Kaip liautis būti darytoju, nepasitraukiant iš gyvenimo

TEMOS: Veikimas be išankstinio žinojimo – palikite iliuziją, kad turite galią kaip atskira būtybė – grynoji sąmonė ir tylus stebėjimas – liaukitės teisti pagal išorę – būti stebėtoju nereiškia būti pasyviu – jūs renkatės, kur sutelksite savo dėmesį – padarykite savo valią iš tiesų laisva – neatsisieję nuo realybės – atsakomybės prisiėmimas ir nuasmeninimas – nesiekite paranormalių gebėjimų – ieškokite širdies tyrumo ir regėsite Dievą

Klausimas: Tam tikros dvasinės tradicijos moko, kad svarbus aukštesnės sąmonės būsenos kriterijus yra nebepatirti savęs kaip „darytojo,“ bet patirti save tiesiog kaip tylų stebėtoją, stebintį, kas yra mąstoma, daroma arba sapnuojama. O labiau pažengusioje būsenoje toks žmogus tariamai turi stebėti net ir savo miegą, t. y. išsaugoti vidinį, palaimingą būdravimą, kūnui giliai miegant. Indijoje berods tai yra vadinama „Joga Nidra.“ Ar ši stebėtojo koncepcija deri su pakylėtųjų mokytojų mokymais? Ar „stebintis“ žmogus taps „šventosios dvasios“ instrumentu? Jeigu taip, tai kaip tuomet toks žmogus galės toliau augti savo sąmonėje, nepriiminėdamas savarankiškų sprendimų ir galbūt netgi nebesinaudodamas savo laisva valia?

O galbūt, kaip tiki kai kurie psichologai, ši taip vadinama stebėjimo būsena yra liga, kartais dar vadinama „disociatyviniu sutrikimu“ arba „depersonalizacija“?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Įdomus klausimas. Sakydamas įdomus, turiu omenyje, jog į jį nėra tiesaus atsakymo.

Stebėtojo koncepcija yra naudinga koncepcija. Tačiau, kaip ir su visais kitais dalykais, kai koncepcija tampa įsupta į žodžius, ji tampa pavaldi interpretacijoms, tai reiškia, kad ji gali būti neteisingai interpretuota arba perinterpretuota.

Idėja, kad liaujatės save laikyti darytoju ir tampate tyliu stebėtoju, tiesiog yra vienas būdas aprašyti, kas vyksta asmeninio Kristiškumo siekimo procese. Turbūt pamenate, jog sakiau, kad pats iš savęs aš nieko negaliu padaryti ir kad tai Tėvas manyje daro darbus. Savo diktavime Romoje kalbėjau apie būseną, kuomet sakiau, kad darote veiksmą, nežinodami pirma laiko, kas per jus bus sakoma arba daroma. Gautama apie tai kalbėjo šių metų naujametiniame diktavime, sakydamas, kad turite nustoti reaguoti ir turite pradėti veikti iš tylos taško viduje.

Naudojantis mūsų šioje svetainėje įvesta terminologija, galėtume sakyti, kad vienas iš paskutinių barjerų, kurį turite įveikti prieš pasiekdami Kristiškumą, yra idėja, kad Sąmoningasis AŠ gali veikti savo paties galia. Turite palikti idėją, kad Sąmoningasis AŠ yra atskira būtybė, turinti savarankišką galią, kurios dėka ji gali veikti. Tai yra subtilus procesas, todėl kad, kol žiūrėsite į gyvenimą per išorinio proto ir ego filtrą, tol būsite absoliučiai įsitikinę, kad jūsų fizinis kūnas iš tiesų turi galią kažką padaryti Žemėje, ir todėl jūs turite galią kaip atskira būtybė.

Tačiau gilesnė realybė čia yra ta, kad, norėdami kažką padaryti, privalote turėti savimonę ir privalote turėti tai, kam galėtumėte daryti poveikį. Savimonę jūs turite tik todėl, kad jūsų AŠ ESU Esatis pratęsė savo Esybės dalį per jus Sąmoningojo AŠ pavidalu. Šis AŠ yra vienintelė jūsų žemesnės esybės dalis, kuri gali gauti aukštų dažnių šviesą iš Esaties. Tačiau, jeigu šia šviesa piktnaudžiausite, jos kiekis bus sumažintas, kol jos gausite tik tiek, kad galėtumėte išlikti gyvi, tai reiškia, suvokiantys save. Todėl gyvi kaip savimonę turinti būtybė jūs galite būti tik todėl, kad gaunate kažką iš už savo žemesniojo aš ribų.

