10 | Vaidinkite savo vaidmenį – amžinai
Jėzus: Šekspyras, Sen Žermeno įsikūnijimas, nukalė nemirtingus žodžius: „Visas pasaulis – tai teatras.“ Aš pridurčiau, kad visas pasaulis – tai teatras, kuriame visi vaidmenys buvo sukurti puolusių būtybių. Sakiau, kad, jeigu norite įžengti į Kristiškumo kelią, privalote pradėti apsibrėžti savo pačių vaidmenį Žemėje, užuot vaidinę kitų sukurtus vaidmenis. Ir ypač turite liautis vaidinti vaidmenis, kuriuos žmonėms sukūrė puolusios būtybės.
Tai iš tiesų yra didelis iššūkis, kadangi epinių dramų pasekmė yra tokia, kad puolusios būtybės sukūrė labai daug vaidmenų, kurie nėra laikomi vaidmenimis. Vietoj to, jie yra laikomi tikrove, ir yra tikima, kad to reikia Dievui. Tai reiškia, kad privalote toliau vaidinti šiuos vaidmenis iki savo gyvenimo galo arba tol, kol bus pasiektas epinis tikslas, kuris, kaip paaiškinau, niekada nebus pasiektas. Daugelis žmonių yra įstrigę šių vaidmenų vaidinime, ir vaidina juose be pabaigos. Pamąstykite, kaip yra lengva puolusioms būtybėms įtraukti žmones į epines dramas. Joms tereikia įvykdyti agresijos aktą, ir jeigu žmogus pasijaučia išniekintas – jeigu pasijaučia auka, jeigu jaučiasi puolamas, jeigu galvoja, kad su juo yra neteisingai elgiamasi – tuomet šis žmogus nugrimzta į dualistinį mąstymą ir ima vaidinti vieną iš dualistinių tapatumų vaidmenų, kurie buvo sukurti amžių bėgyje.
Kitų sukurto vaidmens vaidinimas
Būtybės, kurios nupuolė aukštesnėse sferose, susikūrė tam tikrus dualizmu grįstus tapatumus. Šiuos tapatumus galima palyginti su spektaklyje egzistuojančiais vaidmenimis, kuomet vieni žmonės vaidina didvyrius, kiti žmonės vaidina piktadarius, o treti žmonės vaidina aukas. Tie, kurie yra įstrigę dualizme, jau yra – to nesuvokdami – įstrigę viename iš šių dualistinių tapatumų, viename iš spektaklyje egzistuojančių vaidmenų.
Kai jie vaidina šį vaidmenį, demonstruodami agresiją prieš nekaltuosius, kurie dar nėra įstrigę tokiame vaidmenyje, egzistuoja tikimybė – didelė tikimybė – nekaltiems vaikams pasijusti agresoriaus aukomis ir įsijausti į aukos vaidmenį. Ir šitaip yra įstringama dualistinėse ego dramose. Žmonės save ima laikyti egzistuojančius santykyje – arba priešingybėje – kitiems dualistiniame vaidmenyje įstrigusiems žmonėms. To net nesuvokdami, jie įsisuka į vieną iš šių dualistinių vaidmenų, pavyzdžiui, į aukos vaidmenį. Kai kurie priima kitą vaidmenį, pavyzdžiui, keršto ieškančio žmogaus vaidmenį, arba vaidmenį žmogaus, kuris siekia teisingumo, mėgindamas kompensuoti praeityje padarytas blogybes, elgdamasis blogai dabartyje.
Tai yra pamatinis ego audinys: jis visada vaidina vieną iš šių dualistinių vaidmenų, jis prisiima vieną iš šių dualistinių tapatumų. Turite tapti išmintingais kaip žalčiai, kad galėtumėte praregėti iš žaltiško proto netikrovės, iš žaltiškos logikos, sukūrusios visus tuos įvairius dualistinius vaidmenis ir tapatumus. Ir tuomet galite suvokti, kad apsivilkote tai kaip aktorius teatre apsivelka kostiumą, užsideda grimą, įsideda netikrus dantis, peruką arba kuprą ant nugaros, kad galėtų suvaidinti jam paskirtą vaidmenį.
