Azijietiško mąstymo transcendavimas ir atvira komunikacija
Temos: Kai žmonės nenori kalbėti apie problemas – Japonų įvykdyti žiaurumai Korėjoje – Kaip išvengti stagnacijos – Kaip atsikratyti elitizmo – Nekalbėjimas paveikia jūsų asmeninį gyvenimą – Laikykite save sprendimų priėmėju – Labiau tiesioginiai santykiai – Kai gėdijatės dalintis jausmais – Kaip galima pakelti kolektyvinę sąmonę – Laisvas jausmų išreiškimas
Pakylėtoji Mokytoja Portija per Kim Michaels, 2017 metų gegužės 4 d. Šis diktavimas buvo perduotas konferencijoje Seule, Korėjoje.
AŠ ESU Pakylėtoji Mokytoja Portija, ir ateinu jums suteikti naują perspektyvą į azijietišką mąstymą, kuri bus daugiau nei tai, ką buvome perdavę anksčiau. Jūs turite koncepciją, kuri yra beveik visuotinai žinoma, tai yra, kad Azijoje turite tradiciją nekalbėti tiesiai, jums labai rūpi išsaugoti savo reputaciją, neprarasti reputacijos. Jūs turite tradiciją rodyti savo taip suprantamą pagarbą kitiems, stengdamiesi tiesiai nekalbėti apie tam tikrus iššūkius arba problemas; jūs visada stengiatės kalbėti per aplinkui, galbūt labiau netiesioginiu būdu.
Na ir dabar, mano mylimieji, tai nėra būdinga vien azijietiškam mąstymui, nes galite tai rasti visur planetoje. Egzistuoja vietos pasaulyje, kuriose žmonės pradėjo virš to pakilti ir tapo atviresni, sugebantys tiesiau kalbėti apie įvairias problemas. Jeigu grįžtumėte šiek tiek labiau į praeitį, pamatytumėte, kad visose kultūrose egzistavo ši tendencija, jog buvo dalykų, apie kuriuos negalėjote atvirai kalbėti. Egzistavo tendencija jausti, kad turite išsaugoti reputaciją, garbę, savivaizdį. Netgi iki tokio lygmens, kad žmonės buvo pasiruošę iškviesti į dvikovą tuos, kurie, kaip jiems atrodė, juos įžeidė. Daug, daug žmonių bereikalingai mirė dėl šio obsesinio poreikio išsaugoti reputaciją, išsaugoti savo garbę ir apginti savo garbę.
Kai žmonės nenori kalbėti apie problemas
Šios konferencijos tema yra spinduliuoti aukso amžiaus sąmonę. Galiu jus užtikrinti, mano mylimieji, kad Aukso Amžiuje šis rūpestis išsaugoti reputaciją ar išsaugoti savo garbę, ar išsaugoti regimybes, išsaugoti tradiciją – visa tai nunyks ir žmonės atras būdą kalbėti vieni su kitais daug tiesesniu būdu. Nebebus to jausmo, kad įsižeidžiate dėl to, jog kažkas tiesiau išsako savo požiūrį, savo nuomonę. Jūsų dėmesį čia norėčiau atkreipti į tai, kad šis mąstymas, kurį jūs vadinate reputacijos išsaugojimu arba azijietišku mąstymu, savo kilme iš tiesų ateina iš puolusių būtybių, kadangi būtent jos visada nori kažką nuslėpti. Būtent jos visada mėgina sukurti tam tikrą fasadą, kad žmonės negalėtų atvirai ir tiesiai prieš jas pasisakyti, kalbėti apie jų veiksmus, tačiau, visų pirma: jie negalėtų kritikuoti jų privilegijuotų pozicijų.
Mano mylimieji, paimkime pavyzdį, su kuriuo jūs visi esate susipažinę, įvykius su pastarąja prezidente. Ji užsiėmė dalykais, kurie dabar atvirai yra įvardijami kaip korupcija. Tuo metu tai iš tiesų nebuvo laikoma korupcija, tai tiesiog buvo laikoma vienu iš būdų sukti, taip sakant, politinį verslą, kuris tradiciškai būdavo daromas. Žmonės, kurie tai darė, iš tiesų nejautė ir nemanė, kad užsiima korupcija. Nesakau, kad su jais sutinku, tiesiog apibūdinu, ką jie jautė. Todėl, vos tik prasidėjo šios kalbos apie nederamus veiksmus, buvo daug žmonių, kurie jautė, kad tai tiesiog turėtų būti nutildyta ir palaidota. Nereikėtų iš to daryti viešo skandalo, nes yra būtina išsaugoti šalies reputaciją. Kai kurie žmonės netgi manė, kad tai yra nepagarba prezidentei iškelti į viešumą tokią problemą.
Kaip sakėme, Aukso Amžiuje valdžioje negali būti korupcijos. Mes taip pat sakėme, kad šalis negali būti iš tiesų laisva, iš tiesų demokratinė šalis, šalis, kurioje egzistuoja lygybė, jeigu toje šalyje klesti korupcija. Korupcija iš esmės leidžia egzistuoti privilegijuotam elitui, kuris sugeba išsireikalauti paslaugas arba susimokėti už paslaugas, arba bauginimais priversti žmones suteikti jiems paslaugas, kurios išsaugo jų privilegijas. Ši kultūra, kurioje nenorite atvirai kalbėti apie problemas, leidžia privilegijuotam elitui toliau egzistuoti, ir jie gali toliau turėti privilegijas, apie kurias dauguma žmonių net nenutuokia. Jie netgi nesupranta, kokias elitas turi privilegijas, nes apie tai niekas niekada nekalba. Tiktai tie, kurie tiesiogiai bendrauja su elito nariais, žino, kas vyksta, kai tuo tarpu plačioji populiacija nesupranta, kokias privilegijas turi šis elitas. Tačiau jeigu plačioji populiacija žinotų, kokias jie turi privilegijas, ir kokį tai daro poveikį jų pačių gyvenimams ir jų šaliai, jie tikrai matytų tai kaip blogį. Jie matytų tai kaip korupcijos formą.
