Amerikos politinės sistemos permąstymas

Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas per Kim Michaels, 2026 metų liepos 04 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2026 Amerikos vebinare: „Ar sulauksime dar vienos 250 metų sukakties?“

AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas. Ar Jungtinės Amerikos Valstijos išgyvens dar 250 metų? Na, tikiuosi, kad tikrai ne, savo dabartinėje formoje. O kokios dar gali būti kitos formos, kurių viziją aš turiu?

Konstitucijos permąstymas

Na, iš pradžių grįžkime ir pažvelkime į Konstituciją, kaip ji buvo kuriama pirmųjų 13 kolonijų. Ar suvokiate, kodėl buvo 13 kolonijų, o ne 13 valstijų? Todėl, kad jas sukūrė Britanijos imperija. Jų sienas didele dalimi nubraižė Britanijos imperija, dažniausiai Anglijoje sėdintys Britanijos pareigūnai, kurie niekada net nebuvo nuvykę į Ameriką, nežinojo jos teritorijos, nežinojo geografijos, ir todėl jie dirbtinai braižė linijas žemėlapyje, kuris ir šiaip nebuvo labai tikslus.

O tuomet daugelį metų vyko dar daug kitų dalykų: žemės valdymo chartijos, geografinės ribos ir įvairiausi ginčai dėl sienų. Tad štai ko mes galime savęs paklausti: „Ar iš tiesų yra prasminga, kad po 250 metų, Jungtinės Valstijos, kurias dabar sudaro 50 valstijų, vis dar tebeturi Konstituciją, kuri buvo sukurta pagal tuo metu tose 13-oje kolonijų egzistavusias aplinkybes?“ Pasidalijimas tarp mažų ir didelių valstijų, tarp pietinių valstijų su vergove ir šiaurinių valstijų, kurios tam tikru laipsniu buvo nusistačiusios prieš vergovę, tarp nedidelių valstijų, Vakarų valstijų – visokiausi skirtumai, individualumai, kurie darė įtaką šiam mišiniui, padiktavusiam įvairius į Konstituciją įtrauktus kompromisus.

Kai pažvelgiate į Jungtines Valstijas šiandien, matote tiek nepalyginamai daugiau valstijų, tiek daug skirtingų valstijų. Tačiau visų pirma, tiek nepalyginamai daugiau žmonių. Ar Tėvai-Įkūrėjai galėjo kada nors įsivaizduoti, kad Jungtinių Valstijų šalis taps tokia didelė geografiškai ir turės tokią didžiulę populiaciją? Na, jie iš tiesų negalėjo to įsivaizduoti, tačiau galiu jus užtikrinti dėl vieno dalyko. Jeigu jie būtų galėję pamatyti, kokios Jungtinės Valstijos bus šiandien, jie visi būtų sakę: „Na, nėra jokių abejonių, kad reikia permąstyti Konstituciją. Nes nėra įmanoma, kad mūsų Konstitucija, kuri buvo sukurta šiomis specifinėmis aplinkybėmis, galėtų būti pakankama tokiai didelei šaliai su tokia didele populiacija.“

Jie visi būtų supratę, kad neįmanoma taip ilgai išlaikyti Konstitucijos. Jie manė, kad ši Konstitucija yra geriausia, ką jie galėjo sugalvoti. Daugelis jų suprato, kad tai yra kompromisas, ir jie numatė pataisų priėmimo tvarką, nes žinojo, kad ją teks keisti. Tačiau daugelis jų taip pat turėjo viziją, kad kažkuriuo metu reikės iš esmės persvarstyti visą konstitucinę sistemą.

Valstijų permąstymas

Klausimas dabar yra, kaip sakiau, kada tai įvyks? Kaip tai kada nors galėtų įvykti? Tačiau dar netgi prieš pradedant apie tai giliau mąstyti, turime permąstyti valstijas. Kaip sakiau, tarp pirminių kolonijų buvo nubrėžtos visiškai dirbtinės ribos, tuo būdu sukuriant kai kurias iš šių labai mažų valstijų. O tuomet, kai žvelgiate toliau, kai buvo pridėta daugiau valstijų, daugelis šių vakarinių valstijų, tiesiog būdavo nubrėžiama linija žemėlapyje, tiesi linija, ir šitaip buvo sukurtos labai didelės valstijos su labai nedidele populiacija. Bet tuomet pažvelkite, kas per šiuos praėjusius 250 metų nutiko valstijose gyvenančių žmonių sąmonei. Valstijos dabar yra vadinamos Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.

