Kodėl Rusija negali išsilaisvinti nuo praeities
Temos: Kodėl yra pavojinga žiūrėti į save pernelyg rimtai – Ryšio su savo pamatiniu žmogiškumu atkūrimas – Sovietų Sąjungos žemyn traukiantis sūkurys – Kodėl Rusija negali judėti pirmyn – Pamatinis žmogiškumas ir Kristus – Nafta leidžia Rusijai izoliuotis
Pakylėtasis Mokytojas Maitrėja per Kim Michaels, 2017 metų birželio 11 d. Šis diktavimas buvo perduotas konferencijoje Novosibirske, Rusijoje.
AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Maitrėja. Gerai, kad mes visi esame viena ir tarp mūsų nėra jokio varžymosi. [PASTABA: Prieš diktavimą dalyvių buvo paprašyta nuspręsti, kurį mokytoją jie norėtų išgirsti perduodant šią konkrečią žinią.] Mes, žinoma, esame labai laimingi galėdami kreiptis į jus čia, Rusijoje, kur galime daug tiesiau kalbėti į Rusijos sąmonę, masinę sąmonę. Mes taip pat esame labai laimingi matydami, kad sugebėjote priimti šį iššūkį iš mūsų su jumoru, užuot žiūrėję į save taip rimtai, kas, atvirai kalbant, yra vienas iš nacionalinių Rusijos žmonių bruožų.
Kodėl yra pavojinga žiūrėti į save pernelyg rimtai
Na ir dabar, žinia, kurią čia norime perduoti, nebūtinai yra skirta dvasios mokiniams, ji labiau yra skirta masinei Rusijos sąmonei. Vienas iš padarinių, kai žmonės į save žiūri labai rimtai, yra tai, kad jie tampa labai, labai jautrūs tam, kaip į juos žiūri kiti žmonės. Galėjote tai matyti daugelyje pasaulio šalių. Galite tai matyti šiandien.
Prie šios temos aš prieisiu per aplinkui, iš pradžių pakalbėdamas apie Vokietijos žmones prieš Antrąjį Pasaulinį Karą. Tai darysiu dėl to, kad šiek tiek išmanau Rusijos žmonių psichologiją ir pamėginsiu pasinaudoti pavyzdžiu, kurį jūs visi žinote, kad žmonėms būtų lengviau pamatyti tendencijas, į kurias siekiu atkreipti jūsų dėmesį.
Vokietijos žmonėse prieš karą matėte, jog jie daugeliu atžvilgių jautėsi menkesniais dėl Versalio taikos sutarties, kadangi jautėsi pralaimėję Pirmąjį Pasaulinį Karą ir manė, kad kitos šalys Europoje ir Jungtinės Valstijos neteisingai su jais pasielgė. Tad, visų pirma, egzistavo šis menkavertiškumo jausmas. O tuomet taip pat egzistavo ši tendencija žiūrėti į save labai, labai rimtai, o tai reiškia, kad ši neteisybė, kurią jie jautė, staiga tapo epiškai svarbi. Tapo epiškai svarbu tai ištaisyti. Būtent tuo pasinaudojo Adolfas Hitleris, įtraukdamas Vokietijos žmones palaikyti jį ir įtraukdamas Vokietiją į žemyn traukiantį sūkurį, atvedusį prie Antrojo Pasaulinio Karo.
Na ir dabar, Vokietijoje matėte, kad vokiečiai, kadangi jie į save žiūrėjo labai rimtai, kai jau buvo sukurta nacistinė imperija, jie taip pat jautėsi esantys kažko labai svarbaus dalis, netgi kad jie yra šio didžiulio judėjimo, didžiulių istorinių pokyčių dalis. Jie jautė, kad tai yra epiškai svarbu ir jautė, kad buvo pasirinkti šiai misijai, kadangi iš tiesų buvo pranašiausia rasė. Būtent tuo tikėjo daugelis vokiečių, kol tebebuvo tame suvokimo filtre (suvokimo burbule), kuris buvo sukurtas toje situacijoje.