Negi šaliai iš tiesų yra naudingas šis jūsų rūpestis išsaugoti reputaciją, išsaugoti net ir šalies reputaciją, kad nenorite atvirai kalbėti apie problemas, nes nenorite, kad šalis patirtų gėdą. Todėl mieliau nutildytumėte tuos, kurie kalba apie šias problemas. Šitai, mano mylimieji, negalės išlikti Aukso Amžiuje ir tai negalės šalies atvesti į Aukso Amžių. Yra būtina išsakyti prašymus, tiems iš jūsų, kurie esate mūsų mokiniai, kad žmonės palaipsniui pereitų procesą, kurį matėte kitose šalyse, įveikdami šį troškimą nutildyti kitus, šį nenorą atvirai kalbėti apie problemas.
Japonų įvykdyti žiaurumai Korėjoje
Matote, mano mylimieji, yra šalių, kuriose tai egzistuoja daug ekstremalesniu laipsniu už Korėją. Jūs visi žinote, kaip tai yra Japonijoje, žinote, kaip tai yra Kinijoje, kad tenai egzistuoja netgi dar didesnis poreikis išsaugoti reputaciją. Jums, pavyzdžiui, gali būti labai sunku net kalbėti apie problemas su Japonija, ir jūs Korėjoje netgi jaučiate, kad su Japonija yra daug sunkesnis bendravimas nei jūsų pačių šalyje. Pavyzdžiui, jūs visi žinote apie japonų žiaurumus, įvykdytus įvairiais istorijos tarpsniais, per kuriuos jie buvo okupavę Korėją.
Yra daug korėjiečių, kurie jaučia, kad Japonijai derėtų formaliai už tai atsiprašyti, ypač už nesenoje istorijoje vykdytą smurtą. Jūs taip pat žinote, kad yra mažai šansų, jog tai galėtų įvykti artimoje ateityje, kadangi Japonija didžiąja dalimi net nenori apie tai kalbėti. Tai, žinoma, yra ne dėl to, kad japonai būtų blogi ar piktavališki žmonės, tačiau jie yra taip stipriai įstrigę šiame troškime išsaugoti savo reputaciją, kad net negali pamąstyti apie tai, jog galėtų atvirai pripažinti, kad suklydo ir kad jų elgesys buvo blogas.
Matote, kad tai iš tiesų trukdo japonams palikti savo praeitį ir iš tiesų palikti praeitį praeityje. Japonai yra pririšti prie savo praeities, jie yra prisirišę prie tradicijos, kuri iš tiesų atgyveno savo tikslą. Koks yra bendras viso to poveikis? Tai yra, kad japonų tauta įvairiais atžvilgiais stagnuoja. Akivaizdžiausiai tai galite matyti iš to, kad Japonija anksčiau buvo tokia didelė ir auganti ekonomika, tačiau dabar Japonijos ekonomika patiria stagnaciją. Tai yra išraiška fakto, kad japonų mąstymas stagnuoja, jis sustojo vietoje. Jie įstrigo, ir iš dalies taip yra dėl to, kad nenori pripažinti, jog Japonija padarė klaidų ir Japonija palaiko tradicijas, kurios yra pasenusios ir turi būti paliktos. Jeigu negalite atvirai kalbėti apie tokius dalykus, jeigu net nesugebate pažvelgti į problemą, pažvelgti į tradiciją ir pamatyti, kokia ji yra atgyvenusi, mano mylimieji, kaip tuomet galėsite nuo jos išsilaisvinti? Paprastas faktas yra, kad negalėsite.
Esmė čia nėra azijietiškame ar vakarietiškame mąstyme. Esmė yra, kad tai yra psichologiškai universalus mąstymas, tai tiesiog yra žmogiška dinamika. Jūs galite nuo kažko išsilaisvinti, tik kai ryžtatės į tai pažvelgti ir pamatyti, kad tai jums netarnauja, kad tai jus varžo. O tuomet, kaip Motina Marija vakar sakė, kai pamatote, kad kažkas jus varžo, galite spontaniškai paleisti tą prisirišimą. Negalite to matyti, jeigu nenorite į tai pažvelgti. Negalite į tai pažvelgti, jeigu turite tokią didelę baimę prarasti reputaciją, kad verčiau esate pasiryžę kažką ignoruoti, nes žinote, mano mylimieji, kad negalite pakeisti fakto.
Japonai žino, ką padarė per karą, jie žino, kad negali į tai pažvelgti nepripažindami, kad tai buvo blogai, ir todėl jie verčiau renkasi į tai nežiūrėti. To pasekoje, jie negali nuo to išsilaisvinti, tačiau esmė čia nėra vien tame, ką Japonija padarė Korėjai. Tai yra didesnė problema, kad Japonija nenori pažvelgti į savo praeities tradicijas. Todėl ji negali išsilaisvinti nuo tų tradicijų, ji negali judėti į priekį, ji negali rasti naujų sprendimų, negali rasti naujo požiūrio. O tai reiškia, kad ji stagnuoja ir pradeda atsilikti.
