Išorinė-vidinė gyvybės srauto kelionė
TEMOS: Vidinis, mistinis kelias
Pakylėtasis Mokytojas Gautama Buda, 2012 birželio 17 d. per Kim Michaels. Šis diktavimas buvo perduotas konferencijoje netoli Melburno, Australijoje.
Begalybė. Begalinė karalija. Jokių formų. Jokios diferenciacijos. Visa yra viena.
Visa yra viena, tačiau iš begalinės vienovės pradeda formuotis forma, pavidalas, krištolinė struktūra, ir ji įgyja individualumą, savimonę. Ir tuomet ji susiderina su esmine jėga, privertusią ją atsirasti iš begalybės, Kūrybiškosios Būtybės kūrybinio polėkio, visų šaltinio, net ir begalybės šaltinio.
Kaupdama daugiau savimonės, ji pradeda įsisąmoninti troškimą save išreikšti. Ir tuomet ji mato, kad toli apačioje yra formų pasaulis, kuris dar nebuvo pakeltas į vienovę su Visuma. Ji jaučia potencialą, meilę, potencialą išreikšti save, būti kūrybiška, atnešti Dievo savybes, ir suformuluoja troškimą būti šio kylančio pasaulio dalimi. Tad ji surenka save, sukoncentruoja save ir leidžia sau lėtai nusileisti, tarsi žydinčios vyšnios lapas, kuris atsiskiria nuo medžio ir sukasi ratu žemyn.
Savastis prisijungia prie materialaus pasaulio, ir iš pradžių ji tėra tarsi ore kabančių vandens molekulių rinkinys. Iš pradžių ją nustebina oras, nors oras yra toks tankus, lyginant su begalybės karalija. Reikia šiek tiek laiko įprasti prie šio jausmo: „Kas aš esu šioje oro karalijoje? Ar tesu vandens molekulių rinkinys, o gal esu visuma, vieninga visuma?“
Tuomet ji pamato, kad jeigu nori patenkinti savo kūrybinį polėkį, privalo nusileisti netgi dar žemiau į materijos karalijoje esantį fizinį kūną. Ji jaučia koncentruojančią jėgą, kuri yra tarsi šaltesnė temperatūra, atšaldanti orą ir sukondensuojanti vandens molekules į vieną lašą, kuris dabar atsiskiria nuo oro ir nebegali išsilaikyti suspenduotas ore, ir todėl susiformuoja į lašą, kuris iškrenta iš oro, kūlvirsčiomis skriedamas žemyn per atmosferą, kol staiga su dideliu trenksmu trenkiasi į akmenį ir pažyra dalelėmis.
Toks didelis yra tankumo skirtumas tarp aukštesnių karalijų ir materialios karalijos, ir atėjimo į įsikūnijimą šokas yra tarsi tas vandens lašelis, kuris atsitrenkia į akmenį ir pažyra smulkesnėmis dalelėmis – ir tuomet jaučia, kad nors norėtų susigaudyti šioje naujoje situacijoje, kažkokia jėga jį traukia žemyn, žemyn, žemyn. Tad jis vėl susirenka į lašelį ir nurieda nuo akmens, nukrenta žemyn, nusiridena nuo didesnio akmens, ridenasi toliau, kol staiga pamato kitą vandens lašelį, atriedantį jo kryptimi. Jie susiduria, sukuria didesnį lašą, ir toliau yra traukiami žemyn šios jėgos, ir susijungia su kitais lašais, kol sukuria nedidelę vandens srovelę.
Ji pradeda vinguriuoti žemyn per akmenis, švelniu čiurlenimu tekėdama tolyn, visą laiką tik žemyn. O tuomet prisijungia kitos srovelės, kol vanduo pavirsta didesniu srautu. Šis srautas įgyja vis didesnį greitį ir momentumą, garsas iš čiurlenimo pavirsta kurtinančiu ūžimu, šiam nedideliam kalnų upeliukui ryžtingai veržiantis per akmenis, vis pirmyn, vis žemyn.
„Privalome kažką pasiekti“ – yra vienintelė jų mintis. Privalome kažką atrasti, privalome tekėti šia kryptimi, nes ši nesustabdoma jėga stumia mus pirmyn. Ir palaipsniui upelis platėja, kol galiausiai pasiekia kalnų lygmenį, kuriame kalnai nebėra tokie statūs, ir individualūs lašeliai gali pradėti jausti, kad dabar jie vėl gali aplink save susirinkti kažkokį tapatumo jausmą.
