Raktas 12: Seksite tikru mokytoju ar netikru mokytoju

Kaip matėme, esminis gyvenimo tikslas yra augti savimonėje, tai reiškia, įveikti ribotą ir siaurai į save sukoncentruotą savimonę, su kuria pradėjote kelionę. Plečiate savo savimonę, ir tai darydami kylate aukštyn Būtybių Grandinėje, vedančioje link pilnos Dievo sąmonės. Tačiau, kad galėtumėte pakilti į sekantį lygmenį, privalote įžengti į vienovę su savo pačių aukštesniąja esybe. O pirmas žingsnis šiame procese yra įžengti į vienovę su dvasiniu mokytoju.

Iššūkis čia yra toks, kad, jeigu mokinys buvo apakintas atskirties sąmonės, antikristo dualizmo, jis nesugeba matyti Būtybių Grandinės ir todėl į mokytoją gali žiūrėti tik kaip egzistuojantį jo išorėje. Todėl jis manys, kad, atidavęs savo atskirą tapatumo jausmą, nebeturės jokio tapatumo ir patirs praradimą. Arba manys atidavęs laisvę savarankiškai rinktis paklusdamas mokytojui. Kai kurie mokiniai netgi galvojo, kad tai, jog privalo įvertinti, kaip jų pasirinkimai veikia kitus mokinius, varžo jų laisvą valią. Kadangi nė viena savimonę turinti būtybė negali pakelti minties apie egzistavimą be jokio tapatumo, mokiniai, kuriuos yra apakinusi atskirties iliuzija, nesugeba palikti savo senojo tapatumo jausmo, ir todėl naujas tapatumo jausmas negali gimti.

Jeigu mokinys yra įveikęs antikristo protą ir praregėjęs iš jo iliuzijų, jis žino, kad, palikęs senąjį tapatumą jausmą, akimirksniu atgims į naują ir aukštesnį tapatumo jausmą. Todėl toks mokinys neturi jokios praradimų baimės ir su džiaugsmu atiduos tai, kas yra mažiau, idant įgytų kažką, kas yra DAUGIAU. Tačiau, kai mokinys apanka, jis pradeda galvoti, kad kažką atidavę galite tik prarasti, ir todėl laikosi įsikibęs į tai, kas sena, tarsi tai būtų gyvybės ir mirties klausimas. Mokinys tuomet, tikrąja to žodžio prasme, atsiduria užburtame rate, iš kurio, regis, nėra jokio išėjimo.

Tačiau ar yra išėjimas? Žinoma, kad yra, bet vienintelis išėjimas yra mokinio Sąmoningajam AŠ suvokti, kad jį buvo apakinusi iliuzija. Tad iš tiesų nutiko taip, kad Sąmoningasis AŠ pradėjo tapatintis su mokinio dabartiniu tapatumo jausmu. Sąmoningasis AŠ pradėjo manyti mirsiąs, mirus šiam tapatumo jausmui.

Leiskite man išplėsti šią mintį. Kol kas sakiau, kad mokinio Sąmoningajam AŠ yra pavesta užduotis susikurti Omega tapatumą, tą tapatumą, kuris leidžia mokiniui sąveikauti su savo aplinka ir išreikšti savo dvasinį tapatumą bei kūrybines galias. Tad yra visiškai natūralu, kad Sąmoningasis AŠ susitapatina su savo susikurtu tapatumu, tačiau Sąmoningasis AŠ visada yra daugiau už savo tapatumą. Tapatumas yra tarsi kostiumas teatre, kurį Sąmoningojo AŠ aktorius užsivelka per vaidinimą. Tad šiam tapatumo jausmui mirus, Sąmoningasis AŠ nemirs, ir taip pat nebus taip, kad jis nebeturės jokio tapatumo. Jis akimirksniu susikurs naują tapatumo jausmą.

Vienintelis būdas ištrūkti iš šios dilemos yra Sąmoningajam AŠ suvokti, kad jis yra DAUGIAU už savo dabartinį tapatumo jausmą, ir jo savimonė nėra tapatumo jausmas, jis tiesiog išreiškia save per šį tapatumo jausmą. Tačiau, kad Sąmoningasis AŠ galėtų pasiekti šį aukštesnį tapatumo jausmą, jis privalo nustoti tapatintis su senuoju tapatumu. Jis privalo leisti senajam tapatumui mirti, ir būtent šį procesą pademonstravo Jėzus kabėdamas ant kryžiaus.

Kryžius simbolizuoja – tarp kitų dalykų – jūsų senąjį tapatumą, prikalusį jus pozicijoje, kurioje negalite pajudėti. Esate suparalyžiuoti savo pačių susikurtų apribojimų. Net ir Jėzus šitaip jautėsi būdamas ant kryžiaus, ir sušukdamas, kad Dievas jį apleido (Mato 27,46). Tai rodo, kad net ir Jėzus turėjo tam tikrų lūkesčių, dėl kurių jam buvo sunku paleisti savo senąjį tapatumo jausmą. Tad koks buvo esminis raktas, išlaisvinęs Jėzų iš šio užburto rato? Raktas buvo, kad jis galiausiai atsidavė savo aukštesniajai valiai, atiduodamas dvasią (Mato 27,50). Jis atidavė savo senojo tapatumo jausmo dvasią, ir, šiuo pasiryžimu leisti savo senajam aš mirti atvėrė duris prisikėlimui į aukštesnį savasties jausmą. Turite palikti kokoną, kad savasties drugelis galėtų pakilti skrydžiui.

