Ar popiežius turėtų atsiprašyti už musulmonų įžeidimą?

TEMOS: Ar musulmonai naudosis smurtu, protestuodami prieš tai, kad yra vadinami smurtautojais? – naudokitės savo religija pykčiui įveikti – tam tikros musulmonų grupės kuria pyktį prieš Vakarus; ne patys žmonės – popiežiaus kalba buvo neprotinga – krikščionybė smurtavo daugiau už islamą – tikėjimas, kad jūsų religija yra pranašesnė, negali padėti skatinti dialogo tarp skirtingų religijų – kaip neklystantis popiežius galėtų atsiprašyti?

Klausimas iš Kimo: Norėčiau paprašyti tavo komentarų apie popiežiaus kalbą, kurioje jis pacitavo 14-ojo amžiaus Bizantijos imperatorių, Manuelį II Paleologijų, kuris sakė: „Nagi parodykit man, ką Mahometas tokio atnešė, kas būtų nauja, ir jūs terasite tik blogio ir nežmoniškumo dalykus, tokius kaip jo įsakymas skleisti jo skelbiamą tikėjimą kardu.“

Matomai popiežius nei pritarė, nei nepritarė šiai imperatoriaus minčiai; jis tiesiog pasinaudojo šiais žodžiais, kad parodytų, jog religija ir smurtas yra nesuderinami. Ir vis dėlto, dėl šių žodžių įsižeidė ne viena islamo grupė ir ne viena islamiška vyriausybė. Pakistano parlamentas ką tik nubalsavo už šių žodžių pasmerkimą, o štai dar vienas pavyzdys:

Islamo Konferencijos Organizacija (IKO) apgailestauja dėl popiežiaus savo kalboje panaudotos citatos apie Didžiai Gerbiamo Pranašo Mahometo Gyvenimą, ir dėl jo išsakytos minties, kad ‘islamas yra skleidžiamas kardu.’

Šis islamo skleidimo pasaulyje prilyginimas kraujo ir smurto praliejimui, kurie yra nesuderinami su Dievo prigimtimi, yra absoliutus faktų iškraipymas, rodantis absoliutų islamo ir islamo istorijos neišmanymą.“

Musulmonų brolijos pirmininkas Mahometas Mahdi Akef pareiškė: „Popiežiaus teiginiai šliūkštelėjo žibalo į ugnį ir sukėlė pyktį musulmonų pasaulyje, ir tai rodo, kad Vakarai su savo politikais ir klerikalais yra priešiški islamui.“

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels (2006 m. rugsėjo 15 d.):

Na, yra dar truputį per anksti apie tai komentuoti, nes nereikia būti pranašu, kad nuspėtum, jog musulmonų pyktis pasklis dar plačiau, kaip tai įvyko dėl anksčiau šiais metais publikuotų Mahometo karikatūrų. „Esminis“ klausimas yra toks, ar šie protestai pereis į smurtą? Kitaip tariant, ar musulmonai – kurie teigia buvę įžeisti, kad jų religija buvo susieta su smurtu – naudosis smurtu, protestuodami prieš tai, kad yra vadinami smurtautojais? Ar priešingai, atsakys į tai taikiai, tuo būdu paneigdami šį teiginį?

Mano atsakymas abiem šioms pusėms būtų toks:

Ir kaip gali sakyti broliui: ‘Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, – pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada matysi, kaip iš brolio akies išimti krislelį. (Luko 6,42)

Jau kalbėjau apie pokyčius, kurie turi įvykti islame, kai išsakiau savo pastebėjimus apie konfliktą dėl karikatūrų, tad čia daug į tai nesiplėsiu.