Ir staiga pamatėte, kad tarp Vokietijos žmonių atsirado tokių, kurie anksčiau nebuvo labai svarbūs žmonės, jie, tiesą sakant, dažnai jautėsi menkesniais arba neturėjo išsilavinimo ir priklausė žemesniems visuomenės ešelono sluoksniams. O dabar jiems buvo suteiktos pozicijos nacių partijoje, slaptojoje policijoje, kariuomenėje. Ir staiga jie pasijautė esantys svarbesni. Jie persijungė iš menkavertiškumo į pranašumą, ir staiga tapo pasiryžę daryti dalykus (siekdami palaikyti šį epinį jausmą, kad daro kažką istoriškai svarbaus), kurių nebuvo pasiryžę daryti anksčiau. Šį atvejį yra labai naudinga išstudijuoti, kaip žmonės, kurie yra normalūs, reliatyviai normalūs, reliatyviai geri žmonės, gali būti įtraukti daryti dalykus, kurių jie šiaip jau nebūtų darę.
Taip pat matote Vokietijos žmonėse, kad jeigu kas nors būtų atėjęs ir juos tuo laiku sukritikavęs arba parodęs jiems, ką jie daro ir kokios gali būti pasekmės, jie iš karto būtų atmetę šią kritiką. Jie visiškai nebūtų buvę jai atviri. Yra neišvengiama, kai į save žiūrite rimtai, kai jaučiatės turintys svarbią istorinę misiją, jog prarandate bet kokį norą pažvelgti į kitų žmonių perspektyvą ar į bet kokius dalykus, kurie gali pasirodyti bent kažkiek kritikuojantys tai, ką jūs darote. Taip pat galite jausti privalantys būti ištikimi valstybei, savo valdžiai, partijai, aukštesniam tikslui ar kad ir kas tai būtų. Viso to poveikis yra toksai, kad jūs nenorite pažvelgti į save ir nenorite užduoti klausimo: „Ar tai tikrai yra tai, ką turėčiau daryti?“
Kiti mokytojai kalbėjo apie tai, kad taiką į pasaulį gali atnešti tik pripažinimas, jog visi žmonės turi pamatinį žmogiškumą. Vokietijoje matėte, kad tarp vokiečių buvo daug žmonių, kurie jautėsi tokie pažeminti ir jautė, jog su jais buvo taip neteisingai pasielgta, jog jie prarado ryšį su žmogiškumu savyje. Jie persijungė į šį menkavertiškumą, o tuomet, kai jiems buvo suteikta pozicija, jie persijungė į pranašumą. Ir ar būtumėte pranašesni ar menkesni, jūs nepripažįstate pamatinio žmogiškumo savyje, o tai reiškia, kad negalite pripažinti pamatinio žmogiškumo kituose. Būtent dėl to galite ryžtis žudyti ir pavergti savo tautiečius.
Ryšio su savo pamatiniu žmogiškumu atkūrimas
Vokietijos žmones naudoju kaip pavyzdį tikėdamasis, kad tie, kurie šitai išgirs arba perskaitys, sugebės pamatyti šią tendenciją ir todėl atpažins šabloną. Na ir dabar, žinoma, per Antrąjį Pasaulinį Karą nutiko taip, kad Adolfas Hitleris, būdamas diktatoriumi, padarė klasikinę klaidą, kurią padaro visi, būdami apsvaigę nuo savo valdžios. Jo padaryta klaida buvo pradėti karą, kuris vėliau tapo jo taip pavadintu Absoliučiu Karu. Ir poveikis buvo toksai, kad kai jau ši karo mašina buvo paleista veikti, tebuvo tik dvi įmanomos baigtys. Vokietija laimės arba Vokietija patirs absoliutų pralaimėjimą. Realybėje, žinoma, egzistavo tik viena įmanoma baigtis, tai yra, kad Vokietija pralaimės. Nei Hitleris, nei jo rėmėjai tarp Vokietijos žmonių nesugebėjo to matyti, tačiau tokia buvo praktinė realybė.
