Reikalingi naujai mąstantys bažnyčios lyderiai
TEMOS: Vandenio amžiuje lyderiai turi būti visų tarnais – organizacija, kurios paskirtis yra padėti žmonėms pasiekti Kristiškumą – anti-mokiniai – bažnyčia buvo sukurta žmogui, o ne žmogus bažnyčiai – anti-mokytojų mašina – kaip kovos dėl valdžios sugriauna dvasines organizacijas – kai piktnaudžiaujate mokymu, idant apgintumėte pusiausvyros neturinčius vadus – vadai, kurie jaučia grėsmę – pusiausvyroje esantys žmonės dažnai nenori pasisakyti – skirtumas tarp kritikavimo ir Kristaus apnuoginimo – kai ego įsižeidžia – jūsų kaip tikro mokinio atsakomybė
Klausimas iš Kimo: Jėzau, kalbėjai apie pusiausvyros neturinčius bažnyčios vadus. Kaip dvasinių organizacijų lyderiai galėtų pasiekti pusiausvyrą? Kokio pobūdžio lyderius norėtum pamatyti atsirandant šiuolaikinėse krikščioniškose bažnyčiose ir kitose dvasinėse organizacijose?
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:
Kai pasirodžiau prieš 2000 metų, atėjau ne tik dėl to, kad atneščiau mokymus Žuvų Amžiui; atėjau padėti pamatus Vandenio Amžiui. Daviau daug mokymų, kurie, jeigu būtų buvę įgyvendinti, būtų padėję šiuos pamatus. Kas liečia lyderius, esminė paradigma Vandenio amžiui telpa mano žodžiuose: „Kas iš jūsų nori būti didžiausias, tebūna visų tarnas.“
Problema čia yra ta, kad tiek mažai žmonių suvokė šio teiginio svarbą, o priežastis yra ta, kad jie nesuprato tikrojo pakylėtųjų mokytojų tikslo. Liūdna matyti žmones, kurie buvo Kristaus pasekėjais ištisus dešimtmečius, tačiau taip niekada pilnai ir nesuprato tikrojo tikslo, dėl kurio buvo sukurta krikščionybės religija.
Bet kokios dvasinės organizacijos tikslas visada yra sukoncentruotas į individualų mokinį, o ne į išorinę organizaciją. Išorinės organizacijos paskirtis ir tikslas yra padėti žmonėms įkūnyti Kristiškumą. Todėl pakylėtiesiems mokytojams pati organizacija niekada nėra tikslas, ji tiesiog yra priemonė tikslui pasiekti. [Norėdami išsamesnių mokymų apie tikrąjį religijos tikslą, žiūrėkite knygą Kopiant aukštyn mistiniu keliu]
Deja, žmonėms yra labai sunku tai suprasti. Jie labai dažnai tampa prisirišę prie išorinės organizacijos ir pradeda pačią organizaciją laikyti tikslu. Būtent tai sunaikino ankstyvąjį krikščionybės judėjimą ir sukūrė tradicinę bažnyčią. Būtent šis mechanizmas paveikė praktiškai kiekvieną tikrą dvasinę organizaciją šioje planetoje.
Tikras dvasinės organizacijos lyderis bus visiškai pasišventęs individualių narių Kristiškumui. Tokio lyderio tikslas bus padėti kiekvienam žmogui įkūnyti Kristiškumą, einant individualiu keliu, vidiniu keliu pas Dievą. Toks lyderis pirmiausia sieks pats eiti šiuo keliu ir mėgins pasiekti tam tikrą asmeninio Kristiškumo laipsnį. Tikras lyderis supranta, kad į priekį vedate pavyzdžiu, mokote savo pavyzdžiu, ir jeigu nesate įkūniję mokymų ir pasiekę Kristiškumo, neturite jokios teisės vadintis lyderiu.
Problema su visomis dvasinėmis organizacijomis yra ta, kad jos yra linkusios pritraukti tam tikrą skaičių anti-mokinių. Anti-mokinys yra asmuo, einantis keliu, kuris žmogui atrodo teisingas. Anti-mokinys koncentruojasi į išorinį kelią ir nesugeba matyti tikrojo, vidinio kelio, slypinčio už išorinio mokymo ir organizacijos. Todėl anti-mokinys neišvengiamai pasidaro susitelkęs į išorinį mokymą ir išorinę organizaciją. Toks žmogus nesupranta, kad net ir pats išorinis mokymas nėra pats sau tikslas.
