Motinos Teresės „vidinė tamsa“ – 3 dalis: Subtilus Dievo neigimas
TEMOS: Dievo neigimas – įsivaizdavimas, kad esate atskirti nuo Dievo – Dievo neigimas per religiją – daugelis religingų žmonių tai prisiėmė tam, kad padėtų tai išrišti – dauguma žmonių turi dvi asmenybes – leiskite išorinei asmenybei mirti – kai mėginate laikyti save užimtą, kad išvengtumėte ėjimo vidun – stabmeldiško Dievo įvaizdžio sukūrimas, kuomet į jį iškeičiate tikrojo Dievo patyrimą – netikras Dievas yra laikomas keliu į išganymą – išorinis ar vidinis Dievas – garbinimas per atstumą ar vienovė – niekada negalėsite atrasti vienovės su tolimu Dievu – kai į skirtingas puses jus traukia dvi priešingos jėgos – savęs nukryžiavimas – neleiskite mistiniam patyrimui sustiprinti tolimo Dievo įvaizdžio – tamsioji naktis tęsis tol, kol paliksite visus išorinio Dievo įvaizdžius – katalikų bažnyčia NĖRA Jėzaus bažnyčia – Petro sąmonė – negalite savintis Dievo – kažko turėjimas reiškia, kad egzistuojate jūs ir atskiras objektas – troškimas kontroliuoti Dievą – iš amžinojo DABAR – valdžios elitas nori sutrukdyti žmonėms priimti Kristiškumą – dvasingi žmonės gali turėti subtilų troškimą mirti – visi gali atgimti, leisdami žmogiškajam aš mirti – nė vienas žmogus negali išgelbėti kito – mirties sąmonė
Klausimas iš Kimo: Jėzau, antroje šios diskusijos dalyje paaiškinai, kad dauguma dvasingų žmonių prisiėmė tam tikrą masinės sąmonės aspektą, ir tai yra mūsų dangiškojo plano dalis padėti jį išspręsti, mums patiems nuo jo išsilaisvinant. Taip pat sakei, kad galime pasimokyti iš Motinos Teresės sunkumų, tad perskaičiau pastraipas, kurias buvau pasižymėjęs knygoje, „Ateik, būk mano Šviesa.“ Ir radau keletą pastraipų, kurios, mano manymu, yra iš tiesų painios, tad žmonėms būtų naudinga, jeigu galėtum mums duoti geresnį supratimą.
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels.
Pirmiausia leiskite man paaiškinti apie ką kalbame. Sąmonė, apie kurią kalbame, yra labai sudėtinga ir pasirodo įvairiai užsimaskavusi. Tiesą sakant, Viešpats Maitrėja paskyrė visą savo knygą šios sąmonės kilmei aptarti, tad, jeigu žmonės iš tiesų nori ją suprasti, jiems reikėtų perskaityti šią knygą. Tačiau galiu jums duoti labai paprastą santrauką, tiesiog pasakydamas, kad šios sąmonės esmė yra Dievo neigimas.
Žvelgiant paviršutiniškai, daugeliui religingų žmonių atrodys, kad Dievo neigimo sąmonė pagrinde yra išreiškiama per tiesioginį neigimą, pavyzdžiui, per ateizmą, satanizmą, per politines ideologijas – marksizmą ar per mokslinį materializmą. Tačiau tai yra nebrandus požiūris, nes Dievo neigimas buvo labai gudriai užmaskuotas praktiškai visose didžiausiose pasaulio religijose. Kaip sakiau: „Atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų.“ (Mato 24,24).
Daugelis katalikų tiki, kad čia yra kalbama apie visus tuos, kurie nepriklauso katalikų bažnyčiai, tačiau tikroji prasmė yra ta, kad čia yra kalbama apie kiekvieną, kuris teigia, kad Kristus yra jūsų išorėje, užuot patvirtinęs, jog Kristų galima atrasti tiktai Dievo karalystėje – kuri yra jumyse.
Specifinis šios sąmonės aspektas, kurį Motina Teresė prisiekė prisiimti, būtent ir yra Dievo neigimas, kuris buvo užmaskuotas labai didelio religingumo kauke. Iš esmės tai yra ta pati sąmonė, kurią įkūnijo rašto aiškintojai, fariziejai ir įstatymo mokytojai, priešinęsi mano misijai ir neigę, kad aš esu Gyvasis Kristus.
Visi dvasingi žmonės yra prisiėmę šios sąmonės aspektus – kurią vadinau „mirtimi,“ tai yra, dvasine mirtimi. Tiesiog perverskite Naująjį Testamentą ir pamatysite, kaip dažnai kalbėjau apie tuos, kurie yra mirę, nors fiziškai tebėra gyvi. Daugelis dvasingų žmonių iš tiesų prisiekė prisiimti tą patį aspektą, kurį prisiėmė Motina Teresė. Ir tai iš tiesų galioja visiems taip vadinamiems katalikų mistikams, tačiau tai taip pat galioja ir daugeliui šiuolaikinių žmonių, kurie užaugo katalikais, bet dabar jiems iškilo klausimų apie bažnyčią ir jos doktrinas. Visi šie žmonės būtent ir pasisiūlė padėti transformuoti šią sąmonę, kuri laiko visas religijas – tarp jų ir katalikų bažnyčią – įstrigusias aklavietėje.
Kai prisiekiate prisiimti tam tikrą masinės sąmonės aspektą, gimstate aplinkoje, kuri yra šios sąmonės išraiška. Tad užaugate tapatindamiesi būtent su ta iliuzija, kurią prisiekėte transformuoti. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad Motina Teresė laikė save katalike.
Kaip galite prisidėti prie iliuzijos transformavimo? Suvokdami, kad esate DAUGIAU nei iliuzija, esate daugiau nei katalikai, musulmonai, induistai, daugiau nei vyrai ar moterys, daugiau nei bet kokia tautybė ar bet koks kitas Žemėje sukurtas padalijimas. Turite užmegzti ryšį su savo tikruoju, dvasiniu tapatumu, kuris yra įtvirtintas jūsų AŠ ESU Esatyje, kuomet jūsų Sąmoningasis AŠ suvoktų, kad yra DAUGIAU už BET KOKIAS žemiškas regimybes. Nes juk jūs iš tiesų esate bendrakūrėjai su Dievu. Kaip sakiau: „Jūs esate Dievai“ (Jono 10,34).
Tiktai pripažindami savo tikrąjį tapatumą, galite įveikti iliuziją, kuri jus laiko atskirtą nuo Dievo, nes verčia jus neigti Dievą – jumyse esantį Dievą. Galutinai pademonstruosite, kad įveikėte mirties sąmonę, kai patvirtinsite kartu su manimi: „Aš ir mano Tėvas esame viena!“ Tiktai tuomet, kai kritinė masė pačių dvasingiausių žmonių išdrįs žengti šį žingsnį ir patvirtins savo dangiškąjį tapatumą, tik tuomet religija iš tiesų pasikeis šioje planetoje.
Motina Teresė turėjo potencialą tai padaryti ir ji buvo labai arti to. Visgi galiausiai ji nesugebėjo suderinti sąmonės derintuvo ir iš tiesų perjungti savo tapatumo iš buvimo katalike į buvimą universalia dvasine būtybe. Būtent tą daryti iš tiesų ir kvietė jos tikrasis pašaukimas, tačiau ji nesugebėjo perjungti šio jungiklio. Ir suvokę, kodėl ji nesugebėjo to padaryti, iš tiesų galite palengvinti sau paleisti visą netikrą tapatumo jausmą.