Dėl to, kad Vokietija pralaimėjo karą, ir dėl to, kas po to buvo atskleista, kas įvyko koncentracijos stovyklose, Vokietijos žmonės patyrė tokį didelį šoką, kad negalėjo likti nei menkavertiškumo, nei pranašumo būsenoje. Nutiko taip, jog kai tapo žinoma, kas vyko koncentracijos stovyklose, vokiečiai turėjo savęs paklausti, kaip tai galėjo įvykti jų šalyje? Kaip jie galėjo tai daryti kitiems žmonėms, kurie buvo tos pačios šalies piliečiai, nors ir priklausę kitai rasei? Tai atvedė prie nubudimo suvokimui, kad egzistuoja pamatinis žmogiškumas visuose žmonėse. Užuot nugrimzdę į dar gilesnį menkavertiškumo jausmą po karo, Vokietijos žmonės, bent jau dauguma jų, atrado būdą susisieti su šiuo pamatiniu žmogiškumu.
Todėl jie ryžosi pripažinti, kas įvyko. Jie ryžosi savęs paklausti, kokie dalykai vokiečių mąstyme privertė tai įvykti. Jie ryžosi savęs paklausti: „Kaip galėtume užtikrinti, kad nieko panašaus daugiau nepasikartotų mūsų šalyje?“ Tai reiškia, kad nors Vokietijos žmonės buvo labai giliai nugrimzdę į žemyn traukiantį sūkurį prieš karą ir karo metu, ir nors jie susikūrė milžinišką karmą, jie sugebėjo pakilti į netgi aukštesnį lygmenį nei būtų buvę, jeigu Hitleris nebūtų atėjęs į valdžią ir Vokietijos šalis būtų toliau augusi tuo pačiu tempu kaip augo iki tol.
Tad tuo noriu pasakyti, jog galite matyti, kad žmonės gali būti įsiurbti, įtraukti į žemyn traukiantį sūkurį, tačiau jie taip pat gali virš jo pakilti, padarydami didžiulį progresą. Matote tai net ir materialiai, kaip gerai Vokietijos žmonės gyvena materialiai, kaip gerai funkcionuoja Vokietijos ekonomika. Jūs, pavyzdžiui, matėte, kaip Vakarų Vokietija sugebėjo prisiimti didžiulę naštą po Sovietų Sąjungos žlugimo ir pakelti Rytų Vokietiją į aukštesnį, turtingesnį materialaus pragyvenimo lygį. Labai mažai šalių būtų sugebėjusios tai padaryti, ir Vokietija nebūtų galėjusi to padaryti, jeigu Vakarų Vokietija nebūtų ryžusis save ištirti ir atlikti tam tikrus pokyčius. Tuo nenoriu pasakyti, kad Vokietijos žmonės užbaigė šį procesą. Jie iš tiesų galėtų padaryti dar daugiau, tačiau tai yra pavyzdys, kaip žmonės gali labai žemai nusileisti, o tada, dėka savo pasiryžimo pažvelgti į save, virš viso to pakilti.
Sovietų Sąjungos žemyn traukiantis sūkurys
Na o dabar, jeigu apsigręžtume į kitą pusę ir pažvelgtume į Rytus, pamatytume, kad Rusijos žmonės, jeigu žiūrėsite į tai neutraliai, jeigu žiūrėsite į tai objektyviai, taip pat buvo įtraukti į žemyn traukiantį sūkurį nuo bolševikų revoliucijos ir toliau, iki Sovietų Sąjungos sukūrimo. Tai taip pat, tam tikru laipsniu, buvo sukelta fakto, kad daugelis rusų jautėsi menkesniais. Po bolševikų revoliucijos ir Sovietų Sąjungos sukūrimo daugelis buvo įtraukti įtikėti marksistiniais, komunistiniais idealais, tikėdami, jog jie yra kažkokio istoriškai reikšmingo judėjimo dalis, siekiančio sukurti šią komunistinę šalį. Žinoma, tie iš jūsų, kuriems iš tiesų teko gyventi sovietiniais laikais, suvokiate, kad jūsų laikais tik nedaugelis žmonių nesiliovė tikėti komunizmu.
