Raktas 10: Kas iš tiesų nutiko Rojaus Sode?
Pasinaudokime dabar šiomis įžvalgomis, nauju žvilgsniu pažvelgdami į Rojaus Sodo istoriją. Ši istorija yra vienas svarbiausių mitų pasaulinėje kultūroje, ir iš šio šaltinio galima pasisemti gilaus supratimo, ypač liečiančio ryšį tarp žmonių ir jų dvasinių mokytojų. Žinoma, šį supratimą galime atrakinti, tiktai išeidami už pažodinių interpretacijų ribų. To nepadarius, nebus įmanoma išspręsti akivaizdžių prieštaravimų ir atsakyti į šios istorijos keliamus klausimus.
Pirmiausia reikia suvokti, kad tai, ką Biblija vadina Dievu, nėra Dievas aukščiausia prasme; tai yra dvasinis mokytojas, atstovavęs Dievą mokykloje, vadinamoje Rojumi. Kūrėjas yra aukščiau už visas formas ir todėl jis nebendrautų su žmonėmis tokioje formoje, kurioje jie galėtų jį matyti. Kūrėjas tai daryti palieka būtybėms, kurios užima atitinkamus postus kosminėje hierarchijoje. Žodis „Dievas“ buvo naudojamas kitokiu būdu Senojo Testamento laikais, ir juo dažnai buvo įvardijamos bet kokios dvasinės būtybės. Kaip minėjau anksčiau, aš, Maitrėja, buvau Adomo ir Ievos mokytojas, ir todėl, manau, turiu didesnę kompetenciją už visus žmones ar institucijas paaiškinti, kas iš tiesų nutiko Sode.
Antra, reikia suvokti, kad Rojuje buvo daug mokinių. Istorija, paprastumo dėlei, koncentruojasi į Adomą ir Ievą, ir todėl Adomas ir Ieva yra simboliai, archetipai, vaizduojantys, kas nutiko daugeliui mokinių Rojuje. Pažvelkime į vieną iš esminių ištraukų šioje istorijoje:
16 Viešpats Dievas įsakė žmogui: „Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti,
17 bet nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi.“ (Pradžios, 2 skyrius)
Pirmasis klausimas, kurį aptarsime, yra tai, kodėl dvasinis mokytojas iš viso turėjo mokiniams sakyti nevalgyti vaisiaus? Kodėl Sode egzistavo uždraustasis vaisius, kodėl Dievas nesukūrė Sodo be šios pagundos? Dabar galime atsakyti į šį klausimą, prisimindami savo diskusiją apie laisvą valią. Jeigu mokiniai nebūtų turėję galimybės eiti prieš Dievo įstatymus, jų laisva valia nebūtų buvusi išbaigta. Todėl pagunda sąmoningai eiti prieš Dievo įstatymus yra laisvos valios palydovė.
Dabar jau galime matyti, kad „gėrio ir blogio pažinimo vaisius“ yra sąmonės būsenos simbolis, simbolizuojantis tą proto būseną, kurioje mokiniui tampa įmanoma eiti prieš Dievo įstatymus, sąmoningai juos ignoruojant. Kaip matėme, Dievo įstatymų pažeidinėjimas yra neįmanomas Kristaus prote, nes, kai suvokiate Dievo realybę, žinote, kad, pažeidinėdami Dievo įstatymus, žeisite save ir savo didesnįjį aš (visą gyvybę). Ir niekada sąmoningai nesirinktumėte žeisti savęs arba Savęs.
Tad dabar tampa aišku, kad pažeidinėti Dievo įstatymus tampa įmanoma tik tuomet, kai esate tokioje proto būsenoje, kurioje nežinote, ką darote ir kaip tai jus paveiks. Galite būti patikėję, kad tai jūsų iš tiesų nesužeis, kad tai neturės negatyvių pasekmių ar kad jums kaip nors pavyks išvengti šių pasekmių. Galite pažeidinėti Dievo įstatymus, iš tiesų nematydami, kad tai darote, arba galite juos pažeidinėti tyčia, ir visgi pilnai nesuvokdami, kad tai darydami žeidžiate save.
