6 | Antrasis Spindulys: Išmintis yra gydymo gyvybinė jėga
Pakylėtasis Mokytojas Lanto, per Kim Michaels 2009 balandžio 18 d.
Išmintis yra svarbiausia, įsigyk išmintį ir už visą savo turtą įsigyk supratimą. Ateinu jums duoti išmintį. Vardas, kurį anksčiau naudojau, yra Lanto, bet AŠ ESU DAUGIAU. Nes, kaip ir mano mylimas brolis MOR, aš taip pat transcendavau visas kada nors savo dėvėtas formas Žemėje.
Iš pradžių noriu pasiimti jus su savimi į meditaciją. Galite klausytis už mano žodžių tekančios muzikos ir plaukti kartu su žodžiais ir muzika. Pažvelkite, kokioje daugybėje visuomenių išmintis buvo užrašoma į knygas ir saugoma dulkėtose, priplėkusiose bibliotekose. Žmonės manė, kad jeigu nori įgyti išminties, turi vykti į mokymo centrus, į kuriuos žmonės surinko visas tas išmintį talpinančias knygas. Ir tuomet turite izoliuotis ir atsiskirti tose taip vadinamose mokymosi šventovėse, ir įgyti išmintį iš išorės.
O aš jus noriu išsivesti iš dulkėtų, priplėkusių pasaulio bibliotekų. Eikite su manimi, sekite paskui mane, man plačiai atvėrus bibliotekos duris ir pakvietus jus sekti paskui mane į ryškią saulės šviesą, kurioje staiga suvokiate, kad kol jūsų akys buvo prilipusios prie knygų, atėjo pavasaris.
Čiulba paukščiai, skleidžiasi gėlės – skleisdamos savo subtilų, neįkyrų kvapą, traukiantį jūsų pojūčius naujomis akimis pažvelgti į gyvenimo stebuklą, pasikartojantį kiekvienais metais, kai sužaliuoja medžiai ir pradeda čiulbėti paukščiai. Ne kaip teigia „išmintingieji“ sakydami, kad paukščiai čiulba norėdami prisivilioti patelę ar apginti teritoriją. Nors jie iš tiesų čiulba ir tam, kad pasirūpintų šiais biologiniais poreikiais, čiulbėti juos stumia per juos tekanti Gyvenimo Upė – džiaugsmas, kuris nori būti išreiškiamas. Einame tolyn nuo bibliotekos, nesižvalgydami atgal, ir prieiname nuostabią pievą, su vešliai žaliuojančia žole, su milijonais gėlių, drugelių, bičių. Čiulba paukščiai, ore plazdena vieversys, visiems skleisdamas savo džiaugsmo dainą, nesirūpindamas, ar kas nors jo klauso ar ne.
Bet mes iš tiesų klausome, jausdami purią dirvą po savo basomis kojomis ir eidami į šią pievą, pasinerdami į pavasario jausmus, garsus ir vaizdus – pajusdami žemę, parklupę ant jos gėlėto kilimo. Peržengiame juslių ribas ir jaučiame už šių išorinių sensorinių įspūdžių pavasario vibraciją. Šios nesustabdomos jėgos gyvybiškumą, Jaunystės Šaltinį, kuris trykšta iš medžių, iš paukščių ir gėlių – iš visko, dabar jau net ir iš mūsų. Jaučiame kaip iš žemės teka šis jaunystės šaltinis į mūsų kūnus, tekėdamas per mūsų kojas į liemenį, į galvą ir sukurdamas auksinę šviesos aureolę aplink mūsų galvas.
Susiderinkite su šios gyvybinės jėgos vibracija, kuri teikia gyvastį visai gyvybei. Paklauskite savęs: „Iš kur paukščiai žino, ką čiulbėti?“ Iš kur vieversys žino čiulbėti kitaip nei liepsnelė? Kaip viena gėlė žino, kad turi būti geltona, o kita mėlyna arba raudona? Iš kur medžiai žino, kad turėtų skleisti būtent tokius lapus, idant klevai netyčia nepradėtų vesti gilių, o vyšnios neimtų auginti obuolių?