Nors srovė vis dar tebetraukia juos žemyn, jie bent jau gali pradėti jausti turintys kažkokį individualumą, kažkokią vienybę, kažkokį koherentišką egzistavimą, tęstinį egzistavimą. Nors vis dar tebėra visaip vartomi, gali jausti: „Aš esu savastis. Aš egzistuoju. Sąmoningai suvokiu savo individualumą.“
Kelionė tęsiasi toliau. Mažyčiai lašeliai pamažu pradeda labiau suvokti savo aplinką, jie stebi pro šalį plaukiančius vaizdus, mato upės posūkius ir vingius, išsikišusius akmenis, kurie juos verčia pakeisti savo kursą. Jie pradeda matyti tam tikras tendencijas, pradeda kaupti supratimą apie šį pasaulį, kuriame dabar juda.
Galiausiai jie nusileidžia į priešais kalnus plytinčią lygumą, kurioje upė išplatėja, ima tekėti lėčiau. Jie dabar turi daugiau laiko pamąstyti apie mįslę, su kuria susiduria. Kas yra šis pasaulis, kuriame judu, ir kas esu aš, kuris juda? Jie sukaupia vis daugiau sąmonės ir vis didesnį vidinės ramybės jausmą tekėdami su upe.
Upė platėja, ji pradeda skobti vis platesnius posūkius. Galiausiai kai kurie tie posūkiai yra paliekami, tampa aklavietėmis, kuriose kai kurie lašeliai kuriam laikui įstringa, kai tuo tarpu kiti toliau teka su srautu. Ir kai jau pradeda manyti žinantys, kas jie tokie yra, ir kai jie pradeda manyti suprantantys, kaip veikia pasaulis, staiga upė įteka į vandenyną. Tai nėra ramus vandenynas, tai yra Samsaros Jūra, kančių jūra, kurioje vandens lašeliai yra blaškomi vis didėjančių bangų, kol praranda bet kokį jausmą, kad kažką kontroliuoja.
Šis sukimas ratu, kai vienišas lašelis yra sukamas ratu bangoje, gali tęstis ilgą laiką. Kai kurios bangos galiausiai atsimuša į uolėtą krantą, kur jos vėl yra atskiriamos nuo visumos, ištaškomos individualiomis bangomis, kurios tuomet palaipsniui vėl randa kelią į vandenyną.
Po daugelio eonų kai kurie lašeliai pradeda jausti, kad galbūt egzistuoja alternatyva šiam nuolatiniam blaškymuisi, kuomet esate mėtomi išorinės jėgos. Jie pradeda kvestionuoti realybę, kad lašelis gali būti blaškomas bangų, kad lašelis privalo sekti paskui bangą. Lašeliai pradeda įgyti didesnę išmintį, ne tą išmintį, kaip gauti tai, ko jie nori pasaulyje, bet išmintį, kuri leidžia jiems pradėti transcenduoti pasaulį, transcenduoti kovą, kuri paverčia Samsaros Jūrą putojančių bangų pragaru, kurios dažnai grumiasi viena su kita arba sudūžta į uolėtą krantą.
Galiausiai kai kurie lašeliai pradeda jausti nebenorintys dalyvauti kovoje, tačiau jie vis dar nesugeba paleisti to jausmo, kad yra kažkas, ką jie turi atrasti, kažkas, ką turi padaryti, kad jie turi kažką pakeisti šiame pasaulyje. Užuot buvę metami ant uolėto kranto, jie dabar yra išmetami ant smėlėtos pakrantės, jie yra išstumiami ant šios pakrantės, ir jie nuvilnyja ant smėlio, kol juos išmetusi jėga išsenka, ir tuomet jie vėl tampa pavaldūs gravitacijai, įtraukiančiai juos atgal į vandenyną.
