Motinos Teresės „vidinė tamsa“ – 1 dalis: Visiško atsidavimo Dievui subtilumai
TEMOS: Paslėpta žinia, kuri trukdo žmonėms siekti Kristiškumo – bažnyčia pasinaudojo Motina Terese kaip propagandos įrankiu – visi turi potencialą kvestionuoti įsitikinimus ir palikti savo proto dėžutes – nejauskite prisirišimo žmonėms, kurie yra įstrigę – neleiskite, kad jūsų proto ramybė priklausytų nuo kitų žmonių reakcijų – būkite tuo, kuo esate, užuot siekę išgelbėti kitus – kaip sau viską apsisunkiname – visiško atsidavimo Dievui subtilybės – Motina Teresė yra brandus gyvybės srautas, tačiau jai vis dar reikalingas gydymas
Klausimas iš Kimo: Jėzau, jau ne iš vieno žmogaus gavau klausimus apie naują knygą „Ateik, būk mano Šviesa,“ kurioje yra kalbama apie „vidinę tamsą,“ Motiną Teresę kankinusią beveik 50 metų. Regis žmonės yra šokiruoti, kad ši moteris, kuri visuotinai buvo pripažinta didžia humaniste ir giliai religingu žmogumi, turėjo kovoti su tuštumos jausmu, abejodama Dievo egzistavimu ir jausdamasi taip, lyg Dievas ir tu būtumėte ją apleidę.
Žmonėms regis yra sunku suvokti, kaip tokio statuso žmogus kaip ji galėjo būti kankinama abejonių. Štai dalis klausimų, kurie iškilo žmonėms:
Ar toks ilgas tamsios nakties patyrimas yra „normalus“ kelyje į Kristiškumą? Tai yra, ar dauguma nuoširdžių keliu einančių dvasios ieškotojų gali sulaukti to paties?
Ar toks ilgas kančių periodas iš tiesų yra būtinas, o galbūt tai jos ego padarė įtaką šiam tamsios nakties patyrimui?
Ar negalėjo būti taip, kad ji pasisiūlė išgyventi šį patyrimą, kad pademonstruotų, jog įmanoma praktikuoti Dievo buvimą savo kasdieniniame gyvenime, nepaisant viduje jaučiamų dvasinės tuštumos jausmų?
Ar negalėjo būti, kad tam taip pat padarė įtaką katalikiškos atskirties nuo Dievo ir kaltės jausmo doktrinos ?
Galbūt iš dalies tai yra susiję su karma?
Žinau, jog norėjai apie tai pakomentuoti, todėl perskaičiau šią knygą ir tiesiog noriu tau suteikti galimybę išsakyti savo komentarus.
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels.
Pakomentuosiu šį klausimą, tačiau norėčiau prie jo prieiti kitaip negu prie įprastinių klausimų. Pirmiausia norėčiau, kad tu, Kimai, aprašytum tai, ką šiuo klausimu galvoji.
Kimas: Nuo ko norėtum, kad pradėčiau?
Jėzus: Pradėk aprašydamas, ką patyrei skaitydamas šią knygą.
Kimas: Na, jaučiu, kad iš pradžių turėčiau pasakyti, jog prieš skaitydamas šią knygą, reliatyviai mažai ką žinojau apie Motiną Teresę. Tai jokiais būdais nereiškia, kad buvau kaip nors prieš ją nusistatęs, tiesiog niekada nejaučiau intuityvaus vidinio paraginimo tyrinėti jos gyvenimą. Žinoma, žinojau apie jos didžius humanistinius pasiekimus, ir žavėjausi bei kartu gerbiau ją už tai. Vėliau sužinojau, kad atsirado žmonių, kurie siekė paskleisti abejones apie jos darbus ir organizaciją, tačiau manau, kad Nobelio prizo komitetas labai kruopščiai ištiria žmones, kuriuos apdovanoja Taikos prizu, tad man atrodo, kad su jos darbu ir organizacija viskas yra gerai.
Žinojau, kad Motina Teresė buvo labai tradicinė katalikė, ir dėl šios priežasties – kadangi pats užaugau ne katalikiškoje aplinkoje – nelaikiau jos labai dvasingu žmogumi; laikiau ją religingu žmogumi. Skirtumas tarp šių dviejų žmonių tipų man yra toks, kad religingas žmogus visada lieka savo religijos ir jos doktrinų ribose, kai tuo tarpu dvasingas žmogus tiesos ieško visur, kur tik ją galima rasti. Visgi žinojau, kad ji gavo kvietimą pradėti savo misiją, paraginta vidinės vizijos, taip vadinamos lokucijos, ir tai iš tiesų nebuvo panašu į tradicinį katalikizmą, kadangi, mano supratimu, tiktai popiežiui, regis, yra leidžiama bendrauti su Dievu.