Žinote, kad Tėvai-Įkūrėjai ginčijosi, koks turėtų būti oficialus prezidento titulas. Kai kurie siūlė įspūdingus ir pompastiškus titulus, tačiau galiausiai pasirinko patį paprasčiausią – Jungtinių Valstijų prezidentas. Ar per šiuos 250 metų atsirado nacionalinė sąmonė, apimanti visą šalį? Na, taip, atsirado, tačiau ji nėra tokia stipri, kaip galėjo būti, jeigu valstijos nebūtų taip primygtinai mėginusios išsaugoti savo tapatumą ir savo vietą valdžioje. Daugelis šių mažesnių valstijų, ir tiek daug šių didesnių, bet menkai apgyvendintų valstijų, primygtinai nori išsaugoti Senatą, kad galėtų turėti tokį patį skaičių senatorių kaip daug didesnės valstijos ar daug daugiau gyventojų turinčios valstijos. Ir tai didžiąja dalimi reiškia, kad nors daugelis žmonių pirmiausia save laiko amerikiečiais, o tik po to niujorkiečiais ar teksasiečiais – galbūt ne tiek daug žmonių Teksase ar Niujorke, ir visgi valstijos nesusilpnino, kaip galėtume tai pavadinti, savo nacionalinio tapatumo.

Regionai vietoj valstijų?

Ir kyla klausimas: ar kada nors ateis momentas, kai kažkas išdrįs atsitraukti ir tarti: „Kodėl mes saugome šias valstijas? Kodėl gi nepažvelgiame į žemėlapį, į geografiją, ir nepaklausiame savęs, ar iš tiesų yra prasminga išlaikyti visas dabartines valstijas? O gal būtų geriau apibrėžti kažkokius kriterijus, pagal kuriuos galėtume perbraižyti žemėlapį ir galbūt sukurti paprastesnį žemėlapį?“ Galėtume sakyti, kad kai kurios mažesnės valstijos galėtų išnykti, tačiau taip pat būtų galima mąstyti, kaip anksčiau sakiau, apie regionus. Esu sakęs apie Europą, kad ateis laikas, kai turėsite pripažinti, jog galbūt nacionalinių valstybių koncepcija paseno, ir protingiau būtų kurti regionus, grindžiamus įvairiais geografiniais ypatumais. Tai būtų galima padaryti ir Jungtinėse Valstijose.

Ar valstijų koncepcija paseno? Ar nebūtų prasmingiau sukurti tam tikrus regionus? Tam, žinoma, reikėtų permąstyti Konstituciją. Tam reikėtų, kad prezidentas būtų išrenkamas daugumos balsais, be kitų dalykų. Bet pažvelkite į šiandieninį žemėlapį. Paimkite žemėlapį, kuris rodo ne vien valstijas, bet iš tiesų rodo populiaciją, ir tuomet pažiūrėkite, ar tai yra prasminga, kad egzistuoja šios milžiniškos vietovės su labai nedidele populiacija. O gal žemėlapį reikėtų perbraižyti, kad atsirastų regionai, kurie būtų panašūs geografiškai, bet turėtų didesnę populiaciją.

Ir jūs taip pat galėtumėte pažvelgti į ekonominius veiksnius. Kur yra didžiausi ekonomikos, ekonominiai centrai? Ir tuomet galbūt įdėkite vieną arba porą šių centrų į tam tikrus regionus, kad nebebūtų šių labai vargingai gyvenančių valstijų pietuose, kurias matote šiandien, vos beišgalinčių susimokėti skolas, vos beišgalinčių mokėti algas visuomenės tarnautojams, ir vos beišgalinčių išlaikyti viešas paslaugas. Argi tai yra logiška, kad turite šias labai vargingai gyvenančias valstijas, kurios galėtų gyventi daug geriau, jeigu būtų sujungtos, bet jūs primygtinai norite išsaugoti jų nacionalinį tapatumą?

Nauja anti-elitistinė konstitucija

Tai, apie ką čia kalbu, ir tai, ką įsivaizduoju įvyksiant, mums žengiant į Aukso amžių, yra, kad ateis momentas, kai atsiras žmonių, pasiryžusių tarti: „Atsitraukime žingsnelį atgal. Pažvelkime iš praktinės perspektyvos, kur šiuo metu yra šalis, kur ji galėtų eiti, ir pamąstykime, ar negalėtume sustiprinti Jungtinių Valstijų, perbraižydami valstijų žemėlapį ir visiškai permąstydami Konstituciją, kad ji atitiktų šių dienų poreikius.“ Aš čia nekalbu apie tai, kad pažvelgtumėte į dabartinę Konstituciją, atnaujintumėte jos kalbą, šen ir ten pridėtumėte keletą dalykų. Kalbu apie radikalų Konstitucijos permąstymą. Aš, žinoma, jau turiu sudėliojęs tokias idėjas. Esu pasiruošęs jas perduoti kiekvienam, kas nuoširdžiai norėtų tai daryti, kaip jau tam tikru laipsniu pradėjau daryti su keliais žmonėmis, kurie yra atviri šioms idėjoms.

