Raktas 2: Kaip praregėti iš stabmeldiškų Dievo įvaizdžių

Ar Dievas egzistuoja? Žmonės apie šį klausimą mąstė eonus metų. Ir nors vieni teigia atradę įrodymus, kad Dievas egzistuoja tam tikroje formoje, kiti teigia, kad nėra jokių galutinių įrodymų, o dar kiti teigia turintys įrodymų, kad Dievas neegzistuoja. Šis ginčas iškėlė su tuo susijusį klausimą: „Jeigu Dievas iš tiesų egzistuoja, tai kodėl jis tuomet nedavė žmonėms kokių nors nepaneigiamų įrodymų apie savo egzistavimą?“ Apie šį klausimą yra verta pamąstyti, prieš mums einant toliau.

Pradėkime nuo pamąstymų, kaip Dievas galėtų duoti tokius įrodymus. Kaip kokie nors įrodymai galėtų būti nepaneigiami? O tiksliau, kaip kada nors galėtų egzistuoti įrodymas arba faktas, kuriuo žmogiškas protas negalėtų abejoti? Pažvelgus į įvairiausias idėjas arba tikėjimo sistemas, egzistuojančias Žemėje, nesunku matyti, kad kiekvienai idėjai arba įsitikinimui egzistuoja priešinga idėja, regimai paneigianti ar bent jau kvestionuojanti pirminę idėją. Šiandien daugumai žmonių atrodo visiškai akivaizdu, kad Žemė yra apvali. Tačiau vos prieš keletą šimtmečių dauguma žmonių ginčijo šį šiuo metu visuotinai pripažįstamą faktą.

Tad iš to logiškai seka, jog dauguma žmonių yra sąmonės būsenoje, kurioje dominuoja dviejų priešingybių – tiesos ir klaidos, argumento ir kontraargumento, juoda ir balta – sąveika. Teiginys negali būti teisingas ir klaidingas tuo pat metu – ar bent jau taip atrodo žmogiškam protui. Ir todėl atrodo, kad žmonės privalo pasirinkti vieną iš tarpusavyje nesuderinamų požiūrių. Jie arba priima Dievo egzistavimą, arba tiki jo neegzistavimu, ir tiek vienu, tiek kitu atveju cituoja įrodymus, „įrodančius“ jų tikėjimą – tokius įrodymus, dėl kurių galima ginčytis ir diskutuoti be pabaigos, taip niekada ir nerandant galutinio atsakymo. Tad, užuot radę galutinį atsakymą į klausimą apie Dievo egzistavimą, žmonės toliau ginčijasi dėl įrodymų, visą laiką siekdami įtikinti kitus, kad jų įrodymai yra galutiniai, absoliutūs ir neginčijami.

Ar egzistuoja alternatyvus požiūris į klausimą apie Dievo egzistavimą? Atsitraukime šiek tiek nuo šių debatų. Pripažinkime, kad dauguma žmonių, kurie ginčijasi už ir prieš Dievo egzistavimą, tai daro, remdamiesi tam tikru prote susikurtu Dievo arba „realybės“ įvaizdžiu. Pavyzdžiui, materialistai teigia, kad Dievo nėra, kadangi teigia atradę evoliucinį mechanizmą gamtoje, kuris tariamai gali paaiškinti visą šiandien egzistuojančią rūšių įvairovę. Tad, jeigu viskas galėjo atsirasti iš atsitiktinio proceso, tai reiškia, kad protingas kūrėjas nėra reikalingas. Tačiau, ši teorija yra grįsta tam tikromis prielaidomis, o šios prielaidos remiasi tam tikru požiūriu į pasaulį. Viena iš šių prielaidų teigia, kad labai sudėtingos struktūros ir tvarkinga visata – ir mokslas atranda vis gilesnius sudėtingumo ir tvarkos lygmenis – galėjo atsirasti iš visiškai atsitiktinio proceso. Kitaip tariant, jie teigia, kad atsitiktinumas gali – atsitiktinai – sukurti tvarką ir gali – atsitiktinai – palaikyti tvarkingą evoliucijos procesą, kuris – milijardų metų bėgyje – pereina nuo mažiau sudėtingų iki labiau sudėtingų gyvybės formų, tokių kaip žmonės. Akivaizdu, kad to neįmanoma įrodyti absoliučiu būdu (jeigu viskas yra atsitiktina, kaip būtų įmanoma įrodyti tvarkingą procesą?), ir todėl visa materialistinio mokslo pasaulėžiūra yra paremta prielaida.