Tad kai išgirdau apie šią knygą ir apie jos kovas, nebuvau nustebintas. Tiesą sakant, pamaniau, jog tai yra geras ženklas, ir galbūt Motina Teresė buvo dvasingesnė nei maniau anksčiau. Gal ji netgi buvo daugiau mistikė, o mistikas man yra žmogus, kuris į dvasingumą žiūri iš universalios perspektyvos – tiesą sakant ir „katalikiškas“ iš tiesų reiškia „universalus.“ Tad ėmiau skaityti knygą su pozityviais lūkesčiais, tikėdamasis, jog ji ką nors atskleis apie dvasinio augimo psichologiją. Spėju, kad šie mano lūkesčiai buvo išpildyti, tačiau tikrai ne taip, kaip tikėjausi.
Šiaip aš mėgstu skaityti dvasines knygas ir praryju jas vienu ypu. Tačiau ši knyga buvo viena iš sunkiausių knygų, kurias man kada nors yra tekę skaityti. Aš, tikrąja to žodžio prasme, turėjau prisiversti ją perskaityti, ir jeigu ne faktas, kad žinojau, jog nori ją pakomentuoti, tiesiog nebūčiau jos užbaigęs.
Yra kelios priežastys, dėl kurių man šią knygą buvo sunku skaityti. Paprasčiausia iš jų yra ta, kad knygoje yra labai daug pasikartojimų. Joje yra sudėti Motinos Teresės laiškai savo nuodėmklausiams, tačiau problema yra ta, kad praktiškai visą laiką jie liko tokie patys, tad juose vėl ir vėl kartojasi tie patys klausimai ir teiginiai. Motinos Teresės supratimas apie savo problemą per penkis dešimtmečius regis nė kiek nepasikeitė ir neišsiplėtė, ir man tai tiesiog yra protu nesuvokiama. Tuo pat metu, įvairūs jos nuodėmklausiai nepajėgė jai padėti, išskyrus vieną dvasininką, kuris jai padėjo „mylėti tamsą“ ir priimti, kad ji nieko negali padaryti, idant virš jos pakiltų.
Kitas aspektas yra tai, kad maniau, jog knygoje tiesiog bus pateikiami Motinos Teresės raštai. Tačiau knygą sudarė ir suredagavo – ir kas žino, kiek ir ko iš jos buvo išimta – Tėvas Kolodiejčukas, kuris rūpinasi jos paskelbimu šventąja. Ir greitai pasidaro akivaizdu, kad tai nėra dvasinė knyga – tai yra katalikiška knyga. Nes jam nepakanka leisti Motinos Teresės raštams kalbėti patiems už save. Tėvas turi parašyti įžangą kiekvienam laiškui, o po to turi išanalizuoti ir nušviesti jį „tinkamoje“ šviesoje.
Yra visiškai akivaizdu, kad knyga buvo labai kruopščiai sukurta taip, kad pristatytų Motinos Teresės kovas „tinkamame“ katalikiškame kontekste, idant jos skaitytojas – reikia tikėtis – padarytų tinkamas katalikiškas išvadas, tame tarpe imdamas laikyti Motiną Teresę dar didesne šventąja dėl to, kad ji kovojo šias vidines kovas ir nepaisant to, tiek daug padarė dėl vargšų. Todėl Tėvo raštai yra šiek tiek pasikartojantys ir prieštaraujantys patys sau, kadangi jis turi pristatyti kiekvieną jos išreiškiamą mintį kaip šventumo ženklą – kas galiausiai ima skambėti labai dirbtinai ne kataliko ausiai.
Tačiau sunkiausia šią knygą skaityti – netgi skausminga ją skaityti – tapo dėl to, kad man greitai pasidarė akivaizdu, jog Motina Teresė nebuvo tokia mistikė kaip tikėjausi. Vietoj to, ji yra ekstremalus pavyzdys žmonių, apie kuriuos žinojau nuo vaikystės, kadangi mano paties tėvas buvo toks pavyzdys. Tai yra žmonės, kurie kenčia – dvasiškai, psichologiškai – tačiau visa ši kančia yra vidinė, ir ją sukelia vidinė priežastis – tai, kad žmonės yra įstrigę tam tikroje pasaulėžiūroje. O kadangi negali – ir nenori – už jos pažvelgti, jie negali iš šių kančių pabėgti.
Turiu omenyje, jaučiu labai didelę užuojautą šiems žmonėms, ir iš tiesų norėčiau atrasti kokį nors būdą jiems padėti. Skaitydamas knygą, pajaučiau didelę užuojautą Motinai Teresei. Štai čia yra žmogus, akivaizdžiai pašventęs savo gyvenimą Dievui ir Jėzui – taip kaip ji juos supranta – žmogus, kuris – žvelgiant iš įprastinės perspektyvos – visiškai nesavanaudiškai tarnauja vargšams. Tad iš tiesų norėtųsi, kad ji savo gyvenimą būtų nugyvenusi nesijausdama tuščia ir apleista Dievo ir tavęs, tačiau vietoj to ji kenčia tokias didžiules kančias 50 metų, jog norisi, kad ji tiesiog visa tai įveiktų.
