10 | Pripažinimo žaidimai
Daug ką iš to, ką kalbėjau apie varžymosi žaidimus, galima pritaikyti pripažinimo žaidimams. Galbūt kada nors buvote sutikę žmonių, kurie, vaikštinėdami po miestą, burbėjo sau kažką panosėje ar galbūt netgi rėkavo nešvankybes – šie žmonės akivaizdžiai buvo protiškai sutrikę ar netgi apsėsti. Ego galima palyginti su tokiu žmogumi, kadangi jis per gyvenimą eina pastoviai kartodamas: „Pripažink mane, pripažink mane!“
Yra daug žmonių, kurių viso gyvenimo siekis yra sulaukti pripažinimo. Jie eina į situaciją pasąmonėje sakydami: „Pripažink mane“, o nesulaukę trokštamo pripažinimo, ieško kitos situacijos. Žinoma, jie niekada negaus savo trokštamo pripažinimo, nes, kol lauksite pripažinimo iš išorės, kaip kada nors galėsite pasijusti pripažinti?
Tai koks yra raktas pasijusti tikrai pripažintu? Pažvelkite į mano žodžius, kad, jeigu netapsite kaip maži vaikai, neįeisite į karalystę. Tai reiškia, kad turite sugrįžti į nekaltumo būseną, su kuria iš pradžių buvote sukurti. Kaip sakiau, jūs buvote sukurti neturėdami AŠ ESU Esaties vizijos, tačiau turėjote su ja tam tikrą ryšį. Jeigu rinksitės plėsti šį ryšį – šį didžiai brangų perlą – viduje jausitės vis labiau pripažinti. O galbūt galėtume sakyti, kad pripažinimas jums nustos būti svarbus. Ir kam gi jums pripažinimas, kai nuolatos jaučiate savo AŠ ESU Esaties besąlyginę meilę?
Pripažinimas iš tiesų yra atskirojo aš turimas poreikis. Jūs savo gyvenimą pradedate su savastimi, kuri nėra visiškoje vienovėje, bet turi ryšį su vienove. Jeigu nepaliausite plėsti šio ryšio, pajausite ir patirsite, kad esate mylimi ir priimami tokie, kokie esate. Ne ta prasme, kad esate tobuli, bet ta prasme, kad esate augimo procese, ir esate priimami ir mylimi už tai, kokiais buvote sukurti būti. Esate mylimi dėl to, kas esate, o ne dėl to, ką turite ar ką darote.
Jums įžengus į atskirąjį aš, užgimsta visiškai naujas požiūris į gyvenimą, ir šį požiūrį aš vadinu stygiaus požiūriu. Atskirasis aš jaučia, kad nėra pakankamai geras dėl to, koks yra – ir yra visiškai teisus. Atskirasis aš negali pakelti galutinės viso to išdavos, kadangi tai atvestų prie jo susinaikinimo. Galėtume sakyti, kad Sąmoningajam AŠ pripažinimas nėra reikalingas, jam tereikia įsisąmoninti, kas jis toks yra. Atskirasis aš iš tiesų trokšta būti pripažintas, ir išgyventi jis gali, tik versdamas Sąmoningąjį AŠ galvoti, kad šisai turi žaisti pripažinimo žaidimą, siekdamas kažkokio aukščiausio pripažinimo šiame pasaulyje. Žinoma, atskirasis aš niekada negalės jaustis pakankamai pripažintas, todėl iš esmės siekiate neįmanomo dalyko, ir sieksite jo tol, kol tai pamatysite ir nuspręsite visa tai tiesiog palikti.
Neįmanomas siekis
Kad ir kiek pripažinimo sulauksite Žemėje, vis tiek jausite tuštumą. Tai yra puikiai iliustruota senoje pasakoje apie vargšą žveją, gyvenusį su savo ambicinga žmona sukiužusioje trobelėje. Vieną dieną žvejas sugavo auksinę žuvelę, kuri jam pažadėjo, kad, jeigu jis ją paleis, ji jam išpildys tris norus.
Grįžęs namo pas savo žmoną, jis jai turėjo paaiškinti, kodėl vakarienei neparnešė žuvies, o kai ši išgirdo apie norus, pirmiausia užsinorėjo didelio puikaus namo su daug tarnų. Dideliam jų nustebimui, noras buvo išpildytas. Kurį laiką pagyvenusi šiame name, žmona pradėjo jausti tuštumą. Ji tuomet įsakė savo vyrui grįžti pas žuvelę ir išsakyti jai sekantį savo norą – tapti karaliene. Grįžęs namo, žvejas rado karališką pilį su soste sėdinčia savo žmona.
Žmona dabar sulaukė aukščiausio pripažinimo, kokį tik įmanoma pasiekti Žemėje. Paprasčiausiai neįmanoma dar aukščiau iškilti Žemėje, tačiau po kurio laiko ji vėl pradėjo jausti, kad jai net ir to nėra gana. Ji tuomet įsakė savo vyrui grįžti pas žuvelę su savo trečiuoju noru, ir šį kartą ji norėjo būti Dievu. Grįžęs namo, žvejas rado savo žmoną prie suskilusios geldos.
Valdžios elitas dažnai naudojosi šiuo pasakojimu kaip perspėjimu, kad turite žinoti savo vietą gyvenime ir nenorėti daugiau, ypač nenorėti daugiau už tai, kas peržengia buvimo žmogumi ribas. Žvelgiant iš dvasinės perspektyvos, šį pasakojimą galima interpretuoti visiškai kitaip. Pirmoji pamoka yra ta, kad ego troškimo būti pripažintam niekas niekada šioje Žemėje negalės numalšinti. Kad ir kokius postus, turtus ar garbę bepasiektumėte, viduje vis tiek jausite tuštumą. Ego tuomet gali sumąstyti idėją, kad, jeigu taptumėte Dievu, jūsų tuštuma išnyktų, ir būtent tuo patikėjo kai kurios puolusios būtybės. Atskirasis aš niekada negalės to pasiekti, ir ateis toks momentas, kai atskirasis aš nugramzdins jus į žemyn traukiantį sūkurį, kuriame susikursite savo asmeninį, vidinį pragarą.
Ir priešingai šiam pasakojimui, Sąmoningasis AŠ iš tiesų gali tapti Dievu. Tai negali įvykti, kažkokiai išorinei jėgai suteikus jums šią garbę. Tai negalės įvykti tol, kol Dievą matysite savo išorėje. Tai galės įvykti tik tuomet, kai pradėsite klausyti mano kvietimo ieškoti Dievo karalystės savyje. Galėsite tapti Dievu, tapdami viena su savo AŠ ESU Esatimi, kuomet galėsite sakyti: „Aš ir mano Tėvas esame viena“. Ir tą akimirką būsite įveikę bet kokį tuštumos jausmą ir bet kokį troškimą sulaukti kažkokios žemiškos garbės ar pripažinimo.
PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Laisvė nuo ego žaidimų.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com