Be to, viskas, ką darote Žemėje, yra daroma su Materijos šviesa, kuri turi tęstinį egzistavimą tik todėl, kad Dievas leidžia savo Esybei būti naudojamai šioje formoje. Tad, jeigu Dievas patrauktų savo Esybę, materiali visata pradėtų griūti dėl antrojo termodinamikos dėsnio. Ir tik laiko klausimas, kol visa visata pranyktų į nebūtį, panašiai kaip koncepcijoje apie juodąją skylę. Tad vėlgi, visata gali egzistuoti tik todėl, kad gauna kažką iš už savo ribų.

Augdami savimonėje, pradedate matyti koncepcijos, kad esate atskira būtybė, paklydimą. Imate patirti savo AŠ ESU Esaties šviesą, ir todėl imate matyti, kad nieko be jos negalėtumėte nuveikti. Taip pat imate patirti trumpus grynosios sąmonės blyksnius, ir suvokiate, kad Sąmoningasis AŠ yra daugiau nei ego ir išorinis protas. Todėl pradedate matyti, kad iš tiesų nesate atskira būtybė.

Per ilgą ir laipsnišką atidavimo procesą, iš tiesų galite paleisti iliuziją, jog turite gebėjimą veikti savarankiška galia. Taip pat palaipsniui galite paleisti troškimą patirti, koks yra jausmas egzistuoti kaip atskirai būtybei. Ir būtent tuomet imate save patirti kaip stebėtoją, kuris tiesiog stebi kas aplink jus vyksta ir ką Esatis per jus daro, visiškai to nevertindami. Būtent dėl to, kad Sąmoningasis AŠ yra grynoji sąmonė – ir nėra pririštas ar apribotas jokia forma – jis turi gebėjimą būti tyliu stebėtoju.

Tačiau, kad šis procesas galėtų vykti, privalote įveikti bet kokią tendenciją teisti išoriniu protu, arba kaip aš tai vadinau teisimu pagal išorę. Turite suvokti, kad niekas šiame pasaulyje nėra taip kaip atrodo, ir todėl galite pradėti suvokti, kaip yra beprasmiška manyti, jog galite žinoti išoriniu protu, ką daryti yra optimaliausia bet kurioje situacijoje. Tad užuot reagavę į šį pasaulį, galite tapti atviromis durimis veiksmams, kurie ateina iš aukštesnės jūsų esybės dalies ir kurie nėra paveikti žemesniojo aš troškimų ir vertinimų.

Galėtume sakyti, kad Sąmoningasis AŠ išmoksta atsitraukti ir tiesiog stebi situacijos vystymąsi, neturėdamas jokių lūkesčių ar vertinimų, kas turėtų ar neturėtų vykti. Matote, kad niekas šiame pasaulyje nėra nei gera, nei bloga – tai tiesiog yra, ir jūs esate daugiau nei tai yra, tad su tuo nebesitapatinate.

Tačiau čia egzistuoja subtili mintis, kurią reikia išskirti. Galite pagalvoti, kad buvimas stebėtoju yra visiškai pasyvi būsena, tačiau ji tokia nėra. Galbūt pamenate, kaip sakiau, jog mano Tėvas dirba ir aš kartu dirbu. Buvimas stebėtoju nereiškia, kad tegalite sėdėti oloje Himalajuose ir visą dieną medituoti. Buvimas stebėtoju reiškia, kad aktyviai dalyvaujate visuomenėje ir vis dar tebedarote pasirinkimus. Pavyzdžiui, jums gali tekti susidurti su situacija, kuri yra kitų žmonių pasirinkimų rezultatas. Tuo atveju, pasirenkate išlikti neprisirišę ir vienovėje su savo Esatimi, ir todėl nereaguojate iš išorinio proto lygmens. Tai jums leidžia būti atviromis durimis Esačiai imtis veiksmų, ir jūs netrukdote Esačiai daryti to, ką ji trokšta daryti. Jūs aktyviai pasirenkate leisti vykti tam, kas vyksta – net jeigu tai eitų prieš nusistovėjusią tvarką – ir tuomet su pagarbia nuostaba stebite, kas vyksta jumyse ir aplink jus, mokydamiesi iš regimų rezultatų.

Tačiau, kol vis dar tebesate įsikūnijime, jūs taip pat priiminėjate sprendimus, į ką sutelksite savo dėmesį. Vėlgi, tai darote be teisimo ir su neprisirišimu, tačiau, kadangi paroje turite tik 24 valandas ir galite susitelkti į ribotą gyvenimo Žemėje aspektų skaičių, jums iš tiesų reikia pasirinkti, į kuriuos gyvenimo aspektus sutelksite savo dėmesį. Šį pasirinkimą padarys ne Esatis, nes tai iš tiesų yra būdas jums toliau augti – renkantis savo dėmesio kryptį ir stebint, ką Esatis darys toje situacijoje.