Ir man tai buvo ypač skausminga, kadangi iš savo gyvenimo patirties žinau, jog jos problemą būtų buvę galima ganėtinai lengvai išspręsti. Visos jos kančios buvo vidinės, tai buvo psichologinis dalykas, turiu omenyje, jog jas sukėlė jos prote egzistuojanti sąlyga, ir ši sąlyga buvo specifinis jos turimas Dievo įvaizdis. Šis įvaizdis iš dalies buvo jos auklėjimo katalikų bažnyčioje padarinys, tačiau jis taip pat iš dalies buvo sukurtas jos pačios apsibrėžtų arba priimtų idėjų, atėjusių, mano manymu, iš už vyraujančios katalikiškos doktrinos ribų.
Tad žvelgiant iš mano perspektyvos, situacija yra visiškai paprasta. Kurį laiką pakovojus su šia problema, natūrali reakcija būtų sakyti: „Kadangi man nepavyksta šios problemos įveikti su mano šiuo metu turimu požiūriu, reikia ieškoti kitokio požiūrio!“ Turiu omenyje, jog ji regis nuoširdžiai troško įveikti šią savo būseną, ir jeigu jai nepavyko to padaryti, kalbantis su savo katalikų nuodėmklausiais, mano požiūris būtų buvęs toks, jog aš būčiau pripažinęs, kad man trūksta supratimo apie šią problemą. Tad būčiau ieškojęs šio supratimo, net jeigu tam būtų reikėję peržengti katalikų bažnyčios proto dėžutės ribas.
Tačiau Motinai Teresei net mintis nešauna į galvą tai daryti, ir todėl jos būsena tik blogėja. Ji netgi ima samprotauti, kad tu, Jėzau, nori, jog ji šitaip kentėtų, ir kad šiomis kančiomis ji numalšina tavo sielų išganymo troškulį, iš ko beveik galima suprasti, jog ji tiki, kad savo kančiomis ji „išpirkinėja“ sielas Dievui. Kažkuriuo metu dvasininkas paragina ją priimti, kad ji niekada negalės įveikti savo kančių, tai kodėl tuomet tiesiog jų nepamilus, kas regimai ją paguodžia, tačiau taip pat paskatina liautis mėginti įveikti savo būseną.
Man tai tiesiog yra protu nesuvokiama, ir šis požiūris į gyvenimą man yra visiškai ir absoliučiai svetimas. Turiu omenyje, savo paskutiniame diktavime, tu, Jėzau, klausi, ar ilgai žmonės vaikščiotų su akmenuku bate, kęsdami skausmą, ar tiesiog jį išsikratytų. Man tai yra akivaizdu, tačiau ne Motinai Teresei.
Nesupraskite manęs klaidingai, nemėginu jos pažeminti. Suprantu, kad ji yra kitoks žmogus negu aš, ir todėl tai, kas yra lengva man, nebuvo lengva – ar netgi įmanoma – jai. Be jokių abejonių, kai kuriuos jos padarytus dalykus man būtų buvę sunku padaryti. Ir vis dėlto, norėjai, kad aprašyčiau savo patirtį, skaitant šią knygą, ir tokia yra mano patirtis. Aš, tikrąja to žodžio prasme, norėjau papurtyti Motiną Teresę ir pasakyti: „Pamėgink daryti ką nors kitaip, užuot kartojusi tai, ką Einšteinas pavadino beprotybe, kuomet kartodami tą patį dalyką, tikitės kitokių rezultatų!“
Tad apibendrinant, tikėjausi, kad knyga bus naudinga dvasios ieškotojams, parodydama, kaip galima įveikti šią abejonės, vidinės tamsos ir tuštumos būseną, kuri, žinau, kankina daugelį nuoširdžių žmonių. Tačiau vietoj to, knyga baigiasi be jokios rezoliucijos – nebent rezoliuciją laikytumėte tai, kad Motina Teresė išmoko mylėti tamsą ir toliau tęsė savo humanitarinį darbą, visą tą laiką išlikdama ištikima katalikų bažnyčiai, kuri, mano požiūriu, būtent ir buvo jos būsenos priežastimi.
Tad manau, jog dvasios ieškotojai, kurie skaitys šią knygą, neturėdami pakylėtųjų mokytojų mokymų, jaus dar didesnį sumišimą ir abejones, nei prieš pradėdami ją skaityti. Nebent sugebės aklai priimti katalikų bažnyčią, kaip vienintelį kelią į išganymą, ir iškęsti bet kokias kančias, nes tikės, kad viskas bus geriau danguje – koks, regimai, ir buvo Motinos Teresės požiūris.