Kaip išvengti stagnacijos
Na ir dabar, aš tai naudoju kaip pavyzdį, kadangi žinau, jog žmonės Korėjoje yra labiau pasišventę augimui ir jie nenori patirti tokios pačios stagnacijos fazės, kurią jie mato Japonijoje. Suprantate, mano mylimieji, kad vienintelė išeitis jums išvengti šitos stagnacijos fazės, yra turėti didesnį ryžtą pažvelgti į save nei jį turi Japonijos žmonės. Nėra taip, kad Pietų Korėjos šalis būtų padariusi tokių grandiozinių klaidų, kad jums reikėtų bijoti į jas pažvelgti.
Aš tiesiog noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad jums, kurie esate mūsų mokiniai, reikia išsakyti prašymus, kad įvyktų nubudimas Korėjoje, jog turime ryžtis pažvelgti į problemas mūsų visuomenėje ir atvirai apie jas kalbėti, be viso to rūpinimosi reputacijos išsaugojimu, kuris trukdo pripažinti, kad egzistuoja tam tikri dalykai, kurie tapo atgyvena. Jie nebetarnauja šaliai, nebetarnauja žmonėms, ir todėl privalome juos palikti, tačiau kad galėtume juos palikti, privalome į juos pažvelgti. Kad galėtume juos kolektyviškai apdoroti, privalome ryžtis atvirai apie tai kalbėti.
Kaip atsikratyti elitizmo
Jums taip pat reikia pripažinti, kaip matėte šioje savo sukalbėtoje invokacijoje ir kaip girdėjote praėjusių metų Gautamos diktavime, kad yra absoliučiai būtina, norint, kad Aukso Amžius būtų materializuotas, jog visuomenė paliktų šį pasidalijimą į aukštesnę ir žemesnę klases, į privilegijuotą elitą ir plačiąją visuomenę. Aukso Amžiuje negali būti jokio elitizmo, jokio favoritizmo. Kaip galėsite pripažinti, kad turite privilegijuotą elitą, jeigu negalėsite atvirai kalbėti apie šią problemą? Todėl, vėlgi, turite išsakyti prašymus, kad žmonės ryžtųsi apie tai kalbėti.
Iš tiesų, mano mylimieji, esmė čia nėra reputacijos praradimas. Neprarasite reputacijos, pripažinę problemą ir pakilę virš problemos. Tuo būdu jūs iš tiesų įgyjate garbę, įgyjate pagarbą, įgyjate pagarbą patys sau, padarote progresą. Esmė, vėlgi, kaip jau anksčiau sakėme, yra tai, kad yra būtina realistiškai įvertinti: „Kas mums yra svarbiausia? Ar mums yra svarbiau išsaugoti reputaciją, išsaugoti tradiciją, nekalbėti tiesiai? O gal mums yra svarbiau progresuoti link geresnės visuomenės?“
Žinoma, yra tokių, kurie sakys, kad yra svarbiau išsaugoti tradiciją, tačiau kas yra tie žmonės? Jie yra tie, kurie priklauso privilegijuotam elitui ir žino, kad progresas gali tik priversti juos prarasti savo privilegijuotas pozicijas, o jie nenori prarasti tų pozicijų. Jie nenori dalintis savo turtu ir savo privilegijomis su žmonėmis, nes jie priėmė šią aroganciją (savo kilme atėjusią iš puolusių būtybių) ir tiki, kad kažkokiu būdu yra geresni už populiaciją. Jie priklauso aukštesnei būtybių klasei ir todėl yra nusipelnę šių privilegijuotų pozicijų. Jie yra nusipelnę gauti šiuos milžiniškus pelnus ir sukaupti aplink save tiek daug turtų, kad net nežino, ką su jais veikti. Todėl jie tiki, jog norint išsaugoti savo pelnus ir savo privilegijas, yra priimtina ir neišvengiama turėti šalį, kuri nebūtų pusiausvyroje, idant turtas joje būtų sukoncentruotas elito rankose, o ne paskleistas po visą populiaciją.
Mano mylimieji, mes jau anksčiau sakėme, kad jeigu realistiškai įvertintumėte, kas yra geriausia šalies ekonomikai, iš tiesų pamatytumėte, kad lygesnis turto paskirstymas atvestų prie didesnio šalies ekonomikos augimo, užuot leidus šiam turtui būti sukoncentruotam į nedidelio elito rankas. Galite šiandien nuvykti į Jungtines Valstijas, kuri save vadina turtingiausia šalimi pasaulyje, tačiau, deja, didžiąją dalį šių turtų kontroliuoja vos du aukščiausi procentai Amerikos populiacijos. Tai, tiesą sakant, padarė didesnį poveikį sulėtėjusiam Amerikos ekonomikos augimui už bet kuriuos kitus veiksnius. Jeigu paimtumėte bent dalį tų pinigų, kurie yra sukoncentruoti dviejuose aukščiausiuose procentuose, ir lygiau juos išdalintumėte visai populiacijai, tuomet ši populiacija pradėtų leisti pinigus, kuriuos turi, savo pragyvenimo lygiui pakelti. Tai labai labai greitai atvestų prie visų ekonomikos sektorių išsiplėtimo, išskyrus, galbūt, gynybos sektorių, ir todėl visi suklestėtų.
Tiesiog nėra tvaru ilgalaikėje perspektyvoje leisti turtui būti sukoncentruotam privilegijuoto elito rankose. Tai, beje, yra viena iš Japonijos ekonomikos stagnacijos priežasčių. Japonija taip pat turi labai nedidelį elitą, kuris sugebėjo išgauti šiuos milžiniškus pelnus iš Japonijos kompanijų, užuot lygiau jais pasidalinęs su darbuotojais, kurių dėka šios kompanijos iš viso funkcionuoja. Tas pats, žinoma, šiuo metu yra ir Pietų Korėjoje.
