. Grįžkime atgal, iš pradžių į 19-ąjį amžių. Atsiranda dideli verslininkai, kurie suvokia, ką sakė Motina Marija: „Norėdami iš tiesų sukaupti daug turto, negalėsime to pasiekti laisvos rinkos ekonomikoje, kurioje egzistuoja nevaržoma konkurencija. Negalėsime to pasiekti, tiesiog teikdami paslaugas ar produktą ir uždirbdami iš to natūralų, proto ribose pelną.“ Tad, kitaip tariant, kai žiūrite į tam tikrą ekonomiką, matote, kad egzistuoja tam tikras lygmuo. Visa šalies ekonomika egzistuoja tam tikrame lygmenyje. Žmonės turi tam tikrą pinigų kiekį. Jie gali mokėti tam tikrą pinigų kiekį už būtiniausius dalykus, ir todėl galite uždirbti tam tikrą pelną, tiekdami šiuos būtiniausius dalykus. Tai yra natūralus pelnas. Na, ir dabar, natūralus būdas padidinti savo pelną būtų pakelti ekonomikos lygmenį, kad visi turėtų daugiau pinigų. Jie galėtų leisti sau daugiau mokėti, jie galėtų leisti sau daugiau pirkti, ir jūs tuomet galėtumėte uždirbti didesnį pelną. Jeigu padvigubintumėte visos ekonomikos lygį, natūralus pelnas taip pat padvigubėtų. Tačiau šiems žmonėms nebuvo gana gauti dvigubą pelną. Jie norėjo jį padauginti šimtą, tūkstantį kartų, o to neįmanoma padaryti natūralioje ekonomikoje, laisvoje ekonomikoje, kurioje egzistuoja nevaržoma konkurencija.

Šitai galite padaryti tik monopolizuotoje, apverstos piramidės ekonomikoje, kuri paima žmonių darbo vertę ir sukoncentruoja ją elito rankose. Kitaip tariant, taip vadinamos laisvos rinkos ekonomikos, apie kurią visą laiką rėkia žmonės Amerikoje, realybė yra tokia, kad joje galite uždirbti tik natūralų pelną. Įmanomas tik natūralus pelnas. O tai reiškia, kad natūralioje ekonomikoje nematysite atsirandančio elito, kuris būtų toli pralenkęs plačiąją populiaciją.

Negalite šito matyti natūralioje ekonomikoje, nes uždirbate tik natūralų pelną. O šie valdžios elito nariai norėjo sukurti nenatūralią ekonomiką, kurioje būtų įmanoma sukoncentruoti turtą 1% populiacijos rankose. Iš esmės būtent tokią ekonomiką turėjote feodalinėse Europos visuomenėse, kuriose žmonių darbu sukurtas turtas buvo pilamas į kilmingųjų kišenes, kurie buvo tikrieji žemės ir žmonių savininkai. Ir tą patį jie norėjo pakartoti Amerikoje. Šito jie siekė nuo pat 19-ojo amžiaus. Iš pradžių jie sukūrė Federalinį Rezervą, sukūrė finansinius instrumentus, sukūrė akcijas ir vertybinius popierius, sukūrė bankininkystės sistemą ir dar daugelį kitų dalykų.

Ir prie ko visa tai privedė? Na, jeigu peršoktumėte į 20-ojo amžiaus trečiąjį dešimtmetį, pamatytumėte taip vadinamą „riaumojantį trečiąjį dešimtmetį“, per kurį vyko tariamai didelis ekonomikos augimas. Tačiau iš tiesų augo ne natūrali ekonomika, nors ir ji tuo metu augo. Tačiau augimas buvo apverstos piramidės augimas. Jis buvo sukoncentruotas rankose tų, kurie turėjo pakankamai pinigų pirkti akcijas, ir kurie turėjo tiek daug pinigų, kad galėjo sukurti akcijų burbulą. Tai atvedė prie fenomeno, kuris ekonomikos srityje yra žinomas spekuliacijos vardu. Kitaip tariant, jūs kažką perkate, tai, pavyzdžiui, gali būti nekilnojamas turtas, tai gali būti akcijos, tai gali būti įvairiausi kiti finansiniai popieriai, tačiau jūs tai perkate ne dėl to, kad tai jums turi kažkokią vertę ir norite tuo naudotis, o dėl to, kad spekuliuojate ir galvojate, kad nors šiuo metu už tai sumokėsite tam tikrą pinigų sumą, kainos išaugs, ir todėl po kurio laiko galėsite tai parduoti ir pasidaryti pelną. Kitaip tariant, spekuliuojate, manydami, kad kainos ir toliau augs.