Kitaip tariant, labiausiai mane nuvylė tai, kad šioje knygoje nėra pateikiama visiškai jokių išvadų. Nebent, žinoma, išvadomis laikytumėte tai, kad žmonės turėtų aklai priimti bažnyčią ir tikėtis, kad jų kančios nupirks jiems geresnį išganymą. Ir jaučiu, kad būtent tokia yra paslėpta šios knygos žinia.
Lyg jos redaktorius sakytų: „Žinau, kad jūs, daugelis katalikų, turite abejonių bažnyčia ir jos pateikiamu Dievo įvaizdžiu, tačiau tik pažvelkite į šią didžią humanitarę ir kiek nepalyginamai daugiau ji padarė nei jūs kada nors sugebėsite padaryti. Ir tuomet pažvelkite, kaip stipriai ji kentėjo nuo savo vidinių skausmų. Tačiau, jeigu ji sugebėjo pakelti šias didžiules kančias, niekada nesuabejodama bažnyčia, tikėdama, kad viskas bus geriau, jai nuėjus į dangų, tai ar tuomet neturėtumėte ir jūs sugebėti nekvestionuodami priimti bažnyčią ir jos doktrinas?“
Žinau, kad truputį užsikalbėjau, bet ar aš čia klaidžioju po lankas, Jėzau?
Jėzus: Ne, tu teisingai pastebėjai vieną iš paslėptų knygos skleidžiamų žinučių, ir šią žinutę bažnyčia skleidžia nuo pat tų laikų, kai ėmė naudoti šventųjų koncepciją. Šventųjų koncepcijoje taip pat egzistuoja ir pozityvi žinia, tačiau čia pateikiama žinia yra negatyvi, nes ji paverčia žmones romiomis avimis ir tiesiogiai trukdo jiems siekti savo asmeninio Kristiškumo.
Faktas yra toks, kad ištisus dešimtmečius katalikų bažnyčia naudojosi Motina Terese kaip propagandos įrankiu, netgi mėgindama susigrąžinti dalį pasitikėjimo, kurį prarado per vyriškos dvasininkijos seksualinio piktnaudžiavimo skandalus. Ir tai iš tiesų yra šioks toks piktnaudžiavimas Motina Terese, kadangi siekis propaguoti bažnyčią per moters pavyzdį, tuo pat metu nenorint suteikti moterims lygių teisių bažnyčioje, yra veidmainystė.
Dalykas, kurį taip pat pailiustravai, yra tai, kad neišvengiama Kristiškumo dalis yra ta, jog esate pasirengę viską kvestionuoti, į ką įeina išorinės doktrinos, bet taip pat ir jūsų pačių vidiniai įsitikinimai ir požiūris į gyvenimą. Jeigu nesiryšite viso to kvestionuoti, kaip tuomet galėsite atpažinti rąstą savo akyje? O jeigu jo neatpažinsite, kaip tuomet galėsite jį išsitraukti?
Taip pat esi teisus sakydamas, kad tai, kas tau atrodo lengva, Motinai Teresei buvo neįmanoma, tačiau klysti sakydamas, kad taip yra dėl to, jog ji yra kitoks žmogus negu tu. Tai sakydamas turiu omenyje, kad nėra jokio fundamentalaus skirtumo tarp vieno žmogaus ir kito, nes visi turi potencialą įveikti savo proto dėžutes ir priartėti prie Kristiškumo – būsenos, kurioje esate atsikratę VISŲ proto dėžučių.
Tad visi turi potencialą pakeisti savo požiūrį į gyvenimą ir priimti požiūrį, kuris vestų į augimą, užuot vedęs prie stovėjimo vietoje, kuris neišvengiamai sukelia vidines kančias, kadangi kovojate prieš pačią Gyvenimo Upę. O tam, kad galėtumėte tai daryti, turite nuolatos priešintis į priekį stumiančiam judėjimui, savitranscendencijai, kuri YRA gyvenimas. Tai jums kelia nuolatinę įtampą, kurią patiriate kaip įvairių rūšių kančias.
Kimas: Aš dabar norėčiau, kad pakomentuotum tai, ką laikai vidine arba pamatine Motinos Teresės būsenos priežastimi.
Nes tai buvo dalykas, kurio tiesiog nesugebėjau suprasti, skaitydamas pirmąją knygos dalį, tačiau į pabaigą, manau, pradėjau aiškiau tai matyti – kas rodo, jog yra verta visada perskaityti visą veikalą, kad ir kaip tai būtų sunku.
Jėzus: Nustok savęs gailėti; tai yra dalis tavo darbo skaityti tokius dalykus.
Kimas: Jėzau, ar tu man sakai mylėti savo kančią :)?
Jėzus: Ne, aš tau sakau pakeisti savo požiūrį, kad nekentėtum. Vertinu tai, kad mėgini čia juokauti, tačiau faktas yra toks, kad TU apsisunkinai sau šios knygos skaitymą, nes turi prisirišimą padėti žmonėms, įstrigusiems mąstysenoje, kurią aiškiai sugebi matyti. O kai jauti negalintis jiems padėti, nori pasitraukti, užuot jautęs skausmą, kurį kelia tai, kad matai juos įstrigusius.