Jeigu iš tiesų sektumėte pranašo Mahometo duotu pavyzdžiu ir mokymais, neįsižeistumėte dėl nieko. Todėl nepultumėte kitų sakydami: „Neturėjai to sakyti, nes tai sukėlė pyktį manyje.“ Vietoj to, naudotumėtės savo religija bet kokiam pykčiui savyje įveikti, kaip tą pademonstravo Mahometas, atleisdamas savo priešams. Tie musulmonai, kurie įsižeidžia dėl tokių dalykų, aiškiai demonstruoja „absoliutų islamo ir islamo istorijos neišmanymą.“

Tokie teiginiai kaip: „Popiežiaus teiginiai šliūkštelėjo žibalo į ugnį ir sukėlė pyktį musulmonų pasaulyje, ir tai rodo, kad Vakarai su savo politikais ir klerikalais yra priešiški islamui,“ yra pilni tokios veidmainystės, kad tiesiog sunku tai sveiku protu suvokti. Kaip ką tik sakiau, jau pats faktas, kad ši ugnis egzistuoja, rodo nenorą taikyti mokymus ir sekti Mahometo pavyzdžiu. Jeigu daugiau musulmonų būtų pasirengę tai daryti, niekas negalėtų „sukelti pykčio“ musulmonų pasaulyje. Džihadas būtų praeities dalykas, į kurį joks šiuolaikinis musulmonas nekreiptų nė menkiausio dėmesio.

Popiežiaus pastebėjimų naudojimas, darant apibendrintas išvadas ir teigiant, kad: „Vakarai su savo politikais ir klerikalais yra priešiški islamui,“ yra ne tik veidmainystė, bet taip pat rodo aiškius kėslus. Tai demonstruoja, kad pyktis prieš Vakarus ateina ne iš pačių musulmonų žmonių. Šį pyktį kuria keletas grupių islamiškose šalyse, ir šios grupės turi ambiciją sukurti pyktį prieš Vakarus ir surengti „civilizacijų susidūrimą.“ Egzistuoja keletas tokių grupių, ir jų motyvai yra sudėtingi, o taip pat prieštaraujantys vieni kitiems. Vis dėlto, mano mintis yra tokia, kad žmonėms musulmoniškose šalyse ir žmonėms Vakaruose reikia permatyti šiuos paslėptus kėslus ir vengti susidaryti negatyvią nuomonę vieniems apie kitus.

O dabar pereikime prie popiežiaus. Akivaizdu, jog popiežius iš tiesų norėjo paskatinti tolesnį dialogą religijos ir smurto tema. Aukščiau pateikta citata buvo paimta iš konteksto ir ja buvo pasinaudota visai kalbai apibendrinti – kaip spauda tą labai mėgsta daryti, vaikydamasi sensacijų. Ir vis dėlto, svarbiausias klausimas yra toks: kodėl popiežius pasirinko įtraukti šią citatą į savo paskaitą?

Jeigu mėginate paskatinti religijų dialogą su islamu smurto tema, kam tuomet cituojate imperatorių, gyvenusį tais laikais, kai – po šimtus metų vykusių kryžiaus žygių – priešiškumas tarp krikščionių ir musulmonų buvo pasiekęs aukščiausią tašką? Ar galėjo šis imperatorius turėti objektyvų požiūrį į islamą? Tai kodėl tuomet cituoti jį kalboje, tariamai skirtoje statyti tiltus ir skatinti dialogą?

Tokių teiginių naudojimas, kad Mahometas nieko daugiau neatnešė, išskyrus tai, kas „bloga ir nežmoniška,“ tikrai nepaskatins tokio dialogo. Be to, šis teiginys yra akivaizdžiai neteisingas. Mes, pakylėtieji mokytojai, jokiais būdais nesame akli islamo propaguojamam smurtui, bet mes taip pat matome, kad ši religija atnešė ir daug gėrio bei daugelį žmonių priartino prie Dievo. Todėl popiežiui naudoti šį teiginį paprasčiausiai buvo neprotinga.

