Raktas 7: Kosminio augimo procesas

Ankstesniuose skyriuose daviau jums mokymus, kuriais parodžiau didelį viso formų pasaulio vaizdą su visomis jame gyvenančiomis būtybėmis. Dabar pamėginsiu padėti jums suprasti savo situaciją, kurioje esate, būdami Žemės gyventojais.

Pradėkime nuo sferų sukūrimo proceso apibendrinimo. Pirmiausia ši sfera turi būti atskirta nuo tuštumos. Meistrai iš aukštesnių sferų sukuria tam tikras struktūras naujoje sferoje ir, aukštesnių Kūrėjo nustatytų įstatymų rėmuose, sukuria tam tikrus specifinius įstatymus naujai sferai. Tuomet yra sukuriamos savimonę turinčios būtybės, turinčios padėti šiai naujai sferai pakilti, ir jos šį darbą daro iš dvasinės karalijos (angelai) arba padėdami ją bendrakurti iš vidaus (bendrakūrėjai). Sferai pasiekus kritinį šviesos ir organizuotumo intensyvumą, ji „pakyla“, tapdama amžina dvasinės karalijos dalimi.

Kai sfera pakyla, ji būna taip stipriai užpildoma šviesa, kad joje nebelieka erdvės atskirumo iliuzijai. Į šią sferą pasiųstos būtybės savo gyvenimą pradėjo su atskiru tapatumo jausmu, tačiau transcenduodamos save, jos padėjo pakylėti savo sferą. Kai kritinė būtybių masė pasiekia vienovės su savo šaltiniu meistriškumą, jos atveda savo sferą iki pakylėjimo taško. Šiai sferai perėjus pakylėjimo procesą, yra sukuriama nauja sfera, kuri tuomet yra atskiriama nuo tuštumos. Kylanti sfera tampa taip stipriai užpildyta šviesa, kad toje sferoje egzistuojančios būtybės nebegali išsaugoti atskiro tapatumo iliuzijos. Tačiau naujai sukurtoje sferoje šviesos intensyvumas vis dar tebėra toks žemas, kad joje gali egzistuoti tamsa ir šešėliai, ir todėl joje yra įmanoma atskiro egzistavimo iliuzija. Gimsta nauja būtybių „karta“, kuri yra pasiunčiama į naują sferą, ir šios būtybės savo gyvenimą pradeda su ribotu tapatumo jausmu, laikydamos save atskiromis būtybėmis.

Paaiškinau, kad pačią pirmąją sferą sukūrė pats Kūrėjas. Todėl būtybės, kurios buvo pasiųstos – o tiksliau sukurtos – toje sferoje, buvo sukurtos tiesiogiai paties Kūrėjo. Pirmoji sfera buvo sukurta tokiu būdu, kad joje esančios struktūros buvo ne taip ryškiai apibrėžtos, jos buvo takesnės ir mažesnio tankumo nei tai, ką matote materialiame pasaulyje. Galėtume sakyti, kad Materijos Šviesa, iš kurios buvo sukurta pirmoji sfera, vibravo aukštesniame lygmenyje ir todėl viskas toje sferoje buvo labiau perregima už jūsų sferoje esančią materiją. Tai reiškia, kad, nors būtybės pirmojoje sferoje savo gyvenimą pradėjo su atskiru tapatumo jausmu, joms buvo daug lengviau įveikti atskirumą nei būtybėms, kurios gyvena materialioje visatoje. Pirmosioms būtybėms buvo lengva matyti, kad egzistuoja kažkas už jų sferos ribų, kad sferą sukūrė aukščiau už jas esanti Būtybė, ir kad ją palaiko nuolatinis dvasinės energijos srautas, kuris atiteka iš jų Kūrėjo ir yra pažeminamas iki jų vibracijų lygmens. Jos žinojo, kad nėra vienos, ir kad egzistuoja kažkas daugiau už jų sferos ribų. Kitaip tariant, pirmosioms būtybėms buvo ganėtinai lengva pakilti ir pasiekti vienovės su savo šaltiniu meistriškumą.

