12 | Kaltinimo žaidimai
Mano mokymas apie atsakomybės žaidimus nėra išbaigtas pats savaime. Kaip sakiau, ego niekada neprisiims atsakomybės, bet su džiaugsmu sieks priversti jus prisiimti atsakomybę už tai, kas nėra jūsų atsakomybė. Šią atsakomybę galite mėginti prisiimti už kitus žmones arba už ego reakcijos pasirinkimą į tam tikrą situaciją arba apskritai į gyvenimą. Ego visada yra pasidalinęs mažiausiai į dvi dalis, tai reiškia, kad egzistuoja viena dvasia, kuri neigia bet kokią atsakomybę už tam tikrą situaciją ir jos baigtį, ir taip pat egzistuoja kita dvasia, kuri projektuoja ant jūsų, kad jūs esate kalti.
Ir dabar sustokite ir pamąstykite minutėlę apie tai. Bet kurioje situacijoje, su kuria susidursite gyvenime, egzistuos mažiausiai dvi dvasios. Kai susiduriate su situacija arba jos pasekmėmis, egzistuoja viena dvasia, kuri projektuoja, kad jūs nesate už tai atsakingi, ir kita, kuri projektuoja, kad jūs esate kalti. Akivaizdu, kad šios dvi dvasios yra absoliučiai priešingos, tai reiškia, kad sunku tuo pačiu metu klausyti jų abiejų. Mėginimas tai daryti veda į stresą, ir psichologai tai vadina „kognityviniu disonansu“. Mėginate laikytis dviejų tarpusavyje nesuderinamų požiūrių tuo pačiu metu. Daugumos žmonių atveju viena iš šių dvasių bus dominuojanti. Kuri iš jų dominuos jums? Tai priklausys nuo to, kuri iš jų atrodys tikresnė esamoje situacijoje ir jūsų dabartiniame dvasinės brandos lygmenyje. Iš esmės, jeigu vienai dvasiai nepavyks jūsų įtikinti, kad nesate atsakingi, tapsite atviri jos priešingybei, teigiančiai, kad esate dėl visko kalti.
Žemesnėje brandumo skalėje turite žmones, kurie yra visiškai savanaudiški, ir jie klausys dvasios, teigiančios, kad jie nėra atsakingi. Ėmę busti dvasiniam keliui, neišvengiamai pradedate prisiimti daugiau asmeninės atsakomybės, ir tai jus padaro pažeidžiamus jus kaltinančiai dvasiai. Galite nepaprastai pasilengvinti sau kelią, suvokę, kad jums, kaip dvasios ieškotojui, teks pereiti šizofrenišką fazę, kurioje šokinėsite nuo vienos dvasios prie kitos, kol galiausiai pradėsite paleisti abi dvasias. Esmė čia nėra nuspręsti, kuri dvasia yra teisi; esmė čia yra pamatyti, kad jos abi yra netikros.
Kaip yra sukuriamos dvasios
Noriu duoti jums daugiau niuansų turintį paveikslą. Sakiau, kad dar prieš tai, kai puolusioms būtybėms buvo leista įsikūnyti Žemėje, pirmieji gyventojai buvo pradėję leistis į atskirtį. Tai reiškia, kad jie pradėjo kurtis daugybę dvasių, kurios buvo grįstos atskirtimi, tačiau ne puolusia sąmone. Laikui bėgant, į šias dvasias buvo suprojektuota tiek daug energijos ir sąmonės, kad jos įgijo savaiminę egzistenciją kolektyvinėje sąmonėje.
Kolektyvinės dvasios egzistuoja viename iš trijų lygmenų – identiteto, mentaliniame ir emociniame. Tai svarbu yra dėl to, kad, kai šios kolektyvinės dvasios buvo sukurtos, įsikūnijime esantiems žmonėms tapo lengviau įžengti į atskirtį. Žmonės, pavyzdžiui, galėjo atverti savo emocinį kūną kolektyvinei dvasiai, nesuvokdami, ką daro. Šiai dvasiai įsiveržus į jų individualų energetinį lauką, ji galėjo greitai užvaldyti jų emocijas.
