13 | Meilės ir neapykantos žaidimai
Ką būtų galima pasakyti apie meilę? Išmintingas mokytojas apie meilę galėtų nesakyti nieko. Žodžiai priklauso erdvės karalijai, o erdvėje visada egzistuoja vietos padalijimui. Atsiradus padalijimui, atsiranda vietos antikristo protui apibrėžti sąlygas. O atsiradus apibrėžtoms sąlygoms, meilės nelieka. Galbūt nesu išmintingas mokytojas, o galbūt esu pakankamai išmintingas, kad suvokčiau, jog iš tiesų yra įmanoma kažką pasakyti apie tai, kaip ego žiūri į meilę.
Ego ir puolusios būtybės yra visiškai apakinti antikristo sąmonės ir apie viską sugeba mąstyti tik iš priešingybių perspektyvos. Antikristo protui viskas turi priešingybę. Pirmas puolusių būtybių žingsnis yra apibrėžti viskam priešingybę – netgi išstatant velnią kaip priešingybę Dievui (tarsi beformiui būtų įmanoma turėti priešingybę). Jeigu sakau „Taip“, jūs galite sakyti „Ne“. Kiekvienam žodžiui, kuriuo galėčiau naudotis meilei aprašyti, antikristo protas gali sugalvoti priešingybę. Jeigu sakysiu, kad meilė yra besąlygiška, antikristo protas gali sakyti, kad ji yra sąlygiška, jeigu sakysiu, kad meilė yra beribė, galite sakyti, kad ji yra ribota, ir taip toliau iki begalybės.
Realybė, kurią gali patirti Sąmoningasis AŠ, yra tokia, kad pirminės Dievo savybės, kaip tos, kurias reprezentuoja septyni spinduliai ir už jų esantys slaptieji spinduliai, neturi priešingybių. Antikristo protas nenori ir negali pakelti šio fakto, ir jis sieks iškreipti visas Dievo savybes. Tačiau Dievo savybė yra tam tikra vibracijos forma. Savo tyrame pavidale ši vibracija yra aukščiau už visus materialiame pasaulyje egzistuojančius dalykus, ir būtent dėl to ji turi transformuojančią galią.
Galėtume netgi sakyti, kad nėra įmanoma iškreipti Dievo savybės, tačiau iš tiesų yra įmanoma iškreipti Dievo savybės koncepciją. Kaip mėginau paaiškinti, Sąmoningasis AŠ turi potencialą sugrįžti į savo centrą ir patirti grynąją sąmonę. Grynojoje sąmonėje galite patirti kiekvieną Dievo savybę tiesiogiai, ir tai yra aukščiausia transformuojanti patirtis. Kol nebūsite išgyvenę tokio mistinio patyrimo, gnozės patyrimo, Dievo savybė jums tebus koncepcija. Kai turite reikalų su koncepcija, turite Dievo savybės proto įvaizdį, užuot patyrę nedalomą realybę. Koncepcija egzistuoja erdvėje, ir todėl joje yra vietos būti padalintai į du priešingus polius. Antikristo protui viskas, kas yra iš Kristaus proto, yra koncepcija ir niekada nėra patyrimas. Antikristo protas gali ginčytis ir neigti šias koncepcijas visą amžinybę.
Daugumai dvasios mokinių yra lengva suprasti, kad puolusios būtybės iškreipė gėrį apibrėždamos kažką, kas yra akivaizdus blogis. Ką sakiau apie dualistinę ego prigimtį? Privalote sukurti du aspektus. Negalite sukurti vieno Dievo savybės iškreipimo, privalote sukurti du. Tad puolusios būtybės paėmė Dievo meilės savybės koncepciją ir iškreipė ją į dvi dalis: į tai, ką žmonės vadina neapykanta, ir į tai, ką žmonės vadina meile. Nė viena iš jų nėra Dievo meilės savybė.