Tik dėl vieno dalyko visa tai yra įmanoma, dėl išminties. Bet tai nėra ta išmintis, kurią randate dulkėtose bibliotekose. Tai yra gyva, nuolatos tekanti išmintis. Nors ciklai kartojasi kiekvienais metais gamtoje, pati išmintis amžinai transcenduoja save, tapdama daugiau toje tėkmėje. Nes išmintis yra viena su Gyvenimo Upe, mano mylimieji.
Pažinkite išmintį kaip gyvąją jėgą
Kas yra tikroji išmintis? Ar tai yra tokia išmintis, kuri kviečia žmonės izoliuotis ir užsidaryti dulkėtose bibliotekose, prilimpant prie knygų? Ne, mano mylimieji. Kai yra taip stipriai susikoncentravę į šią pasaulietišką išmintį, jie atsiskiria nuo Gyvenimo Upės. Iš tiesų matote tiek daug aukštesnės pakopos mokymosi institucijų šioje planetoje, kuriose mokytojai ir profesoriai izoliavosi ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo Gyvenimo Upės. Jie mano, jog kadangi įgijo tokią didelę išmintį, jie dabar yra sau pakankami ir žino viską, ką jiems reikia žinoti.
Jeigu visi išmintingi žmonės susiburtų, ar galėtų jie priversti mažytį augalėlį užauginti gėlę? Ar galėtų jie priversti vieversį čiulbėti? Ne, negalėtų.
Tikroji išmintis nėra tai, kas jus priverčia izoliuotis nuo Gyvenimo Upės. Tikroji išmintis yra gyvybinė jėga, kuri jus traukia pasinerti į Gyvenimo Upę ir plaukti su šia išmintimi – užuot naudojusis pasaulietiška išmintimi statyti kokius nors rūmus atskirajam aš, kuriuose atskirasis aš galėtų jaustis svarbus ir karūnuotas. Jis galėtų jausti, kad jo aplinka, net ir visas pasaulis jam paklūsta. Kaip iš tiesų matote kai kuriuos „išmintingus“ vyrus pasaulyje, net ir kai kurias „išmintingas“ moteris akademinėje sferoje, kurie tiki žinantys tiek daug, kad užtikrintai skelbia, jog Dievo nėra.
Kaip jie galėtų paaiškinti, kodėl gieda vieversys? Jie negali sumąstyti mechaniškos priežasties pavasario stebuklui. Ar jie iš tiesų turi išminties? Ar jie turi supratimą? O gal jie teturi stabmeldišką įvaizdį, kurį stiprina ir gludina, manydami, kad jeigu tiek daug žmonių pasaulyje tai priima, jeigu tiek daug tyrėjų ir mokslininkų prie to prisideda, tuomet tai privalo būti tikra.
Kodėl žmonės stato šventyklas
O kur yra tas mažas berniukas, kuris sušuktų: „Bet juk karalius nuogas?“ Tad aš dabar pabūsiu tuo mažu berniuku. Taip pat žvelgiu ir į daugelį iš jūsų, tikėdamasis, kad priimsite šį vaidmenį ir įvairiais būdais pradėsite apie tai skelbti. Ne tais žodžiais, bet tiesiog parodydami, kad kažko trūksta, kad egzistuoja kažkas daugiau, ką galima suprasti apie gyvenimo stebuklą, ir kad gyvenimo negalima suvesti į mechaniškais dėsniais veikiančią mašiną.