Kas yra prielaida? Tai yra prote susikurtos realybės įvaizdis, kurį pasirenkate, nors neturite tiesioginės patirties ar įrodymų, demonstruojančių šio įvaizdžio teisingumą. Jūs darote prielaidą, kad jūsų įvaizdis yra teisingas, ir todėl prielaida yra pasirinkta ir nėra neišvengiamas ar neginčijamas proto įvaizdis. Jeigu turėsite stiprų troškimą įrodyti savo prielaidą, matysite tiktai tuos įrodymus, kurie ją palaiko, ir nematysite įrodymų, kurie jai prieštarauja. Matysite, ką norite matyti, nes būsite pasinaudoję savo prielaida proto įvaizdžiui susikurti, ir šį įvaizdį projektuosite ant realybės.

Dauguma religijų teigia, kad Dievas egzistuoja, tačiau realybė yra tokia, kad jos neteigia universalios arba transcendentinės Dievo koncepcijos egzistavimo. Jos įrodinėja specifinį Dievo įvaizdį arba koncepciją, kaip šis įvaizdis yra aprašomas jų šventraščiuose ir dabartinėse šių šventraščių interpretacijose, jų mėgstamiausiose doktrinose. Jos įrodinėja, kad jų Dievas egzistuoja ir kad jis/ji yra vienintelis tikras Dievas. Pavyzdžiui, vyraujančios krikščioniškos bažnyčios įrodinėja, kad Dievas yra visagalis, ir todėl jis nebūtų galėjęs sukurti ką nors netobulo. Tačiau visi gali matyti, kad sąlygos Žemėje nėra tobulos, kadangi jos kelia daug kančių. Tad arba visagalis Dievas sukūrė žmones kentėti, arba kažkas neleido pirminiam Dievo sumanymui būti įkūnytam šioje planetoje. Bet kuriuo atveju, neegzistuoja jokie absoliutūs įrodymai, įrodantys Dievo visagališkumą, tad tai yra dar vienas pasirinktos prielaidos pavyzdys, ir tai nėra vienintelė įmanoma prielaida.

Jeigu norime įrodyti Dievo egzistavimą absoliučiu būdu, turime peržengti prielaidomis grįstų teorijų ribas, tų prielaidų, dėl kurių galima ginčytis, remiantis žmonių pasirinktu požiūriu į „realybę.“ Turime peržengti teorijų, išreikštų žodžiais, ribas, žodžiais, kuriuos skirtingi žmonės gali interpretuoti skirtingai. Turime atrasti būdą įrodyti Dievo egzistavimą, kuris peržengtų žmogaus proto ribas, sąmonės lygio, kuriame dominuoja dvi reliatyvios priešingybės, ribas. Turime atrasti kažką, kas būtų aukščiau už teisingumą ir klaidingumą, ko negalėtų paveikti dualistinis protas, tas protas, kuris į viską žvelgia iš priešingybių taško. Norėdami atrasti įrodymus, privalome atsigręžti į patyrimą, tačiau ne į bet kokį patyrimą.

***

Dauguma žmonių tiki atomų egzistavimu, ir dauguma žmonių tiki obuolių egzistavimu. Dauguma žmonių niekada nematė atomo, tad jų tikėjimas atomų realumu nesiremia tiesiogine patirtimi. Vietoj to, visas šis procesas vyksta prote, ir daugumą žmonių šis procesas paskatino patikėti, kad viskas, ką jie mato, yra sukurta iš nematomų statybinių blokų, atrodančių kaip miniatiūrinės saulės sistemos. Tačiau, kadangi dauguma žmonių niekada nematė realaus atomo, jų tikėjimas atomais remiasi proto įvaizdžio sukūrimu. Sužinoję apie šį proto įvaizdį, jie pasinaudojo loginiais proto gebėjimais ir priėmė šį įvaizdį kaip realybę, nuspręsdami, kad atomai privalo egzistuoti. Esmė ta, kad tam, jog žmonės galėtų priimti atomų egzistavimą, jiems yra reikalingas tarpinis žingsnis – proto įvaizdis.