Pažeidinėti Dievo įstatymus tampa įmanoma tik tuomet, kai kenčiate nuo iliuzijos, kuri jums neleidžia matyti Kristaus proto realybės. Esate neutralizavę savo ryšį su Dievo realybe ir tyra šios realybės vizija, egzistuojančia Kristaus prote. Kaip realybės suvokimas gali būti neutralizuojamas ir pakeičiamas iliuzija? Tai gali būti padaryta, tiktai įžengiant į sąmonės būseną, kuri turi labiau ribotą perspektyvą į pasaulį nei Kristaus sąmonė. Todėl nematote realybės, ir vietoj jos matote proto įvaizdį, vaizduojantį realybę, ir šis įvaizdis yra ribotas arba iškreiptas. Kitaip tariant, Kristaus prote nėra vietos iliuzijoms, melams, abejonei ar interpretacijoms, nes jame neegzistuoja pilka zona. Tad save galite žeisti, tiktai įžengdami į proto būseną, kurioje yra vietos iliuzijoms ir abejonėms, tai reiškia, kad egzistuoja pilka zona, kurioje dalykai nėra aiškūs. Egzistuoja erdvė, kurioje galite susikurti proto įvaizdį apie realybę vietoj tiesioginio Dievo realybės suvokimo, kurį randate Kristaus prote. Atrodo, jog egzistuoja atotrūkis tarp jūsų ir realybės, kadangi esate atskirti nuo realybės – savo prote.
Ši proto būsena, kuri jus atskiria nuo realybės, yra, žinoma, antikristo protas. Ši proto būsena nesugeba matyti realybės ir mato tik „realybės“ proto įvaizdį. Gėris ir blogis yra tapę reliatyviomis sąvokomis, apibrėžiamomis santykyje viena su kita, vietoj to, kad būtų apibrėžtos santykyje su Dievo absoliučia realybe. Kai „tiesa“ yra reliatyvi, tampa įmanoma ją apibrėžti tokiu būdu, kad, nors ir žinote pažeidinėjantys Dievo įstatymus, žvelgiant iš jūsų turimos perspektyvos atrodo, kad yra priimtina, pateisinama arba naudinga tai daryti, arba jums netgi gali atrodyti, kad tai yra vienintelė galimybė, kurią galite rinktis.
Kai suvokiate, kad Rojaus Sodas buvo dvasinė mokykla, tampa akivaizdu, kad ši mokykla turėjo tam tikras pamokas arba iniciacijas, su kuriomis mokiniai turėjo susidurti ir sėkmingai išlaikyti, norėdami pereiti į sekantį lygį. Pagunda eiti prieš Dievo įstatymus buvo viena iš tokių iniciacijų. Kaip buvo minėta anksčiau, naujas mokinys neturi pakankamai sąmoningumo žinoti Dievo įstatymus. Tad, nors pažeidinėja šiuos įstatymus, jis tai daro dėl nuoširdaus neišmanymo, nes, kai nežinote įstatymų, tiesiog neturite galimybės sąmoningai jų pažeidinėti. Naujus mokinius saugo mokytojo instrukcijos. Jeigu jie išsaugo ryšį su mokytoju, jis jiems padeda ugdytis Kristaus įžvalgumą, kol jie įgis vidinį žinojimą, leisiantį jiems išvengti Dievo įstatymų pažeidinėjimo.
Mokinys bręsdamas pradeda pažinti Dievo įstatymus, įgydamas žinias, kurios jam suteikia galimybę sąmoningai eiti prieš šiuos įstatymus. Todėl mokinys privalo susidurti su pagunda pažeidinėti Dievo įstatymus, pateisinant tai antikristo protu ir jo reliatyvia logika. Ar suvokiate esminę mintį? Naujas mokinys yra nekalto neišmanymo būsenoje, kurioje tiesiog nežino geriau. Neišmanymas nėra tas pats kas antikristo protas. Neišmanymas yra pasyvi sąmonės būsena, sukelta žinių trūkumo. Jums įjungus šviesą tamsiame kambaryje, tamsos akimirksniu nelieka. Kitaip tariant, neišmanyme esantis žmogus nesipriešina žinių gavimui, kurios jį išlaisvins nuo neišmanymo. Ir priešingai, antikristo protas nėra nekaltame neišmanyme, jis yra tyčiniame neišmanyme. Jis nepripažįsta, kad yra neišmanyme, kadangi yra susikūręs proto įvaizdį apie realybę ir garbina šį proto įvaizdį kaip vienintelį tikrąjį Dievą. Ir todėl jis priešinsis žinioms, tarsi tamsiame kambaryje besislepianti jėga, mėginanti neleisti jums įjungti šviesos. Arba ji vers žmones užsimerkti, idant jie negalėtų matyti įjungtos šviesos atskleidžiamo vaizdo. Kai mokiniai tampa apakinti šio mąstymo, jie atsisako klausyti mokytojo, pateisindami tai antikristo proto logika. Kadangi šis protas susikuria savo pasaulėžiūrą, jis gali pateisinti bet ką, ir todėl mokytojas negali mokiniui padėti ištrūkti iš jo užburto rato logikos. Mokinys tampa nemokytinu.
