Nikolajus Rerichas

Nikolajus Rerichas buvo visame pasaulyje žinomas menininkas, archeologas, rašytojas, mokslininkas, dėstytojas, kostiumų ir dekoracijų dizaineris, poetas, mistikas ir tyrinėtojas. Nikolajus Rerichas, kartu su savo žmona Jelena Rerich, dvidešimtojo amžiaus pradžioje tarnavo pakylėtųjų mokytojų, El Morijos ir Maitrėjos, pasiuntiniais. Nikolajus pakilo to gyvenimo pabaigoje.

Jis gimė Sankt Peterburge 1874 metų spalio 9-ąją ir buvo pirmas vaikas Konstantino ir Marijos Rerichų šeimoje. Vardas Nikolajus reiškia „tasai, kuris nugali“, o Rerichas reiškia „turtingas šlovės“. Jo tėvas buvo garsus teisininkas ir notaras ir Nikolajus didelę dalį savo jaunystės praleido didelėje kaimo šeimos sodyboje, Isvaroje, esančioje maždaug už 90 kilometrų į pietvakarius nuo Sankt Peterburgo. Čia, šiaurinės Rusijos grožio apsuptyje, jauno Nikolajaus širdyje užgimė visą gyvenimą trukusi meilė gamtai. Isvaroje jis pamėgo medžioti ir labai susidomėjo gamtos istorija, archeologija ir Rusijos istorija. Jis mėgo muziką ir jodinėti žirgais.

Jo tėvas norėjo, kad jis studijuotų teisę, tačiau Nikolajus norėjo būti menininku. Šią situaciją Nikolajus išsprendė vienu metu užsirašydamas į teisės fakultetą Imperatoriškajame Universitete ir į Imperatoriškąją Meno Akademiją.

1898 Nikolajus tapo Meno Puoselėjimo bendrijos muziejaus sekretoriumi. 1900 metų rugsėjį jis išvyko į Paryžių studijuoti dailės. 1901 metais Nikolajus grįžo į Sankt Peterburgą ir spalį vedė Jeleną Ivanovną Šapošnikovą. Jelena puikiai grojo fortepijonu ir garsėjo kaip puiki laiškų autorė bei produktyvi rašytoja Rytų religijų ezoterinių tradicijų temomis. Ji buvo Nikolajaus liepsna dvynė, įkvėpusi ir palaikiusi Nikolajų per visą jo gyvenimą. Nikolajus ir Jelena turėjo du sūnus, Georgijų ir Sviatoslavą.

XX-ojo amžiaus pradžioje Rerichai daug keliavo po Rusiją ir Europą. Šių kelionių metu profesorius Rerichas tapė, vykdė archeologinius kasinėjimus, studijavo architektūrą, dėstė ir rašė apie meną ir archeologiją. 1906 metais jis buvo pakeltas pareigose ir tapo Meno Puoselėjimo bendrijos mokyklos direktoriumi.

1907 metais savo talentus jis pradėjo naudoti dekoracijų ir kostiumų kūrimui. Tai tapo pasitenkinimą nešančia ir sėkminga karjera. Jis sukūrė dekoracijas ir kostiumus Djaghilevo baleto ir operos pastatymams, tame tarpe ir Stravinskio Pavasario ritualui, ir beveik visoms Vagnerio ir daugeliui Rimskio-Korsakovo operų.

Rerichų šeima išvyko iš Rusijos į Suomiją 1918 metais, prieš pat visam laikui užsidarant sienai tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos. Gavęs Čikagos Meno instituto direktoriaus kvietimą, Rerichas atvyko į Jungtines Valstijas 1920 metais. Jis plačiai keliavo, dėstė ir rengė savo darbų parodas. Būdamas Jungtinėse Valstijose Rerichas įkūrė Jungtinio Meno meistrų institutą, tarptautinę menininkų bendruomenę, pasivadinusią Cor Ardens (tai reiškia „Liepsnojanti Širdis“), ir tarptautinį meno centrą Niujorke, pavadintą Corona Mundi (Pasaulio Karūna). 1923 metais Niujorke Rerichui pagerbti buvo įkurtas Rericho muziejus.

