Raktas 6: Dievo įstatymų tikslas

Jeigu objektyviai pažvelgtumėme į formų pasaulį, galėtume sakyti, kad šio pasaulio tikslas yra didinti šviesos intensyvumą, kol ši užpildys tuštumą ir galiausiai pasieks tokį patį intensyvumą koks yra Visete, šitaip tapdama – arba susiliedama su – Visetu. Tačiau šis pasaulis nebuvo sukurtas beasmeniniam arba mechaniškam tikslui. Jis buvo sukurtas asmeniniam tikslui – suteikti save transcenduojančioms būtybėms galimybę pradėti savo gyvenimą būnant atskiromis, į save susikoncentravusiomis būtybėms ir augti savimonėje, kol galės įžengti į Visetą prisimindamos, ką reiškia būti mažiau už Visetą. Tad gyvenimas nėra rutina, per kurią sukuriate tuštumą, užpildote šią tuštumą, sukuriate naują tuštumą, užpildote šią tuštumą ir taip toliau. Gyvenimas yra kūrybinis procesas, per kurį savimonę turinčios būtybės gauna unikalią galimybę augti sąmonėje, kol pasieks tą patį sąmonės lygį kaip pats Dievas. Jūs, taip sakant, esate besivystantys Dievai, ir būtent dėl to Jėzus sakė: „Jūs esate Dievai“ (Jono 10,34).

Įsivaizduokite sąlygas, egzistavusias tuo metu, kai tuštumoje dar nieko nebuvo sukurta. Jūsų Kūrėjas suprojektavo save kaip singuliariumą milžiniškos tuštumos viduryje, kurioje nebuvo absoliučiai nieko. Jūsų Kūrėjas galėjo sukurti absoliučiai bet ką, ką tik galėjo įsivaizduoti. Nebuvo jokių taisyklių ar apribojimų, nes tik nuo paties Kūrėjo priklausė, kokias jis norės sukurti šias taisykles. Tai iš tiesų buvo iššūkis jūsų Kūrėjui, nes, kai galite kurti ką tik norite, neturėdami jokios išankstinės patirties ar etalonų, kuriais galėtumėte vadovautis, galite jaustis truputį vieniši ir pasimetę. Žinoma, jūsų Kūrėjas pilnai atsiminė Visetą ir laikė save Viseto tąsa, tad tuštumos tuštumas Kūrėjui nebuvo baisus. Tačiau įsivaizduokite, kad Kūrėjas būtų sukūręs savimonę turinčias būtybes, pasiuntęs jas į tuštumą ir liepęs joms kurti, ką tik nori. Šios būtybės nebūtų turėjusios jokių atsiminimų apie Visetą ir jokio ryšio su juo. Jos taip pat nebūtų turėjusios jokios ankstesnės patirties, kuria galėtų remtis savo kūrybinio proceso metu. Tad jos natūraliai jaustųsi vienišos, o galbūt net ir visiškai pasimetusios. Galbūt jums yra tekę girdėti apie atmintį praradusius žmones, ir kokia tai gali būti didelė trauma. Galbūt jums net yra tekę girdėti apie kankinimus, per kuriuos žmonėms nėra leidžiama patirti sensorinių patirčių, ir todėl jie jaučiasi visiškai vieniši nebūties pasaulyje. Tai labai greitai gali atvesti prie psichinių sutrikimų, o gal net ir visiško išprotėjimo.

Jūsų Kūrėjas visiškai netrokšta, kad jo palikuoniai tai patirtų, tad jis sukūrė saugią sferą, kuri buvo atskirta nuo tuštumos. Šioje sferoje, Kūrėjas sukūrė tam tikras struktūras ir nustatė tam tikrus kūrybinius principus – arba dėsnius – vadovaujančius tos sferos augimui. Kai buvo sukurtas pagrindas gyvybei, Kūrėjas sukūrė save transcenduojančias būtybes ir liepė joms „daugintis“ bei „viešpatauti“ (Pradžios 1,28). Užuot įmetęs šias būtybes į nebūtį, Kūrėjas joms davė pamatą ir liepė ant jo statyti. Jos tai galėjo daryti daugindamos tai, kas joms buvo duota, ir mokydamosis naudotis Kūrėjo nustatytais dėsniais, šitaip imdamos viešpatauti savo sferai savo įgytu meistriškumu.

Įvaldžiusios savo gimtosios sferos gyvenimą, save transcenduojančios būtybės tapo meistrais, padėjusiais bendrakurti sekančią sferą. Ir tai darydamos, jos turėjo didesnę kūrybinę laisvę tos sferos struktūroms kurti. Tad jos turėjo galimybę kurti ką tiktai nori, tačiau turėjo gaires ir savo patirtį, kurių pagrindu galėjo kurti. Kitaip tariant, tik Kūrėjas kuria iš „nieko“, kai tuo tarpu visos kitos būtybės savo kūrybinėms pastangoms turi tam tikrą pagrindą. Kūrėjas kuria, kai tuo tarpu jūs plečiate savo savasties jausmą jūsų Kūrėjo apibrėžtuose rėmuose. Galėtume sakyti, kad jūs bendrakuriate.