Kaip paaiškinau, tikrojo dvasinio mokytojo tikslas yra iškelti mokinį aukštyn, padarant jį dvasiškai savarankišku, tai reiškia, kad mokinys pasiekia Kristaus sąmonę ir tampa nušvitęs. Tačiau tai nėra mechaniškas procesas, kuris mokiniui galėtų būti primestas iš išorės. Tai yra kūrybiškas procesas, kuris privalo ateiti iš vidaus, paties mokinio pasirinkimu. Prieš pasiekdami Kristaus protą – kuriame esate viena su absoliučia tiesa – pirmiausia privalote įveikti pagundą naudotis antikristo protu, apsibrėždami savo „tiesą“ ir naudodamiesi ja pateisinti savo neaugimą ir nenorą save transcenduoti. Privalote įveikti pagundą atsiskirti nuo išorinio ir vidinio mokytojo, naudodamiesi antikristo protu, kuriuo pateisinate nenorą transcenduoti savo dabartinio sąmonės lygmens ar netgi pateisinate negatyvaus įvaizdžio projekcijas ant mokytojo, kurios yra jūsų pretekstas pasitraukti nuo jo.
***
Mums dabar reikia pamąstyti apie vieną iš svarbiausių klausimų, kurį iškelia aukščiau pateikta citata: „Ar Dievas melavo Adomui?“ Žinau, kad daugelis Bibliją gerbiančių žmonių niekada nesusimąstė apie šį neišvengiamą klausimą, o kai kurie pamatė šį klausimą, tačiau nustūmė jį į šoną. Ir visgi šis klausimas yra labai svarbus mūsų mokinio-mokytojo ryšiui suprasti.
Kriterijai yra aiškūs ir nepaneigiami. Dievas – o tiksliau dvasinis mokytojas – pasako Adomui, kad, jeigu jis suvalgys gėrio ir blogio pažinimo vaisių, „tikrai“ mirs (Pradžios 2,17). Biblijoje tuomet yra rašoma, kad Adomas ir Ieva iš tiesų suvalgė šį vaisių, tačiau jie nemiršta, o yra išmetami iš rojaus (Pradžios 3,24). Kadangi mokytojas akivaizdžiai turėjo tai žinoti, atrodo, tarsi jis būtų pamelavęs Adomui. Kai kurie žmonės netgi interpretuoja tai galvodami, kad Dievas mėgino išlaikyti žmones suvaržytus, neleisdamas jiems paragauti žinių vaisiaus, o štai Žaltys buvo tikrasis žmonijos išlaisvintojas. Kitaip tariant, žmogus nebuvo įgijęs tikrosios laisvės, kol nepažeidė Dievo įstatymų – ar bent jau taip jie teigia.
Ankstesnėse savo diskusijose padėjome pamatus šiam klausimui išspręsti, tačiau mums reikės nusileisti dar šiek tiek giliau į mūsų anksčiau aptartus dalykus. Kaip matėme, mokinio esybės centras yra Sąmoningasis AŠ. Šis AŠ yra Dvasinio AŠ tąsa, ir jis buvo pasiųstas į materialią visatą. Tikslas buvo pradėti savo gyvenimą su ribotu savimonės jausmu ir augti link pilno suvokimo, kad esate Dievo tąsa ir esate čia tam, kad viešpatautumėte Žemei ir iškeltumėte ją į Dievo karalystės pilnatvę.
Norėdami ką nors bendrakurti materialioje visatoje, privalote tai daryti per savo tapatumo jausmą, ir būtent Sąmoningajam AŠ yra skirta apibrėžti jūsų materialų tapatumą. Pradėję savo kelionę dvasinėje mokykloje, turite rudimentinį tapatumo jausmą, panašiai kaip kūdikis Žemėje. Tačiau greitai išvystote tapatumo jausmą, ir šis tapatumas yra paremtas dviem pagrindiniais veiksniais. Pirmasis yra jūsų aplinkoje patiriamos patirtys ir suvokimas apie ją. Kitas yra instrukcijos, kurias gaunate iš savo dvasinio mokytojo. Pirmasis veiksnys iš pradžių yra natūraliai ribotas, ir todėl savo tapatumo jausmą vystote daugiausia remdamiesi neišmanymu. Net ir savo mokytojo instrukcijas suprantate ribotai, kadangi jūsų suvokimo stygius riboja tai, ką mokytojas gali jums pasakyti. Tai yra labai panašu į mažus vaikus, kurių negalite mokyti pažangių koncepcijų. Juk nedėstote atominės fizikos darželinukams.