Na, ir dabar, mano mylimieji, jeigu turėtumėte natūralią ekonomiką, kurioje egzistuotų lygus turto visuose žmonėse pasiskirstymas, nebūtinai, kad visi turėtų tokią pačią pinigų sumą, bet visi dalintųsi augimu, jeigu turėtumėte tokią ekonomiką, galėtumėte matyti, kad kainos ir toliau augtų, nes visi turėtų vis daugiau ir daugiau pinigų, tad jie galėtų sau leisti įsigyti brangesnius produktus. Tad čia galėtumėte potencialiai matyti tolesnį kainų augimą. Tačiau kainos neaugtų taip greitai, kaip šitoje jūsų sukurtoje burbulo ekonomikoje, kurioje, vėlgi, žmonės kažką perka ne dėl to, kad tai turi vertę, jie tai perka dėl to, kad spekuliuoja, galvodami, jog kaina ir toliau augs ir jie galėsi visa tai parduoti ir gauti pelną.

Na, ir dabar, jeigu pažvelgtumėte į Jungtines Amerikos Valstijas, pamatytumėte fenomeną, kuris nėra taip akivaizdžiai matomas nė vienoje kitoje pasaulio šalyje, nors jį taip pat matote ir kitose šalyse, tačiau labiausiai jį matote Amerikoje, matote jį čia vėl ir vėl. Akivaizdus pavyzdys yra biržų akcijos griūtis 1929 metais. Pačios akcijos neturi prigimtinės vertės, o tiksliau vertę jos įgija dėl to, kad, jeigu perkate akcijas kompanijoje, kuri uždirba pelną, jums yra išmokami dividendai. Tačiau 20-ojo amžiaus trečiajame dešimtmetyje akcijų kainų kilimą sukėlė ne tai, kad žmonės pirko akcijas, tikėdamiesi gauti iš savo akcijų dividentus. Akcijų rinka buvo auginama dirbtinai, nes žmonės nesiliovė pirkti spekuliuodami, galvodami, kad kainos ir toliau augs, ir jie netrukus galės gauti didelį pelną nieko nedarydami.

Taip dažnai matydavote skirtingose Jungtinių Valstijų vietose staiga susikūrusį nekilnojamo turto burbulą. Staiga nekilnojamo turto kainos pradeda augti. Žmonės nusiperka butą. Jie žino neturintys pakankamai pajamų, kad galėtų sau leisti ilgesnį laiką gyventi šiame bute, nes buto kaina yra pernelyg aukšta. Tačiau jie mano galėsiantys jame pagyventi bent metus ar dvejus, ir tuomet jie tikisi galėsiantys parduoti šį butą ir gauti pelną. Tačiau, žinoma, toks burbulas negali tęstis amžinai. Tai yra piramidinė schema. Ateis toks momentas, kai tie, kurie pradėjo šį ciklą, bus pakankamai gudrūs suvokti, kad tai nebegali ilgiau tęstis, ir jie pradės traukti savo pinigus. Tad egzistuoja šis maždaug 1% žmonių, kurie žino galintys pūsti šiuos burbulus, ir jie tai darė vėl ir vėl, ir vėl.

Jie pučia šį burbulą, dėdami savo pinigus į akcijų rinką ar į nekilnojamo turto rinką, ir priverčia kainas augti. Ir jie tuomet kliaunasi žmonėmis, kurie yra žemiau už juos mitybos grandinėje, kurie neturi tiek daug pinigų ir nėra tokie žiaurūs, ir šie žmonės taip pat pradeda pirkti, tikėdamiesi gauti pelną trumpalaikėje perspektyvoje. Elitas žino, kad tai gali vykti tik tam tikrą laiko tarpą. Tačiau tuo tarpu jų investicijų vertė auga, nes auga jų akcijų arba nuosavybės kaina. Ir tuomet ateina momentas, kai jie galvoja: „Atėjo laikas viską ištraukti“, ir jie pradeda traukti pinigus, ir staiga, jiems pradėjus viską pardavinėti, kainos nebegali būti išsaugotos, ir kainos ima kristi, ir daugeliu atvejų tai gali atvesti prie panikos, sukeliančios griūtį. Tai reiškia, kad dabar aukščiausias 1% ne tik kad laiku ištraukė savo pinigus, jie taip pat susikūrė milžinišką pelną. Tačiau dauguma žmonių yra žemiau šioje mitybos grandinėje. Jie prarado pinigus, daugeliu atvejų, visus savo pinigus, nes perinvestavo. Valdžios elitas tai daro vėl ir vėl. Jie tai darė vėl ir vėl, darys tai tol, kol žmonės nepasidarys išmintingesni ir nepradės reikalauti, kad politikai sustabdytų šitą išnaudojimą, nes tai yra išnaudojimas.

