Babadži laiko dvasinę pusiausvyrą Žemės planetai
Klausimas: Ar Babadži vis dar tebedirba su šia planeta? Jeigu taip, kaip tie, kurie jaučiasi prie jo traukiami, galėtų užmegzti gilesnį ryšį su jo Esatimi? Ar jis turi kokių nors patarimų savo Vakaruose gyvenantiems mokiniams?
Atsakymas iš Pakylėtosios Mokytojos Motinos Marijos per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas 2020 m. vebinare „Rinkitės Amerikos ateitį“.
Babadži nėra pakylėtasis mokytojas, nes jis neperėjo pakylėjimo proceso. Jis labai ilgą laiką išsaugojo fizinį kūną kaip inkaro tašką Žemėje, ir tai jam leidžia pagrinde laikyti dvasinę pusiausvyrą planetai, ir tai yra pagrindinė jo funkcija. Žinau, kad Joganandos knygoje buvo pasakyta, kad šalia savęs jis turi nedidelį mokinių ratą, kurie dažnai kartu su juo keliauja. Tačiau nėra taip, kad Babadži turėtų platesnį mokinių ratą. Tai nėra jo pagrindinis vaidmuo būti mokytoju, jo pagrindinis vaidmuo yra laikyti pusiausvyrą, dvasinę pusiausvyrą Žemei. Tam tikra prasme, tai yra klaidingas supratimas laikyti save Babadži mokiniu Vakaruose. Tiktai tie, kurie yra fiziškai šalia jo Himalajuose, gali save laikyti jo mokiniais. Babadži neturi mokymo misijos, kuri peržengtų jo artimiausios fizinės aplinkos ribas.
Žinau, kad yra knygų, kuriose yra teigiama, kad jos buvo čenelingo būdu perduotos arba padiktuotos Babadži, tačiau tai tiesiog nėra tiesa. Tai nėra teisingas supratimas. Būtybė, padiktavusi kai kuriuos iš šių mokymų, nėra tas Babadži, apie kurį kalbėjo Paramahansa Jogananda ar net kuris buvo minimas Summit Lighthouse. Norėčiau jūsų paklausti: jeigu žinote apie pakylėtuosius mokytojus ir todėl klausiate mūsų apie Babadži, kodėl tuomet norėtumėte būti nepakilusios būtybės mokiniu, kai turite potencialą būti pakylėtojo mokytojo mokiniu? Argi nėra tokio pakylėtojo mokytojo, į kurį galėtumėte sutelkti savo dėmesį ir tapti to mokytojo mokiniu? Tai būtų konstruktyviau jūsų augimui.
Mes dar norėtume čia pridurti, ir kai sakau mes, sakau, Babadži, Paramahansa Jogananda ir aš pati, kad egzistuoja tam tikras fenomenas, kurį pakylėtųjų mokytojų mokiniams būtų naudinga įsisąmoninti. Kai Paramahansa Jogananda perdavė savo knygą, kai parašė savo knygą, vienas iš jo tikslų buvo suteikti atsvarą prieš Indiją ir Indijos žmones egzistavusiam neigiamam nusistatymui, kurį buvo galima rasti daugelyje Vakarų šalių, ypač tais laikais. Ir jis norėjo pabrėžti milžinišką daugelio žmonių Indijoje pasiektą dvasinį išsivystymą. Ir būtent dėl to jis paminėjo Babadži, kaip labai aukštą išsivystymą pasiekusi Meistrą, ir jis, žinoma, toks ir yra. Ir vis dėlto, Paramahansa Jogananda, kuris tuo metu dar nebuvo pakilęs, negalėjo numatyti, kiek daug žmonių Vakaruose paims Babadži istoriją ir toliau ją plėtos. Tai buvo visiškai ne tai, ko norėjo Paramahansa Jogananda ar pats Babadži.
Matote, kai kurie žmonės Vakaruose ir net kai kurie žmonės pačioje Indijoje pasinaudojo tuo pasakojimu apie Babadži Joganandos knygoje, susikurdami fikciją apie šį tariamai idealų mokytoją. Ir priežastis, kodėl jie galėjo tai padaryti, yra ta, kad jie neturėjo tiesioginio kontakto su tikruoju Babadži. Todėl jie gali ant jo projektuoti įvaizdį. Šito, žinoma, jis negali neutralizuoti, nes tai nėra jo vaidmuo. Žmonėms buvo sunkiau tai daryti su Jogananda, kol jis buvo fiziniame įsikūnijime, tačiau kai kurie žmonės tai pradėjo daryti jam išėjus, jie pradėjo kurti savas istorijas, paversdami jį kažkuo daugiau, nei jis iš tiesų buvo būdamas fiziniame įsikūnijime. Tą patį jie padarė ir su Babadži, ir, tam tikru laipsniu, tą patį padarė su pakylėtaisiais mokytojais bei ankstesniais pasiuntiniais.
Visada egzistuoja ši tendencija sukurti idealų guru, kuris būtų toks, koks, jūsų manymu, turėtų būti guru, ir todėl jis regimai patvirtintų jūsų įsivaizdavimą, kokia yra dvasinio kelio esmė ir kaip jūs turėtumėte juo eiti. Tai daugeliui žmonių suteikė pretekstą neklausyti pakylėtųjų mokytojų diktavimų, negirdėti to, ką mes iš tiesų sakome apie dvasinį kelią, negirdėti, ką turite įveikti – įveikti ego, atskirąsias savastis ir iliuzijas, kad galėtumėte daryti dvasinį progresą, įkūnyti Kristiškumą ir pakilti.
Daugelis žmonių susikūrė netikrą kelią, kelią, kuris žmogui atrodo teisingas, tačiau baigiasi jis mirtimi, kaip sakė Jėzus. Tai yra netikras kelias, kuriame jie mano, kad jiems iš tiesų nereikia pažvelgti į tam tikras atskirąsias savastis, tam tikrus savo ego aspektus ir jų įveikti. Nes tas ar anas mokytojas sako, kad tai yra viskas, ką jiems reikia padaryti. Jiems tereikia daryti Kriją Jogą ar kalbėti šaukinius, ar kad ir kas tai būtų. Jiems reikia studijuoti tam tikrą mokymą, ir galbūt jie turėtų pažvelgti į tam tikrus ego aspektus. Tačiau egzistuoja tam tikri dalykai, į kuriuos jiems nereikia pažvelgti, jiems nereikia jų atiduoti, jiems nereikia jų palikti.
Tam tikra prasme, galėtume sakyti, kad šie žmonės nėra pasiruošę keliui, kurio mes mokome, kuriame sakome, kad turite paleisti visą žmogiškąjį aš, visą ego, visas iliuzijas, kad galėtumėte pakilti. Kai kuriems tai gali būti laikinas dalykas, fazė, per kurią jie turi pereiti, kol galiausiai iš to išaugs ir taps atviri aukštesniam mokymui. Tačiau kai kurie žmonės iš tiesų įstringa tokiuose judėjimuose ir šių knygų studijavime, manydami, kad yra to ar ano mokytojo mokiniai, nors realybėje nedaro progreso, kurį galėtų daryti.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com