11 | Atsakomybės žaidimai
Ego niekada už nieką neprisiims atsakomybės. Tai reiškia, kad savojo ego apakinti žmonės už nieką neprisiima atsakomybės. Nesibaigiančiuose mėginimuose išvengti bet kokios atsakomybės ego iš tiesų sieks jus įtikinti, kad nesate už nieką atsakingi. Jeigu tai nesuveiks, ego su didžiausiu džiaugsmu sieks priversti jus prisiimti atsakomybę už dalykus, už kuriuos nesate atsakingi. Jis mėgins priversti jus prisiimti vis daugiau ir daugiau atsakomybės, kol pradėsite manyti esantys atsakingi už viso pasaulio išgelbėjimą. Tai paprastai yra vadinama gelbėtojo kompleksu, ir galiu jums iš asmeninės patirties pasakyti, kad privalote tai įveikti, ir tik tuomet galėsite tapti tikru pasaulio gelbėtoju.
Kodėl ego nesugeba prisiimti atsakomybės
Kodėl ego niekada už nieką neprisiima atsakomybės? Kodėl ego niekada nesugeba sustoti ir pasakyti: „Tai mano kaltė?“ Bet kaip gi jis galėtų tai padaryti?
Sakiau, kad ego buvo sukurtas iš dualizmo, kuris visada turi du priešingus polius. Kai Sąmoningasis AŠ sukuria ego, jūs iš tiesų sukuriate ne vieną ego, jūs sukuriate du aspektus, dvi dvasias. Dvi pirminės dvasios, sudarančios jūsų asmeninio ego šerdį, nuo to laiko išsigimė į daugybę kitų dvasių. Kuri iš jų yra atsakinga už tam tikrą veiksmą?
Kiekviename veiksme dalyvauja daugiau nei viena dvasia. Dvasios sudaro hierarchiją, tad konkrečiam veiksmui egzistuoja dvasių virtinė, kurios visos kartu sudaro reakcijų pagrindą. Kuri iš jų turėtų būti laikoma atsakinga? Nė viena iš jų nepriėmė sprendimo ir nė viena iš jų savarankiškai nesudarė pagrindo sprendimui, tai kaip tuomet kuri nors iš jų galėtų būti laikoma atsakinga? Galite atrasti pavyzdžių, kuomet žmonės susiburdavo į gaują, ir ši jų grupė imdavo veikti kaip vientisas darinys. Kaip galėtumėte iš gaujos išskirti vieną žmogų ir sakyti, kad tik jis yra už viską atsakingas? Net jeigu jums pavyktų eliminuoti visas kitas dvasias ir prisikasti prie dviejų pirminių dvasių, sudarančių jūsų asmeninį ego, kaip galėtumėte vieną iš jų laikyti atsakinga? Kodėl būtent ši, o ne kita?
Tačiau, kai nusileidžiate į dar gilesnį lygmenį, matote, kad ego negali prisiimti atsakomybės, kadangi jis neturi savimonės. Tai yra subtili mintis, kurią daugeliui mokinių gali būti sunku suvokti, tačiau vis tiek yra svarbu apie tai pamąstyti.
Mėgindami aprašyti ego, susiduriame su neišvengiamu pavojumi. Dėl kalbos veikimo principų, yra būtina kažkaip įvardinti tai, apie ką norime kalbėti. Įvardindami kažką kaip „ego“, galime lengvai sukurti įspūdį, kad tai yra gyva būtybė, egzistuojanti jūsų prote, jūsų pasąmonėje. Kai kalbame apie dvasią, gali atrodyti, tarsi kalbame apie būtybę, kuri yra panaši į žmogų, tik neturi fizinio kūno. Juk, šiaip ar taip, iš tiesų sakiau, kad ego siekia jus klaidinti ir jumis manipuliuoti, ir stengiasi išlikti jūsų nepastebėtas.
Vėlgi, čia prieiname subtilią mintį. Ego, ir net kai kurios rafinuotesnės dvasios, iš tiesų turi rudimentinę sąmonės formą. Tai nereiškia, kad jos yra kaip žmonės. Tai kuo jos skiriasi? Kaip pavyzdį paimkime gyvūnus. Gyvūnas gamtoje turi tam tikrą sąmonės būseną ir sugeba stebėti savo aplinką, bei reaguoti į stimulus. Mokslininkai paprastai sako, kad gyvūnas reaguoja vadovaudamasis instinktais, o ne sąmoningais, išprotautais sprendimais.