Tai nėra laisvos rinkos ekonomika. Laisva rinka nereiškia, kad aukščiausias 1% turi absoliučią laisvę išnaudoti 90% populiacijos. Tai nėra laisvos rinkos ekonomika. Negalite išsaugoti laisvos rinkos ekonomikos, jeigu leidžiate nuožmiausiems žmonėms kurti monopolius ir šiuos burbulus, pakilimo ir nuosmukio ciklus. Kas iš tiesų vyksta per tokį pakilimo ir nuosmukio ciklą? Na, vyksta tai, kad sunaikinate bendruomeniškumo jausmą. Sukuriate situaciją, kurioje individai rūpinasi tik savimi. Jų varomoji jėga yra godumas. Jie nori uždirbti vis daugiau ir daugiau pinigų. Jiems nerūpi, kad kiti žmonės praranda pinigus. Jiems nerūpi, kad visuomenė praranda pinigus. Jiems nerūpi, kad visi tie paprasti žmonės, kurie dirba darbus, neuždirba daugiau pinigų, jų pragyvenimo lygis nekyla. Jiems niekas daugiau be jų pačių nerūpi.

Tad turite šią elito grietinėlę, kurie yra visiškai apakinti savo godumo, tačiau taip pat turite ir tuos, kurie nori būti elito dalimi, nori būti tais kaimynais, ir jie mėgina įšokti į traukinį ir greitai praturtėti. Ir būtent jie dažniausiai būna palikti ant ledo, kaip yra sakoma. Ir nutinka taip, kad patys savanaudiškiausi, labiausiai į save susikoncentravę, labiausiai egoistiški, labiausiai nejautrūs, į didžiausią narcisizmą linkę žmonės visuomenėje kuria šiuos pakilimo ir nuosmukio ciklus, iš dalies ciniškai manipuliuodami, o iš dalies tiesiog dėl aklo godumo. Tačiau jiems tai buvo leidžiama daryti vėl, ir vėl, ir vėl. Na, ir kas gi nutinka, kai pradedate tai daryti? Na, kurį laiką gali atrodyti, kad natūrali ekonomika auga kartu su burbuline ekonomika. Kuriate nenatūralią ekonomiką, kuri yra tarsi aštuonkojis, apžergęs natūralią ekonomiką, įleidęs savo čiuptuvus ir iš visur iš kur tik įmanoma siurbiantis pelną ir vertę į save.

Ir kurį laiką natūrali ekonomika gali augti. Tačiau tuomet ateina momentas, kai nenatūrali ekonomika pradeda augti daug greičiau už natūralią ekonomiką, ir įvyksta pokytis, kuomet nebėra skiriama pakankamai dėmesio talentų dauginimui. Kai sakau, „talentų dauginimui“, turiu omenyje, kažko darymui, kas visiems duotų naudos, kas pakeltų visą ekonomikos lygį. Kai dirbtinai sukeliate nekilnojamo turto kainą, nesukuriate daugiau vertės, nestatote naujų namų, nestatote didesnių ar gražesnių namų. Jūs tiesiog dirbtinai išpučiate egzistuojančių namų kainas. O akcijos yra dar blogiau! Ko vertas akcijų sertifikatas? Jis nevertas popieriaus, ant kurio yra išspausdintas, kaip yra sakoma.

Kai sukuriate šią dirbtinę ekonomiką, ką padarote? Suspenduojate esminį ekonomikos augimo principą, kurį Jėzus aprašė savo palyginime apie talentus, kuomet trys tarnai gavo tris skirtingas talentų sumas. Kai kažką padauginate, darydami kažką, kas neša naudą visumai, iš dvasinės karalijos sulaukiate padauginimo. Būtent taip ekonomika gali augti ir jos augimas nesustoti. Ekonomika gali patirti tvarų augimą, be jokių pakilimų ir nuosmukių, be jokios infliacijos, kai tai yra natūrali ekonomika, tačiau tam yra reikalingas padauginimo faktorius, o kai šį padauginimo faktorių suspenduoja godumas, ateina toks momentas, kai ekonomika patiria nuosmukį. Įvyksta griūtis. Kitaip tiesiog negali būti.

Net jeigu neturite padauginimo faktoriaus, šie pakilimo ciklai privalo baigtis, kadangi jie yra dirbtinai sukurti. Tai yra piramidinė schema. Ji yra priklausoma nuo to, kad vis daugiau ir daugiau žmonių į ją dėtų savo pinigus, o tai negali tęstis, jei tik nedidelė mažuma ištraukia savo pinigus iš šio ciklo. Iš kur gali ateiti vis daugiau ir daugiau pinigų, jeigu nėra jokios išeigos? Tai neįmanoma. Net ir žvelgiant iš praktinio lygmens, šių ciklų gyvavimo laikas privalo būti ribotas. Tačiau ypač kai atsižvelgiate į šį padauginimo faktorių, akivaizdu, kad viskas baigsis griūtimi. Tad kas gi nutiko 20-ojo amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje? Na, ekonomika buvo įsiurbta į tokį gilų žemyn traukiantį sūkurį, kad jis tapo save pastiprinančiu sūkuriu, kaip kad trečiajame dešimtmetyje egzistavo aukštyn kylanti spiralė. Tie, kurie vis dar tebeturėjo pinigų, nedrįso jų investuoti, nedrįso pradėti naujų verslų, nes manė, kad šie verslai gali neišgyventi. Jie manė negalėsiantys uždirbti pinigų, kai tiek daug žmonių prarado savo darbus ir tapo bedarbiais, ir, daugeliu atvejų, jie ir nebūtų šių pinigų uždirbę.