Kai pamatote viso to netikrumą, tampate išmintingi kaip žalčiai – išmintingi žalčių melams – suvokiate, kad nesate jūsų vaidinamas vaidmuo, esate daugiau nei šis vaidmuo. Ir tuomet pradedate mąstyti apie galimybę atsiskirti nuo to vaidmens, atsiskirti netgi nuo visos dramos, kad galiausiai galėtumėte išeiti iš teatro ir tarti: „Man jau gana vaidinti tą įgrisusį vaidmenį. Susiraskite ką nors kitą, nes jums teks apsieiti be manęs. Man jau gana viso to. Man jau gana!“
Žaidimas baigiasi, kai nusprendžiate liautis žaisti
Kada baigsis jūsų kančios? Na, jūs gi turite laisvą valią, argi ne taip? Kada baigsis jūsų kančios? Kai jūs nuspręsite, kad jos baigiasi dabar! Ar galite šį sprendimą priimti dabar? Galbūt dar negalite. Bet sakau jums, ateis toks dabar, kai galėsite priimti šį sprendimą – jeigu nuspręsite, kad tai įvyksta dabar.
Visata yra veidrodis, tai reiškia, jog viską, ką išsiunčiate, visata privalo atspindėti atgal. Kai prisiimate tam tikrą vaidmenį spektaklyje, dualistiniame spektaklyje, visata galvoja, kad norite patirti išorines sąlygas, kurios atitinka šį vaidmenį. Jeigu jaučiatės gyvenimo auka arba išorinių aplinkybių auka, iš savo pasąmonės į kosminį veidrodį siunčiate žinią, kad norite patirti, ką reiškia būti auka. Kuo didesne auka jaučiatės, tuo didesnę frustraciją jaučiate, ir visata gali tai interpretuoti vieninteliu būdu: „O, jis nori patirti dar daugiau kančių, nori būti dar didesne auka.“
Kodėl visata tai šitaip interpretuoja? Todėl, kad kosminis veidrodis turi absoliučią pagarbą jūsų laisvai valiai. Tol, kol būsite tame vaidmenyje, tame buvimo auka tapatume, visata tai galės interpretuoti vieninteliu būdu, tai yra, kad jums dar nebuvo gana aukos vaidmens. Jūs vis dar norite patirti, ką reiškia būti auka. Žinoma, visata jums duoda tai, ko norite. Ir ji toliau tai darys, netgi stiprindama tai, kol galiausiai pasieksite tašką, kuriame prisiimsite atsakomybę ir tarsite: „Gerai. Buvau auka ilgą laiką, tačiau taip buvo dėl to, kad priėmiau sprendimą, privertusį mane įžengti į tą aukos sąmonę. Aš prisiėmiau tą vaidmenį, apsivilkau tą kostiumą. Tačiau dabar man jau šito gana!“ Ir tuomet nusprendžiate, kad daugiau šio vaidmens nebevaidinsite.
Noriu jus užtikrinti, kad visata yra grįsta laisva valia, tai reiškia, kad, kai tiktai nuspręsite, jog jums jau gana, būsite laisvi išeiti iš teatro. Net ir didžiosios premjeros išvakarėse esate laisvi išeiti ir tarti: „Gana šios beprotybės!“ Štai kodėl turite būti išmintingi kaip žalčiai. Todėl, kad žalčiai darys viską, ką gali, idant įtikintų jus melu, jog dėl tos, anos ar trečios priežasties, negalite tiesiog išeiti, negalite tiesiog palikti savo vaidmens. Kai jau esate jį priėmę, jis yra amžinas, ir niekada negalėsite iš jo ištrūkti – ar bent jau tuo jie nori jus įtikinti.
Būtent dėl to jie sugalvojo tiek daug gudrių iliuzijų, tarp jų ir vyraujančios krikščionybės grandiozinę iliuziją, kad negalite patys išsigelbėti, ir tik Jėzus, išorinis išganytojas, gali jus išgelbėti. Visi šie krikščionys galvoja eisiantys tiesiai į dangų. Tačiau jie vis dar tebėra aukos sąmonėje, jie vis dar tebegalvoja, kad egzistuoja kažkokia išorinė jėga, kuri juos traukia žemyn į pragarą arba traukia aukštyn į dangų – kai realybėje jie patys ir jų pačių sąmonė traukia juos aukštyn arba žemyn. Kur yra jūsų turtai, ten yra ir jūsų širdis (Mato 6,21).
PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Laisvė nuo ego dramų.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com