Todėl mes prašome jūsų išsakyti prašymus, kad žmonės labiau tai įsisąmonintų, kad jie įgytų didesnį pasiryžimą pamatyti problemą ir iš tiesų imtų tiesiogiai ją spręsti, užuot manę, kad tai būtų įžeidimas jų šaliai ar kad tai sugriautų šalies reputaciją. Negalite, mano mylimieji, išspręsti problemos, nekalbėdami apie ją atvirai, kaip matėte tai su prezidentės apkalta. Jeigu kai kurie žmonės nebūtų ryžęsi atvirai apie tai kalbėti, jeigu jie nebūtų ryžęsi kalbėti apie tai tarpusavyje; kaip tuomet žmonės būtų galėję susirinkti tose Seulo vietose ir reikalauti pokyčių? Kaip tai būtų galėję įvykti, jeigu nebūtų buvę šio pasiryžimo atvirai kalbėti apie problemą?
Nekalbėjimas paveikia jūsų asmeninį gyvenimą
Demokratinės visuomenės tobulinimas reikalauja pasiryžimo atvirai kalbėti apie problemas. Kaip kitaip demokratija galėtų funkcionuoti? Kaip žmonių dauguma galėtų priimti naują idėją arba pokyčių būtinybę, jeigu niekas nesiryžtų kalbėti apie problemą? Prašau jūsų išsakyti prašymus dėl to nacionaliniu lygmeniu, bet taip pat, kaip moterišką polių, prašau jūsų pamąstyti, ką tai reiškia jums asmeniniame lygmenyje. Galiu jums pasakyti, mano mylimieji, kad kai žiūriu į Korėjos žmones ir kai žiūriu į jus, kurie esate mūsų mokiniai, galiu jus užtikrinti, kad jūs dar netgi nepradėjote suvokti, kaip giliai įsišaknijęs jūsų kultūroje ir jūsų asmeninėje psichologijoje yra šis nenoras tiesiai ir atvirai kalbėti apie problemas.
Tai taip stipriai veikia jūsų asmeninį gyvenimą, kad net negalite įsivaizduoti. Todėl prašau jūsų, kurie esate mūsų mokiniai, pradėti apie tai mąstyti, kad galėtumėte palaipsniui labiau tai įsisąmoninti. Aš taip pat jūsų prašau išsakyti su tuo susijusius prašymus, tiek dėl savęs, tiek dėl Korėjos žmonių. Prašau jūsų suvokti, kad tai veikia, visų pirma, jūsų pačių požiūrį į save. Jums nuo ankstyvos vaikystės buvo diegiama manyti, kad egzistuoja tam tikras standartas jūsų elgesiui, egzistuoja standartas, ką galite sakyti ir ko negalite sakyti. Tai ypač galioja autoritetų atžvilgiu, pradedant jūsų tėvais, jūsų mokytojais mokykloje, ir baigiant visuomenės lyderiais ar korporacijų, kuriose dirbate, lyderiais. Jums buvo įdiegta manyti, kad yra gėdinga pasisakyti prieš šiuos autoritetus juos įžeidžiančiu, šių autoritetų manymu, būdu.
Mano mylimieji, ar suvokiate, kaip giliai tai veikia jūsų savivaizdį ir tą būdą, kuriuo jūs įsivaizduojate galintys bendrauti su kitais žmonėmis? Tai, atvirai kalbant, yra daugiasluoksnė psichologija. Mes, žinoma, čia dabar neaptarsime visų šių sluoksnių, tačiau norėčiau paminėti kai kuriuos iš jų. Tokia kultūra, žinoma, yra būdinga ne vien Pietų Korėjai ar Azijai, ji egzistuoja daugelyje šalių įvairiomis versijomis. Dauguma žmonių, kurie užaugo tokioje kultūroje, priėmė įvaizdį apie save kaip priklausančius tam tikrai klasei visuomenėje. Dauguma jūsų nebuvote nuo vaikystės auginami jausti, kad priklausote privilegijuotam elitui, jūs nesate aukščiausios klasės dalis, jūs esate plačiosios populiacijos, paprastų žmonių, žemesnės klasės dalis. Todėl jums buvo diegiama priimti, kad neturite jokios teisės, jokio autoriteto turėti net ir nuomonę apie aukščiausią klasę ir tai, ką jie daro ar nedaro.
Jums buvo diegiama pasyviai priimti savo vietą gyvenime ir net neturėti nuomonės apie tam tikrus dalykus, kurie, kaip jums atrodo, išeina už jūsų įtakos sferos ribų. Jūs net neturite teisės apie juos turėti kažkokią nuomonę. Tai, žinoma, yra puolusių būtybių sukurtas mechanizmas, kurį jos labai mėgsta, nes tai joms leidžia naudotis valdžia, žmonėms nesuvokiant, kaip jais yra manipuliuojama ir kaip jie yra valdomi. Jos, žinoma, žino, kad jeigu žmonės žinotų, kas vyksta, suprastų, kas vyksta, jie tam nebepaklustų. Jos tiek daug kartų matė, kad kai žmonės pradeda suvokti, ką daro elitas, žmonės ima prieštarauti. Jie atsisako paklusti. Ir tuomet elitas praranda savo privilegijuotas pozicijas, praranda savo valdžią ir turi priimti pokyčius visuomenėje.
Jos mėgino sukurti šį psichologinį barjerą, kad jaustumėte net nesantys verti turėti nuomonę ir, žinoma, jaustumėtės nesantys verti siekti pozicijos, kurioje galėtumėte daryti įtaką savo visuomenei. Jums buvo diegiama priimti jums tekusią darbininko arba ofiso darbuotojo dalią, o gal netgi biurokratijoje dirbančio žmogaus, tačiau tikrai negalite būti vienu iš sprendimų priėmėjų. Jums, kurie esate mūsų mokiniai, jums reikia pažvelgti į šį mechanizmą, kadangi mums reikia, kad jūs save laikytumėte sprendimų priėmėjais.