Galėtume sakyti, kad, kol save laikote atskira būtybe, mokotės darydami paskirus pasirinkimus ir matydami, kaip jie visada atveda prie pasekmių, ribojančių jūsų ateities pasirinkimus. Kai nustojate save laikyti atskira būtybe, imate mokytis darydami pasirinkimus, grįstus vienove su Esatimi, ir tai visada išplečia jūsų galimybes, o taip pat praturtina visų aplinkinių gyvenimus (pagal tų žmonių pasirinkimus).

Tad grįžtant prie specifinių klausimų, žmogus, esantis tikroje stebėtojo būsenoje, iš tiesų taps Šventosios Dvasios instrumentu. Tačiau žmogus ir toliau priiminės savarankiškus sprendimus ir naudosis laisva valia, ir todėl jis ir toliau augs. Galėtume sakyti, kad įžengimas į neteisimo būseną nėra jūsų laisvos valios atidavimas; įžengdami į šią būseną jūs savo valią iš tiesų išlaisvinate, kuomet ji nebėra verčiama reaguoti į jokias regimybes Žemėje. Jūs nepadarote vieno pasirinkimo palikti savo laisvą valią ir tapti pasyviu stebėtoju. Privalote daryti nuolatinį pasirinkimą, kad galėtumėte išlikti labai subtilioje pusiausvyroje, būdami aktyvūs pasaulyje, bet nebūdami darytojais. Tai yra aukštesnis laisvos valios lygmuo, kurio neįmanoma suvokti, kol save tebelaikote atskira būtybe.

Noriu aiškiai pasakyti, kad tikrasis stebėjimas NĖRA tapatus psichologų taip vadinamam disociatyviniam sutrikimui. Tapdami tikru stebėtoju, privalote prisiimti visišką atsakomybę už savo proto būseną. Tačiau daugelis žmonių nenori to daryti, ir tai gali atvesti prie psichologinės ligos, kurioje žmonės mano nieko negalintys daryti arba tiesiog nieko nedaro. Ir nors tai iš tiesų yra sutrikimas, teisingai aprašytas psichologų, tai nėra tas pats kaip tikrasis stebėjimas. Stebėjimas nereiškia, kad atsisiejate nuo realybės; tai reiškia, kad susisiejate su aukštesne realybe ir todėl matote gyvenimą Žemėje iš šios aukštesnės perspektyvos.

Galėtume sakyti, kad prie Kristiškumo artėjantis žmogus pamažu išmoksta nebesitapatinti su žemiškomis sąlygomis, ir todėl jis arba ji viską nuasmenina. Tačiau Kristaus būtybė nepasitraukia iš gyvenimo, bet iš tiesų aktyviai dalyvauja gyvenime, tik daro tai taip, kaip buvo aprašyta aukščiau. Šią būseną galima pasiekti, tiktai prisiėmus pilną atsakomybę už save, kai tuo tarpu psichologinė liga atsiranda būtent dėl to, kad žmonės atsisako prisiimti atsakomybę.

Ir baigdamas noriu pasakyti, kad tarp dvasingų žmonių egzistuoja akivaizdi tendencija – noras pasiekti kažkokią pažangią būseną, pavyzdžiui, įgyjant gebėjimą stebėti save miegant arba įgyti kitus paranormalius gebėjimus. Tačiau šie fenomenai – šios regimybės – patys savaime mažai yra kuo vertingi (kokia yra praktinė nauda stebėti save miegant?) ir todėl tai iš tiesų yra arklio statymas priešais vežimą, kai žmonės siekia tokių gebėjimų, užuot siekdami gilesnio pokyčio sąmonėje. Tam tikrų gebėjimų turėjimas arba gebėjimas materializuoti tam tikrus fenomenus nebūtinai yra aukštesnės sąmonės būsenos ženklas. Ir yra visiškai įmanoma pasiekti aukštesnę sąmonės būseną, nepatiriant arba nematerializuojant jokių neįprastų gebėjimų arba fenomenų.

Aukščiausias dalykas, kurio turėtumėte siekti, iš tiesų yra širdies tyrumas, kurį įgyjate įveikdami teisimą pagal išorę. Kodėl taip yra? Todėl, kad palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą. Koks gi dar gali būti didesnis gebėjimas arba fenomenas nei regėti Dievo Esatį ir stebėti šios Esaties veikimą per jus?

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2010 Kim Michaels