Vienas iš subtiliausių ego žaidimų būtent ir yra šis žaidimas, teigiantis, kad jums, kaip dvasingam žmogui, reikia vengti visko, ką dvasinis mokymas apibrėžia kaip blogį, ir priimti bei dauginti viską, ką jūsų mokymas apibrėžia kaip gėrį. Dualistinės neapykantos vengimas ir dualistinės meilės priėmimas nė kiek nepriartins jūsų prie nedualistinės Dievo meilės patyrimo.
Žmogiška meilė nėra meilė
Kodėl žmogiška meilė nėra tikra meilė? Todėl, kad ji egzistuoja poliariškume neapykantai ir gali akimirksniu būti paversta į neapykantą. Kai nueinate su žmogiška meile tiek toli, kiek tik galima su ja nueiti, nusivylimas gali jus paskatinti akimirksniui persimesti į priešingą neapykantos polių. Tik pažvelkite, kiek daug žmonių istorijos eigoje buvo užmezgę taip vadinamus meilės santykius, iš kurių vėliau beveik akimirksniu persimesdavo į neapykantą žmogui, kurį teigė mylintys.
Kaip tai įmanoma? Tai įmanoma tik todėl, kad taip vadinama meilė, kurią žmogus teigė jaučiantis savo mylimajam, buvo sąlygiška meilė. Kai kitas žmogus nustojo pildyti sąlygas, arba kai pirmasis žmogus suvokė, kad jo antroji pusė niekada ir nepildė šių sąlygų, meilė akimirksniu pavirto neapykanta. Ir žmogus dabar pradėjo jaustis išduotas, išnaudojamas, apgautas. Ir staiga tapo pateisinama nekęsti kito žmogaus ir išreikšti šią neapykantą visais įmanomais būdais, kuriuos dvasingi žmonės žino nesant dvasingais, nesant mielaširdingais, žino esančiais be meilės.
Kas slypi už žmogiškos meilės? Ego troškimas kontroliuoti. Žmogiškos meilės žaidimas iš tiesų yra kontrolės žaidimas, per kurį vieno žmogaus ego (o galimai ir abiejų partnerių ego) siekia kontroliuoti kitą žmogų, išpažindamas meilę tam žmogui. Iš to seka, kad mylimas žmogus nėra mylimas laisvai, kadangi priimdamas šiuos meilės santykius, žmogus – dažnai to net nesuvokdamas – priima tam tikras sąlygas, kurių išpildymo iš jo yra tikimasi, o jeigu jis šių sąlygų neišpildys, turės pajausti pasekmes.
Kaip galite teigti mylintys kitą žmogų, tačiau, šiam žmogui neišpildžius jūsų apibrėžtų sąlygų (apie kurias kitas žmogus gali nieko nežinoti), jums staiga tampa pateisinama elgtis su tuo žmogumi taip, kaip iš tiesų mylintis žmogus niekada nesielgtų su jokia kita žmogiška būtybe? Dieviškoji meilė negali būti paversta neapykanta, tad tai reiškia, kad tik žmogiška meilė gali būti paversta savo priešingybe. Vėlgi, kaip jums ištrūkti iš šio užburto rato? Tiktai atkuriant ryšį su grynąja sąmone, kurioje galėtumėte patirti Dievo meilę.
Troškimo kontroliuoti kilmė
Atsižvelgiant į tai, ką sakiau apie laisvą valią, kodėl iš viso turėtumėte galvoti, kad jums reikia kontroliuoti kitą žmogų? Tai yra įmanoma tik todėl, kad, kai įžengiate į atskirtį, neišvengiamai pradedate jaustis neišbaigti. Priimate mano taip vadinamą deficitinį požiūrį į gyvenimą. Nesijaučiate išbaigti savo viduje, ir samprotaujate, jog dėl to, kad neturite viduje to, ko jums reikia, galite tai gauti tik iš kažkokio išorinio šaltinio.
