6 | Išgyvenimo žaidimai
Daktaro Frankenšteino istorija buvo įkvėpta pakylėtųjų mokytojų, siekiant iliustruoti vieną iš fundamentaliausių ego savybių. Siužetas paprastas: daktaras – regimai su kuo geriausiais motyvais – susiuva mirusio kūno dalis ir įpučia joms gyvybę. Įgijęs tam tikrą gyvybės formą, šis padaras ima demonstruoti išgyvenimo instinktą ir yra pasiruošęs nužudyti visus, kurie pastoja jam kelią, net ir savo paties kūrėją. Nenorėdamas sunaikinti savo kūrinio, daktaras galiausiai žūva pats – kartu su savo tvariniu.
Tai yra pamatinė jūsų ego charakteristika. Jūs paėmėte „mirusias“ idėjas, tai reiškia, iš antikristo sąmonės gimusias idėjas ir įsitikinimus, ir sujungėte jas į visumą. Tuomet pasinaudojote savo kūrybiniais gebėjimais, kad įpūstumėte joms tam tikrą gyvybės formą, idant jūsų „padaras“ galėtų vykdyti jūsų jam priskirtą vaidmenį – priiminėti daugumą sprendimų vietoj jūsų, šitaip regimai išlaisvindamas Sąmoningąjį AŠ nuo atsakomybės priiminėti sprendimus.
Padaras, kurį manėte susikūrę sau kaip tarną, įgijo savarankišką gyvastį ir dabar nori kontroliuoti kiekvieną jūsų gyvenimo aspektą. Be to, jis turi nuožmų išgyvenimo instinktą, ir darys viską, ką gali, kad išliktų gyvas – net jeigu nuspręstumėte daugiau nebenorintys jo turėti. Savo primityviausiame pavidale, ego yra pasiruošęs padaryti bet ką, kad išliktų gyvas, netgi būdamas pasiruošęs nužudyti žmones, kurie jam priešinasi. Ego ryšis nužudyti net ir jus, nesugebėdamas matyti, kad šitaip žus ir jis pats. Tad aukščiausias ego tikslas yra jo paties išgyvenimas, ir jokia kaina nėra per didelė šiam išgyvenimui užsitikrinti.
Ego iš tiesų darys viską, ką, jo įsitikinimu, yra būtina daryti savo išgyvenimui užsitikrinti. Kai susiejate tai su mano ankstesniu mokymu, kad ego yra gimęs iš atskirties nuo Dievo, imate matyti pavojingą kokteilį. Viskas yra sukurta iš Dievo esybės – be jo nieko nebuvo sukurta, kas yra sukurta. Visas savimonę turinčias būtybes siejanti grandis yra Dievas. Kai žinote esantys Dievo esybės dalimi, taip pat žinote, kad kiti žmonės taip pat yra Dievo esybės dalis, ir žinote, fundamentaliausiu būdu, kad, jeigu žeisite kitus, taip pat sužeisite ir save. Kaip sakiau:
Ir atsakys jiems Karalius: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šių mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ (Mato 25,40)
Ir iš tiesų, tik pripažinę, kad turite tam tikrą ryšį su Dievu, galėsite laikytis mano priesako daryti kitiems tai, ką norėtumėte, kad kiti jums darytų. Būtent dėl to žmonės, kurie yra susitapatinę su savuoju ego, nenori laikytis šio priesako, netgi laikydami jį primityviu ar silpnu teiginiu.
Kadangi ego yra gimęs iš atskirties nuo Dievo, jis neišvengiamai save laiko visiškai atskirtu nuo kitų žmonių. Ego tiki galintis žeisti kitus nesužeisdamas savęs, ir būtent iš to gimsta primityviausias iš visų ego žaidimų – bet kokia kaina užsitikrinti fizinį išgyvenimą.
Fizinis išgyvenimas vedantis į dvasinę mirtį
Sąmoningasis AŠ turi gebėjimą susitapatinti su kuo tiktai nori. Tas pats galioja ir ego. Palyginau ego su mišku, ir tai, kokius medžius pasodinsite miške, nulems ego elgesį. Kai žmogus nugrimzta į absoliučiai žemiausią žmogiško sąmoningumo lygmenį, šio žmogaus ego save pradeda tapatinti su fiziniu kūnu. Fizinio kūno išgyvenimas ir išsaugojimas tampa svarbiausiu ego tikslu. Žmogus tampa pasiryžęs daryti bet ką, kad tik pasiektų šį tikslą, tapdamas pasirengęs nužudyti visus, kurie atrodo grasinantys kūno išgyvenimui.
Ankstesniuose mokymuose palyginau ego su operacine kompiuterio sistema. Kai žmonės susitapatina su savo fiziniu kūnu, ego kompiuterinė programa susijungia su į fizinį kūną įdiegta kompiuterine programa. Žmogaus kūnas/smegenys – kaip dauguma šiuolaikinių žmonių suvokia – yra labai sudėtingas mechanizmas.
