Raktas 16: Kaip vyksta dvasinė evoliucija
Jeigu sąžiningai pažvelgtumėte į dabartines mokslo teorijas, įskaitant Didžiojo Sprogimo ir evoliucijos teorijas, pamatytumėte, kad egzistuoja daug klausimų, į kuriuos šios teorijas nesugeba atsakyti. Pats didžiausias iš jų, žinoma, yra tai, kodėl iš viso šis procesas prasidėjo, nors kai kurie sako, kad šis klausimas išeina už mokslo ribų – teigdami, kad mokslas geriau sugeba paaiškinti „kaip“, o ne „kodėl.“ Tačiau taip pat egzistuoja daug „kaip“ klausimų, kurių mokslas nesugeba paaiškinti. Kokiu būdu iševoliucionavo cheminiai elementai pirmosiomis sekundėmis po Didžiojo Sprogimo? Kaip ėmė formuotis tvarkingos struktūros iš visiškai chaotiško sprogimo, ir kodėl energija tiesiog visą laiką nesiplėtė amžiname chaose? Kaip kieta materija atsirado iš vibruojančios energijos? Kaip organiška gyvybė atsirado iš neorganinės materijos? Kaip primityvi gyvybė sugebėjo pereiti iš vandenynų į sausumą? Kaip primityvi gyvybė atliko šuolį į stuburinius gyvūnus? Kaip beždžionės atliko šuolį į žmones? Kaip atsitiktinis procesas sugebėjo sukurti tvarias ir vis didėjančio sudėtingumo gyvybės formas, užuot nesiliaujamai vis iš naujo išradinėdamas vienaląsčius organizmus? Ir kaip nesąmoningas procesas sukūrė rūšį, sąmoningai suvokiančią savo egzistavimą ir turinčią gebėjimą sąmoningai keisti savo aplinką, savo elgesį ir net genetinę sandarą? Su tokia daugybe neatsakytų klausimų galima paklausti, kodėl šios teorijos iš viso buvo pradėtos laikyti moksliniais faktais ir kodėl kai kurie žmonės išaukštino jas į tokį patį neklystamumo statusą kaip kiti žmonės išaukštino religines doktrinas.
Dabar jau galime atsakyti į šiuos klausimus. Anksčiau paaiškinau, kad viskas formų pasaulyje yra sukurta iš Materijos Šviesos. Sakiau, kad Materijos Šviesoje yra įdiegta sąmonė, net ir tam tikras protas. Ji suvokia, kad pati savyje nėra išbaigta ir ilgisi vientisumo, tai reiškia, vienovės su savo šaltiniu. Motinos Šviesa turi savyje įdiegtą vienovės su dangiškuoju Tėvu ilgesį. Tačiau, nors Motinos Šviesa yra sąmoninga, ji neturi savimonės, ji sąmoningai savęs nesuvokia. Nors turi potencialą prisiimti bet kokias formas, negali šių formų prisiimti savarankiškai.
Įsivaizduokite, kad stebite tolimą planetą per teleskopą. Darote prielaidą, kad planetą supa gravitacinis laukas, tačiau negalite to suprasti vien į ją žiūrėdami. Tai suprasti galite, tiktai pastebėję, kad objektas yra įtraukiamas gravitacinio lauko. Galėtume sakyti, kad gravitacija nepasireiškia, kol nėra objekto, kurį ji galėtų traukti. Lygiai taip pat, į Motinos Šviesą įdiegta gyvybinė jėga turi turėti kažką, ką galėtų traukti, ir tik tuomet ji turės poveikį. Galime tai palyginti su kalvą dengiančia sniego paklode. Sniegas tiesiog guli ir nieko nedaro. O dabar įsivaizduokite, kad paimate šiek tiek sniego ir suspaudžiate į gniužulą, pradėdami jį ridenti. Galiausiai pasieksite kritinį tašką, kuomet kamuolys bus pasidaręs pakankamai didelis, kad gravitacija galėtų nuridenti jį nuo kalvos. Nuo tos akimirkos jūsų intervencija nebebus reikalinga, ir gamtos dėsniai galės toliau patys „ridenti kamuolį“, kaip yra sakoma.