Dievo vardas yra „AŠ ESU,“ tad kai sakote „Aš esu“ ir pridedate toliau kažkokį teiginį iš žemės, iš tiesų kartojate Viešpaties vardą be reikalo, neigdami Dievą kaip savo tikrąjį šaltinį, savo tikrąjį tapatumą. Tiesa ta, kad jūs NESATE žmogiška būtybė. Jūs esate Dievas, išreiškiantis save per žmogišką kūną. Jūsų Tėvas dirba ir jūs kartu dirbate (Jono 5,17).
Kimas: Manau pirma žmonėms atėjusi mintis, kai jie išgirsta apie Motinos Teresės tamsą, yra ta, kaip tai galėjo nutikti žmogui, kuris yra laikomas religingo žmogaus pavyzdžiu, paskyrusiu visą savo gyvenimą tarnauti Dievui ir padėti kitiems žmonėms. Mačiau televizijos programą, per kurią grupelė moterų kalbėjo apie tai, kaip praleido daug metų artimai dirbdamos su Motina Terese. Jos kalbėjo apie tai, kaip ji spinduliavo ramybę, meilę ir džiaugsmą. Jos netgi pasakojo, kad ji turėjo tam tikrus dvasinius gebėjimus, pavyzdžiui, ji tiksliai žinodavo, kas vyksta žmonių gyvenimuose ir psichikoje, ar netgi žinodavo ateityje įvyksiančius įvykius. Tai panašu į pažengusį gyvybės srautą, tad beveik galima patirti šoką, perskaičius šiuos sekančius jos žodžius:
O dabar Tėve – nuo 49-50 metų šis siaubingas praradimo jausmas – ši neapsakoma tamsa – šis nesibaigiantis Dievo ilgesys – kuris kelia man skausmą giliai širdyje – tamsa tokia, kad iš tiesų nebesugebu matyti nei protu nei logika – Dievo vieta mano sieloje yra tuščia – Dievo manyje nėra – kai ilgesio skausmas yra toks didelis – vis ilgiuosi ir ilgiuosi Dievo – ir tuomet jaučiuosi taip – lyg Jis manęs nenorėtų – Jo čia nėra - … Dievas manęs nenori – Kartais – tik girdžiu savo širdį sušunkant – „Mano Dieve“ ir nieko daugiau po to nėra – kančios ir skausmai, kurių negaliu paaiškinti. (puslapiai 1-2)
Ar galėtum šiek tiek nušviesti, kodėl egzistuoja toks dramatiškas kontrastas tarp visuomenės turimo požiūrio į ją ir jos pačios vidinių patirčių?
Jėzus: Kaip sakiau aukščiau, kai užaugate tam tikroje aplinkoje, išsiugdote tapatumo jausmą – kai kurie psichologai tai vadina „pakaitine asmenybe“ – kuri yra prisitaikiusi prie jūsų aplinkos. Tai yra neišvengiama, ir nėra jokių priežasčių save dėl to kaltinti. Dauguma žmonių užaugo aplinkoje, kuri – žvelgiant iš dvasinės perspektyvos – yra disfunkcinė, tad ši išorinė asmenybė taip pat neišvengiamai bus šiek tiek disfunkcionali. Taip pat labai dažnai nutinka taip, kad žmonės pradeda tapatintis su išorine asmenybe ir visiškai pamiršta savo tikrąjį, dvasinį tapatumą.
Tuo tiesiog noriu pasakyti, kad dauguma žmonių turi – mažiausiai – dvi asmenybes. Dvasiškai brandžiuose žmonėse jų aukštesnė asmenybė dažnai persišviečia per išorinę asmenybę, ir aukščiausias šių žmonių potencialas yra tai, kad jie pamažu perslinks savo tapatumo jausmą nuo išorinės asmenybės ir pilnai priims save tuo, kuo jie yra kaip dvasinės būtybės.
Motina Teresė buvo dvasiškai brandi būtybė, tad, kai ji būdavo viešumoje arba kai kam nors padėdavo, kam būdavo reikalinga pagalba, per ją šviesdavosi aukštesnė asmenybė – nes ji, taip sakant, pamiršdavo apie save – pamiršdavo savo mirtingąjį aš – per savo tarnystę kitų poreikiams. Todėl tai, ką žmonės matė viešai, didžiąja dalimi buvo tikrasis jos tapatumas.
Kimas: Turbūt būtent apie šią patirtį ji kalbėjo sakydama:
Kai esu kitur – darbe – arba susitikimuose su žmonėmis – egzistuoja esatis – kažkas, kas esti labai arti manęs – manyje. – Nežinau, kas tai yra – tuo metu meilė Dievui manyje tampa tikresnė. (211 puslapis)
Jėzus: Tiesa, ji iš tiesų išgyveno aukštesniojo aš, gyvenančio joje, patyrimus, tačiau nesugebėjo to priimti. Tad kai būdavo viena, Motina Teresė – pati to nesuvokdama – persijungdavo į išorinę asmenybę ir patirdavo pasaulį, save ir Dievą per šios asmenybės filtrą. Jos gyvenimo tragedija buvo ta, kad ji nesugebėjo priimti, jog ši asmenybė yra netikroji jos dalis. Todėl ji nesugebėjo leisti mirtingajam aš mirti ir atgimti iš Dvasios.
Įsibėgėjus jos misijai ir jai ėmus sulaukti daugiau visuomenės dėmesio, ji ėmė patirti vis didėjantį kontrastą ir prieštaravimą tarp savo viešai matomų veiksmų ir žodžių, ir to, ką jautė privačioje savo proto erdvėje. Galėtume sakyti, jog, kadangi nesugebėjo nustoti tapatintis su išorine asmenybe – su savo privačia asmenybe – ji nesugebėjo patikėti, kad jos vieša asmenybė yra tikrasis jos aš. Todėl ji jautėsi esanti veidmainė, kalbėdama apie meilę Dievui, bet nejausdama šios meilės viduje.
Tai ne taip jau retai pasitaiko tarp žmonių, kurie išgarsėja visuomenės akyse ir kurie yra pradedami laikyti „didžiais“ žmonėmis. Dauguma „normalių“ žmonių susiduria su priešingu dalyku. Viešoje erdvėje jie išreiškia savo išorinę asmenybę (kiti žmonės juose iškelia į paviršių tai, kas juose yra blogiausia) ir užmezga ryšį su savo aukštesniąja asmenybe privačioje erdvėje. Ir šiems žmonėms, tiesą sakant, yra lengviau palaipsniui priimti, kad jų privati asmenybė yra tikrasis jų aš.
Dėl šio augančio kontrasto Motina Teresė bijojo likti viena ir turėti laiko apmąstymams, todėl specialiai stengėsi būti labai užsiėmusi, kad galėtų išvengti gilinimosi į savo vidų. Daugelis žmonių, jeigu nuoširdžiai save ištirtų, pastebėtų, kad daro lygiai tą patį dalyką – naudojasi išorine veikla kaip dingstimi nespręsti problemų savo psichikoje.