Daugelyje Rericho darbų yra vaizduojamos nuostabios gamtos scenos, o įkvėpimo savo kūriniams jis sėmėsi iš istorijos, architektūros ir religijos. Jo paveikslai yra mistiniai, alegoriniai ir netgi pranašiški. Laikotarpiu nuo 1912 iki 1914 metų jo tapytuose paveiksluose dažnai atsispindėjo artėjančio kataklizmo pojūtis. Viename iš šių paveikslų, pavadintame Paskutinis Angelas (1912), yra vaizduojamas intensyvios liepsnos apimtas miestas; virš miesto, apsuptas verpetais besisukančių dūmų, kardu ir skydu ginkluotas angelas skelbia Paskutinį Teismą. 1936 metais, artinantis Antrojo Pasaulinio Karo pradžiai, Rerichas nutapė Armagedoną. Per tirštus dūmų debesis galima matyti miesto stogus, o paveikslo apatinėje dalyje galima matyti žygiuojančių kareivių siluetus.

Rericho meninį stilių sunku apibūdinti, kadangi, kaip išsireiškė Claude Bragdon, jis priklauso išrinktajai menininkų brolijai – kuriai priklauso Da Vinčis, Rembrantas, Bleikas, o muzikoje – Bethovenas, – kurių darbai dvelkia „unikalumu, gyliu ir kažkokia mistika, išskiriančia juos iš jų amžininkų, ir dėl to neįmanoma jų priskirti jokiai žinomai kategorijai ar kažkuriai mokyklai, kadangi jie yra panašūs tik į save – ir vienas į kitą, tarsi priklausytų kažkokiam erdvės ir laiko neturinčiam pašvęstųjų ordinui.“

Nikolajui Rerichui didelį poveikį padarė Rytų kultūra. Jis ilgą laiką troško keliauti į Rytus, kad galėtų tenai asmeniškai studijuoti senovės kultūrą, ir 1923 metais išplaukė į Indiją. Kuriam laikui apsistojo Sikime (tuomet tai buvo su šiaurės rytų Indija besiribojanti karalystė), kol baigė rengti savo paskutinius planus ekspedicijai į Centrinę Aziją. Rerichas rašė apie savo žavėjimąsi kalnais: „Visi mokytojai keliaudavo į kalnus. Aukščiausios žinios, didžiausio įkvėpimo dainos, ryškiausi garsai ir spalvos yra sukuriami kalnuose. Aukščiausiuose kalnuose slypi Aukščiausiasis. Aukštosios kalnų viršūnės yra aukštesnės realybės liudininkai.“

„Himalajai! Čia gyvena Rišiai. Čia skambėjo šventoji Krišnos fleita. Čia griaudėjo Palaimintojo Gautamos Budos balsas. Iš čia kilo visos Vedos. Čia gyveno Pandavai. Čia – Gezaras Khanas. Čia – Arijavarta. Čia yra Šambala. Himalajai – Indijos brangakmenis. Himalajai – Pasaulio Lobis. Himalajai – šventasis Kopimo Simbolis.“

Abu Rerichai, tiek Nikolajus, tiek Jelena, labai domėjosi Rytų filosofija ir religija. Daugelyje jų paveikslų yra vaizduojamos Vakarų ir Rytų dievybės, šventieji ir išminčiai. Jo paveikslų serija „Rytų Vėliavos“ vaizduoja ne tik dvasinius praeities lyderius, bet ir Rytų viltį apie ateisiantį lyderį. Rerichas šias viltis įamžino savo Maitrėjos ir Pasaulio Motinos paveiksluose.

1925 metais Rerichas leidosi į Centrinės Azijos ekspediciją su Jelena, savo sūnumi Georgijumi ir keliais kitais europiečiais. Štai kaip Rerichas apibūdino vieną iš savo tikslų: „Žinoma, mano, kaip menininko, pagrindinis tikslas Azijoje yra rasti įkvėpimą savo tapybos darbams… Be meninių tikslų, mūsų ekspedicija planuoja studijuoti senovinius Centrinės Azijos monumentus, stebėti dabartinę religijų ir tikėjimų būseną, ir aprašyti didžiųjų tautų migracijų pėdsakus.“

Rericho keliautojų grupė nukeliavo maždaug 25 000 kilometrų per Centrinę Aziją sunkiais ir dažnai pavojingais maršrutais. Visa jų kelionė truko daugiau kaip ketverius metus. Nepaisydamas didžiulių iššūkių, Rerichas nutapė šimtus paveikslų šios kelionės metu.