Daugelis žmonių, žinoma, su tuo ginčytųsi, kadangi jie turi gyvūnus, kuriuose jaučia egzistuojant savitą asmenybę. Tačiau artimą ryšį su žmonėms užmezgę gyvūnai dažnai yra labiau išsivystę, kadangi jie gali turėti individualią gamtos dvasią, užuot buvę grupinės sielos dalimi. Naminis gyvūnas, kuris patyrė didelę žmogaus meilę ir turėjo daug kontaktų su tuo žmogumi, gali tapti individualizuota būtybe, galinčia pradėti savimonės plėtimo procesą. Tačiau net ir gyvūnas netaps individualizuotas savo dabartinėje inkarnacijoje. Individualizuotas jis taps tik gavęs dvasios kibirkštį.
Galime panagrinėti dar vieną pavyzdį – diskusijas apie tai, ar mokslininkams pavyks vieną dieną sukurti kompiuterį, kuris turėtų tokį patį sąmonės lygį kaip žmogus. Ir išties, yra daug žmonių, kurie visą savo gyvenimą nugyvena funkcionuodami iš esmės kaip kompiuteriai, tai reiškia, kad visiems jų gyvenimo aspektams vadovauja jų pasąmonėje egzistuojančios dvasios. Šie žmonės niekada nepriima tikrai sąmoningų, protu apsvarstytų sprendimų. Žvelgiant iš šios perspektyvos, iš tiesų galėtų būti įmanoma sukurti kompiuterį, kuris funkcionuotų tuo pačiu būdu kaip funkcionuoja daugelis žmonių. Tačiau mokslininkams niekada nepavyks sukurti kompiuterio, kuris turėtų aukštesnį žmogiškos būtybės potencialą – gebėjimą suvokti save. Kompiuteris sugeba veikti tik taip, kaip yra užprogramuotas. Jis gali turėti gebėjimą pakeisti savo programavimą, reaguodamas į aplinką, tačiau niekada nesugebės sąmoningai, laisvai rinktis.
Individuali dvasia yra tarsi individuali kompiuterio programa. Ego galima palyginti su operacine sistema, kuri yra visuotinė programa, apibrėžianti kompiuterio veikimo rėmus arba sąsają. Galite sukurti programą, kuri rūšiuotų jūsų gaunamus elektroninius laiškus, kai kuriuos iš jų išmesdama, o kitiems suteikdama ypatingą statusą. Jeigu elektroninis laiškas yra išmetamas į šlamšto aplanką, ar galite sakyti, kad už tai yra atsakinga tai padariusi programa? Programa tiesiog darė tai, ką buvo užprogramuota daryti, ir ji tiesiog negalėjo padaryti kitokio pasirinkimo, tai kaip tuomet galėtumėte sakyti, kad ji yra už tai atsakinga?
Tad taip pat ir ego negalime laikyti už kažką atsakingu, kadangi ego nesirenka – jis atsirenka. Atkreipkite dėmesį į skirtumą. Jūs, per daugelį gyvenimų, susikūrėte ištisą dvasių rinkinį, kurios buvo sukurtos reaguoti į tam tikras situacijas. Paimkime paprastą pavyzdį ir tarkime, kad kažkas jus ima kaltinti padarius klaidą. Jūs tuomet turite dvasią, kuri iš karto – dažnai jums sąmoningai net nenusprendus to daryti – pradeda save ginti, siekdama paneigti, ką kitas žmogus sako. Taip pat galite turėti dvasią, kuri pradeda pulti kitą žmogų, siekdama įrodyti, kad jis taip pat kažkur klysta, ir todėl esate teisūs ignoruodami tai, ką jis sako.
Kaip šios dvi dvasios buvo paleistos veikti? Jų veikimą aktyvavo ego. Ego nepažvelgė į situaciją ir nepriėmė sąmoningo, protu grįsto sprendimo, kaip galėtų į tai reaguoti. Jis tiesiog pažvelgė į situaciją, nusprendė, kad yra puolamas, ir tuomet atsirinko dvasią arba dvasias, kurios turėtų būti aktyvuotos šioje situacijoje. Ego nesukūrė dvasių; jis tiesiog atsirinko iš anksčiau sukurtų dvasių rinkinio. Tad dabar matote, kad ego nesugeba rinktis; jis tegali atsirinkti. Ir tai dabar mums leidžia suvokti, kad atsakomybę galime priskirti tik būtybei, kuri geba rinktis, o ne tiesiog atsirinkti.
PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Laisvė nuo ego žaidimų.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com