Ir priešingai, žmonių tikėjimas obuolių tikrumu nėra grįstas jokias samprotavimo procesais. Žmonėms nereikia samprotauti, kad galėtų priimti obuolių egzistavimą, jiems tereikia pasiremti savo patirtimi. Jie visi yra matę obuolį, yra pajautę jo švelnią odelę, yra girdėję garsą, kurį sukelia pirštai, trinantys šią odelę, yra užuodę jo kvapą ir yra patyrę saldžių sulčių skonį. Tad mažai atsirastų neigiančių obuolių tikrumą. Esmė ta, kad, nors žmonės yra susikūrę obuolių proto įvaizdį, jiems šis įvaizdis nėra reikalingas, kad galėtų priimti obuolių egzistavimą. Jie visi tiesiogiai yra patyrę fenomeną, vadinamą obuoliu, ir jie šį faktą priima, remdamiesi patirtimi, o ne tarpiniu proto įvaizdžiu.

Kaip anksčiau aptarėme, žmonės, kurie tiki Dievo neegzistavimu, šio tikėjimo negali pagrįsti jokiais patirtimi grįstais įrodymais. Nėra įmanoma patirti, kad Dievas neegzistuoja – tėra įmanoma nesugebėti patirti, kad Dievas egzistuoja. Nėra įmanoma patirti kažko neegzistavimo, ir lygiai taip pat neįmanoma logiškai įrodyti, kad kažkas neegzistuoja. Galite patirti obuolį, tačiau negalite patirti obuolių neegzistavimo. Galite šiuo momentu sakyti, kad dar niekada nebuvote patyrę obuolių egzistavimo, tačiau tai neįrodo, kad niekada negalėtumėte to patirti ateityje. Todėl žmonės, kurie tiki, kad Dievas neegzistuoja, tai daro, remdamiesi proto įvaizdžiu, vaizduojančiu pasaulį, kuriame Dievas nėra reikalingas. Esmė ta, kad šis netikėjimas Dievu nėra grįstas tiesiogine patirtimi; jis reikalauja proto įvaizdžio tarpininko.

Dauguma religingų žmonių nėra patyrę Dievo Esaties. Visas jų tikėjimas Dievu yra paremtas proto įvaizdžiu, kurį yra apibrėžusi tam tikra religija. Esmė ta, kad ar žmonės tikėtų Dievu, ar netikėtų Dievu, jų tikėjimas remiasi proto įvaizdžiu, o ne tiesiogine patirtimi. Jeigu žmonės tiesiogiai patirtų Dievo Esatį, jų požiūris į Dievą nebebūtų grindžiamas tikėjimu, nebebūtų grindžiamas proto įvaizdžio priėmimu ar nepriėmimu. Todėl Dievo egzistavimas būtų ne ką mistiškesnis už obuolių egzistavimą.

Galėtume sakyti, kad, kai kažkuo tikite, jūsų tikėjimas yra grįstas proto įvaizdžiu. Šis proto įvaizdis yra pavaldus tikėjimui arba netikėjimui, ir dualistinis protas dėl jo gali ginčytis be pabaigos, taip niekada ir neatrasdamas galutinio atsakymo. Kai kažką patiriate, pakylate virš proto įvaizdžio į tiesioginį suvokimą. Tačiau net ir patirtis nėra absoliuti. Yra visiškai įmanoma, kad jūsų patirtį gali paveikti jūsų prote laikomi įvaizdžiai, lyg žiūrėtumėte į pasaulį per spalvotus akinius. Tad galite tobulinti savo patirtį, tačiau siekti tiesioginės patirties vis tiek yra geriau, nei kabintis į proto įvaizdį. Galėtume sakyti, kad tiktai tie, kurie yra pasiryžę ieškoti tiesioginės patirties, turi potencialą atsakyti į klausimą apie Dievo egzistavimą. Proto įvaizdis niekada negalės nieko įrodyti ar paneigti.

Ar gali žmonės tiesiogiai patirti Dievo Esatį? Daug žmonių – iš visų religijų ir netgi nepriklausančių jokiai religijai – yra patyrę dvasinių arba mistinių patirčių. Tiesą sakant, Senojo Testamento teiginys, kad žmonės buvo sukurti pagal Dievo „paveikslą ir panašumą“ (Pradžios 1,26), rodo, jog žmonės buvo sukurti su gebėjimu tiesiogiai patirti Dievo Esatį. Tačiau šis gebėjimas patirti Dievą nėra grįstas fizinėmis juslėmis, ir būtent dėl to dauguma žmonių yra patyrę obuolius, bet nėra patyrę Dievo. Dievą galite patirti, tiktai peržengę fizinių juslių ribas, peržengę net ir visą sąmonę, kuriančią realybės proto įvaizdžius, tą sąmonę, kuri funkcionuoja reliatyvių priešingybių sferoje.

PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Visrakčiai į dvasinę laisvę.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2007 Kim Michaels