Neketinu naujos Konstitucijos padiktuoti per šį pasiuntinį ar bet kurį kitą pasiuntinį, kadangi noriu, jog ji būtų sukurta organišku procesu, kaip buvo sukurta pirmoji Konstitucija, tačiau, žinoma, aukštesniame lygmenyje. Tačiau kitas dalykas, kurį būtų labai svarbu įrašyti į Konstituciją, yra tai, apie ką kalbėjau anksčiau – suvokimas, kad visada egzistavo elitas, mėginantis išnaudoti žmones. Ir pagrindinė Amerikos vyriausybės funkcija yra neleisti, kad žmonės būtų išnaudojami vieno ar kelių elitų. Tai yra pagrindinė demokratiškos vyriausybės atsakomybė, ir tai turėtų būti pagrindinė Amerikos vyriausybės atsakomybė. Vėlgi, aš čia nekalbu apie kažkokį tolimą dalyką, kuris galėtų įvykti kada nors tolimoje ateityje.

Jau yra daug, daug žmonių JAV, kurie yra pasiruošę šiam pokyčiui ir gali staiga tai pamatyti – elitizmo išryškėjimą. Elitizmas yra ištraukiamas iš šešėlių, ir elitai daugiau nebegali pasislėpti nuo žmonių, pasislėpti, taip sakant, tiesiai visiems po nosimi. Ir kritinėje masėje žmonių staiga įvyks pokytis ir jie tars: „O, tai yra akivaizdu. Tai yra tikroji problema Amerikoje – elitas, išnaudojantis žmones, piktnaudžiaujantis įstatymais, teršiantis gamtą, išnaudojantis gamtinius išteklius. Išnaudojantis Konstituciją, kuri buvo parašyta elito, ar bent jau žmonių, turėjusių tam tikrą elitistinį mąstymą.“ Ir gali įvykti šis pokytis, kai žmonės staiga pasakys: „Bet mes matome, kad Tėvai Įkūrėjai turėjo viziją apie kažkokią aukštesnę valdžios formą, kuri neišnaudotų žmonių, bet suteiktų visiems lygias teises ir lygias galimybes. Kodėl mes neturime tos valdžios formos Amerikoje? Akivaizdu, jog taip yra dėl elito. Kodėl gi nesukuriame Konstitucijos, kurios svarbiausias tikslas būtų neleisti elitui išnaudoti populiacijos?“

Kas turi pasikeisti?

Tam, žinoma, pirmiausia reikėtų sustabdyti rinkimų machinacijas. Turėtumėte sustabdyti finansinę donorystę. Sustabdyti lobizmą. Visus pinigus turėtumėte patraukti iš politikos. Ir turėtumėte neleisti žmonėms, kurie priklauso elitui, naudotis savo pozicija arba savo pinigais, būti išrinktiems, nes jie tuomet griauna demokratiją per savo asmeninius interesus. Jeigu pažvelgtumėte į Tėvus Įkūrėjus, vienas iš labiausiai jiems rūpėjusių dalykų buvo sukurti vyriausybę, kurioje elitas negalėtų dominuoti, kaip tai vyko su britų monarchija ir britų kilmingųjų klase. Jiems labai rūpėjo apriboti prezidento įgaliojimus, kad, kaip jie būtų sakę, prezidento postas nepritrauktų demagogo.

Kitaip tariant, jie labai gerai suvokė, kad žmogus gali pasinaudoti demokratine sistema, kalbėdamas žmonėms tiksliai tai, ką jie nori girdėti, ypač jeigu tie žmonės yra nepatenkinti jiems tekusia dalia visuomenėje. Šis žmogus galėtų jiems kalbėti tai, ką jie nori girdėti, pažadėti kažką dėl jų padaryti, o tuomet, kai jau bus išrinktas į postą, galėtų naudotis prezidento galiomis, siekdamas asmeninių interesų, tiek savo, tiek aplink jį esančios ir jį remiančios nedidelės grupelės žmonių interesų. Tai buvo vienas iš pagrindinių jų rūpesčių – neleisti, kad valdžia taptų sukoncentruota aplink prezidentą, kas tuomet leistų demagogui sugriauti demokratiją po to, kai jis būtų demokratiškai išrinktas. Tai galėjo būti įrašyta daug aiškiau į Konstituciją.