Dalykas, kurį norėčiau, kad šie žmonės pasimokytų iš Motinos Teresės, yra tai, jog kad ir kiek save beužimtumėte, negalėsite galutinai pabėgti nuo savo vidinės būsenos. Ir kad ir kiek gero darysite dėl kitų, tai automatiškai nepašalins ir neišspręs vidinės jūsų būsenos. Tad užuot nuo to bėgus, būtų daug konstruktyviau stoti akis į akį su vidiniu prieštaravimu, pripažįstant, kad būtent tai yra sąmonė, kurią prisiėmėte, kad pademonstruotumėte, kaip virš jos pakilti. Ir jeigu naudositės visais prieinamais įrankiais – įskaitant įrankius, kurie yra duodami šioje svetainėje ir knygose – jums nebus labai sunku pakilti virš šios būsenos. Yra daug geriau dėti ryžtingas pastangas trumpą laiką, užuot kentėjus vidinį konfliktą visą savo likusį gyvenimą!
Kimas: Manau, kad ši citata iliustruoja tai, ką sakai:
Netikiu, Tėve, tuo nepaliaujamu kapstymusi po savo dvasinį gyvenimą – ilgais ir dažnais apsilankymais ir kalbomis… Mūsų dvasinis gyvenimas turi išlikti paprastas – idant galėtume geriau suprasti mūsų vargingųjų protus. (215 puslapis)
Akivaizdu, jog ji nesugebėjo išspręsti šios problemos, nes iš dalies netikėjo, kad tokias problemas reikia spręsti, tačiau čia turbūt yra ir kitų priežasčių. Kodėl Motina Teresė – būdama brandus gyvybės srautas – nesugebėjo atsiskirti nuo išorinio tapatumo?
Jėzus: Tai yra sudėtinga problema, kuri atsiskleis mums toliau tęsiant šią diskusiją, tad neužbėkime įvykiams už akių.
Kimas: Sekanti reakcija, kurią jaučiu iš žmonių, yra ta, kad jie negali suprasti, kaip Motina Teresė – būdama tokia religinga ir nesavanaudiška – galėjo jaustis nemylima ir nereikalinga Dievui. Štai tik dvi iš kelių citatų, kuriose ji išreiškia savo vidinę agoniją:
Mano sieloje yra tiek daug prieštaravimų. – Toks gilus Dievo ilgesys – gilus iki skausmo – nuolatinis kentėjimas – ir Dievas manęs nenori – atstumia – tuštuma – jokio tikėjimo – jokios meilės – jokio užsidegimo. – Sielos manęs netraukia – dangus nieko nereiškia – jis man atrodo kaip tuščia vieta – mintys apie jį man nieko nereiškia, ir vis dėl to, tas kankinantis Dievo ilgesys. (170 puslapis)
Viešpatie, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Tavo meilės vaikas – ir dabar tapau labiausiai nekenčiama – kurią išmetei kaip nereikalingą – nemylimą. Šaukiu, prašau, noriu – ir Niekas neatsako – Nėra nieko, į ką galėčiau įsikibti – ne, nė Vieno. – vieniša. Tamsybė tokia tamsi. – o aš vieniša. – Nereikalinga, apleista – Širdies vienišumas, kuri trokšta meilės, yra nepakeliamas. (187 puslapis)
Jėzus: Mes dabar priėjome prie viso ko esmės, tačiau pirma turiu jums duoti tam tikrą pagrindą. Kaip sakiau prieš tai, daugumai religingų žmonių yra lengva matyti, kad ateistai ir materialistai praktikuoja Dievo neigimą – nes jie teigia, kad Dievas neegzistuoja. Tačiau tie patys religingi žmonės nesugeba pripažinti, kad jie – per savo religiją – iš tiesų taip pat praktikuoja tam tikrą Dievo neigimo formą, tiesiog ši forma yra subtilesnė ir todėl labiau viliojanti.
Didžioji dauguma religijų šioje planetoje pažeidžia pirmuosius du Mozei duotus įsakymus. Jos yra susikūrusios stabmeldišką Dievo atvaizdą, ir tai sakydamas neturiu omenyje aukso veršio ar iš akmens išskaptuotos ikonos. Turiu omenyje prote susikurtą stabmeldišką Dievo įvaizdį, kurį jie išaukštino į neklystančios ir nekvestionuojamos doktrinos statusą. Laikydami šį įvaizdį neklystančiu, jie šį įvaizdį išsikėlė aukščiau už Dievą. Jie susikūrė netikrą Dievą ir garbiną šį netikrą dievą vietoj Gyvojo Dievo, to Dievo, kuris yra aukščiau VISŲ žmonių sukurtų įvaizdžių – ir būtent dėl to tikrasis Dievas davė šiuos du įsakymus kaip pirmuosius įsakymus.
Be to, jie pridėjo tikėjimą, kad, jeigu žmonės aklai tikės stabmeldišku įvaizdžiu, jų išganymas bus garantuotas. Kai tuo tarpu, jeigu žmonės drįs kvestionuoti šį įvaizdį, jie visą amžinybę degs pragare. Kitaip tariant, stabmeldiškas įvaizdis – sukurtas laikyti žmones atskirtyje nuo Dievo – dabar yra vaizduojamas kaip VIENINTELIS kelias į išganymą.
Tai atveda prie tikėjimo, kad, jeigu seksite išorine religija – ir net jeigu nebūsite pašalinę rąsto iš savo akies ir nebūsite įveikę Dievo neigimo savo psichikoje – Dievas tiesiog privalės įleisti jus į savo karalystę. Tai yra tikėjimas, kad galite įveikti atskirtį nuo Dievo, nepašalindami pačios sąmonės, kuri būtent ir laiko jus atskirtą nuo Dievo karalystės, esančios jumyse. Nepaisant fakto, kad pasmerkiau šį požiūrį net keliuose teiginiuose – ypač teiginyje, kad Dievo karalystė neateina regimai, bet yra jumyse – dauguma krikščioniškų bažnyčių „pražiūrėjo“ mano mokymo realybę.
Koks yra Dievo įvaizdis, kurio moko dauguma religijų? Tai yra įvaizdis, kad Dievas yra išorinė būtybė, dažnai vaizduojama kaip tolima būtybė danguje.
Jeigu pažvelgsite į mano gyvenimą, pamatysite, kad aš patvirtinau Dievo Esatį savyje ir patvirtinau savo vienovę su Dievu. Visos mano misijos tikslas buvo paskatinti visus žmones eiti keliu link vienovės su Dievu. Užuot sekusios mano pavyzdžiu, krikščioniškos bažnyčios išaukštino mane ir pavertė išimtimi, kuria niekas negali sekti. Šitaip jos sukūrė stabmeldišką Kristaus įvaizdį ir pavertė mane stabu, kurį garbina vietoj Gyvojo Kristaus, kuris AŠ ESU. Negalite garbinti Gyvojo Kristaus iš toli – Gyvąjį Kristų galite „garbinti“ tiktai susivienydami su Kristumi, tapdami Gyvuoju Kristumi įsikūnijime.