Tad kas iš tiesų nutiko? Nenatūrali ekonomika sugriovė natūralią ekonomiką. Pakilimo ir nuosmukio ciklas sunaikino natūralią ekonomiką, ir recesija tapo daug blogesnė nei galėjo būti. Ar elito grietinėlei tai rūpėjo? Ne, nes jie turėjo visus pinigus, kiek tik jiems reikėjo, kad galėtų toliau tęsti savo prabangų gyvenimo būdą. Jie turėjo pinigų išlaukti iki sekančio pakilimo ciklo, kuomet ekonomika vėl pradėjo augti. Tačiau kas gi čia iš tiesų įvyko? Įvyko tai, kad buvo sunaikintas bendruomeniškumo jausmas, ir prasidėjo recesija, kurioje kiekvienas buvo paliktas kapstytis savarankiškai, ir nebuvo jokio noro padėti vienas kitam tokiu lygmeniu kaip anksčiau. Vėlgi, tai pašalino padauginimo faktorių per visą šį 20-ojo amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį.

Tai kas atgaivino ekonomiką? Deja, ekonomiką atgaivino Antrasis Pasaulinis Karas, kuriame amerikiečiai turėjo išorinį priešą, privertusį juos susivienyti kovoje prieš šį priešą. Tai atkūrė dalį šios bendruomeniškumo dvasios, šį pasiryžimą aukotis dėl didesnio gėrio, ir tai atgaivino ir pagreitino dvasinį akceleracijos faktorių, ir ekonomika vėl pradėjo augti. Deja, visa tai buvo pasiekta milžiniška žmonių gyvybių kaina, kurie buvo nužudyti kare, kurie buvo sužeisti karo ir taip toliau. O kas tuomet įvyko po karo? Na, bendruomeniškumo dvasia persinešė ir į po karo sekusius dešimtmečius. Atsirado auganti vidurinioji klasė, kuri patikėjo savo šalimi, patikėjo sistema ir patikėjo ekonomika. Jie drįso investuoti ir drįso leisti pinigus, ir ekonomika tapo save pastiprinančiu aukštyn kylančiu ciklu, vėlgi, pagrinde dėl šio padauginimo faktoriaus, kurį turėjo žmonės.

Bet tuomet, nuo 1975 metų ir toliau, tai nebuvo tik vienas dalykas, tai buvo daug dalykų, kuriuos elito grietinėlė sugebėjo prastumti politiniame lygmenyje, ir tai vėl pradėjo riboti tą padauginimo faktorių. Būtent todėl ekonomika vėl ėmė stagnuoti, ekonominis augimas pradėjo stagnuoti, ir, vėlgi, iš dalies varomoji to jėga yra žmonės, kurie veikia kaip individai ir turi varžymosi mąstymą, nori pirmauti prieš kitus, nori turėti privilegijuotą poziciją ir neleisti kitiems žmonėms jos iš jų paveržti. Kaip galite, įgiję privilegijuotą poziciją, neleisti kitiems žmonėms paveržti jūsų pozicijos? Tiktai suvaržydami nevaržomą konkurenciją. Tačiau jeigu suvaržote nevaržomą konkurenciją, taip pat suvaržote padauginimo faktorių, nes suvaržote inovacijas, suvaržote norą geriau tarnauti žmonėms, suvaržote egzistuojančius verslus ir taip toliau. Negalite išsaugoti šio ciklo.

Kai tie žmonės, kurie nori įgyti privilegijuotas pozicijas naudodamiesi laisve, ir tuomet nori išsaugoti šias privilegijuotas pozicijas varžydami laisvę, kai jie įgija valdžią, padauginimo faktorius krenta. Ir visa tai, ką dabar matėte, yra tiesiog nuėjimas į absurdišką kraštutinumą. Tiesiog absurdiška, kiek daug pinigų yra sukoncentruota aukščiausių 0,1% rankose – negalite sakyti Amerikos žmonių rankose, nes jie patys savęs nelaiko amerikiečiais ir nesielgia kaip amerikiečiai.