Laikykite save sprendimų priėmėju
Tuo nenorime pasakyti, kad turėtumėte siekti galingo valdžios posto visuomenėje, tačiau iš tiesų sakome, kad norime, jog atvirai ir sąžiningai pažvelgtumėte į savo visuomenę ir nuspręstumėte, kas jums yra priimtina ir kas jums nėra priimtina. Ar suvokiate, mano mylimieji, kad jeigu jūs, kurie esate pakylėtųjų mokytojų mokiniai, neišdrįsite net pažvelgti į problemą ir sakyti: „Šis valdžios elito elgesys man nėra priimtinas“, kaip tuomet likusi populiacijos dalis išdrįs pasakyti: „Tai mums nėra priimtina?“ Jeigu žmonės nesiryš nuspręsti, kas yra priimtina ir kas nėra priimtina, kaip tuomet kolektyvinė sąmonė galės pasikeisti? Jeigu kolektyvinė sąmonė nepasikeis, kaip galės įvykti pokyčiai? Tai tiesiog yra neįmanoma, mano mylimieji.
Jums, kurie esate mūsų mokiniai, reikia būti labai labai tiesiems ir labai atvirai pažvelgti į save ir pamatyti, kur jūs turite šiuos mechanizmus, kuomet beveik pasąmoningai paklūstate tam tikrai pozicijai. Mums reikia, kad pripažintumėte, jog esate dvasinės būtybės, o dvasinėms būtybėms neegzistuoja nei viršutinė nei žemutinė klasės. Nėra jokio vertybinio vertinimo, pasak kurio kai kurie žmonės yra vertingesni ar turintys aukštesnį autoritetą už kitus. Jūs visi turite autoritetą, nes esate Dievo sūnūs ir dukterys, esate dvasinės būtybės. Mums reikia, kad tai priimtumėte, idant jaustumėtės verti priimti sprendimą apie tai, kas yra priimtina ir kas nėra priimtina jūsų šalyje. Tiktai tuomet mes iš tiesų galėsime pradėti naudotis jums kaip elektrodais, kaip katalizatoriais kolektyvinei sąmonei pakeisti.
Labiau tiesioginiai santykiai
Mano mylimieji, kitas to aspektas yra tai, kad mums reikia, jog jūs, kurie esate mūsų mokiniai, taptumėte pionieriais, atrasdami naują būdą bendrauti vienas su kitu. Egzistuoja tendencija, ypač Azijoje, kuomet žmonės nėra labai linkę atvirai kalbėti apie asmenines problemas, ypač apie savo jausmus. Aš čia nebūtinai kalbu apie tokius jausmus, ar jūs jaučiatės pikti ar jaučiatės pavargę. Kalbu apie tai, ką jaučiate apie problemas, ką jaučiate apie gyvenimą, ką jaučiate apie save. Kitaip tariant, tai yra gilesnis pojūtis, kuris iš tiesų ateina iš paties jūsų tapatumo jausmo. Galite matyti, kad egzistuoja tendencija Azijoje, jog nors žmonės galėjo pažinoti vienas kitą daugelį metų ir todėl, iš tam tikros perspektyvos galėtume sakyti, kad jie yra draugai, dažnai jie nebūna draugais gilesniame, asmeniniame lygmenyje. Jie dažnai nesijaučia laisvi dalintis savo asmeniniu gyvenimu vienas su kitu, ir galite matyti, pavyzdžiui, kad egzistuoja tendencija, jog santykiai tarp bendradarbių Azijoje turi daug mažiau asmeniškumo nei tam tikrose kitose šalyse.
Aš čia, vėlgi, nemėginu sukurti situacijos, kurioje jaustumėtės prastesni už Vakarų šalis. Aš tiesiog mėginu atkreipti jūsų dėmesį, kad esmė čia nėra tapti vakariečiais. Mes, pakylėtieji mokytojai, neprašome jūsų tapti vakariečiais, ta prasme, kad imituotumėte tai, kas vyksta Vakaruose. Mes jūsų prašome pripažinti, kad mes, pakylėtieji mokytojai, siekiame tam tikro pokyčio sąmonėje, ir egzistuoja tam tikros pasaulio dalys, kuriose žmonės, tam tikruose aspektuose, sureagavo greičiau į šią tendenciją nei jūs tai padarėte čia, Azijoje. Viena iš šių sričių yra šios atviresnės ir labiau tiesioginės bendravimo formos tarpusavyje išvystymas. Galite grįžti į praeitį ir pamatysite, kad Vakarų šalys turėjo labai panašią kultūrą į tą, kurią jūs čia turite šiandien, tačiau jie tai įveikė per pastaruosius dešimtmečius, bent jau tam tikru laipsniu. Žmonės yra atviresni, jie yra labiau pasiruošę atvirai kalbėti apie problemas.
Turite suprasti, kad tiesiog yra taip, jog yra žmonių kai kuriose Vakarų šalyse, kurie greičiau sureagavo. Jeigu jūs padarysite tą patį, netapsite vakariečiais. Jūs tiesiog seksite tendencija, kurią mes, pakylėtieji mokytojai, norime matyti, kadangi, kaip sakiau, Aukso Amžiuje turite gebėti laisviau vieni su kitais bendrauti. Turite gebėti atviriau kalbėti apie problemas. Tikimės, kad jūs, kurie esate mūsų mokiniai, ryšitės pažvelgti į save asmeniškai ir taip pat pamatysite, kaip jūs buvote paveikti šios kultūros.