Panašiai vyko ir prie fizinės visatos atsiradimo atvedęs procesas. Materijos Šviesa nebūtų galėjusi savarankiškai pradėti šio proceso. Tačiau, kai procesas jau buvo pradėtas ir pasiekė kritinę masę, Materijos Šviesos gyvybinė jėga galėjo toliau vesti procesą link aukštesnio sudėtingumo lygmens. Tikslią šio sudėtingumo formą lėmė fizinę visatą apibrėžiantys kūrimo principai, kuriuos mokslininkai vadina „gamtos dėsniais“. Dvasiniai meistrai apibrėžė šiuos principus, o septyni Elohimai pradėjo Žemės kūrimą, įstatydami evoliucinį procesą į savo vėžes.
Dvasiniai meistrai taip pat inicijavo pirminį plėtimąsi, kurį mokslininkai vadina Didžiuoju Sprogimu. Realybėje, plėtimasis neprasidėjo nuo vieno taško, o prasidėjo daugybėje taškų, pasirodžiusių sferiniu pavidalu. Kai mokslininkai paliks idėją, kad kūrinija turėjo prasidėti singuliariume, ir ims ieškoti sferinės pradžios, jiems pavyks išspręsti savo matematines lygtis. Tačiau čia jiems taip pat reikės pripažinti, kad pirminiai taškai neatsirado kaip materialistinio proceso pasekmė. Jie atsirado, kadangi ant Materijos Šviesos buvo įspaustas įvaizdis iš aukštesnės karalijos. Šis įvaizdis taip pat buvo užpildytas aukštų dažnių dvasinės energijos srautu, inicijavusių plėtimąsi. Šis plėtimasis tęsiasi iki pat šių dienų, ir būtent jis yra fizinę visatą plėstis skatinanti jėga (nesibaigianti visatos plėtra yra dar vienas faktas, kurio mokslas negali adekvačiai paaiškinti). Kitaip tariant, visatos varomoji jėga nėra pirminis energijos sprogimas, bet pastoviai tekantis energijos srautas iš dvasinės karalijos.
Kai Elohimai pradėjo šį procesą, sukoncentruodami fizinę materiją ir suformuodami iš jos planetas ir saulės sistemas, jie pasitraukė ir leido „gamtai tekėti savo vaga“. Realybėje, tai nebuvo visiškai be jokio vedimo vykęs procesas, kadangi jame dalyvavo sąmoningos (tačiau savimonės dar neturinčios) būtybės, dažnai dar vadinamos „formų statytojais elementaliais“. Tačiau paprastumo dėlei tiesiog sakykime, kad procesas tęsėsi be tiesioginio kišimosi iš dvasinėje karalijoje esančių meistrų. Galėtume tai sugretinti su Jėzaus palyginimu apie talentus, kuomet šeimininkas pasitraukė, davęs tarnams talentus. Jėzaus palyginimas iliustruoja universalų principą, tai yra, kad aukštesnę evoliuciją pasiekusios būtybės pradeda procesą ir leidžia žemesnę evoliuciją pasiekusioms būtybėms jį toliau vystyti.
Kai revoliucinių šuolių ir evoliucinių pokyčių procesas sukūrė Žemę ir atvedė ją iki taško, kuriame ji turėjo gebėjimą palaikyti gyvybę, meistrai iš dvasinės karalijos dar kartą pasirodė scenoje ir davė impulsą įvykti neorganinės materijos šuoliui į organines gyvybės formas. Kai šis procesas pasiekė kritinę masę, meistrai vėl pasitraukė, iki kol jų įsikišimas buvo reikalingas gyvybei pakelti į sekantį lygį. Tad tai, ką biologai vadina trūkstama grandimi tarp beždžionių ir žmonių, iš tikrųjų nėra fizinė grandis. Trūkstama grandis evoliucijos teorijoje yra meistrų iš dvasinės karalijos įsikišimas, būtybių, turėjusių viziją ir galią akceleruoti evoliucinį procesą į revoliucinį šuolį.