Yra labai svarbu tikriems dvasios ieškotojams suvokti, kad net ir tikras mokymas gali tapti spąstais. Tikrasis dvasinio mokymo tikslas nėra pateikti išbaigtą ir neklaidingą doktriną. Jo tikslas yra stimuliuoti mokinius, kad jie išeitų už išorinės doktrinos ribų, kad skaitytų tarp eilučių, tuo būdu išgyvendami vidinį patyrimą, gnosis, tą tikro mistinio mokymo patyrimą, kurio neįmanoma išreikšti žodžiais.
Lygiai taip pat, organizacijos tikslas tiesiog yra duoti platformą žmonių individualiam keliui į Kristiškumą. Dievas kiekvieną gyvybės srautą sukūrė su unikaliu individualumu, ir kai pasiekiate Kristiškumą, natūraliai pradedate išreikšti jums Dievo duotąjį individualumą, kuris yra priešingas netikram žmogiškos sąmonės arba dualistinio proto individualumui.
Kiekvienos dvasinės organizacijos lyderių pamatas turėtų būti aiškus suvokimas, kad lyderio vaidmuo yra būti visų žmonių tarnu. Kita šio suvokimo pusė turėtų būti tikroji mano žodžių apie šabą prasmė. Argi nesakiau: „Šabas buvo sukurtas žmogui, o ne žmogus šabui?“ Tai taip pat galioja bažnyčiai. Bažnyčia buvo sukurta žmogui, dvasiniam augimui. Žmogus nebuvo sukurtas bažnyčiai, ir todėl tikrasis individualaus Kristiškumo kelias niekada neturėtų būti varžomas išorinės organizacijos.
Susiekite tai su tuo, ką kitur sakiau apie pusiausvyros neturinčius žmones, kurie ima jausti, jog yra labai svarbūs ir jų misija yra labai svarbi. Mokiniui yra labai lengva pradėti jausti, kad išorinės organizacijos išsaugojimo ir išplėtimo tikslas yra svarbesnis už individualių narių Kristiškumą. Yra labai lengva pradėti manyti, kad yra visiškai pateisinama varžyti Kristiškumo reiškimąsi, idant pasiektumėte regimai vertingą ir būtiną, o gal netgi visų svarbiausią, tikslą organizacijai. O tiksliau, tai yra labai lengva anti-mokiniui, kuris nesuvokė vidinio kelio ir todėl neigia savo paties asmeninį Kristiškumą.
Tikrasis pakylėtųjų mokytojų kelias yra vidinis kelias, kuris veda į individualų Kristiškumą. Netikras netikrų mokytojų kelias yra išorinis kelias, kuris veda gyvybės srautus tapti varžteliais anti-mokytojų mašinos ratuose, mėginančiuose sukurti mechanišką kelią į išganymą.
Yra kelias, kuris atrodo teisingas anti-mokiniui, tačiau jis iš tiesų baigiasi Kristaus liepsnos jūsų širdyje mirtimi. Rinkitės šią dieną kam tarnausite. Sekite tikraisiais pakylėtųjų mokytojų mokiniais ir palikite anti-mokytojus su savo anti-mokiniais.
Kimas: Iš kai kurių bažnyčios vadų pasisakymų galima suprasti, jog jie norėtų, kad bažnyčios nariai nekritikuotų bažnytinės vadovybės. Beveik atrodo taip, lyg kai kurie vadai tiki, jog kiekvienas, kuris pasisako prieš vadovus, elgiasi kritikuojančiai ir yra disharmonijoje su Kristumi. Šie žmonės atrodo sakantys, jog, norint išsaugoti harmoniją, žmonės turėtų besąlygiškai palaikyti lyderius. Kokie būtų tavo komentarai?
Jėzus: Vėlgi, kiekvienas mūsų duodamas mokymas yra dviašmenis kardas ir juo gali piktnaudžiauti žmonės, kurie yra įstrigę dualistiniame prote.
Realybė yra tokia, kad, kol žmonės tebėra nesubalansuotoje proto būsenoje, kol jie tebėra įstrigę juodai baltame požiūryje į kelią, tuomet pasisakyti jie gali tik su kriticizmo ir pykčio vibracija. Tai, ką sakiau apie lyderius, lygiai taip pat galioja ir nariams. Jeigu vienas iš keturių žemesniųjų jūsų kūnų yra užpildytas dvasiniais nuodais, tuomet šie nuodai išsilies į jūsų kalbą ir veiksmus.