Kai buvo sukurta sekanti sfera, pirmojoje sferoje meistriškumą pasiekusios būtybės padėjo kurti antrąją sferą. Kūrėjas atskyrė antrąją sferą nuo tuštumos, ir jis taip pat nustatė įstatymus tai sferai. Šių rėmų ribose, meistrai iš pirmosios sferos sukūrė tam tikras struktūras, kurios galėjo tarnauti gyvybės platforma antrojoje sferoje. Šios struktūros buvo labiau specifinės, labiau apibrėžtos nei pirmosios sferos struktūros. Meistrai iš pirmosios sferos naudojosi savo patirtimi, kurdami šias struktūras. Tai buvo dalis Kūrėjo plano, kad antrojoje sferoje esančios struktūros bus labiau apibrėžtos, sudėtingesnės, tankesnės, nei pirmoje sferoje buvusios struktūros. Tuo būdu antroji sfera galėjo būti vienu laipteliu toliau nuo vienovės, ir dėl to antrojoje sferoje esančioms būtybėms buvo didesnis iššūkis įveikti atskirtį.

Jeigu antrojoje sferoje esančios būtybės būtų buvusios sukurtos tokios pat kaip ir pirmoje sferoje buvusios būtybės, joms būtų buvę sunku įveikti antrosios sferos tankumą. Tai būtų panašu į tai, lyg paimtumėte grupę vaikų ir paprašytumėte jų valdyti šalį. Tačiau antrojoje sferoje esančios būtybės buvo sukurtos iš pirmojoje sferoje esančių meistrų sąmonės. Tad ši antroji būtybių karta buvo sukurta, remiantis šių meistrų patirtimi, tai reiškia, kad jos turėjo pamatą didesnei atskirčiai įveikti. Tai leido joms geriau susitvarkyti su antrosios sferos tankumu, ir dėl to Kūrėjui tapo įmanoma – per antrąją būtybių kartą – patirti didesnį atskirties jausmą, sumažinant riziką, kad šios būtybės pasiklys atskirtyje. Tai yra šiek tiek panašu į mokyklų sistemą Žemėje. Mokiniai savo pamokas pradeda nuo sudėties ir atimties veiksmų, ir tai jiems suteikia pagrindus mokytis daugybos. O tai, savo ruožtu, jiems suteikia pagrindą mokytis dar sudėtingesnių matematikos koncepcijų, galiausiai pereinant prie universiteto lygmens.

Kūrėjas suplanavo sferų kūrimą kaip kontinuumą nuo mažesnio tankumo iki didesnio tankumo, nuo esančių arčiau vienovės iki esančių toliau nuo vienovės, nuo mažesnio sudėtingumo iki didesnio sudėtingumo. Specifines struktūras kiekvienoje tolimesnėje sferoje kuria būtybės, kurios būna pasiekusios meistriškumą ankstesnėje sferoje, tačiau visų ankstesnių sferų būtybės dalyvauja naujos sferos kūrime. Tai reiškia, kad kiekviena nauja sfera tampa sudėtingesnė, labiau specifinė, labiau išreikšta, ir tam yra būtina, kad Materijos Šviesa turėtų žemesnę vibraciją. Didesnis sudėtingumas reiškia didesnę skirtingų formų įvairovę, ir tiktai didesnio vibracijų tankio šviesa gali leisti egzistuoti didesnei skirtumų įvairovei. Galėtume sakyti, kad materija, iš kurios yra sudaryta materiali visata, yra tankesnė už „medžiagą“, iš kurios yra sukurta dvasinė karalija. Materija yra tokia tanki, kad negalite matyti, jog ji yra sukurta iš vibruojančios energijos, kad ji yra sukurta iš dvasinės šviesos, kuri buvo pažeminta savo vibracijose. Negalite tiesiogiai matyti – bent jau ne toje sąmonės būsenoje, kuri šiuo metu yra laikoma norma Žemėje, – kad už materialios visatos ribų kažkas egzistuoja.

Dėl didesnio tankio, į naują sferą pasiųstos būtybės susiduria su daug didesniu iššūkiu įveikti atskirtį ir įžengti į vienovę. Tačiau, siekdamos įveikti atskirtį, jos gali kliautis būtybių, ėjusių prieš jas aukštesnėse sferose, parama. Todėl nė viena būtybė iš tiesų nėra atskirta – nė vienas žmogus nėra sala, – bet turi priėjimą prie visos būtybių hierarchijos, kuri ėjo prieš jį, ir iš kurios jis yra gimęs, kaip vėliausias jos pasireiškimas. Tai panašu į šeimos medį, kuris leidžia jums naudotis visų ankstesnių kartų patirtimi, suteikdamas jums galimybę mokytis iš kitų klaidų, idant jums nebereikėtų išradinėti rato, kartojant tas pačias klaidas.