Kai puolusioms būtybėms buvo leista įeiti į energetinį Žemės lauką, jos atėjo į visus keturis lygmenis. Kai kurios iš jų pradėjo stiprinti ir iškreipinėti trijuose aukštesniuose lygmenyse egzistuojančias kolektyvines dvasias, tuo pat metu kurdamos naujas, puolusia sąmone paremtas dvasias. Ir tai sukūrė labai subtilų užnuodytą kokteilį, kurį dauguma žmonių ir išgėrė.
Fiziškai įsikūnijusios būtybės turėjo žemiausią savimonės lygmenį, tai reiškia, kad jos – nors atrodė rafinuotesnės už daugelį žmonių – iš tiesų tebuvo marionetės, kontroliuojamos aukštesniuose lygmenyse egzistuojančių puolusių būtybių. Kaip paaiškinau, Hitleris ir Stalinas iš tiesų galėjo atrodyti galingi, tačiau beveik visiems jų veiksmams dirigavo aukštesniuose lygmenyse egzistuojančios puolusios būtybės.
Fizinėmis puolusiomis būtybėmis buvo pasinaudota įvarant žmones į paprastus veiksmo-atoveiksmio spąstus. Puolusios būtybės fiziškai pažeisdavo laisvą kitų žmonių valią, pavyzdžiui, panaudodamos akivaizdžią prievartą. Ir buvo neišvengiama, kad kai kurie žmonės į šią prievartą atsakys prievarta, kuomet kitos puolusios būtybės ėmė kaltinti žmones dėl šios jų reakcijos. Viena puolusių būtybių grupė išprovokuodavo reakciją, o kita puolusių būtybių grupė imdavo kaltinti žmones dėl jų reakcijos į pirmąją grupę.
Ir tuomet žmonės į šiuos kaltinimus sureagavo dualistine reakcija, siekdami nusimesti kaltę, neigdami atsakomybę (arba puldami kaltintoją), arba priimdami kaltinimus ir siekdami kompensuoti už tai, ką padarė. Ir aukštesniuose lygmenyse tuomet nutiko taip, kad žmonės nesąmoningai atvėrė savo energetinį lauką puolusių būtybių sukurtoms dvasioms. Šios dvasios egzistavo emociniame, mentaliniame ir identiteto lygmenyse, ir kai kurie žmonės atvėrė save vienai, o kiti keletui tokių dvasių. Šios dvasios tuomet pradėjo veržtis į žmonių asmeninį energetinį lauką, dažnai juos visiškai užvaldydamos.
Dėl to žmonės pradėjo jaustis susidūrę su situacija, kuri atrodė nepakeliama, ir norėdami atrasti palengvėjimą žmonės tuomet pradėjo kurti individualias dvasias, skirtas dorotis su kolektyvinėmis dvasiomis. Tai žmones įsuko į nesibaigiantį žaidimą, kuriame jie sureagavo į puolusių būtybių smurtą per puolusių būtybių sukurtas dvasias, ir tuomet patys pradėjo kurtis vis daugiau ir daugiau dvasių. Viso to pasekmė yra tokia, kad, kuo daugiau dvasių turite savo energetiniame lauke, tuo stipriau jūsų dėmesys yra kreipiamas į išorę ir tuo sunkiau jums darosi atkurti ryšį su savo centru. Ir kaip tuomet iš viso galite atrasti tylos tašką, jeigu jūsų protas yra gausybės dvasių mūšio laukas, kurios nuolatiniu savo spiegimu mėgina patraukti jūsų dėmesį?
Kaip galėtumėte ištrūkti iš šio užburto rato? Mes perdavėme daug įrankių dvasinei apsaugai kviesti. Pavyzdžiui, galite kviesti Arkangelo Mykolo apsaugą, idant dvasios negalėtų taip lengvai įgyti priėjimo prie jūsų energetinio lauko. Galite kviesti Elohimą Astrėją, kad ji išlaisvintų jus nuo kolektyvinių dvasių ir surakintų bei sudegintų individualias dvasias. Galite naudotis Maha Čohano perduotomis invokacijomis išsilaisvinimui nuo dvasių [Knyga Plaukite su Gyvenimo Upe].