Pakylėtieji mokytojai taip pat aiškiai mato smurtą, kurį skleidė krikščioniai, ir kurio didžiąją dalį įvykdė ta pati bažnyčia, kuriai atstovauja popiežius. Tiesą sakant, tai yra nepaneigiamas faktas, jog krikščioniai sukėlė daugiau smurto ir žudynių nei musulmonai. Net ir pati katalikų bažnyčia sukėlė daugiau smurto nei visa islamo religija. Kaip gi popiežius galėjo tai „pamiršti?“ O gal jis galvoja, kad kryžiaus žygius galima pateisinti iš krikščionių pusės?

Akivaizdu, jog šiandieniniame amžiuje musulmonai pavirto labiau smurtaujančiais, o tarp krikščionių smurto sumažėjo. Vis dėlto, prieš mėgindami sukurti dialogą tarp religijų, turėtumėte – ypač tuomet, kai teigiate atstovaujantys Kristų – išsiritinti rąstą iš savo akies, prieš rodydami į krislą brolio akyje. O to dabartinis popiežius nepadarė, kaip to nepadarė ir jo pirmtakas. Žinau, kad katalikų bažnyčia pakeitė savo išorinį elgesį, stengdamasi tapti mažiau smurtaujančia institucija, tačiau pamatiniai įsitikinimai, kuriais remiantis buvo propaguojamas smurtas ankstesniuose amžiuose, nebuvo iki galo pašalinti iš bažnyčios.

Tai yra paprastas faktas, kad, jeigu kalbate apie dialogą tarp religijų, ir tuo pat metu išlaikote įsitikinimą, kad jūsų religija yra pranašesnė, elgiatės kaip veidmainis. Katalikų bažnyčia vis dar tebesiremia sekančiomis prielaidomis:

  • Krikščionybė yra vienintelis kelias į išganymą ir visi žmonės, kurie nepasikrikštys, nueis į pragarą.

  • Katalikų bažnyčia yra vienintelė tikra krikščionių bažnyčia.

  • Popiežius yra vienintelis tikras Kristaus atstovas Žemėje.

Neturiu intencijos komentuoti šių teiginių teisingumo, nes jau ne kartą dariau tai šioje svetainėje. Tačiau net ir žmogus, kuris tiki šių teiginių teisingumu, turėtų sugebėti pripažinti, kad, jeigu tikite, jog jūsų religija yra vienintelė tikra religija, ir kad visi žmonės turėtų būti į ją atversti, tuomet negalite tuo pat metu sąžiningai užsiimti dialogu tarp religijų. Tikrasis dialogo tarp religijų tikslas turėtų būti skatinti savitarpio supratimą tarp religijų, kuris galėtų atvesti į abipusę pagarbą ir taikią koegzistenciją. Tol, kol tiek katalikų bažnyčios, tiek ir islamo lyderiai įsikibę laikosi tikėjimo, kad jų religija yra vienintelė tikra, tarp šių religijų negali būti jokio prasmingo dialogo. Negali būti taikios koegzistencijos tarp grupių, kurios skelbia savo išskirtinumą ir siekia visus atversti.

Atkreipkite dėmesį, jog tuo nenoriu pasakyti, kad dialogas tarp religijų yra bevertis. Priešingai, daugelis tokį dialogą mėginančių užmegzti žmonių jau paliko savo tikėjimą išskirtinumu ir pranašumu. Todėl tokios kalbos yra labai svarbios, norint sumažinti įtampą tarp religijų. Ir vis dėlto, jeigu žmonės taip pat nepradės kalbėti ir apie išskirtinumo klausimą, tai labai stipriai ribos, kiek toli su tokiu dialogu bus galima nueiti. Apie tai daug išsamiau kalbu savo knygoje Už religinio konflikto ribų.