***

Matėme, kad šio pasaulio tikslas yra suteikti sąmoningoms būtybėms galimybę augti savimonėje. Šis augimas privalo vykti laipsniškai, arba pakopomis. Kodėl taip yra? Todėl, kad bet kuriuo metu jūs save kažkuo laikote. Galite patirti situaciją, kuri paskatintų jus išplėsti savo suvokimą apie tai, kas esate, tačiau prireiks laiko šiam naujam tapatumo jausmui integruoti. Būtent dėl to vaikui Žemėje reikia laiko suaugti, ir todėl vaikai, kurie yra priverčiami „suaugti“ pernelyg greitai, gali patirti rimtų psichologinių problemų. Jeigu pokyčiai įvyksta pernelyg greitai, žmonės gali nebesuvokti, kas jie yra, ir gali nebepajėgti susitvarkyti su savo gyvenimu.

Esmė ta, kad tvarus augimas privalo būti subalansuotas augimas. Jums, taip sakant, yra skirta prarasti savo atskirą tapatumo jausmą. Tačiau jums nėra skirta prarasti jį visą iš karto, netenkant viso savo tapatumo. Jums yra skirta prarasti savo atskirą tapatumo jausmą tik per procesą, per kurį pakeičiate jį išplėstu tapatumo jausmu. Jeigu augimas vyktų pernelyg greitai, prarastumėte bet kokį stabilumą ir tęstinumą, galimai prarasdami visą savo tapatumo jausmą. Augimui vykstant pernelyg lėtai, galite tapti prisirišę prie tam tikro gyvenimo būdo, atsisakydami augti virš tam tikro sąmonės lygmens. Norint pasiekti geriausią įmanomą augimą, viskas jūsų gyvenime turi būti pusiausvyroje. Ką reiškia pusiausvyra?

Matėme, kad Kūrėjas sukūrė tuštumą, sutraukdamas visą savo sąmonę ir Esybę į vieną tašką. Tuštumos sukūrimas sudarė sąlygas formų pasaulio sukūrimui. Tačiau pats kūrimas prasidėjo tuomet, kai Kūrėjas į išorę suprojektavo dalį savo paties sąmonės. Kūrybiniame procese egzistuoja dvi pamatinės jėgos – traukimosi jėga ir plėtimosi jėga. Įsivaizduokite, kad traukimosi jėga būtų dominuojanti. Tuo atveju, nieko nebūtų įmanoma sukurti. Vos tik Kūrėjas suprojektuotų energiją į tuštumą, sutraukianti jėga akimirksniu sugrąžintų ją į centrą. Dabar įsivaizduokite, kad plėtimosi jėga būtų dominuojanti. Šiuo atveju, visa Dievo Esybė būtų paleista vienu milžinišku sprogimu, akimirksniu užpildydama tuštumą. Bet kuriuo atveju, subalansuotas ir laipsniškas augimas nebūtų įmanomas, ir nepaliktų gyvybės srautams galimybių laipsniškai augti savo savimonėje. Galime padaryti išvadą, kad šis pasaulis nesiremia „viskas arba nieko“ požiūriu; jis remiasi tikslia pusiausvyra tarp šių dviejų jėgų.

Žvelgiant iš žmogiškos perspektyvos gali atrodyti, tarsi plėtimosi ir traukimosi jėgos yra priešingos viena kitai. Tačiau tikrosios priešingybės viena kitą panaikina. Priešingybėms susidūrus, jos viena kitą sunaikina, arba viena sunaikina kitą, ir iš jų lieka tik viena. Tačiau realybė yra tokia, kad plėtimosi ir traukimosi jėgos papildo ir netgi pastiprina viena kitą. Tik egzistuojant abiem šioms jėgom įmanoma sukurti tvarią formą.

Esmė ta, kad vienintelis būdas sukurti tvarią struktūrą – bet tokią struktūrą, kuri nepaliautų augtų – yra sukurti pusiausvyrą tarp plėtimosi ir traukimosi jėgų. Jos privalo egzistuoti drauge, tačiau taip pat turi būti pusiausvyroje, idant viena kitą prižiūrėtų, bet viena kitos nepanaikintų. Ir jos privalo būti subalansuotos tokiu būdu, kad nesustabdytų augimo, kuris yra esminis formų pasaulio tikslas. Pusiausvyra nėra statiškas dalykas. Visatos pusiausvyra yra dinamiška pusiausvyra, ėjimas subalansuotu keliu link aukštesnio tikslo. Kas sukuria pusiausvyrą tarp dviejų pamatinių kūrinijos jėgų?

PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Visrakčiai į dvasinę laisvę.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2007 Kim Michaels