Apibendrinant reikia pasakyti, kad tikrasis Dievo neigimas reiškia, jog neigiate, kad Dievas yra visur. Todėl Dievas yra ten, kur esate jūs, taip pat ir jumyse, o tai reiškia, jog jūs esate Dievo tąsa. Šis neigimas, kaip yra paaiškinama Maitrėjos knygoje, prasidėjo nuo būtybių grupės, kurios sukilo prieš Dievą aukštesnėje sferoje. Nuo savo maišto pradžios jos sukūrė labai įmantrią iliuziją, kuri vaizduoja šį pasaulį egzistuojant atskirai nuo Dievo. Kitaip tariant, Dievo Žemėje nerasite, nes Dievas yra savo danguje. Tiktai labai ypatingi žmonės gali užmegzti tiesioginį ryšį su Dievu – jeigu esate krikščionis, tai buvau tik aš – ir tai galėjo įvykti tik praeityje. Todėl JŪS negalite to padaryti ir taip pat niekas to negali padaryti šiandien.
Kai tai suvokiate, imate aiškiai matyti, kad Motina Teresė užaugo religinėje kultūroje, kuri buvo labai stipriai paveikta – ir netgi paremta – šiuo Dievo neigimu ir tolimo Dievo iliuzija. Todėl, jos išorinė asmenybė labai stipriai rėmėsi šiuo įvaizdžiu. O kadangi nesugebėjo išsilaisvinti iš šios išorinės asmenybės, ji negalėjo ištrūkti iš jausmo, kad Dievas yra jos išorėje – tai reiškia, jog ji nesugebėjo ištrūkti iš atskirties jausmo, kurį neišvengiamai lydi vienišumas ir jausmas, kad Dievui esate nereikalingi.
Matote, jos aukštesnioji asmenybė stipriai ilgėjosi vienovės su Dievu, tačiau siekdama numalšinti šį ilgesį, vienintelis jai suvokiamas būdas tai daryti buvo per jos išorinės asmenybės filtrą. O kadangi jos išorinė asmenybė buvo paremta Dievo neigimu ten, kur esate, kaip ji tuomet būtų galėjusi pakilti virš šio atskirties jausmo? Kaip ji būtų galėjusi atrasti vienovę su Dievu per požiūrį į religiją, kuris yra paremtas Dievo Esaties, esančios ten, kur esate jūs, neigimu, ir kabinimusi į tolimo Dievo įvaizdį?
Tėra tik vienas vienintelis būdas ištrūkti iš šio užburto rato, kurį reprezentuoja Dievo neigimo sąmonė. Motinai Teresei tiesiog reikėjo pripažinti, kad jos išorinė asmenybė yra netikroji jos pačios dalis, ir tuomet jai reikėjo leisti šiai asmenybei mirti ir atgimti dvasioje. Kodėl ji nesugebėjo to padaryti? Todėl, kad jos išorinė asmenybė buvo paremta katalikišku auklėjimu ir todėl, kad ši asmenybė tvirtai tikėjo, jog katalikų bažnyčia yra VIENINTELIS kelias į išganymą – jai pačiai ir visiems kitiems žmonėms.
Štai kodėl Motina Teresė jautė, kad kvestionuodama savo išorinę asmenybę, ji kvestionuotų bažnyčią ir savo Dievo įvaizdį, ką ji tikėjo esant piktžodžiavimu, už kurį būtų pasiųsta į pragarą:
Neturiu tikėjimo. – Nedrįstu ištarti žodžių ir minčių, kuriais užpildyta mano širdis – ir man tai kelia neišpasakytas kančias. Tiek daug neatsakytų klausimų gyvena manyje – bijau juos atskleisti – dėl piktžodžiavimo. (187 puslapis)
Štai kodėl dvasingiems žmonėms yra taip svarbu suvokti Sąmoningojo AŠ koncepciją, kuris yra savimonės centras ir jūsų sprendimų darytojas. Dvasinis kelias, išganymas, ar kad ir kaip tai norite vadinti, NĖRA automatiškas ar išorinis procesas. Tai yra vidinis procesas, ir kiekviename jūsų žengiamame žingsnyje Sąmoningasis AŠ privalo priimti sąmoningą sprendimą paleisti iliuziją, kuri kyla iš antikristo sąmonės.
Galėtume sakyti, kad Sąmoningasis AŠ yra tarp dviejų jėgų, kurios jį traukia priešingomis kryptimis. Viena jėga yra ego ir antikristo jėgos, kurios jus traukia – įvairiais subtiliais būdais – neigti savo tikrąjį – dvasinės būtybės – tapatumą. Viena iš dažniausiai pasitaikančių šio neigimo versijų yra priversti jus patikėti, kad išganymą galite pasiekti, sekdami išorine religija, užuot pašalinę rąstą iš savo psichikos. Kita jėga yra jūsų aukštesnysis aš, kuris ragina jus paleisti žmogiškąjį aš ir priimti savo dvasinį tapatumą.
Jeigu skaitysite knygą apie Motiną Teresę, turėdami omenyje šią dinamiką, labai aiškiai pamatysite jos veikimą. Jos aukštesnysis aš davė jai labai nuoširdų vienovės su Dievu ilgesį. Laikui bėgant, šis ilgesys stiprėjo, ir natūralioje įvykių eigoje palaipsniui ji būtų patyrusi vis gilesnę vienybę, kartu su iš to sekančia ramybe ir džiaugsmu. Tačiau, kadangi nesugebėjo leisti išorinei asmenybei mirti, ji negalėjo atsiduoti šiai vienybei, ko pasekoje įtampa ir toliau augo. Ir būtent dėl to ji patyrė vis didesnį vienišumą ir tuštumą. Štai kodėl ji sakė:
Melskitės už mane – kad neatstumčiau Dievo. – Priartėju prie lūžio taško, bet lūžis neįvyksta. (190 puslapis)
Dalykas, kurį jai reikėjo padaryti, buvo leisti lūžiui įvykti – leisti savo susitapatinimui su išoriniu aš mirti – kaip aš atidaviau dvasią ant kryžiaus. Tačiau, kadangi ji nenorėjo atiduoti išorinio aš dvasios, ji save laikė ant kryžiaus 50 metų, kai aš tuo tarpu ant jo buvau tik kelias valandas.
Motina Teresė akivaizdžiai jautė vis stipresnį vienovės su Dievu ilgesį. Tačiau, kadangi nepatyrė Dievo Esaties, ji tegalėjo samprotauti, kad Dievas jos nenori, ją atstumia ar netgi, kad jos nekenčia. Tačiau kodėl ji šitaip jautėsi? Nes ji vis dar tebežiūrėjo į Dievą per Dievo Esatį jumyse neigiančios sąmonės filtrą. Ji ant Dievo perkėlė įvaizdį, kuris buvo paremtas Dievo neigimo sąmone.
Ir būtent čia dvasingiems žmonėms reikia būti gudresniems už antikristo jėgas. Dauguma dvasingų žmonių užaugo aplinkoje, kuri nėra dvasinga. Tad tam, kad galėtų atrasti savo dvasinį tapatumą, jiems dažnai yra reikalinga taip vadinama dvasinė arba mistinė patirtis. Tačiau būtent dėl to, kad užaugo nedvasingoje aplinkoje – ir tai taip pat gali būti religinė aplinka, paremta Dievo ten, kur esate, neigimu – jie į šią patirtį žiūri kaip privalančią ateiti iš išorės. Kitaip tariant, daugelis žmonių išgyveno tikrus dvasinius patyrimus, tačiau manė, kad šie patyrimai ateina iš tolimo Dievo, šitaip dar labiau sustiprindami išorinio dievo iliuziją.