Ankstyvaisiais dešimtmečiais daug žmonių pasiekė šį jausmą, kuriame persijungė iš menkavertiškumo į pranašumą. Jie jautėsi šio istoriškai reikšmingo judėjimo dalimi, ir jautė, kad ne be priežasties būtent Rusijos žmonės tapo pirmąja komunistine šalimi, būdami tokia didele ir galinga šalimi, ir jie jautė tam tikrą pranašumo jausmą ir pasididžiavimą. Kai kurie, žinoma, tai išsaugojo, ir netgi iki pat sovietinės eros pabaigos buvo daug jaunų žmonių, kurie su tuo užaugo. Tiktai vėliau gyvenime jie patyrė iliuzijų sudužimą ir suvokė tai, ką jau buvo suvokę jų tėvai, kad tai iš tiesų nebuvo jau tokia ideali šalis gyventi.
Ir su Sovietų Sąjungos žlugimu nutiko taip, jog dėl to, kad dinamika nebuvo visiškai tokia pati, tai nebuvo visiškai toks pat mechanizmas, kokį matėte Vokietijoje. Jeigu Vokietijos žmonės nebūtų buvę nugalėti kare, o baigtis būtų buvusi kokia nors kitokia, galiu jus užtikrinti, kad tie, kurie vadovavo vyriausybei, būtų padarę viską, ką galėjo, kad nuslėptų koncentracijos stovyklų egzistavimą. Rusijoje egzistavo netgi dar didesnis koncentracijos stovyklų tinklas tačiau į jas buvo siunčiami ne žydai. Į jas buvo siunčiami disidentai, priešinęsi komunistų arba stalinistų valdymui.
Daugelis rusų tai žino. Dar didesnė jų dalis tai ignoruoja ir nenori žinoti. Kol kas nebuvo jokio nacionalinio noro į tai pažvelgti ir paklausti: „Kaip galėjo nutikti, kad mūsų šalis buvo įtraukta į tokią sistemą? Kas mūsų šalies nacionalinėje psichologijoje tai sukėlė? Ir ką galėtume padaryti, kad kažkas panašaus niekada daugiau nepasikartotų mūsų šalyje?“ Atvirai kalbant, nenoras tai daryti yra pagrindinis veiksnys, stabdantis Rusijos visuomenės augimą visuose Rusijos visuomenės aspektuose. Nes nors dauguma žmonių sąmoningai to nesuvokia, jūs vis dar tempiatės šią naštą paskui save.
Na ir dabar, mes, pakylėtieji mokytojai, tai kalbame ne dėl to, kad turėtume kokį nors troškimą priversti Rusijos žmones pripažinti praeities klaidas ir jaustis blogai arba gėdytis savęs. Mes dirbame ne taip. Mes visiškai netrokštame priversti Vokietijos žmones jaustis blogai dėl savo praeities. Mes norime, kad visi žmonės išsilaisvintų nuo bet kokio savo praeities negatyvumo. Laisvos Valios Įstatymas, mano mylimieji, yra nepalenkiamas. Galite nuo kažko išsilaisvinti tik savo pačių pasirinkimu. Kodėl jūs iš viso į tai įžengėte? Tai padarėte savo pasirinkimais. Galbūt tai padarėte netiesioginiais pasirinkimais, vengimo pasirinkimais, kuomet Rusijos žmonės nenorėjo priiminėti savarankiškų sprendimų ir todėl padarė save pažeidžiamais diktatoriškai, centralizuotai valstybės valdymo formai. Ir visgi tai vis tiek buvo jūsų pasirinkimai, ir kol netranscenduosite to sąmonės lygmens, negalės vykti jokio realaus augimo šalyje. Tai neįmanoma.