Svarbiausias būdas susigrąžinti tam tikrą proto ramybę yra kelti savo sąmonę ir pradėti vis labiau viešpatauti savo paties protui ir energetiniam laukui. Mes, pakylėtieji mokytojai, šiam tikslui perdavėme daug mokymų ir įrankių, tačiau žmonės taip pat gali tai daryti praktikuodami atidžią savistabą. Galite naudotis dviem pagrindiniais Sąmoningojo AŠ gebėjimais: gebėjimu išeiti iš savo dabartinio savasties jausmo ir patirti beribiškumą, bei gebėjimu pažvelgti į save ir paklausti: „Kodėl nesiliauju tai daryti, jeigu man nepatinka rezultatai?“
Esminė mintis čia yra tokia, kad laisva valia yra pats svarbiausias įstatymas, todėl jokia dvasia negali į jūsų energetinį lauką patekti be jūsų sutikimo. Puolusios būtybės, kaip aprašiau, sukūrė daug subtilių manipuliacijų, kuriomis siekia priversti jus atsiverti dvasioms, jums nesuvokiant, kas vyksta. Jūs galite visa tai neutralizuoti, sąmoningai pradėdami tai suvokti ir nuspręsdami daugiau nebepasiduoti tiems elgesio, jausmų, minčių ar tapatumo jausmo šablonams. Tikslas, dėl kurio perduodu jums šiuos mokymus apie ego, yra padėti jums pakelti savo sąmonę, pažvelgti į veidrodį, pamatyti savo ego naudojamus triukus ir tuomet nuspręsti: „Tai nėra mano tikrojo aš atspindys.“
Kaip nustoti kaltinti kitus
Kaip sakiau, pats svarbiausias žingsnis, kurį galite žengti link tapimo savo proto šeimininku, yra nuspręsti, kad visiškai ir galutinai liausitės mėginti pakeisti kitų žmonių protus. Tai reiškia (tarp daugelio kitų dalykų), kad liausitės naudotis kaltinimo žaidimu, kuris tiesiog yra savęs ir kitų kontroliavimo būdas, gimęs iš puolusios sąmonės.
Leiskite man pasakyti tai kitaip. Kiekvieną kartą – kiekvieną kartą – kai įsitraukiate į savęs arba kitų žmonių kaltinimą, atsiveriate netyrų dvasių kontrolei, o per jas ir puolusių būtybių kontrolei. Viskas materialiame pasaulyje yra energija, tai reiškia, kad kiekviena mintis ir jausmas turi tam tikrą vibraciją. Kaltinimas yra vibracija, kuri tiesiog neegzistuoja dvasinėje karalijoje. Kristaus prote nėra visiškai jokių kaltinimo pėdsakų. Kaltinimai gali egzistuoti tiktai antikristo prote.
Kodėl tai sakau? Mūsų mokymų apie Sąmoningąjį AŠ šerdis yra tai, kad jis yra grynoji sąmonė, tai reiškia, kad niekas, su kuo jis susiduria materialioje karalijoje, negali jo pakeisti. Tai reiškia nepaprastai svarbų dalyką. Galite susikurti daug įvairių atskirųjų savasčių ir galite, į jas įėję, įvykdyti didžiausius fizinius žiaurumus. Tačiau, kad ir ką padarytumėte, Sąmoningojo AŠ tai nepakeis. Būtent dėl to niekada negalite prarasti potencialo „tapti kaip mažais vaikais“ ir įžengti į jumyse esančią Dievo karalystę.
Kodėl žmonėms yra įmanoma įvykdyti neapsakomus žiaurumus? Todėl, kad jie pamiršo esantys grynoji sąmonė ir pradėjo tapatinti save su iš atskirties susikurta savastimi. Būtent to puolusios būtybės ir nori, ir jos siekia, kad, žmonėms įžengus į atskirtį (ką pasiekti nėra sunku), jie niekada iš jos neištrūktų. Šiam tikslui, puolusios būtybės sukūrė įmantrų kaltinimo žaidimų tinklą, ir pagrindinis šių žaidimų tikslas yra įtikinti jus, kad, jeigu padarėte kažką blogo, tapote blogu žmogumi. Realybėje, jūs esate tuo, kuo esate. Tiktai atskirtyje galite manyti, kad esate tuo, kuo galvojate esantys. Jūs galite – bet kurią akimirką – nubusti iš šios iliuzijos ir atkurti ryšį su realybe per Kristaus protą – per mano kūną, kuris dėl jūsų buvo padalintas.
