Troškimas būti ypatingu
Klausimas: Ar troškimas būti ypatingu yra iškreipimas, kuris yra susijęs su kiekviename iš mūsų esančios unikalaus individualumo kibirkšties briauna? Kitaip tariant, ar ta savybė buvo iškreipta į troškimą būti ypatingu?
Atsakymas iš Pakylėtosios Mokytojos Motinos Marijos per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas 2021 metų Rusijai skirtame vebinare „Įveikite pranašumo sąmonę ir jausmą, kad esate nevientisi, sutraumuoti ir susikoncentravę į išorę“.
Galite sakyti, kad unikalus individualumas gali būti iškreiptas į troškimą būti ypatingu. Tačiau tai įvyksta dėl puolusių būtybių manipuliacijos. Puolusios būtybės, žinoma, yra nupuolusios, o tai reiškia, kad jos yra užblokavusios savo unikalų dvasinį individualumą. Jos neturi priėjimo prie savo AŠ ESU Esaties. Būtent jos turi troškimą būti ypatingomis šiame pasaulyje, ir daro viską, ką gali, kad išsikeltų save į šią poziciją, kurioje kiti žmonės jas laikytų ypatingomis.
Norėdamos tai pasiekti jos, žinoma, privalo visus kitus žeminti. Puolusios būtybės yra dualizme. Dualizme viskas yra reliatyvu. Ypatingi galite būti tik santykyje su kitais, kurie nėra tokie ypatingi kaip jūs.
Visai kitaip yra jūsų unikalaus dvasinio individualumo atveju. Jis yra unikalus, tad jūs nesate ypatingi santykyje su kitais. Jūs esate ypatingi santykyje su savo AŠ ESU Esatimi. Būtent jūsų AŠ ESU Esatis paverčia jus ypatingais. Jums nėra jokio reikalo lygintis su kitais, kai nesate dualizme. Kai puolusios būtybės manipuliacijomis priverčia jus įžengti į dualizmą, tuomet jūs taip pat nebegalite aiškiai matyti savo dvasinio tapatumo, nebegalite pasitenkinti savo unikalumu, ir todėl kai kurie žmonės ima siekti tapti ypatingais šiame pasaulyje.
Tai ypač gali nutikti avatarams, kadangi avatarai ateina į Žemę būdami dvasiškai toliau evoliucionavę už daugelį pirminių Žemės gyventojų, tad daugelis avatarų ateina į Žemę jausdami, kad jie nėra kaip dauguma žmonių, jie yra kitokie, galbūt toliau pažengę ir ypatingesni už juos.
Ir puolusios būtybės labai nagingai moka tuo pasinaudoti, paskatindamos avatarus pasiduoti dvasinei puikybei, kuomet jie taip koncentruojasi į šį buvimą ypatingais, kad iš tiesų tai iškreipia ir nueina klaidingu keliu. Jie nueina kairiuoju keliu, kuriame siekia naudotis savo psichiniais gebėjimais materializuoti tam tikrus fenomenus, dėl kurių galite atrodyti ypatingi Žemėje.
Taip pat, žinoma, yra ir puolusių būtybių, kurios atranda dvasinį kelią. Ir matote, kad kai kuriuose dvasiniuose judėjimuose gali būti tam tikra grupė žmonių, kurioje puolusios būtybės yra susimaišiusios su avatarais. Tačiau jie visi turi šį troškimą būti ypatingais, ir kartais jie vieni kituose stiprina šią dinamiką.
Yra tokių guru, ir čia neminėsiu konkrečių vardų, tačiau yra gurų, kurie prisistatinėja labai ypatingomis būtybėmis. Ir jie prie savęs prisitraukia žmonių grupę, kurie jaučiasi ypatingais, nes seka šiuo ypatingu guru. Ir tai priverčia tiek guru, tiek jo pasekėjus, susikurti šį save pastiprinantį sūkurį, kuriame jie vis giliau grimzta į dvasinę puikybę.
Tai netgi nutiko pakylėtųjų mokytojų organizacijoms, po to kai nebeturėjome remiamo pasiuntinio toje organizacijoje ir todėl nebegalėjome perdavinėti tiesioginių diktavimų. Ir mūsų organizaciją gali greitai perimti žmonės, kurie turi šį troškimą būti ypatingais ir todėl nori būti lyderiais, kuriems organizacijos nariai negalėtų prieštarauti.
Ir galite matyti, kaip kai kuriuos mokinius tai iš tiesų gali paskatinti atmesti pakylėtųjų mokytojų mokymą ar staiga nuspręsti, kad dabar pasiuntinys nebėra tikras pasiuntinys, kadangi jie yra tokie pranašesni, jog gali sakyti, ką pakylėtieji mokytojai turėtų ar neturėtų kalbėti, ką jie sakytų ar nesakytų, kurie yra tikrieji mokytojai, o kurie nėra. Ir galite matyti, kaip grupė žmonių gali įsitraukti į šį dvasinės puikybės sūkurį, iš kurio negalite padėti jiems ištrūkti, nes jie nenori to matyti. Ir todėl tiesiog privalome jiems leisti tai iki galo išgyventi, kol jiems bus gana tos patirties ir jie suvoks, kad tai jų neveda ten, kur jie nori eiti.
Žinoma, mes, pakylėtieji mokytojai, visiškai nesmerkiame ir neteisiame tai darančių žmonių. Mes tiesiog suvokiame, kad kai žmonės šitaip reaguoja, negalime jiems padėti, ir todėl leidžiame jiems eiti savo keliu, kol jie nuspręs grįžti pas pakylėtuosius mokytojus. O tuomet, žinoma, mes pasveikinsime juos grįžus ir sieksime padėti jiems geriausiai kaip sugebame.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com