Pradėti savo misiją buvo Motinos Teresės dangiškasis planas. Tačiau ji užaugo tikėdama, kad bus tipiška katalikų vienuolė visą likusį gyvenimą. Štai kodėl jai buvo reikalinga labai galinga dvasinė vizija, kurios tikslas buvo pastūmėti ją peržengti šį ribotą savivaizdį. Tačiau, kadangi nuo vaikystės jai buvo diegiamas tolimo Dievo įvaizdis, ji tvirtai tikėjo, kad šis patyrimas pas ją atėjo iš manęs kaip iš išorinės, tolimos būtybės.
Jos aukštesnioji būtybė jautė man tikrą meilę ir vienovės jausmą su manimi. Tačiau savo sąmoningame prote ji mane sugebėjo matyti tik kaip išorinę būtybę. Tad, nors ji kalbėjo apie tai, kad ilgisi vienovės su manimi – trokšta tapti mano nuotaka – ji nesugebėjo savęs matyti vienovėje su manimi – nesugebėjo matyti savęs tampant Gyvuoju Kristumi Žemėje.
Tačiau būtent dėl to, kad jos aukščiausias potencialas buvo tapti viena su manimi – tapti Gyvuoju Kristumi – negalėjau išpildyti jos troškimo išgyventi daugiau dvasinių patirčių. Tol, kol į savo patyrimus ji žvelgė per tolimo Dievo ir išorinio Kristaus filtrą, tolimesnių patyrimų davimas būtų tik sustiprinęs šį įsitikinimą, tuo būdu padarydamas MAŽIAU tikėtina, kad ji galiausiai įvykdys savo misiją ir pakils virš stabmeldiškų įvaizdžių.
Savo aukštesniojoje esybėje Motina Teresė buvo pasiekusi aukštesnes kelio į Kristiškumą pakopas, kaip tą buvo pasiekę ir kiti mistikai, pavyzdžiui, Kryžiaus Jonas. Šioje pakopoje turite leisti išorinei asmenybei – kuri yra paremta tikėjimu išoriniu Dievu – mirti, idant galėtumėte atrasti Dievo karalystę – Dievo Esatį – savyje. Tamsioji naktis kurią patiria daugelis mistikų, yra pasekmė šio nenoro leisti išoriniam aš mirti arba patikėti, kad esate Dievo tąsa (arba nenoro daryti abu šiuos dalykus). Šios nakties ilgumas ir intensyvumas visiškai priklauso nuo jūsų noro arba nenoro palikti savo stabmeldišką išorinio Dievo įvaizdį ir priimti vidinio Dievo realybę.
Kiekvienas žmogus turi dangiškąjį planą, kuris apsprendžia momentą, kuriame žmogus idealiu atveju turi įvykdyti šį atidavimą ir dvasiškai atgimti. Kuo daugiau laiko praeina nuo šio momento, tuo didesnė darosi įtampa.
Kitaip tariant, Dievas iš tiesų jūsų neapleido. Jums yra specialiai neleidžiama patirti JOKIŲ dvasinių patirčių, kurias jūsų išorinė asmenybė laikytų ateinančias iš išorinio dievo. Tai nereiškia, kad negalite patirti dvasinių patirčių, tačiau patirti jas galėsite TIK TUOMET, kai matysite jas ateinant iš savo vidaus.
Kimas: Tą iliustruoja sekančios citatos:
Nepaisant visko – ši tamsa ir tuštuma nėra tokie skausmingi kaip Dievo ilgesys. – Bijau, kad šis prieštaravimas visiškai mane išbalansuos. – Kodėl šitaip darai, Mano Dieve, vienai iš savo mažiausiųjų? … Jeigu tai atneš Tau šlovę, jeigu patirsi iš to nors džiaugsmo lašą – jeigu visos sielos bus atneštos pas Tave – jeigu mano kančios numalšins Tavo Troškulį – būsiu Tavo, Viešpatie, su džiaugsmu tai priimsiu iki savo gyvenimo pabaigos. (187-188 puslapiai)
Kai pašaukei mane, sakei, kad daug kentėsiu. – Dešimt metų – mano Jėzau, darei su manimi ką norėjai… jeigu Tave tai džiugina – jeigu mano skausmas ir kančios – mano tamsa ir atskirtis suteikia tau nors lašelį paguodos – mano Jėzau, tuomet daryk su manimi ką tik nori – kol to nori… nes Jėzau, esu visa savo širdimi pasirengusi kentėti viską, ką kenčiu – ne tik dabar – bet ir visą amžinybę – jeigu tai įmanoma… (193-94)
Man regis, jog ji netgi labai stipriai tikėjo atsidavusi Dievui ir tau, ir būtent dėl to – kaip sakei ankstesnėje mūsų diskusijoje – ji tikėjo, kad jos kančias jai keli tu, kai tu tuo tarpu sakai, kad kančias ji sau kėlė pati. Nenuostabu, kad ji nesugebėjo ištrūkti iš šio užburto rato. Ką galėtum pasakyti apie sekantį vieno iš jos dvasinių patarėjų teiginį:
Tai tiesiog buvo tamsioji naktis, apie kurią žino visi dvasinio gyvenimo mokytojai – nors dar niekada nebuvau radęs tokios gilios ir tiek daug metų besitęsiančios nakties, kokią kentėjo ji. Tam nėra jokių žmogiškų priešnuodžių. (214 puslapis)
Jėzus: Na, jis yra teisus sakydamas, kad tam nėra jokių žmogiškų priešnuodžių; vienintelis priešnuodis yra leisti žmogiškajam tapatumui mirti. Tačiau tas faktas, kad jos dvasiniai patarėjai nesugebėjo padėti jai įveikti šio užburto rato, aiškiai demonstruoja, kad neįmanoma įveikti problemos su ta pačia sąmonės būsena, kuri šią problemą sukūrė. Kitaip tariant, akivaizdu, kad bažnyčia, kuri yra paremta Dievo neigimo sąmone, negali padėti savo nariams įveikti atskirties nuo Dievo jausmo. Kaip gi bažnyčia, kuri yra paremta išorinio Dievo garbinimu, galėtų padėti žmonėms atrasti Dievą savyje?
Leiskite man pasakyti labai aiškų teiginį apie katalikų bažnyčią. Katalikų bažnyčia NĖRA mano bažnyčia. Ji neatstovauja Kristaus Žemėje, bet netgi labai atstovauja antikristo sąmonę. Tai nereiškia, jog teisiu daugelį katalikų, kurie iš tiesų man jaučią didelę meilę ir atsidavimą, šiais žodžiais tiesiog noriu nubrėžti liniją tarp tų, kurie myli Gyvąjį Kristų, ir tų, kurie laikosi įsikibę išorinės institucijos ir jos doktrinų – pateikiančių stabmeldišką Kristaus įvaizdį.
Dalykas, kurį būtų galima pasakyti apie krikščionybę apskritai, yra tai, kad šis judėjimas buvo pradėtas ant tyrų pamatų, bet palaipsniui šiuos pamatus prarado. Tačiau to paties nebūtų galima pasakyti apie katalikų bažnyčią. Nuo pat jos sukūrimo pradžios, kai ją sukūrė imperatorius Konstantinas, ji buvo sukurta būti institucija, kuri paverstų žmones avimis, idant jie negalėtų nuversti status quo, leidžiančio valdžios elitui išsaugoti savo valdžią.