Vaikų psichologai atrado, kad vaikai bręsdami paprastai pereina kelis skirtingus etapus. Realybėje, kiekvienas iš šių etapų reprezentuoja savitą tapatumo jausmą, susikurtą Sąmoningojo AŠ. Lygiai taip pat ir naujas mokinys pereina tokius etapus, kiekviename iš jų susikurdamas savitą tapatumo jausmą, grįsta specifiniu požiūriu į pasaulį. Tik psichologai dar nesuvokė, kad, kai vaikas pereina iš vieno etapo į sekantį, ankstesniame etape susikurtas tapatumo jausmas idealiu atveju miršta.
Kaip paaiškinau, Sąmoningasis AŠ – bent jau materialiame pasaulyje – yra tuo, kuo save laiko. Sąmoningasis AŠ išreiškia save per savo tapatumo jausmą. Jis gali palaipsniui išplėsti savo tapatumo jausmą, tačiau šie evoliuciniai pokyčiai gali vykti tik iki tam tikro lygmens. Tam tikrais intervalais, yra būtina atlikti didelį šuolį pirmyn, patiriant revoliucinį pokytį. Galėtume tai palyginti su drugelio gyvenimo ciklu. Vikšras auga palaipsniui, tačiau tuomet patiria revoliucinį pokytį ir tampa kokonu. Kokono viduje, drugelis auga laipsniškai, tačiau tuomet įvyksta dar vienas revoliucinis pokytis, kuris išardo kokoną ir drugelis išskrenda.
Psichologiniame lygmenyje, mokinys iš pradžių kuriasi tapatumo jausmą, remdamasis ribotu požiūriu į pasaulį. Šis tapatumas vystosi, tačiau pirminės pasaulėžiūros apribojimai nustato parametrus, kokį lygį šis augimas gali pasiekti. Norint pakilti į aukštesnį lygmenį, privalo įvykti revoliucinis pokytis. Senasis tapatumo jausmas privalo mirti, o jo pasaulėžiūra privalo būti palikta kaip kokonas. Tačiau senojo tapatumo jausmo mirtis vyksta taip laipsniškai, kad dauguma žmonių to nepastebi. Jie taip sklandžiai pereina į naują tapatumo jausmą, kad – nors galbūt ir gali pastebėti pokytį – nesuvokia, kad psichologiškai arba dvasiškai atgimė.
Augdamas Rojaus Sode, mokinys palaipsniui išvystė tapatumo jausmą tiek per evoliucinius, tiek per revoliucinius etapus. Pradėjęs artėti prie vis didesnio savarankiškumo pasiekimo pakopos, jis jau buvo susikūręs sudėtingą tapatumo jausmą. Šis tapatumas rėmėsi supratimu apie pasaulį ir jo paties individualumą. Mokinys dar nebuvo pasiekęs pilnos Kristaus sąmonės, tačiau iš tiesų turėjo supratimą – paremtą intuityviomis patirtimis ir mokytojo instrukcijomis, – kad yra dvasinė būtybė, gimusi už materialios visatos ir Sodo ribų. Kitaip tariant, mokinio Sąmoningasis AŠ ėmė po truputį artėti prie suvokimo, kad jis nėra šio pasaulio produktas; jis yra aukštesnės dvasinės esybės tąsa. Šis suvokimas buvo esminis raktas mokinio egzistavimo tikslui išpildyti. Negalėsite išpildyti savo vaidmens šiame pasaulyje, jeigu nepripažinsite Kūrėjo, su kuriuo bendrakuriate. Todėl mokinys turėjo Kristiškumo sėklą ir buvo pakeliui į nušvitimą, kuriame tiesiogiai suvokiate – ir todėl priimate kiekviena savo esybės dalimi, – kad esate dvasinė Būtybė, egzistuojanti vienovėje su savo šaltiniu.