Jeigu palyginsite televizijos programas, net ir populiaresnes programas, kuriose atrodo yra labai mažai turinio, iš tiesų galite, tiesiog pažvelgdami į tai, kaip tokios televizijos programos vaizduoja bendravimą tarp žmonių, jūs galite pamatyti mąstysenos skirtumą ir kaip ši mąstysena pradėjo keistis tam tikrose šalyse. Net ir populiarios televizijos programos vaizduoja, kad žmonės laisviau bendrauja, atviriau, jie atviriau kalba apie gilesnius asmeninius jausmus ir pojūčius. Tuo nenoriu pasakyti, kad šios programos turėtų būti laikomos modeliu, kurį turėtumėte imituoti savo kultūroje. Tiesiog atkreipiu jūsų dėmesį, kad nors jos nebūtinai ateina iš aukšto sąmonės lygmens, jos iš tiesų rodo tendenciją, kaip įvyko pokytis ir kai kuriose šalyse atsirado didesnis pasiryžimas kalbėti apie asmenines problemas.
Kai gėdijatės dalintis jausmais
Kaip jau anksčiau sakėme, mano mylimieji, ateina momentas, kai visuomenė pasiekia tokį materialaus klestėjimo lygmenį, kuriame sekantis logiškas žingsnis yra nebesirūpinti tos šalies piliečių materialine gerove. Jūs pradedate rūpintis mentaline, emocine, psichologine gerove. Kaip galėsite propaguoti psichologinę gerovę, jeigu negalite kalbėti apie tai, kaip žmonės jaučiasi, kaip jie patiria gyvenimą, ir jeigu jie negali atviriau dalintis savo jausmais? Mano mylimieji, gerai žinau, kad daugelis jūsų jaustų didelę gėdą dalintis savo jausmais. Prašau jūsų, kurie esate mūsų mokiniai, pažvelgti į save ir pamatyti, kodėl jaučiate, kad tai yra gėdinga, ir pamatysite, kad taip yra dėl programavimo, kuris jums buvo nuo vaikystės diegiamas.
Jūs buvote užprogramuoti galvoti, mano mylimieji, kad turėtumėte – dvidešimt keturias valandas per parą, visą savo gyvenimą – elgtis taip, tarsi kažkur egzistuotų šis labai kritiškas teisėjas, stebintis kiekvieną jūsų veiksmą, kiekvieną jūsų žodį, kiekvieną jūsų mintį ir kiekvieną jūsų jausmą. Mano mylimieji, ar galite atpažinti savyje šį mechanizmą, kad jaučiate, jog jus visą laiką stebi šis piktas teisėjas, pasiruošęs jus pasmerkti, jeigu nors menkiausiai nuklysite nuo priimtinos normos? Ar atpažįstate tai, mano mylimieji? Tuomet prašau jūsų suvokti, kad jums, kaip pakylėtųjų mokytojų mokiniams, šis mechanizmas yra didelė kliūtis jūsų dvasiniam augimui. Ir ypač tai tampa didele kliūtimi, kai darote tai, ką žmonės visur turi tendenciją daryti. Jūs perkeliate tai ant mūsų ir galvojate, kad mes, pakylėtieji mokytojai, esame kaip tas piktas teisėjas, ir kad stebime kiekvieną jūsų žingsnį, ir norime, kad gyventumėte pagal standartą, kurį mes apibrėžėme.
Mano mylimieji, mes esame pakylėtieji mokytojai; mes nesame puolusios būtybės. Mes nesielgiame kaip puolusios būtybės. Prašau, pasistenkite suvokti, kad mes nesielgiame kaip puolusios būtybės. Mes nenorime, kad blogai jaustumėtės padarę nors menkiausią klaidą ar peržengę normos ribas. Mes jūsų neteisiame. Mes nežiūrime į viską, ką jūs darote, mano mylimieji. Mes jūsų nekritikuojame. Žinau, kad dažnai turime jums pasakyti dalykus, kuriuos turite pakeisti, mano mylimieji, į kuriuos turite pažvelgti, tačiau mes tai darome ne tam, kad jus kritikuotume ar žemintume. Mes tai darome, kad išlaisvintume jus, nes negalėsite tapti laisvi nepamatę to, kas jus varžo. Mūsų vienintelis troškimas yra jus išlaisvinti, mano mylimieji.
Mes nežiūrime į kiekvieną iš jūsų asmeniškai. Mes jums duodame bendrus nurodymus, mano mylimieji. Prašau, pasistenkite suprasti, kad mes neturime angelų ar pakylėtųjų mokytojų, kurie būtų asmeniškai kiekvienam iš jūsų priskirti, kad stebėtų ir teistų, ir vertintų kiekvieną veiksmą, kiekvieną žodį, kiekvieną mintį, kiekvieną jūsų jausmą. Mes jums suteikiame laisvę, mano mylimieji. Mes dėl jūsų laikome tyrą viziją, tačiau suteikiame jums laisvę sekti mūsų nurodymais savu tempu, pagal savo gebėjimą ir norą tai daryti. Mes neteisiame visko, ką jūs darote; mes nežiūrime į jus nepritariamu žvilgsniu, smerkdami jus už kiekvieną ne ten žengtą žingsnį. Priešingai, mes jums suteikiame didelę laisvę, mano mylimieji, ir aš iš tiesų norėčiau, kad jūs visi pradėtumėte kontempliuoti, kad yra labai lengva jums perkelti šį įvaizdį, jog turite teisėją, kuris jus teisia.