Todėl krikščionių atveju, nebus jokio tikro progreso dialoge tarp religijų, kol krikščionių bendruomenė atvirai ir sąžiningai nepradės kalbėti apie tai, ar iš tiesų krikščionybė yra vienintelė tikra religija, ir ar tikrai visi netikintieji „visą amžinybę degs pragare.“ Kol to neįvyks, laikysiu, kad tie, kurie teigia esantys mano pasekėjai, elgiasi kaip veidmainiai, atsisakydami išsiritinti rąstą iš savo akies. Nes sakau jums, tikėjimas, kad išorinė krikščionybės religija yra vienintelis kelias į išganymą, yra pats didžiausias rąstas pasaulietinėje krikščionių bendruomenėje.

Kimas: Tai tu manai, kad popiežius turėtų atsiprašyti už šios citatos panaudojimą?

Jėzus: Geras klausimas – kaip sakoma, neturint gero atsakymo.

Manau, kad popiežius turėjo turėti pakankamai sveiko proto nenaudoti šios citatos. O dabar, kai šio veiksmo jau nebegalima pakeisti, būtų galima sakyti, kad atsiprašymas būtų nuolankumo aktas ir pripažinimas padarius klaidą. Tačiau, jeigu popiežius prisipažintų padaręs klaidą, daugelis katalikų tai palaikytų pamato išmušimu teiginiui, kad jis esąs tikrasis Kristaus atstovas ir kad katalikų bažnyčia yra vienintelė tikra bažnyčia. Todėl popiežius gali samprotauti, jog, norint išsaugoti savo bažnyčios integralumą, jis neturėtų atsiprašyti. Nesakau, jog su tuo sutinku, tiesiog aprašau pagundą, su kuria susiduria popiežius.

Kalbant objektyviai, popiežiui nėra reikalo atsiprašyti, nes jis nieko neįžeidė. Musulmonai patys pasirinko įsižeisti, ir tai yra faktas, jog musulmonai yra linkę pernelyg greitai dėl visko įsižeisti. Todėl šis atsiprašymas gali būti palaikytas nusileidimu akivaizdiems musulmonų lyderių mėginimams, naudojantis smurto grėsme, priversti pasaulį tylėti apie smurtingąją islamo pusę.

Kas liečia praktinę pusę, jokie atsiprašymų kiekiai nenutildys garsiai rėkaujančių islamo klerikalų, nes jų ambicijos yra paskleisti islamą po visą pasaulį, darant tai visomis įmanomomis priemonėmis. Ir kol juose nėra noro išsiritinti pranašumo rąsto iš savo akies, tol jų nepatenkins niekas kitas, kaip tik absoliutus Vakarų nusileidimas.

Tad mano atsakymas būtų toks, kad neturiu atsakymo. Žemėje dažnai nutinka taip, jog, kadangi žmonės yra apakinti žmogiškojo ego dualistinės sąmonės, jie susikuria situacijas, kuriose ideali išeitis neegzistuoja. Todėl nėra įmanoma sugalvoti lengvo ir paprasto sprendimo, kuris šią situaciją išspręstų. Tad ar popiežius atsiprašytų ar ne, tai nepadarys jokio esminio skirtumo.

Skirtumą ši situacija galėtų padaryti tik tuomet, jeigu ja būtų pasinaudota tikram dialogui užmegzti, nukreipiant visą dėmesį išskirtinumo problemai spręsti, kurią aprašiau aukščiau. Tačiau pranašauju, jog nėra tikėtina, kad tai įvyktų, nes pasaulietinė spauda ir dauguma šiuose debatuose dalyvaujančių žmonių vis dar tebėra pernelyg paviršutiniško mąstymo, kuris jiems netgi neleidžia suvokti šios problemos.

Vis dėlto, visada egzistuoja potencialas, kad konfliktas kaip šis, sukoncentruos dėmesį į problemą ir iškels į paviršių tam tikrus dalykus, kad žmonės pagaliau galėtų išvysti jų tikrąjį veidą. Todėl visada turiu vilties, kad tokios situacijos kaip ši, padės kai kuriems abiejose pusėse esantiems žmonėms aiškiai pamatyti rąstą savo pačių akyje.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2006 Kim Michaels