Pasakydamas Adomui, kad jis mirs, suvalgęs uždraustąjį vaisių, jam nemelavau. Žinojau, kad Adomas – simbolizuojantis mokinį, pradėjusį vystyti Kristaus sąmonę, tačiau joje dar neįsitvirtinusį – buvo kritiniame etape. Šis etapas yra tuomet, kai mokinys jau turi pakankamai žinių, kad suvoktų, jog yra įmanoma eiti prieš Dievo įstatymus, tačiau mokinys neturi pakankamai Kristaus sąmonės, kad suvoktų, jog tai darydamas pats save sužeis. Kitaip tariant, mokinys gali pasinaudoti savo vaizduote ir paklausti: „Kas nutiktų, jeigu eičiau prieš Dievo įstatymus?“ Tačiau, kadangi mokinys tiesiogiai nesuvokia visos gyvybės vienovės, jis neturi tiesioginio pasekmių suvokimo. Jis gali tik įsivaizduoti pasekmes, ir tai padaro jį pažeidžiamu subtiliai antikristo proto logikai. Mokinys dar neturi pakankamai Kristaus įžvalgumo permatyti antikristo melus.
Atkreipkite dėmesį į labai svarbią mintį. Susidūrimas su antikristo protu buvo iniciacija, kurią turėjo išlaikyti visi misterijos mokykloje buvę mokiniai. Tačiau būdamas mokytoju, mėginau užtikrinti, kad mokiniai nesusidurtų su šia iniciacija tol, kol nebus jai pasiruošę. Nesiunčiate vairuoti besimokančio mokinio į transporto eismą piko metu, kol mokinys neturi pakankamai patirties išvengti avarijos. Tik tuomet, kai esate pasiekę tam tikrą Kristaus sąmonės lygį, galite sėkmingai atsilaikyti prieš antikristo proto gundymus, kaip tai pademonstravo Jėzus, velniui jį gundžius po pasninkavimo dykumoje (Mato 4,1). Esmė ta, kad Adomas ir Ieva reprezentuoja mokinius, įžengusius į reliatyvaus gėrio ir blogio pažinimo iniciaciją, kol tam dar nebuvo pasirengę. Ir būtent dėl to jie pasiklydo antikristo prote, kaip matysime vėliau.
O kol kas grįžkime prie klausimo, ar mokytojas pamelavo Adomui. Būdamas dvasiniu mokytoju žinojau, kad Adomas nebuvo pasirengęs iniciacijai, tačiau – amžinai būdamas ištikimu Kūrėjo Laisvos Valios Įstatymui – taip pat neturėjau jokių galimybių neprileisti jo prie uždraustojo vaisiaus. Tad turėjau jam duoti stiprų akstiną nevalgyti vaisiaus. Padariau tai, pasakydamas jam, kad mirs, jeigu suvalgys vaisių, ir dabar jau galime suvokti, kodėl tai nebuvo melas. Kol Adomas dar nebuvo suvalgęs vaisiaus, jo Sąmoningasis AŠ turėjo tapatumo jausmą, kuriame turėjo tam tikrą ryšį su savo Aukštesniuoju AŠ. Tačiau jam paragavus antikristo proto, šis ryšys buvo prarastas. Todėl Adomo tapatumo jausmas, kuriame jis save laikė materialioje visatoje egzistuojančia dvasine būtybe, tikrąja to žodžio prasme mirė. Vietoj to, Adomas – nesuvokdamas, kas nutiko – atgimė į žemesnį tapatumo jausmą, kuriame save pradėjo laikyti materialia būtybe, atskirta nuo Dievo neperžengiamu barjeru. Pirmasis Adomas mirė, ir gimė antrasis Adomas, tačiau antrojo Adomo Sąmoningasis AŠ visiškai neprisiminė pirmojo Adomo, ir taip pat nesuvokė, ką prarado. Jis tiesiog ėmė žvelgti į situaciją – ir į savo santykį su dvasiniu mokytoju – per savo naujo tapatumo jausmo filtrą. Tai yra panašu į paauglį, kuris vieną dieną suvokia, jog jau nebėra vaikas, ir ima žiūrėti į pasaulį kitomis akimis. Tai dažnai paskatina paauglį maištauti prieš savo tėvus, tačiau subrendęs jis išmoksta suprasti savo tėvus ir (idealiu atveju) grįžta į harmoniją su jais. Tad esminė mano mintis yra ta, kad Adomo naujas tapatumas buvo grįstas antikristo protu, kuriame tiesa buvo pavirtusi reliatyvia koncepcija. Tai yra labai svarbu atsiminti, norint suprasti, kas vyko toliau.
PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Visrakčiai į dvasinę laisvę.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com