Ar pasieksime aukščiausią kelio lygmenį?

Klausimas: Ar atsisakai progresavimo kelyje idėjos? Kai sakai, kad nustojai vertinti, kokiame esi sąmonės lygyje, ar vis dar vertini, arba jauti, jog darai progresą, o gal ir šitai jau transcendavai?

Atsakymas iš Kim Michaels konferencijoje Los Andžele 2015 metais:

Kimas: Na, manau, kad tai priklauso nuo kelio etapo. Buvo toks momentas – manau tai buvo XX-ojo amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje – kai turėjau tirti save, nes buvau labai labai susirūpinęs dėl to, kad nepasikelčiau į puikybę. Maniau, jog tam, kad išvengčiau puikybės, turiu nepripažinti, kad padariau progresą, nes pripažinimas, kad padariau progresą, galėtų sukelti manyje puikybę. Bet juk tai tarsi buvimas vakuume, ar ne? Tad turėjau į save pažvelgti ir tarti: „Gerai, 15 metų studijavau pakylėtųjų mokytojų mokymus. Daug, daug valandų kalbėjau šaukinius. Persikrausčiau į kitą šalį. Iš visų jėgų stengiausi eiti keliu, taip kaip jį supratau. Ar tikiu, kad kelias veikia? Nes, jeigu netikiu, kad jis veikia, tuomet esu idiotas toliau tai tęsdamas.“ Ir nusprendžiau: „Taip, iš tiesų tikiu, kad tai veikia.“ Na tai tuomet, taip pat turėjau priimti, kad, jeigu tiek daug metų stengiausi eiti šiuo keliu, privalėjau padaryti progresą.

Tad tai man buvo toks kaip ir procesas suvokti, jog tai iš tiesų nėra puikybė pripažinti, kad padarėte progresą, kad pakilote į aukštesnį lygmenį, nei buvote prieš 10 ar 15 metų. Nes nebuvo taip, kad tiesiog perskaičiau knygą ir ėmiau galvoti, kad ji pakeitė mano sąmonę. Dirbau su tuo 15 metų, sunkiai dirbau. Tad man buvo svarbu pripažinti, kad: „Taip, aš padariau progresą.“ Nes tuomet taip pat atsirado galimybė pasakyti: „Gerai, bet tuomet aš taip pat turiu būti priartėjęs prie taško, kuriame turėčiau turėti gebėjimą, turėčiau būti vertas padaryti kažką dėl pakylėtųjų mokytojų.“

Manau, kad jeigu nebūčiau atlikęs to pokyčio, nesugebėčiau daryti to, ką darau. Nebūčiau sugebėjęs priimti, kad esu vertas kažką padaryti dėl mokytojų. Tad manau, kad mums visiems yra svarbu pasiekti tą tašką, ir tai, tam tikra prasme, yra savęs vertinimas. Nuo to laiko perėjau daug kitų etapų, ir visa tai vis labiau ir labiau pradėjo blankti – man netgi iš viso nustojo rūpėti, kokiame esu sąmonės lygmenyje. Kita vertus, nepalikau idėjos, kad darau progresą. Manau, kad progresuosiu tol, kol būsiu įsikūnijime. Ir iš tiesų, vienintelis svarbus dalykas yra žengti tą sekantį žingsnį, kai tik pamatote tą žingsnį, ir kartais tai vyksta beveik kiekvieną dieną. Pamatau kažką savo psichikoje: „O, turiu tai transcenduoti.“ Arba: „Kodėl į tai reaguoju?“

Perėjau šį procesą kaip tik šį pavasarį. Užaugau Danijoje, ir mano tėvas buvo medžiotojas, ir dauguma vyrų mano šeimoje buvo ančių medžiotojai. Tad mes keliaudavome valtimis ir medžiodavome antis, ir aš apie tai rašydavau knygas ir straipsnius. Tad nusprendžiau, kadangi jau dabar grįžau į Daniją, jog išlaikysiu tą medžiotojų egzaminą. Tai iš tiesų buvo nemažai jėgų reikalaujantis procesas, ir iš dalies tai dariau dėl to, nes jaučiau, kad tai gali ištraukti šmėklas iš praeities, kurių dar nesu transcendavęs. Ir iš tiesų iškilo labai daug dalykų.

Man prireikė keturių mėnesių visa tai suvirškinti. O dabar, kai jau įgijau teisę medžioti, net nežinau, ar man bereikia tai daryti. [Juokas] Tačiau turėjau pereiti tą procesą. Būtent dėl to grįžau į Daniją, kadangi jaučiau, jog yra svarbu tenai sugrįžti po tiek daug metų ir pažiūrėti, ką ten palikau ir ko dar nebuvau savyje perdirbęs. Būtent dėl to sakau, kad susitaikiau su tuo, kad visada bus kažkas, ką reikės transcenduoti, ir kad nenustosiu progresuoti. Tiesiog nebematuoju to linijišku būdu. Ir manęs tai nebejaudina.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2015 Kim Michaels