Todėl dalykas, kurį tau, Kimai, asmeniškai reikia padaryti, yra įveikti bet kokį prisirišimą padėti tokiems žmonėms. Tai nepadeda nei jiems, nei tau, kad jauti skausmą, matydamas juos įstrigusius, kai – realybėje – įstrigę jie yra dėl to, kad šitaip naudojosi savo laisva valia. Tu nesi įstrigęs, nes naudojaisi savo laisva valia savo būdu, o tai reiškia, kad privalai gerbti jų pasirinkimus ir savo pasirinkimus, idant nejaustum jokio prisirišimo ir jokio skausmo dėl to, kad kiti daro pasirinkimus, kurie jiems kelia skausmą. Dievas jiems davė laisvą valią, ir jeigu jie daro tokius pasirinkimus, dėl kurių įstringa, kodėl dėl to turėtum jausti frustraciją – nebent kažin kokiu tai būdu jautiesi atsakingas už juos, kas nedera su tavo supratimu apie laisvą valią ir pagarba jai.
Ar suvoki, ką sakau? Tu esi dvasinio mokytojo padėtyje, ir todėl svarbu, kad NEJAUSTUM prisirišimo prie žmonių „gelbėjimo.“ Tavo darbas yra perduoti dvasinius mokymus ir padaryti juos kuo suprantamesniais – ir tuomet palikti patiems žmonėms spręsti, ką jie su jais nori daryti. Jeigu turi troškimą „išpurtyti“ žmones, kad jie pabustų, tai reiškia, jog nenori leisti laisvai valiai veikti vienu ar kitu būdu.
Ir tai yra ta pati mąstysena, kurią tu – teisingai – atpažinai Motinoje Teresėje. Jos atveju, ši mąstysena pasireiškė tikėjimu, kad jos kančios gali „išpirkti“ man sielas, tačiau tavo atveju tai pasireiškia noru pažadinti žmones, kurie yra įstrigę. Bet kuriuo atveju, šitaip savo proto ramybę padarote priklausoma nuo kitų žmonių reakcijų – manydami, jog turite juos išgelbėti, net jeigu jie nenori keistis – kas nė vienam dvasios ieškotojui nėra būtina ir nėra produktyvu.
Daugelis kitų tarp aukščiausiai esančių dešimties procentų dvasiškai sąmoningų žmonių yra apakinti kitų šio mentaliteto aspektų, ir naudojuosi Motinos Teresės pavyzdžiu iš dalies dėl to, kad padėčiau jums visiems suvokti, jog ši subtili sąmonė tiesiog privalo būti palikta! Noriu, kad jūs visi BŪTUMĖTE tuo, kuo esate, o negalėsite būti tuo, kuo esate, jeigu kaip nors esate prisirišę prie kitų žmonių gelbėjimo. Nes tuomet tikėsite privalantys prie jų prisitaikyti, užuot buvę tuo, kuo esate!
VIENINTELIS kelias į išganymą yra kiekvienam žmogui būti unikaliu individu, kuriuo jis arba ji buvo sukurti būti. Todėl privalai BŪTI ir leisti būti. Tiesą sakant, TIKTAI būdamas savimi gali padėti kitiems žmonėms, nes tiktai drįsdamas išreikšti savo dvasinį tapatumą materialioje karalijoje gali įkvėpti kitus – savo pavyzdžiu, o ne kalbomis – būti tuo, kuo jie yra! Žinau, kad daug kalbėjau savo misijos metu, tačiau aš taip pat dariau tai, apie ką kalbėjau, būdamas tuo, kuo AŠ ESU. Ir noriu, kad JŪS būtumėte tuo, kuo esate JŪS.
O dabar grįžkime prie mano klausimo.
Kimas: Jėzau, ačiū tau už šį atskleidimą, tavo Gyvoji Tiesa išlaisvino mane tai pamatyti ir atiduoti. Labai budriai stebėsiu bet kokį šios sąmonės pasikartojimą savo esybėje!
Mano manymu, pamatinė Motinos Teresės būsenos priežastis yra ta, jog ji manė visiškai atsidavusi Dievui, tačiau realybėje tai nebuvo tiesa. Arba galėčiau sakyti, kad ji atsidavė tam Dievui, kaip ji jį suprato. Ji atsidavė savo Dievo įvaizdžiui, tačiau tikrasis Dievas yra aukščiau už VISUS įvaizdžius, todėl mes turime nuolatos save atiduoti. Turime būti nuolatinėje atidavimo būsenoje tol, kol esame Žemėje, idant galiausiai atiduotume VISUS subtilius savo Dievo įvaizdžio aspektus ir visą savo atskirties nuo Dievo jausmą.