Ir, žinoma, galime sakyti, kad jeigu Tėvai Įkūrėjai galėtų pamatyti dabartinį prezidentą, jie apsiverstų savo karstuose. Ir sakytų: „Būtent tam mes mėginome užkirsti kelią, sukurdami įstatymų leidžiamąją, teisminę ir vykdomąją valdžią, kurios viena kitą riboja ir subalansuoja.“ Ir jie sakytų: „Kaip tai įmanoma, kad įstatymų leidžiamoji ir teisminė valdžios nesuvaržo prezidento, kaip mes tai numatėme rašydami Konstituciją?“ Tokia būtų daugumos Tėvų Įkūrėjų reakcija. Jie būtų šokiruoti matydami, kad Jungtinių Valstijų prezidentas gali susigrobti milijardą dolerių praleidęs poste vienerius metus, ir netgi tuo didžiuotis. Džordžas Vašingtonas, tai pamatęs, būtų buvęs taip sukrėstas ir pasibaisėjęs, kad tikriausiai būtų atsisakęs būti tokios respublikos prezidentu, kuri sugebėjo nusiristi iki tokio lygio.

Nesugebėjimas suvaržyti prezidento galių

Vėlgi, reikalingas visiškas permąstymas, paremtas vieno dalyko suvokimu. Visada visose visuomenėse egzistavo valdžios elitai, kurie mėgino pasinaudoti valstybės valdymo forma, kad ir kokia ji būtų buvusi, žmonėms išnaudoti. Todėl viena iš pagrindinių teisių, viena iš neatimamų teisių, yra laisvė nuo išnaudojimo. Galime tai įvardinti netgi dar konkrečiau ir sakyti, kad tai yra laisvė nebūti išnaudojamiems elito, kuris iš jūsų gautų ypatingą valdžią ir privilegijas. Daugelis Tėvų Įkūrėjų matė, kad būtent tai atstovavo Britanijos monarchija – elitą, kuris turėjo valdžią žmonėms ir išnaudojo žmones. Kadangi, žinoma, Anglija kolonijas laikė tiesiog būdu sunešti turtą į Angliją, kaip jie tai darė su visomis kitomis savo kolonijomis. Karališkasis sostas išnaudojo kolonijose gyvenančius žmones, ir jie neturėjo savo balso. „Jokio apmokestinimo be atstovavimo“, – kaip buvo sakoma.

Ir jie visiškai nenorėjo pamatyti tai įvykstant Amerikoje. Tačiau jie to neįrašė labai aiškiai į Konstituciją. O kodėl neįrašė? Todėl, kad iš tiesų negalėjo įsivaizduoti, jog tai galėtų nutikti ir čia. Jie manė, kad padarė viską, padalindami valdžią į tris šakas, ir jie manė, kad tai užtikrins pusiausvyrą. Tačiau dabartinėje situacijoje akivaizdžiai matote, kad Konstitucija nepateisino lūkesčių. Ji nesugebėjo suvaržyti prezidento galių. Nes turite prezidentą, kuris pasinaudojo demokratinėmis laisvėmis tokiu būdu, kaip iki šiol to nebuvo padaręs joks kitas prezidentas. Ir todėl yra būtina aiškiau įrašyti į Konstituciją prezidento galios apribojimus.

Juodai balta partinė sistema

Šitai, žinoma, būtų daug lengviau, jeigu visa sistema būtų pakeista į parlamentinę sistemą. Daugelyje kitų šiuolaikinių demokratijų pagrindinę valdžią turi parlamentas. Ir egzistuoja ministras pirmininkas, kuris turi ribotas galias, ir jis visada privalo turėti daugumą parlamente, kad galėtų kažką padaryti. Ir tai yra dar vienas pokytis, apie kurį būtų galima pamąstyti. Vėlgi, egzistavo priežastys, dėl kurių sistema buvo sukurta būtent tokia, kokia yra dabar. Tačiau ar tos priežastys šiandien yra tokios pat aktualios, kokios buvo 1787 metais? Vėlgi, yra būtina permąstyti.

Na ir dabar, kaip sakiau, taip pat yra būtina permąstyti dvipartinę sistemą, net ir pačias politines partijas. Leiskite man jums užduoti paprastą klausimą. Ar gravitacijos dėsnis veikia kitaip mėlynose valstijose nei raudonose valstijose? Ar ekonominiai principai veikia kitaip? Na, akivaizdu, kad ne. Tačiau jeigu pažvelgtumėte į šiandieninę šių dviejų partijų retoriką, ypač į vienos iš jų, galėtumėte pagalvoti, kad bent jau ekonomika ir daugelis kitų visuomenės aspektų veikia visiškai kitaip mėlynose valstijose nei raudonose valstijose. Ir skirtumas yra juodai baltas, ir jis yra epiškas. Šito Tėvai Įkūrėjai nebūtų galėję įsivaizduoti, nes jie praleido pora mėnesių drauge nepatogioje įkaitusioje salėje, ir nors aiškiai matė savo nuomonių skirtumus, jie sugebėjo susitelkti ir sukurti Konstituciją. Ir jie tikėjosi, kad visada taip bus, kad valdžia, visos valdžios šakos, ryšis atidėti į šalį asmeninius interesus dėl aukštesnio šalies ir žmonių gėrio.