Šios ekspedicijos metu Rerichas surado legendas ir šventraščius, kuriuose buvo aprašytos Jėzaus kelionės į Rytus per jo taip vadinamus prarastuosius metus tarp dvylikos ir trisdešimties metų. Tuos pačius arba panašius šventraščius rado ir rusų žurnalistas Nikolajus Notovičius bei Svamis Abhedananda Ladakhoje esančiame vienuolyne.

1928 metais, pasibaigus Centrinės Azijos ekspedicijai, Rerichai visam laikui įsikūrė Kulu slėnyje Indijoje. Čia jie įkūrė Urusvati Himalajų tyrimo institutą, pašvęstą archeologijos, lingvistikos ir botanikos studijoms.

Vienas iš tikslų, kurio Rerichas siekė visą gyvenimą – išsaugoti pasaulio kultūrinį palikimą – išsipildė 1935 metais, pasirašius Rericho paktą Baltuosiuose Rūmuose, kur jį pasirašė Abiejų Amerikų Sąjungai priklausančios šalys. Pagal šį paktą, kare dalyvaujančių šalių yra reikalaujama gerbti muziejus, universitetus, katedras ir bibliotekas, taip pat kaip buvo gerbiamos ligoninės. Kaip ant ligoninių yra iškabinamos Raudonojo Kryžiaus vėliavos, taip ant kultūrinių institucijų būtų iškabinama Rericho „Taikos Vėliava“, kurios baltame fone yra vaizduojami trys raudoni apskritimai, juosiami raudonu žiedu. Rerichas tikėjo, kad jeigu kultūra bus išsaugota, taps įmanoma išsaugoti ir dvasinę tautų gyvybę.

Rerichas buvo nominuotas Nobelio Taikos Prizui 1929 ir 1935 metais už savo pastangas skleisti tarptautinę taiką per meną ir kultūrą ir saugoti meno lobius karo metu. Antrasis Pasaulinis Karas pertraukė jo veiklą, o kartu ir Urusvati Himalajų tyrimų instituto veiklą, ir Rerichas atsidėjo karo aukų gelbėjimui. Be to už savo paveikslus ir knygas gautus pinigus aukojo sovietų Raudonajam Kryžiui.

1947 metais Rerichui buvo atlikta širdies operacija, tačiau greitai jis ir vėl grįžo prie molberto. Vienas iš paskutinių Rericho nutapytų darbų buvo pavadintas Mokytojo Priesaku. Jame vaizduojamas baltas erelis, skriejantis link pasišventėlio, medituojančio lotoso pozoje aukštai uolos viršūnėje, po kuria driekasi kalnų slėnis. 1947 metų gruodžio 13-ąją Rerichas dirbo prie vieno iš šio paveikslo variantų, kai staiga jo širdis sustojo ir siela išskriejo į aukštesnes oktavas. Jam buvo septyniasdešimt treji.

Per savo gyvenimą Nikolajus Rerichas rado laiko dalyvauti įvairiose veiklose ir visas jas gerai atlikdavo. Jo dvasinis gyvenimas buvo ta versmė, iš kurios gimdavo jo literatūrinės ir tapybinės vizijos. Straipsnyje apie savo tėvo charakterį ir darbus Sviatoslavas Rerichas taip apibūdino menininko vidinius dvasingumo ieškojimus:

„Jis buvo didis patriotas ir mylėjo savo Tėvynę, tačiau pats priklausė visam pasauliui ir visas pasaulis buvo jo veiklos laukas. Visos žmonių rasės jam buvo broliškos rasės, visos šalys jam buvo įdomios ir svarbios. Visose religijose jis matė kelią į Aukščiausiąjį, o gyvenimas jam reiškė į Ateitį vedančius Didžiuosius Vartus… Visos jo pastangos buvo nukreiptos į Grožio įkūnijimą, o jo mintys meistriškais potėpiais atgulė paveiksluose, rašto darbuose ir viešame gyvenime…“

„Visuose jo paveiksluose ir raštuose galima rasti bendrą giją – didžią žinią – žinią iš Mokytojo, kviečiančio savo mokinius nubusti ir ieškoti naujo gyvenimo, geresnio gyvenimo, grožio ir pilnatvės gyvenimo.“

Pagal Mark L. Prophet ir Elizabeth Clare Prophet knygą „The Masters and their Retreats“ (Mokytojai ir jų Ašramai), kurią sudarė Annice Booth.