Akivaizdu, kaip ką tik man parodei, jog manyje vis dar buvo kažkas, ko dar nebuvau atidavęs, tačiau taip tiesiog buvo dėl to, kad dar nebuvau to pamatęs. Ir tai su manimi vyksta beveik kiekvieną dieną – kad kažką pamatau savo psichologijoje arba pasaulėžiūroje, ką man reikia paleisti, nes tai mane laiko atskirtą nuo Dievo. Tad man tai tapo gyvenimo būdu, nuolatos ieškoti to, kokį sekantį dalyką turėčiau atiduoti. Žinoma, kad galėtume pamatyti tai, ką mums reikia atiduoti, turime nuolatos plėsti savo supratimą, ir tam, žinoma, yra labai vertinga turėti mokytoją, kuris būtų pakilęs virš dualizmo. Ir manau, kad tai buvo didelė Motinos Teresės problemos dalis.
Man regis, jog ji iš tiesų net ir neieškojo aukštesnio supratimo su atviru vaiko protu, nes jai net mintis į galvą neatėjo ieškoti už katalikiškų doktrinų ribų. Vienintelė galimybė jai suprasti savo būseną buvo prašyti savo dvasinių patarėjų patarimo, o šie, žinoma, taip pat nesugebėjo pažvelgti už savo doktrinų ribų, ir todėl jai tai tapo užburtu ratu. Katalikiškose doktrinose nebuvo nieko, kas būtų galėję padėti jai suprasti savo būseną, ir todėl ji nesugebėjo šios būsenos įveikti. To pasekoje ji 50 metų kentėjo labai dideles kančias, kurias visas būtų galėjusi palikti, jei tik būtų truputėlį pakreipusi savo sąmonę kita kryptimi.
Štai kodėl sakau, kad Motina Teresė iš tiesų nebuvo mistikė. Mistiku aš laikau žmogų, kuris turi iš tiesų universalų požiūrį į Dievą ir dvasingumą, tai reiškia, kad, jeigu nerandame supratimo tam tikroje religijoje, ieškome šio supratimo už šios religijos ribų. Iš tiesų manau, jog yra nesusipratimas kalbėti apie katalikų mistikus, kokiu, pavyzdžiui, buvo Šventasis Kryžiaus Jonas. Manau, kad visi tikrieji mistikai – nors kartais jie ir reiškiasi tam tikros religijos kontekste – žvelgia toli už išorinės religijos ribų. Jie naudojasi tavo taip vadintu „Pažinimo Raktu,“ ir garbina Dievą „Dvasioje ir Tiesoje.“ O kadangi Motina Teresė nesugebėjo atlikti šio šuolio, ji ir liko įstrigusi.
Manau, kad jos būsena prasidėjo tuomet, kai ji – būdama 32 metų – pasižadėjo sau: „Aš daviau Dievui priesaiką, susaistytą mirtinos nuodėmės [skausmu], pažadėdama Dievui duoti viską, ko tik Jis paprašytų, ‘Pažadėjau, nieko Jam neatsakyti.’“ Savo laiškuose ji daug kartų kalba apie visišką savęs atidavimą Dievui ir visišką savęs atidavimą Jėzui. Remiantis tuo, manau, kad ji iš tiesų galvojo pilnai atsidavusi Dievui, ką ji taip pat keletą kartų pakartoja.
Tačiau ji taip pat ne vienoje vietoje aprašo, kaip jai yra sunku kažką padaryti. Pavyzdžiui, ankstyvajame jos tarnystės periode, ją paprašo nukeliauti į JAV ir pakalbėti trijuose miestuose. Ji akivaizdžiai nenori ten vykti, tačiau jaučia, kad Dievas nori, jog ji ten vyktų. Nepaisant fakto, kad ji jaučia, jog Dievas nori, kad ji tai padarytų, ir nepaisant fakto, kad ji prisiekė nieko Dievui neatsakyti, ji vis tiek priešinasi šiai kelionei ir sako, kad tai buvo vienas iš sunkiausių dalykų, kurį jai yra tekę daryti. Ji taip pat keletą kartų kartoja, jog Dievas norėjo, kad ji pakalbėtų su savo nuodėmklausiais apie savo tamsą, tačiau jai yra labai sunku tai padaryti, ir ji netgi pasiekia tašką, kuomet iš viso nebesugeba nieko pasakyti – kas, mano manymu, yra iš pasąmonės ateinanti reakcija, rodanti nenorą kalbėti.
Tad man regis, kad, jeigu ji būtų pilnai atsidavusi Dievui, jai nebūtų turėję būti sunku daryti tai, ką ji tikėjo, kad Dievas nori, jog ji darytų. Jai tiesiog reikėjo plaukti ten, kur ją vedė jos misija, ir jaustis laimingai, pildant Dievo troškimus. Vietoj to, ji regis priešinasi daugeliui savo misijos aspektų, ypač kas yra susiję su jos pasirodymu viešumoje. Ji regis nuolatos jautė pasipriešinimą daryti tai, ką jautė Dievą norint, kad ji darytų, ir ji netgi paprašo savo nuodėmklausių melstis už ją, kad Jėzus neleistų jai nieko jam atsakyti – kas rodo, jog ji nori, kad tu priiminėtum sprendimus už ją, užuot jai prisiėmus atsakomybę už savo pačios pasirinkimus.