Akivaizdu, kad to jau seniai nebėra dėl įvykusio susiskaldymo tarp respublikonų ir demokratų partijų. Situacija smarkiai pablogėjo nuo 1990-ųjų, kai Newt Gingrich ir kiti respublikonai sąmoningai pakeitė respublikonų partijos įvaizdį, paversdami ją juodai balta, konfrontacine, ir pristatydami situaciją Amerikoje epiniuose rėmuose. Ir tai, žinoma, yra situacija, kuri, kaip puikiai suprantu, neleis atlikti jokių Konstitucijos papildymų, nes, beje, paskutinis Konstitucijos pakeitimas buvo atliktas jau labai seniai. Ir vis dėlto, reikia žmonių, kurie ryžtųsi staiga nubusti ir tarti: „Tai nuėjo per toli. Turime grįžti ir pakeisti situaciją. Turime pakeisti viešojo diskurso parametrus. Turime pakeisti toną ir grįžti prie tų principų, kuriais vadovavosi Tėvai Įkūrėjai.“ Ir šie principai yra štai kokie: „Visumos interesai yra aukščiau asmeninių interesų.“

Visumos iškėlimas virš elito interesų

Tai siejasi su tuo, ką aš kalbėjau apie Kristaus sąmonę, nes Kristaus sąmonė mato, kad visa gyvybė gimė iš to paties šaltinio, ji mato, kad visa gyvybė yra susijusi, ir todėl ji siekia kelti aukštyn visumą. Tuo tarpu antikristo sąmonėje, puolusioje sąmonėje, siekiate aukštyn iškelti save, išnaudodami visumą. Savo asmeninius interesus vertinate labiau nei bendrąjį gėrį. Vėlgi, nesakau, kad Tėvai Įkūrėjai buvo laisvi nuo asmeninių interesų. Akivaizdu, kad jie turėjo savo asmeninius interesus, kurie dažnai susikirsdavo, ir būtent dėl to jie turėjo eiti į kompromisus. Tačiau dalykas tas, kad tie asmeniniai interesai, kurie atrodė svarbūs, kai buvo rašoma Konstitucija, šiandien nebeturi beveik jokios reikšmės. Vergovė, gerai tai ar blogai, buvo panaikinta, todėl konfliktas tarp vergovę praktikuojančių Pietų valstijų ir kitų Šiaurės valstijų nebėra toks aktualus.

Vėlgi, reikia žmonių, kurie atsitrauktų žingsnelį ir pasakytų: „Kaip galime sukurti Konstituciją ir suformuoti vyriausybę, kuri visumos interesus visada laikytų aukščiau asmeninių interesų?“ Žinoma, yra daug asmeninių interesų Amerikoje, tačiau žmonėms reikia pamatyti, kad egzistuoja vienas ypatingas interesas – elito interesas, kuris yra išsaugoti savo poziciją arba įgyti poziciją, ir tai visiškai prieštarauja žmonių interesams. Elito interesas yra įgyti ypatingą valdžios, privilegijų ir turto poziciją. Daugumos žmonių interesas yra gyventi gerą asmeninį gyvenimą, gyvenimą nieko neišnaudojant. Tuo tarpu elitas yra pasiryžęs visus išnaudoti.

Ir kai tai bus suvokta, kai tai suvoks kritinė masė žmonių, galėsite pamatyti, kad elitas naudojo tą pačią taktiką, kurią tūkstančius metų naudojo despotai ir valdovai bei imperatoriai: skaldyk ir valdyk. Elitas aktyviai ir agresyviai mėgino kurstyti bet kokius skirtumus tarp įvairių žmonių grupių, kad galėtų valdyti. Nes žmonės buvo pernelyg susiskaldę, kad galėtų pasipriešinti elitui ir tarti: „Gana!“ Todėl žmonės gali suvokti, kad turime padaryti tą patį, ką padarė Tėvai Įkūrėjai, ir tarti: „Turime kiek įmanoma labiau atidėti į šalį asmeninius interesus ir susitelkti į tai, kas yra teisinga mums, žmonėms, kas yra teisinga visumai, kas yra teisinga šaliai.“