Jau seniai yra žinoma iš fosilijų liekanų, kad evoliucija nėra tolygus arba pastovus kopimas į vis sudėtingesnes gyvybės formas. Jis prasideda nuo revoliucinio šuolio, po kurio seka ilgas laipsniškos plėtros, adaptavimosi ir sudėtingėjimo periodas. Tuomet įvyksta sekantis revoliucinis šuolis, po kurio vėl seka evoliucinė fazė. Šio proceso neįmanoma paneigti iš fosilijų liekanų, tačiau jis iš esmės buvo ignoruojamas, daugiausia dėl to, kad materialistiniai mokslininkai nesugeba atrasti materialios priežasties evoliucijos šuoliams. Tad tebūna žinoma tiems, kurie turi ausis girdėti, kad nėra jokios materialios priežasties, nes priežastis yra dvasinė.
Tad kokia yra viso to reikšmė? Na, pradžiai, mes dabar matome, kad materialistinis mokslas yra teisus, aprašydamas evoliucinį procesą, tačiau neteisus yra postuluodamas, kad šis procesas turi materialią priežastį. Tiesą sakant, evoliucinis procesas yra dvasinio tikslo, dėl kurio buvo sukurta fizinė visata, padarinys, ir šis tikslas yra įtikinamas paneigiamumas. Visata yra sukurta suteikti iš dvasinės karalijos puolusioms būtybėms aplinką, kurioje jos galėtų rasti įtikinamų priežasčių neigti Dievo egzistavimą. Šios priežastys tėra įtikinamos ir jos nėra absoliučios, idant šios būtybės galėtų gauti galimybę išaugti iš savo poreikio neigti Dievą ir galėtų sugrįžti į Gyvenimo Upę. Buvo rūpestingai stengiamasi sukurti visatą tokiu būdu, kad joje būtų daugybė galimybių būtybėms iš naujo atrasti Dievo realybę. Būtent dėl to vis didėjantis mokslininkų skaičius pradeda suvokti, kad mokslo teorijos, ypač Didžiojo sprogimo ir evoliucijos teorijos, iškelia klausimus, į kuriuos neįmanoma patenkinamai atsakyti, ieškant tik materialių priežasčių. Vidinį nuoseklumą turinčius atsakymus bus įmanoma rasti, tiktai įtraukiant protingų būtybių, galėjusių suteikti impulsą revoliuciniams šuoliams, egzistavimą. O dabar pereikime prie tikrosios priežasties, dėl kurios pradėjau kalbėti apie evoliucijos procesą.
***
Grįžkime prie mokslo išvystytos laiko chronologijos. Paprastumo dėlei, ignoruosiu realybę, kad laikas nėra linijiškas, ir remsiuosi oficialia laiko chronologija. Žemė buvo sukurta prieš 4,5 milijardų metų ir gyvybė joje pasirodė prieš 3,8 milijardų metų. Tad po revoliucinio šuolio, sukūrusio planetą, evoliuciniam procesui prireikė 700 milijonų metų atvesti Žemę iki taško, kuriame ji galėtų palaikyti gyvybę. Anksčiau sakiau, kad pirmoji protinga gyvybė pasirodė prieš 2,6 milijardų metų. Kitaip tariant, prireikė 1,2 milijardų metų atvesti gyvybę nuo jos pirminių pakopų iki lygmens, kuriame pasirodė rūšis, savo protu primenanti žmones. Tai reiškia, kad prireikė 1,9 milijardų metų nuo Žemės sukūrimo, kad planetoje galėtų apsigyventi protinga gyvybė.