Daugeliui lašelių reikia pereiti šį judėjimą daug kartų, būti išplautiems ant kranto, pasiekti kažkokį aukščiausią tašką, kažkokį lūžio tašką, ir tuomet vėl būti įtrauktiems į vandenyną, vėl būti ridenamiems bangų, kol jie vėl yra išmetami ir kartoja šį ratą vėl ir vėl. Galiausiai kai kurie lašeliai pradeda jausti, kad privalo egzistuoti būdas pakilti virš šio jausmo, kad turite kažką pasiekti, kad turite kažką padaryti, net ir jausmo, kad turite išplauti pakrantę šiuo pirmyn ir atgal kartojamu judėjimu.
Ką daro šie lašeliai, pradėję įgyti tai, kas yra Budos išminties pradžia? Jie pradeda kvestionuoti realybę, pasaulio, kuriame gyvena, realybę, kuriame egzistuoja jų esybė, jie pradeda kvestionuoti regimybių tikrumą. Jie mato, kad nors esu lašelis vandenyne, neprivalau sekti paskui vandenyno judėjimą.
Galiu leistis giliau, ir užuot koncentravęs savo dėmesį į vandenyno paviršių, kuriame pastoviai juda bangos, galiu sukoncentruoti savo dėmesį vidun. Ir kai tai padarau, pradedu pakilti virš ratu besisukančių bangų judėjimo. Nustoju priešintis, nustoju priešintis, stengdamasis nepaskęsti vandenyje. Sustingstu ir leidžiu sau leistis į vandenyno gelmes.
Kai lašeliai nusileidžia už paviršinio judančių bangų lygmens, juos kartais pagauna povandeninės srovės, nes jie vis dar tebeturi troškimą patyrinėti šiuos dar gilesnius savasties vandenyno lygmenis. Jie trokšta sužinoti, kiek toli siekia vandenynas, jie siekia patirti judėjimą, gilesnį, subtilesnį vandenyno judėjimą. Kurį laiką jie gali plaukti su viena iš šių srovių, kuri jiems suteikia naujus patyrimus, naujas perspektyvas ir todėl leidžia naujai pažvelgti į save. Jie vis dar tebėra savo savasties tyrinėjimo procese, žiūrėdami, kaip kosminis vandenyno veidrodis atspindi jiems jų savastį.
Jie teka, jie keliauja per šias gilesnes karalijas, kurios gali atrodyti beribės, tačiau net ir tuomet, po kurio laiko, lašelis gali suvokti, kad privalo būti kažkas daugiau net ir už vandenyno srovės. Lašelis pradeda klausti: „Ar būtina lašeliui visada judėti?“ O tuomet kai kurie iš šių lašelių ima suvokti, kad nukeliavo labai ilgą kelią. Visi lašeliai laikas nuo laiko pamiršta ankstesnius savo kelionės etapus, tačiau kai pasiekiate paskutinius etapus, pradedate prisiminti, ne visada išsamiai, bet pradedate prisiminti, kad jūsų kelionė prasidėjo labai seniai, labai toli, aukštesnėje karalijoje. Po to jūs nusileidote į oro karaliją, o tuomet susikoncentravote į lašelį ir nukritote.
Nuo tos akimirkos, kai atsitrenkėte į akmenį, leidotės į kelionę, kurioje negalėjote sustoti. Buvote mėtomi ir vėtomi įvairių patirčių, kūlversčiais risdamiesi nuo kalnų, įsiliedami į stipresnę upę, o tuomet į lėtesnę upę, po to į vandenyną, kuriame tuomet buvote mėtomi bangų, išmetusių jus ant uolėtos pakrantės, o tuomet ant smėlėto kranto, o po to to buvote nešami povandeninių srovių.
Galiausiai pradedate suvokti, kad patyrėte šią ilgą kelionę ir kelionė jums suteikė perspektyvą į save, į tai, kas jūs esate. Jūs ne tik kad kažką išmokote apie pasaulį, kuriame keliavote, bet taip pat kažką sužinojote apie save – šios kelionės keliauninką. Kelionė jus transformavo, ir dabar jūs esate daugiau nei buvote jos pradžioje.
O tuomet kai kurie lašeliai pradeda jausti, kad jiems jau gana kelionės judėjimo lygmenyje. Jie trokšta grįžti į tą lygmenį, iš kurio atėjo, į begalybės lygmenį. Jie mato, kad privalo nustoti tapatintis su judėjimu, privalo liautis mąstyti, kad turi kažkur nueiti, kažką padaryti, kažką pasiekti šiame pasaulyje. Jie dabar nori panirti į tylą.