Puolusioms būtybėms niekada nėra gana

Ir jeigu šis žingsnis nebus žengtas, Amerika neišgyvens dar 250 metų. Kadangi Amerika, kaip anksčiau sakiau, patirs nuosmukį, taps vis labiau susiskaldžiusi, atsiras vis daugiau frakcijų, kurios viena kitą sudraskys. Ir elitas mėgins kurstyti konfliktus tarp įvairių žmonių grupių, kol sukurs tokį didelį chaosą ir sumaištį, jog populiacija sutiks su griežtesnėmis elito primestomis taisyklėmis, kad tik galėtų sugrįžti į stabilumą. Tačiau jeigu tai nutiks, antrasis termodinamikos dėsnis privers Amerika lėtai susinaikinti iš vidaus. Ir tai prasidės nuo įvairių ginkluotų konfliktų. Tačiau tikrasis veiksnys bus ekonomika, nes ekonomika tiesiog negali išsilaikyti, kai elitui yra leidžiama išnaudoti gyventojus.

Elitas, vėlgi, kai pažvelgiate į istoriją, – ir tai yra, ko jie patys nesugeba matyti, nors ir yra istorijos mokiniai, – jie nemato, kad elitas labai retai sugeba save sustabdyti. Pažvelkite į šiuos šiandieninius milijardierius, kurie jau turi daugiau pinigų nei sugebėtų išleisti. Pažvelkite į Eloną Maską. Jeigu jis nustotų dirbti ir visą savo būdravimo laiką skirtų leisti pinigus, jis nesugebėtų išleisti visų turimų pinigų per likusį savo gyvenimą. Kam jam reikia dar daugiau? Nes jis nesugeba savęs sustabdyti. Jis nesugeba savęs suvaržyti ir tarti: „O, to jau gana. Dabar aš tiesiog mėgausiuosi gyvenimu.“ Puolusioms būtybėms niekada nėra gana, kadangi jos yra juodosios skylės. Jos siekia tapti panašiomis į dievus. Ir jos niekada negalės to pasiekti, kadangi jos to siekia šiame pasaulyje. Jos siekia to, kas neįmanoma, tačiau ar pačios sugeba tai matyti? Tik ne tol, kol yra puolusioje sąmonėje.

Ką galėtume padaryti geriau?

Ko reikėtų, kad puolusi būtybė tai suprastų? Ji turėtų pripažinti: „Aš klydau. Aš klydau iš esmės.“ Ar dažnai pasaulio istorijoje matėte lyderius, kurie tai padarytų? Ar matėte Europoje karalius, kurie tai pripažintų? Ar matėte katalikų bažnyčios popiežius pripažįstant, kad visiškai suklydo sukurdami bažnyčią? Ar matėte Rusijos carus pripažįstant, kad jie klydo, nesuteikdami žmonėms daugiau laisvių? Ar matėte Staliną pripažįstant, kad jis suklydo, nužudydamas 21 milijoną savo tautiečių? Ar matėte Mao pripažįstant, kad jis suklydo, nužudydamas daugiau nei 40 milijonų kiniečių, leisdamas jiems mirti iš bado? Ar matėte Hitlerį pripažįstant, kad jis suklydo, žudydamas žydus ir siekdamas sukurti Trečiąjį Reichą? Ar matote Donaldą Trampą pripažįstant, kad suklydo?

Tad matote. Kas atneša pozityvius pokyčius? Tai, kad kai kurie žmonės ryžtasi pripažinti: „Tai, kaip mes darėme dalykus, nėra geriausias būdas. Privalo būti geresnis būdas.“ Jums čia iš tiesų nereikia mąstyti teisinga ir klaidinga kategorijomis, tačiau puolusios būtybės nieko kito nesugeba daryti. Bet jūs tiesiog galite, kaip sakė patys Tėvai Įkūrėjai, galite žiūrėti į Ameriką kaip į eksperimentą. Kokia yra eksperimento esmė? Jūs kažką bandote. Tiksliai nežinote, kokia bus baigtis, tačiau esate pasiruošę vis tiek tai išbandyti. Kai pamatote rezultatą, įvertinate: „Ar tai suveikė taip, kaip galvojome? Ar tai suveikė taip, kaip norėjome? Ar galėtume kažką padaryti geriau?“ Jums net nereikia galvoti, kad suklydote eksperimentuodami, tačiau turite būti pasiruošę pamąstyti: „Ar galėtume padaryti geriau?“

Koks yra dabartinis politinis klimatas Jungtinėse Valstijose? Na, niekas negali pripažinti, kad dėl kažko klydo. Kodėl negali? Dėl epinio mąstymo. Jeigu esate epiniame mąstyme ir suklydote, padarėte epinę klaidą. Esate absoliučiai neteisūs, o tai reiškia, kad esate absoliučiai negeri. Jūs arba esate teisūs arba negeri. Nėra tarpinio varianto epiniame mąstyme. Tačiau tai yra labai toli nuo Tėvų Įkūrėjų mąstymo, nuo daugumos jų, kadangi jie Ameriką laikė eksperimentu ir visiškai tikėjosi, kad teks atlikti tam tikrus pakeitimus.