Mokslas nesutiks su šia laiko chronologija, sakydamas, kad evoliucijos procesas nebūtų galėjęs sukurti protingos gyvybės vos per 1,9 milijardų metų. Tiesą sakant, tai yra tiesa, nes mechaniškas evoliucijos procesas iš viso nebūtų sugebėjęs sukurti jokios gyvybės. Kaip sakiau, Materijos Šviesa turi viduje įdiegtą procesą, kuris gali vesti evoliucinį procesą į priekį, po to kai jau yra įvykę revoliuciniai šuoliai. Buvo reikalingi keli tokie šuoliai protingai gyvybei sukurti, ir būtent dėl to prireikė „tik“ 1,9 milijardų metų tokiai gyvybei sukurti.
Esminis Žemės sukūrimo tikslas yra sukurti platformą protingos gyvybės egzistavimui, ir evoliuciniam procesui buvo suteikta didelė pagalba, siekiant sukurti protingą gyvybę daug greičiau, nei jis būtų galėjęs tai padaryti, jeigu būtų buvęs paliktas savieigai. Kitaip tariant, būtų buvę įmanoma sukurti protingą gyvybę su daug mažesne pagalba iš aukščiau. Minimaliai prireikė septynių evoliucinių šuolių žmonėms sukurti, tačiau realybėje jų buvo duota daugiau, norint suspausti laiko skalę. Esminė mano mintis yra ta, kad Žemė buvo dviejų lygiagrečiai vykusių evoliucinių raidų platforma:
-
Greitoji raida buvo toji, kuriai buvo suteikta maksimali pagalba iš aukščiau. Tai iš tiesų sukūrė protingą gyvybę prieš 2,6 milijardų metų, tad tokį ilgą laiko tarpą dvasinės būtybės iš aukščiau ateina įsikūnyti į žmogiškus kūnus, kaip aprašiau anksčiau. Žinoma, tai buvo svarbi Žemės tikslo dalis, ir ji suteikė augimo galimybes labai dideliam būtybių skaičiui.
-
„Natūrali“ eiga buvo toji, kuriai iš aukščiau buvo suteikta tik minimali pagalba. Kitaip tariant, ši raida sukūrė protingą gyvybę septyniais revoliuciniais šuoliais, o visa kita padarė į Materijos Šviesą įdiegta evoliucinė jėga, vadovaujama gamtos dėsnių (kuriuos ne visus žino ar teisingai supranta šiuolaikinis mokslas). Žinoma, kaip mokslas teisingai pastebėjo, šiai raidai užtruks daug ilgiau sukurti žmogišką gyvybę. Tiesą sakant, laiko chronologija, kurią mokslas šiuo metu duoda šiuolaikinių žmonių atsiradimui, nėra labai atitrūkusi nuo tikrosios natūralios evoliucinės raidos chronologijos.
Kodėl tai yra svarbu? Todėl, kad tai paaiškina kitos būtybių grupės, šiuo metu įsikūnijančios Žemėje, kilmę. Galėjote pastebėti, kad kol kas kalbėjau tik apie aukštesnėje karalijoje gimusias būtybes, kurios nusileido į Žemę, suliedamos savo energetinį lauką su žmogišku kūnu. Šios būtybės yra individualizuotos dvasinių būtybių, kurios buvo iš pradžių sukurtos Kūrėjo, tąsos. Kitaip tariant, jos priklauso dvasinei hierarchijai, nusileidusiai iš aukštesnių karalijų į žemesnes karalijas. Žinoma, daugelis šių būtybių savo kelionę pradėjo Žemėje ir iš čia jos gali ir pakilti. Ir vis dėl to, jos iš tiesų gimė iš aukštesnėje karalijoje esančių būtybių ir todėl gali užmegzti ryšį su savo dvasiniu „šeimos medžiu.“ Jos gali remtis į šį medį, ieškodamos vedimo, ir netgi gali imti iš šio medžio dvasinę energiją (kai pasiekia tam tikrą Kristaus sąmonės laipsnį).