***

Mes dabar priėjome subtilią idėją, apie kurią jums reikės šiek tiek giliau pamąstyti. Sakiau, kad mano tikslas buvo iškelti mokinius į tikrą savarankiškumą. Ir sakiau, kad mokiniams reikėjo įžengti į vienovę su manimi. Ar atrodo, kad pats sau prieštarauju? Jei taip, tai būtent taip galvojo kai kurie mokiniai, tačiau kodėl jie taip galvojo?

Jie taip galvojo, nes buvo taip stipriai apakinti dualistinės sąmonės, kad nesugebėjo suvokti kelio esmės. Gyvenimo realybė yra tokia, kad jūs esate Būtybių Grandinės dalis. Jūs esate atskira būtybė ta prasme, kad turite individualumą, tačiau nesate atskiri ta prasme, kad nesate atsieti nuo savo šaltinio ar kitų būtybių. Kadangi savo gyvenimą pradėjote ribotoje sąmonėje, savo tapatumo jausmą kūrėte, remdamiesi atskirties iliuzija, tai reiškia, kad laikėte save atskirtais nuo kitų mokinių, nuo savo mokytojo ir nuo savo šaltinio. Šis tapatumo jausmas buvo paremtas neišmanymu, ir todėl jis buvo įkalinęs jus ribotoje būsenoje.

Koks yra natūralus sekantis žingsnis kelyje? Tai yra ištrūkti iš šio riboto tapatumo jausmo. O kaip galite tai padaryti? Tai padaryti galite, tik suvokę, kad, nors turite individualumą, nesate atsieta būtybė, bet esate aukštesnės dvasinės būtybės dalis. Esate banga savasties vandenyne, o ne vandens lašelis, plūduriuojantis tuščioje erdvėje. Tad mokiniams Sode pateikiau būdą ištrūkti iš riboto, atsieto tapatumo jausmo, pasiekiant vienybę su kažkuo, kas buvo daugiau už tą ribotą savasties jausmą, pasiekiant vienybę su kažkuo didesniu už tą ribotą aš. Tikrasis kelias į dvasinę laisvę yra tapti viena su savo aukštesniąja esybe, užuot toliau pasilikus riboto tapatumo jausmo, teigiančio, kad esate atsieta būtybė, kalėjime.

Tad subrendusiems mokiniams reikėjo sąmoningai suvokti šią dinamiką ir savanoriškai palikti jausmą, jog jie yra atsieti nuo savo mokytojo, nuo kitų mokinių ir nuo savo aukštesniojo aš. Tad mokiniams Sode aš iš tiesų siūliau tikrąjį bendruomeniškumo jausmą, kuriame visi yra viena – visi yra įžengę į vienovę, visi yra susitelkę į tikrąjį kūrinijos tikslą – augimą savimonėje ir viešpatavimą materialiai karalijai. Adomo ir Ievos istorija yra istorija apie tuos mokinius, kurie nesugebėjo pasinaudoti šia galimybe ir sąmoningai atsisakė paleisti savo ribotą tapatumo jausmą ir įžengti į vienovę su aukštesniu tapatumo jausmu. Jie nenorėjo įžengti į vienovę ir todėl negalėjo pasilikti Sodo bendruomenėje.

Ar suvokiate mano mintį? Įžengimas į vienovę su manimi kaip su savo mokytoju nereiškė jūsų individualumo ar laisvos valios praradimo. Tai reiškė įžengimą į vienovę su jūsų pačių aukštesniąja esybe ir tikslu, dėl kurio jūsų aukštesnė esybė pasiuntė jus į materialią karaliją. Aš jūsų neverčiau tapti kažkuo, kuo jūs nenorėjote tapti. Mėginau padėti jums atkurti rytį su jūsų pačių aukštesnės esybės valia ir vizija, nes tai yra vienintelis būdas jums pajausti pilnatvę ir ramybę. Kol jūsų žemesnioji esybė yra disharmonijoje su jūsų aukštesniąja esybe, esate, kaip Jėzus tai vadino, suskilęs namas (Morkaus 3,25).

Vienovės Kelias privalo nuo kažko prasidėti, ir Rojaus Sode buvusiems mokiniams jis prasidėjo nuo tapimo viena su savo mokytoju. Įžengiate į vienovę su mokytoju, kad ištrūktumėte iš savo senojo tapatumo jausmo, kuriame save laikėte atsieta būtybe. Darote tai, sąmoningai priimdami naują tapatumo jausmą, kuriame save matote vienovėje su aukštesne esybe, užuot save laikę egzistuojančius atskirai nuo jos. Tačiau vienovė reiškia vizijos, tikslo ir žinojimo vienovę, reiškia žinojimą, kad Dievo įstatymų laikymasis veda į augimą, o ėjimas prieš juos veda į kančias. Tai nereiškia jūsų individualumo ar laisvės praradimo. Tiesą sakant, būtent atskiras tapatumas atima iš jūsų laisvę, ir tik per vienovę su savo aukštesne esybe galite patirti tikrą dvasinę laisvę.

PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Visrakčiai į dvasinę laisvę.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2007 Kim Michaels