Ar jūs mąstote savo mintis?

Klausimas: Jeigu apgailestaujame dėl klaidų, tai jau savaime yra nuodėmė, nes, žvelgiant iš linijiškos perspektyvos, mūsų daromi pasirinkimai priklauso nuo mūsų turimos sąmonės. Tad turėti tos pakopos sąmonės atspindį yra visiškai gerai. Tai yra energija.

Atsakymas iš Kim Michaels konferencijoje Olandijoje 2015 metais:

Kimas: Į klaidas taip pat galima žiūrėti ir taip, kad savo aukštesniajame prote norėjote, jog šios negatyvios pasekmės įvyktų, nes norėjote kažko iš jų pasimokyti. Jūsų sąmoningas protas apie tai nežinojo, tad turite savo sąmoningu protu pasakyti: „Gerai, tai kas tai buvo? Ką noriu iš to išmokti?“

Aš ir pats dažnai suvokiu, kad dažnai taip stipriai susikoncentruojame į kasdienį gyvenimą arba į tai, ką darome, jog tiesiog lekiame visu greičiu, nesustodami ir nesusimąstydami: „Kodėl darau tai, ką darau?“ Kai įvyksta kažkas netikėto arba nemalonaus, tai iš tiesų yra gera galimybė atsitraukti žingsnį atgal ir tarti: „Gerai, kodėl mano aukštesnysis protas norėjo, kad tai patirčiau? Iš ko čia turėčiau nubusti?“

Komentaras: Į savo gyvenimą žiūrite kaip į veidrodį. Viskas jums tą akimirką tampa veidrodžiu.

Komentaras: Aš naudojau pasekmes kaip būdą save teisti. „Gerai, kokios čia buvo pasekmės?“ Idant žinočiau išmokęs pamoką, užuot tiesiog žinojęs viduje, kad išmokau savo pamoką, ir tiesiog leidęs pasekmėms išsisklaidyti. Aš šias pasekmes verčiau vykti vėl ir vėl, nes vėl ir vėl grįždavau į jas sukūrusią sąmonę. Neišmokau savo pamokos, nes ji tebebuvo čia.

Kimas: Taip, protas gali sukurti šiuos užburtus ratus, ir kaip ir sakiau: tai yra žaidimas, kuris kartojasi, nes jums to dar nebuvo gana. Jums šis žaidimas dar nepabodo. Suvokiau tai prieš keletą metų, kai buvau stresinėje situacijoje. O stresinėse situacijose mano analitinis protas vėl ir vėl eina į šią situaciją ir vis iš naujo ją peržiūri. Kartais darau joje tai, ką norėjau padaryti: įsivaizduoju, kad pasielgiu teisingai, užuot padaręs tai, ką padariau. Suku šį filmuką galvoje vėl ir vėl, ir vėl. Ir vieną kartą sėdėjau ir supratau, kad esu patekęs į negatyvų sūkurį. Žinojau, kad tiesiog vėl ir vėl kartoju tą patį dalyką, tačiau nesugebėjau to išvengti.

Ir tuomet staiga kažkas įvyko. Nežinau, kas tai buvo, bet peržengiau proto ribas ir supratau, kad analitinis protas yra tarsi kompiuteris. Egzistuoja tokia proto dalis, kuri nesiliauja kurti šias mintis, šias problemas, ir daro tai be pabaigos, nes tai yra tarsi kompiuterinis žaidimas.

Jeigu turite kompiuterinį žaidimą, kuris yra užprogramuotas rodyti žalius ir raudonus ratus, jis tai darys amžinai. Tik tiek jis ir tegali daryti. Suvokiau, kad egzistuoja mano proto dalis, kuri tiesiog yra užprogramuota kurti problemas, ir tuomet egzistuoja kita mano proto dalis, kuri yra užprogramuota jas spręsti. Šios dvi mano proto dalys gali užimti mano dėmesį visą mano likusį gyvenimą ir dar šimtą gyvenimų, jei tik leisiu.

Tiesiog turėjau pasakyti: „Žinote ką, aš nesu tas protas. Nesu protas, kuris kuria problemas, o taip pat nesu protas, kuris galvoja, kad šias problemas privalo išspręsti. Nesu nė vienas iš šių protų, ir nenoriu, kad jie užimtų visą mano dėmesį. Daugiau nebenoriu žaisti šio žaidimo.“

Turiu pasakyti, kad ne visada tai suveikia, tačiau man tai labai padėjo susikurti distanciją, nes anksčiau niekada nebuvo atėjusi tokia mintis. Esame linkę galvoti: „Aš mąstau savo mintis. Todėl jos turi būti tikros.“ Arba esame linkę galvoti: „Aš mąstau savo mintis.“ O aš suvokiau: „Ne, ne aš mąstau. Mano protas mąsto, o aš esu su juo susitapatinęs. Bet ar ilgai dar noriu tai daryti?“ Aš taip pat iš tos situacijos suvokiau, kad problemas kurianti mano proto dalis buvo absoliučiai įsitikinusi, kad kažkas mano išorėje kuria šias problemas. O kadangi šios problemos egzistuoja, esu atsakingas už jų išsprendimą.

Suvokiau, kad problemas kurianti proto dalis jas kuria taip, kad šios problemos neturi jokio sprendimo, jos niekada negalės būti išspręstos. Vienintelis „sprendimas“, taip sakant, yra tai suvokti ir tarti: „O, bet juk tai nesu aš.“

Lygiai tas pats būtų, jeigu galvotumėte, kad esate jūsų automobilis ir negalite iš jo išlipti, ir turite pasiekti tašką, kuriame suvoktumėte: „O, bet juk galiu paspausti stabdžius. Galiu atidaryti duris. Galiu tiesiog išlipti. Galiu palikti šią mašiną.“ Ir tas pats yra su mąstymu, su analitiniu protu. Iš tiesų galite suvokti, kad tai nesate jūs. Nesakau, kad aš jau tai pasiekiau. Bet man ši mintis labai padėjo, kad neprivalau manyti, jog viskas, ką mano protas sugalvoja, yra tikra. Tai tarsi ekrane rodomas filmas. Jis nė kiek ne tikresnis už tai, kas yra rodoma kino teatre.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2015 Kim Michaels