Vėlgi, kodėl aš tai sakau? Ar tai yra kažkokia neįgyvendinama svajonė? Ne. Aš tiesiog matau, kad yra kritinė masė žmonių Amerikoje, kurie yra labai arti šio pokyčio, kad galėtų tarti: „Turime įveikti šį mąstymą, kurį galime matyti egzistuojant kolektyvinėje Amerikos psichikoje, kad Amerika niekada negali klysti. Mes niekada negalime klysti. Mes esame didvyriai. Mes esame geriečiai. Mes išgelbėjome demokratiją nuo Hitlerio. Mes laimėjome Šaltąjį Karą. Mes niekada iš tiesų negalime klysti.“ Man nėra svarbu įrodyti, kad Amerika klysta. Man svarbu, kad Amerika pripažintų, jog galime pasiekti daugiau, tačiau tai pavyks tik tuomet, jeigu būsime pasiruošę įvertinti savo veiksmus ir apmąstyti jų pasekmes. Ar to mes norime? Ar tai yra geriausia, ką galima padaryti?

Man nerūpi parodyti, kad Amerika yra „neteisi“. Ir man taip pat nerūpi parodyti, kad Amerika yra „teisi“ pagal dualistinį standartą. Man rūpi, kad Amerika taptų DAUGIAU, ir būtent tokia yra mano Aukso Amžiaus esmė. Tačiau negalite tapti daugiau, jeigu nenorite įsileisti minties, kad galėtumėte pasiekti daugiau nei pasiekėte iki šiol. Privalote būti pasiryžę transcenduoti save. Privalote ryžtis kvestionuoti status quo. Privalote ryžtis pripažinti, kad galite daryti geriau, tačiau geriau galėsite daryti tik siekdami aukštesnio suvokimo. Negalite daryti geriau, kabindamiesi į status quo, kabindamiesi į tradicines vertybes, norėdami padaryti Ameriką vėl didžia, nesusimąstydami, kada gi ji buvo didi ir kodėl ji patyrė nuosmukį, kaip teigiate ją patyrus.

Bedieviška sąjunga

Tai demokratiniame pasaulyje yra unikaliai amerikietiška savybė – nenoras pažvelgti į save ir įsileisti mintį, kad kada nors galėjome suklysti, ar kad mums reikia tobulėti, ar kad mums reikia daryti kažką kitaip. Šis mąstymas stabdo Aukso Amžiaus atėjimą į Ameriką. Galite pažvelgti į Europą ir matyti, kaip stipriai tenai buvo įsišaknijęs tas mąstymas, per visus viduramžius visi Europos karaliai turėjo tą mąstymą. Tačiau daugelis Europos šalių pradėjo tai įveikti, ypač po to, kai buvo atskleistas holokaustas, ir tai privertė daugelį šalių Europoje paklausti: „Ar tai būtų galėję įvykti ir čia?“

Tuo tarpu amerikiečiai neturėjo tokio paties noro pažvelgti: „Ar galėtų pas mus iškilti demagogas?“ Bent jau daugelis amerikiečių apie tai nemąstė, ir būtent dėl to jie dabar tokį vieną ir palaiko. Tačiau, vėlgi, daugelis žmonių yra arti šio pokyčio. Daugelis žmonių yra pasiryžę pamatyti elitą ir suvokti, kad būtent elitas nenori permąstyti savo padėties, nes jis nori laikytis įsikibęs savo padėties. Taip pat yra žmonių, kurie nenori permąstyti. Ir kodėl? Todėl, kad jie jaučiasi menkaverčiais, tačiau negali pakelti pripažinimo, kad galėjo klysti, nes jie, vėlgi, mąsto teisinga ir klaidinga kategorijomis. Daugelis jaučiasi menkesniais, kadangi, kaip sakiau ir kaip sakė Motina Marija, jie nenori savęs transcenduoti. Jie nenori tobulėti, kad galėtų neatsilikti nuo visuomenės.