Mano mylimieji, tai gali pasikeisti dviem būdais: Tai gali pasikeisti per dar vieną nuosmukį, kuris atves prie didžiulio ekonomikos kracho, labai negatyviai paveiksiančio plačiąją visuomenę. Jis taip pat negatyviai paveiks ir aukščiausią 1%, nes jie dabar sukūrė tokią sistemą, kuriai žlugus, jie nesugebės išsaugoti savo turto kaip jį didele dalimi išsaugojo 20-ojo amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Jie taip pat daug neteks, dauguma jų. Tai turės milžiniškas negatyvias pasekmes. Tai gali atvesti prie krizinės situacijos, prie smurtinės revoliucijos ar žmonių sukilimo. Gali įvykti karas, kuomet Amerika taip stipriai įsitrauktų į užsienio karus, kad jie visiškai nusiaubtų Ameriką ir ji būtų priversta išleisti daugybę pinigų. Ir tai yra vienas iš scenarijų. Tai nėra nerealistiškas scenarijus.

Aš, žinoma, laikausi vizijos, kad to neįvyks, kad Amerikos žmonės patirs pokytį, pereis pokytį, kuomet ryšis sakyti: „Mes norime pasikeisti.“ Ir todėl tarp žmonių, tarp daugumos žmonių atsiras toks didelis ryžtas, kad jie visi susivienys dėl vieno tikslo: pakeisti šią apverstos piramidės, elitistinę ekonomiką. Tai gali įvykti. Tačiau net ir tai gali įvykti daugiau nei vienu scenarijumi. Idealus scenarijus, žinoma, būtų toks, kad žmones suvienytų aukštesnė vizija, kaip ekonomika iš tiesų galėtų funkcionuoti, natūralios ekonomikos pavidalu, kuomet ji visiems neštų naudą. Tačiau, deja, taip pat egzistuoja ir kitas didelę tikimybę išsipildyti turintis scenarijus, ir tai yra, kad žmonės nesusivienys aukštesnėje vizijoje. Juos suvienys tik pyktis prieš tuos, kuriuos jie bus pradėję laikyti bendru priešu.

Na ir dabar, kaip sakė Motina Marija, aukščiausi 0,1%, dauguma jų, yra puolusios būtybės. Tiktai keletas tarp jų buvo užvaldyti puolusių būtybių. Jie susikūrė savo pozicijas ir jas saugo skaldydami žmones. Visada egzistuoja rizika tai darant, nes gali įvykti tas pokytis, ypač šiandieninėje žiniasklaidoje su internetu, kuomet dauguma žmonių pradės suvokti, kad priešas nėra kita žmonių grupė; priešas yra valdžios elitas. Priešas yra elitas, kuris suskaldė žmones į visas tas kariaujančias grupes. Jeigu žmones suvienys ši vizija ir suvienys pakankamas pyktis, tai taip pat gali atvesti, ne prie taikaus perėjimo, bet bent jau ne prie tokio negatyvaus perėjimo, koks įvyktų tuomet, jeigu pirmiau ekonomikoje įvyktų krachas, ir žmonės po to imtų reikalauti pokyčių. Tai, žinoma, nėra aukščiausias scenarijus. Tai yra akivaizdžiai dualistinis scenarijus. Tačiau kaip jau anksčiau sakėme, kartais situacija gali būti tokia, kad aukštesnė vizija yra tiesiog neįmanoma, nes nėra pakankamai žmonių, kurie sugebėtų ją matyti. Tad jiems turi būti leidžiama išreikšti savo sąmonę.

Šiuo metu pernelyg daug amerikiečių yra šioje susiskaldžiusioje proto būsenoje, kurioje nenori pažvelgti į save. Jie nori badyti pirštais į kitą žmonių grupę, nori juos laikyti priešais. Jeigu jie susivienys ir pirštais pradės badyti į valdžios lyderius, sakydami, kad priešai yra jie, tai taip pat gali atvesti prie pokyčių, ne prie aukščiausios pokyčių formos, bet tai iš tiesų gali atvesti prie pokyčių. Tai, žinoma, ilgalaikėje perspektyvoje problemų neišspręs, nes tik aukštesnė vizija išspręs problemas, kadangi susiskaldymų tai iš tiesų neįveiks. Žmonės gali susivienyti prieš bendrą priešą, kaip buvo susivieniję kovoje prie nacius ir japonus, tačiau tai nereiškia, kad visi susiskaldymai Amerikos visuomenėje dabar jau bus įveikti, kaip tą aiškiai šiandien galite matyti. Net jeigu žmonės susivienys prieš elitą, tai, žinoma, nepadės įveikti visų susiskaldymo formų, tiesiog scena bus paruošta sekančiam konfliktui ateityje. Ir visgi šiam scenarijui turi būti leista įvykti.

Ir jau matėte viso to pradžią, kas gali įvykti, šiose demonstracijose prieš policijos brutalumą. Galite iš to matyti žmonėse egzistuojantį pyktį. Daug, daug žmonių turi savyje susikaupusį pyktį, ir didelė šio pykčio dalis kyla iš to, kad jie žino, net jeigu sąmoningai to nepripažįsta, kad negali išsaugoti savo vidurinės klasės pragyvenimo lygio. Jie žino, kad kažkas įvyko, kad jie praranda pajamas, praranda turtą, jų pragyvenimo lygis patiria pastovią eroziją. Jie nežino, ką turėtų daryti. Jie nežino, kokia yra viso to priežastis. Tad jie pyksta, ir kai siekia išlieti šį pyktį, matote visas tas riaušes ir demonstracijas.