Ir tuomet tai gali paskatinti grupę pusiausvyros neturinčių narių pasisakyti prieš grupę pusiausvyros neturinčių lyderių, o tai neišvengiamai atves į kovas dėl valdžios. Tokios kovos dėl valdžios tarp skirtingų pusiausvyros neturinčių žmonių frakcijų gali tęstis ilgą laiką, ir praeityje tai sunaikino bei suskaldė ne vieną dvasinę organizaciją.
Nėra nė klausimo, kad pusiausvyros neturintys nariai dažnai pasisako prieš lyderius su kriticizmo vibracija. Ir, žinoma, tokie mokiniai nėra dermėje su Kristaus sąmonės vidurio keliu. Tad noriu kuo labiau paraginti šiuos žmones paleisti savo prisirišimus, kurie skatina juos būti kritiškais, ir vietoj to kibti į darbą ir imti siekti Kristaus proto pusiausvyros.
Ir vis dėlto, yra pora dalykų, kuriuos reikėtų čia pasakyti. Ir pirmas dalykas yra tai, kad praeityje pusiausvyros neturintys lyderiai daugelyje organizacijų pademonstravo, jog netoleruoja kritikos, nesvarbu ar ji būtų konstruktyvi ar ne. Todėl lyderiams pasidaro lengva pasinaudoti organizacijos dvasinių mokymų elementais, atstumiant bet kokius narių mėginimus kvestionuoti lyderius ar mesti jiems iššūkį.
Pavyzdžiui, krikščionių lyderiai gali naudotis mano mokymu, kad reikia atsukti kitą skruostą, sakydami, jog nariai neturėtų mesti iššūkio vadovybei. Arba jie gali sakyti, kad jų autoritetas yra grįstas kažkokia dvasine įpėdinyste, prasidėjusia nuo manęs. Tačiau realybė yra tokia, kad dvasinio mokymo paskirtis niekada nebuvo atrišti bažnyčios lyderiams rankas, idant jie galėtų daryti ką nori, atmesdami narių protestus. Istorija aiškiai rodo, kad, kai organizacija leidžia lyderiams užimti postus be jokios atskaitomybės už savo veiksmus, tuomet BŪTINAI matysite piktnaudžiavimą valdžia. Nors kai kurie žmonės naiviai galvoja, kad tai negalėtų nutikti jų bažnyčioje, tai yra pavojinga iliuzija.
Bažnyčios lyderiai patys pirmieji turėtų įkūnyti dvasinį mokymą ir turėtų praktikuoti tai, ką skelbia. Aš dažnai gėdindavau žydų autoritetus, kad nevykdo šio reikalavimo ir savo pasekėjams primeta naštą, kurios patys nenori nešti. Paprasta tiesa yra tokia, kad, jeigu bažnyčios lyderiai iš tiesų turėtų subalansuotą Kristaus proto perspektyvą, jie sugebėtų klausyti to, ką narys turi pasakyti, jokiais būdais nereaguodami į žmogaus kriticizmo ir pykčio vibracijas. Pyktis tiesiog neturėtų jiems jokio poveikio, ir todėl jie sugebėtų išklausyti ir įvertinti, ar žmogus iš tiesų turi žinią, kurią jiems reikia išgirsti.
Antra vertus, pusiausvyros neturintis lyderis yra labai trapioje pozicijoje. Kadangi jo vadovavimas nėra pastatytas ant Kristiškumo uolos, bet yra pastatytas ant lakaus žemesniosios sąmonės smėlio, lyderis nuolatos jaučia grėsmę iš visko, kas regimai gali kelti grėsmę jo pozicijai, jo įsitikinimams ir metodams. Todėl toks lyderis nesugebės ieškoti tiesos už žmogaus kritikos.
Esminė problema dvasinėje organizacijoje yra ta, kad, kai pusiausvyros neturintys lyderiai pradeda piktnaudžiauti valdžia, didesnę pusiausvyrą turintys žmonės dažnai nenori apie tai garsiai kalbėti. Todėl žmonės dažnai toleruoja piktnaudžiavimus valdžia, kol viskas pasidaro taip blogai, kad jie nebegali tylėti.
Įtampai toliau augant, kai kurie nariai galiausiai prabils. Deja, jeigu žmonės nebus visiškoje pusiausvyroje, tai paskatins juos kalbėti su pykčiu. Nesakau, kad šis pyktis yra pateisinamas. Tik sakau, kad dėl situacijoje egzistuojančios dinamikos, kai kurie žmonės neišvengiamai kalbės, jausdami pyktį vadovybei ir šios vadovybėms piktnaudžiavimams valdžia.