Tėra tik vienas būdas žmonėms nuversti valdžios elitą – tai yra tuos žmones, kurie yra pilnai susitapatinę su antikristo sąmone – ir išpildyti dangiškąjį įsaką viešpatauti Žemei. Šis būdas yra kritinei masei dvasiškai sąmoningiausių žmonių pripažinti Dievo Esatį savyje, ką būtent aš ir atėjau pademonstruoti.
Katalikų bažnyčia savo šaknimis siekia Petrą, kuris, kaip paaiškinau kitur, išsigynė vienovės su manimi, tuo būdu paneigdamas savo potencialą pakilti aukščiau ir iš Kristaus pasekėjo tapti Gyvuoju Kristumi įsikūnijime. Jis to nepadarė, kadangi neišlaikė antrojo Kristaus iššūkio. Man yra liūdna tai sakyti, kad – nepaisant savo didelės humanitarinės tarnystės – lygiai tuo pačiu keliu ėjo ir Motinos Teresės išorinė asmenybė. Tad nepaisant to, jog ji įkvėpė daugelį žmonių, ji NĖRA tas pavyzdys, kuris man reikalingas šiame amžiuje. Man reikia tų, kurie liautųsi aklai sekti prote sukurtu Kristaus įvaizdžiu ir kurie drįstų nusimesti Dievo neigimo jungą, šitaip įžengdami į tikrąją vienovę su Kristumi, padedančią jiems priimti, kad dabar JIE yra Gyvasis Kristus Žemėje.
Kimas: Manau yra keletas citatų, kurios rodo, kad Motina Teresė buvo pradėjusi įtarti tai, ką tu čia sakai:
Yra sakoma, kad žmonės pragare kenčia amžinus skausmus, nes yra praradę Dievą – ir jie iškęstų visus tuos skausmus, jeigu tik turėtų bent menkiausią viltį turėti Dievą – Savo sieloje jaučiu lygiai tokį patį siaubingą praradimo skausmą – nes Dievas manęs nenori – nes Dievas nėra Dievas – nes Dievas iš tiesų neegzistuoja (Jėzau, atleisk man mano piktžodžiavimus – man buvo pasakyta viską užrašyti). Ši tamsa, supanti mane iš visų pusių – Negaliu pakylėti savo sielos į Dievą – jokia šviesa, nei įkvėpimas nepatenka į mano sielą. – Kalbu apie meilę sieloms – apie švelnią meilę Dievui – žodžiai išeina iš mano lūpų – ir trokštu jais tikėti. – Dėl ko aš dirbu? Jeigu nėra Dievo – nėra ir sielos. – Jeigu nėra sielos, tuomet Jėzau – Tu taip pat nesi tikras – dangus – kokia tuštuma – nė menkiausia mintis apie dangų neįeina į mano protą – nes vilties nėra. – Bijau rašyti visus tuos siaubingus dalykus, kurie vyksta mano sieloje. (192-93 puslapiai)
Visas mano gyvenimas atrodo toks prieštaringas. Aš padedu sieloms – eiti kur? – Kam visa tai? (puslapis 210)
Man regis ji pradėjo abejoti Dievo egzistavimu, kas, mano manymu, rodo, kad jos aukštesnioji esybė pradėjo suvokti, jog katalikų bažnyčia jai pateikė klaidingą Dievo įvaizdį. Kitaip tariant, ji iš tiesų abejoja ne Dievo egzistavimu, o abejoja išorinio Dievo egzistavimu. Ar sutiktum su tuo?
Jėzus: Taip, tačiau čia reikėtų pridėti, kad ji nebūtų gebėjusi suformuluoti šios idėjos savo išoriniame prote, ir taip pat nebūtų gebėjusi jos priimti, jeigu ši idėja būtų buvusi jai pateikta. Tačiau tai yra tiesa, kad visi dvasingi žmonės turi pereiti periodą, kuomet ima kvestionuoti išorinio Dievo įvaizdį – kad ir kokiame pavidale jie būtų šį įvaizdį priėmę – ir daugeliui tai atrodo taip, lyg jie kvestionuotų Dievą. Tai yra pasekmė fakto, kad jiems nebuvo pateikta alternatyva išoriniam Dievui. Nereikia nė sakyti, kad tai sukelia didelę vidinę agoniją ir kančias, kurių būtų galima lengvai išvengti, jeigu žmonės turėtų alternatyvą Dievo neigimui.
Atkreipkite dėmesį į jos žodžius: „ir jie iškęstų visus tuos skausmus, jeigu tik turėtų bent menkiausią viltį turėti Dievą“, ir sulyginkite tai su kitais jos žodžiais: „Kodėl turime pilnai atsiduoti Dievui? Nes Dievas visą save atidavė mums… Atsiduoti pilnai Dievui reiškia gauti patį Dievą. Aš Dievui ir Dievas man. Aš gyvenu dėl Dievo ir atiduotu savąjį aš, ir tuo būdu įtikinu Dievą gyventi dėl manęs. Todėl, norėdami turėti Dievą, turime leisti jam turėti mūsų sielą.“ (29 puslapis)
Vėlgi, tai yra subtili koncepcija, kurią dar labiau apsunkina žodžių daugiaprasmiškumas. Tačiau mano mintis yra ta, kad „Dievo turėjimo“ koncepcija yra labai pavojinga koncepcija, nes ja labai lengvai gali piktnaudžiauti mirties sąmonė, priversdama žmones dar giliau nugrimzti į Dievo Gyvosios Esaties neigimą savyje.
Tai iš tiesų yra senosios pikto dievo danguje koncepcijos palikimas, to dievo, kuris reikalauja aukų už suteikiamą atleidimą už nuodėmes. Tai yra labai stipriai susiję su krikščionybės skleidžiamu klaidingu tikėjimu, jog mano mirtis ant kryžiaus – mano pralietas kraujas – buvo aukščiausia auka, sumokėjusi už visas žmonijos nuodėmes, tiek praeities, tiek ir ateities.
Tai atveda prie įvairių įsitikinimų, kad galite nusipirkti savo išganymą, laikydamiesi išorinių taisyklių, užuot pakeitę savo vidinę esybę. Šios iliuzijos daugelį religingų žmonių paskatino praleisti visą savo gyvenimą, mėginant laikytis išorinių taisyklių arba daryti „gerus darbus,“ manant, kad tuo jie užsitikrins savo išganymą. Tačiau tai nė kiek nepakeitė jų sąmonės, jų pastangos neužtikrino jiems išganymo, dažnai tik dar labiau sustiprindamos sąmonę, kuri neleidžia jiems įžengti į vidinę karalystę.
Pavyzdžiui, Motinos Teresės tikėjimas, kad jos kančios ir jos seserų kančios atneš sielas į Dangų, yra klaidingas. Tačiau tame yra tiesos sėkla, ta prasme, kad jos kančias sukėlė tai, jog ji prisiėmė mirties sąmonę. Ir galynėdamasi su šia sąmone, ji iš tiesų palengvino kitiems žmonėms atrasti Dievą. Tačiau ji būtų padariusi nepalyginamai daugiau, jeigu būtų iš tiesų įveikusi šią sąmonę ir pademonstravusi tai viešai. Kitaip tariant, pati jos kančia nepadėjo kitiems, bet pakilimas virš kančios būtų galėjęs padėti – ką kai kurie žmonės ir tikėjo ją padarius.