Tas faktas, kad ji tiek daug priešinosi, man rodo, jog ji iš tiesų neatsidavė Dievui – ar kad bent jau joje buvo likę kažkas, ko ji nebuvo atidavusi. Man regis, kad, nors sakė atsidavusi Dievui, ji vis dar laikėsi įsikibusi į tam tikrą įvaizdį ir lūkesčius savo prote, kaip turėtų vystytis jos gyvenimas ir misija. Ji labai subtiliu būdu prisiėmė įvaizdį, ką tai reiškia gyventi gyvenimą dėl Dievo, o kai jos lūkesčiai nebuvo išpildyti, viduje jautė konfliktą dėl būtinybės daryti tai, ką ji jautė Dievą norint, kad ji darytų.
Žinau iš savo paties gyvenimo, kad kiekvieną kartą, kai jaučiu vidinį pasipriešinimą arba kai man yra sunku ką nors daryti, taip yra dėl to, kad yra kažkas, ko dar neatidaviau. O kai pamatau tai, ką turiu atiduoti, ir kai tai paleidžiu, sunkumas tiesiog išnyksta ir viskas sustoja į savo vietas – tiek viduje, tiek ir išorėje.
Tad esu tvirtai įsitikinęs, kad visų jos kančių priežastis buvo atidavimo trūkumas, kas mane skatina prieiti išvados, jog Motina Teresė pilnai neatsidavė Dievui. Ir tai yra tikroji jos kančių priežastis.
Vienas to pavyzdys yra tai, kad, kai ji gavo kvietimą savo misijai, jai reikėjo gauti leidimą iš savo viršininkų. Akivaizdu, kad jai labai rūpėjo pradėti savo misiją, tačiau jos viršininkai – ir manau, išmintingai – privertė ją praeiti kantrybės ir atsidavimo testus. Tačiau mano mintis yra ta, kad, viena vertus, ji buvo įsitikinusi, kad tai buvo Dievo kvietimas, tačiau kita vertus, ji lygiai taip pat buvo įsitikinusi, kad bažnyčia yra Dievo bažnyčia. Ji netgi pareiškia, kad, jeigu jos viršininkai bažnyčioje jai lieps, ji yra pasiryžusi neatsakyti į šį kvietimą.
Tačiau nepaisant to, ji nepaliauja siųsti laiškus, mėgindama juos įtikinti patvirtinti jos misiją, ir kai kuriuose laiškuose ji – mano manymu – stačiai tiesiog mėgina manipuliuoti, mėgindama priversti juos daryti tai, ką, jos manymu, Dievas nori, kad jie darytų. Vėlgi, tai man rodo joje egzistuojantį konfliktą:
Jeigu ji iš tiesų būtų visiškai atsidavusi Dievui ir jeigu ji iš tiesų būtų buvusi tikra, kad tai yra Dievo kvietimas, kam tuomet jai būtų buvęs reikalingas viršininkų leidimas? Jeigu bažnyčia būtų nepatvirtinusi jos misijos, ji būtų galėjusi pradėti savo misiją už bažnyčios ribų. Tiesą sakant, manau, kad dalis kelio į Kristiškumą yra tai, ar mes seksime vidiniu savo vedimu, ar priešingai, išorinėmis taisyklėmis (žinoma, jei tik tikrai žinome, kad mūsų vedimas yra tikras ir neateina iš ego).
Kita vertus, jeigu ji būtų tikrai įsitikinusi, kad bažnyčia yra Dievo bažnyčia, ir kad jos viršininkai jai atstovauja Viešpatį (kaip ji pati sako), tai kodėl tuomet ji nėra ramybėje ir nenori jiems leisti priimti galutinio sprendimo? Kodėl ji jautė būtinybę taip stipriai siekti savo vizijos išsipildymo, užuot tikėjusi, kad bažnyčia iš tiesų elgsis pagal Dievo valią ir darys tai, neatsilikdama nuo Dievo tvarkaraščio?
Paskaičius šiuos dalykus, man pradėjo dėliotis vaizdas, kad Motina Teresė atrodė buvusi ganėtinai susiskaldžiusi asmenybė, beveik lyg joje būtų gyvenę du asmenys. Knygoje ji ištisai kalba apie savo vidinę tuštumą ir jausmą, kad Dievas ją paliko ir jos nenori. Pavyzdžiui, ji sako: „Jei tik žinotumėte, kad vyksta mano širdyje. Kartais skausmas yra toks didelis, kad jaučiu, lyg viskas tuoj suduš.“ Tačiau kitoje vietoje ji sako: „Nepaisant visko, kas per šiuos pastaruosius metus įvyko, mano širdyje visuomet buvo tobula ramybė ir džiaugsmas.“ Neatrodo, kad čia kalbėtų tas pats asmuo.