Kodėl Rusija negali judėti pirmyn
Galėtume sakyti, panaudodami vizualią iliustraciją, kad kai Vokietijos žmonės buvo įtraukti į šį žemyn traukiantį nacizmo sūkurį, jie visi sukūrė šią kuprinę, ir už kiekvieną blogio veiksmą, už kiekvieną žiaurumą kiekvienas žmogus įdėdavo po akmenį į savo kuprinę – kai kurie įdėjo daugiau akmenų už kitus, priklausomai nuo to, ką padarė. Kiekvienas žmogus įdėjo kažkiek akmenų į savo kuprinę, ir tas pats nutiko su Rusijos žmonėmis sovietinės eros laikais. Jie visi visi turi po kuprinę, į kurią yra įdėtas tam tikras skaičius akmenų. Jūs nešiojatės ją su savimi iki pat šių dienų ir tai apsunkina jūsų judėjimą. Jūs galite įdėti šiuos akmenis į savo kuprinę, padarydami nesąmoningus pasirinkimus arba vengimo pasirinkimus, tačiau negalite vėl jų ištraukti, nepadarydami sąmoningo pasirinkimo.
Negalite padaryti to sąmoningo pasirinkimo nepasiryždami pažvelgti į tai, kas įvyko praeityje, ir užduoti sau šiuos paprastus klausimus: „Kas mūsų nacionalinėje psichologijoje atvedė prie Sovietų Sąjungos susiformavimo? Kas leido jai taip ilgai išlikti? Ir kas gi, tiesą sakant, neleido mums iš tiesų į tai pažvelgti? Kodėl mes nenorime savęs ištirti?“ Vėlgi, tai yra toks pat mechanizmas, kurį aprašiau Vokietijos žmonėse. Kai neturite ryšio su pamatiniu žmogiškumu savyje, į save žiūrite labai rimtai. Esate labai pažeidžiami šio jausmo, kad esate kažkokios pranašesnės istorinės būtinybės dalis, ir tuomet, mano mylimieji, nesate labai atviri tam, kaip kiti žmonės į jus žiūri ar kaip patys save matytumėte, jeigu iš tiesų sugebėtumėte pažvelgti į save, jeigu sugebėtumėte išeiti iš šio sūkurio, kuris buvo sukurtas.
Paprastas faktas yra toks, kad Rusijos augimą, Aukso Amžiaus atnešimą stabdo šis nenoras atsitraukti atgal, pažvelgti į save ir labai paprastai savęs paklausti: „Ar mes esame rusai, ar esame žmonės?“ Tai sakydamas, turiu omenyje, kad turite pamąstyti: „Ar jūs pirmiausia esate rusai, su visais iš to išeinančiais dalykais, ir nenorite būti niekuo kitu kaip tiktai rusais?“ Nenorite ištirti savo nacionalinio mąstymo, nes jis yra toks, koks yra, ir toks jis ir turėtų būti. Tai yra pasirinkimas, kurį turite teisę daryti. Aukštesnis pasirinkimas būtų atkurti ryšį su pamatiniu žmogiškumu savyje ir suvokti, kad jūs turite tą patį pamatinį žmogiškumą savyje kaip jį turi ir visi kiti žmonės.
Pamatinis žmogiškumas ir Kristus
Kas yra pamatinis žmogiškumas? Tai iš tiesų yra tai, kas padeda jums augti. Tai iš tiesų yra Kristaus elementas, kuris pripažįsta visos gyvybės vienovę ar bent jau gali atvesti jus prie to pripažinimo. Kai matote, kad yra kažkas jumyse, kas yra svarbiau už išorines charakteristikas čia Žemėje, jūs tuomet susisiejate su Kristaus protu. Kai matote tai kituose, susisiejate netgi dar aiškiau ir stipriau su Kristaus protu. Kai pripažįstate pamatinį žmogiškumą savyje, suvokiate, kad jūs, visų pirma, esate žmogus. Jūs nesate, visų pirma, rusas, žydas, arabas, musulmonas ar krikščionis. Jūs nesate visi šie išoriniai skirstymai. Jūs, visų pirma, esate žmogus, žmogiška būtybė. Jūs taip pat, žinoma, esate dvasinė būtybė, tačiau iš pradžių jūs pripažįstate, kad esate žmogiška būtybė, ir visi kiti taip pat yra žmogiškos būtybės.