Šis įvaizdis gali ateiti iš religijos, kuomet krikščionybės religija buvo pagrindinis įrankis, kuriuo puolusieji naudojosi šiai sąmonei skleisti. Tačiau iš tiesų tai peržengia religijos ribas, kadangi tai yra psichologinis mechanizmas, kurį puolusioms būtybėms pavyko įdiegti daugumai žmonių pasaulyje. Mano mylimieji, jos galėjo suprojektuoti įvaizdį, kad tai Dievas yra piktas teisėjas, tačiau kas iš tiesų yra piktas teisėjas? Tai, žinoma, yra pačios puolusios būtybės; būtent jos nori jus pažeminti. Prašau jūsų šitai pripažinti ir pripažinti, mano mylimieji, kad tai nėra konstruktyvu jūsų dvasiniam keliui turėti šį mechanizmą, kuomet jaučiate, kad kažkas jus visą laiką stebi, ir jums prieš kažką darant ar netgi kažką pamąstant, turite įvertinti, ar tai yra teisinga ar klaidinga pagal pikto teisėjo standartą.
Mano mylimieji, jeigu būtų tik vienas dalykas, kurio jums linkėčiau, tai būtų, kad galėtumėte išsilaisvinti nuo šio mechanizmo, kad galėtumėte būti laisvi daryti tai, apie ką mes tiek daug kartų kalbėjome: plaukti su gyvenimo upe. Būti spontaniškais, būti džiaugsmingais, nesijaudinti dėl visko, ką darote ar sakote, bet būti laisviems išreikšti save taip, kaip jaučiate norintys save išreikšti tą akimirką. Tai nebus kažkokia katastrofa, jeigu pasakysite kažką, ką vėliau norėsite pakeisti. Kaip sužinosite, ką norite išreikšti, jeigu neeksperimentuosite, mano mylimieji? Tai yra taip svarbu jums, kurie esate mūsų mokiniai, apie tai pamąstyti, nes jeigu sugebėsite iš šito išsilaisvinti, tuomet galėsite būti daug atviresnėmis durimis pakylėtiesiems mokytojams.
Kaip galima pakelti kolektyvinę sąmonę
Mano mylimieji, mes iš tiesų norėtume pamatyti jus pasiekiant tašką, kuriame, kai jūsų AŠ ESU Esatis nori kažką per jus išreikšti, jūs leidžiate tam įvykti. Kai mes, pakylėtieji mokytojai, norime jums duoti idėją arba suteikti jums energijos momentumą, jūs leidžiate tam įvykti. Kaip tai yra šiuo metu, dauguma jūsų turite tam tikrą laisvę, leisdami mums su jumis dirbti, kai darote savo dvasinį darbą. Pavyzdžiui, kai studijuojate mūsų mokymus arba kai kalbate mūsų invokacijas, jaučiatės laisvi būti atviromis durimis energijos tėkmei iš mūsų. Tuomet jūs galite jaustis atviresni priimti intuityvią įžvalgą, tačiau daugelis jūsų, jeigu būsite sąžiningi su savimi, pamatysite, kad turite tam tikrą susiskaldymą savo gyvenime. Kai esate įsitraukę į dvasines veiklas, jaučiate, kad jums yra derama būti su mumis susiderinusiais ir būti mums atviromis durimis. Kai esate įsitraukę į įprastinį gyvenimą, beveik pasąmoningai persijungiate, mėgindami išpildyti reikalavimus, kurie, kaip jūs jaučiate, jums buvo primesti visą jūsų gyvenimą.
Jūs tarsi pasąmoningai pasikeičiate ir tariate: „Ne, šioje situacijoje negaliu būti atviras, negaliu būti atviromis durimis pakylėtiesiems mokytojams, nes tai nebūtų derama.“ Mano mylimieji, kaip jūs pakeisite kolektyvinę sąmonę, jeigu nebus individų, kurie ryžtųsi padaryti kažką, kas peržengtų normos ribas, peržengtų standarto ribas, peržengtų tai, kas yra laikoma derama?
Matote, mano mylimieji, puolusioms būtybėms labai patiktų priversti plačiąją populiaciją jausti, kad vienintelis būdas jiems gyventi, vienintelis būdas, kuris jiems yra deramas, yra aklai paklusti puolusioms būtybėms. Kaip kolektyvinė sąmonė buvo pakelta, kad dabar jau yra atsiradę visuomenių, kurioms nevadovauja diktatoriai ir todėl jose galite išreikšti tai, ką valdžios elitas senosiomis dienomis būtų laikęs nederamais dalykais? Taip yra tik dėl to, kad kai kurie žmonės ryžosi išreikšti tai, kas buvo laikoma nederamais dalykais pagal jų visuomenės ir jų tėvų standartą. Aš čia jūsų neprašau daryti kažką akiplėšiško ar nesubalansuoto. Aš tiesiog prašau jūsų suvokti, kad norime, jog turėtumėte drąsos peržengti tai, kas yra laikoma deramais dalykais. Ir vienas būdas, kuriuo galite tai padaryti, yra siekti sukurti gilesnius, asmeninius santykius, kuriuose jaustumėtės laisvesni išreikšti save ir tai, ką iš tiesų jaučiate dėl tam tikrų situacijų.
Laisvas jausmų išreiškimas
Matote, mano mylimieji, kultūra, apie kurią kalbėjau, kultūra, kurioje norite išsaugoti reputaciją, nenorite būti tiesūs, yra didžiulė kliūtis visuomenės augimui, nes yra tiek daug dalykų, kurie negali būti išreiškiami. Dažnai egzistuoja tendencija žiūrėti į tai iš juodai baltos perspektyvos ir manyti, kad vienintelė alternatyva jūsų tradiciniam būdui save išreikšti, kuris egzistuoja čia Rytuose, yra tai, ką matote Vakaruose, kur žmonės yra labai stačiokiški, labai tiesmukiški ir netgi galėtumėte juos pavadinti negerbiančiais kitų ir nemandagiais. Tačiau tai nėra vienintelė alternatyva.