Daugelis mokslininkų tiki, kad visi žmogiškos sąmonės aspektai yra fizinių procesų, vykstančių smegenyse ir nervų sistemoje, pasekmė. Ir nors tai nėra tiesa, tam tikru laipsniu galima suprasti šią mokslininkų padarytą išvadą. Smegenys ir nervų sistema iš tiesų yra tokie sudėtingi, kad pagimdo daugelį minčių ir jausmų. Žmonėms, kurie yra pamiršę savo dvasinį tapatumą ir yra pradėję tapatintis su fiziniu kūnu, praktiškai visas jų mintis ir jausmus pagimdo smegenys ir nervų sistema, gaunantys ir tam tikru laipsniu modifikuojantys iš masinės sąmonės ateinančius impulsus.
Kai ego susilieja su „kūno kompiuteriu“, ego kompiuteryje pradeda dominuoti į fizinį kūną įdiegtos kompiuterinės programos. Neturėtų būti sunku suprasti, kad visos fizinio kūno programos yra sukoncentruotos į kūno išgyvenimą. Tuo nenoriu pasakyti, kad tai visada yra negeras ar blogas dalykas. Nepritariu tradiciniam požiūriui, kurio laikosi daugelis religingų žmonių – tarp jų ir daugelis krikščionių, – kurie kūną laiko blogio įrankiu. Liūtas nėra blogas, jis tiesiog daro tai, ką jam reikia daryti, kad išgyventų. Taip pat ir kūnas daro tai, ką jam reikia daryti, kad išgyventų. Problema čia, žinoma, yra ta, kad kūno kompiuteris iš tiesų nesugeba mąstyti.
Jis turi tik fizinę gyvybę, bet neturi dvasinės gyvybės. Jis neturi jokios savimonės ir todėl neturi jokių galimybių atskirti, kas jį priartina prie vienovės ar nutolina į atskirtį. Jam nerūpi jokie etiniai ar moraliniai klausimai, ir jis nesugeba samprotauti, kad tai, ką jis laiko būtinu savo išgyvenimui, gali būti „blogai“ ar gali turėti negatyvias ilgalaikes pasekmes šiame kūne gyvenančiai būtybei – jums. Tad iš to seka ego žaidimo sukūrimas, kuris yra užprogramuotas daryti viską, ką gali, kad užtikrintų trumpalaikį ir ilgalaikį fizinio kūno išgyvenimą.
Istorijos eigoje, šis ego žaidimas reiškėsi įvairiausiais pavidalais. Pavyzdžiui, pamąstykite apie tai, kad viduramžiais dauguma vyrų į kelionę niekada nevykdavo be kardo. Mažiausia provokacija buvo laikoma grėsme asmens garbei, kas reikšdavo dvikovą iki mirties. Buvo nužudyta daugybė žmonių dėl kažko, kas net nebuvo reali fizinė grėsmė ir tebuvo įsivaizduota grėsmė. Fizine grėsme tai tapo dėl tradicijos ginčus spręsti dvikovomis. Kiti akivaizdūs pavyzdžiai yra tai, kaip žmonės yra pasirengę žudyti kitus, norėdami pavogti maistą ar kitą turtą. Ir tuomet dažnai tie, kurie turi kažką vertingo, ką galima pavogti, susikuria tendenciją automatiškai žudyti tuos, kurie yra laikomi grėsme arba potencialia grėsme jų turtui.
Pakilę su tuo į aukštesnį lygmenį, matome karą, kaip pavyzdį, kaip kai kurie kareiviai tampa tobulomis žudymo mašinomis. Jie automatiškai žudo priešų kareivius, net nesusimąstydami apie moralinius ar etinius klausimus. Panašią tendenciją matote organizuotame nusikalstamume, net ir populiariame filmų įvaizdyje, vaizduojančiame nusikaltėlių bosą, pasirengusį nužudyti visus, kurie grasina jo imperijos išlikimui – kurią jis laiko savo kūno tąsa.
Ar netgi dar platesniu mastu, kuomet ištisos šalys ar civilizacijos gali susikurti savo išlikimo žaidimo versiją. Jos susikuria įvaizdį, kad kitos šalys joms kelia grėsmę, ir yra pasiruošusios naudotis bet kokiais joms prieinamais ginklais ar metodais, kad užsitikrintų sau pergalę. Su tuo gali būti nueita dar toliau, susikuriant įvaizdį, kad viena kažkuri rasė ar etninė grupė kelia grėsmę kitos grupės ar šalies išlikimui. Hitlerio genocidas prieš žydus yra akivaizdus pavyzdys, kuomet su išgyvenimo žaidimu buvo nueita iki ekstremaliausio kraštutinumo. Sąjungininkų vykdyta bombardavimo kampanija, nukreipta į civilinius taikinius Vokietijos miestuose, demonstruoja, kad nė viena šalis nėra apsaugota nuo šio žaidimo, kaip tą rodo ir atominės bombos, numestos ant civilių gyventojų populiacijos Japonijoje.
Kitas šio žaidimo aspektas yra tai, kad ilgalaikiam fizinio kūno išgyvenimui yra reikalingas dauginimasis, ir kai ego su tuo nueina į kraštutinumą, turite išprievartavimo aktą. O kalbant netgi dar platesniu mastu, turite įvairias moterų priespaudos formas, už kurių slypi vyriško ego įsivaizduojamas poreikis užtikrinti ilgalaikį fizinio kūno išgyvenimą. Ir tam yra būtina, kad moterys pildytų tai, ką vyriškasis ego laiko jų pagrindine role – būti prieinamomis dauginimosi aktui.
PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Laisvė nuo ego žaidimų.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com