O tuomet, kai šitai pripažįstate, galite pradėti iš tiesų sakyti: „Kodėl turėtume priešintis pažvelgti į save kitų akimis? Jeigu jie turi pamatinį žmogiškumą savyje, tačiau užaugo kitokioje kultūroje, galbūt jie mato kažką mumyse, ko mes nesugebame matyti, nes esame savo kultūros viduje. Galbūt jie gali padėti mums pamatyti, kaip mes esame įstrigę šioje rusiškoje nacionalinėje psichikoje, kaip galėtume pasijausti geriau dėl savęs, jeigu ją transcenduotume, ir kaip galėtume sukurti didesnį augimą savo šalyje, jeigu tai transcenduotume.“
O tuomet galite pradėti pažvelgti į tai ir pripažinti, kaip mes visada sakėme, kad likęs pasaulis judėjo link taško, kuriame konfliktus galite išspręsti atviru dialogu, atviromis derybomis. Ir tuomet galite pradėti žiūrėti, kodėl Rusijos žmonės istoriškai rodė labai didelį nenorą tai daryti. Bendradarbiauti jūs sutinkate tik vieninteliu atveju, jeigu iš anksto esate tikri, kad galėsite iš to išpešti kažkokios naudos, kad galėsite gauti tai, ko norite. Tarsi jaustumėte, kad bendradarbiauti galite tik iš pranašumo pozicijos. Ir būtent dėl to taip dažnai einate į tarptautinius santykius su visomis tomis sąlygomis, kurios apibrėžia, kaip jūs norite, kad kiti su jumis elgtųsi.
Tai, žinoma, užblokuoja tikrą bendravimą. Tai užblokuoja atviras derybas, nes visos likusios šalys, ar bent jau daugelis jų pasaulyje, atrado būdą bendradarbiauti atvirai ir sąžiningai. Jos dar nepasiekė taško, kuriame galėtų pilnai bendradarbiauti iš visiškos lygybės perspektyvos. Tačiau jos bent jau įveikė kai kurias šias sąlygotas derybų formas, kurias taip dažnai matydavote praeityje ir kurios niekur neveda. Arba galbūt veda prie karo. Tad jeigu ryšitės sąžiningai tai ištirti, gali atsirasti augantis suvokimas, kad Rusija iki šiol, tiek sovietinės eros laikais, tiek ir po to, išskyrė save iš šalių šeimos apibrėždama visas šias sąlygas, kokiu išskirtiniu būdu turėtų būti su jumis elgiamasi dėl to, kad esate rusai. Arba galbūt, jūs netgi neapibrėžėte to sąmoningai, tačiau jūsų nacionalinė psichika verčia jus elgtis su kitais žmonėmis tokiu būdu, kad jie jaučiasi priversti su jumis elgtis kitaip, kadangi jūs esate rusai ir jie negali su jumis kalbėtis tuo pačiu atviru būdu, su tokiu pačiu pasitikėjimu, kaip gali tai daryti su kitomis šalimis.
Kai pripažįstate pamatinį žmogiškumą savyje ir kituose, galite pradėti kurti pasitikėjimu grindžiamą santykį. Tad štai ką čia tiesiog sakau: Kol kas Rusija nesugebėjo užmegzti pasitikėjimu grindžiamų santykių su kitomis šalimis. Sakau jums, kad tos šalys, kurios perėjo į aukštesnį pasitikėjimo laipsnį, jos pasieks vis didesnį ir didesnį klestėjimą ateinančiais dešimtmečiais. Jos pirmosios įžengs į aukso amžių. Tie, kurie nesugebės pakilti aukščiau ir nesugebės užmegzti su kitais pasitikėjimu grįstų santykių, vis labiau ir labiau atsiliks. Jie bus vis labiau ir labiau izoliuoti.
Tai būtų labai, labai svarbus pokytis Rusijos šalyje, jeigu žmonės pradėtų į tai pažvelgti ir nuspręstų, vėlgi, ar mes pirmiausia esame rusai, ar pirmiausia esame žmonės? Tai galbūt tuomet tiesiog galėtume pradėti elgtis su kitų šalių žmonėmis iš to lygmens, kad mes visi esame žmonės, ir tai yra mūsų visų labui, kad galėtume atrasti būdą bendradarbiauti su kitais per pasitikėjimą ir atvirumą. Nes būtent pasitikėjimas ir atvirumas atveda prie akceleracijos iš pakylėtųjų mokytojų ir būtent taip auga visuomenės. Būtent taip, pavyzdžiui, auga ir ekonomika.