Tad mano išvada yra tokia, kad egzistuoja dvi galimybės, kurias matau:
Motina Teresė buvo giliausią vidinį susiskaldymą ir prieštaravimus turinti asmenybė, kokią man kada nors yra tekę sutikti. Ji kentėjo nuo daugybinio asmenybės sutrikimo, šizofrenijos arba bipolinio sutrikimo. Ji, tikrąja to žodžio prasme, buvo dvi skirtingos ir priešingos – netgi kariaujančios tarpusavyje – asmenybės tame pačiame kūne. Tai reikštų, kad ji yra labai giliai suskilusi siela, galbūt netgi labai seniai prieš Dievą sukilęs gyvybės srautas.
Motina Teresė yra labai brandi būtybė, pasisiūliusi prisiimti puolusią sąmonės būseną, kad padėtų ją išrišti ir palengvintų kitiems virš jos pakilti. Kitaip tariant, ji prisiėmė tam tikrą sąmonės būseną, ir jai tai padarius, buvo paveikta jos išorinė asmenybė, kuri būtent ir kūrė jos vidinius konfliktus ir kančias. Nors turėčiau pasakyti, kad jeigu taip ir yra, tuomet neatrodo, kad ji būtų įveikusi tai, ką prisiėmė, nes šią naštą ji nešė iki pat mirties.
Pirmuoju atveju, skilimas būtų siekęs pačią jos esybės šerdį, kai tuo tarpu antruoju atveju, tai būtų buvęs išorinis kiautas, po kuriuo slėptųsi jos tikroji esybė. Aš žinoma, negaliu nuspręsti, kaip yra iš tiesų, tad tikiuosi, jog tu galėsi tai pakomentuoti:
Jėzus: Ir kuri iš šių dviejų galimybių tau atrodo labiausiai tikėtina?
Kimas: Turėčiau sakyti antroji, nes iš tiesų jaučiu jos gilų nuoširdumą. Taip pat matau, kad ji buvo pasirengusi viską išorėje paaukoti, kad galėtų tarnauti Dievui, ir nemanau, kad giliai suskilusi būtybė būtų pasirengusi daryti tokias išorines aukas, kokias padarė ji, arba būtų labai akivaizdžiai kovojusi, stengdamasi išlikti nuolanki, nepaisant savo daugybės viešų pasiekimų.
Jėzus: Esi teisus, Motina Teresė iš tiesų yra brandus gyvybės srautas, ir ji iš tiesų pasisiūlė prisiimti tam tikrą sąmonės būseną. Štai kodėl – kaip sakiau anksčiau – jai nereikės sugrįžti į įsikūnijimą. Tačiau jai reikės praeiti tam tikrą gydymą, kad galėtų išsilaisvinti nuo sąmonės, kurią prisiėmė, pasekmių. Jai taip pat reikalingas gydymas nuo vidinės savo tamsos, kuri paliko randus jos esybėje.
Tiesą sakant, viena iš priežasčių, dėl kurios norėjau aptarti jos tamsą, buvo suteikti žmonėms, kurie jaučia pagarbą Motinai Teresei, galimybę suprasti, ką ji prisiėmė, idant jie galėtų suvokti, kad jie taip pat prisiėmė šią sąmonę ir kad Motina Teresė norėtų pamatyti juos įveikiant šią sąmonę, idant planeta galėtų judėti pirmyn. Ji troško padėti planetai judėti pirmyn ir įveikti šią sąmonę, idant dvasingi žmonės galėtų išsilaisvinti nuo tamsaus debesies, jau pernelyg ilgai kabančio virš šios planetos.
Žinau, kad žmonėms, kurie yra neseniai atradę šios svetainės mokymus, gali prireikti gilių apmąstymų, nes yra labai lengva į Motiną Teresę žiūrėti jos katalikiškame kontekste. Tačiau savo aukštesniojoje esybėje ji tiesiog prisiėmė šį išorinį drabužį, turėdama universalų troškimą transformuoti šią sąmonės būseną – šį konkretų požiūrį į Dievą – iš vidaus.
Todėl, savo aukštesniojoje esybėje Motina Teresė NĖRA katalikė, nes mes visi, kurie esame dvasinėje karalijoje, esame transcendavę Žemėje egzistuojančias etiketes. Kaip sakiau prieš tai, į dangų pakilsite, tiktai transcendavę stabmeldiškus įvaizdžius ir proto dėžutes, kurios žmonėms atrodo tokios svarbios. Jeigu turite žemiškų prisirišimų, jie jus trauks atgal į Žemę ir negalėsite visam laikui palikti šios planetos – kaip tą padarote pakilę.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com