Kas slepiasi už koncepcijos, kad galite kažką turėti? Na, tai yra tai, kad egzistuojate jūs ir egzistuoja objektas, ir abu šie dalykai neišvengiamai turi būti atskirti. Nes jeigu atskirties nebūtų, negalėtų egzistuoti būsena, kurioje NETURĖTUMĖTE objekto. O objekto turėjimo koncepcija gali egzistuoti tik dualizme su objekto NETURĖJIMU. Tad teiginys: „Todėl, norėdami turėti Dievą, turime leisti jam turėti mūsų sielą,“ kyla iš dualistinio Dievo įvaizdžio, kuriame Dievas yra vaizduojamas tolima būtybe, galinčia jus turėti arba neturėti, tai reiškia, kad ir jūs galite turėti Dievą arba jo neturėti.
Tačiau realybėje, esminis dalykas nėra tai, ar Dievas jus turi ir ar jūs turite Dievą. Esminis dalykas yra tapti viena su Dievu, įveikiant atskirties iliuziją, dėl kurios turėjimas atrodo įmanomas.
Šis Dievo įvaizdis iš tiesų kyla iš nuopolį sukėlusios sąmonės – iš troškimo kontroliuoti Dievą, kad galėtumėte pateisinti, jog būtybės gali daryti ką panorėjusios. Matote, kontroliuoti Dievą galite tik tuomet, jeigu šis Dievas yra tolimas Dievas. Tiktai išorinė ego paremta asmenybė nori kontroliuoti Dievą. Vidinis Dievas negali būti kontroliuojamas, nes šį Dievą galite atrasti, tiktai pakildami virš ego ir poreikio ką nors kontroliuoti.
Realybė, kurios atėjau žmonių išmokyti į šią planetą, yra ta, kad atskirtis tarp jūsų ir Dievo iš tiesų neegzistuoja. Atskirties jausmas yra iliuzija, kurią sukėlė faktas, jog žmonės buvo apakinti antikristo sąmonės, kuri verčia juos neigti Dievo Esatį savyje. Todėl jūs negalite turėti Dievo, nes jūs ESATE Dievas, ir Dievas negali turėti jūsų, nes Dievas YRA jūs. Turėjimas yra atskirties padarinys, ir kai atskirtis yra įveikiama, turėjimas tampa nebereikšmingu.
Tad Motina Teresė teisingai jautė, kad jums reikia pilnai atsiduoti Dievui. Tačiau realybė yra tokia, kad Dievui turite atiduoti VISĄ savo žmogiškąjį aš, net ir patį tapatumo jausmą, kuris laiko jus atskirtyje nuo vienovės su Dievu. Tačiau dėl savo katalikiško auklėjimo ji buvo patikėjusi, jog tai reiškia, kad turite atiduoti visus savo savasties jausmo aspektus:
Melskitės, kad išvysčiau šviesą ir turėčiau drąsos atsikratyti viso savojo aš darbe. Turiu visiškai pranykti – jeigu noriu, kad Dievas turėtų mane visą. (113 puslapis)
Realybė yra tokia, kad jums reikia atiduoti visus savo žmogiškojo aš aspektus, tačiau NE savo dvasinį aš. Jūsų dvasinis tapatumas buvo sukurtas Dievo; tai yra save išreiškiantis Dievas – arba trokštantis save išreikšti – per jus – būdamas jumis. Tad neigdami šią savojo AŠ dalį, neigiate Dievą ten, kur esate! Ir tai yra dar vienas antikristo sąmonės aspektas. Jums yra skirta išreikšti savo dvasinį tapatumą per savo darbus Žemėje.
Realybė yra tokia, kad neigdami Dievą ten, kur esate, neigiate save. Neigiate realybę, kad jūsų AŠ yra Dievo pasireiškimas.
Tad tikrasis antikristo sąmonės tikslas yra paskatinti neigti save kaip Dievą, paskatinti jus neigti Dievą. Tad kokia yra viso to pasekmė? Pasekmė yra ta, kad jūs esate ištraukiami iš amžinojo DABAR. Esate užprogramuojami laukti išganymo, kuris ateis kažkokioje tolimoje ateityje, kai būsite danguje, ir šitaip neigiate savo potencialą būti Kristumi čia Žemėje.
Būtent šito nori tie, kurie yra įstrigę antikristo sąmonėje. Jie žino, kad, jeigu pakankamai žmonių priims save kaip Gyvąjį Kristų, tai bus tas dalykas, kuris gali atimti iš jų gebėjimą kontroliuoti šią planetą. Tad jie siekia padaryti viską, kas tik įmanoma, kad priverstų žmones neigti, jog jie gali būti Kristumi čia ir dabar, šioje Žemėje.
Didžiajai daugumai žmonių tai nėra problema, kadangi jie dar nėra pasiekę dvasinio brandumo lygmens, kuris jiems suteiktų potencialą būti Kristumi įsikūnijime. Tačiau dvasingiausiems žmonėms tai yra didžiulė problema, kadangi ji neišvengiamai atves prie vidinio konflikto ir įtampos, ką būtent ir patyrė Motina Teresė. Jeigu pažvelgsite į jos patirtį ir pakilsite virš visų išorinių regimybių, pamatysite, kad viso to šerdyje buvo jos vidinis žinojimas, jog ji nėra ten, kur turėtų būti, kad ji nevykdo savo aukščiausio potencialo.
Dėl mūsų dabar aptartų veiksnių, ji nesugebėjo suprasti ir priimti pilno savo potencialo sąmoningu protu, tačiau vis tiek patyrė agoniją. Ir šis kančių keliamas skausmas, nejaučiant jokios vilties ištrūkti iš šių kančių, paskatino ją užsiauginti labai subtilų norą mirti, kas taip pat nutiko ir daugeliui kitų dvasingų žmonių, kurie taip pat buvo įstrigę užburtame rate. Ji tai išreiškė sekančioje citatoje:
… nes Jėzau, esu pasirengusi visa savo širdimi kentėti viską, ką kenčiu – ne tik dabar – bet ir visą amžinybę – jeigu tai būtų įmanoma… Visa tai yra mano valia – noriu numalšinti Tavo Troškulį kiekvienu kraujo lašu, kurį tik gali manyje atrasti… Meldžiu Tavęs tik vieno dalyko – prašau, tik nesivargink greitai grįžti – esu pasirengusi Tavęs laukti visą amžinybę. (193-94 puslapiai)
Už šių žodžių slepiasi gyvybės srauto agonija, kuris žino, jog nėra ten, kur turėtų būti – nes nepatiria Dievo Esaties ten, kur yra. Tačiau gyvybės srautas yra įstrigęs Dievo neigime ir nesugeba pamatyti, kaip galėtų tai įveikti. Kristus reprezentuoja esybę, kuri ateina išlaisvinti gyvybės srauto iš šio užburto rato, priversdamas jį akis į akį susidurti su savo Dievo neigimu. Tačiau, jeigu gyvybės srautas nenori į tai pažvelgti, jis nenori, kad Kristus ateitų į šį pasaulį. Vietoj to, išorinė asmenybė nori ir toliau likti atskirta nuo Kristaus visą amžinybę, kas yra netiesioginis troškimas neribotam laikui pasilikti mirties sąmonėje. Tai neišvengiamai atves prie gyvybės srauto dvasinės mirties – antrosios mirties – ir todėl tai yra mirties troškimas.