Tačiau dėl Materijos Šviesoje įdiegto proto, taip pat egzistuoja lygiagreti būtybių raida, kurios evoliucionavo iš apačios. Kaip anksčiau sakiau, Materijos Šviesa negali kurti pati, tačiau, kai yra sukuriama kritinė masė, kritinis sudėtingumas, evoliucinis procesas gali toliau tai vystyti link didesnio sudėtingumo, ką jis iš tiesų ir darys. Tad šis procesas perėmė vadžias po pirminių revoliucinių šuolių, sukurdamas, taip sakant, protingas būtybes „iš nieko“.
Ir tik mokslo duodamoje šiuolaikinių žmonių atsiradimo chronologijoje šios būtybės pasiekė pakankamą sudėtingumą, suteikiantį joms ne tik žmogišką intelektą, bet net ir gebėjimą peraugti materialios karalijos ribas. Kitaip tariant, šios būtybės dabar įgijo galimybę pakilti virš materialios visatos ir kilti aukštyn per emocinę, mentalinę ir identiteto karalijas, kol galiausiai galės pakilti į dvasinę karaliją, tapdamos nemirtingomis dvasinėmis būtybėmis.
Tai yra sudėtingas procesas, kurio čia išsamiai neaprašinėsiu. Tiesiog pasakysiu, kad viskas yra sukurta iš Kūrėjo Esybės, tad, kai individuali būtybė, evoliucionuojanti iš žemiau, pasiekia pakankamą sudėtingumo lygmenį, ji gali gauti Sąmoningąjį AŠ, šitaip nubusdama realybei, kad yra kilusi iš Kūrėjo Esybės. Kitaip tariant, tokia būtybė privalo užsitarnauti Sąmoningąjį AŠ, kai tuo tarpu bendrakūrėjas gimsta iš karto jį turėdamas. Šiuo metu Žemėje egzistuoja didelis skaičius žmonių, galinčių savo kilmę atsekti šiame procese. Daugelis jų giliai jaučia Žemės veikimo principus ir labai gerai geba valdyti savo fizinį kūną. Daugelis jų taip pat labai myli šią planetą ir yra jautresni jai nei kai kurios iš aukštesnių karalijų atėjusios būtybės. Kai kurie iš jų vis dar tebeįsikūnija tarp taip vadinamų čiabuvių pasaulio genčių, tačiau daugelį jų taip pat galima rasti visose šiuolaikinės visuomenės srityse.
Dvasine prasme, šios būtybės paprastai yra menkiau išsivysčiusios už tuos, kurie nusileido iš aukščiau. Tad jos yra linkusios prisijungti prie religijų, kuriose gali sekti vadais, nusileidusiais iš aukščiau. Jos turi poreikį pamėgdžioti tuos, kurie turi dvasinius pasiekimus, dažnai darydamos tai daugybę gyvenimų, kol galiausiai pačios gauna dvasios kibirkštį, suteikiančią gebėjimą transcenduoti save iš vidaus. Tad esminė mano mintis yra ta, kad iš aukščiau nusileidusi būtybė turi savyje įdiegtą gebėjimą sąmoningai save transcenduoti. Iš apačios evoliucionavusios būtybės privalo šį gebėjimą užsitarnauti. Būtybės iš aukščiau gali jį prarasti, ir tam, kad jį susigrąžintų, joms taip pat reikia jį užsitarnauti. Tiesą sakant, yra iš aukščiau atėjusių būtybių, kurios nusileido daug žemiau to lygmens, kurį savo evoliucijoje pasiekė iš žemiau evoliucionuojančios būtybės.
PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Visrakčiai į dvasinę laisvę.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com