Prašau jūsų pamąstyti, kaip žmonės statė šventyklas – mokymosi šventyklas, religines šventyklas. Galite nueiti į šią vietą Lurde ir šiek tiek pastebėti. Nuo ko prasidėjo Lurdo stebuklai, tie stebuklai, kurių geriausi daktarai pasaulyje negali paaiškinti pagal mechaniškus dėsnius? O viskas prasidėjo nuo Motinos Marijos apsireiškimo, nuo jėgos, egzistuojančios už materialaus pasaulio ribų. Nors Motina Marija buvo garbinama žmonių institucijų milžiniškomis šventyklomis, ji nepasirodė popiežiui bazilikoje. Ji pasirodė nuolankioje grotoje, į kurią niekas iš tenai gyvenusių nekreipė dėmesio, nes tenai siuntė ganytis kiaules.
Ar čia kartais nėra žinios, kurios „išmintingieji“ nesugebėjo suprasti? Pažvelkite į tą kuklią grotą ir tuomet atsitraukite žingsnelį atgal – savo prote, kad neįkristumėte į už jos tekančią upę – atsitraukite žingsnelį atgal savo prote, pažvelkite aukštyn ir paklauskite: „Bet kas pastatė tą aukštai ant uolos stovinčią ištaigingą katedrą?“ Paklauskite savęs, kadangi Motina Marija pasirodė nuolankiai mergaitei kuklioje vietoje, ar ji iš tiesų norėjo, kad būtų pastatyta tokia įmantri struktūra? Ar ji norėjo, kad kažkas atitrauktų jūsų dėmesį nuo to, kas yra šios gydančios vietos centras, tai yra, kad kažkas teka iš už materialios visatos ribų, ir būtent dėl to, gali įvykti išgijimas. Žmonės tai priima, nors pasaulietiška išmintis nesugeba to paaiškinti.
Pažvelkite, kaip ego ir tie, kurie yra jame įstrigę, nesugebėjo pastatyti paprastos, nuolankios koplyčios. Jie turėjo pastatyti kažką, kas iš tiesų pademonstruotų, pačiu savo dydžiu, jų ego ir jų institucijos nesaugumą, tos institucijos, kuri teigia esanti vienintelė Kristaus bažnyčia. Pažvelkite, kaip panašūs dalykai nutiko pasaulietinėse universitetų institucijose, kuriuose, vėlgi, matote šį norą statyti įmantrias struktūras, sukaupti milžiniškus informacijos ir tyrimų kiekius, ir nepaisant viso to jie vis tiek nesugeba paaiškinti, kodėl atsiranda gėlė.
Tuo nenoriu pasakyti, kad yra kažkas blogo turėti instituciją – ar tai būtų religinė ar mokymosi institucija – nes gali būti vertinga turėti tokius centrus. Aš tiesiog sakau, kad jeigu institucija tampa uždaru ratu, tampa pati sau tikslu – išjungdama išminties tekėjimą – ši institucija nebetarnauja žmonių išlaisvinimo tikslui, ji nepadeda jiems pasinerti į Gyvenimo Upę. Ji dabar pradeda tarnauti priešingam tikslui – priversdama juos jaustis vis labiau ir labiau įkalintais pasaulietiškame tapatumo jausme. Pažvelkite į katalikų dvasininkus, popiežius ir kardinolus, kaip giliai jie yra įstrigę tam tikrame mąstyme. Kaip svetima jiems būtų girdėti Motiną Mariją kalbant per žmogų, kuris nepriklauso jų institucijai.
O tuomet pažvelkite į mokslinio ir intelektualaus pasaulio popiežius, dvasininkus ir kardinolus, kurie teigia esantys visiškai kitokie nei religija, tačiau jų sukurtos institucijos turi tiek daug panašumų su religinėmis institucijomis, kad belieka tik juoktis iš jų pačių nesugebėjimo to matyti. Jie nesugeba matyti, kad susikūrė savo dvasininkiją, savo doktrinas, savo ritualus. Šiems intelektualams iš mokslo pasaulio taip pat būtų labai svetima net įsileisti mintį, kad galbūt už materialios plotmės egzistuoja dvasinis pasaulis, ir galbūt dvasinė būtybė, tokia kaip aš, gali kalbėti per fizinį pasiuntinį, tapusį atviromis durimis.
PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Išsigydykite save išvalydami čakras.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com