Visiems dvasingiems žmonėms reikia labai budriai pastebėti bet kokį tokį mirties troškimą savo esybėje, ir jiems reikia suvokti, kad ego gali pasinaudoti jų Dievo ilgesiu, sustiprindamas šį mirties troškimą. Dvasingas žmogus negali tiesiog „valgyti, gerti ir linksmintis,“ jis turi turėti tikslą gyvenime. Ir kai toks žmogus nejaučia jokio tikslo arba jaučia nevykdantis šio tikslo, tai gali atvesti prie tokios didelės agonijos, jog mirtis atrodys vienintelis išsigelbėjimas – ir čia neturiu omenyje kūno mirties, turiu omenyje viso gyvybės srauto mirtį, visišką esybės užgesinimą.
Tad ekstremali šios dvasinės mirties sąmonės pasekmė yra ta, jog ji verčia žmones trokšti dvasinės mirties – visiško savojo savasties jausmo išnykimo. Tačiau šio klaidingo troškimo priežastis yra klaidingas supratimas apie tai, kas yra tikrasis aš. Kaip sakiau: „žmonėms tai neįmanoma, bet ne Dievui, nes su Dievu viskas yra įmanoma“ (Morkaus 10,27). Negalite pasiekti savo gyvenimo tikslo per mirtingąjį aš. Tačiau leisdami mirtingajam aš mirti ir tuo pat metu priimdami savo vienovę su savo aukštesniuoju aš, iš tiesų galėsite įvykdyti savo gyvenimo tikslą. Jeigu sieksite išsaugoti savo mirtingąjį aš, prarasite savo gyvybę, bet, jeigu būsite pasirengę prarasti savo mirtingą gyvenimą – savo žmogišką tapatumo jausmą – vardan vienybės su Kristumi pasiekimo, atrasite amžinąjį gyvenimą.
Tad išvada yra tokia, kad žmonėms, kurie jaučiasi įstrigę užburtame rate, reikia pripažinti, jog yra tik viena šios jų būsenos priežastis. Jūsų Sąmoningasis AŠ vis dar tapatinasi su kažkuriuo mirtingojo aš aspektu. Todėl išeitis iš to nėra dvasinė mirtis, atvedanti prie visiško esybės užgesinimo. Išeitis yra sąmoningai pradėti suvokti mirtingąjį aš ir tuomet sąmoningai jį paleisti, kuomet Sąmoningasis AŠ natūraliai atgims į savo tikrąjį tapatumą – Dievo Esybės tąsos tapatumą.
Dievo kūrinija yra nuostabi tuo, kad NĖ VIENA būtybė negali prarasti šio potencialo – kad ir kaip giliai ar kad ir kaip ilgai ji buvo susitapatinusi su antikristo sąmone. Tikroji Kristaus į Žemę atnešta viltis yra ta, kad visi turi potencialą leisti žmogiškajam aš mirti ant kryžiaus ir tuomet prisikelti į savo tikrąjį tapatumą. Tačiau dėl to, kad egzistuoja laisva valia, yra VIENA neįveikiama sąlyga. JŪS privalote sąmoningai ir savanoriškai atiduoti mirtingojo aš dvasią – net ir pačius subtiliausius jo pasireiškimus.
Tačiau, jeigu sugebėsite tai padaryti, Dievas, kuris, jūsų manymu, buvo jus apleidęs, pasirodys jums visoje savo didybėje – tik tai įvyks jūsų viduje, ir jūs sušuksite kartu su manimi: „Aš ir mano Tėvas esame viena!“
Kimas: Tai iš tavo kalbos supratau, kad Motinos Teresės tikrasis aš turėjo tikrą troškimą pasiekti vienovę su tavimi, tačiau jos išorinė asmenybė – kadangi ji buvo taip stipriai persipynusi su mirties sąmone – iš tiesų norėjo visais būdais to išvengti, ir būtent dėl to ji taip stipriai norėjo išlikti atsiskyrusi nuo tavęs. Ji netgi sakė:
Jeigu kada nors tapčiau šventąja – iš tiesų būsiu „tamsos“ šventąja. Manęs nuolat nebus danguje – idant šviesa nušviesčiau tuos, kurie vaikšto tamsoje Žemėje.
Jėzus: Teisingai. Prisiminkite, kad Motinos Teresės prisiimta mirties sąmonės versija buvo noras būti „geru religingu žmogumi.“ Dalis šios sąmonės yra nesavanaudiškų darbų darymo įvaizdis, idant tarnautumėte – ir tai darydami gelbėtumėte kitus.
Tačiau ši koncepcija, kad vienas žmogus gali išgelbėti kitą – ar padaryti NORS MENKIAUSIĄ DALYKĄ, kuris atvestų prie kitų žmonių išganymo – yra labai subtili ir pavojinga iliuzija. Viskas yra paremta laisvos valios įstatymu, tad net ir aš ar Dievas negalime žmogaus išgelbėti prieš jo laisvą valią.
Tačiau sąmonė, kurią prisiėmė Motina Teresė, yra ta, apie kurią kalbėjau šiais žodžiais: „Kodėl matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?“ (Mato 7,3) Pati subtiliausia mirties sąmonės pasekmė yra ta, kad ji verčia žmones visada žiūrėti į išorę. Todėl religingi žmonės Dievą mato kaip tolimą Dievą, ir mano, jog galės būti išganyti tik tuomet, kai kažką padarys dėl šio tolimo Dievo. Ir jie labai greitai sugeba pastebėti netobulumus kituose ir mano, kad galės „nusipirkti“ savo išganymą, dirbdami dėl kitų žmonių išganymo.
Tai atveda prie sąmonės, kuri visada yra pasirengusi dirbti dėl kitų išganymo – kaip ir Motina Teresė dirbo, gelbėdama vargšus ir nešdama jų sielas man – tuo pat metu ignoruojant vienintelį dalyką, kurį galite iš tiesų padaryti dėl Dievo – išganyti save patys, sąmoningai ir valingai leisdami mirtingajam aš mirti.
Ar suvokiate, kaip mirties sąmonė suklaidina religingus žmones, pastūmėdama juos galvoti, kad jie viską daro teisingai, idant užsitarnautų savo išganymą, kai tuo tarpu realybė yra tokia, kad jie NEDARO VIENINTELIO dalyko, kurio reikia išganymui, – nesistengia įveikti atskirties sąmonės, mirties sąmonės? Būtent mirties sąmonė neleidžia žmonėms įžengti į Dievo karalystę, tačiau pati ši sąmonė sukūrė iliuziją, kad galite laimėti savo įžengimą į Dievo karalystę, NEĮVEIKDAMI mirties sąmonės, neapsivilkdami Kristaus sąmonės vestuvinio drabužio.
Šiame amžiuje man reikia žmonių, kurie pirmiausia dirbtų dėl savo pačių išlaisvinimo nuo šios pačios subtiliausios iš visų iliuzijų, ir kurie tuomet šauktų šią žinią nuo stogų, žadindami kitus. Nes ši planeta iš tiesų jau peržengė tašką, kai ši sąmonė turėjo būti apnuoginta, parodant tikrąjį jos veidą. Tad mums reikia pasivyti tvarkaraštį, tačiau su Dievu – dirbančiu tiek per mane, tiek ir per jus visus – viskas yra įmanoma.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com