***

Vėliau pakalbėsime apie tai, kad žmonės Žemėje savo kelionę pradėjo iš daugelio skirtingų kilmės taškų. Tačiau čia jums noriu pateikti bendrą vaizdą apie tai, kaip būtybės pirmą kartą nusileido į šią konkrečią sferą, galiausiai nusileisdamos į įsikūnijimą fizinėje Žemėje. Iš šio proceso aprašymo taip pat įgysite aiškesnį supratimą, kaip galite pakilti iš šios sferos ir laimėti savo, kaip dvasinės būtybės, nemirtingumą.

Kaip paaiškinau, materiali visata yra tankiausia formų pasaulio dalis, ir ji netgi yra pati tankiausia formų pasaulio dalis, kuri kada nors buvo sukurta. Dėl fizinės materijos tankumo atskiros formos atrodo esančios iš tiesų atskiros, ir savimonę turinčios būtybės taip pat atrodo visiškai atskiros. Todėl šioms būtybėms yra sunkiau įveikti atskirties iliuziją ir eiti Vienovės Keliu, vedančiu jas į aukštesnį tapatumo jausmą, grįsta visos gyvybės vienove.

Kai būtybė įeina į fizinį kūną Žemės planetoje, ji paprastai pamiršta bet kokį savo iki šio dabartinio gyvenimo turėtą egzistavimą. Anksčiau paaiškinau, kad, kai Kūrėjas sukūrė pirmąsias savimonę turinčias būtybes, jis jų neįmetė į vakuumą be jokio tapatumo jausmo ar tęstinumo. Todėl pirminiame plane nebuvo numatyta, kad būtybės pradės savo kelionę šioje sferoje, būdamos pasiųstos tiesiai į fizinį įsikūnijimą. Būtybėms buvo skirta savo gyvenimą pradėti saugioje aplinkoje, kurioje joms buvo siūlomas dvasinių mokytojų, pasiekusių didesnę vienovę su Visuma, vedimas. Todėl būtybės į šią vėliausią sferą įžengdavo per tam tikrą kosminę arba dvasinę mokyklą, kurioje joms buvo pateikiama struktūrizuota programa, padedanti įsitvirtinti Vienovės Kelyje.

Tokios programos egzistavo visose aukštesnėse sferose, ir jos sėkmingai iškėlė naujas būtybes į vienovės su savo šaltiniu pajautimą. Kaip sakiau, visos būtybės yra sukuriamos aukštesnių būtybių tąsomis, ir kartu jos suformuoja Būtybių Grandinę, nusidriekiančią iki paties Kūrėjo. Todėl, norėdami pasiekti vienovę su savo šaltiniu, iš pradžių turite pasiekti vienovę su būtybėmis, kurios yra tiesiai virš jūsų Būtybių Grandinėje. Akivaizdu, kad tą padaryti naujam gyvybės srautui yra žymiai lengviau nei pasiekti vienovę su Kūrėju, kuris yra daug aukščiau už jį.

Kai jau esate fiziniame kūne, iš tiesų nebėra taip svarbu, iš kur atėjote. Svarbiausia yra tai, kad, jeigu norite pasiekti nemirtingumą, turite eiti Vienovės Keliu, vedančiu į atskirties iliuzijos įveikimą. Tačiau dauguma žmonių gimdami neatsineša suvokimo apie šį kelią, ir nėra praktiškai nė vienos religijos Žemėje, kuri mokytų šio kelio. Todėl turime padaryti išvadą, kad fizinėje Žemėje žinios apie Vienovės Kelią buvo prarastos. Svarbu, kad suprastumėte, kaip ir kodėl tai nutiko, idant galėtumėte įveikti šios netekties padarinius ir iš naujo atrasti tikrąjį kelią į amžinąjį gyvenimą. Aptarsime šią temą tolimesniuose skyriuose.

PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Visrakčiai į dvasinę laisvę.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2007 Kim Michaels