Gyvybės srautai, kurie pasirenka susinaikinimą

TEMOS: Gyvybės srautai dvasiškai apanka nuo dualistinės sąmonės – mano galintys daryti bet ką – tiktai galutinis neigimas atveda prie antrosios mirties

Klausimas: Tiesiog nesuprantu, kaip siela galėtų pasirinkti savo neegzistavimą, ir tik „pokšt,“ ir jos nebėra, lyg niekada ir nebūtų egzistavusi. Kas nutinka tos sielos energijų liekanoms ir jos atsiminimams? Turiu pripažinti, kad Urantijos knyga turi įdomų požiūrį į tai… joje rašoma, kad sielos, kurios pasirenka susinaikinimą… yra sugeriamos atgal į Visuotinę Dvasią.

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Tavo mintis: „Tiesiog nesuprantu, kaip siela galėtų pasirinkti savo neegzistavimą“ yra puikus klausimas. Tačiau gyvybės srautas nepasirenka susinaikinimo ta prasme, kad jis iš tiesų nesuvokia, ką šis pasirinkimas reiškia. Štai kodėl sakiau: „Tėve atleisk jiems, nes jie nežino ką daro.“

Paaiškinimas čia yra toks, kad gyvybės srautas yra tapęs dvasiškai aklas, nes susitapatino su ego, kuris sugeba naudotis tik dualistine antikristo proto logika. Šis protas gali pateisinti bet ką, o tai pagimdo dvasinę puikybę. Kai būtybę yra pasiglemžusi tokia puikybė, ji tiki, jog niekada negalėtų suklysti ir žino geriau už visus kitus, įskaitant ir Dievą. Todėl ji iš tiesų tiki galinti daryti bet ką ir nesusilaukti už tai pasekmių, tiki galinti pergudrauti Dievo įstatymus arba „įveikti sistemą.“

Galiu jus užtikrinti, kad nė vienas gyvybės srautas nepatyrė antrosios mirties, darydamas „įprastines“ klaidas. Gyvybės srautas šį tašką gali pasiekti tik tuomet, kai yra įstrigęs ekstremalioje dvasinėje puikybėje, kurioje manosi galintis apsibrėžti savo paties įstatymus ir mano galintis daryti ką tiktai nori, neatsižvelgdamas į tai, kaip tai veikia kitus. Jis iš tiesų tiki esantis gudresnis ir galingesnis už Dievą.

Prieš gyvybės srautui susiduriant su antrąja mirtimi, mes, pakylėtieji mokytojai, būname padarę viską, kas tik įmanoma, kad padėtume jam pamatyti klaidas jo samprotavimuose. Aš asmeniškai nusileidau į pragarą pamokslauti ten įstrigusiems gyvybės srautams. O kai gyvybės srautas susiduria su paskutiniu teismu, jam parodomos jo pasirinkimų pasekmės su visu įmanomu aiškumu.

Tačiau dėl dualistinio proto prigimties – kuris gali pateisinti viską – mes turime ribotas galimybes pasiekti gyvybės srautą per dvasinio aklumo šydą. Matote, kai gyvybės srautas yra įstrigęs dvasinėje puikybėje, jis susikuria savo paties gėrio ir blogio apibrėžimų sistemą, ir todėl jis visada gali atrasti argumentą, dėl kurio atrodys, jog yra teisus. Jis tiesiog neigs, kad tai, ką mes jam sakome ir rodome, yra tikra. Jis įsikibęs laikysis to, kuo norės tikėti, priešingai visiems įrodymams – panašiai kaip ir kai kurie žmonės Žemėje įsikibę laikosi tam tikrų įsitikinimų, nors tai sukelia jų fizinę mirtį arba pasmerkia juos gyventi nuolatinėse kančiose.

Ir būtent tai padaro tokią būtybę nepasiekiama ir nemokintina net ir išmintingiausiam dvasiniam mokytojui. O kadangi mes niekada nepažeidžiame Laisvos Valios Įstatymo, mums kartais tiesiog tenka nusilenkti įstatymui ir leisti gyvybės srautui patirti galutinį susinaikinimą. Ir nors mums tai niekada nėra džiaugsmingas įvykis, mes žinome, kad šis pasirinkimas nepriklauso nuo mūsų, todėl neleidžiame sau jausti jokio prisirišimo prie šios baigties.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2006 Kim Michaels