Kaip nebūti pernelyg griežtu sau
Klausimas: Jeigu esame pernelyg griežti sau, pernelyg save teisiame, ar turime paleisti šį savęs teisimą, kad galėtume judėti pirmyn?
Atsakymas iš Kim Michaels konferencijoje Olandijoje 2015 metais:
Kimas: Manau, kad mes visi esame sau pernelyg griežti, nes buvome auklėjami tokiais būti. Pažvelkite į Dievo įvaizdį, su kuriuo visi užaugome, tai yra, kad Dievas yra piktas teisėjas danguje, ir jeigu padarysime klaidą, jis mus nusiųs į pragarą visai amžinybei. Būsime nubausti amžinomis kančiomis.
Daug žmonių užaugo su šiuo įvaizdžiu. Net jeigu jis nebuvo mums specifiškai diegiamas vaikystėje, egzistuoja tam tikra kolektyvinė sąmonė, kuri mus verčia labai griežtai save teisti, kai padarome klaidą. Kai buvau dar tik neseniai atradęs dvasinį kelią, ir net kai jau buvau atradęs pakylėtųjų mokytojų mokymus, aš taip pat tai dariau. Mokytojai man buvo tarsi piktas Dievas danguje. Jie nebuvo pikti, bet jie vis tiek buvo teisiantys. Privalėjote būti tobuli. Privalėjote visus išorinius dalykus daryti teisingai, ir vienoje organizacijoje, kurioje buvau, buvo labai stipriai koncentruojamasi daryti visus išorinius dalykus teisingai: dėvėti teisingus drabužius, nevairuoti raudono automobilio, ir visi tie išoriniai dalykai.
Suvokiau, kad tikrasis iššūkis dvasiniame kelyje yra priimti, kad esate Dievo tąsa. Ir kaip šitai priimate? Priimate suvokdami, kad Dievas jus besąlygiškai myli. Pasaulis mums sako, kad visai gali būti, jog Dievas egzistuoja, ir galbūt jis jus mylės, jeigu išpildysite tam tikras sąlygas. Tai yra labai žiauri, labai agresyvi energija pasaulyje, kuri nori, kad tuo tikėtumėte. Tai, žinoma, siejasi su šios konferencijos tema apie anti-meilę, kadangi jie absoliučiai nori, kad patikėtumėte, jog privalote įvykdyti kažkokias sąlygas.
Štai kodėl, mano manymu, mes save teisiame – kadangi galvojame, jog, jeigu nebūsime tobuli arba jeigu neišpildysime šių sąlygų, Dievas mūsų nemylės, ar kad ir kas tai būtų, ką mes įsivaizduojame. Manau, kad didžiausias iššūkis dvasiniame kelyje iš tiesų yra priimti besąlyginę meilę. Aš ją patyriau vieną kartą, kaip apie tai rašiau. Išgyvenau patyrimą, per kurį patyriau Dievo buvimą, ir man prireikė tikriausiai trijų metų pilnai suvirškinti ir integruoti šią patirtį. Ir galiausiai, vieną dieną, kažkas manyje tarsi spragtelėjo ir man atėjo mintis: Jeigu Dievo meilė yra besąlygiška, tai kokią tuomet sąlygą privalau išpildyti, kad būčiau jos vertas? Atsakymas buvo akivaizdus – negali būti jokių sąlygų, kurias turėčiau išpildyti, kad galėčiau gauti besąlyginę meilę.
Tėra tik viena sąlyga: turite ją priimti. Turite ją priimti. Tad turite pažvelgti į save: „Kokį turiu įsitikinimą, kuris man neleidžia priimti, ką Dievas man dovanai dovanoja kiekvieną akimirką?“ Manau, kad, kol to sąmoningai nepamatysime ir nepamatysime melo, nepamatysime šio paklydimo, negalėsime iš to išsilaisvinti. Ir toliau gainiosimės aukso puodo vaivorykštės gale, o vaivorykštė ir toliau tols nuo mūsų. Mes niekada jos nepasieksime, kol nesuvoksime, kad yra beprasmiška net mėginti.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com