Štai koks yra paprastas dalykas. Kiekvieną kartą, kai kažką kaltinate padarius klaidą, arba sakote, kad tas arba anas asmuo yra blogas žmogus, atsiveriate puolusių būtybių sukurtai kaltinimo energijai. Jūs, tikrąja to žodžio prasme, tampate puolusių būtybių rankomis ir kojomis, ir tiesiog neegzistuoja greitesnio būdo susikurti karmą. Jūs taip pat kuriatės dvasią, kurios vienintelis gyvenimo tikslas yra kaltinti kitus, ir kuri galbūt netgi jaučia malonumą tai darydama. Kiekvieną kartą, kai leidžiate per save tekėti kaltinimo energijai, tvirtinate ir stiprinate šią dvasią, tai reiškia, kad ji jums įgyja vis daugiau ir daugiau galios, ir jums darosi vis sunkiau iš jos ištrūkti.
Egzistuoja subtilus mechanizmas, įkūnytas teiginyje: „Kerštas mano, aš atlyginsiu“. Gilesnė prasmė čia yra tokia, kad Dievas sukūrė įstatymą, kuris sugrąžins jums visą jūsų išsiunčiamą energiją. Tai nebūtinai gali įvykti šiame gyvenime, tačiau tai iš tiesų įvyks. Kai kažkas kitas pakenkia jums arba kitiems, jums nėra jokio reikalo siekti apkaltinti ar nubausti tą žmogų. Dievo įstatymai patys tuo pasirūpins, ir galiu jus užtikrinti, kad Dievo įstatymams žmonių pagalba yra visiškai nereikalinga.
Puolusios būtybės sukūrė subtilių kaltinimo ir baudimo žaidimų rinkinį, grįstų pamatine iliuzija, kad Kūrėjas nesugeba pasirūpinti savo paties sukurta kūrinija. Žmonės privalo įsikišti ir ištaisyti klaidas, bei nubausti kaltininkus, kuriais Dievo įstatymas nesugeba pasirūpinti. Tai yra viena gigantiška iliuzija, kurios tikslas yra išlaikyti jus įkalintą antikristo sąmonėje.
Negalite sukurti tik vienos kitus kaltinančios dvasios. Privalote sukurti jų porą, ir viena iš jų kaltins kitus, o kita kaltins jus. Žinoma, galite praleisti daug laiko, visą savo dėmesį koncentruodami į kitus kaltinančią dvasią, tačiau vis tiek nesugebėsite ištrūkti iš nesąmoningos jus apkaltinti siekiančios dvasios įtakos. Todėl turėsite siekti gyventi pagal kažkieno sukurtą taisyklių rinkinį ir elgesio kodą, šitaip siekdami pademonstruoti, kad nedarote kažko blogo, ir todėl esate nepakaltinami. Jeigu žaidimai, kuriais siekiate apkaltinti kitus žmones nėra tikri, tai kiek tikrovės tuomet, jūsų manymu, turi žaidimai, kurie yra sukurti padėti jums išvengti kaltės? Jeigu visas jūsų dėmesys ir energija yra iššvaistomi tikrovės neturinčioms veikloms, kokie jūsų šansai yra sugrįžti į realybę? Kur jūsų turtai – tai yra, į ką yra sutelktas jūsų sąmoningas dėmesys, – ten taip pat bus ir jūsų protas bei širdis.
Jeigu kalbėtume atvirai, nė vienas pakylėtasis mokytojas nebus pajėgus dirbti su mokiniu, kuris vis dar tebėra įstrigęs kaltinimo žaidime. Iš tiesų yra daug mokinių, kurie pasinaudojo pakylėtųjų mokytojų mokymais kaltinimo žaidimams susikurti arba jiems sustiprinti. Nesakau, kad tokie mokiniai negali gauti naudos iš mūsų mokymų, tačiau negalime užmegzti tiesioginio mokinio-mokytojo ryšio su mokiniu, kuris nėra liovęsis kaltinti kitų ir nėra pradėjęs koncentruotis į savo proto keitimą. Tai tiesiog neįmanoma, nes mokinys nesugebės sekti mūsų nurodymais ir susikurs karmą, atstumdamas tai, ką mes siūlome. Tokiems žmonėms mes galime pasiūlyti tik išorinį mokymą.
PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Laisvė nuo ego žaidimų.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com