Nafta leidžia Rusijai izoliuotis
Rusijai toliau izoliuoti save nuo kitų leido tai, kad jūs turite didelius naftos ir dujų išteklius. Tą patį jūs, pavyzdžiui, matote arabų šalyse, kurios taip pat turi didelius naftos išteklius. Jie turi tiek daug pinigų, kad jiems nėra būtina bendradarbiauti su kitais, nes žino, kad pasaulis nori jų naftos. Mano mylimieji, Rusijos ekonomika šiandien yra TAIP STIPRIAI priklausoma nuo naftos ir dujų, ką ypač aiškiai galėjote pamatyti nukritus naftos kainoms, kad jeigu Sen Žermenas kitą savaitę perduotų technologiją, kurios dėka galėtumėte patenkinti savo energijos poreikius nedegindami naftos ir dujų, Rusijos ekonomika tikrąja to žodžio prasme žlugtų. Vienintelis būdas sukurti tvarią ekonomiką Rusijoje yra diversifikuotis. Vienintelis būdas iš tiesų diversifikuotis yra suvokti, kad tie laikai, kai net ir didelės šalys galėjo egzistuoti savo pačių sienų ribose ir išgyventi vien savo sienų ribose, negrįžtamai praėjo.
Izoliacionizmas negalės išgyventi aukso amžiuje. Tai nereiškia, kad atsiras viena pasaulinė vyriausybė ar viena centrinė konspiracija, kuri kontroliuos visas šalis. Tai tiesiog reiškia, kad atsiras šis pamatinis bendradarbiavimas, grindžiamas mūsų bendro žmogiškumo pripažinimu, ir todėl tie, kurie bendradarbiaus, klestės. Beje, Jungtinių Valstijų prezidentas pakankamai greitai sužinos, kad ši izoliacionizmo forma ir sienų statymas nepadės pagerinti jo šalies ekonomikos. Tačiau dabar kalbame ne apie tai. Dabar kalbame apie tai, kad vienintelis būdas iš tiesų diversifikuoti Rusijos ekonomiką, kad galėtumėte pereiti nuo naftos ir dujų, yra bendradarbiauti su kitomis šalimis, sukuriant sienas peržengiančius verslus ir taip pat palengvinant užsienio verslams veikti Rusijoje, bet taip pat ir Rusijos verslams veikti kitose šalyse.
Galbūt žinote, jog šiuo metu yra nepaprastai sunku užsienio verslui įsitvirtinti Rusijoje. Beveik lygiai taip pat sunku yra Rusijos verslams iš tiesų daryti progresą užsienyje. Tai yra vienintelis būdas sukurti tvarią ekonomiką, kad kai įvyks neišvengiamas perėjimas nuo iškastinio kuro, Rusijos ekonomika nenugrimztų į prarają, galinčią atvesti prie didžiulio skurdo, o to pasekoje ir prie neišvengiamos smurtinės revoliucijos.
Štai ką troškome jums duoti. Suprantu, kad nors pradėjome su jumoro gaida, tai nebuvo labai jumoristinė žinutė. Vis dėlto, ši žinia privalėjo būti perduota fizinėje oktavoje. Tikimės, kad jūs, kurie čia esate, neleisite tam paveikti savo mėgavimosi šia konferencija, savimi ir savo augimu. Nepradėsite į save žiūrėti rimtai, nes gi iš tiesų jūs suvokiate, kad pirmiausia esate dvasinės būtybės, tik po to esate žmogiškos būtybės, o jau visa kita nueina į antrą planą ir nėra taip svarbu.
Aš, mes visi, dėkojame jums, kad buvote tais inkaro taškais, per kuriuos mes galėjome išspinduliuoti šią žinią į kolektyvinę sąmonę. Šitaip mes atnešame naują galimybę tiems, kurie ryšis pakilti į aukštesnį suvokimą, kaip iš tiesų galite įkūnyti aukso amžių Rusijoje.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com