Na ir dabar, žinoma, nekyla nė klausimo, kad policijos brutalumas peržengė visas ribas, ir iš tiesų yra teisinga ir demokratiškai teisėta žmonėms prieš tai taikiai demonstruoti. Tačiau dėl šio pykčio galite matyti, kad dažnai yra sunku išsaugoti šių protestų taikumą. Ir taip pat matote, kad policija buvo įtraukta į mūsų taip vadinamą kolektyvinį pykčio prieš žmones padarą. Būtent dėl to matote šį besitęsiantį policijos brutalumą. Net ir po pirmųjų demonstracijų, ir toliau vyko šaudymai, absoliučiai nereikalingi šaudymai. Kaip gali būti būtina šauti žmogui į nugarą septynis kartus? Galite tik sakyti, kad policininko protas buvo užvaldytas kolektyvinio padaro, ir šio žmogaus prote nebebuvo likę jokių racionalių minčių. Ir nepaisant visų tų vykstančių protestų, tai vis tiek nutiko.

Tam nėra jokio racionalaus paaiškinimo, išskyrus šį susikaupusį pyktį, ir tik laiko klausimas, kada jis pasieks tokį lygmenį, kad valdžia nepajėgs jo suvaldyti. Jie gali iškviesti Nacionalinę Gvardiją, jie gali iškviesti specialiąsias pajėgas, ir vis tiek nesugebės to sustabdyti, galiu jums garantuoti. Jeigu jie mėgins tai sustabdyti jėga, na, tai kuo tuomet Jungtinės Amerikos Valstijos skirsis nuo diktatoriškų valstybių, už kurias Amerika teigia esanti daug aukščiau? Tad matote dilemą, į kurią yra papuolusi Amerika, ir būtent dėl to Motina Marija sakė: „Šiuo metu Amerika yra nevaldoma.“

Kaip galėsite išsaugoti įstatymus ir tvarką, jeigu į riaušes įsitrauks pernelyg daug žmonių? Kaip galėsite tai daryti ir tuo pačiu metu išsaugoti kažkokius demokratinius principus? Mano mylimieji, tai neįmanoma. Tai yra neįmanoma situacija. Ar egzistuoja kažkokia išeitis?

Na, žinoma, kad egzistuoja išeitis. Yra daugiau nei viena išeitis. Tačiau tai yra pokytis Amerikos žmonių sąmonėje, kuomet jie pradėtų žiūrėti į tai, kas juos skaldo, ir pradėtų atkurti ryšį su šiuo pamatiniu žmogiškumu, apie kurį tiek daug kartų kalbėjome. Kas tai yra, ką turite tikroje bendruomenėje? Turite tą žmogiškumo jausmą. Tai gali būti į pirmuosius Amerikos naujakurius panaši bendruomenė, kurie buvo labai neturtingi, jie buvo labai sunkioje situacijoje priešiškoje aplinkoje, kurios nepažinojo, ir juos vienijo poreikis išgyventi. Bet taip pat egzistavo šis pamatinio žmogiškumo pripažinimas: „Mes sėdime vienoje valtyje. Galėsime išgyventi tik padėdami vienas kitam. Negalėsime išgyventi, jeigu kovosime vienas su kitu ar varžysimės tarpusavyje.“ Tad būtent tai gali atsirasti, kuomet žmonės pažvelgtų į tas riaušes, pažvelgtų į valdžios reakciją ir tartų: „Bet palaukite minutėlę. Šitai jau nuėjo per toli. Argi nematote, kad viskas nuėjo per toli? Turime liautis. Juk ne toks yra Amerikos tikslas. Ne toks yra demokratijos tikslas ir tai tikrai nėra tas kelias, kuriuo Amerika galėtų nueiti į geresnę ateitį.“

Jeigu pakankamai žmonių sukurs tam atsvarą, tuomet gali įvykti pokytis. Susiskaldymai gali būti palikti, ir žmonės gali pradėti vienytis ir sakyti: „Tiesiog negalime leisti siautėti šiam žemyn traukiančiam sūkuriui. Privalome tai sustabdyti ir privalome tai sustabdyti dabar.“ Egzistuoja realus potencialas, kad tai gali įvykti. Kaip sakė Motina Marija, daug, daug žmonių Amerikoje suvokia šiuos dalykus. Jiems tai nebūtų jokia naujiena, jeigu jie perskaitytų šį diktavimą, nes šias idėjas jie jau turi savo protuose. Jie jas, žinoma, gavo iš mūsų, nes buvo susiderinę su mumis, nors niekada negirdėjo apie pakylėtuosius mokytojus ir jiems nėra būtina apie mus išgirsti. Tačiau jie yra čia. Tai gali įvykti. Potencialas yra tikras.