Tai verčia daugumą žmonių į meilės santykius žiūrėti iš meilės deficito pozicijos, kurioje jie jaučiasi neišbaigti ir nemylimi. Jie turi (dažnai sąmoningai nesuvoktą) lūkestį, kad kitas žmogus sugebės jiems duoti meilę, kuri jiems leis pasijusti mylimais ir išbaigtais. Jie tuomet apibrėžia sąlygas (ir šios sąlygos dažnai būna nesąmoningos ir net negali būti išsakytos kitam žmogui), ką kitas žmogus tariamai turėtų padaryti, idant jie galėtų pasijausti mylimi. Ir štai čia glūdi daugumos problemų, egzistuojančių žmogiškuose santykiuose, šaknys.
Dalykas tas, kad, įžengę į atskirtį, niekada nesijausite išbaigti. Kad ir kiek meilės kitas žmogus jums beduotų, vis tiek nesijausite iki galo mylimi. Tai yra paprasta tiesa, kad niekada nesijausite išbaigti, gaudami kažką iš išorės, ir niekada nebūsite išbaigti, gaudami kažką iš šio pasaulio. Žmogiška meilė – kad ir kiek jos bebūtų – niekada nepatenkins jūsų meilės poreikio. Ego meilės poreikis yra juodoji skylė, kuri niekada negalės būti užpildyta.
Pilnatvę galėsite patirti, tik patyrę Dievo savybę. Galėsite pasijusti mylimi ir pripildyti meilės tik per Dievo meilę. Kuri jūsų dalis gali patirti Dievo meilę? Tikrai kad ne ego ir ne dvasios, tad lieka tik Sąmoningasis AŠ. Sąmoningasis AŠ negali patirti Dievo meilės per ego ar bet kokių jo dvasių filtrą. Dievo meilę galite patirti, tiktai sugrįžę į grynąją sąmonę.
Bet štai čia slypi kabliukas. Kaip jums sugrįžti į grynąją sąmonę, kurioje galėtumėte patirti Dievo meilę? Dievo meilė yra savybė, kurios neįmanoma savintis, kadangi ji yra laisva ir nuolatos tekanti. Negalite patirti Dievo meilės kaip statiškos savybės, kurią galėtumėte kontroliuoti, saugoti ar savintis. Ją galite patirti tik kaip gyvąjį per jus tekantį srautą.
Kaip jums patirti Dievo meilę? Pasiryžtant tapti atviromis durimis, idant Dievo meilė galėtų tekėti per jus ir galėtų būti išreiškiama šiame pasaulyje. Tik tuomet, kai tekėsite su Dievo meilės srautu, jausitės iš tiesų išbaigti ir iš tiesų mylimi.
Kaip Dievo meilė gali tekėti per jus? Ji gali tekėti, tik jeigu nenustatote jokių sąlygų jos tekėjimui, bet esate pasiryžę leisti jai save laisvai išreikšti. Na ir dabar pažvelkite, kaip dauguma žmonių žiūri į meilės santykius. Jie į juos žiūri iš deficitinės perspektyvos, manydami, jog turi teisę gauti kažką iš žmogaus, kurį teigia mylintys. Jeigu norite patirti Dievo meilės tekėjimą per save, turite transcenduoti šį deficitinį požiūrį ir meilės santykius užmegzti tik su vienu tikslu – dovanoti kažką kitam žmogui. Nes tik duodami gyvybei čia apačioje, gaunate daugiau iš Aukščiau. Tai yra fundamentalus gyvenimo įstatymas.
Koks yra idealus požiūris meilės santykiams užmegzti? Turite ryžtis duoti kitam žmogui, kad galėtumėte gauti iš Dievo ir galėtumėte pajausti Dievo meilės tekėjimą per save. Būtent tai sugeba daryti dauguma įsimylėjusių žmonių, tačiau santykiams perėjus į labiau nusistovėjusią fazę, pasibaigus medaus mėnesiui, į valdymą pradeda grįžti ego ir pasąmonės dvasios, ir dabar meilės tėkmei iš vidaus durys staiga būna užtrenkiamos. Taip yra dėl to, kad ego ir dvasios dabar primeta sąlygas jūsų meilės reiškimuisi ir tai uždaro duris tėkmei. Štai kodėl sakiau, kad turite tapti kaip maži vaikai.
PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Laisvė nuo ego žaidimų.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com