Ir štai čia ateina Donaldas Trampas, kuris jiems sako: „O, su jumis viskas yra gerai. Problema yra jūsų išorėje. Problema yra svetimšaliai, giluminė valstybė, valdžia. Bet jeigu mane palaikysite, aš viską sutvarkysiu. Aš jus padarysiu didžiais, nes jūs mane palaikote.“ Ir staiga jie tai priima. Ir dabar jie jaučiasi, kad užuot buvę visuomenės dugne, jie yra visuomenės viršūnėje. Ir kaip jie galėtų kada nors tai paleisti nepripažinę, kad klydo dėl Trampo? O jeigu negali to pripažinti, šie žmonės gali įstrigti tame visą likusį savo gyvenimą.

Būtinas pokytis

Bet matote, jų nėra pakankamai, kad galėtų sustabdyti progresą, jeigu pakankamai žmonių pamatys dinamiką, apie kurią kalbu. Ar pakankamai žmonių ją mato? Na, dar ne, nes kitaip jau būtų įvykęs pokytis. Tačiau, žinoma, tai vis labiau ir labiau kiekvieną dieną artėja. Nes beveik kiekvieną dieną Trampas kažką padaro arba kažką pasako, kas priverčia dar vieną žmonių grupę pasakyti: „Bet aš ne už tai balsavau.“

Vėlgi, naudojuosi šia galimybe projektuoti į kolektyvinę sąmonę. Ir tai yra unikali galimybė, nes kai vyksta tam tikro lūžio taško šalies istorijoje šventimas, šalyje atsiranda didesnis pasiryžimas pažvelgti į istoriją, pažvelgti į dabartinį laikmetį, pamąstyti apie ateitį. Esu dėkingas, kad leidote man naudotis savo čakromis ir auromis, projektuojant tai į kolektyvinę sąmonę, kuomet, vėlgi, reikia tikėtis, kad vis daugiau ir daugiau žmonių patirs pokytį ir pamatys: „O, dabar tai matau. Tai yra akivaizdu.“ Matote, vėlgi, mes, pakylėtieji mokytojai, nieko nemėginame primesti žmonėms. Mes siekiame padėti jiems atlikti pokytį, kad jie pamatytų: „O, tai yra logiškas, natūralus sekantis žingsnis. Štai ką turime daryti.“

Tai tam tikru laipsniu įvyko su Tėvais Įkūrėjais. Iš pradžių buvo tie, kurie suvokė: „Turime kovoti dėl nepriklausomybės nuo britų, nes jie mums jos neduos.“ O tuomet buvo tie, kurie po to, kai buvo laimėtas Revoliucinis Karas, tarė: „Turime susirinkti ir sukurti rėmus mūsų šaliai, nes kitaip po kelerių metų nebeturėsime šalies. Yra akivaizdu, kad turime tai padaryti.“ Ir jiems buvo akivaizdu, kad nepaisant asmeninių interesų, jie turi priimti tam tikrus kompromisus, kad galėtų sukurti Konstituciją, kuri mėgino iškelti „mes, žmonės“ interesus virš „mes, elitas“ interesų.

Tad dabar daviau jums tai, ką norėjau duoti šiame mokyme. Nemanykite, kad bent kiek priartėjau prie pabaigos. Tačiau kol kas daviau jums tiek, kiek matau, kad galite pakelti, ir padarysiu pertrauką, o tuomet žiūrėsime, kas bus toliau. Tikiuosi, kad suprantate, jog mes pasakėme daug, daug dalykų apie Ameriką, tiek per šį pasiuntinį, tiek per ankstesnius pasiuntinius. Ir tiesiog ateina momentas, kai įstatymas mums nebeleidžia daugiau kažką pasakyti, jeigu neatsiranda žmonių, kurie įgyvendintų tai, kas buvo pasakyta. Būtent dėl to mes nebegalime tiek daug ką pasakyti šia proga, kadangi tiek daug jau buvo pasakyta.

Ir tiktai tuomet, kai kritinė masė žmonių susiderina su tuo, ką mes pasakėme – nebūtinai skaitydami mokymus, bet susiderindami su idėjomis, kurias mes paleidome – tiktai tuomet mes galime duoti daugiau. Mes, tiesą sakant, esame ganėtinai stipriai varžomi Kosminio Įstatymo, Karmos Įstatymo, dėl to, ką galime duoti šiuo konkrečiu susietosios kilmės momentu Jungtinėse Valstijose ir pasaulyje. Ir vis dėlto, esu labai dėkingas už jūsų pasiryžimą būti šio perdavimo dalimi, kad jis galėtų būti padaugintas ir išdidintas, ir galėtų pasiekti vis daugiau ir daugiau žmonių. Todėl užsklendžiu jus Laisvės Liepsnoje, kuria aš esu. Sen Žermenas AŠ ESU.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2026 Kim Michaels