O tuomet, kurį laiką išgyvenę šurmulį, jie gali pradėti atsiduoti į tą tylą. Iš pradžių jie gali jausti: „Bet juk taip ilgai keliavau, regėjau save kaip judantį lašelį, kas aš esu, jeigu nejudu? Ar aš vis dar būsiu aš, jeigu nustosiu judėti?“ Gali kilti baimė ir drebulys, tačiau galiausiai lašelis pradės suvokti: „Juk pradėjau kelionę iš tylos, tad ir aš pats esu sukurtas iš tylos, tai kaip galėčiau prarasti save sugrįždamas į tylą?“ Ir tuomet lašelis gali pradėti suvokti, kad gali grįžti į tylą neprarasdamas to, ką sukaupė per savo kelionę judėjimo karalijoje.
Žinoma, savastis, kuri grįžta, yra daugiau už savastį, kuri nusileido. Tačiau ji grįžta atsiskirdama nuo tapatinimosi su forma, nuo tapatinimosi su judėjimu, ir tuomet ji grįžta į savasties jausmą, kuriame yra nurimusi savastis, nejudanti savastis, beribė savastis, individualizuota beribio Kūrėjo išraiška. Bet dabar ji turi nepalyginamai aukštesnę savimonę nei turėjo nusileisdama pirmąjį kartą.
Lašelis pradeda suvokti, kad nori grįžti į begalybės karaliją, ir esmė čia nėra kažką padaryti ar pasiekti judėjimo karalijoje. Esmė čia nėra kažką pakeisti išorėje, esmė čia nėra kažkur nukeliauti begalybės karalijoje. Esmė tėra panirti į tylą, kad vėl galėtumėte atkurti ryšį su realybe, kad gimėte iš tylos ir niekada nebuvote palikę tylos. Tyla yra judėjimo fonas. Be tylos judėjimas nebūtų įmanomas, tad galiausiai pradedate matyti tiesą, išreikštą teiginyje, kad viskas yra Budos prigimties.
Lašelis pradeda matyti: „AŠ ESU Budos prigimtis. Ir aš išreiškiau save per tam tikrą individualizuotą savastį, kuri keliavo per regimybių pasaulį, tačiau šios regimybės taip pat buvo Budos prigimtis, išreiškusi save tomis formomis. O dabar jaučiu, kad mano kelionė baigta, ir todėl trokštu grįžti į tylos karaliją, ta savastimi, kuria dabar esu.“ Tuomet lašelis gali atitraukti savo dėmesį iš judėjimo karalijos, iš regimybių, kurios atrodo judančios. Jis netgi atsiskiria nuo vandenyno bangų ir pradeda grimzti gilyn. Jis galiausiai palieka bet kokį judėjimą ir leidžia sau grimzti, vis giliau ir giliau į savasties vandenyną.
Tačiau savasties vandenynas neturi dugno. Jis niekada nenugrims į dugną. Grimzdamas vis giliau ir giliau, jis iš tiesų pradeda patirti alcheminį procesą, transcenduodamas buvimo vandens lašeliu būseną. Dabar jis pradeda eterializuotis ir staiga nebegali suvokti, ar vis dar juda žemyn ar kyla aukštyn. O tuomet, praėjus kuriam laikui, jis pradeda suvokti, kad dabar kyla aukštyn, nes yra eterializuojamas, iš pradžių į vandens molekules, kurios vėl kyla į orą, o tuomet atgal į eteriškas formas, eterišką savasties jausmą, kuris dabar yra didesnis už tą, su kuriuo pradėjo šią kelionę.
O koks yra džiaugsmas grįžti į tylą! Jūs netampate niekuo. Jūs tampate „jokiu dalyku“, nes nebetapatinate savęs su jokiais dalykais. Ir vis dėlto, jūs dabar galite, jeigu taip pasirenkate, užimti Budos vietą, vis dar tebedirbančio su gyvybės srautais, kurie yra įsikūniję tokioje planetoje kaip Žemė, siekiančio kokiu nors būdu pakylėti juos aukščiau, kad jie galėtų pradėti busti iš panirimo patirties, galėtų pamatyti, kad regimybės neturi jiems galios, ir todėl jie taip pat galėtų pradėti trokšti sugrįžti į tylą.