Na, ir dabar, klausimas, kurį aš užduodu jums, kurie esate tiesioginiai mokiniai, yra toks: „Ar būsite šio vyksmo pionieriais? Ar būsite tais žmonėmis, kurie galėtų pakreipti pusiausvyrą ta kryptimi?“ Jeigu taip, tuomet patys privalote įveikti šį susiskaldymą. Privalote įveikti šį skaldantį mąstymą, kuriame kai kurie iš jūsų, tiesą sakant, pernelyg didelis jūsų skaičius, įsitraukėte į visą šį mąstymą, šį epinį mąstymą: „Ši partija yra teisinga. Kita partija yra absoliučiai klaidinga. Tiktai šis prezidentas gali išgelbėti Ameriką. O štai tas prezidentas nugramzdins ją į pragarą.“ Ir visas šis mąstymas. Jeigu norite būti pozityvaus pokyčio link aukso amžiaus pionieriais, privalote pažvelgti į save, ir turite pažvelgti, kodėl įsitraukėte į šį mąstymą. Turite suprasti, kad tai yra baime grįstas mąstymas. Tai yra epinis mąstymas, apie kurį perdavėme tiek daug mokymų. Galbūt studijavote šiuos mokymus, galbūt manote supratę juos intelektualiai, tačiau jus vis tiek įtraukė šios savastys iš ankstesnių gyvenimų, kurioms, daugeliu atvejų, pradžią davė jūsų kosminė gimimo trauma. Tai yra baime grįstos savastys. Egzistuoja kažkokia baimė, kuri jus padarė pažeidžiamus įsitraukimui į visą šį mąstymą, kuriame ieškote atpirkimo ožių, kuriame kitus žmones laikote problema.

Pionieriais galėsite būti, tik jeigu naudositės mūsų duotais įrankiais ir mokymais, kad virš to pakiltumėte, kad įveiktumėte šias baime grįstas savastis.

Mano mylimieji, sprendimas nėra pakeisti kitus žmones ar pakeisti šalį. Sprendimas yra pakeisti save. Jūs turite savastis, kurios projektuoja, kad privalo įvykti išorinis pokytis. Neišsilaisvinsite iš tų savasčių, kol nesuvoksite, kas esmė čia nėra kovoti dėl kažkokio išorinio pokyčio, diena iš dienos maitinant tai savo energija, skaitant visas tas konspiracijos teorijas ar svetaines, kurios yra grįstos baime ir pykčiu. Esmė čia yra pamatyti, kad tai ateina iš savasties, ir tuomet leisti tai savasčiai mirti. Tik tuomet tapsite laisvi. O jeigu nesate laisvi, mano mylimieji, kaip galite būti dermėje su Sen Žermeno protu? Nes aš iš tiesų esu laisvas.

Kai kurie iš jūsų galvojate, kad šio epinio mūšio kovojimas, kuomet diena iš dienos maitinate savo energija šiuos kolektyvinius padarus, kad tai yra buvimas dermėje su Sen Žermeno protu. O aš jums sakau, kad taip nėra. Kaip galite tai sužinoti? Jeigu ryšitės būti sąžiningi, pamatysite, kad visas šis mąstymas atima jūsų mentalinę laisvę, jūsų emocinę laisvę, jūsų identiteto lygmens laisvę. Jūs nesate laisvi. Todėl negalite būti dermėje su manimi, nes aš esu laisvas, tiesą sakant, AŠ ESU laisvė.

Žinau, mano mylimieji, kad jau ir anksčiau tai sakėme. Nežinau, kaip dar aiškiau galėtume tai pasakyti. Tačiau iš tiesų žinau, kad įstatymas neleis mums to sakyti amžinai. Ateina momentas, kai privalome palikti tuos mokinius, kurie nenori girdėti to, ką sakome, ir tą mes, žinoma, ir padarysime. Mes gerbiame laisvą valią. Paliksime jus. Kaip matėte mus paliekant mokinius vėl ir vėl. O tiksliau, kaip jie patys save paliko, pasirinkdami netranscenduoti savęs. Mes esame pakylėtieji mokytojai, tačiau kaip tapome pakylėtais? Transcenduodami save, ir galiu jus užtikrinti, kaip taip pat daug kartų sakėme, kad pakylėtoje karalijoje egzistuoja nuolatinė savitranscendencija. Galite grįžti į 20-ojo amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį ir perskaityti diktavimus, kurie buvo tikri tais laikais perduoti diktavimai, perduoti Sen Žermeno per Guy Ballard. Galite pasisemti iš jų įkvėpimo. Juose vis dar yra daug vertingų dalykų. Tačiau, jeigu manote, kad Sen Žermenas, kuriuo aš esu šiandien, yra tas pats Sen Žermenas, kalbėjęs per Guy Ballard 20-ojo amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, nesusiderinote su mano nuolatos transcenduojančiu buvimu. Nes aš nuo to laiko transcendavau save milijonus kartų.