Egzistuoja ir visiškai kitoks būdas bendrauti, apie kurį jau anksčiau kalbėjome, kurį taip pat norėtume pamatyti ir Vakaruose. Tai yra, kai žmonės jaučiasi laisvi išreikšti tai, kaip jie jaučiasi. Pavyzdžiui, jeigu kitas žmogus padaro jums kažką, kas jus negatyviai paveikia, nebūtinai turite išsakyti, kad kitas žmogus klysta ir neturėtų to daryti. Alternatyva yra, kad jaučiatės laisvi išreikšti save ir apibūdinti kitam žmogui, kaip to žmogaus veiksmai verčia jus jaustis. Šitai, daugeliu atvejų, paskatins tą žmogų suvokti tai, apie ką jis niekada net nebuvo pagalvojęs, nes niekada negalvojo apie tai, kaip kiti žmonės patiria jų veiksmus. Kai kuriais atvejais, tai tuomet atvers kelią naujam būdui bendrauti, kuriame kiekvienas gali būti laisvesnis išreikšti save, ir žmonės gali labiau įsisąmoninti, kaip jų veiksmai veikia kitus. Tai gali sukurti pozityvią kultūrą, kurioje galite pasiekti didesnį atvirumą, kalbėdami apie problemas, tačiau nenueidami į nesubalansuotą kraštutinumą, tapdami tokiais storžieviškais, nemandagiais ir iššaukiančiais, kaip kartais tai matote Vakaruose.
Suprantate, mano mylimieji, kad su bet kuria tendencija galima nueiti į nesubalansuotą kraštutinumą. Kaip matote Japonijoje ir Kinijoje, kur su tendencija nenorėti atvirai kalbėti buvo nueita į kraštutinumą. Kaip matote kai kuriose šalyse Vakaruose, kur su tendencija būti atvirais ir tiesiais buvo nueita į kraštutinumą. Mes jūsų prašome rasti vidurio kelią, kuriame galėtumėte būti atviri save išreikšdami. Tai nėra nemandagu, mano mylimieji, tai nėra nederama pasakyti kažkam, kaip jų žodžiai ar veiksmai jus veikia. Tai tiesiog yra pasiryžimas būti savimi ir išreikšti, kas jūs esate, ir išsakyti, ką jūs jaučiate. Jūs nesakote kitam žmogui, ką daryti ar nedaryti. Jūs tiesiog išreiškiate, kaip tas žmogus jus veikia, ir tuomet leidžiate žmogui nuspręsti, ką su tuo daryti. Jūs bent jau išsakėte, kas jūs esate ir kaip patiriate situaciją. Tai būtų didelis progresas, jeigu galėtumėte išvystyti šią kultūrą tarpusavyje kaip pakylėtųjų mokytojų mokiniai, tačiau taip pat, žinoma, išsakydami prašymus, kad atsirastų suvokimas apie tai visuomenėje.
Mano mylimieji, žinau, kad tai jums yra labai jautrios temos. Žinau, kad liečiame dalykus, kurie yra taip giliai įsišakniję jūsų kultūroje, kad jums gali būti beveik sunku suprasti tai, ką sakau, nes dar net nesuvokėte problemos. Tai yra tas pavyzdys, kurį davėme tiek daug kartų, kad jeigu būtumėte gimę su raudonais akiniais, galvotumėte, kad viskas turi raudoną atspalvį, ir nesuvokiate, kad egzistuoja būdas į tai žiūrėti be akinių. Todėl mes suprantame, kad tai yra procesas, tačiau tikimės, kad jūs, kurie esate tiesioginiai mūsų mokiniai, galėsite pradėti šį pokytį, kuris pasklis po kolektyvinę sąmonę.
Mano mylimieji, argi nematote, kad jeigu pažvelgtumėte į šiaurę nuo sienos; turite visuomenę, kurioje žmonės netgi dar labiau bijo save išreikšti, nes jie bijo fizinės bausmės. Jie bijo, kad kažkas apie juos praneš policijai, slaptajai policijai, ir jie bus įkalinti arba jų šeimos nariai bus nubausti žiauriomis bausmėmis. Jūs čia turite laisvę. Jūsų niekas nenubaus fizinėmis bausmėmis dėl to, kad atvirai ir sąžiningai kalbate apie save ir savo jausmus. Prašau jūsų pamąstyti, kaip galėtumėte būti šio pokyčio kultūroje pionieriais, parodydami didesnį pasiryžimą kalbėti apie šias problemas, kaip jūs patiriate gyvenimą savo visuomenėje ir kaip jūs patiriate savo bendravimą su kitais žmonėmis.
Mano mylimieji, labai dėkoju jums už jūsų dėmesį ir jūsų pasiryžimą būti atviromis durimis, per kurias galėjau spinduliuoti šias idėjas ir savo širdies meilę į šios nuostabios šalies kolektyvinę sąmonę. Mes iš tiesų norėtume pamatyti Korėjos žmones būti laisvais išreikšti meilę, grožį ir kūrybiškumą, kuriuos žinome juose glūdint. Mes žinome, kad tai glūdi jų trijuose aukštesniuosiuose kūnuose, ir norėtume, kad jie išsilaisvintų nuo šių mechanizmų, kurie neleidžiate tam, kas yra aukštesniuosiuose kūnuose, nusileisti į fizinę oktavą. Juk, šiaip ar taip, koks yra mūsų, pakylėtųjų mokytojų, tikslas? Mūsų tikslas yra nuleisti aukštesnę matricą į fizinę plotmę, nes būtent taip galėsime įkūnyti Aukso Amžių, mano mylimieji.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com