Tačiau kai grįžtate į tylą, jūsų veiksmai nebekyla iš troškimo versti žmones ar pakeisti juos, ar pasiekti kažkokį konkretų rezultatą. Jūs visada esate ramybėje ir todėl žvelgiate į Žemę visiškai kitomis akimis, su visiškai nauja vizija, kurioje matote, kad jokios regimybės iš tiesų nėra tikros. Vienintelė realybė yra savasties transcendencija, iš pradžių būnant pasinėrus į regimybes, susitapatinant su jomis, o tuomet laipsniškai, per keletą pakopų, nubundant iš susitapatinimo su forma ir sugrįžtant į tylą.
Tad yra įmanoma, net ir būtybei, kuri vis dar tebėra Samsaros Jūroje fiziniame kūne, pradėti įsiklausyti į tylą. Ir iš tiesų, ši išraiška, perduota iš visų amžių Budų širdies, yra įrankis, galimybė tiems, kurie yra pasiryžę pradėti įgyti perspektyvą, kad jie nėra jų dabartinės aplinkybės, jie nėra jų dabartinis savasties jausmas. Todėl jie gali susiderinti su savo patirtos kelionės didybe, įgydami visos kelionės perspektyvą ir pradėdami matyti, kad dabartinės aplinkybės tėra pakopa.
Jūs bet kurią akimirką galite jas apiplaukti, nugrimzdami giliau už jas, liaudamiesi priešintis, liaudamiesi kovoti. Tiktai išorinė savastis, atskiroji savastis jaučia privalanti toliau spardytis ir judėti, kad išvengtų nugrimzdimo, nes mano, kad paskęs. Tikrasis aš nepaskęs rimtyje, jis atras gyvenimą, tikrąjį gyvenimą, rimtyje. Jūs gimėte iš rimties ir niekada nerasite tikrojo gyvenimo judėjime. Jūs jį atrasite tik sugrįždami į rimtį – į tylą, į tylą, kuria AŠ ESU.
Nes AŠ ESU Gautama. Tarnauju Pasaulio Viešpaties tarnystėje, ir esu būtybė, kuri laiko erdvę, įgalinančią esančiuosius įsikūnijime keliauti per formą. Forma privalo turėti erdvę, kurioje galėtų egzistuoti, tad aš esu susikirtimo taškas tarp rimties karalijos ir judesio karalijos. Tai reiškia, kad niekas neateina į rimtį, pirma neperėjęs tarnystės, kuri AŠ ESU. Tad siūlau jums šią dovaną, kad galėtumėte pasinaudoti ja kaip tiktai norite. Galite jos klausyti, galite ją pasakoti, galite į ją pasinerti, ir todėl perdavimas yra baigtas, nes rimtis prasiskverbė pro judesio pasaulio regimybes.
Rimtis apsireiškė, ir nors prieš ją gali sukilti Maros demonai ir jūsų pačių ego gali prieš ją sukilti, galite vizualizuotis Budos Esatį virš savęs. Tad galite ištiesti savo ranką, su mano ranka, tiesiama virš jūsiškės, ir galite paliesti Žemę tardami: „Vadžra! Vadžra! Vadžra! Vadžra! Vadžra! Vadžra! Vadžra! Vadžra! Vadžra!“, patvirtindami savo teisę būti rimtyje vis dar tebebūdami fiziniame kūne.
Kai tai padarysite iš rimties taško, o ne iš išorinio proto, patirsite, kad Žemė pakils ir patvirtins jūsų teisę būti Buda įsikūnijime. Tai yra potencialas, kurį jūs visi turite, tai yra potencialas, dėl kurio aš, Gautama, laikau pusiausvyrą, nes tarnauju tarnystėje, kurios tikslas tėra vienas: suteikti įsikūnijime esantiems žmonėms galimybę nubusti realybei, kad jie jau yra Buda.
Viskas yra Budos prigimtis, nes rimtis yra bet kokio judėjimo pagrindas. Viskas priklauso nuo to, ar dėmesį sutelksite į judesį, ar jį sutelksite į rimtį, nes turite gebėjimą rinktis juos abu, ir rinktis yra jums. Kai pasirinksite dėmesį sutelkti į tylą, būsite Buda įsikūnijime. Gautama AŠ ESU.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com