Ir deja, šis procesas galiausiai gali baigtis konfliktu tarp lyderių ir narių, o tai gali atvesti į aklavietę, iš kurios nė vienas iš pusiausvyros neturinčių žmonių nesugebės išeiti. Nariai jaus, kad lyderiai piktnaudžiauja valdžia ir ignoruoja jų mėginimus tai sustabdyti. Lyderiai jaus, kad nariai neteisingai juos kritikuoja, ir todėl jausis teisūs, ignoruodami tai, ką sako nariai. Kitaip tariant, abi pusės bus absoliučiai įsitikinusios, kad yra teisios ir kad jų tikslas yra teisingas. Tačiau realybėje, tiek viena tiek ir kita pusė nėra pusiausvyroje, ir todėl nei vieni nei kiti nėra harmonijoje su vidurio keliu. Nesakau, kad abi pusės neturi tam tikrų teisingų pastebėjimų. Jos dažnai turi teisingus pastebėjimus, tačiau vis tiek nepataiko į Kristiškumo taikinį.
Kas galėtų padėti išeiti iš šios aklavietės? Tiktai pusiausvyroje esantys žmonės turi galimybę išvesti visus iš aklavietės, tačiau kai kuriais atvejais net ir jiems tai bus neįmanoma padaryti. Esminis suvokimas čia yra toks, kad egzistuoja fundamentalus skirtumas tarp kritikos, kuri kyla iš žemesniojo proto, ir apnuoginimo, ateinančio iš Kristaus proto, kuris atskiria tiesos ir paklydimo kelią.
Pamąstykite, kokia yra dvasinio augimo ir santykio tarp dvasinio mokytojo ir mokinio esmė. Mokinys yra nupuolęs į žemesniąją sąmonės būseną ir negali pats savęs iš šios būsenos ištraukti, kadangi yra dvasiškai apakęs. Yra būtina, kad mokytojas duotų jam ranką ir apnuogintų tuos psichologinius mechanizmus, kurie verčia mokinį būti įstrigus žemesniojoje sąmonės būsenoje. Kitaip tariant, mokytojas kartais privalo būti labai tiesmukas, parodydamas mokiniui, kad jis arba ji yra įstrigęs, pavyzdžiui, puikybėje. Galite matyti, kaip tą daro visi tikri mokytojai, kaip tą matėte darant ir mane, tiek savo mokiniams, tiek ir kitiems.
Jeigu mokinys yra visiškai įsisupęs į žemesniąją sąmonės būseną, to mokinio ego bus mirtinai įžeistas mokytojo tiesmukumo. Tiesą sakant, mokinio ego tai palaikys kriticizmu, smerkimu ir teisimu, ir daugelis žmonių iš tiesų imdavo mane tuo kaltinti, kai mesdavau jiems iššūkį. Tad dabar klausimas yra toks, ar mokytojas turėtų palikti mokinį vieną, ar priešingai, turėtų vykdyti savo mokytojo rolę, mėgindamas parodyti mokiniui jo trūkumus. Tai lygiai taip pat galioja tarp bažnyčios narių ir bažnyčios lyderių vykstančiam bendravimui.
Jeigu bažnyčios lyderiai įstringa išoriniame kelyje ir ima piktnaudžiauti valdžia, tuomet ar būtų teisinga bažnyčios nariams tiesiog tai ignoruoti? Žvelgiant iš pakylėtųjų mokytojų perspektyvos, tai nebūtų teisinga. Mes tikimės, kad tikrieji mūsų mokiniai prisiims mokytojo vaidmenį ir be jokių užuolankų apnuogins vadovybės trūkumus ir negerus darbus. Tai tiesiog yra jūsų kaip Kristaus būtybės atsakomybė. Tačiau, jeigu kalbėsite iš Kristaus sąmonės vidurio kelio pozicijos, nekalbėsite su pykčio ar kritikos vibracijomis. Tiesiog išsakysite aukščiausią tiesą, kurią matote, ir leisite situacijai tekėti savo vaga.
Nėra jokių garantijų, kad Kristaus perspektyvos atnešimas į debatus paskatins pokyčius bažnytinėje kultūroje. Tad, jeigu kalbėsite iš Kristaus proto subalansuotos perspektyvos ir nematysite jokių pokyčių bažnyčioje, sekantis jūsų žingsnis gali būti tiesiog palikti tą organizaciją ir rasti kitų būdų išreikšti savo Kristiškumą. Net ir mums, pakylėtiesiems mokytojams, dažnai tekdavo palikti organizacijas, kai šių organizacijų nariai nebebūdavo atviri mūsų nurodymams. Tačiau tai privalo būti individualus sprendimas, ir tai nėra visiems bendrai duodama rekomendacija.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com