Kiek kartų jūs save transcendavote, nuo tada kai buvote įsikūnijime 20-ojo amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje? Kiek kartų esate pasiryžę transcenduoti save per jums likusį šio įsikūnijimo laiką? Man transcenduojant save, jeigu jūs savęs netranscenduojate, negalite nuo manęs neatsilikti. Negalite išsaugoti savo ryšio su manimi. Nėra taip, kad jus palikčiau, kad jus atstumčiau. Jūs mane atstumiate. Nes negaliu ir nesiruošiu stagnuoti, kad galėtumėte išsaugoti savo dabartinį tapatumo lygmenį ir kad galėtumėte turėti pretekstą jo netranscenduoti. Įstatymas, kosminis įstatymas neleistų pakylėtajam mokytojui to daryti. Negalime stagnuoti dėl to, kad grupė mokinių nusprendžia stagnuoti. Negalime būti tokie patys šiandien, ir negalime kalbėti tų pačių dalykų, kuriuos kalbėjome Summit Lighthouse dienomis, kuomet perdavėme daug tikrų diktavimų, kurie vis dar tebėra vertingi. Tačiau jie nebuvo perduoti iš to sąmonės lygmens, kuriame esame šiandien. O jeigu šiandieninius mokymus duotume iš anų laikų sąmonės lygmens, nebūtume pakylėtieji mokytojai. Būtume netikros hierarchijos apsišaukėliai, imituojantys tai, kas buvo perduota anais laikais. Jie negali imituoti to, kas esame šiandien, nes negali savęs transcenduoti. Tačiau jie gali tam tikru laipsniu imituoti praeities įvaizdį, praeities sąmonės lygį, ir to pakanka, kad sugebėtų apgauti kai kuriuos žmones, kurie nesugeba skaityti vibracijos ir netranscenduoja savęs, ir todėl nemato būtinybės ir mokymui save transcenduoti.

Yra pakylėtųjų mokytojų mokinių, o tiksliau, yra žmonių, kurie save vadina pakylėtųjų mokytojų mokiniais, kurie yra tokiame pačiame mąstyme, apie kurį kalbėjau šio diktavimo pradžioje. Jie pasiekė tam tikrą poziciją, kurioje jaučiasi pranokę kitus, ir dabar jie nori būti aukščiau už kitus, stabdydami kitus žmones. Matėme tai kiekvienoje mūsų remtoje organizacijoje. Tam tikra grupė žmonių, dažnai tie, kurie patys pirmieji atėjo į organizaciją, arba tie, kurie daug ką paaukojo, kad įgytų savo poziciją organizacijoje, staiga nenori, kad ateitų nauji mokiniai ir pakeltų savo sąmonę į aukštesnį lygį. Tad jie įvairiais būdais mėgina žeminti šiuos mokinius, mėgina parodyti jiems jų vietą, kad patys ir toliau galėtų būti elitu.

Tai nėra priimtina sąmonės būsena pakylėtųjų mokytojų organizacijoje, ir būtent dėl to liovėmės remti keletą organizacijų, nustojome jas remti, nes nebegalėjome remti šiame mąstyme esančių mokinių. Tad privalome judėti pirmyn. Privalome būti absoliučioje ramybėje, ir esame absoliučioje ramybėje dėl to fakto, kad kai kurie mokiniai nenori judėti pirmyn kartu su mumis. Tai buvo sunki pamoka, kurią turėjo išmokti šis pasiuntinys, nes jis norėjo visiems padėti ir norėjo turėti gebėjimą visiems padėti, ir manė, kad turėtų sugebėti visiems padėti, ir galvojo, kad, jeigu nesugeba visiems padėti, tuomet su juo kažkas yra ne taip. Tačiau dirbdamas su savo kosmine gimimo trauma ir kai kuriomis savastimis, kurias su savimi atsinešė iš natūralios planetos, jis sugebėjo tai transcenduoti ir pripažinti, kad ir jis privalo būti absoliučioje ramybėje, kai kuriems mokiniams išėjus. Ir kai šie apsigręžę ima jį kaltinti, kad jis nebesąs pasiuntinys ir kad nebeturi ryšio su tikraisiais mokytojais, ir ta pati sena dainelė, kurią tiek daug kartų girdėjome per šiuos pastaruosius šimtą metų.

Mano mylimieji, štai ką kol kas norėjau jums duoti. Daviau tikrai daug. Būtų verta tai daug kartų studijuoti, ne protu, ne intelektu, o širdimi. Nes tai gali jus išlaisvinti, idant galėtumėte būti tų pokyčių pionieriais, kurie priartins Ameriką prie Sen Žermeno Aukso Amžiaus.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2020 Kim Michaels